Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalės Burdulienės, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės, Neringos Venckienės, sekretoriaujant Aistei Raginytei, dalyvaujant ieškovei R. A., jos atstovui advokatui Domui Pakėnui, atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovei A. B., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės R. A. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, A. L., tretiesiems asmenims 21-ajai BSB, VĮ Registrų centrui ir notarei J. V. dėl teisinės registracijos panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir teisių pripažinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti 1999-06-04 paskolos sutartį, sudarytą tarp atsakovo A. L. ir ieškovės, bei 1999-08-04 atsakovo A. L. pareiškimą negaliojančiais, minėtiems negaliojantiems sandoriams taikyti A. L. teisės privatizuoti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo R. A. sandorio taisykles, pripažįstant jai teisę privatizuoti šį butą. Taip pat prašė panaikinti 2009-07-10 priėmimo - perdavimo akto Nr. lT-62-(4.2) dalį dėl buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) perdavimo Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn ir buto nuosavybės teisės registraciją Kauno miesto savivaldybės vardu.

Nurodė, jog 1999 m. įsigijo butą adresu (duomenys neskelbtini), jai atsakovas A. L. perdavė buto raktus ir perleido teisę gyventi ginčo bute. Buto perleidimo sandoris buvo įformintas pas notarą 1999-06-04 pasirašant paskolos sutartį, kuria ji atsakovui A. L. paskolino 20 000 Lt. Paskolos sutarties sudarymo metu ji supratusi, kad pinigus perduoda už tai, kad jai suteikiama teisė gyventi ginčo bute, jai perleidžiamos visos teisės į ginčo butą. Taip paaiškino nekilnojamojo turto agentūros atstovas L. B.. Ieškovė naudojosi ginčo butu, jame gyveno, mokėjo jo išlaikymui reikalingus mokesčius, buvo daugiabučio namo savininkų bendrijos nare, gavo iš VĮ Registrų centro buto nuosavybės dokumentus ir buto techninės apskaitos bylą. 1999 m. sudarius ginčijamus sandorius, ieškovei buvo išduotas VĮ Registrų centro pažymėjimas apie jos nuosavybės teises į ginčo butą. Po 8 metų nuo sandorio sudarymo paaiškėjo, kad VĮ Registro centro išduoti dokumentai yra suklastoti. Ieškovė nurodė, kad namas, kuriame yra ginčo butas, buvo perleistas 21-ajai BSB. Bendrijos dokumentai patvirtina, kad atsakovui A. L. buvo leista lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą. Ieškovė prašė 1999-06-04 paskolos sutartį ir 1999-08-04 atsakovo A. L. pareiškimą vertinti kaip teisių į ginčo butą perleidimą. Prašė pripažinti negaliojančiu atsakovo A. L. 1999-08-04 pareiškimą tam, kad įgytų teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą. Apie tai, kad ginčo butas perėjo atsakovo Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn, ieškovė sužinojo 2009 m. liepos mėn., o apie 1999-06-04 paskolos sutartį ir 1999-08-04 atsakovo A. L. pareiškimą, kad jis sutinka su tuo, jog ginčo buto nuomos sutartis būtų perrašyta ieškovės vardu, ieškovei tapo žinoma šių sandorių sudarymo metu.

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad atsakovas A. L. nuosavybės teisės į ginčo butą niekada nebuvo įgijęs, jam 21-osios BSB 1999-04-19 posėdžio metu nutarta leisti pirkti lengvatinėmis sąlygomis butą Nr. 21, esantį (duomenys neskelbtini), sumokant 3.763,10 Lt į 21-osios BSB einamąją sąskaitą, bendrijos pirmininkas įpareigotas pasirašyti buto pirkimo – pardavimo sutartį (b.l. 8). Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas A. L. tinkamai realizavo teisę nuosavybės teise lengvatinėmis sąlygomis įgyti nuomojamą butą. Atsižvelgiantį tai, teismas konstatavo, kad atsakovas A. L. neturėdamas nuosavybės teisės į ginčo butą jos negalėjo perleisti kitam asmeniui. Teismas pažymėjo, kad nei ginčijamų sandorių sudarymo metu, nei šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato galimybės teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti valstybei priklausantį butą įgyti su buto nuomininku sudarant paskolos sutartį ir vėliau nuomininkui vienašališkai pareiškiant apie sutikimą nuomos sutartį perrašyti trečiojo asmens vardu.

Taip pat teismas, remiantis CK 1.80 str. 2 d., konstatavo, jog ieškovės reikalavimas taikyti A. L. teisės privatizuoti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), perleidimo R. A., sandorio taisykles, pripažįstant R. A. teisę privatizuoti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), prieštarauja šiai teisės normai. Teismo teigimu, ieškovė galėtų reikalauti iš atsakovo A. L. natūra jai grąžinti pinigines lėšas, perduotas paskolos sutartimi, tačiau neturi subjektinės teisės reikalauti taikyti A. L. teisės privatizuoti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), perleidimo R. A., sandorio taisykles, pripažįstant jai teisę privatizuoti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini).

Tai pat teismas konstatavo, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti 1999-06-04 ir 1999-08-04. Iš ieškovės paaiškinimų, ikiteisminio tyrimo Nr.20-1-01274-04 medžiagos matyti, kad sandorių sudarymo metu ieškovė žinojo apie šalių tikrąją valią, išreikštą ginčijamais sandoriais, taip pat apie pačių sandorių pobūdį ir formą. Todėl, teismo vertinimu, ieškinio senaties terminas turi būti pradėtas skaičiuoti nuo teisės šiuos sandorius nuginčyti atsiradimo dienos, t.y. nuo jų sudarymo. Atsižvelgiant į tai, bei remiantis CK 1.125 str. 1 d., konstatavo, kad yra suėję ieškinio senaties terminai, todėl tenkino atsakovo atstovės prašymą ir taikė ieškovės reikalavimui pripažinti 1999-06-04 paskolos sutartį, sudarytą tarp atsakovo A. L. ir ieškovės, bei 1999-08-04 atsakovo A. L. pareiškimą negaliojančiais ieškinio senatį.

Teismas dėl ieškovės reikalavimo panaikinti 2009-07-10 priėmimo - perdavimo akto Nr. lT-62-(4.2) dalį dėl buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perdavimo Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn ir panaikinti buto nuosavybės teisės registraciją Kauno miesto savivaldybės vardu konstatavo, kad ji neįrodė, jog ginčo buto perdavimas įvyko pažeidžiant tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Kauno miesto savivaldybė ginčo buto teisinę registraciją savo vardu atliko ir nuosavybės teisę į ginčo butą įgijo teisės aktų pagrindu, todėl neprieštarauja CK 4.47 str. nustatytiems nuosavybės teisė įgijimo pagrindams.

Apeliaciniu skundu ieškovė R. A. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti.

Nurodė, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančiais 1999-06-04 paskolos sutartį ir 1999-08-04 atsakovo A. L. pareiškimą dėl nuomos teisių perleidimo vertinti kaip teisių į ginčo butą perleidimo jos nuosavybėn sandorį. Ieškinio reikalavimais buvo prašoma pripažinti negaliojančiais 1999-06-04 paskolos sutartį ir 1999-08-04 atsakovo A. L. pareiškimą CK 1.87 straipsnio 1 dalies pagrindu ir minėtiems negaliojantiems sandoriams taikyti A. L. teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą Nr. 21, esantį adresu (duomenys neskelbtini), perleidimo sandoriui taikytinas taisykles. Kadangi A. L. buvo įgijęs teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą, tai jis galėjo šią teisę perleisti, kas ir buvo padaryta ginčijamais sandoriais. Ieškovė nurodė, kad ieškiniu nėra prašoma 1999-06-04 paskolos sutartį ir 1999-08-04 atsakovo A. L. pareiškimą dėl nuomos teisių perleidimo vertinti kaip teisių į ginčo butą perleidimo jos nuosavybėn sandorį, todėl teismo sprendimo argumentacija, susijusi su neteisingu ieškinyje suformuluoto reikalavimo traktavimu, yra nepagrįsta.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijami sandoriai jų sudarymo metu atitiko tikrąją šalių valią ir nepagrįstai buvo netaikyta CK 1.87 str. 1 d. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, ikiteisminio tyrimo medžiaga, patvirtina, jog ginčijamais sandoriais šalys siekė kito tikslo. Ginčijamais sandoriais A. L. ketino, - perleisti, o ji - įgyti teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą. Byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių ginčijamų sandorių tikslus ir tikrąją šalių valią. Tikroji šalių valia buvo nukreipta į atlygintinį teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą perleidimą. Taigi, ginčijamuose sandoriuose išreikšta šalių valia neatspindi tikrosios šalių valios.

Taip pat ieškovės teigimu, teismas netinkamai taikė ir aiškino 1964 m. CK 4 str. 1 d., 2 d. 1 p. iš kurių išplaukia tai, kad nors tiesiogiai įstatyme nebuvo numatyta teisė asmenims perleisti teises lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti valstybei priklausantį turtą, tačiau tokia teisė taip pat nebuvo įstatymais uždrausta, dėl to A. L. turėjo teisę perleisti ieškovei teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą. Tokios pačios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2005-06-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2005.

Teismas nepagrįstai taikė CK 1.80 str. 2 d., kadangi ieškovė prašė pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais CK 1.87 str. 1 d. pagrindu, todėl juos pripažinus negaliojančiais, turi būti taikomos taisyklės sandorio, kurį šalys turėjo galvoje sudarydamos apsimestinį sandorį. Ginčijami sandoriai yra apsimestiniai - todėl jiems turi būti taikomos sandorio, kurį šalys turėjo galvoje sudarydamos ginčijamus sandorius taisyklės - A. L. teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą perleidimo sandoriui taikytinos taisyklės.

Taip pat buvo netinkamai taikyta CK 1.127 str. 1 d. bei nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos civilinėse bylose. Ieškovė nurodė, kad apie savo pažeistas teises sužino tik 2004 metais, pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl L. B. veiksmų, kai paaiškėjo, kad ji buvau apgauta, kadangi buto nuosavybės teisė neperėjo, o jo turėtas buto nuosavybės teisės pažymėjimas yra suklastotas. Nors ieškovė žinojo apie ginčijamus sandorius nuo jų sudarymo momento, ji nesuvokė, jog šiais sandoriais yra pažeistos jos teisės. Iki 2004 metų laikė, jog ginčijami sandoriai suteikė nuosavybės teises į butą, dėl to kreiptis į teismą neturėjo pagrindo. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą.

Ieškovė nurodė, kad buto teisinė registracija Kauno miesto savivaldybės vardu ir ginčijama 2009-07-20 priėmimo perdavimo akto dalis yra neteisėti ir turi būti panaikinti, kadangi Kauno miesto savivaldybė įregistravo buto nuosavybės teisę savo vardu neturėdama tam įstatymuose nustatyto teisinio pagrindo ir kadangi iki nuosavybės teisės įregistravimo ji įgijo teisę privatizuoti butą. Kitaip tariant, buto nuosavybės teisė buvo įregistruota pažeidžiant CK 4.47 straipsnį ir 4.25, 4.27 straipsnių nuostatas, o priėmimo - perdavimo aktas neatitinka CK 1.80 straipsnio 1 dalies ir 4.25, 4.27 bei 4.47 straipsnių nuostatų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybės meras prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad remiantis LAT formuojama praktika bei Butų privatizavimo įstatymu, galiojusiu iki 1998-07-01, nuomininkai, norėję privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas, turėjo Butų privatizavimo įstatymo nustatytais terminais ir tvarka pareikšti norą jas įsigyti nuosavybėn. Tačiau, byloje nepateikta duomenų, kad Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais R. A. atitiko įstatymo reikalavimus ir kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl ginčo buto privatizavimo, iki įstatyme nurodyto termino buvo šio buto nuomininkė, taip pat ieškovė neatliko kitų, įstatyme numatytų veiksmų. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-04 nutartis Nr. 3K-3-394, 2008-04-01 nutartis Nr. 3K-3-192/2008, 2006-04-10 nutartis Nr. 3K-3-261/2006). Taip pat byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog namas buvo perduotas 21-os daugiabučių savininkų bendrijai valdyti nuosavybės teise ar kada nors buvo įregistruotas bendrijos vardu, kad ji turėjo teisę leisti privatizuoti ginčo butą. R. A. neturi subjektinės teisės reikalauti taikyti A. L. teisės privatizuoti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), perleidimo jai sandorio taisykles pripažįstant R. A. teisę privatizuoti butą (duomenys neskelbtini). Buto nuomos teisė negali būti perleista, o taip pat įgyta jokiais kitais būdais, nei numatyta įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-783/2000; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 ir kt). Be to nurodė, kad pagal 2002 m. kovo 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civ. byloje Nr. 3K-3-394/2002 „skirtingai nei privati nuosavybė, valstybės nuosavybė gali būti perleista ne bet kokios sutarties, o tik privatizavimo tvarką reglamentuojančiame įstatyme nustatytos sutarties pagrindu".

Atsakovas taip pat nurodė, kad remiantis ikiteisminio tyrimo medžiaga konstatuotina jog šalys išreiškė tikruosius ketinimus, kadangi po paskolos sutarties pasirašymo, praėjus beveik septyneriems metams, tiek ieškovė, tiek A. L. nurodė, jog minėta sutartimi išreiškė tikruosius ketinimus. Atkreiptinas dėmesys, jog minėti asmenys sudarė sandorius dėl turto, kuris jiems nepriklausė, todėl šie sandoriai siekiamų ketinimų nesukėlė ir negalėjo sukelti.

Taip pat atsakovo teigimu, ieškovė nepagrįstai remiasi 2005-06-27 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-355/2005, nes joje nustatinėjamos kitos aplinkybės, kurios negali būti analogiškai taikytinos šioje byloje.

Apeliantės teigimu, iki 2004 metų ji manė, jog butas yra jos nuosavybė. Atsakovo teigimu, suklastotų dokumentų pateikimas pasirašant komunalinių paslaugų sutartis bei 20 000 Lt sumos sumokėjimas, rūpinimasis butu negali būti laikomas nesuvokimu, jog yra pažeistos ieškovės teisės. Remiantis LR CK (1964 m. redakcija) 255 str. ir galiojančiu CK 6.393 str. 1 d., numatyta imperatyvi įstatymo norma, jog nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos. Ieškovė pasirašydama paskolos sutartį, dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo nesikreipus pas notarą, kaip apdairus, protingas ir rūpestingas žmogus, besielgiantis adekvačioje situacijoje, turėjo žinoti, jog butas nuosavybės teise jai nepriklauso. Taip pat, pažymėtina, jog ieškovė ginčo bute gyvendama nuo 1999 m. ir kaip teigia, buvusi apgauta, nesikreipė į teismą, siekdama apginti savo teises.

Taip pat nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo buto perdavimas įvyko pažeidžiant tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Be to, neatsižvelgdama į LR CPK 306 str. 1 d. 3 p. reikalavimus, kurie numato, jog apeliaciniame skunde be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų turi būti nurodytos bylos aplinkybės, įrodymai bei teisiniai argumentai, kuriais pagrindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, apeliantė teigia, jog Kauno miesto savivaldybė įregistravo ginčo butą neturėdama tam įstatymuose nustatyto teisinio pagrindo, nenurodydama, kuo pagrįstas šis motyvas, taip pat nepateikia įrodymų, patvirtinančių šį motyvą. LR CPK 178 str. numato, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė R. Ž., dabar A. įrodinėjo, kad su atsakovu A. L. 1999-06-04 sudaryta notarinė paskolos sutartis, pagal kurią atsakovas pasiskolino 20 000 Lt, kuriuos turėjo grąžinti iki 1999-10-04 (I t., b.l. 14) bei atsakovo A. L. 1999-08-04 pareiškimas, jog jis sutinka, kad 21 buto (duomenys neskelbtini) nuomos sutartis būtų perrašyta R. Ž. vardu ir pretenzijų atsakovas dėl to neturi ir ateityje neturės (I t., b.l. 15) yra apsimestiniai sandoriai, todėl jiems taikytinos taisyklės, kurias šalys turėjo galvoje jį sudarant, t.y. šiais sandoriais buvo perleista atsakovo A. L. teisė privatizuoti jo nuomojamą butą ieškovei. Apeliantė laiko, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, nes netinkamai išaiškino jos ieškinio pagrindą. Jos manymu, teismas sprendė ne dėl teisės privatizuoti perleidimo, o dėl teisės į butą perleidimo. Apeliantė ieškinį pareiškė ir apeliacinį skundą grindė kasacinio teismo praktika jos manymu visiškai analogiškoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2005.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai ir rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo sąlyga. Dėl to teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami, tačiau remtis teismų praktika reikia itin apdairiai. Kadangi teismas nagrinėdamas bylą teisės normas taiko konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes susiedamas su taikytina teisės norma, todėl jų aiškinamas gali būti suprantamas tik konkrečios bylos kontekste. Dėl to gali būti remiamasi tik tokiais ankstesniais teismų sprendimais, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t.y. bylose, kurių faktinės bylos aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurta taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008, 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2009, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-252/2010). Byloje, kuria remiasi apeliantė buvo sprendžiamas klausimas dėl atsisakymo nuo teisės privatizuoti nuomojamas patalpas bendrabutyje kitos šio privatizavimo objekto nuomininkės naudai, nes ginčo patalpos galėjo tapti privatizavimo objektu pagal Butų privatizavimo įst. 3 str. 1 d. 1 p., jeigu dėl jų privatizavimo kreiptųsi tik vienas iš gyvenančių nuomininkų, o kiti šios savo teisės atsisakytų patalpas perkančiojo nuomininko naudai ir iš šių patalpų išsikeltų. Šalys tokių pasekmių siekdamos savo valią buvo įforminę rašytine paskolos sutartimi. Kasacinis teismas konstatavo, nors toks sandoris nebuvo tiesiogiai numatytas įstatyme, tačiau neprieštaravo civiliniams įstatymams, todėl iš jo galėjo atsirasti civilinės teisės ir pareigos (1964 m. CK 4 str. 1 d, 2 d. 1 p.). Nagrinėjamos bylos aplinkybės yra visiškai skirtingos, todėl tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas nėra saistomas teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų apeliantės nurodytoje kasacinio teismo byloje dėl toliau nurodomų motyvų.

Pagal Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymą, galiojusio paskolos sutarties sudarymo metu (1998-07-02 redakcija, galiojusi iki 2001-01-01) 4 straipsnio 2 dalį pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nuomininku buvo tik atsakovas A. L., todėl tik jis buvo ginčo buto privatizavimo subjektu pagal Butų privatizavimo įstatymą. Ieškovė, nebūdama buto nuomininke, tokios teisės neturėjo ir ją įgyti ginčijamais sandoriais negalėjo, kaip ir tapti buto nuomininke pagal vienašalį valstybės nuosavybe esančio buto nuomininko pareiškimą, kuris ginčijamas teisme. Pažymėtina, kad atsakovas A. L., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 20-1-01274-04 (b.l. 14) parodė, kad apie buto pirkimą (privatizavimą) su bendrijos pirmininku nekalbėjo, nes neturėjo pinigų ir jam to tiesiog nereikėjo. Jokių dokumentų, prašymų, adresuotų pirmininkui dėl leidimo pirkti butą nepasirašė. Pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį vietos savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos – jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus. Tiek 1993-03-16 perdavimo-priėmimo aktas (II t., b.l. 10), tiek Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996-09-05 įsakymas Nr. 01-4023 nepatvirtina 21-osios butų savininkų bendrijos nuosavybės teisės į ginčo butą. Pagal Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį Daugiabučio namo savininkų bendrija (toliau – bendrija) yra ne pelno organizacija, įgyvendinanti šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Ginčo buto atveju bendrija įgyvendino būtent tokias jas įstatymu pavestas teises ir pareigas, bet ne nuosavybės teisę, todėl 1999-04-19 21-BSB įgaliotinių susirinkimo protokolo išrašas Nr. 1, kuriuo buvo leista atsakovui A. L. pirkti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis nesukūrė jokių teisinių pasekmių, kaip minėta šis asmuo jų net nesiekė. Ikiteisminio tyrimo byloje yra išvada apie atsisakymą šio protokolo pagrindu įregistruoti nekilnojamąjį turtą ir atsakovo teises į jį Nekilnojamojo turto registre (b.l. 62). Ikiteisminio tyrimo byloje taip pat konstatuota, kad 1996-10-21 Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro Kauno filialo pažymėjimas reg. Nr. 20/155423 apeliantės vardu, kaip ir nekilnojamojo turto duomenų byla yra suklastota (b.l. 36, 124-126). Todėl ieškovės ieškinio aplinkybės, kad ji ginčijamais sandoriais įgijo butą nuosavybėn yra nepagrįstos. Kolegija laiko, kad būtent dėl ieškovės nenuoseklios pozicijos, kai ji ieškinyje kartu nurodo apie nuosavybės teisės įgijimą ir apie teisės privatizuoti perleidimą, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl abiejų aplinkybių pagrįstai.

Nurodytas teisinis reglamentavimas duoda pagrindą išvadai, kad ieškovės ginčijamus sandorius laikyti apsimestiniais nėra jokio pagrindo, nes šalys negalėjo turėti galvoje, kad jais bus perleista teisė privatizuoti butą (duomenys neskelbtini), kai Butų privatizavimo įstatymas tokios teisės nenumatė (CK 1964 m. 52 str.). Valstybei, o šiuo atveju Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto nuomos teisė taip pat negali būti įgyta 1999-08-04 atsakovo A. L. sutikimu. Tuomet ieškovės patikslintas ieškinys pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai. Konstatavus, kad apeliantės teisės nebuvo pažeistos, apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties yra nereikšmingi, nes jos pradžia siejama būtent su teisės pažeidimu (CK 1964 m. 86 str.).

Nors ieškovė prašė pripažinti sandorius apsimestiniais, tačiau nurodė, kad ginčijami sandoriai yra niekiniai. Kolegija pažymi, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymu negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys niekinio sandorio negali patvirtinti (CK 1.78 str.). Niekiniu sandoriu galėtų būti laikomas 1999-08-04 pareiškimas dėl atsakovo sutikimo, kad buto nuomos sutartis būtų perrašyta ieškovės vardu, nes šis pareiškimas pagal įstatymą nesukūrė jokių teisinių pasekmių. Vienok, ieškovė nurodė, kad pagal 1999-06-04 sutartį perdavė atsakovui A. L. 20 000 Lt., todėl šis sandoris galėtų būti tik nuginčijamas, o ne niekinis.

Apeliantė argumentus dėl teismo sprendimo dalies, kuria nebuvo patenkintas jos reikalavimas panaikinti 2009-07-10 priėmimo-perdavimo aktą Nr. 1T-62-(4.2) (prijungta civilinė byla Nr. 2-360-429/2010, b.l. 90-91), dalyje dėl buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) perdavimo Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn ir šio buto nuosavybės teisės registracija Kauno miesto savivaldybės vardu siejo tik su tuo, kad ginčijamais sandoriais dar iki šio akto priėmimo buvo įgijusi teisę privatizuoti ginčo butą. Toks apeliacinio skundo argumentas jau dėl pirmiau nurodytų aplinkybių nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą laikyti nepagrįstu.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nepadarė procesinės teisės normų pažeidimų, kurie galėtų turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl skundžiamas sprendimas nekeistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.