Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Eduardas Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-79-417/2017

Teisėja Viktorija Teišerskienė Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00222-2016-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.30.1.; 2.4.6.1.

2017 m. balandžio 20 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus, teisėjų Zigmo Pociaus ir Aurelijos Sadauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 307 straipsnio 1 dalyje, paskiriant laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant galutinę bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba registruotis darbo biržoje, būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 15 MGL (564,90 eurų) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant šią įmoką sumokėti per 10 (dešimt) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti V. J. ir V. J., tačiau apeliaciniai skundai dėl jų nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu nurodoma, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra kito Klaipėdos miesto apylinkės teismo priimto 2016 metų gruodžio 21 d. nuosprendžio nustatytų nusikalstamų veikų tęsinys ir ji yra už tas pačias veikas tuo pačiu laikotarpiu teisiama keletą kartų paskiriant jai skirtingas bausmes. Nuteistosios nuomone, teismas turėjo šias bylas sujungti ir priimti vieną apkaltinamąjį nuosprendį. Nusikalstamų veikų išskaidymas į atskiras bylas pasunkino jos kaip nuteistosios teises į teisingą nuosprendį ir bausmę. Atsakant į šį skundo argumentą pažymėtina, kad ikiteisminių tyrimų sujungimą ir išskyrimą reglamentuoja BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punktas, pagal kurį tik prokuroras priima sprendimus dėl ikiteisminių tyrimų sujungimo ir išskyrimo, toks ikiteisminių tyrimų sujungimo ir išskyrimo reglamentavimas reiškia, kad teisė nuspręsti, ar sujungti atskirai pradėtus tyrimus, ar išskirti, paliekama prokurorui, kuris sprendimą priima atsižvelgdamas į situaciją konkrečioje byloje. Kaip matyti iš 2016 m. gegužės 25 d. prokuroro nutarimo motyvų, ikiteisminis tyrimas atskirtas, nes atliekant ikiteisminį tyrimą buvo gauta duomenų, kad S. N. iki įsitraukiant į nusikalstamų veikų darymą buvo išnaudojama prostitucijai, todėl nutarta šią tyrimo dalį atskirti. Pažymėtina, kad skundžiamu 2016 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu S. K. nuteista už tai, kad 2014 m. gruodį, veikdama bendrininkų grupe su V. J. ir V. J., sąvadavo prostitucijai ir turėjo pajamų iš kito asmens prostitucijos, o tiksliau, veikdama bendrininkų grupe, pelnėsi iš S. N. prostitucijos. Klaipėdos miesto apylinkės teismo priimtu 2016 metų gruodžio 21 d. nuosprendžiu S. K. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad laikotarpiu 2015 m. sausį iki 2015 m. spalio 27 d. sąvadavo prostitucijai veikdama bendrininkų grupe su V. J., V. J. ir S. N.. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos, už kurių padarymą S. K. nuteista, padarytos skirtingu laiku, todėl nagrinėjamu atveju asmuo nėra baudžiamas du kartus už tą patį nusikaltimą. Be to, nors nuteistosios manymu, ikiteisminis tyrimas turėjo būti vykdomas vienoje ikiteisminio tyrimo byloje, tačiau įstatymas tokios pareigos ikiteisminio tyrimo pareigūnams nenustato. Šiuo atveju įstatymas nors ir nedraudžia, tačiau imperatyviai taip pat nenumato, kad prokuroras gautą informaciją dėl galbūt padarytų nusikalstamų veikų privalo nagrinėti byloje, kuri, nuteistosios manymu, yra susijusi. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šių veikų tyrimas ir jų nagrinėjamas teisme atskirai nuo šioje byloje jai inkriminuotų veikų netrukdė teismui dėl kiekvienos iš šių nusikalstamų veikų priimti teisingą procesinį sprendimą, o argumentas, kad nuteistosios teisinė padėtis buvo nepagrįstai pasunkinta, nepagrįstas. Taip pat pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistoji būtų pateikusi skundą dėl priimto nutarimo ikiteisminius tyrimus atskirti ar prašymą šiuos ikiteisminius tyrimus ar bylas sujungti.

Taip pat atmestinas apeliacinio skundo apgrumentas, kad apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, jog ji nusikalstamą veiką padarė dėl sunkios materialinės ir beviltiškos padėties (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties. Pagal teismų praktiką ši aplinkybė apibūdina ne tik objektyvias nusikalstamos veikos prielaidas, bet ir jos subjektą. Ji reiškia, kad kaltininkui susiklosto tokios objektyvios išorinio gyvenimo aplinkybės, kurios padaro tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui, t. y., vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečiai jam susidariusią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką. Taigi byloje turi būti nustatytos objektyviai susiklosčiusios kaltininko gyvenimo aplinkybės, psichologinė būsena dėl šių aplinkybių, asmens suvokimas, ar galėjo jis išvengti nusikalstamos veikos padarymo ir pan., konstatuota, kad buvo susidariusi išskirtinai sudėtinga situacija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-520/2012, 2K-60/2014 ir kt.). Būtent šios susiklosčiusios objektyvios sąlygos, turėjusios tiesioginę įtaką kaltininko apsisprendimui nusikalsti, leidžia teismui manyti, jog jei tokių sąlygų nebūtų buvę, asmuo nusikalstamos veikos nebūtų padaręs, o tai jau savaime parodo mažesnį jo pavojingumą visuomenei. Tačiau jei sudėtinga turtinė padėtis susiklosto dėl paties kaltininko tyčinių veiksmų (pvz., nuolatinio girtavimo, narkotikų vartojimo, įvairių neteisėtų veiksmų atlikimo ir pan.), dėl to kilęs jo apsisprendimas padaryti nusikalstamą veiką negali būti pripažintas lengvinančia aplinkybe, t. y. BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas nekonstatuojamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154/2011, 2K-456/2013 ir kt.). Kartu pažymėtina ir tai, kad labai sunki turtinė ar beviltiška kaltininko padėtis yra fakto klausimas, kurį teismas nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes – objektyvias kaltininko gyvenimo aplinkybes, psichologinę būseną dėl šių aplinkybių, jo suvokimą, ar galėjo jis išvengti nusikalstamos veikos padarymo, ir pan. Tik įvertinus aplinkybių visumą gali būti konstatuojama, kad kaltininkui dėl objektyvių priežasčių buvo susidariusi išskirtinai sudėtinga situacija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-895/2015). Nagrinėjamu atveju nuteistoji savo sunkią turtinę padėtį motyvuoja tuo, kad yra išsituokusi, vieniša moteris, turinti negalią ir ribotą darbingumą, todėl dėl itin sunkios finansinės ir beviltiškos padėties buvo priversta daryti nusikalstamą veiką. Apygardos teismas įvertinęs skundo argumentus ir bylos duomenis daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog susiklostė tokios objektyvios išorinio gyvenimo aplinkybės, kurios padarė tiesioginį poveikį jos elgesio pasirinkimui. Iš bylos duomenų matyti, kad S. K. bylos nagrinėjimo metu dirbo. Duomenų, jog darbingumas būtų apribotas ar ji turėtų negalią, nenustatyta. Pastebėtina, kad nusikalstamą veiką padarė S. K. iš savanaudiškų paskatų, siekdama materialinės naudos. Pažymėtina, kad iš administracinių teisės pažeidimų registro (t. 1, b. l. 91–93) matyti, kad S. K. ne kartą bausta už seksualinių paslaugų teikimą, o ši padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad požiūris į teisės normų nesilaikymą jau buvo susiformavęs iki nusikalstamos veikos padarymo nagrinėjamoje byloje ir nusikaltimai buvo tik loginė jos gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio pasekmė. Įvertinusi visas bylos aplinkybes bei byloje esančius asmenybę charakterizuojančius duomenis, kolegija nemato pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimą S. K. padarė dėl labai sunkios turtinės ar beviltiškos padėties.

Taip pat pastebėtina, kad nuteistoji apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apygardos teismas įvertinęs bylą ir skundo argumentus daro išvadą, jog šis prašymas netenkintinas. Pažymėtina, kad BPK 326 straipsnio 4 dalyje numatyti pagrindai, kada apygardos teismas gali panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui. BPK 326 straipsnio 4 dalies nuostatos nurodo, kad nuosprendis naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apylinkės teismui nustačius, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog neturi teisinio pagrindo nuspręsti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Apeliantė nenurodė jokių realių faktų, rodančių bylą nagrinėjusio teismo šališkumą, o bylos duomenys neduoda jokio pagrindo ir išvadai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo, t. y. buvo šališkas. Taip pat nenustatyta, kad BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytos teismingumo taisykles buvo pažeistos. Be to, byloje nėra duomenų, kad nuteistoji veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jai turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra objektyvaus pagrindo tenkinti nuteistosios prašymo bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Esant tokioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas priėmė motyvuotą, įrodymais pagrįstą nuosprendį, todėl nuosprendį keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi objektyvaus pagrindo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius Klaipėdos apygardos teismui pateikė prašymą iš nuteistosios S. K. valstybei priteisti 92,64 euro turėtų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus asmenį kaltu, iš jo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Apeliacinį skundą nagrinėjamu atveju padavė nuteistoji, o nuteistojosios gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra privalomas. Valstybė turi užtikrinti galimybę nuteistajam gintis. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš S. K. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nuosprendį palikti nepakeistą ir nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymą Nr. NTP-7-3430 priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, antrinę teisinę pagalbą tiekiant S. K., atmesti.