- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-18
- Bylos Nr.
- 1A-131-309/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-31977-2019-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė, Zigmas Kavaliauskas, Virginija Žindulienė
- Nuteistasis
- E. K.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Matuzevičienės, Virginijos Žindulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams;
pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir E. K. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. E. K. nuteistas už tai, kad jis 2019 m. liepos 28 d., apie 1.35 val., prie (duomenys neskelbtini) miesto autobusų stoties, adresu: (duomenys neskelbtini), tyčia, pro stovinčio automobilio „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pravirą langą, papurškė ašarinių dujų į automobilio saloną nukentėjusiajam V. B. į veidą ir ant rūbų, o šiam bandant išlipti iš automobilio, vieną kartą spyrė koja į krūtinę, tokiais veiksmais nukentėjusiajam V. B. sukėlė fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą – cheminį abiejų akių ragenų ir junginių I laipsnio nudegimą.
2. Be to, E. K. nuteistas už tai, kad jis 2019 m. liepos 28 d., apie 1.35 val., prie (duomenys neskelbtini) miesto autobusų stoties, adresu: (duomenys neskelbtini), tyčia, pro stovinčio automobilio „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pravirą langą, papurškė ašarinių dujų į automobilio saloną nukentėjusiajam D. L. į veidą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 25 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: už veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą nukentėjusiojo V. B. atžvilgiu paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba, laisvės atėmimo bausmės taikymo atveju, bausmės vykdymą atidėti; už veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą nukentėjusiojo D. L. atžvilgiu, priimti išteisinamąjį nuosprendį.
3.1. Skunde apeliantas nurodo, kad dėl nusikalstamos veikos V. B. atžvilgiu jis prisipažįsta iš dalies – pripažįsta, kad nuosprendyje nurodytu metu ir vietoje papurškė nukentėjusiajam V. B. ašarinių dujų, tačiau teigia, kad tai buvo padaryta ne tyčia, siekiant nukentėjusiajam sukelti fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, o ginantis. Pripažįsta, kad galėjo neadekvačiai vertinti situaciją ir suklysti dėl jam, kaip tada pasirodė, kilusio pavojaus. Nurodo, kad suklysti galėjo dėl to, kad konfliktas tarp jo ir V. B. įvyko nakties metu, kai po darbo pamainos (tuo metu jis teikė taksi paslaugas) jis buvo nemiegojęs ir pavargęs. Be to, nukentėjusysis V. B., su kuriuo jie dažnai konfliktuodavo, konkuravo dėl keleivių pervežimo, ir kuris ne kartą yra jam grasinęs, važiuodamas jam (V. B.) priklausančia transporto priemone ir jo, einančio per gatvę, vos nekliudydamas, sukėlė jam stresą ir baimę. Tuo momentu jis buvo įsitikinęs, kad nukentėjusysis tokiais savo veiksmais nori jį sužaloti. Kai nukentėjusiojo vairuojama transporto priemonė, vos jo nekliudžiusi, ne nuvažiavo toliau, o sustojo, ir jis pamatė atsidarant automobilio dureles, o nukentėjusiojo rankose sublizgant kažkokį daiktą, kuris jam tuo metu pasirodė panašus į peilį, jis (E. K.), siekdamas apsiginti ir išvengti sužalojimo, papurškė nukentėjusiajam V. B. ašarinių dujų. Kadangi dujas jis purškė ne į nukentėjusiojo V. B. automobilio saloną, o į patį nukentėjusį, kai jis jau buvo išlipęs, nelogiška manyti, kad nukentėjusysis V. B. ramiai sėdėjo mašinoje prasidaręs langą ir laukė, kol jis (E. K.) prieis. Juo labiau, kad bylos nagrinėjimo metu V. B. nurodė, jog jį (E. K.) atpažino ir jo neva bijojo, nes jis yra buvęs įkalinimo vietoje.
3.2. Nuteistojo teigimu, jokie bylos įrodymai nepatvirtina, kad jis būtų spyręs nukentėjusiajam V. B. į krūtinę, o nukentėjusiojo parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Nurodo, kad spyrio nukentėjusiajam į krūtinę nepatvirtina nei 2019 m. liepos 29 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, jog nukentėjusiojo krūtinės ląstos sumušimas nevertinamas, nes išorinių sužalojimų nebuvo, nei liudytojos N. S., nei nukentėjusiojo D. L. parodymai. Be to, darant prielaidą, kad V. B. sėdėjo mašinoje, akivaizdu, jog spirti jam į krūtinę techniškai būtų buvę neįmanoma.
3.3. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino paties nukentėjusiojo elgesio, konflikto išprovokavimo, to, kad konkrečioje situacijoje jam (E. K.) galėjo kilti reali grėsmė būti sužalotam. Teigia, kad teismas padarė nepagristą išvadą, kad jo veiksmuose V. B. atžvilgiu nėra nustatyta būtinosios ginties sąlygos, kaip baudžiamąją atsakomybe šalinančios aplinkybės (BK 28 straipsnio l dalis). Mano, kad net, jei jis ir būtų neadekvačiai suvokęs situaciją bei jam kylantį pavojų ir dėl to būtų peržengęs būtinosios ginties ribas, teismas galėjo taikyti BK 28 straipsnio 4 dalies nuostatas, pagal kurias būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis BK 62 straipsniu (BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
3.4. Be to, apelianto teigimu, jis nepagrįstai nuteistas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, D. L. atžvilgiu. Mano, kad byloje nesurinkta objektyvių duomenų, patvirtinančių jo kaltę. Teigia, kad teismas be pagrindo jo kaltę grindė nukentėjusiųjų parodymais, kurie yra prieštaringi ir nenuoseklūs, neatsižvelgė į jo (E. K.) bei liudytojų parodymus. Nurodo, kad jis 2019 m. liepos 28 d. įvykio metu net nematė V. B. automobilyje sėdinčio kito asmens. Be to, jei, kaip nurodė teismas, pabaigęs purkšti dujas, jis metė tuščią dujų balionėlį V. B. į pakaušį, darytina prielaida, kad D. L. dujų poveikį galėjo pajausti nuo į automobilį įlipusio V. B. rūbų. Mano, kad tai, jog ašarinės dujos nebuvo purškiamos tiesiogiai D. L. į veidą, įrodo ir ta aplinkybė, kad D. L., skirtingai negu V. B., į gydymo įstaigą tuoj po įvykio vykti atsisakė, o pareiškimą policijai parašė tik praėjus 10 dienų po įvykio. Akcentuoja, kad byloje nėra specialisto išvados apie padarytų sužalojimų šiam nukentėjusiajam pobūdį ir sveikatos sutrikdymo mastą. Kadangi jis nepadarė nusikalstamos veikos D. L. atžvilgiu, todėl pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl šios veikos turėtų būti išteisintas.
3.5. Pasak nuteistojo, teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 140 straipsnio l dalį, nesilaikė kasacinio teismo suformuotos praktikos, pagal kurią apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.
3.6. Nuteistasis taip pat nurodo, kad jam paskirta bausmė nėra teisinga ir proporcinga padarytai veikai bei kilusioms pasekmėms. Nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė, kad yra nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kad jis atlygino žalą Šiaulių teritorinei ligonių kasai, tačiau vis tiek paskyrė jam griežčiausią BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Teigia, kad bausmė jam paskirta ne tiek vertinant jo padarytą veiką, kiek anksčiau padarytas veikas, už kurias jis jau yra nubaustas. Kadangi įstatymas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, numato kelias alternatyvias bausmių rūšis, mano, jog bausmės tikslai galėtų būti pasiekti paskyrus jam švelnesnę nurodyto straipsnio sankcijoje numatytą bausmę nei laisvės atėmimas.
3.7. Apeliantas pažymi, kad pastaruoju metu jis dalyvavo elgesio keitimo programoje, lankė bendruomenės organizuojamus kursus, susijusius su elgesio pakeitimu, o tai rodo, kad jis daro išvadas, stengiasi keisti savo gyvenimo būdą, įsitvirtinti darbo rinkoje – vertėsi individualia veikla, šiuo metu dirba pagal darbo sutartį. Nurodo, kad jis negyvena asocialaus gyvenimo – turi savo gyvenamąjį būstą, palaiko ryšius su savo nepilnamečiu vaiku, vykdo įsipareigojimus dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo. Mano, kad esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atžvilgiu neteikė BK 75 straipsnio nuostatų ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo neatidėjo. Tuo atveju, jei jam būtų atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas, jis galėtų būti įpareigojamas dirbti, dalyvauti elgesio pataisos programose arba jam galėtų būti skiriami kiti teismo įpareigojimai (BK 75 straipsnio 2 dalis, 3 dalis).
4. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
5. Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl nuteistojo E. K. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas
6. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino E. K. kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje.
8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.
9. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo juos į vientisą loginę grandinę.
10. Iš nukentėjusiojo V. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 47–48, 55–57, šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme), matyti, kad jis nuosekliai nurodė, jog 2019 m. liepos 28 d., apie 1.35 val., jis, savo taksi automobiliu veždamas keleivį D. L., važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve link (duomenys neskelbtini) gatvės, automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės „M.“, esančios (duomenys neskelbtini), pamatė pažįstamo E. K. automobilį „VW Passat“. Tuo pačiu metu pamatė į gatvę ties pėsčiųjų perėja atbėgantį žmogų. Nesupratęs, kas vyksta, jis ėmė stabdyti automobilį, pristabdęs jį ties pėsčiųjų perėja, pamatė jam žinomą asmenį E. K.. Kadangi buvo šiltas vasaros vakaras, jo pusės durelių langas buvo praviras. Jam pristabdžius automobilį, pribėgęs E. K. iš dujų balionėlių pradėjo purkšti dujas į automobilio saloną, taikė jam į akis. Ašarinės dujos jam labai stipriai graužė akis, jis nieko nebematė, todėl truputį pavažiavęs už perėjos, prie sankryžos, sustojo. Tuomet pribėgęs E. K. vėl ėmė purkšti ašarines dujas jam į veidą ir ant rūbų. Kadangi automobilyje buvo labai daug ašarinių dujų, jis (V. B.) atsidaręs duris mėgino išlipti iš automobilio. Tuomet E. K. vieną kartą spyrė jam į krūtinę. Savo veiksmais E. K. sukėlė jam fizinį skausmą. Po įvykio jis iškvietė medikus ir policiją, dėl patirtų sužalojimų buvo pristatytas į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę, ten jam buvo diagnozuoti abiejų akių ragenos ir junginės maišelio nudegimai, nustatytas krūtinės ląstos sumušimas. Nurodė, kad ašarinių dujų pateko į akis ir jo keleiviui D. L., pastarasis sakė, kad jam bandant išlipti iš automobilio, nes ir jam kliuvo daug dujų, kai buvo purškiama pro jo (V. B.) langą, E. K., pribėgęs prie jo durelių, papurškė dujų pro jo pusės durelių langą. Ataskaitų žiūryklėje užfiksuota, kad 2019 m. liepos 28 d., apie 4 val., iš akių skyriaus slaugytojos V. gautas pranešimas, kad V. B. nustatyti abiejų akių ragenos ir junginės maišelio nudegimai, krūtinės ląstos sumušimas (1 t., b. l. 22–24). Tai, kad V. B. nurodė, jog jam E. K. į akis papurškė ašarinių dujų ir vieną kartą spyrė į krūtinę, sukeldamas jam fizinį skausmą, užfiksuota ir V. B. protokole-pareiškime (1 t., b. l. 34). Parodymų patikrinimo vietoje metu V. B. analogiškai nurodė įvykio aplinkybes, pažymėjo, kad E. K. jam ne tik du kartus pro atvirą automobilio langą pripurškė dujų, bet ir spyrė į krūtinę, kai jis bandė išlipti iš automobilio (1 t., b. l. 60–61, 64–66). Suvestas į akistatą su E. K. nukentėjusysis V. B. dar kartą patvirtino, kad E. K. purškė dujas jam į veidą, į automobilio saloną, o bandant išlipti iš automobilio, vieną kartą spyrė į krūtinę. Taip pat nurodė, kad ašarinių dujų E. K. pripurškė ir jo tąkart vežtam klientui (1 t., b. l. 72–73).
11. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis V. B. iš esmės analogiškai nurodė įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis paaiškino, kad 2019 m. liepos 28 d., tarp 1 val. ir 1.30 val., (duomenys neskelbtini) teikdamas taksi paslaugas ir tuo metu veždamas keleivį D. L., jis prie (duomenys neskelbtini) autobusų stoties, prieš pėsčiųjų perėją (duomenys neskelbtini) gatvėje, pamatė atbėgantį ir kažką šaukiantį E. K.. Jis (V. B.) sustojo prie pėsčiųjų perėjos. Kadangi buvo šilta, automobilio langai buvo atidaryti. E. K., priėjęs prie automobilio, pradėjo purkšti dujas. Jam (V. B.) pradėjo graužti akis, jis pajuto didelį akių, galvos, sprando skausmą. Išsigandęs jis truputį, apie 5 m, pavažiavo link sankryžos ir sustojo. Tuomet vėl pajuto purškiamas dujas. Jam bandant išlipti iš automobilio, kai durelės jau buvo atidarytos, pajuto vieną smūgį į krūtinę. Girdėjo purškiamų dujų garsą, girdėjo keleivį D. L. šaukiant, kad trūksta oro (2 t., b. l. 162–164).
12. Akivaizdu, kad nukentėjusiojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs, be to, netikėti šiais parodymais nėra pagrindo ir dėl to, kad juos patvirtina ne tik šios nutarties 10 punkte nurodyti įrodymai, bet ir kiti bylos įrodymai. Nukentėjusysis D. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė tokias pačias įvykio aplinkybes kaip ir nukentėjusysis V. B. (1 t., b. l. 113–114; 2 t., b. l. 164–165). Liudytoja policijos pareigūnė G. B., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2019 m. liepos 28 d. pagal gautą pranešimą, kad (duomenys neskelbtini), taksi vairuotojui papurkšta dujų ir bandyta jį sumušti, atvykus į įvykio vietą, laukė pranešėjas – taksi vairuotojas V. B. ir dar vienas asmuo, kaip nurodė taksi vairuotojas, jo klientas. Abu asmenys stovėjo užsidengę akis, skundėsi jų graužimu, skausmu, negalėjo atmerkti akių, plovėsi jas vandeniu. V. B. paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje, jam sustojus ties pėsčiųjų perėja, prie jo vairuojamo automobilio pribėgo pažįstamas asmuo ir pro atvirą langą į akis ir į automobilio saloną pripurškė dujų, po to apibėgo aplink automobilį ir pripurškė dujų į veidą jo klientui. Kiek pamena, V. B. sakė, kad jam buvo suduotas smūgis į krūtinę. Bendraujant su nukentėjusiaisiais matėsi, kad jų akys paraudę, ašarojančios, jie nuolat plovėsi akis vandeniu, automobilyje jautėsi stiprus dujų kvapas. Atvykus greitosios medicinos pagalbos darbuotojams, abiem vyrams buvo suteikta pagalba, V. B. buvo išvežtas į ligoninę, o jo klientas atsisakė vykti į ligoninę ir buvo parvežtas į namus (1 t., b. l. 149–149, parodymai ištirti teisimajame posėdyje). Teisiamajame posėdyje liudytoja G. B. davė iš esmės analogiškus parodymus ir patvirtino, kad nuvykus į įvykio vietą, joje buvo du vyriškiai, jie buvo išlipę iš automobilio, kosėjo, ašarojo. Vyrai pasakė, kad jiems pripurškė dujų asmuo, kuris, kaip jie manė, eis per gatvę. Tuo metu, kai automobilio vairuotojas sustojo asmens praleisti per gatvę, pastarasis pribėgo ir pripurškė dujų į automobilį, vairuotojui į akis, apibėgęs automobilį, pripurškė dujų ir keleiviui. Vyriškiai nurodė, kuris iš jų vairavo taksi automobilį ir kuris buvo keleivis. Galėjo būti, kad taksi vairuotojui buvo suduoti ir smūgiai, tikslios aplinkybės nurodytos tarnybiniame pranešime (3 t., b. l. 6–7).
13. Taigi visuma byloje surinktų įrodymų neginčijamai nustatyta, kad E. K. 2019 m. liepos 28 d., apie 1.35 val., prie (duomenys neskelbtini) autobusų stoties, tyčia, pro stovinčio automobilio „VW Sharan“ pravirą langą papurškė ašarinių dujų į automobilio saloną nukentėjusiajam V. B. į veidą ir ant rūbų, o pastarajam bandant išlipti iš automobilio, vieną kartą spyrė koja į krūtinę.
14. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.
15. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.).
16. Išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju E. K. veikė esant būtinosios ginties situacijai, kad jis V. B. ašarinių dujų papurškė ne tyčia, o gindamasis. Priešingai, net nekyla abejonių, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo. Šiuo atveju visuma byloje surinktų įrodymų neginčijamai nustatyta, kad E. K. be jokios priežasties pribėgęs prie V. B. vairuojamo automobilio, jam į veidą ir automobilio saloną pripurškė ašarinių dujų, o nukentėjusiajam bandant išlipti iš automobilio, spyrė jam į krūtinę. Tokiais savo neteisėtais veiksmais E. K. nukentėjusiajam V. B. sukėlė fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą – cheminį abiejų akių ragenų ir junginių nudegimą. Kadangi E. K. ašarines dujas V. B. purškė pastarajam sėdint automobilyje, o į krūtinę spyrė V. B. bandant išlipti iš automobilio, neatliekant jokių neteisėtų veiksmų ir E. K. nesipriešinant, tik dengiantis rankomis, taip siekiant išvengti akių nudegimo, akivaizdu, kad pavojingo kėsinimosi nebuvo ir E. K. veiksmai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio. Dėl to apelianto versija dėl būtinosios ginties atmetama.
17. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad V. B., E. K., einančio per gatvę, vos nekliudė savo automobiliu, norėdamas jį sužaloti, ir taip išprovokavo konfliktą. Iš nuoseklių nukentėjusiųjų V. B. ir D. L. parodymų, kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai, matyti, kad V. B. leistinu greičiu važiuojant gatve, link joje esančios perėjos, jie pamatė atbėgantį E. K., kuris, automobiliui ties perėja sustojus jį praleisti, pribėgęs prie vairuotojo pusės praviro durelių lango, nieko nepaaiškinęs, be jokios priežasties ėmė purkšti ašarines dujas. Byloje nustatyta, kad antrą kartą dujų E. K. papurškė tuomet, kai V. B., dėl graužiančių akių nebematydamas kur važiuoti, sustojo už pėsčiųjų perėjos ir norėjo išlipti iš automobilio, nes jo salone buvo pripurkšta labai daug ašarinių dujų ir jis dėl to jautė ne tik akių, bet ir galvos bei sprando skausmą. Jokių įrodymų, kurie patvirtintų apelianto teiginį, kad V. B. automobiliui sustojus, jis (E. K.) pamatė atsidarant automobilio dureles ir nukentėjusiojo rankose sublizgant kažkokį daiktą, panašų į peilį, byloje nėra, todėl šis teiginys vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas. Byloje surinkti įrodymai visiškai paneigia nuteistojo parodymus ir neginčijamai patvirtina jo kaltę. To, kad E. K. būtų buvęs užpultas, nenurodė ir įvykio vietoje buvusi liudytoja N. S.. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, E. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą nepaneigia ir ta aplinkybė, kad nukentėjusysis V. B. E. K. bijojo, nes žinojo, kad jis yra kalėjęs už anksčiau padarytus nusikaltimus.
18. Atsakant į nuteistojo skundo argumentą, kad jokie bylos įrodymai nepatvirtina, jog jis būtų spyręs nukentėjusiajam į krūtinę, pažymima, kad šią aplinkybę patvirtina nuoseklūs nukentėjusiojo V. B. parodymai, kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai – ataskaitų žiūryklėje užfiksuoti duomenys, kad 2019 m. liepos 28 d., apie 4 val., iš akių skyriaus slaugytojos gautas pranešimas, jog V. B. nustatyti abiejų akių ragenos ir junginės maišelio nudegimai, krūtinės ląstos sumušimas, taip pat liudytojos G. B. parodymai, kad policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą nukentėjusysis V. B. pasakė, kad jam ir jo klientui į akis pripurkšta dujų, jam suduotas smūgis į krūtinę. Nors specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad V. B. nustatytas cheminis abiejų akių ragenų ir junginių I laipsnio nudegimas, o VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje 2019 m. liepos 28 d. diagnozuotas krūtinės ląstos sumušimas kaip sužalojimas nevertinamas, kartu paaiškinta, kad šis sumušimas kaip sužalojimas nevertinamas tik dėl to, kad apžiūros Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriuje 2019 m. liepos 29 d. išorinių krūtinės ląstos sužalojimų nebuvo (o ne dėl kitų priežasčių) (1 t., b. l. 79–80). Tai, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriuje apžiūrint nukentėjusįjį V. B. išorinių krūtinės ląstos sužalojimų nebuvo nustatyta, nereiškia, kad jie nebuvo padaryti. Kaip minėta, tai, jog E. K. vieną kartą spyrė V. B. į krūtinę ir sukėlė jam fizinį skausmą, įrodyta paties nukentėjusiojo parodymais, liudytojos G. B. parodymais bei rašytiniais bylos įrodymais. Be to, ir specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) aprašomojoje dalyje pažymėta, kad iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės, chirurgo įrašo matyti, kad V. B. atsiųstas konsultacijai dėl krūtinės traumos, V. B. kairėje krūtinės ląstos pusėje čiuopiamas 4 cm x 5 cm krūtinės ląstos sienos sumušimas, palpuojant skausmingas, diagnozė – krūtinės ląstos sumušimas. Taigi visuma bylos įrodymų patvirtina, kad E. K. spyrė nukentėjusiajam V. B. į krūtinę.
19. Nors liudytoja N. S., mačiusi įvykį, analogiškai, kaip ir E. K. nurodė, kad pastarasis jokių neteisėtų veiksmų taksi vairuotojo atžvilgiu neatliko, teigė mačiusi, kaip vairuotojas, lipdamas iš automobilio, tiesė ranką link durelių daiktadėžės ir jo rankoje kažkas sublizgėjo, atsižvelgiant į tai, kad visuma byloje surinktų įrodymų šiuos liudytojos parodymus ne patvirtina, o paneigia, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai N. S. įrodymus vertino kaip prieštaringus ir jais rėmėsi tik tiek, kiek šie parodymai neprieštaravo kitiems bylos įrodymams.
20. Nuteistojo E. K. kaltę padarius nusikaltimą nukentėjusiojo D. L. atžvilgiu taip pat patvirtina byloje surinktų, teismo tinkamai, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.
21. Iš nukentėjusiojo D. L. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje matyti, kad jis nuosekliai nurodė, jog 2019 m. liepos 28 d., apie 1.35 val., jam, kaip keleiviui, V. B. vairuojamu taksi automobiliu, sėdint priekinėje keleivio sėdynėje, važiuojant iš draugo R. Š., gyvenančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini), V. K. gatve link (duomenys neskelbtini) gatvės, ties parduotuve „M.“, esančia prie autobusų stoties, automobilių stovėjimo aikštelėje jis pamatė iš matymo pažįstamo E. K. taksi automobilį „VW Passat“. Staiga pamatė į pėsčiųjų perėją įbėgant vyrą, tuo metu V. B. vairuojamas automobilis dar nebuvo įvažiavęs į perėją. Kadangi asmuo buvo įbėgęs į kelią, V. B. turėjo sustoti ir jį praleisti. V. B. sustabdžius automobilį, jis (D. L.) pasilenkė pasižiūrėti, kas tas žmogus. Kadangi V. B. durelių langas buvo praviras, jis pamatė E. K., kuris iš karto ėmė purkšti dujas į automobilio saloną, buvo nusitaikęs į V. B., bet, kadangi jis (D. L.) buvo pasilenkės link V. B., dujų į akis kliuvo ir jam. V. B. bandė pavažiuoti į priekį, tačiau jam graužė akis, todėl jis sustojo. Sustojus E. K. apibėgo aplink automobilį, jis (D. L.) išgirdo sakant: „kas tu toks būsi“ ir pajuto, kad pastarasis pro atvirą langą vėl jam purškia dujas. Tuo metu jokių kitų žmonių aplink nebuvo. V. B. iškvietė greitąją medicinos pagalbą, jam (D. L.) buvo praplautos akys, jis gavo vaistų nuo spaudimo. Važiuoti į ligoninę jis atsisakė, vėliau į gydymo įstaigas nesikreipė. Dėl pripurkštų dujų patyrė didelį fizinį skausmą. Į prokurorės klausimą atsakė, kad į ligoninę atsisakė važiuoti todėl, kad ryte jam reikėjo vykti į pokalbį dėl darbo (1 t., b. l. 113–114; 117–118; 2 t., b. l. 164–165). E. K. protokole-pareiškime taip pat nurodyta, kad 2019 m. liepos 28 d., apie 1.35 val., jam sėdint taksi automobilyje „VW Sharan“, iš matymo pažįstamas E. K. pro atvirą automobilio langą jam į akis papurškė dujų ir taip sukėlė fizinį skausmą (1 t., b. l. 108). Parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusysis D. L. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 121–122, 125–127) bei suvestas į akistatą su E. K. (1 t., b. l. 133–135). Iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės matyti, kad 2019 m. liepos 28 d. 1.36 val. buvo gautas iškvietimas vykti adresu: (duomenys neskelbtini), apžiūrėjus D. L., jam nustatyta vidutinio sunkumo akių trauma, nes į akis pateko cheminė medžiaga. Nurodyta, kad pripurkšta į akis ašarinių dujų, akies junginės paraudusios, skauda (1 t., b. l. 20–21). Nukentėjusiojo D. L. parodymus patvirtina, o nuteistojo parodymus, kad jis nusikaltimo D. L. atžvilgiu nepadarė, pastarojo 2019 m. liepos 28 d. įvykio metu V. B. automobilyje net nematė, paneigia ir kiti bylos įrodymai – nukentėjusiojo V. B., liudytojų G. B., R. Š. parodymai (pastarasis patvirtino, kad D. L. prieš įvykį svečiavosi pas jį ir išvyko taksi automobiliu), todėl abejoti D. L. parodymų teisingumu nėra pagrindo. Pažymėtina, kad liudytoja policijos pareigūnė G. B. ir ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nurodė, jog atvykus į įvykio vietą, laukė V. B. ir dar vienas asmuo, kaip nurodė taksi vairuotojas, jo klientas. Abu asmenys stovėjo užsidengę akis, skundėsi jų graužimu, skausmu, negalėjo atmerkti akių, plovėsi jas vandeniu, automobilyje jautėsi stiprus dujų kvapas. Atvykus greitosios medicinos pagalbos darbuotojams, abiem vyrams buvo suteikta pagalba. Vyrai pasakojo, kad tuo metu, kai automobilio vairuotojas sustojo asmens praleisti per gatvę, pastarasis pribėgo ir pripurškė dujų į automobilį, vairuotojui į akis, apibėgęs automobilį, pripurškė dujų ir keleiviui. Taigi byloje taip pat neginčijamai įrodyta, kad E. K. 2019 m. liepos 28 d., apie 1.35 val., prie (duomenys neskelbtini) miesto autobusų stoties, tyčia pro stovinčio automobilio „VW Sharan“ pravirą langą papurškė ašarinių dujų į automobilio saloną nukentėjusiajam D. L. į veidą ir taip sukėlė jam fizinį skausmą.
22. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms E. K. skundo argumentas, kad D. L. dujų poveikį galėjo pajausti nuo į automobilį įlipusio V. B. rūbų, vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas. E. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką D. L. atžvilgiu nepaneigia ir tai, kad nukentėjusysis pareiškimą policijai parašė ne iš karto po įvykio, į gydymo įstaigą tuoj po įvykio vykti atsisakė, byloje nėra specialisto išvados apie padarytų sužalojimų šiam nukentėjusiajam pobūdį ir sveikatos sutrikdymo mastą. Pažymėtina, kad įstatymai nenumato termino, per kurį dėl nusikalstamos veikos galimai nukentėjęs asmuo apie įvykį turėtų pranešti policijos įstaigai, taip pat neįpareigoja dėl nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens privalomai vykti į gydymo įstaigą. Kaip jau minėta, E. K. kaltė sukėlus nukentėjusiajam D. L. fizinį skausmą ir padarius pastarojo atžvilgiu nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, įrodyta byloje surinktų, teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.
Dėl nuteistajam E. K. paskirtos bausmės
23. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 1, 2 dalyse taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-697/2019).
24. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas nuteistajam E. K. bausmę, tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis – atsižvelgė į visas tiek nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek ir kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Teismas atsižvelgė į tai, kad E. K. padarė du nesunkius nusikaltimus (BK 140 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), nusikaltimai baigti, padaryti tiesiogine tyčia, nusikalto anksčiau būdamas teistas 4 kartus (2 t., b. l. 7–15, 179–190), naujus nusikaltimus padarė neišnykus teistumui, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Be to, iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad 2020 m. vasario 13 d. E. K. priimtas dar vienas apkaltinamasis nuosprendis (šis nuosprendis dar neįsiteisėjęs), jo atžvilgiu atliekamas dar vienas ikiteisminis tyrimas (2 t., b. l. 179–190), yra teistas ir užsienio valstybėse ((duomenys neskelbtini)), baustas administracine tvarka (2 t., b. l. b. l. 18–23, 191–196). Visa tai rodo, kad E. K. savo nusikalstamų polinkių nekeičia, išvadų iš savo netinkamo elgesio nedaro, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. K. bausmę, atsižvelgė ir į tai, kad yra nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – iš dalies atlygino nusikaltimu padarytą žalą (atlygino (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį (3 t., b. l. 4)) (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taigi, dar kartą vertinti tą pačią aplinkybę nebėra pagrindo, ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), vykdė individualią veiklą (2 t., b. l. 16, 178), yra išsituokęs, turi mažametį vaiką, kuriam teikia išlaikymą (2 t., b. l. 151–154, 155–158). Taigi akivaizdu, kad, skirdamas apeliantui bausmę, teismas atsižvelgė ne tik į jo ankstesnius teistumus, kurie neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, bet į visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių.
25. Nors BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos šios alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus E. K. už jo padarytus nusikaltimus laisvės atėmimo bausmes. Įvertinus apelianto asmenybę sprendžiama, kad skirti pastarajam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, būtų netikslinga – iš bylos matyti, kad ankstesniu nuosprendžiu paskyrus E. K. net ir pačią griežčiausią bausmę – terminuotą laisvės atėmimą, tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė – jis toliau pažeidinėjo baudžiamuosius įstatymus, o tai rodo jo susiformavusias antivisuomenines nuostatas bei nenorą laikytis įstatymų.
26. Kadangi skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskirtos bausmės – laisvės atėmimas 8 mėnesiams ir laisvės atėmimas 9 mėnesiams, yra artimos minėto straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui (vidurkis yra 7 mėnesiai 15 dienų), nėra pagrindo daryti išvadą, kad šios bausmės aiškiai per griežtos ir jas švelninti. Už abu nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos teisingai, laikantis bausmių bendrinimo taisyklių, galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 metams taip pat nėra per griežta. Taigi daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu E. K. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, ji atitinka nuteistojo asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.
27. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde išskirtinai bandoma sureikšminti tik tam tikras bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, tačiau pagal kasacinę praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, 2K-148/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015, 2K-171-697/2019). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bausmei individualizuoti ir jai skirti reikšmingas bylos aplinkybes, neakcentuodamas E. K. neigiamai apibūdinančių aplinkybių.
28. Iš bylos matyti, kad nagrinėjamu atveju nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse numatytų būtinų sąlygų, kurioms esant būtų galima spręsti dėl švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo nuteistajam. Kadangi byloje nenustatyta, kad E. K. būtų peržengęs būtinosios ginties ribas, konstatuoti esant BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą sąlygą nėra pagrindo.
29. BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
30. Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).
31. Nors skundžiamu nuosprendžiu E. K. nuteistas už dviejų nesunkių nusikaltimų padarymą subendrinta bausme laisvės atėmimu 1 metams, tačiau šiuo nuosprendžiu Lietuvos Respublikoje jis nuteistas jau nebe pirmą kartą (iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas 4 kartus), yra teistas ir užsienio valstybėse, naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, yra baustas administracine tvarka. Tai rodo, kad E. K. išvadų iš savo netinkamo elgesio nedaro, priešingai, toliau daro nusikalstamas veikas, kritiškai savo elgesio nevertina. Taigi, net ir įvertinus apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad E. K. iš dalies atlygino savo veiksmais padarytą žalą, dalyvavo elgesio keitimo programoje, lankė kursus, susijusius su elgesio pakeitimu, vertėsi individualia veikla, šiuo metu dirba pagal darbo sutartį, turi gyvenamąją vietą, vykdo įsipareigojimus dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo sprendžiama, kad nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šioje byloje vien tik baudžiamojo poveikio priemonės ar kelių tarpusavyje suderintų baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo nepakaktų E. K. nusikalstamo elgesio priežastims pašalinti. Priešingai, manytina, kad toks sprendimas prisidėtų prie nebaudžiamumo už padarytą nusikalstamą veiką jausmo susiformavimo. Dėl to apelianto prašymas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą netenkinamas.
32. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti šį nuosprendį ar jį keisti nuteistojo E. K. skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.