- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-21
- Bylos Nr.
- A-1490-261/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00754-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Dalia Višinskienė
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikоs vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- H. M.
- Kategorijos
- 8.1.2Vizos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (15/4-1)171-51 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir išduoti nacionalinę vizą; 3) priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja skunde nurodė, kad:
1.1. Ji kreipėsi į Migracijos departamentą dėl nacionalinės vizos išdavimo. Pareiškėja ketino dirbti tinkuotoja UAB „Norvegijos Kontaktai“ (toliau – ir Bendrovė). Bendrovė tarpininkavo pareiškėjai bendraujant su Migracijos departamentu, siekė, kad pareiškėja gautų nacionalinę vizą ir ji dirbtų Bendrovėje. Migracijos departamentas Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjai nacionalinę vizą. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjos profesija įeina į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2020 m. I pusmečiui, patvirtintą Užimtumo tarnybos direktoriaus 2019 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-469 (toliau – ir Sąrašas). Tinkuotojos profesija priskiriama statybos ekonominės veiklos rūšiai. Bendrovė yra įtraukta į įmonių sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšį – kitas darbo jėgos teikimas. Bendrovės veikla, pagal kurią įmonė įtraukta į Patvirtintų įmonių sąrašą, t. y. kitas darbo jėgos teikimas, nėra priskirta statybos ekonominės veiklos rūšiai, o pareiškėjos turima kvalifikacija – tinkuotoja – neatitinka kvalifikacijos toje ekonominės veiklos rūšies srityje, pagal kurią Bendrovė yra įtraukta į Patvirtintų įmonių sąrašą. Todėl Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėja negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų, t. y. kaip atvykstanti dirbti į Patvirtintų įmonių sąrašą įtrauktą įmonę, ir tokiu būdu neatitinka nustatytų reikalavimų, numatančių, jog nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, turinčiam kvalifikaciją toje ekonominės veiklos rūšies srityje, pagal kurią juridinis asmuo įtrauktas į Patvirtintų įmonių sąrašą.
1.2. Migracijos departamentas neįsigilino į esamą situaciją, taikė teisės aktus formaliai. Pareiškėja yra tinkuotoja ir planavo dirbti Bendrovėje. Su minėta įmone buvo sutartos darbo sąlygos. Bendrovė yra statybų įmonė, kuri veikia Lietuvoje daugiau nei 10 metų. Viena iš jos veiklų yra darbuotojų įdarbinimas, tačiau pagrindinė jos veikla yra statyba. Minėtą aplinkybę patvirtina kartu su skundu teikiami dokumentai. Pati Bendrovė tarpininkavo pareiškėjai teikiant prašymą dėl vizos išdavimo. Nors Bendrovė ekonominės veiklos rūšies srityje nurodyta kaip kitos darbo jėgos teikėja, tačiau ji realiai vykdo ekonominę veiklą statybų srityje. Mechaniškas įstatymo taikymas gali iškreipti tuo įstatymu siekiamą tikslą. Šiuo atveju Sąraše numatyta, kad Lietuvos Respublikoje trūksta specialistų statybų sektoriuje. Taigi konkrečiu atveju į situaciją pažiūrėjus formaliai Lietuvos Respublikoje negalėtų dirbti specialistas, kurio Lietuvos Respublikoje trūksta, dėl ko būtų iškreipiami teisės aktų tikslai. Be to, šiuo atveju formaliai vertinant situaciją būtų pažeidžiamos ir proporcingumo principas. Atsisakymas išduoti nacionalinę vizą apsunkina pareiškėjos teisę dirbti Lietuvoje. Migracijos departamentas galėjo išsireikalauti papildomus duomenis iš Bendrovės, kurie patvirtintų, kad minėta įmonė veikia statybų srityje, tačiau tai padaryta nebuvo. Vien viešojoje erdvėje yra pakankamai duomenų, kurie patvirtintų, kad Bendrovė veikia statybų srityje. Taigi Migracijos departamento Sprendimas yra neadekvatus. Atsakovas, spręsdamas klausimą dėl nacionalinės vizos išdavimo, teisės aktus taikė formaliai, taip nukrypdamas nuo teisės aktų ir visuomenei svarbių tikslų. Šiuo atveju nacionalinės vizos neišdavimas yra neproporcingas, pažeidžiantis pareiškėjos teisę dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
2.1. Atsižvelgus į tai, kad Bendrovė įtraukta pagal ekonominės veiklos rūšį į Patvirtintų įmonių sąrašą – kitas darbo jėgos teikimas, – o pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių ši veikla nėra priskirta statybos ekonominės veiklos rūšiai, Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja, kaip atvykstanti dirbti į Bendrovę tinkuotoja, negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų, ir tokiu būdu neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Vizos išdavimo tvarkos aprašas) 70.18 punkte nustatytų reikalavimų. Bendrovė į Patvirtintų įmonių sąrašą nėra įtraukta pagal statybos ekonominės veiklos rūšį, todėl ta aplinkybė, ar ji faktiškai užsiima ir statybų veikla, visiškai nereikšminga nagrinėjamu atveju.
2.2. Prieš priimant ginčijamą Sprendimą, Migracijos departamentas tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos pateiktus dokumentus ir su pareiškėja susijusius duomenis, kurių visiškai pakako ginčijamam Sprendimui priimti. Be to, ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjai.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino atsakovo Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigojo atsakovą pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo.
4. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2020 m. sausio 28 d. pateikė Migracijos departamento Kauno skyriui prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. kai užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo.
6. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Bendrovė ginčijamo Sprendimo priėmimo metu buvo įtraukta į Patvirtintų įmonių sąrašą tik pagal vieną ekonominės veiklos rūšį – kitas darbo jėgos teikimas, – kuri nėra priskirta statybos ekonominės veiklos rūšiai, pripažino, jog atsakovas tuo metu padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja negalėjo pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų kaip atvykstanti dirbti į Patvirtintų įmonių sąrašą įtrauktą Bendrovę ir tokiu būdu neatitiko Vizos išdavimo tvarkos aprašo 70.18 punkte nustatytų reikalavimų. Tai leistų padaryti išvadą, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atsisakydamas pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Tačiau byloje taip pat nustatyta, kad Migracijos departamentas pagal Bendrovės 2020 m. kovo 2 d. prašymą priėmė 2020 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. (15/5-8) 17U-19, kuriuo minėta įmonė nuo 2020 m. kovo 31 d. yra įtraukta į Patvirtintų įmonių sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšį – gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba (kodas – 4120). Taigi situacija yra pasikeitusi iš esmės lyginant su ta, kuri buvo ginčijamo Sprendimo priėmimo metu. Atsakovas šių aplinkybių priimdamas ginčijamą Sprendimą nevertino, nes jų dar nebuvo. Tačiau šiuo metu – teisminio nagrinėjimo metu – jos objektyviai egzistuoja ir jos yra reikšmingos. Atsakovo ginčijamas Sprendimas dar nėra įsiteisėjęs.
7. Teismas darė išvadą, kad susidariusioje situacijoje palikus ginčijamą Sprendimą galioti, teismo sprendimas iš esmės būtų formalus, neatitiktų teisingumo aktui keliamų reikalavimų. Tad teisminio nagrinėjimo metu atsiradusios svarbios aplinkybės turi būti įvertintos kitų aplinkybių kontekste naujos administracinės procedūros metu. Nagrinėjamu atveju nesant galimybės vertinti minėtų aplinkybių pačiam administraciniam teismui, nes tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą, konstatuotina, kad yra pagrindas naikinti atsakovo priimtą Sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą.
8. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja prašo įpareigoti atsakovą, išnagrinėjus jos prašymą iš naujo, išduoti nacionalinę vizą, tačiau toks pareiškėjos reikalavimas yra nepagrįstas, kadangi tokio pobūdžio sprendimas teismo negali būti priimtas, nes tai reikštų, jog teismas iš esmės ėmėsi viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtų veiksmų. Tad nagrinėjamu atveju yra pagrindas įpareigoti atsakovą ne išduoti pareiškėjai nacionalinę vizą (kaip reikalauja pareiškėja), bet tik išnagrinėti pareiškėjos prašymą iš naujo.
9. Teismas dėl prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas tenkintas iš dalies, tačiau atsakovo veiksmuose nėra jokių neteisėtų veiksmų, tad esamoje situacijoje pareiškėjai bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo atlyginti nepriteistinos.
III.
10. Atsakovas Migracijos departamentas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
Atsiliepimas
11. Atsakovas nurodo, kad Migracijos departamento 2020 m. kovo 31 d. priimtas sprendimas įtraukti Bendrovę į Patvirtintų įmonių sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšį – gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba – neturi reikšmės nagrinėjamos bylos dėl administracinio akto teisėtumo išsprendimui, kadangi Bendrovė pagal minėtą veiklos sritį į Patvirtintų įmonių sąrašą įrašyta po ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo priėmimo, t. y. Migracijos departamentas Sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą pareiškėjai priėmė 2020 m. vasario 13 d. Tokią poziciją patvirtina ir teismų praktika. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Bendrovė į Patvirtintų įmonių sąrašą nebuvo įtraukta pagal ekonominės veiklos rūšį – gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba (šią aplinkybę teismas konstatavo ir sprendime). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad Bendrovės veikla, pagal kurią ši įmonė įtraukta į Patvirtintų įmonių sąrašą (kitas darbo jėgos teikimas), nėra priskirta statybos ekonominės veiklos rūšiai, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai atsisakė išduoti nacionalinę vizą pareiškėjai. Taigi teismo argumentas, kad atmetus pareiškėjos skundą teismo sprendimas iš esmės būtų formalus ir neatitiktų teisingumo aktui keliamų reikalavimų, yra nepagrįstas ir pažeidžiantis teisingumo principą, nes teismas savo sprendimu paneigia ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kurį pats pripažino teisėtu, bei pažeidžia Migracijos departamento teisėtus interesus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.
13. Pirmosios instancijos teismas, nors ir pripažinęs, kad vertinant ginčijamo Sprendimo priėmimo metu buvusias aplinkybes ginčijamas Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, tačiau atsižvelgęs į tai, kad vėliau Bendrovė po ginčijamo Sprendimo priėmimo buvo įtraukta į Patvirtintų įmonių sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšį – gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba, – sprendė, kad yra pagrindas panaikinti ginčijamą Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo.
14. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas teismo sprendimą ginčija tuo pagrindu, kad teismas nepagrįstai panaikino ginčijamą Sprendimą įvertinęs jau po jo priėmimo atsiradusias aplinkybes.
15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl ši byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.
16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1497-624/2021, kurioje vertintos analogiškos faktinės aplinkybės, kurios susiklostė ir nagrinėjamoje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje padarė išvadą, jog: „Migracijos departamentas, nustatęs, kad UAB „Norvegijos kontaktai“ veikla, pagal kurią įmonė ginčijamo Sprendimo priėmimo metu buvo įtraukta į Patvirtintų įmonių sąrašą, t. y. kitas darbo jėgos teikimas, nėra priskirta statybos ekonominės veiklos rūšiai, o pareiškėjo turima kvalifikacija – tinkuotojas – tuo metu neatitiko kvalifikacijos toje ekonominės veiklos srityje, pagal kurią įmonė buvo įtraukta į Patvirtintų įmonių sąrašą, pagrįstai ir teisėtai atsisakė išduoti jam daugkartinę nacionalinę vizą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu. <...>“. Taip pat pažymėjo, kad: „<...> Aplinkybės, atsiradusios po ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo priėmimo (UAB „Norvegijos kontaktai“ įtraukimas į Patvirtintų įmonių sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšį – gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba) yra reikšmingos pareiškėjui iš naujo kreipiantis į atsakovą dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo, tačiau ne sprendžiant klausimą dėl ginčijamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.“
18. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
19. Vadovaudamasi minėtomis Teismų įstatymo ir ABTĮ nuostatomis, teisėjų kolegija turi pagrindą remtis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškoje byloje ir konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje taip pat nėra pagrindo naikinti ginčijamą Migracijos departamento Sprendimą, kuris, atsižvelgiant į jo priėmimo metu buvusias aplinkybes, yra teisėtas ir pagrįstas (t. y. juo teisėtai ir pagrįstai pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą), bei kurio teisėtumo ir pagrįstumo negali paneigti po jo priėmimo atsiradusios aplinkybės.
20. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies – pirmosios instancijos teismo sprendimas nenaikintinas, bet pakeistinas, jo rezoliucinėje dalyje nurodant, kad pareiškėjos skundas ne tenkintinas iš dalies, bet visiškai atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
Nutartis neskundžiama.