Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-07-07 · Administracinė byla Nr. I-6327-281/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-07-07
Bylos Nr.
I-6327-281/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04115-2014-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Pareiškėjas
G. G.
Trečiasis asmuo
Vilniaus
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-6327-281/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04115-2014-1Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Večislavui Burneikai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus visuomenės sveikatos centrui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas G. G. 2014-09-11 teismui padavė skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus VPK), priteisti 170 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (I t., b. l. 1-6).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų jo laikymo Vilniaus miesto 3 policijos komisariate, VPK areštinėje bei Ukmergės rajono policijos komisariato areštinėje sąlygų. Paaiškino, kad Vilniaus miesto 3 komisariate buvo laikomas du kartus nuo 3 iki 6 val. Nurodė, kad kameroje buvo tik suoliukas, nuolat filmuojama, taip pažeidžiant teisę į privatumą, tualeto nebuvo ir į jį pareiškėjo 6 val. nenuvedė, vandens nedavė, o dėl įjungto ventiliatoriaus buvo šalta, tačiau pareiškėjo artimiesiems neleista perduoti šiltų rūbų ir maisto. Be to, pastato konstrukcijose yra naudota asbesto, todėl skaudėjo galvą, buvo sunku susikaupti.

VPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas 2011 m. rugsėjo 14-19 d. kamerose su kitais asmenimis, jose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo itin nedidelis. Dviaukštės lovos buvo be kopėtėlių, taip pat nebuvo spintos ar spintelių. Kameroje nėra lango, o kartu laikytas asmuo nuolat rūkė. Pareiškėjas nebuvo vedamas pasivaikščioti į lauką. Kameroje nebuvo karšto vandens, iš krano bėgo nešvarus vanduo, tualetinio popieriaus neduodavo. Atvykus į areštinę, pareigūnai tyčiojosi iš pareiškėjo, liepdami išsirengti ir daryti pritūpimus. Maisto pareiškėjas gaudavo vieną kartą per dieną, maisto energetinė vertė mažesnė nei norma, dušu naudotis galėjo vieną kartą per savaitę, dušo kabinos buvo antisanitarinių sąlygų. Kamerose drėgna, jos nevėdinamos, tualetas neatitvertas ir tai sukeldavo diskomfortą. Čiužinys, patalynė purvini, neplaunami, kamerose veisėsi parazitai. Dėl šių sąlygų pareiškėjas susirgo plaučių uždegimu, plaučiuose ėmė rinktis vanduo, todėl turėjo būti operuojamas.

Ukmergės rajono policijos komisariato areštinėje taip pat buvo laikomas nuo 2011-09-20 iki 2011-10-03 blogomis sąlygomis: kameros plotas nedidelis, tualetas neatitvertas, viduje buvo rūkoma. Nuo atvykimo į šią areštinę pareiškėjui skaudėjo galvą, pykino, kosėjo, blogai jautėsi, tačiau gydytojo niekas nekvietė, duodavo tik neaiškaus pobūdžio tablečių. Pažymi, kad atvykus į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, pareiškėjui buvo diagnozuotas plaučių uždegimas. Pareiškėjo teigimu, vienos valandos pasivaikščiojimas kiemelyje taip pat prieštarauja žmogaus teisėms. Kameroje karšto vandens nebuvo, dušu galėjo naudotis vieną kartą per savaitę, veikė stipri ventiliacija, buvo šalta, nebuvo duodamos higienos priemonės. Areštinėje duodamo maisto energetinė vertė nedidelė, todėl jautėsi alkanas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad jo laikymas kamerose, neatitinkančiose higienos normų, sukėlė depresiją, diskomfortą, pažeminimą, išsekimą, todėl mano, jog yra pagrindas priteisti jam neturtinę žalą.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pareiškėjui pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus VPK, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (I t., b. l. 49-55).

Paaiškino, kad 2011-09-14 pristačius pareiškėją į Vilniaus m. 3 PK, jis buvo uždarytas į pristatytų asmenų laikino pristatymo patalpą. Atkreipė dėmesį, kad sąlygų, atitinkančių nustatytus sanitarinius higieninius ir darbo saugos reikalavimus, sukūrimas priklauso nuo šiai policijos įstaigai iš valstybės biudžeto skiriamų asignavimų. Areštinės pastatas yra labai senas (priskirtas kultūros paveldui), jo būklė prasta, tačiau pastato eksploatacija nėra uždrausta, pastatas tinkamas sulaikytiems asmenims laikyti. Gavus papildomą finansavimą areštinės patalpos periodiškai atnaujinamos. Areštinę periodiškai tikrina valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba bei visuomenės sveikatos centras, gavus papildomą finansavimą šių tarnybų nustatyti trūkumai yra operatyviai šalinami.

Pabrėžė, kad pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai yra neatitinkantys tikrovės, nepagrįsti jokiais įrodymais, o kai kurie – atvirai melagingi. 2011-09-14 pareiškėjas buvo patalpintas į Vilniaus apskrities VPK areštinę. Patalynės skalbimui sudaryta sutartis su UAB „Švaros etalonas“. Švari patalynė išduodama kiekvienam į areštinę uždaromam asmeniui, asmens higienos priemonės (tualetinis popierius, muilas) dalinamos į kiekvieną kamerą. Šių priemonių išdavimas kiekvienam asmeniui raštu nefiksuojamas, nes to nenumato areštinių veiklą reglamentuojantys teisės aktai. UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ pagal sutartį atlieka areštinės patalpų dezinfekciją, dezinsekciją ir deratizaciją. Esant būtinumui šios tarnybos darbuotojai iškviečiami papildomų darbų atlikimui. Maistą teikia UAB „Smulkus urmas“. 2011 metais sudaryta sutartis su Vilniaus VPK dėl nurodytų paslaugų teikimo. Vilniaus VPK Ukmergės r. PK areštinėje laikomiems asmenims maistą teikia UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“.

Areštinėje lovų čiužiniai apdengti nepralaidžiu skysčiams audiniu, kurį galima dezinfekuoti. Kiekvienam naujai atvykusiam į Areštinę asmeniui išduodama švari - išskalbta, išdezinfekuota patalynė - lovos skalbiniai, čiužinys, antklodė, pagalvė. Taip pat sudaryta sutartis su VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinika dėl „Minkšto inventoriaus dezinfekcijos paslaugų teikimo“. Pažymėjo, kad higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus sanitarinis mazgas atitinka.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, būdamas Vilniaus VPK areštinėje, skundų neteikė. Dėl kreipimosi į areštinę perduoti siuntinį pareiškėjui duomenų nėra. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo areštinėje sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Pareiškėjas Vilniaus VPK areštinėje buvo gana trumpą laiką, nėra įrodymų, kad pareiškėjui dėl jo laikymo sąlygų, būtų sukeltos konkrečios pasekmės. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs bei nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Byloje nėra įrodymų, jog būtų buvę pažeistos pareiškėjo teisės dėl areštinės pareigūnų piktnaudžiavimo savo padėtimi ar su pareiškėju būtų buvę šiurkščiai elgiamasi. Akivaizdu, kad pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, o prašoma atlyginti neturtinė žala prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.

Teismo posėdyje atsakovė nedalyvavo.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus visuomenės sveikatos centras atsiliepime į skundą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra (I t., b. l. 89-90).

Paaiškino, kad 2013-10-29 Vilniaus VPK areštinėje buvo atlikta periodinė visuomenės sveikatos saugos kontrolė, kurios metu nustatytas Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 27 punkto pažeidimas ir 28.1 papunkčio pažeidimas. Nustatytų pažeidimų grįžtamoji visuomenės sveikatos saugos kontrolė buvo atlikta 2014-02-27 ir 2014-11-27, nustatyta, kad pažeidimai buvo pašalinti. Dėl netinkamų sąlygų Vilniaus VPK areštinėje 2014-03-10 gautas pareiškėjo skundą, tačiau pagal Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. jis nebuvo nagrinėjamas. Kitų pareiškėjo skundų dėl sąlygų Vilniaus VPK areštinėje negauta. 2014 metais vykdyta Vilniaus VPK Ukmergės rajono policijos komisariato areštinės periodinė visuomenės sveikatos saugos kontrolė, kurios metu areštinės patalpų įrengimo ir priežiūros higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų nenustatyta. 2014-10-31 vykdyta operatyvioji kontrolė, kurios metu vertinta šiluminė aplinka keturiose - Nr. 2, 6, 7, 10 areštinės kamerose. Pamatuota patalpų oro temperatūra, oro santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis. Pagal pateiktą Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus šiluminės aplinkos tyrimo 2014-11-04 protokolą Nr. F-M-396 patalpų oro temperatūra, oro santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis atitinka higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punkto reikalavimus. Pažymėjo, kad patikrinimų Vilniaus VPK Vilniaus miesto 3 policijos komisariato sulaikymo patalpose nėra atlikęs ir pareiškėjo skundų dėl šių patalpų nėra gavęs.

Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už tai, kad jo laikymo Vilniaus miesto 3 policijos komisariato laikino sulaikymo patalpose, Vilniaus VPK areštinėje bei Ukmergės rajono policijos komisariato areštinėje sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 53254/98).

Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Taisyklės), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 patvirtinta Areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009).

Pagal Taisyklių 80 p., vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Nustatyta, kad pareiškėjas 2011-09-14 buvo pristatytas į Vilniaus m. 3 PK ir uždarytas į laikino sulaikymo patalpą, kurioje išbuvo kelias valandas, iki jo perkėlimo į Vilniaus VPK areštinę. Šioje areštinėje pareiškėjas buvo laikomas 2011-09-14 – 2011-09-15 aštuonių vietų kameroje su 2 asmenimis, 2011-09-16 šešių vietų kameroje su 4 asmenimis, o nuo 2011-09-17 iki 2011-09-19 su vienu asmeniu. 2011-09-20 pareiškėjas buvo perkeltas į Vilniaus VPK Ukmergės r. PK areštinę; nuo 2011-09-20 iki 2011-09-22 pareiškėjas buvo laikomas trijų vietų kameroje su dviem asmenimis, nuo 2011-09-23 iki 2011-09-26 – su vienu asmeniu, nuo 2011-09-26 pietų iki 2011-09-27 buvo vienas, o nuo 2011-09-28 iki 2011-10-03 – su vienu asmeniu (I t., b. l. 49, 82).

Pažymėtina, kad atsakovė yra nurodžiusi, jog Vilniaus VPK areštinėje kamerų numeracija periodiškai keičiama, areštinės kamerų plotai skirtingi, todėl tiksliai nurodyti kamerų, kuriose buvo laikytas pareiškėjas, negalinti (I t., b. l. 71-72). Teismo vertinimu, tai, kad Vilniaus VPK neturi atitinkamos informacijos, vertintina pareiškėjo naudai, dėl to pripažintina, kad pareiškėjas Vilniaus VPK areštinėje buvo laikomas patalpoje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis už teisės aktuose nustatytą minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Pažymėtina, kad Ukmergės r. komisariatas nurodė, jog pastatas yra naujai pastatytas ir areštinės patalpos įrengtos pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimus, patvirtintus Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002-07-10 įsakymu Nr. 380 (I t., b. l. 82-83). Remiantis šiuo įsakymu, 9 lentelėje nustatytas vienam asmeniui, laikomam kameroje, tenkantis plotas – 5 kv. m. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo buvimo Ukmergės areštinėje laikotarpiu kamerose buvo laikoma ne daugiau asmenų, nei numatyta vietų, darytina išvada, jog ploto reikalavimai pažeisti nebuvo.

Higienos normos HN 37:2009 20 p. nustatyta, kad policijos areštinės kameroje įrengtas sanitarinis mazgas turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Higienos normoje HN 37:2009 nėra nustatyta reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar įrengiant jiems atskirą patalpą. Kita vertus, EŽTT praktikoje akcentuojama, kad privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas sudaro Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Makarov prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją, 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją). Taigi, nors areštinėse įrengti sanitariniai mazgai atitinka Higienos normos 37:2009 reikalavimus, tačiau nėra pilnai atskirti nuo patalpos, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista.

Pagal Higienos normos HN 37:2009 26 p., karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta policijos areštinės medicinos punkte, sanitarinėje švarykloje bei indų plovykloje. Pagal Higienos normos HN 37:2009 20 p., policijos areštinės kameros sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Atsižvelgiant į tai, šalto vandens tiekimas areštinių kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus.

Higienos normos HN 37:2009 60 p. nustatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Taisyklių 7.12 p. Todėl pareiškėjo argumentai dėl to, kad duše nusiprausti galėjo tik vieną kartą per savaitę, negali būti vertinami kaip Higienos normos HN 37:2009 60 p. pažeidimas.

Remiantis Taisyklių 82-83 p., policijos areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis) bei lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalais, dviem rankšluosčiais). Lovos skalbiniai turi būti keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Policijos areštinėje uždaryti asmenys esant būtinumui turi būti aprūpinti būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi ir higieniniais įklotais. Analogiški reikalavimai iš esmės numatyti Higienos normos 37:2009 56 p., 59 p. Pagal higienos normos 57 p., draudžiama policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems suimtiems asmenims. Vilniaus VPK yra sudariusi sutartį su UAB „Švaros etalonas“, taip pat su VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinika dėl „Minkšto inventoriaus dezinfekcijos paslaugų teikimo“ (I t., b. l. 64-65, 75-78). Duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus ar prašymus dėl šių priemonių trūkumo ar kokybės, nenustatyta.

Higienos normos 37:2009 53 p. nustatyta, kad policijos areštinėje neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui policijos areštinių administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Nustatyta, kad Vilniaus VPK yra sudariusi sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ dėl deratizacijos, dezinsekcijos ir dezinfekcijos paslaugų teikimo, kuri galiojo pareiškėjo buvimo nurodytose areštinėse laikotarpiu (I t., b. l. 79-81). Duomenų, kad ši paslaugų teikimo sutartis nebuvo vykdoma ar vykdyta netinkamai, objektyvių duomenų nėra.

Taisyklių 7.14 p. nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę vieną kartą per 15 kalendorinių dienų gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spaudos leidiniais. Taisyklių 41 p. nustatyta, kad lankytojas, atnešęs perduoti policijos areštinėje laikomam asmeniui skirtus daiktus ar maisto produktus, pagal jam pateiktą pavyzdį dviem egzemplioriais surašo prašymą leisti perduoti daiktus, maisto produktus ar banderolę su spauda. Duomenų apie asmenų kreipimąsi dėl daiktų perdavimo pareiškėjui nenustatyta.

Higienos normos HN 37:2009 11 p. nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės akto nustatyta tvarka. Minimalią pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įtvirtina Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str., kurio 1 dalyje nurodyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taisyklių 7.10 p. įtvirtinta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Šį punktą detalizuojantis Taisyklių 54 p. nustato, kad policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti. Pasivaikščiojimas gali neįvykti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tiktai dėl nepalankių pasivaikščiojimui meteorologinių sąlygų, esant policijos areštinėje laikomo asmens sutikimui ar prašymui, taip pat ekstremalių ar ypatingų situacijų metu. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) (toliau – Komitetas) 48 punkte nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Komitetas pabrėžė, kad visi be išimties kaliniai turėtų turėti galimybę kasdien būti lauke. Dvyliktosios bendrosios ataskaitos 47 punkte yra suformuluota rekomendacija, kad asmenims, kurie laikomi policijos areštinėje 24 valandas arba ilgiau, turi būti pasiūlytas, kiek tai įmanoma, kasdienis pasivaikščiojimas lauke. Remiantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad asmenų, laikomų policijos areštinėse, teisė į nacionaliniais teisės aktais nustatytus vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore neprieštarauja tarptautiniams dokumentams.

Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad laikino sulaikymo patalpoje Vilniaus m. 3 PK buvo tik suolas, negalėjo nueiti į tualetą, patalpa buvo filmuojama, pareiškėjas nebuvo vedamas pasivaikščioti, artimieji negalėjo jam perduoti rūbų ir maisto.

Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 (toliau – Instrukcija), 2 p. nustatyta, kad sulaikymo patalpos – specialiai įrengta patalpa, skirta nustatyta tvarka laikinai asmenims, pristatytiems į policijos įstaigą, uždaryti. Sulaikymo patalpos, atsižvelgiant į jų įrengimą, skirstomos į laikino ir ilgalaikio sulaikymo patalpas. Instrukcijos 44.1 p. nustatyta, kad asmenims, uždarytiems sulaikymo patalpose, su savimi draudžiama turėti visus daiktus, kuriuos draudžiama turėti laikomiems policijos areštinėse asmenims. Pagal Instrukcijos 46 p., uždaręs pristatytąjį į sulaikymo patalpas, budėtojas ar kitas įgaliotas pamainos pareigūnas privalo nuolat stebėti jo elgesį, neleisti uždarytajam atlikti nepageidaujamų veiksmų. Asmenims, laikomiems sulaikymo patalpose, pasimatyti su giminaičiais arba kitais asmenimis neleidžiama (51 p.). Pažymėtina, kad, remiantis Instrukcijos 47 p., ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomiems asmenims gali būti perduodami drabužiai, spauda ir pirmo būtinumo higienos priemonės (muilas, dantų pasta, tualetinis popierius, higienos įklotai ir pan.). Pareiškėjas Vilniaus m. 3 PK buvo laikomas trumpalaikio sulaikymo patalpoje, todėl daiktų perdavimas, remiantis nurodytu reglamentavimu, negalimas; taip pat nenumatytas maitinimas (58 p.); vaizdo kamerų įrengimas, siekiant nuolat stebėti sulaikytojo asmens elgesį, atitinka teisės aktų reikalavimus. Asmenys laikino sulaikymo patalpose laikomi, kol neatliekami procesiniai veiksmai arba atlikus procesinius veiksmus, iki tol, kol bus išvežti į policijos areštinę ar kitas laisvės atėmimo vietas, be ne ilgiau, nei numatyta instrukcijoje, o galimybė būti išvestam pasivaikščioti lauke Instrukcijoje nenumatyta. Nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus m. 3 PK laikino sulaikymo kameroje buvo 2011-09-14 nuo 18.20 val. iki 21.20 val., 2011-09-15 nuo 13.15 val. iki 16.50 val., 2011-09-16 nuo 10.30 val. iki 16.30 val. (I t., b. l. 68). Instrukcijos 39.2 p. numatyta, kad į trumpalaikio sulaikymo patalpas sulaikytas asmuo, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, gali būti uždaromas išimtiniais atvejais, kol asmuo bus perkeltas į ilgalaikio sulaikymo patalpas ar policijos areštinę, bet ne ilgiau kaip 5 valandas. Kaip matyti, pareiškėjas 2011-09-16 buvo laikytas 6 val., todėl pripažintina, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas uždarymo į laikino sulaikymo kamerą laikotarpis. Dėl išvedimo į tualetą, pažymėtina, kad nenustatyta, jog pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas šiuo klausimu.

Higienos normos HN 37:2009 23 p. nustatyta, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Areštinių kamerų dirbtinė šviesa turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (21 p.). Dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (22 p.). Pagal minėtos higienos normos 24 p., oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas turi būti šie: šiltuoju metų periodu oro temperatūra 18–28 laipsniai, santykinė drėgmė 30–75 proc., oro judrumas 0,15–0,5 m/s; o šaltuoju metų periodu oro temperatūra 18–26 laipsniai, santykinė drėgmė 30–75 proc., oro judrumas 0,05–0,2 m/s.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl nurodytų aplinkybių yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro bei Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyriaus patikrinimo aktų matyti, jog pareiškėjo laikymo laikotarpiais kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tikrintos nebuvo (I t., b. l. 93-98, 102-104; II t., b. l. 4-9). Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad šiuo atveju nėra nustatytas atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumas neužtikrinant higienos normos reikalavimų laikymosi, todėl šioje dalyje jam civilinė atsakomybė nekyla.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. be kita ko įtvirtintas draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius) visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose (1 p.), taip pat bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (3 p.). Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Instrukcijos 23.12 p. nustatyta, kad rūkantys asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančių, jei šie gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Vilniaus VPK administracija turėjo pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia minėtų teisės aktų nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjos kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013 ir kt.). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų kreipęsis į areštinės administraciją su prašymu patalpinti jį su nerūkančiais asmenimis, tai pat nėra pateikta ir skundų, kuriuose būtų išsakytas nepasitenkinimas dėl rūkančių asmenų. Be to, Vilniaus pataisos namų teismui pateiktoje pareiškėjo asmens byloje yra vėlesnio laikotarpio duomenų, kad pareiškėjas sutiko būti kameroje su rūkančiais asmenimis.

Remiantis Taisyklių 59 p., asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis. Policijos areštinės viršininkas turi imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenis tinkamai paruoštą maistą, kurio kokybė ir kiekis turi atitikti mitybos ir šiuolaikinės higienos reikalavimus. Geriamasis vanduo turi būti prieinamas kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui. Asmenys maistą gauna nemokamai pagal fiziologines mitybos normas ir iš anksto sudarytą valgiaraštį. Policijos areštinėse laikomiems asmenims taikomos tokios pat mitybos normos kaip ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims, kurias nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (61 p.). Asmenys, laikomi policijos areštinėje, maitinami 3 kartus per dieną (maitinimo intervalai, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi viršyti 7 valandų) (62 p.). Vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, dienos maisto kaloringumas kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose laikomiems nedirbantiems vyrams turi būti 2298 kcal. Nustatyta, kad Vilniaus VPK areštinėje laikomiems asmenims maistą tiekia UAB „Smulkus urmas“, o Ukmergės areštinėje – UAB „Ukmergės sveikatingumo centras“. Byloje pateikti valgiaraščiai patvirtina, kad policijos komisariato areštinėje laikomiems asmenims maistas teikiamas tris kartus per dieną, dienos maisto kaloringumas atitinka nustatytas normas (I t., b. l. 126-131). Pareiškėjas skundų įstaigos administracijai dėl maitinimo kokybės ar kilusių pasekmių sveikatai nereiškė (II t., b. l. 10-11). Kaip minėta, trumpalaikio sulaikymo patalpoje maitinimo tiekimas teisės aktų nenumatytas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jo sulaikymo metu blogai jautėsi, skaudėjo galvą, pykino, peršalo, tačiau medikų pagalbos sulaukė tik atvykęs į tardymo izoliatorių, kur jam buvo diagnozuotas plaučių uždegimas.

Taisyklių 70 p. nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama vadovaujantis sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais bei pagrįsta sveikatos priežiūros paslaugų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo bei tinkamumo principais. Taisyklių 72.1 p. nustatyta, kad policijos areštinės bendruomenės slaugytojas privalo per 24 val. apžiūrėti ir įvertinti sulaikytų ir į policijos areštinę uždarytų asmenų sveikatos būklę jų sutikimu. Prireikus policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) gali kviesti sveikatos priežiūros įstaigų medicinos specialistus įvertinti policijos areštinėje laikomo asmens sveikatos būklės ir suteikti jam pirmosios medicinos pagalbos. Jei policijos areštinėje laikomam asmeniui policijos areštinės sąlygomis negalima suteikti būtinosios medicinos pagalbos, šis asmuo turi būti transportuojamas į artimiausią laisvės atėmimo vietos arba kitą asmens sveikatos priežiūros įstaigą, užtikrinus jo apsaugą (75 p.). Nustatyta, kad pareiškėjas bendruomenės slaugytojos buvo apžiūrėtas 2011-09-15 ryte, nepraėjus 24 val. nuo jo atvykimo į Vilniaus areštinę; duomenų apie sveikatos sutrikimus nenustatyta, skundų nei tą rytą, nei vėliau neturėjo. Ukmergės areštinėje pareiškėjas buvo apžiūrėtas 2011-09-21 16.15 val.; sveikatos problemų nenustatyta ir į bendruomenės slaugytoją daugiau nesikreipė (I t., b. l. 10-15). Pagal Taisyklių 72.2 p., policijos areštinės bendruomenės slaugytojas privalo kasdien aplankyti asmenis, kuriems paskirtas ambulatorinis gydymas, išduoti jiems vaistų ir įsitikinti, kad jie suvartoti pagal paskirtį. Nesant užfiksuotų pareiškėjo skundų dėl sveikatos problemų, suteikti reikalingų sveikatos priežiūros paslaugų, pareiškėją apžiūrint areštinėje, kviečiant specialistus ar jį transportuojant į atitinkamas gydymo įstaigas, nebuvo pagrindo. Atsižvelgiant į tai, konstatuoti, kad pareiškėjui sveikatos priežiūros paslaugos nebuvo teikiamos, motyvuojant vien tuo, jog pareiškėjui vėliau buvo diagnozuotas plaučių uždegimas, nėra pagrindo.

Taigi nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad pareiškėjas jo laikymo Vilniaus areštinėje laiku 6 nepilnas dienas su pertraukomis (pvz., pristatytas į areštinę 2011-09-14 23.50 val.; 2011-09-15 – 2011-09-16 buvo konvojuojamas iš areštinės į komisariatą, taip pat į teismą; 2011-09-19 8.20 val. išvežtas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą) buvo laikomas pažeidžiant minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, taip pat teisės į privatumą ribotas užtikrinimas, o Vilniaus m. 3 PK laikino sulaikymo patalpoje pareiškėjas laikytas vieną valandą ilgiau, nei priklauso pagal Instrukciją. Tai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad laikymo Vilniaus VPK laikotarpiu pareiškėjas patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis Vilniaus VPK būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. CK 6.271 straipsnio prasme valstybė neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės, sudarančios pagrindą priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

Vertinant asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgiama į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 nuo 2008 m. sausio 1 d. buvo patvirtinta 800 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistų lėšų neturtinei žalai atlyginti dydžius (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015; 2015 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. -804-525/2015; 2015 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015), nes tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Atsižvelgus į teismų praktiką, įvertinus pažeidimo mastą, trukmę, tai, kad 2011 m. rugsėjo 15-16 d. pareiškėjas netinkamomis sąlygomis Vilniaus VPK areštinėje buvo laikomas tik dalį paros, o 2011-09-14 ir 2011-09-19 – itin trumpą laiką, įvertinus tai, kad sulaikymo patalpoje pareiškėjo laikymo laikas buvo ilgesnis tik viena valanda, atsakovas sąmoningai nesiekė pažeisti pareiškėjo teisių, o pareiškėjas nebuvo aktyvus ir savo galimu teisių pažeidimu pradėjo domėtis praėjus dvejiems metams po ginčo laikotarpio (tokia išvada darytina iš pareiškėjo teiktų užklausimų VPK), vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismo vertinimu, pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtų neigiamų pasekmių atlyginimui yra 120 € suma.

Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies (ABTĮ 88 str. 5 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 132 str. (Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01),

nusprendė:

pareiškėjo G. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui G. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 120 € (vieną šimtą dvidešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė