- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-22
- Bylos Nr.
- 1A-437-300-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-1-01800-2011-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
- Nukentėjusysis
- E. B.
- Advokatai
- Sofija Kručienė
- Kategorijos
- 1.2.14.1.1Paprasta vagystė (BK 178 str. 1 d.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Irenos Zgierskytės-Strumilaitės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla V. B. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį nutraukta ir V. B. atiduota mamos, E. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), rūpybai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
V. B. buvo kaltinama tuo, kad ji 2011-11-02, tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini) mieste, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdama kartu su A. J. bendrais tyčiniais veiksmais, A. J. sulaužant spintos duris, priklausančias nukentėjusiajai E. B., pagrobė svetimą turtą – E. B. priklausančius 3000 Lt.
Šalies argumentai
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė I. Zgierskytė-Strumilaitė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013-02-21 nutartį, ir pripažinti, kad V. B. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalyje, būdama nepakaltinama.
Skunde nurodo, kad apylinkės teismo padarytos išvados neatitinka baudžiamosios bylos aplinkybių, kadangi, pasak prokurorės, išteisindamas V. B. teismas netinkamai įvertino surinktus bei teisme ištirtus įrodymus bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Mano, kad teismo padaryta išvada, jog liudytojo A. J. parodymai nenuoseklūs, prieštarauja bylos duomenims. Prokurorės teigimu, pačios E. B. parodymai nėra nuoseklūs, kadangi ji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duodama parodymus nurodė, kad visi pinigai iš spintos buvo pavogti, po to parodė, kad spintoje pavogti tik 8000 Lt, liko 200 eurų, kuriuos ji rado, taip pat nurodė, kad buvo 300 eurų, teisme neigė davusi ikiteisminio tyrimo metu parodymus, nors ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta tris kartus, bei pasisakė, kad iš spintoje pavogtų pinigų 4000 Lt priklausė jos dukrai V. B., gauti už neįgalumą, be to, V. B. dirbo E. B. priklausančioje rūbų parduotuvėje ir ten užsidirbo pinigų, pardavusi rūbus, nors iš ekspertizės akto Nr. 86 TPK-177/2013 bei teismo posėdžio metu eksperto G. B. duotų paaiškinimų matyti, kad kaltinamajai V. B. yra nustatytas vidutinis protinis atsilikimas, ji nuo gimimo yra neįgali, įvykio metu ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Be kita ko, nurodo ir tai, kad BPK 403 straipsnio 1 dalies, 6 punkte, 3 dalyje, aiškiai nurodyta, kad teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, priima nutartį nutraukti bylą, jeigu neįrodyta, kad asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, ir nutraukdamas bylą ir asmeniui netaikydamas priverčiamosios medicinos priemones teismas gali perduoti jį šeimos nariams, nes procesas yra negalimas. Tačiau, pasak apeliantės, nepasisakoma apie tai, kad priimant nutartį, jeigu neįrodyta, kad asmuo padarė uždraustą veiką asmuo yra išteisinimas. Taigi teigia, kad teismas nurodė, kad vadovavosi BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, tačiau, prokurorės teigimu, ši norma yra skirta priimant išteisinamuosius nuosprendžius, todėl teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį netinkamai pritaikė įstatymą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į prokuratūros apeliacinį skundą nukentėjusioji E. B. prašo prokuratūros apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartį.
Teismo posėdžio metu asmens, kurio atžvilgiu byla nutraukta, gynėja ir nukentėjusioji prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuratūros apeliacinis skundas atmestinas.
Prokurorė apeliaciniu skundu nesutikdama su apylinkės teismo priimtu sprendimu iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms – apeliantė nesutinka su apylinkės teismo išvadomis ir teigia, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad liudytojo A. J. parodymai nenuoseklūs, prieštarauja bylos duomenims, bei tai, kad pačios E. B. parodymai nėra nuoseklūs. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad prokurorė savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jos dėstomu vertinimu, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės rodo, kad apeliantė tik jai palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, ir padarė teisingas išvadas dėl jų, dėl to pagrįstai konstatavo, jog byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, kad asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta – V. B., padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų prokurorė, dar nereiškia, kad į jas nebuvo atsižvelgta.
Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 dalį, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes. Todėl apkaltinamojo nuosprendžio, kaip ir nutarčių dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo asmens kaltę padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, jo kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis. Tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų.
Konkrečiu atveju teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių, nenustatyta, kad apylinkės teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Priešingai, išanalizavęs byloje esančius įrodymus – nukentėjusiosios E. B. (172–174 b. l.), liudytojo A. J. (174–175 b. l.) parodymus, eksperto G. B. teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus (175–176 b. l.), įvykio vietos apžiūros protokolą (12–16 b. l.), kitus rašytinius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas yra tos nuomonės, kad šioje byloje nustatytas tik tas faktas, kad iš nukentėjusiosios E. B. namų, sulaužant spintos duris, buvo pagrobti 8 345,28 Lt ir kad už šių pinigų pagrobimą ir nukentėjusios turto sugadinimą nuo baudžiamosios atsakomybės, už nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 3 dalyje, padarymą, 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi atleistas A. J., ir ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nutrauktas BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (167–169 b. l.). Tuo tarpu šioje byloje, išskyrus atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės ir šioje byloje liudytoju apklausto A. J. parodymus, nesurinkta jokių objektyvių įrodymų, kad V. B. būtų prisidėjusi prie A. J. įvykdytos vagystės. Esant aptartoms aplinkybėms, pritartina apylinkės teismo išvadai, kad vienintelis nagrinėjamoje byloje esantis įrodymas, kuriuo remiantis galima būtų manyti, jog V. B. vagystę įvykdė kartu su A. J. – paties A. J. parodymai, kurie ne tik nėra nuoseklūs, tačiau ir galbūt subjektyvūs, duoti asmens, kuris šioje byloje neįspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir kuris turi suinteresuotumą nagrinėjamos bylos baigtimi, kadangi, pripažinus, kad vagystę jis įvykdė kartu su V. B., pastarajam tektų mažesnė nukentėjusiajai atlygintinos žalos dalis. Ir nors prokurorė skunde nurodo nesutinkanti, kad liudytojo A. J. parodymai nenuoseklūs, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra jokio pagrindo juos laikyti nuosekliais. Iš liudytojo A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad V. B. iš spintoje buvusios piniginės paėmė 3000 Lt, iš jų 1000 Lt davė jam, o 2000 Lt pasiliko sau, V. B. už pasiimtus pinigus nusipirko sau auksinį žiedą už 300 Lt, o jis sau nusipirko telefoną už 160 Lt (48–49, 55–56, 59–60 b. l.), o jau teisiamojo posėdžio metu liudytojas iš pradžių teigė, kad įvykio dieną V. B. jam parodė, kur yra pinigai, vėliau parodė, kad jis pats matė, kaip nukentėjusioji E. B. ėmė pinigus iš spintos, nurodė, kad V. B. pinigų neėmė, tik matė, kaip jis ėmė, ir iš paimtų pinigų jis 1000 Lt davė V. B. bei už pagrobtus pinigus V. B. nupirko ausinį žiedą, o sau – telefoną (174–175 b. l.). Taigi, išskyrus nenuoseklius ir prieštaringus A. J. parodymus, byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti neabejotiną išvadą, kad V. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalyje. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada dėl bylos V. B. nutraukimo. Drauge pastebėtina, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barberà, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Taigi visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą ir visiškai pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbiu in dubio pro reo principu, reiškiančiu, kad, jeigu abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai, dėl to pritartina teismo išvadai, kad neįrodyta, jog V. B. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Taip pat kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodyti galbūt prieštaringi nukentėjusiosios E. B. parodymai, šiuo atveju V. B. inkriminuojamiems veiksmams įtakos neturi, kadangi ji įvykio vietoje nebuvo ir pačios vagystės nematė, todėl tai niekaip nepatvirtina prokuratūros apeliacinio skundo reikalavimo dėl skundžiamos nutarties panaikinimo.
Remdamasi išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų V. B. padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl kolegija daro išvadą, kad prokuratūros apeliacinis skundas grindžiamas prielaidomis, kuriomis negali būti grindžiamas nei apkaltinamasis nuosprendis, nei nutartis dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, dėl to naikinti pirmosios instancijos nutartį apeliacinio skundo argumentais ir motyvais nėra teisinio pagrindo. O ta aplinkybė, kad teismas, priimdamas nutartį vadovavosi BPK 403 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kur nurodyta, kad teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, priima nutartį nutraukti bylą, – jeigu neįrodyta, kad asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, ir taip pat skundžiamojoje nutartyje nurodė, kad vadovavosi BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, t. y., kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), neduoda pagrindo abejoti apylinkės teismo priimto sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrindžia skundžiamos nutarties turinys, iš kurio matyti, kad vis dėlto byla V. B. nutraukta neįrodžius, kad ji padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Todėl apylinkės teismo nutartyje esančios formuluotės, primenančios išteisinamojo nuosprendžio formos buvimą, laikytinos techninėmis klaidomis, kurios nekeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo esmės. Kartu pastebėtina, kad pati prokurorė savo skunde grįsdama, jos manymu, apylinkės teismo padarytą netinkamą įstatymo pritaikymą, nurodo, kad „teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį netinkamai pritaikė įstatymą“, nors apylinkės teismas priėmė nutartį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Irenos Zgierskytės-Strumilaitės apeliacinį skundą atmesti.