- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-05
- Bylos Nr.
- 2A-1015-340/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-02705-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė, Vytautas Zelianka, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- V. B.
- Ieškovas
- J. V. B.
- Kategorijos
- 30.12.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Neringos Švedienės, Vytauto Zeliankos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. V. B. ieškinį atsakovei V. B. dėl iškeldinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama iškeldinti atsakovę V. B. su visu jai priklausančiu turtu iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 45/100 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), ji 2012-03-15 įsigijo iš varžytynių. Minėto turto dalis iki varžytynių priklausė atsakovei V. B., o kita dalis - ieškovei. Po varžytynių ieškovė yra viso buto savininkė. Atsakovė buvo įspėta, kad iki 2012-03-31 privalo išsikraustyti ir atlaisvinti gyvenamosios patalpos dalį, tačiau ji iki šiol neišsikraustė, ieškovės į butą neįleidžia.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti. Nurodė, kad pagal 2011-08-20 paprastą neprotestuotiną vekselį 50 000 Lt sumai, išrašytą Z. V. naudai, buvo vykdomas išieškojimas iš jai priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalies. Teigė, kad antstolis neturėjo skelbti varžytynių, nes atsakovė gauna pensiją, iš kurios skola buvo pradėta išieškoti, vykdant išskaitymus, iki varžytynių pradžios atsakovei nebuvo pasiūlyta išpirkti buto dalį. Pažymėjo, kad varžytynėse dalyvavo tarpusavyje susiję asmenys, kurių tikslas buvo atimti iš atsakovės buto dalį. Pažymėjo ir tai, kad ieškovė jai yra skolinga 6 500 Lt už sumokėtus komunalinius mokesčius, kurių negrąžina. Nurodė, kad vyksta ikiteisminis tyrimas dėl Z. V. veiksmų teisėtumo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino – įpareigojo atsakovę su visu jai priklausančiu turtu išsikelti iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini); priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 1 100 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės valstybės naudai 55, 20 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų.
Nustatė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), (b.l. 5-6), kurį ieškovė įsigijo 2012-03-15 turto pardavimo iš varžytynių aktu. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovę su atsakove sietų kokie nors teisiniai santykiai, kurių pagrindu pastaroji turėtų teisę gyventi ieškovei nuosavybės teise priklausančiame bute. Nurodė, jog ieškovės teisės varžomos tuo, kad atsakovė be ieškovės sutikimo naudojasi jos turtu, kuris nuosavybės teise priklauso ieškovei, ieškovė negali savo nuožiūra naudotis nuosavybės teise priklausančiu turtu. Pažymėjo, kad atsakovė neginčijo ieškovės nurodytos aplinkybės, jog ieškovė įsigijo turto dalį, tačiau patalpos nebuvo atlaisvintos. Sprendė, kad ieškovės reikalavimai iškeldinti atsakovę yra pagrįsti ir tenkintini. Pažymėjo, kad atsakovės nurodytų duomenų apie pardavimo iš varžytynių akto nuginčijimo ar negaliojimo pagrindus byloje nėra.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo. Nurodo, jog nuosavybės teisės į ginčo buto dalį neteko dėl tam tikrų asmenų iš anksto suplanuotų nusikalstamų veiksmų, dėl kurių šiuo metu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teigia, jog dėl senyvo amžiaus ir kitų aplinkybių, negalėjo tinkamai apginti savo interesų. Apeliantės manymu, ši byla turėjo būti sustabdyta, kadangi baudžiamojoje byloje nustatytini faktai turės šiai bylai prejudicinę galią. Pažymi, jog stabdyti bylą kelis kartus buvo prašoma pirmos instancijos teismo, tačiau minėtų aplinkybių teismas nevertino ir be pagrindo į jas neatsižvelgė. Nurodo, jog skundžiamame sprendime nurodoma, kad ji buvo tinkamai informuota apie posėdžio datą ir laiką, tačiau šis teiginys neatitinka tikrovės, nes teismo šaukimą priėmė kitas asmuo, kuris jai nėra žinomas ir su ja niekaip nesusijęs. Atkreipia dėmesį į tai, kad tinkamai negalėjo apginti savo teisių ir interesų, nes sužinojo, jog ją atstovavusi advokatė nusišalino dėl asmens, kuris galimai dalyvavo padarant nusikalstamus veiksmus jos atžvilgiu, atstovavimo. Nurodo, jog nusprendusi susirasti teisininką, kuris niekaip nebūtų susijęs su jai žalą padariusiais asmenimis, sulaukė grasinimų, apie tai buvo informuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vykdomas ikiteisminis tyrimas nėra pagrindas privalomai stabdyti civilinę bylą. Dėl šios priežasties, pirmos instancijos teismas, netenkindamas atsakovės prašymo dėl civilinės bylos sustabdymo, elgėsi teisėtai. Pažymi, jog apeliantė pati 2013-04-03 pateikė prašymą dėl 2013-04-08 teismo posėdžio atidėjimo, kuriame aiškiai nurodė ir prašomo atidėti teismo posėdžio datą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog atsakovė buvo tinkamai informuota apie 2014-04-08 teismo posėdį. Pažymi, kad nagrinėjama byla nėra sudėtina, tačiau dėl atsakovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, bylos nagrinėjimas užtruko ilgiau kaip vienerius metus. Pažymi, jog bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu apeliantė turėjo galimybę susirasti kvalifikuotus atstovus, pasiruošti bylai. Atkreipia dėmesį, kad teigdama, jog varžytinės, kurių metu ieškovė įsigijo ginčo buto dalį, buvo nesąžiningos, apeliantė nepateikė skundo dėl 2012-03-15 turto pardavimo iš varžytinių akto.
Motyvuojamoji dalis
I. A. instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame tarpe ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė pagal antstolio V. M. 2012-03-15 turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr.0013(11)01430 įsigijo 45/100 dalis dviejų kambarių buto su rūsiu, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios nuosavybės teise priklausė atsakovei V. B.. Nurodė, jog po minėto turto dalies pardavimo iš varžytinių, yra teisėta viso buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, tuo tarpu atsakovė atsisako atlaisvinti ginčo butą ir tokiu būdu pažeidžia jos nuosavybės teises. Atsakovė su jai pareikštais reikalavimais nesutiko, pateikė argumentus dėl neteisėtų antstolio veiksmų parduodant jai nuosavybės teise priklausančią buto dalį, galimą ieškovės nesąžiningumą. Pirmos instancijos teismas ieškovės reikalavimą tenkino – įpareigojo atsakovę išsikraustyti iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto.
Apeliantė, nesutikdama su skundžiamu pirmos instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad nuosavybės į ginčo buto dalį neteko dėl nusikalstamų veiksmų, kuriuos atlikusių asmenų atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ši aplinkybė, anot apeliantės, turėjo būti pagrindas stabdyti bylą, tačiau pirmos instancijos teismas nepagrįstai jos prašymo dėl bylos stabdymo netenkino. Atmesdama šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovė nuosavybės teisę į 45/100 buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį įgijo 2012-03-15 turto pardavimo iš varžytinių aktu (CK4.47 str.), byloje nėra duomenų, jog minėtas dokumentas, būtų panaikintas ir negaliojantis, dėl jo teisėtumo būtų pradėti teisminiai ginčai. Atsižvelgiant į tai, pirmos instancijos teismas neturėjo pareigos vertinti ir pasisakyti dėl aplinkybių, kurios nėra susijusios su nagrinėjamo ginčo dalyku. Ieškovė pagrindė nurodytą aplinkybę, jog yra teisėta ginčo buto savininkė, tuo tarpu atsakovės pateikti argumentai dėl asmenų, tame tarpe ir išieškotojo, kurio naudai buvo vykdomas skolos iš atsakovės išieškojimas iš jai nuosavybės teise įkeisto ir šio ginčo turto - Z. V., galimai atsakovės atžvilgiu padarytų nusikalstamų veiksmų, nepaneigia ieškovės reikalavimų, kuriais ji siekia apginti savo nuosavybę, teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės atsiliepimo apeliaciniam skundui argumentu, jog ikiteisminio tyrimo atlikimas nėra pagrindas privalomai stabdyti bylą. Ikiteisminio tyrimo procese atliekami veiksmai nelaikytini baudžiamosios bylos nagrinėjimu, nes juo atlieka ne teismas, o ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnai bei prokuroras. Tuo tarpu CPK 163 straipsnio 3 punkte, kuriuo prašymus dėl šios bylos sustabdymo pirmos instancijos teisme taip pat grindė atsakovė, nustatytas privalomas civilinės bylos sustabdymo pagrindas teismo turi būti taikomas tik tuo atveju, kai baudžiamosios bylos aplinkybės, kurios turės reikšmės nagrinėjamai civilinei byla, yra nustatinėjamos teismo t.y. tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis turi prejudicinę galią dėl asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių. Taigi pradėtas ikiteisminis tyrimas nėra pagrindas privalomai stabdyti civilinės bylos nagrinėjimą, nes ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga bylą civiline tvarka nagrinėjančiam teismui prejudicinės galios neturi, tokią galią turėtų tik baudžiamojoje byloje priimtas teismo galutinis procesinis sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pirmos instancijos teismui pateikti atsakovės prašymai dėl bylos sustabdymo buvo išspręsti 2012-07-25, 2012-10-16 vykusių teismo posėdžių metu, teismui protokolinėmis nutartimis atsisakius atsakovės prašymus tenkinti (b.l.62-63, 74-75). Pažymėtina, jog įstatymas numato, kad šis procesinis klausimas turi būti išspręstas priimant teismo nutartį, kuri, išskyrus dėl sustabdymo pagrindų dėl kreipimosi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, gali būti skundžiama (CPK 165 str.). Tačiau šiuo atveju klausimų dėl nagrinėjamos bylos sustabdymo išsprendimas pažeidžiant proceso teisės normas, nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisingo pirmos instancijos teismo sprendimo, tuo labiau, jog argumentus dėl bylos sustabdymo atsakovė pateikė apeliaciniame skunde, kurie apeliacinės instancijos teismo buvo aukščiau įvertinti ir dėl jų pasisakyta.
Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamu apeliantės informavimu apie teismo posėdį, pažymėtina, jog nagrinėjama byla buvo išnagrinėta 2013-04-08 vykusiame teismo posėdyje, kuriame atsakovė nedalyvavo (b.l.97-98). Apie šio teismo posėdžio vietą ir laiką atsakovei buvo pranešta informuojant jos atstovę byloje – advokatę E. D. (b.l.95), kuri turėjo pareigą informuoti apie byloje atliekamus procesinius veiksmus savo atstovaujamąją. Kad atsakovei buvo žinoma apie 2013-04-08 paskirtą teismo posėdį patvirtina byloje esantis atsakovės prašymas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, kuriame atsakovė informuoja teismą, jog jos ir advokatės E. D. atstovavimo santykiai yra pasibaigę, todėl neturėdama kitos atstovės, prašė bylos nagrinėjimą, paskirtą 2013-04-08 teismo posėdyje, atidėti. Šis prašymas pirmos instancijos teismo buvo atmestas, motyvuojant teismo pareiga imtis veiksmų, kad per kuo trumpesnį laiką būtų išnagrinėta byla, tuo tarpu byloje atsakovei buvo suteikta pakankamai laiko susirasti atstovą, kuris galėtų tinkamai atstovauti jos interesus. Teisėjų kolegija pritaria šiems pirmos instancijos teismo motyvams ir konstatuoja, jog byla iš esmės buvo išnagrinėta nepažeidžiant proceso teisės normų. Tuo tarpu apeliantės argumentai dėl jos buvusios atstovės šališkumo atmetami kaip nepagrįsti. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė buvo susijusi su galimai jos atžvilgiu nusikalstamas veikas padariusiais asmenimis ar netinkamai vykdė atstovės pareigas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog žmogaus teisė į būstą ir jo neliečiamybę yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažinta, kad būstu šios konvencijos 8 straipsnio 1 dalies prasme gali būti laikoma ne tik patalpa, kuria žmogus turi įsigijęs nuosavybės teise ar valdo ją pagal įstatymus, tačiau ir ta patalpa, kurioje jis faktiškai nuolat gyvena ir turi pakankamą tęstinį ryšį su šia konkrečia vieta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2013, Europos Žmogaus Teisių Teismo: Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996; Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986). Taigi pripažinus, kad asmens teisė į būstą ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena iš pagrindinių žmogaus teisių, asmeniui, kurį siekiama iškeldinti iš būsto, jei būtų nustatyta, kad tai yra jo vienintelė gyvenamoji vieta ir kitos jis neturi bei neturi galimybės jį įsigyti, turi būti sudarytos sąlygos, kurios užtikrintų tokio asmens teisę į būstą. Nagrinėjamu atveju ieškovei, iki ginčo buto pripažinimo jos nuosavybe, buvo žinoma, kad jame gyvena atsakovė ir tai yra vienintelė jos gyvenamoji vieta. Pažymėtina, jog atsakovė yra senyvo amžiaus, turi sveikatos problemų, jos gaunamas pajamas sudaro tik senatvės pensija, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju būtina suteikti protingą terminą, per kurį atsakovė galėtų susirasti kitą gyvenamąjį būstą, kreiptis į už socialinę apsaugą atsakingą valstybės instituciją. CPK 284 straipsnis nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu arba savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti arba išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas pirmos instancijos teismo sprendimo, kuriuo atsakovė su visu jai priklausančiu turtu įpareigota išsikelti iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), vykdymą atidėti trims mėnesiams (CPK 284, 302 str.).
Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Atmetus atsakovės apeliacinį skundą ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš pralošusios bylą šalies (CPK 98 str.). Ieškovė pareiškusi prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, į bylą nepateikė įrodymų, pagrindžiančių minėtas išlaidas, todėl prašymas atmetamas.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsniu, 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, jo vykdymą atidedant šešiems mėnesiams nuo šios teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t.y. 2014 m. gegužės 5 d.
Atsakovei išaiškintina, jog ji turi teisę kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl socialinės paramos ir apsaugos jai suteikimo.