- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-06
- Bylos Nr.
- eA-645-556/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00515-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Ramutė Ruškytė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Nektonas“, Ko
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus“ ir Ko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus“ ir Ko skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui (teisių perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos), trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Nektonas“ ir Ko, dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Ūrus“ ir Ko (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundais, kuriuose prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas, Utenos RAAD) 2016 m. rugsėjo 15 d. privalomąjį nurodymą Nr. (17-KE)-13 (toliau – ir Nurodymas Nr. 13) bei Utenos RAAD 2016 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. (4.2)-s-1846; 2) panaikinti Utenos RAAD 2016 m. spalio 13 d. privalomąjį nurodymą Nr. (17-KE)-15 (toliau – ir Nurodymas Nr. 15) bei Utenos RAAD 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. (4.2)-s-2034; 3) panaikinti Utenos RAAD 2016 m. lapkričio 9 d. privalomąjį nurodymą Nr. (17-KE)-22 (toliau – ir Nurodymas Nr. 22) bei Utenos RAAD 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. (4.2)-s-2178.
Žemesnės instancijos teismas
2. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 30 d. nutartimi nusprendė administracines bylas sujungti ir pareiškėjo skundus nagrinėti vienoje administracinėje byloje.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjas skunduose nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 13 d. pareiškėjui iškėlė bankroto bylą, teismo nutartis įsiteisėjo 2016 m. birželio 9 d. Pareiškėjas teigė, kad bankroto administratoriai keitėsi net 5 kartus, nes jie visi nežinojo, kaip spręsti problemą, susijusią su atliekų tvarkymu. Pareiškėjas nurodė, kad šiuo metu bankroto administratoriumi yra uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ (toliau – ir VVRC), kuri neturi atliekų, jų nelaiko, nėra atliekų tvarkytoja. Pareiškėjas nurodė, kad privalomasis nurodymas duotas ne tam asmeniui, VVRC negali būti atsakinga už pareiškėjo atliekas, ji, kaip uždaroji akcinė bendrovė, negali būti laikoma kitos uždarosios akcinės bendrovės vadovu. Pareiškėjas teigė, jog bankroto administratorius neturi teisės savarankiškai naudoti įmonės lėšas, administravimo išlaidų sąmatą nustato kreditorių susirinkimas. Pareiškėjas nurodė, jog įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-343-258/2016 pareiškėjas įpareigotas sutvarkyti atliekas. Minėtame teismo sprendime nurodyta, kad pareiškėjui neįvykdžius šio įpareigojimo per 30 dienų, tokią pareigą turi Utenos RAAD. Tą numato ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 32¹ straipsnis. Pareiškėjas nurodė, kad Utenos RAAD prašė leisti sutvarkyti atliekas ir teismas leido. Tokiu būdu Utenos RAAD turi teismo suteiktą teisę ir įstatymo nustatytą pareigą šias atliekas sutvarkyti, tačiau savo pareigą bando perkelti bankroto administratoriui. Pareiškėjas taip pat teigė, kad jis sudarė sutartį su UAB „Nektonas“ ir Ko, kuriam visas atliekas perdavė pagal priėmimo-perdavimo aktus. UAB „Nektonas“ ir Ko sutiko išvežti atliekas, tačiau jam nėra išduodamas leidimas jas vežti. Pareiškėjas nurodė, kad neturi lėšų atliekų sutvarkymui, tokios lėšos yra skirtos Utenos RAAD.
4. Atsakovas Utenos RAAD su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
5. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas dirbo be garanto, kuris yra būtinas vykdant tokios rūšies veiklą, jam iškelta bankroto byla. Atsakovas nurodė, kad bankrutuojanti įmonė nesiima jokių veiksmų sukauptų pavojingų ir nepavojingų atliekų pašalinimui, nes pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 4 punktą, 31 straipsnio 5 dalį, įmonės administratorius šio įstatymo nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo bei bankuose esančiomis lėšomis disponuoja, įstatymų nustatyta tvarka sutvarko atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą. Atsakovas rėmėsi teismų praktika, kurioje aiškinama, kad įmonės bankroto administratorius šiuo atveju tampa vieninteliu subjektu, kuris turi teisę veikti ir tuo pačiu veikia bankrutuojančios įmonės vardu, kuriam nustatyta pareiga likvidavus įmonę, sutvarkyti atliekas ir užterštą gruntą. Atsižvelgęs į tai, atsakovas teigė, kad pareiškėjo teiginys, jog privalomieji nurodymai duoti netinkamam subjektui, yra nepagrįstas.
6. Atsakovas nurodė, kad UAB „Nektonas“ ir Ko pagal viešai skelbiamus duomenis gali atlikti tik veiklas S1 – atliekų surinkimo, S2 – atliekų vežimo, S4 – eksporto, S6 – prekybos, S7 –tarpininkavimo, šie atliekų tvarkymo būdai neapima naudojimo ir šalinimo veiklų. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pagal Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 (toliau – ir Atliekų tvarkymo taisyklės), 7 punktą, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka turėjo atliekas perduoti atliekų tvarkymo įmonei pagal sutartis dėl šių atliekų naudojimo ir (arba) šalinimo. Atsakovas teigė, jog nei pareiškėjas, nei UAB „Nektonas“ ir Ko sutarčių su atliekų tvarkytoju nėra sudarę. Atsakovas akcentavo, kad UAB „Nektonas“ ir Ko nėra atliekų turėtojas, jis fiziškai atliekų neperėmė, šios atliekos UAB „Nektonas“ ir Ko balanse neapskaitytos, jis pagal pareiškėjo nurodytą sutartį gali atlikti tik tarpininkavimo paslaugas, atliekų turėtojas yra pareiškėjas. Atliekos sandėliuojamos lauke, veikiamos atmosferos reiškinių, o tai yra ekologinė katastrofa. Valstybinės institucijos pačios ėmėsi veiksmų susidariusiai padėčiai taisyti, tačiau tai pareiškėjo neatleidžia nuo pareigos sutvarkyti atliekas.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Nektonas“ ir Ko (toliau – ir UAB „Nektonas“ ir Ko) su pareiškėjo skundu nesutiko.
8. UAB „Nektonas“ ir Ko nurodė, kad pagal jo ir pareiškėjo sudarytos 2015 m. gegužės 25 d. paslaugų sutarties 1 punktą, jis turi teisę vežti, rinkti, eksportuoti, prekiauti atliekomis ir tarpininkauti šių atliekų tvarkyme, tačiau netapo atliekų turėtoju, tuo pačiu neįgijo pareigos šias atliekas sutvarkyti. UAB „Nektonas“ ir Ko nurodė, kad jo atliekų tvarkymo veiklos apima tik S1 – surinkimą, S2 – vežimą, S4 – išvežimą, S6 – prekybą, S7 – tarpininkavimą, tačiau neapima naudojimo ar galutinio atliekų šalinimo veiklų.
II.
9. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo BUAB „Ūrus“ ir Ko skundus atmetė.
10. Teismas nustatė, kad Utenos RAAD Nurodymu Nr. 13 Utenos RAAD Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus vyr. valstybinė aplinkos apsaugos inspektorė (toliau – ir inspektorė) BUAB „Ūrus“ ir Ko administratoriui nurodė iki 2016 m. spalio 27 d. imtis priemonių ir užtikrinti, kad iš įmonės pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelės teritorijos, patalpų, požeminių talpų, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Aikštelė), visos šiuo metu esančios sukauptos atliekos būtų perduotos atliekų tvarkytojams, turintiems teisę jas tvarkyti; iki kol atliekų tvarkytojams bus perduotos visos atliekos, užtikrinti Aikštelės apsaugą, kad neatsirastų neigiamas poveikis žmonių sveikatai ar aplinkai. Išvežus atliekas, išvalyti, sutvarkyti, nukenksminti buvusias pavojingų atliekų laikymo vietas (užterštą dirvožemį, gruntą). Perdavus atliekas atliekų tvarkytojams, Utenos RAAD pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Utenos RAAD 2016 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. (4.2)-s-1846 Nurodymas Nr. 13 paliktas nepakeistas.
11. Teismas nustatė, kad Utenos RAAD Nurodymu Nr. 15 Utenos RAAD inspektorė BUAB „Ūrus“ ir Ko administratoriui nurodė nedelsiant, iki 2016 m. spalio 26 d., imtis veiksmų ir užtikrinti, kad BUAB „Ūrus“ ir Ko atliekų tvarkymo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), laikomų atliekų talpos būtų užsandarintos taip, kad jose esančios pavojingosios atliekos negalėtų išsipilti, išsibarstyti, išgaruoti ar kitaip patekti į aplinką; užtikrinti, kad laikomos atliekos nekeltų pavojaus visuomenės sveikatai ir aplinkai. Utenos RAAD 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. (4.2)-s-2034 Nurodymas Nr.15 paliktas nepakeistas.
12. Teismas nustatė, kad Utenos RAAD Nurodymu Nr. 22 Utenos RAAD inspektorė, konstatavusi, jog neįvykdytas Nurodymas Nr. 15, BUAB „Ūrus“ ir Ko administratoriui pakartotinai nurodė nedelsiant, iki 2016 m. lapkričio 23 d., imtis veiksmų ir užtikrinti, kad BUAB „Ūrus“ ir Ko atliekų tvarkymo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), laikomų atliekų talpos būtų užsandarintos taip, kad jose esančios pavojingosios atliekos negalėtų išsipilti, išsibarstyti, išgaruoti ar kitaip patekti į aplinką; užtikrinti, kad laikomos atliekos nekeltų pavojaus visuomenės sveikatai ir aplinkai. Utenos RAAD 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. (4.2)-s-2178 Nurodymas Nr. 22 paliktas nepakeistas.
13. Teismas nustatė, kad dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paskirtis – kita, naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso pareiškėjui. Šiame žemės sklype esančioje pavojingų ir nepavojingų atliekų aikštelėje pareiškėjo vykdomai pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo veiklai 2009 m. rugsėjo 21 d. išduotas Taršos integruotos prevencijos kontrolės leidimas Nr. TU(2)-65 (vėliau koreguotas). Utenos RAAD Utenos rajono agentūros 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo aktas Nr. (11-KD)-15, Utenos RAAD Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus patikrinimo aktai 2016 m. spalio 12 d. Nr. (17-KD)-63, 2016 m. lapkričio 8 d. Nr. (11-KD)-70, 2016 m. gruodžio 6 d. Nr. (11-KD)-86, Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos specialisto 2016 m. gegužės 27 d. išvada Nr. (6)-1.7-2123 patvirtina, kad Aikštelėje, pareiškėjui vykdant veiklą, sukaupta ir laikoma maždaug 2 894,65 t atliekų, tarp jų – 2 124,68 t pavojingų atliekų, 671,07 t nepavojingų atliekų bei 98,90 t neaiškios kilmės atliekų, lauko teritorija, kurioje yra susandėliuotos pavojingos ir nepavojingos atliekos, yra nesaugoma, į ją gali laisvai patekti pašaliniai asmenys, kurie gali daryti poveikį visoms teritorijoje sandėliuojamoms atliekoms (atliekas padegti, atsukti talpų čiaupus ir kt.), plastikinių talpų, pripildytų pavojingomis ir nepavojingomis atliekomis, tūrinio išleidimo čiaupai neapsaugoti nuo fizinio poveikio, dalies talpų čiaupai užkimšti skudurais, matosi atliekų išbėgimo iš talpų žymės, 1 m³ tūrio talpos sukrautos trimis aukštais ir apatinės talpos gauna per didelę apkrovą, talpos išsiplėtusios, nesandarios, prairusios, dalis pavojingų atliekų sudėtos į pinto plastiko maišus, netinkamai apsaugotos nuo kritulių, matosi ant grunto išbėgusių atliekų žymės, išbirusios pavojingos medžiagos, asfaltbetonio danga po atliekų talpomis suaižėjusi, nėra tinkama agresyvios būsenos pavojingoms atliekoms sandėliuoti, dalis pavojingų atliekų laikomos ant grunto, Aikštelėje nustatyta tarša sunkiaisiais metalais ir naftos produktais. Teismas nurodė, kad pagal paaiškinimus, situacija Aikštelėje nėra pasikeitusi ir bylos nagrinėjimo metu. Teismas nusprendė, kad minėtos aplinkybės neginčijamai įrodo, jog dėl netinkamo pavojingų ir nepavojingų atliekų laikymo pareiškėjui priklausančioje Aikštelėje yra kilusi reali grėsmė aplinkai ir žmonių sveikatai. Teismas vadovavosi Aplinkos apsaugos įstatymo 32¹ straipsnio nuostata, kurioje įtvirtinta, kad esant neišvengiamai (realiai) žalos aplinkai grėsmei, ūkio subjektas, dėl kurio veiksmų kilo ši grėsmė, privalo nedelsdamas imtis visų būtinų žalos aplinkai prevencijos priemonių, o jeigu žala aplinkai atsirado, visų būtinų veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo.
14. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4980-734 konstatuota, kad pareiškėjo veikla vykdoma pažeidžiant aplinkosauginius ir kitus teisės aktus, kas kelia grėsmę aplinkai, žmonių sveikatai, aplinkai daroma žala. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-343-258/2016, buvo pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimo rezoliucinė dalis, nutarta uždrausti laikyti pavojingąsias atliekas Aikštelėje ir joje esančiuose pastatuose, įpareigoti pareiškėją per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos visas Aikštelėje saugomas pavojingas atliekas priduoti pavojingų atliekų tvarkytojams ir pateikti Utenos RAAD dokumentus, įrodančius atliekų sutvarkymą arba perdavimą atliekų tvarkytojams; o pareiškėjui neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, Utenos RAAD turi teisę visas Aikštelėje saugomas pavojingąsias atliekas perduoti atliekų tvarkytojams, reikiamas išlaidas išieškant ir pareiškėjo.
15. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi pareiškėjui iškelta bankroto byla. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo bankroto administratoriumi buvo paskirtas VVRC.
16. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas savo veiklą vykdė, neturėdamas privalomo draudimo kompanijos ar banko garantijos, užtikrinančios atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu įmonės veiklos nutraukimo atveju, jei įmonė neturėtų sukaupusi tam reikalingų lėšų. Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo skundus grindžia tuo, kad pareiškėjo bankroto administratorius nėra atliekų turėtojas, jis neturi lėšų atliekų sutvarkymui, disponuoti pareiškėjo turtu be kreditorių susirinkimo nutarimų, kuriems daryti įtakos negali, neturi teisės, dėl ko neturi objektyvių galimybių įvykdyti Utenos RAAD privalomų nurodymų, todėl teigė, kad privalomi nurodymai duoti netinkamam subjektui. Teismas nurodė, kad pareiškėjui iškėlus bankroto bylą, tolimesnę bankrutuojančios įmonės veiklą reglamentuoja ĮBĮ, kurio 11 straipsnio 5 dalies nuostatos bankrutuojančios įmonės administratoriui suteikia teisės ir pareigas ĮBĮ nustatyta tvarka veikti bankrutuojančios įmonės vardu, valdyti, naudoti jos turtą, disponuoti šiuo turtu ir bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis. Teismas akcentavo, kad be kitų pareigų, bankroto administratoriui nustatyta pareiga įstatymų nustatyta tvarka sutvarkyti bankrutavusios įmonės atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą, teismui, sprendžiančiam bankrutavusios įmonės likvidavimo klausimą – pateikti Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą (ĮBĮ 31 straipsnio 1, 5 punktai, 32 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgęs į tai bei remdamasis bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1293/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-607-556/2016), teismas pareiškėjo argumentą, kad privalomieji nurodymai teikti netinkamam subjektui, atmetė kaip nepagrįstą.
17. Teismas kaip nepagrįstą atmetė ir argumentą, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 25 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 2016/05-25-1 (toliau – ir Paslaugų sutartis) su UAB „Nektonas“ ir Ko, kuriam perdavė visas atliekas pagal perdavimo-priėmimo aktus, todėl ne pareiškėjas, o UAB „Nektonas“ ir Ko yra atliekų turėtojas ir privalo jas sutvarkyti. Teismas iš UAB „Nektonas“ ir Ko pateiktų bei viešų Atliekų tvarkytojų valstybės registro duomenų nustatė, kad UAB „Nektonas“ ir Ko atliekų tvarkymo veiklos apima tik S1 – surinkimą, S2 – vežimą , S4 – išvežimą, S6 – prekybą, S7 – tarpininkavimą, šie atliekų tvarkymo būdai neapima naudojimo ir (ar) šalinimo veiklų. Teismas vadovavosi Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnyje pateiktomis sąvokomis, pagal kurias: atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų (17 dalis), atliekų surinkimas – atliekų paėmimas iš atliekų turėtojų, įskaitant rūšiuojamąjį atliekų surinkimą ir parengiamąjį laikymą iki atliekų surinkimo įrenginiuose, kuriuose atliekos iškraunamos, kad jas galima būtų paruošti pervežti į atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginius (14 dalis), atliekų vežimas – atliekų paėmimas iš jų turėtojo, vežimas ir perdavimas atliekų naudotojui ar šalintojui (22 dalis), prekiautojas atliekomis – už atliekų pirkimą ir pardavimą atsakinga įmonė, įskaitant įmones, kurios atliekų neįsigyja fiziškai (55 dalis), tarpininkas – atliekų naudojimą ar šalinimą kito vardu organizuojanti įmonė, įskaitant įmones, kurios atliekų neįsigyja fiziškai (60 dalis). Minėtų teisės normų analizė teismui leido daryti išvadą, kad nurodytas veiklas atliekantis asmuo dalyvauja procedūrose, susijusiose su atliekų sutvarkymu, tačiau netampa jų turėtoju. Teismas nurodė, jog bylos medžiaga patvirtina ir šalys to neneigia, kad visos Aikštelėje sukauptos atliekos šioje Aikštelėje saugomos iki šiol, UAB „Nektonas“ ir Ko atsiliepime teismui teikti paaiškinimai bei šios bendrovės 2016 m. rugpjūčio 5 d. raštas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių valdybai patvirtina, kad Paslaugų sutartis nebuvo pradėta vykdyti, t. y. jokių atliekų utilizavimui iš Aikštelės nebuvo išvežta, pareiškėjas jokių apmokėjimų nevykdė, UAB „Nektonas“ ir Ko apskaitoje atliekos nėra užpajamuotos. Teismas vertino, jog nurodytas teisinis reglamentavimas bei išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad atliekų turėtoju išliko pareiškėjas. Teismas vadovavosi Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkytojams arba gali sutvarkyti pats, atliekos tvarkomos aplinkos ministro patvirtintose Atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyta tvarka, atliekų turėtojas pagal sudarytą rašytinės formos sutartį dėl atliekų naudojimo ir (ar) šalinimo atliekas perduoda atliekų tvarkytojams, turintiems teisę sutvarkyti atliekas. Teismas nurodė, jog analogiška nuostata įtvirtinta ir Atliekų tvarkymo taisyklių 7 punkte, o 8 punktas nustato, kad atliekų turėtojas, pats arba per vežėją perdavęs atliekas atitinkamai atliekas apdorojančiai įmonei, privalo turėti atliekų perdavimą patvirtinantį dokumentą. Teismas pažymėjo, kad minėtose teisės normose įtvirtintą atliekų turėtojo pareigą įvykdyti pareiškėją įpareigojo Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi. Pareiškėjas atliekų įmonei, turinčiai teisę sutvarkyti atliekas, neperdavė, t. y. neįvykdė tiek teismo nutartimi, tiek minėtose teisės normose jam nustatytos pareigos.
18. Teismas nurodė, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdančias institucijas bei pareigūnus, jų teisinį statusą, veiklos teisinius pagrindus bei pagrindinius principus reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas (toliau – ir AAVKĮ). AAVKĮ 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė yra valstybės įgaliotų institucijų ir pareigūnų veikla ūkio subjektų, kitų fizinių ir juridinių asmenų atžvilgiu, kuria siekiama užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, pasireiškianti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų prevencija, pažeidimų nutraukimu bei šių pažeidimų padarymu kaltų asmenų nustatymu, jų patraukimu teisinėn atsakomybėn. Minėto straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad privalomasis nurodymas – aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones.
19. Teismas nurodė, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės turinys apibrėžiamas AAVKĮ 3 straipsnyje. Šio straipsnio 1–16 punktuose, kuriose, be kita ko, numatyta, kad siekdamos užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijos ir pareigūnai organizuoja ir vykdo prevencinę veiklą, kuria siekiama, kad fiziniai ir juridiniai asmenys laikytųsi įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą, reikalavimų (1 d.); kontroliuoja, ar fiziniai ir juridiniai asmenys vykdo savo pareigą saugoti aplinką (4 d.); esant šiame Įstatyme numatytiems pagrindams, duoda fiziniams ir juridiniams asmenims privalomuosius nurodymus (8 d.). AAVKĮ 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintas vienas pagrindinių aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės principų – prevencijos principas, kuriuo siekiama užkirsti kelią aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams, išvengti neigiamo poveikio aplinkai.
20. Teismas, vadovaudamasis AAVKĮ 6 straipsniu, nurodė, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdo regionų aplinkos apsaugos departamentai, o minėto įstatymo 10–12 straipsniai nustato pareigūnus, vykdančius aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę bei jų teises ir pareigas. Teismas nurodė, kad Utenos RAAD inspektorė Nurodymus Nr. 13 bei Nr. 15 pareiškėjui pateikė, nustačiusi, kad pareiškėjas neįvykdė teismo nutartimi jam skirto įpareigojimo bei vykdydama AAVKĮ 18 straipsnio 1 punkto nuostatas, tai yra, esant grėsmei, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti, ir tai patvirtina aukščiau teismo aptartos aplinkybės, o Nurodymą Nr. 22 pateikė, nustačiusi, kad neįvykdytas Nurodymas Nr. 15.
21. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas darė išvadą, kad atsakovas nepažeidė įstatymų reikalavimų ir neviršijo kompetencijos surašydamas privalomuosius nurodymus, ginčijami privalomieji nurodymai neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių atsakovas buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Vien tai, kad pareiškėjui neįvykdžius jam teismo nutartimi bei teisės aktais nustatytos pareigos, siekdamos išvengti ekologinės katastrofos, kai kurias priemones, susijusias su atliekų Aikštelėje sutvarkymu, taiko ir valstybinės institucijos, nesudaro pagrindo privalomuosius nurodymus pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais bei juos panaikinti.
22. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-607-556/2016, pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl privalomojo nurodymo vykdymo sąnaudų, jų šaltinių, kreditorių susirinkimų sprendimų priėmimo būtinumo yra susijusios su bankroto administratoriui įstatymų leidėjo priskirtos bendros veiklos vykdymu, reglamentuojamu ĮBĮ ir kituose teisės aktuose, todėl sprendžiant dėl privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo, jos nagrinėjamoje byloje nėra reikšmingos.
23. Teismas nusprendė, kad Nurodymai Nr. 13, Nr. 15 ir Nr. 22 (toliau – ir Nurodymai) bei Utenos RAAD 2016 m. spalio 6 d. sprendimas Nr. (4.2)-s-1846, 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimas Nr. (4.2)-s-2034 ir 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimas Nr. (4.2)-s-2178 (toliau – ir Sprendimai), kuriais minėti Nurodymai palikti nepakeisti, yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo.
III.
24. Pareiškėjas BUAB „Ūrus“ ir Ko apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundus tenkinti ir panaikinti Utenos RAAD Nurodymus bei Sprendimus.
25. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes Nurodymai duoti ne tam subjektui. Pareiškėjas pabrėžia, kad visi Utenos RAAD Nurodymai ir Sprendimai priimti asmeniškai tuo metu teismo paskirto bankroto administratoriaus D. B. atžvilgiu. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2017 m. sausio 31 d. teismo paskirtas bankroto administratorius VVRC nėra pareiškėjo savininkas ir / ar vadovas, tik juridinis asmuo, teikiantis pareiškėjui bankroto procedūrų paslaugas. Pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjo vardu kreditorių susirinkimo pirmininkas su VVRC sudaro pavedimo sutartį, tačiau ji vis dar nesudaryta, nes vyksta teisminis ginčas dėl administravimo išlaidų ir VVRC atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad VVRC ir kreditorių susirinkimo pirmininko pasirašomos pavedimo sutarties projekte aiškiai nurodyta, kad VVRC ir pareiškėjo turtas ir prievolės yra atskiri. Pareiškėjo nuomone, VVRC neprivalo neatlygintinai aprūpinti pareiškėjo patalpomis, darbuotojais ar kitais pareiškėjui reikalingais resursais. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pavedimo sutarties projekte numatyta, kad pareiškėjo išlaidos apmokamos iš pareiškėjo turimų lėšų. Pareiškėjas įsitikinimu, VVRC negali būti laikomas pareiškėjo vadovu, nes jis yra paslaugos teikėjas, kaip ir bet koks kitas juridinis asmuo, kuris suteiktų paslaugą kitam juridiniam asmeniui.
26. Pareiškėjas pažymi, kad civilinėje byloje Nr. e2-26691-912/2017 Utenos RAAD nurodė, kad privalomasis nurodymas skirtas pareiškėjui, nes jame nurodytas jo įmonės kodas. Pareiškėjo nuomone, šis argumentas atskleidžia Utenos RAAD poziciją, kad subjektu jie laiko pareiškėją, nors minėtoje civilinėje byloje remiasi privalomuoju nurodymu, kuris duotas buvusiam bankroto administratoriui D. B. asmeniškai. Pareiškėjas sutinka su tuo, kad privalomųjų nurodymų tinkamas subjektas yra pareiškėjas, tačiau skundžiami Nurodymai ir Sprendimai turėtų būti panaikinti, kadangi jie skirti ne atliekų turėtojui, t. y. ne pareiškėjui.
27. Pareiškėjas pabrėžia, kad VVRC specializuojasi bankroto administravimo srityje, vadovaujasi ĮBĮ ir vykdo jame nustatytas pareigas. Nors viena iš minėtame įstatyme nurodytų pareigų yra atliekų sutvarkymas įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėjo nuomone, į šią pareigą reikia žvelgti sistemiškai: 1) Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalis numato, kad pareiškėjas privalėjo turėti draudimą arba garantiją, tačiau pareiškėjas šių priemonių, kurios garantuotų atliekų sutvarkymo finansavimą neturėjo; 2) nagrinėjamu atveju turėtų būti taikytinas 2003 m. rugsėjo 25 d. aplinkos ministro įsakymas Nr. 469 „Dėl atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriame aiškiai išdėstyta, kad garantijos suma išmokama regiono aplinkos apsaugos departamento naudai, lėšomis, gautomis garantijos pagrindu, turi būti sutvarkomos įmonės atliekos, kai įmonė atliekų sutvarkymui nėra sukaupusi lėšų ar jų nepakanka, tokia pati tvarka taikoma ir atliekas naudojusių ir / ar tvarkančių įmonių bankroto atveju. Pareiškėjas teigia, kad pranešimus dėl piniginių lėšų trūkumo Utenos RAAD buvo gavęs iš ankstesnių bankroto administratorių, taip pat iš pareiškėjo bankroto administravimo paslaugų teikėjo; 3) Aplinkos ministerijos 2017 m. birželio 14 d. rašte Nr. (17-3)-D8-4291 pareiškėjui pažymėta, kad nėra finansinio mechanizmo iš ministerijos administruojamų programų skirti lėšų bankroto administratoriams, tačiau gali skirti regiono aplinkos apsaugos departamentams ar savivaldybėms. Pareiškėju įsitikinimu, šiuo raštu aiškiai nurodoma, kad lėšos skiriamos valstybės institucijoms. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog Utenos RAAD yra gavęs 526 970 Eur finansavimą, kurį privalo panaudoti pareiškėjo atliekoms sutvarkyti; 4) 2016 m. balandžio 29 d. civilinėje byloje Nr. e2A-343-258/2016 yra priimtas sprendimas, kuriuo pareiškėjas įpareigotas pavojingas atliekas perduoti pavojingų atliekų tvarkymo įmonei. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis neturi piniginių lėšų šio sprendimo įvykdymui, todėl pagal minėtą sprendimą teisę sutvarkyti pareiškėjo atliekas turi Utenos RAAD; 5) VVRC, kreipdamasis į teismą dėl pareiškėjo pabaigos, privalo pateikti regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą ir kitus dokumentus, tai reiškia, kad pareiškėjas sieks, kad atliekos būtų sutvarkytos ir atliekų tvarkymui būtų skiriamos lėšos iš parduoto turto, kurios laikytinos administravimo išlaidomis. Priešingu atveju, VVRC negalės pareiškėjo likviduoti.
28. Pareiškėjo nuomone, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad bankroto administratorius yra tik tarpininkas, kuris turi informuoti, dalyvauti derybose ir kitaip atstovauti pareiškėjo ir kreditorių interesus. Pareiškėjas pažymi, kad 2017 m. birželio 13 d. Utenos RAAD, atsižvelgdamas į tai, kad jis įgijo ne tik teisę, bet ir pareigą imtis priemonių, susijusių su atliekų sutvarkymu, kreipėsi į VVRC su prašymu suderinti stebėjimo priemonių įrengimo klausimą su pastato savininku. Pareiškėjas pateikė atsakymą, o tai rodo, kad jis vykdo savo pareigas tinkamai, stengiasi maksimaliai bendradarbiauti su Utenos RAAD. Pareiškėjas nurodo, kad 2017 m. liepos 5 d. Utenos RAAD pateikė raštą, kuriuo informavo, kad pradės vykdyti pavojingų atliekų tvarkymą, skelbs viešųjų pirkimų konkursą. Pareiškėjo įsitikinimu, ši aplinkybė patvirtina, kad Utenos RAAD į pareiškėjo bankroto administratorių kreipiasi ne kaip į vadovą, bet kaip į atstovą, o atliekų turėtoją nurodo pareiškėją.
Šalies argumentai
29. Pareiškėjas pabrėžia skundžiamas teismo sprendimas paliko galioti Nurodymus ir Sprendimus, kuriuos jau vykdo Utenos RAAD. Pareiškėjas akcentuoja, kad Nurodymai ir Sprendimai, kurių subjektas yra ne pareiškėjas, o VVRC, sukelia teisines pasekmes netinkamam ūkio subjektui. Pareiškėjo įsitikinimu, VVRC būnant Nurodymo subjektu, prevencinės priemonės bus taikomos jam, o ne pareiškėjui. Pareiškėjas nurodo, kad tai patvirtina Utenos RAAD pareigūnų veiksmai prieš buvusį bankroto administratorių, kuris yra traukiamas administracinėn atsakomybėn už Nurodymų nevykdymą. Pareiškėjas teigia, kad Utenos RAAD pareigūnai nepagrįstai sieks užtikrinti Nurodymų įvykdymą, taikydami prevencines priemones tik VVRC, o ne pareiškėjui. Pareiškėjas pabrėžia, kad Utenos RAAD pateikė ieškinį, kurio siekė įpareigoti administratorių D. B., o ne pareiškėją, vykdyti privalomuosius nurodymus, o prieš tai buvusį bankroto administratorių sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-8179-141/2017 bei 2017 m. spalio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5680-808/2017 teismas įpareigojo atlikti veiksmus, susijusius ne su bankroto administratoriaus, o su pareiškėjo atliekomis. Pareiškėjas akcentuoja teismų praktiką, kurioje pažymima, kad bankroto administratorius negali būti laikomas asmeniškai atsakingu už bankrutavusios bendrovės veiksmus vykdant veiklą ir už tokios veiklos metu paliktas atliekas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-142-468/2015).
30. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis 2016 m. gegužės 25 d. sudarė Paslaugų teikimo sutartį su UAB „Nektonas“ ir Ko, kuriam perdavė visas atliekas pagal perdavimo-priėmimo aktus, taip pat raktus nuo patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), todėl ne pareiškėjas, o UAB „Nektonas“ ir Ko yra atliekų turėtojas ir privalo jas sutvarkyti.
Atsiliepimas
31. Atsakovas Utenos RAAD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo BUAB „Ūrus“ ir Ko apeliacinį skundą atmesti.
32. Atsakovas teigia, jog teismas teisingai vertino įrodymus byloje, tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą, motyvuotą sprendimą. Atsakovas atsiliepime pakartojo faktines bylos aplinkybes, pabrėžė, kad pareiškėjui iškėlus bankroto bylą, visas įmonės vadovo pareigas nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos privalo perimti bankroto administratorius, kuris, vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsniu, tampa vieninteliu subjektu, turinčiu teisę veikti ir veikiančiu bankrutuojančios įmonės vardu, privalo vykdyti teismo sprendimus, likviduojant bankrutavusią įmonę įstatymų nustatyta tvarka sutvarkyti atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą bei teismui, sprendžiančiam bankrutavusios įmonės likvidavimo klausimą – pateikti Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą (ĮBĮ 31 str. 1, 5 p., 32 str. 4 d.). Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai, remdamasis teismų praktika, atmetė pareiškėjo argumentą, kad privalomieji nurodymai teikti netinkamam subjektui.
33. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimus dėl teisės į sveiką ir švarią aplinką gynimo, yra išaiškinęs, kad asmens teisė į sveikatos apsaugą ir sveiką aplinką užtikrinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 53 ir 54 straipsniuose, kuriuose, be kitų nuostatų, įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata, valstybės ir visos visuomenės pareiga saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, nustatyti pagrindiniai Lietuvos valstybės aplinkos politikos tikslai bei kryptys. Atsakovas nurodo, kad aiškindamas šias nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, kad Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje suformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas). Iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė nustatyti tokį reguliavimą ir veikti taip, kad būtų apsaugota natūrali gamtinė aplinka, atskiri jos objektai, kad būtų užtikrintas racionalus gamtos išteklių naudojimas, jų atkūrimas bei gausinimas. Tam tikslui sukurtas ir turi deramai funkcionuoti atitinkamas teisinis reguliavimas. Iš Konstitucijos 54 straipsnio kyla pareigos ir visiems Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems asmenims: jie privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala žemei, jos gelmėms, vandeniui, orui, augalijai ir gyvūnijai (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Atsakovas teigia, jog minėtose Konstitucijos normose ne tik įtvirtintas aplinkos apsaugos principas visi juridiniai ir fiziniai asmenys turi susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala aplinkai (taip pat ir joje gyvenantiems žmonėms), bet ir suponuojamos teisinio poveikio priemonių taikymo prielaidos, subjektams nesilaikant nustatytų imperatyvų.
34. Atsakovas nurodo, kad bankroto administratorius yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Atsakovas daro išvadą, kad įmonės bankroto administratorius šiuo atveju tampa vieninteliu subjektu, kuris turi teisę veikti ir tuo pačiu veikia bankrutuojančios įmonės vardu, jam numatyta pareiga likvidavus įmonę sutvarkyti atliekas ir užterštą gruntą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad VVRC yra tik tarpininkas, kuris turi informuoti, dalyvauti derybose ir kitais atstovauti pareiškėjo ir kreditorių interesus.
35. Atsakovo nuomone, teismas, vadovaudamasis Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintomis sąvokomis bei nuostatomis, pagal byloje esančius duomenis pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentą, jog pagal Paslaugų sutartį ne pareiškėjas, o UAB „Nektonas“ ir Ko yra atliekų turėtojas ir privalo jas sutvarkyti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Paslaugų sutartis nebuvo pradėta vykdyti, t. y. jokių atliekų utilizavimui iš Aikštelės nebuvo išvežta, pareiškėjas jokių apmokėjimų nevykdė, UAB „Nektonas“ ir Ko apskaitoje atliekos nėra užpajamuotos. Atsakovas teigia, kad atliekų turėtoju išliko pareiškėjas ir atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas atliekų įmonei, turinčiai teisę sutvarkyti atliekas, neperdavė, t. y. neįvykdė tiek teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi, tiek Aplinkos tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, Atliekų tvarkymo taisyklių 7 ir 8 punktuose jam nustatytos pareigos.
36. Atsakovas pažymėjo, kad nors Utenos RAAD yra gavęs 526 970 Eur finansavimą lauke esančių ir aplinką teršiančių atliekų sutvarkymui, tai neabejotinai neeliminuoja pareiškėjo pareigos tvarkyti likusias atliekas.
37. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 5 d. nutartimi atstatydino bankroto administratorių VVRC ir pareiškėjo administratoriaus pareigų bei pareiškėjo bankroto administratoriumi paskyrė R. J.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
38. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Utenos RAAD Nurodymų ir Sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo.
39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad AAVKĮ 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintas prevencijos principas – užkirsti kelią aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams, siekti išvengti neigiamo poveikio aplinkai, yra vertinamas kaip vienas iš svarbiausių aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės principų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2922/2012).
40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad privalomojo nurodymo tikslas yra apsaugoti aplinką, užkirsti kelią aplinkai daromai žalai atsirasti ir neutralizuoti tokios žalos pasekmes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A469-663/2007).
41. Privalomasis nurodymas – aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 str. 7 d.).
42. Priimant Nurodymus buvo vadovaujamasi Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktu (privalomas nurodymas gali būti duodamas, kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti – redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d.), taip pat buvo vadovaujamasi Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktu (kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis), 4 punktu (kai nustatomas terminas likviduoti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes), kurie apsprendžia, kada gali būti duodami privalomi nurodymai, bet neatleidžia viešojo administravimo sistemos subjekto nuo pareigos individualiame teisės akte aiškiai įvardyti, kokia teisei priešinga veika pažeista ar gali būti pažeista ir, kodėl turi būti imamasi būtent tų veiksmų bei kokiais terminais.
43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).
44. „<...> Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. <...> kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011; teisminio proceso Nr. 3-61-3-01708-2009-0).
45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad visuose Nurodymuose (Sprendimai yra išvestiniai dokumentai, todėl pasisakant dėl Nurodymų kartu yra pasisakoma ir dėl Sprendimų) įpareigojimai nukreipti į teismo paskirtą bankroto administratorių. Sutiktina, kad juridinės technikos prasme tai nėra pakankamai tikslu (turint omenyje tikslą aptartą šios nutarties 40 p.), tačiau Nurodymų bei Sprendimų turinys, bylos medžiaga, inter alia (be kita ko), Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis (žr. šios nutarties 14 p.), kuri yra sudėtinė dalis ir Nurodymo Nr. 13, suponuoja išvadą, jog tikrasis Nurodymų adresatas – BUAB „Ūrus“ ir Ko. Būtent šis teisinis vienetas ir įpareigojamas atlikti Nurodymuose numatytus veiksmus juose nustatytais terminais. Taigi, nors Nurodymai ir yra su trūkumais, jie nėra esminiai – pareiškėjas iš visumos duomenų galėjo ir turėjo suprasti, kad Nurodymų adresatas, nepaisant apibrėžto konkretaus bankroto administratoriaus, yra BUAB „Ūrus“ ir Ko. Šiam subjektui, kuris buvo administruojamas fizinio asmens, kaip bankroto administratoriaus, ir buvo pavesta nustatytais terminais atlikti konkrečius veiksmus, susijusius su aplinkos apsaugojimu, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamo subjekto yra atmestinas.
46. Apeliaciniame skunde jo tenkinimo pagrindu nurodoma ir Paslaugų sutartis sudaryta tarp pareiškėjo ir UAB „Nektonas“ (žr. šios nutarties 30 p.), tačiau ir šis argumentas yra atmestinas. BUAB „Ūrus“ ir Ko nepateikė faktinių duomenų, kurie lemtų kitokią išvadą nei padarė pirmosios instancijos teismas (šio baigiamojo akto 17 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu situacija nepasikeitė, todėl nėra pagrindo teigti, kad Nurodymuose įtvirtinti įpareigojimai buvo prisiimti UAB „Nektonas“.
47. Dėl išdėstytų priežasčių apeliacine tvarka gautas patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas iš esmės teisingu, todėl paliktinas galioti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus“ ir Ko apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.