Šiaulių apygardos teismo nutartis

1.2.4.5.1.; 1.2.26.2.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.6.; 2.1.15.3.2.; 2.1.15.7.; 2.4.6.4.4.

2017 m. balandžio 12 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Erikos Girgždienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š.:

už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jam ir nukentėjusiajam susitaikius, ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta;

pagal BK 139 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius inkriminuotos veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Baudžiamosios bylos dalis, susijusi su civilinio ieškovo L. V. 2016 m. kovo 30 d. civiliniu ieškiniu dėl 150 Eur turtinės ir 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei su civilinio ieškovo B. B. 2016 m. kovo 31 d. civiliniu ieškiniu dėl 870 Eur turtinės ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nutraukta.

Civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos 2016 m. vasario 29 d. dalinis civilinis ieškinys dėl 55,09 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo ir 2016 m. kovo 25 d. papildytas civilinis ieškinys dėl 197,59 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. Š., vadovaujantis BK 38 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą, t. y. už tai, kad įžūliu elgesiu kitų asmenų akivaizdoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: 2015 m. gruodžio 23 d., apie 23.55 val., viešoje vietoje – kavinėje bare „R.“, esančioje (duomenys neskelbtini), be priežasties stikliniu buteliu sudavė nukentėjusiajam L. V. tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių, bet ne mažiau kaip du smūgius į galvos sritį, padarydamas jam kaktos ir nosies žaizdas, kaktos odos nubrozdinimus, abiejų poakinių sričių poodinių kraujosruvas, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

V. Š. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad dėl nusikalstamo nerūpestingumo nesunkiai sužalojo sveikatą, o būtent: 2015 m. gruodžio 23 d., apie 23.55 val., viešoje vietoje – kavinėje bare „R.“, esančioje (duomenys neskelbtini), susigrūmęs su nukentėjusiuoju B. B. ir, abiem nugriuvus ant žemės, buvusiomis stiklinio butelio šukėmis nukentėjusiajam B. B. padarė dešiniojo riešo ir dilbio pjautinę žaizdą su daliniu dešiniojo riešo stipininės lenkiamosios sausgyslės pažeidimu, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. vasario 1 d. nuosprendžiu V. Š. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį išteisino jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. nuosprendžio dalį, kuria V. Š. išteisintas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį jam nepadarius inkriminuotos veikos, turinčios nusikaltimo požymių, ir V. Š. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, padarymo, esant BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytiems pagrindams, jam ir nukentėjusiajam B. B. susitaikius, ir baudžiamąją bylą šioje dalyje V. Š. atžvilgiu nutraukti;

Skunde nurodoma, kad apylinkės teismo nuosprendžio dalis naikintina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir nepagrįsto asmens išteisinimo dėl atskiros nusikalstamos veikos. Apeliantės tvirtinimu, V. Š. dalyje dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo išteisintas neteisėtai ir nepagrįstai, todėl ši Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. nuosprendžio dalis naikintina ir, atsižvelgiant į tai, kad V. Š. su nukentėjusiuoju B. B. susitaikė ir yra visi BK 38 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, V. Š. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, padarymą, esant BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytiems pagrindams, jam ir nukentėjusiajam B. B. susitaikius, ir baudžiamoji byla šioje dalyje jo atžvilgiu nutrauktina.

Pasak prokurorės, priešingai nei nurodyta teismo nuosprendyje dėl BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, dėl kurios V. Š. išteisintas, jo kaltė visiškai įrodyta, yra visi jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, įskaitant ir subjektyvųjį nusikalstamos veikos sudėties požymį – kaltę (šiuo atveju tai yra neatsargumas), tačiau teismas netinkamai įvertino paties sužalojimo padarymo aplinkybes, rėmėsi tik subjektyvia, jokiais įrodymais nepagrįsta nuomone, kad sužalojimas B. B. galėjo būti padarytas nuo krentančių stiklinio butelio šukių, o tai visiškai neatitinka sužalojimo masto, duotos specialisto išvados ir kitų duomenų. Teismas netinkamai vertino kiekvieną bylos dokumentą atskirai, jų visumą bei visus atskiruose dokumentuose esančius duomenis, ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus: įvertino atskirus įrodymus, tinkamai neįvertino jų visumos, netinkamai įvertino atskiruose dokumentuose esančius duomenis, taigi nuosprendžio dalis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, grindžiama ne surinktais įrodymais, o teismo subjektyvia nuomone, prielaidomis, kurios visiškai neatitinka bylos duomenų.

Apeliantė nurodo, kad teismo išvada, jog greičiausiai nukentėjusiojo B. B. dešinę ranką sužalojo krentančios stiklinio butelio šukės, kai pastarasis artinosi prie sužaloto draugo L. V., kad jį prilaikytų ir šis nenuvirstų, t. y. nukentėjusiajam B. B. stovint, o ne grumiantis, ritantis su kaltinamuoju ant grindų, yra neteisinga, darydamas tokią išvadą teismas neatsižvelgė į specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 55), kurioje nurodyta, kad B. B. sužalojimas galėjo būti padarytas nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku, vienu trauminiu poveikiu aštriu pjaunančių savybių turinčiu daiktu paveikus dešinę ranką, tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek nugriuvus. Anot prokurorės, akivaizdu, kad tokie sužalojimai, kokie buvo nustatyti B. B., nuo krintančios stiklinio butelio šukės negalėjo būti padaryti – krintanti šukė galėjo padaryti tik paviršinį nubrozdinimą ar kitokį paviršinį sužalojimą, o ne tokio dydžio, t. y. 3x8 cm dydžio, pjautinę riešo žaizdą su sausgyslės sužalojimu. Kartu prokurorė nurodo, kad, nors surinkti įrodymai buvo ištirti tinkamai, nėra galimybės tiksliai nustatyti, kokiu momentu ir būdu buvo sužalota B. B. dešinė ranka. Nukentėjusysis B. B. nurodė, kad stovėdamas, atsisukęs paklausti, pamatė, kaip žmogus stikliniu daiktu trenkė jo draugui L. V., jis artinosi prie sužaloto draugo, pajuto smūgį į kaklą (galimai kumščiu) ir pamatė kraujo srovę dešinėje rankoje. Kaltinamasis V. Š. nurodė, jog jis tik sudavė smūgį buteliu nepažįstamam vyrui, pabiro šukės, ant jo puolė kitas asmuo, jie susigrūmė, nugriuvo ant žemės, jis nematė, kada buvo sužalota to asmens ranka, mano, kad ji galėjo būti sužalota grumtynių ant žemės metu, jis visiškai prisipažino buteliu suduodamas į galvą sužalojęs vieną asmenį bei neatsargiai elgdamasis stiklo šukėmis galėjęs sužaloti kitam asmeniui ranką. Nukentėjusysis L. V. nurodė įvykio aplinkybių neatsimenantis. Įvykio vieta filmuojama, tačiau vaizdo įrašas, kuriame galėjo būti užfiksuotas įvykis, dėl susiklosčiusių tam tikrų aplinkybių išsaugotas nebuvo. Daugiau duomenų apie B. B. rankos sužalojimo aplinkybes gauti nėra galimybių, todėl reikia vertinti visus turimus duomenis ir jais remtis, o jie patvirtina būtent tai, kad V. Š., elgdamasis neatsargiai (dėl neatsargumo) stiklo šuke sužalojo B. B., kuriam dėl sužalojimo buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Esant tokioms aplinkybėms, prokurorė mano, kad kaltinimas V. Š. turi būti suformuluotas taip:

„V. Š. kaltinamas tuo, kad dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo sveikatą, o būtent: 2015-12-23, apie 23.55 val. viešojoje vietoje – kavinėje bare „R.“, esančioje (duomenys neskelbtini), stiklinio butelio šukėmis nukentėjusiajam B. B. padarė dešiniojo riešo ir dilbio pjautinę žaizdą su daliniu dešiniojo riešo stipininės lenkiamosios sausgyslės pažeidimu, kas vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje“.

Apeliantės manymu, tinkamai įvertinus byloje surinktus duomenis, darytina išvada, kad pagal BK 139 straipsnio 1 dalį kaltinamajam V. Š. inkriminuota nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, abejoti jo kaltumu nėra pagrindo. Nustatyta, kad kaltinamasis, elgdamasis neatsargiai (dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo), nukentėjusiajam B. B. stiklinio butelio šukėmis padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus. Kadangi V. Š. prisipažino padaręs BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, gailėjosi ją padaręs, atsiprašė nukentėjusiojo B. B. (ir L. V.), susitaikė su juo (jais); atlygino turtinę ir neturtinę žalą, sumokėdamas 2 600 eurų (lygiomis dalimis kiekvienam nukentėjusiajam po 1 300 eurų), padengė atstovavimo išlaidas, sumokėdamas 1 300 eurų (lygiomis dalimis kiekvienam nukentėjusiajam po 750 eurų) (2 t., b. l. 135–138), nebuvo teistas ar baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 138–139, informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys), duomenų, kurie V. Š. charakterizuotų neigiamai, nėra, jis turi būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, jam susitaikius su nukentėjusiuoju B. B.. Atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą (padarytas 1 nesunkus nusikaltimas ir 1 neatsargus nusikaltimas, esant idealiajai dviejų nusikaltimų sutapčiai), į tai, kad V. Š. dirba, charakterizuojamas teigiamai, būdamas vidutinio amžiaus nėra padaręs kitų teisės pažeidimų, savo noru atlygino dideles žalas dviem nukentėjusiesiems, ligonių kasai, taip pat proceso išlaidas, jam baudžiamojo poveikio priemonė neskirtina.

Be to, skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai atmetė (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos, ginant Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos interesus, pareikštą civilinį ieškinį – kadangi žalą savanoriškai atlygino kaltinamasis V. Š., nors pareiškimas, kad nusikalstama veika padaryta žala atlyginta ir negautas, teismas baudžiamosios bylos dalį, susijusią su (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikštais civiliniais ieškiniais turėjo nutraukti. Prokurorė pažymi, kad BPK 107 straipsnyje nurodyta, jog gavus pareiškimą, kad nusikalstama veika padaryta žala atlyginta, procesas dėl civilinio ieškinio nepradedamas, o pradėtas nutraukiamas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas spręsti klausimą dėl apeliacinio skundo paliko teisėjų kolegijai.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje – kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

BK 139 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

BK 139 straipsnis inkriminuojamas nustačius, kad būtent kaltininko veika buvo nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, kad yra teisiškai reikšmingas priežastinis veikos bei padarinių ryšys ir kad šie padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas.

Pagal BK bendrosios dalies 16 straipsnį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, o nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015).

Taip pat pažymima, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį. Sutikti su prokurorės teiginiais, kad teismas, vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nėra pagrindo.

Nors V. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis, tiek apklausiamas teisiamajame posėdyje nurodė, kad po to, kai jis sudavė stikliniu buteliu nukentėjusiajam L. V. į galvos sritį, ant jo šoko jam nepažįstamas vyriškis, jie kartu nugriuvo ant grindų ir būtent tuomet pastarajam stiklo šukėmis galėjo būti sužalota ranka (1 t., b. l. 109–111, 115–116; 2 t., b. l. 147–149), kiti bylos įrodymai šių V. Š. parodymų nepatvirtina. Nukentėjusysis B. B. ir ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nuosekliai teigė, kad tuomet, kai jis puolė prie savo draugo L. V., kuriam buvo suduotas smūgis buteliu į galvą, pastebėjo, kad jam (B. B.) iš dešiniojo riešo ir dilbio plūsta kraujas. Kas sužalojo jį ir jo draugą L. V., jis nežino (1 t., b. l. 77–78, 82–83; 2 t., b. l. 179–181). Teisiamajame posėdyje B. B. taip pat paaiškino, kad jo draugas L. V. po smūgio susvirduliavo, nugriuvęs nebuvo, o jis (B. B.) tuo metu pamatė, kad jo ranka kruvina, „nelabai“ suprato, kad jo ranka perpjauta. Su V. Š. jis nebuvo „susirėmęs“, nebuvo nugriuvęs, ten nėra kur nugriūti. Suvestas į akistatą su V. Š. B. B. analogiškai nurodė, kad tuomet, kai jis žengė link draugo, bijodamas, kad pastarasis po jam dūžtančiu daiktu į galvą suduoto smūgio nenugriūtų, pamatė, kad jam kraujuoja dešinė ranka. Be to, nurodė matęs, kaip po smūgio, suduoto L. V. į galvą, „<...> smulkios šukės pasipylė į visas puses“. Jis ant žemės nebuvo nukritęs (2 t., b. l. 73–76). Nukentėjusysis L. V. ir ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nuosekliai teigė, kad jis po jam į galvą suduoto smūgio neteko sąmonės, kas jam sudavė, nežino, ar jo draugas B. B. su kuo nors konfliktavo ir mušėsi, neprisimena, sąmonę atgavo tik lauke (1 t., b. l. 86–87, 91–92, 2 t., b. l. 178–179). Iš bylos matyti, kad kaip liudytojai ikiteisminio tyrimo metu apklausti kavinės baro „R.“ darbuotojai – barmenai S. M., I. D., G. M. ir administratorius A. Š. – nurodė įvykio nematę (1 t., b. l. 97–98; 2 t., b. l. 52, 54, 56–57, parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme), o apžiūrėjus kavinės baro „R.“ pateiktus vaizdo įrašus (laikotarpis nuo 2015 m. gruodžio 23 d. 23.00 val. iki 2015 m. gruodžio 24 d. 1.00 val.), nustatyta, kad juose tyrimui reikšminga informacija neužfiksuota (1 t., b. l. 36–38). Tai, kad jie nežino, kas ir kokiomis aplinkybėmis juos sužalojo, nukentėjusieji nurodė ir savo protokoluose-pareiškimuose (1 t., b. l. 10–11, 16–17). Nors specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimas B. B. galėjo būti padarytas užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku, jis galėjo būti padarytas vienu trauminiu poveikiu aštriu pjaunančių savybių daiktu paveikus dešinę ranką, kartu konstatuota, kad sužalojimas galėjo būti padarytas tiek tiesioginio trauminio poveikio pasekoje, tiek nugriuvus (1 t., b. l. 55). Įvertinusi visumą byloje surinktų įrodymų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog V. Š. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir jį pagrįstai pagal BK 139 straipsnio 1 dalį išteisino. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad ranka B. B. būtų buvusi sužalota būtent neteisėtais V. Š. veiksmais. Kaip minėta, nukentėjusysis B. B. nuosekliai teigė, kad su V. Š. nesigrūmė, ant žemės nugriuvęs nebuvo, po L. V. suduoto smūgio į visas puses pažirus stiklo šukėms žengdamas prie L. V. pamatė, kad jo (B. B.) ranka kraujuoja. Esant tokioms aplinkybėms pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nukentėjusiojo B. B. sužalojimas yra atsitiktinis. Akivaizdu, kad V. Š. negalėjo numatyti, jog jam sudavus buteliu L. V., prie pastarojo staiga atsiras kitas asmuo ir dėl jo veiksmų kils BK numatyti padariniai. Dėl to, kas paminėta, pirmosios instancijos teismui taip pat nebuvo pagrindo spręsti dėl kaltinimo keitimo teisme, pagrindo formuluoti kaltinimą taip, kaip skunde prašo apeliantė, neturi ir apeliacinės instancijos teismas. Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pati apeliantė skunde nurodė: „<...> nors surinkti įrodymai buvo ištirti tinkamai, nėra galimybės tiksliai nustatyti, kokiu momentu ir būdu buvo sužalota B. B. dešinė ranka“. Kaip minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo, o šiuo atveju teismas, priešingai nei teigiama skunde, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai išanalizavo byloje surinktus įrodymus atskirai ir įrodymų visumą. Taigi tenkinti prokurorės skundo dalį, kuria prašoma V. Š. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, padarymo, esant BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytiems pagrindams, nėra teisinio pagrindo.

Skundu prokurorė taip pat prašė nutraukti baudžiamosios bylos dalį, kuria civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos 2016 m. vasario 29 d. dalinis civilinis ieškinys dėl 55,09 Eur ir 2016 m. kovo 25 d. papildytas civilinis ieškinys dėl 197,59 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti.

Iš bylos matyti, kad V. Š. atlygino (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikštus 2016 m. vasario 29 d. dalinį civilinį ieškinį (1 t., b. l. 67–68 b. l.) ir 2016 m. kovo 25 d. papildytą civilinį ieškinį (1 t., b. l. 178) – 2016 m. gegužės 23 d. pervedė Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 197,59 Eur (2 t., b. l. 87). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad tuo atveju, kai nusikalstama veika padaryta žala atlyginta, baudžiamojoje byloje pradėtas procesas dėl civilinio ieškinio nutraukiamas (BPK 107 straipsnis), pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavęs, kad V. Š. į Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą savanoriškai sumokėjo 197,59 Eur, turėjo procesą dėl civilinio ieškinio nutraukti, o ne minėtus (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikštus civilinius ieškinius atmesti. Dėl to prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. nuosprendžio dalį, kuria civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos 2016 m. vasario 29 d. dalinis civilinis ieškinys dėl 55,09 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo ir 2016 m. kovo 25 d. papildytas civilinis ieškinys dėl 197,59 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti ir procesą dėl (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinių ieškinių nutraukti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.