- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-09
- Bylos Nr.
- Ik-1289-815/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00462-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Dainius Raižys (pran.)
- Pareiškėjas
- R. T. A.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. T. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. T. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 14.4-83-66 patvirtino nurodymus pareiškėjai sumokėti 24 327 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 7 784 Lt GPM delspinigių, 2 433 Lt GPM baudos, 3 984 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų bazinei pensijos daliai, 3 150 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 1 992 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai baudos, 1 575 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 68-333 patvirtino Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 14.4-83-66. Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2010 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. S-25(7-427/2009) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 68-333.
Šalies argumentai
Pareiškėja skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2010 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. S-25(7-427/2009), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 68-333 bei Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 14.4-83-66.
Pareiškėja nurodė, kad mokestinis ginčas kilęs dėl jos vykdytų nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorių, medienos bei stačiojo miško pardavimo sandorių priskyrimo individualiai veiklai ir iš šios veiklos gautų pajamų apmokestinimo GPM bei VSD įmokomis. Mokestinių ginčų komisija ir mokesčių administratoriai padarė nepagrįstas išvadas, jog 2005-2007 metų laikotarpiu vykdyti minėti pareiškėjos sandoriai atitinka Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje numatytą individualios veiklos apibrėžimą. Pareiškėja nurodė, kad sandorius vykdė dėl susiklosčiusių aplinkybių. Ji nedirbo, neturėjo kitų pajamų, gautas pajamas naudojo išskirtinai tik asmeniniams tikslams. Kertama mediena buvo naudojama pareiškėjos gyvenamojo namo statybai. Pareiškėjai nurodė, kad taip pat nesutinka su priskaičiuotais delspinigiais ir skirtomis baudomis. Ji nežinojo, kad daro mokesčių įstatymų pažeidimą, o vietos mokesčių administratorius, priimdamas jos pajamų mokesčio deklaracijas, jokių trūkumų nenustatydavo ir apie galimus individualios veiklos požymius neinformavo. Be to, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas delspinigius, neatskleidė jų skaičiavimo metodikos; nepaaiškino, už kokį laikotarpį, kokio dydžio ir nuo kokių sumų buvo apskaičiuoti delspinigiai.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjos skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, taip pat veiklos priskirtinumą įstatyme išvardytoms veiklos rūšims. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėja, sudarydama turto pirkimo–pardavimo sutartis, veikė savo vardu ir savo sąskaita, todėl jos vykdyta veikla buvo savarankiška. Pareiškėja ir jos sutuoktinis 2005 metais pardavė 4 nekilnojamojo turto objektus bei medienos, įsigijo 2 nekilnojamojo turto objektus; 2006 metais pardavė 2 nekilnojamojo turto objektus bei medienos, įsigijo 4 nekilnojamojo turto objektus; 2007 metais pardavė 5 nekilnojamojo turto objektus ir medienos, įsigijo 2 nekilnojamojo turto objektus. Toks nevienkartinis ir pasikartojantis nekilnojamojo turto objektų pirkimo–pardavimo sandorių sudarymas per tęstinį laikotarpį leidžia pagrįstai konstatuoti tęstinumo požymio buvimą pareiškėjos veikloje. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja nuolat įsigydavo miškų ūkio paskirties žemės sklypus, kuriuose kirsdavo medieną, bei parduodavo iškirstą medieną ir minėtus sklypus. Buvo įsigyti 11,4 ha, 11,39 ha, 7,92 ha dydžių sklypai, kurie akivaizdžiai per dideli asmeninių poreikių tenkinimui. Be to, pareiškėja iškirto didelį kiekį medienos, kas taip pat patvirtina, jog mediena buvo kertama ne asmeninių poreikių tenkinimui, o siekiant gauti pajamų iš jos pardavimo. Pareiškėjos pajamos iš nekilnojamojo turto pardavimo sandorių sudarė tokias dalis visų gautų pajamų: 2005 metais – 98,89 procentus, 2006 metais – 99,98 procentus, 2007 metais – 92,70 procentus. Tai liudija versliškumo ir ekonominės naudos siekimo požymių pareiškėjos veikloje buvimą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai kaltina mokesčių administratorių neinformavimu apie galimus individualios veiklos požymius. Ji gautas pajamas deklaravo kaip neindividualios veiklos pajamas, o mokesčių administratorius nustatyti pajamų rūšį gali tik atlikęs mokestinį patikrinimą, kurio metu nustatomos visos reikšmingos faktinės aplinkybės.
Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjos skundu taip pat nesutiko.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad šioje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjos nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. vykdytos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo bei medienos ir stačiojo miško pardavimo veiklos pripažinimo individualia veikla bei iš šios veiklos gautų pajamų apmokestinimo GPM ir VSD įmokomis. Vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A(5)-902/2006), nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar pareiškėjos vykdytas medienos ir žemės sklypų pardavimas atitinka individualios veiklos požymius (savarankiškumą, versliškumą, tęstinumą) ir ar ši veikla gali būti priskirta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme išvardintoms individualios veiklos rūšims. Teismas nurodė, kad pareiškėja 2005-2007 metais kartu su sutuoktiniu įsigijo 8 nekilnojamojo turto objektus, pardavė 11 nekilnojamojo turto objektų bei gavo 87 656,99 Lt pajamų iš medienos pardavimo. Teismas nurodė, kad pareiškėjos vykdyta nekilnojamojo turto objektų pardavimo veikla atitinka individualios veiklos savarankiškumo požymį, nes pareiškėja sandorius sudarė savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kokių nors kitų asmenų. Pareiškėjos veikla sudarinėjant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius buvo pakankamai intensyvi. Nevienkartinis, nuolatinis sandorių su nekilnojamuoju turtu sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis leidžia konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį. Pareiškėjos gautų pajamų už parduotą nekilnojamąjį turtą ir medieną dalis (2005 metais – 95,56 procentai, 2006 metais – 97,32 procentai, 2007 metais – 93,64 procentai visų gautų pajamų) rodo, kad atitinkamos pajamos buvo pagrindinis pareiškėjos šeimos pragyvenimo, taip pat individualios veiklos išlaidų padengimo šaltinis. Įsigydama ir parduodama nekilnojamo turto objektus, pareiškėja siekė ekonominės naudos. Nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo nekilnojamojo turto objektai buvo įsigyti turint kitokį tikslą nei gauti pajamų iš jų vėlesnio pardavimo. Įsigyti 11,4 ha, 11,39 ha, 7,92 ha dydžių sklypai buvo akivaizdžiai per dideli asmeninių poreikių tenkinimui (medienos iškirtimui savo reikmėms). Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius detaliai išnagrinėjo visus pareiškėjos nekilnojamojo turto objektų sandorius bei pagrįstai pripažino, kad pareiškėjos tikrintu laikotarpiu gautos pajamos iš nekilnojamo turto objektų pardavimo priskirtinos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos. Taip pat mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjos individualios veiklos pajamoms nepriskyrė pajamų, gautų už kelių atskirų nekilnojamojo turto objektų pardavimą, nes šis pardavimas buvo sąlygojamas asmeninių poreikių, o atitinkami sandoriai buvo netipiniai, lyginant su kitais pareiškėjos sudarytais nekilnojamojo turto sandoriais. Teismas nurodė, kad pareiškėjos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos, priskirtos tik tos medienos pardavimo pajamos, kurios gautos 2005 ir 2007 metais. Tuo tarpu 2006 metais gautos medienos pardavimo pajamos nepripažintos individualios veiklos pajamomis, nes ši mediena buvo gauta atliekant sanitarinius kirtimus. Parduodama medieną, kuri buvo priskirta individualiai veiklai, pareiškėja veikė savarankiškai. Ši veikla taip pat turėjo tęstinumo ir komerciškumo požymius. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo Mokesčių administravimo įstatyme numatytas pagrindas skaičiuoti GPM delspinigius ir vietos mokesčių administratorius pagrįstai juos pareiškėjai apskaičiavo. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius pagrįstai pripažino, jog pareiškėja vykdė individualią nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo, medienos bei stačiojo miško pardavimo veiklą, ir pagrįstai pareiškėjos gautas atitinkamas pajamas priskyrė individualios veiklos pajamoms bei apmokestino GPM ir VSD įmokomis. Tenkinti pareiškėjos šioje byloje paduotą skundą nėra pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.
Pareiškėja nurodo, kad pateikė turto vertinimo bylą, iš kurios matyti, kad buvo vykdoma jos gyvenamojo namo rekonstrukcija, dėl kurios namo vertė padidėjo daugiau nei 250 000 Lt. Rekonstrukcijai buvo naudojama mediena bei iš nekilnojamųjų daiktų pardavimo gautos piniginės lėšos. Teismo buvo prašyta ištirti atitinkamus įrodymus teismo posėdyje, tačiau teismas to nepadarė. Pareiškėja nurodo, kad mokesčių administratorius turi pareigą padėti mokesčių mokėtojui (Mokesčių administravimo įstatymo 19 straipsnis). Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius šios savo pareigos nevykdė ir, gaudamas pareiškėjos deklaracijas, neinformavo jos apie galimus individualios veiklos požymius. Todėl priskaičiuoti delspinigiai ir baudos yra tiesiogiai susiję su mokesčio administratoriaus netinkamu pareigų vykdymu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad, vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, taip pat veiklos priskirtinumą įstatyme išvardytoms veiklos rūšims. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjos vykdyta veikla atitiko savarankiškumo požymį, nes pareiškėja veikė savo valia ir nuožiūra. Taip pat ši veikla buvo tęstinė. Pareiškėja ir jos sutuoktinis 2005 metais pardavė 4 nekilnojamojo turto objektus bei medienos, įsigijo 2 nekilnojamojo turto objektus; 2006 metais pardavė 2 nekilnojamojo turto objektus bei medienos, įsigijo 4 nekilnojamojo turto objektus; 2007 metais pardavė 5 nekilnojamojo turto objektus ir medienos, įsigijo 2 nekilnojamojo turto objektus. Toks nevienkartinis ir pasikartojantis sandorių sudarymas per tęstinį laikotarpį nesudaro prielaidų teigti, jog sandoriai buvo atsitiktiniai. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja nuolat įsigydavo miškų ūkio paskirties žemės sklypus, kuriuose kirsdavo medieną, bei parduodavo iškirstą medieną ir minėtus sklypus. Buvo įsigyti 11,4 ha, 11,39 ha, 7,92 ha sklypai, kurie akivaizdžiai per dideli asmeninių poreikių tenkinimui. Pareiškėja iškirto didelį kiekį medienos, kas taip pat patvirtina, jog mediena buvo kertama ne asmeninių poreikių tenkinimui, o siekiant gauti pajamų iš jos pardavimo. Be to, pareiškėjos pajamos iš vykdytos ginčo veiklos sudarė didžiąją dalį jos pajamų. Visa tai leidžia teigti, jog pareiškėjos sandoriais buvo siekiama ekonominės naudos. Atsakovas nurodo, kad už medieną, kuri buvo sunaudota asmeninėms reikmėms, nebuvo gautos ir pajamos, todėl atitinkamai nebuvo ir GPM objekto. Be to, mokesčių administratorius, detaliai išnagrinėjęs pareiškėjos sandorių sudarymo aplinkybes, nustatė, kad tam tikri sandoriai buvo susiję su asmeninių poreikių tenkinimu, ir jų nepriskyrė pareiškėjos individualiai veiklai. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja nepagrįstai kaltina mokesčių administratorių neinformavimu apie galimus individualios veiklos požymius. Ji gautas pajamas deklaravo kaip neindividualios veiklos pajamas, o mokesčių administratorius nustatyti pajamų rūšį gali tik atlikęs mokestinį patikrinimą, kurio metu nustatomos visos reikšmingos faktinės aplinkybės.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėja šioje administracinėje byloje ginčija mokesčių administratoriaus jai duotus nurodymus sumokėti 24 327 Lt GPM, 7 784 Lt GPM delspinigių, 2 433 Lt GPM baudos, 3 984 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai, 3 150 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 1 992 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai baudos, 1 575 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad šie nurodymai pareiškėjai buvo duoti teisėtai ir pagrįstai.
Pareiškėjos nesutikimas su minėtais nurodymais yra grindžiamas aiškinimu, kad ji 2005-2007 metais nevykdė individualios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo bei medienos ir stačiojo miško pardavimo veiklos. Tačiau tokia pareiškėjos pozicija atmestina. Teisėjų kolegija sutinka su Mokestinių ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja vykdė minėtą individualią veiklą. Ši Mokestinių ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo išvada yra padaryta visapusiškai ir objektyviai ištyrus bylos aplinkybes, tinkamai įvertinus įrodymus, teisingai pritaikius teisės normas; ji yra tinkamai motyvuota, atsakant į esminius pareiškėjos argumentus.
Šiame ginče vertinamu apmokestinamuoju laikotarpiu individualios veiklos apibrėžimas buvo pateiktas tuo metu galiojusios redakcijos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija). Aiškindama šią teisės normą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2006 m. birželio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5 - 902/2006 nurodė, jog, vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje išvardytoms veiklos rūšims (biuletenis „Administracinių teismų praktika Nr. 9“, 2006 metų sausis – birželis, psl. 44-56).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjos vykdytos veiklos priskirtinumas minėtos šiam atvejui taikytinos redakcijos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytai veiklos rūšiai yra akivaizdus.
Taip pat yra nustatytas pareiškėjos vykdytos veiklos savarankiškumas ir tęstinumas. Ji veikė savo valia, sąskaita ir nuožiūra, nebūdama pavaldi ar kitaip teisiškai priklausoma nuo kitų asmenų. Pareiškėja 2005-2007 metų laikotarpiu (kartu su sutuoktiniu) įsigijo 8 nekilnojamojo turto objektus, pardavė 11 nekilnojamojo turto objektų bei gavo 87 656,99 Lt pajamų iš medienos ir stačiojo miško pardavimo. 2005 metais buvo įsigyti 2 ir parduoti 4 žemės sklypai bei parduota medienos ir stačiojo miško; 2006 metais įsigyti 4 ir parduoti 2 žemės sklypai bei parduota medienos; 2007 metais įsigyti 2 ir parduoti 5 žemės sklypai bei parduota medienos. Toks nuolatinis (pasikartojantis) sandorių sudarymas per tęstinį laikotarpį leidžia konstatuoti tęstinumo požymio buvimą vykdytoje veikloje.
Taip pat nagrinėjamu atveju yra nustatytas pareiškėjos veiklos versliškumas ir jos tikslas – ekonominės naudos siekimas. Šiuos požymius liudija sandorių sudarinėjimo sistemingumas (nuolatinumas), jų atlygintinis pobūdis ir tikslas gauti pajamų, žymi pajamų iš minėtos veiklos dalis visose pareiškėjos gautose pajamose (šios pajamos sudarė beveik visas pareiškėjos atitinkamu laikotarpiu gautas pajamas). Pareiškėjos paaiškinimai, jog atitinkamais sandoriais ji siekė ne komercinių, o asmeninių tikslų, yra neįtikinami. Objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų asmeninius sandorių, priskirtų individualiai veiklai, tikslus, nėra. Todėl, esant neįrodytiems asmeniniams atitinkamų sandorių tikslams bei esant nustatytam sandorių sudarymo sistemingumui, jų atlygintinumui, pajamų iš jų gavimui, nėra pagrindo daryti kitokią išvadą, kaip tik konstatuoti pareiškėjos vykdytos veiklos versliškumą ir jos tikslą – ekonominės naudos siekimą.
Apeliaciniame skunde pareiškėja akcentuoja, jog teismui pateikė turto vertinimo medžiagą, patvirtinančią jos vykdytą gyvenamojo namo rekonstrukciją bei medienos ir gautų pajamų naudojimą šiai rekonstrukcijai, bet teismas jos netyrė ir nepagrįstai į ją neatsižvelgė. Tačiau šie pareiškėjos argumentai atmestini. Pirma, iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad pareiškėjos pateikta turto vertinimo medžiaga buvo tiriama (b. l. 81). Antra, pateikta turto vertinimo medžiaga nepaneigia pareiškėjos vykdytos individualios veiklos. Pareiškėjos pajamoms iš individualios veiklos mokesčių administratorius priskyrė konkrečias pajamas iš medienos pardavimo sandorių, o ne natūra gautą medieną, todėl medienos panaudojimas namo rekonstrukcijai šiuo atveju negali turėti kokios nors reikšmės. Tuo tarpu piniginių lėšų, gautų iš vykdytos individualios veiklos, vėlesnis panaudojimas asmeninėms reikmėms pats savaime nereiškia, jog tokios lėšos buvo gautos ne iš individualios veiklos. Siekiant paneigti individualios veiklos vykdymo faktą, turi būti įrodytas pačių individuliai veiklai priskirtų sandorių tikslas tenkinti asmeninius poreikius. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatytų bylos aplinkybių visuma nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjos individualiai veiklai priskirti sandoriai būtų turėję tokį konkretų tikslą.
Pareiškėja apeliaciniame skunde nepagrįstai kaltina mokesčių administratorių tuo, kad jis, gaudamas jos deklaracijas, neinformavo apie galimus individualios veiklos požymius. Mokesčių mokėtojas turi pareigą pats teisingai apskaičiuoti mokestį (Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 4 punktas). Jeigu mokesčių mokėtojui, vykdant šią pareigą, iškyla neaiškumų, jis gali kreiptis konsultacijos į mokesčių administratorių (Mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsnio 1 ir 2 punktai). Tuo tarpu mokesčių administratorius mokesčio deklaravimo metu negali žinoti visų reikšmingų mokesčių mokėtojo veiklos aplinkybių. Visapusiškai įvertinti mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių vykdymo tinkamumą jis gali tik Mokesčių administravimo įstatymo VI skyriaus nustatyta tvarka atlikęs mokestinį patikrinimą, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta.
Dėl išdėstytų motyvų pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.