- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-03
- Bylos Nr.
- 2-2248/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kazys Kailiunas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės Vakarų Baltijos laivų
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės Vakarų Baltijos laivų statyklos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutarties, kuria patenkintas iš dalies pareiškėjo bankrutuojančios įmonės „BLRT Laevaehitus OÜ“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atmestas atsakovo uždarosios akcinės bendrovės Vakarų Baltijos laivų statyklos prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo civilinėje byloje Nr. 2-4714-464/2013.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
2012 m. gruodžio 20 d. pareiškėjas bankrutuojanti įmonė „BLRT Laevaehitus OŪ“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo UAB Vakarų Baltijos laivų statyklos atžvilgiu - areštuoti ieškinio sumos ribose (8 632 000 Lt) atsakovui priklausantį kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, turtines teises, esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovui daryti privalomus mokėjimus į valstybės, savivaldybių ar valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetus.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. gruodžio 28 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti pareiškėjo bankrutuojančios įmonės „BLRT Laevaehitus OŪ“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 21 d. nutartimi nutarė palikti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 nutartį nepakeistą.
2013 m. birželio 17 d. pareiškėjas bankrutuojanti įmonė „BLRT Laevaehitus OŪ“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo UAB Vakarų Baltijos laivų statyklos atžvilgiu - areštuoti ieškinio sumos ribose (8 632 000 Lt) atsakovui priklausantį kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, turtines teises, esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovui daryti privalomus mokėjimus į valstybės, savivaldybių ar valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetus.
Šalies argumentai
2013 m. birželio 19 d. atsakovas UAB Vakarų Baltijos laivų statykla kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo, kuriuo prašė pareiškėjo bankrutuojančios įmonės „BLRT Laevaehitus OŪ“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grąžinti trūkumams šalinti, įpareigojant pareiškėją bankrutuojančią įmonę „BLRT Laevaehitus OŪ“ sumokėti 200 Lt žyminį mokestį ir 1 000 Lt užstatą; teismui nusprendus priimti pareiškėjo bankrutuojančios įmonės „BLRT Laevaehitus OŪ“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jį atmesti; teismui nusprendus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pareiškėjo prašymą tenkinti iš dalies, t. y. leidžiant atsakovui iš areštuotų lėšų mokėti su darbo santykiais susijusias išmokas atsakovo darbuotojams, taip pat mokėti komunalinius mokesčius, nuomos mokesčius už nuomojamas patalpas bei įrangą ir atsiskaityti pagal sutartis su paslaugų teikėjais už objektų apsaugą, buhalterines paslaugas, darbuotojų saugos ir sveikatos paslaugas bei informacines paslaugas ir taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, įpareigojant pareiškėją ne vėliau kaip per 10 dienų sumokėti ne mažesnę nei 186 677 178,40 Lt sumą į teismo depozitinę sąskaitą arba pateikti banko garantiją ne mažesnei nei 186 677 178,40 Lt sumai, ir šią nutartį leisti skubiai vykdyti; pareiškėjui neįvykdžius šio reikalavimo, laikinąsias apsaugos priemones panaikinti; priteisti iš pareiškėjo atsakovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas, šias išlaidas priteisiant iš pareiškėjo bankroto administravimui skirtų lėšų.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 20 d. nutartimi nutarė pareiškėjo bankrutuojančios įmonės „BLRT Laevaehitus OŪ“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies, areštuoti atsakovui UAB Vakarų Baltijos laivų statyklai nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis bendrai 8 632 000 litų sumai, nesant ar nepakankant piniginių reikalavimų užtikrinimui atsakovo UAB Vakarų Baltijos laivų statyklos kilnojamojo ir/ar nekilnojamojo turto, areštuoti ir jo turtines teises, o paskiausiai - pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, neviršijant bendros 8 632 000 Lt reikalavimo sumos, leidžiant atsakovui atsiskaityti su pareiškėju pagal Talino Harju apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-11-568662 pareikštą ieškinį, taip pat mokėti su darbo santykiais susijusias išmokas atsakovo darbuotojams, privalomas įmokas į valstybės, savivaldybių ir SODROS biudžetus; atsakovo UAB Vakarų Baltijos laivų statyklos prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atmesti.
Teismas, remdamasis bylos medžiaga ir vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, padarė išvadą, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas, padarius tikėtiną išvadą, kad šių priemonių netaikymas gali apsunkinti užsienio teismo sprendimo įvykdymo galimybes.
Teismas konstatavo, jog tarp šalių yra kilęs turtinis ginčas, pareikšto turtinio reikalavimo suma siekia 2 500 000 EUR (8 632 000 Lt), todėl tokia suma yra pakankamai ženkli ir objektyviai pati savaime gali apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą.
Vertindamas atsakovo turtine padėti, teismas sprendė, jog atsakovo teismui teikiami jo finansinius įsipareigojimus ar jų nebuvimą parodantys dokumentai, nesant į bylą pateiktų 2013 m. pirmojo pusmečio ar ketvirčio finansinės atskaitomybės dokumentų, nesudaro prielaidų vertinimui apie atsakovo turtinės padėties šiuo metu esminį pasikeitimą ar pagerėjimą.
Spręsdamas klausimą dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teismas pažymėjo, kad prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis norima užtikrinti jau priimto teismo sprendimo įvykdymą, t. y. Talino Harju apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimo, kuriuo patenkintas bankrutuojančios įmonės „BLRT Laevaehitus OŪ“ ieškinys atsakovui UAB Vakarų Baltijos laivų statyklai dėl piniginės prievolės įvykdymo pripažinimo negaliojančia ir 2 500 000 EUR priteisimo, todėl teismui iš esmės jau įvertinus pareiškėjo pareikštus reikalavimus atsakovui ir, pateiktus įrodymus jų pagrįstumo aspektais, sprendė, jog prielaidų kitokiai išvadai padaryti, kad pareiškėjo reikalavimas, šiuo metu nagrinėjamas apeliacine tvarka, negalėtų būti pripažintas pagrįstu ir tenkintinu, nėra.
Teismas pareiškėjo prašyme išdėstytas aplinkybes dėl galimo atsakovo nesąžiningumo, kaip įmonės, priklausančios tai pačiai Estijos koncerno „BLRT Grupp AS“ įmonių grupei, kaip ir pareiškėjas, kurio bankrotas buvo galimai tyčinis, vertino kaip turinčias esminės reikšmės siekiant užtikrinti užsienio teisme nagrinėjamoje byloje priimto sprendimo įvykdymą bei kreditorių pareiškėjo bankroto byloje reikalavimų patenkinimą.
Teismas, remdamasis bylos medžiaga ir vadovaudamasis CPK 146 straipsnio 1 dalimi, padarė išvadą, jog kadangi pareiškėjas yra bankrutuojanti įmonė, todėl net ir teismo įpareigotas realiai neturės pakankamai lėšų atsakovo galimų nuostolių, kuriuos šis vertina net 186 677 178,40 Lt suma, atlyginimo užtikrinimui, todėl tokiu atveju pareiškėjui būtu eliminuota galimybė užsitikrinti jam palankaus teismo sprendimo realų įvykdymą, nes laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos siekiant užtikrinti 8 632 000 Lt dydžio reikalavimo įvykdymą, būtų panaikintos.
II. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu apeliantas UAB Vakarų Baltijos laivų statykla prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį ir pareiškėjo bankrutuojančios įmonės „BLRT Laevaehitus OŪ“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti; tuo atveju, jei teismas nuspręstų, kad 2013 m. birželio 20 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti, pakeisti 2013 m. birželio 20 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties dalį dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių apimties, papildomai leidžiant atsakovui iš areštuotų lėšų atsiskaityti už komunalinius mokesčius, mokėti nuomos mokesčius už nuomojamas patalpas bei įrangą ir atsiskaityti pagal sutartis su paslaugų tiekėjais už objektų apsaugą, buhalterines paslaugas, darbuotojų saugos ir sveikatos paslaugas, informacines paslaugas.
1) Pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl realios grėsmės atsiradimo apsiribojo vien apibendrinto pobūdžio atsakovo finansinės atskaitomybės duomenimis ir duomenimis apie tai, kad nekilnojamojo turto atsakovas neturi, tačiau neįvertino atsakovo nurodytų ir įrodymais pagrįstų aplinkybių apie nuolatinę didelę atsakovo apyvartą, vykdomų sutarčių skaičių, 2013 metų planuojamų pajamų lygį, nuolatinį tinkamą atsiskaitymą su kreditoriais ir jokių teisminių ginčų su kreditoriais, kitų atsakovo turto areštų ar kitokių apribojimų nebuvimą, kurie patvirtina, kad reikalavimo suma atsakovui nėra didelė;
Žemesnės instancijos teismas
2) Skundžiama teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės prieštarauja proporcingumo principui ir pažeidžia viešąjį interesą, nes jas pritaikius atsakovo ūkinė veikla sutriks ir pasunkės būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybė bei galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-10932012);
3) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje pritarė ir rėmėsi pareiškėjo argumentais dėl galimo atsakovo nesąžiningumo, kaip pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ir įrodymų apie kokius nors atsakovo veiksmus, liudijančius jo nesąžiningumą ar ketinimus turtą perleisti tretiesiems asmenims;
4) Pirmosios instancijos teismo sprendimas tenkinti pareiškėjo prašymą visa apimtimi, neleidžiant atsakovui atlikti atsakovo prašyme nurodytų mokėjimų, būtinų jo ūkinei - komercinei veiklai, yra nepagrįstas, nes prieštarauja nuosekliai formuojamai teismų praktikai, kuri aiškiai apibrėžia būtinybę taikant laikinąsias apsaugos priemones, palikti atsakovui galimybę vykdyti ūkinę - komercinę veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga, Teismų praktika Nr. 34; Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-253/2008);
5) Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje minimą piktnaudžiavimo grėsmę nustatė neįvertinęs konkrečių byloje esančių įrodymų - atsakovo pateiktų sutarčių ir buhalterinių duomenų dėl mokėjimų pagal jas dydžio;
6) Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad proporcingumo reikalavimo neatitinkančios laikinosios apsaugos priemonės galėtų būti pateisinamos tikimybe, jog laikinosios apsaugos priemonės galios neilgą laiką, yra teisiškai ydingas, nes nebuvimas galimybės atsakovui vykdyti atsiskaitymus, net ir trumpą laiką, kelia grėsmę atsakovo ūkinei - komercinei veiklai;
7) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Apelianto manymu, tokį sprendimą teismas motyvavo iš esmės formalaus pobūdžio argumentais, kad CPK 146 straipsnio 1 dalyje numatyta teismo teisė, bet ne pareiga pareikalauti, kad ieškovas per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovui tokį nuostolių atlyginimo užtikrinimą, tačiau visiškai neįvertindamas atsakovo argumentus dėl galimų nuostolių ir tikimybės, kad netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
Apeliacinis procesas nutrauktinas.
CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris (kuri) pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas ir priimama nutartis grąžinti žyminį mokestį (CPK 315 str. 5 d.). Šios nuostatos taikomos ir atskirųjų skundų priėmimui (CPK 338 str.).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2013 m. liepos 8 d. atsakovas UAB Vakarų Baltijos laivų statykla kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 9 d. nutartimi nutarė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo UAB Vakarų Baltijos laivų statykla turto atžvilgiu, t. y. atsakovui UAB Vakarų Baltijos laivų statykla nuosavybės teise priklausančio kilnojamojo ir/ar nekilnojamojo turto, esančio pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis už bendrą 8 632 000 litų sumą, taip pat jo turtinių teisių, piniginių lėšų, esančių bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančių atsakovui ir esančių pas jį arba trečiuosius asmenis, areštą. Priimta nutartis apskusta apeliacine tvarka nebuvo ir šiuo metu yra įsiteisėjusi. Tokios faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nebeliko atsakovo UAB Vakarų Baltijos laivų statyklos atskirojo skundo nagrinėjimo dalyko (objekto), todėl apeliacinis procesas dėl skundžiamos nutarties neteko teisinės prasmės.
Dėl nurodytų motyvų, nebelikus apeliacijos objekto bei šiai aplinkybei paaiškėjo pradėjus apeliacinį procesą, procesas, pradėtas pagal atsakovo UAB Vakarų Baltijos laivų statyklos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutarties, nutrauktinas (CPK 315 str. 2 d. 3 p., 5 d., 338 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).
Apeliantas UAB Vakarų Baltijos laivų statykla prašo priteisti iš ieškovo 17 904,26 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato pagalba, ir pateikia šią sumą pagrindžiančius įrodymus.
Apeliacinis teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas nutrauktas nebelikus atsakovo UAB Vakarų Baltijos laivų statyklos atskirojo skundo nagrinėjimo dalyko (objekto), todėl laikyti, jog atskirojo skundo išnagrinėjimo rezultatas yra naudingas apeliantui ir būtina spręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliantui priteisimo, nėra jokio pagrindo. Šios išvados nepaneigia apelianto prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo minima Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-112/2012, kadangi nurodytoje civilinėje byloje Nr. 2-112/2012 buvo sprendžiamas visai kitoks klausimas - dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovui priteisimo ieškovui atsisakius ieškinio reikalavimų ir nutraukius bylą, negu nagrinėjamoje byloje.
Pagal apeliacinio teismo praktiką nutraukus apeliacinį procesą nebelikus apeliacijos objekto, apelianto patirtos išlaidos už atskirojo skundo parengimą neatlygintinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1227/2013).
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apelianto patirtos išlaidos už atskirojo skundo parengimą neatlyginamos.
Apeliacinis teismas pažymi, kad atskirojo skundo medžiagoje nėra žyminio mokesčio už atskirąjį skundą sumokėjimo kvito, todėl klausimas dėl šio žyminio mokesčio grąžinimo apeliantui nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalis, 338 straipsniu,
nutaria:
Nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės Vakarų Baltijos laivų statyklos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutarties.