- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-13
- Bylos Nr.
- A-502-99-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Romanas Klišauskas, Laimutis Alechnavičius, Antanas Ablingis
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Pareiškėjas
- A. R.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus
- Advokatai
- Anatolijus Burinskas
- Kategorijos
- 15.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Romano Klišausko,
dalyvaujant apeliantės A. S. (buvusi R.) atstovui advokatui Anatolijui Burinskui, atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įgaliotam asmeniui Daivai Radzevičiūtei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo A. S. (buvusi R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:
I.
A. S. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA), priteisti 258 620 Lt turtinės žalos ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde nurodė, kad 2001 m. birželio 25 d. VAVA sprendimais Nr. 01-1443 ir Nr. 01-1444 jai ir B. R. buvo perduoti nuosavybėn du žemės sklypai individualiai statybai. Teigė, kad tokiu būdu jos tapo teisėtomis šių žemės sklypų savininkėmis ir juos pardavė. Pažymėjo, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) ir Vilniaus apygardos prokuratūra, gindamos viešąjį interesą, pateikė ieškinį dėl pirmiau minėtų VAVA sprendimų pripažinimo negaliojančiais, kurį išnagrinėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas iš dalies tenkino, t. y. panaikino minėtus VAVA sprendimus ir, pritaikius restituciją, priteisė iš jos 144 000 Lt sumą. Aukštesnės instancijos teismai pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Vertino, jog nagrinėjamu atveju restitucija jai negalėjo būti taikoma, nes civilinėje byloje nebuvo konstatuota, kad būtų padariusi kokius nors pažeidimus, todėl ji buvo sąžininga įgijėja. Pabrėžė, jog dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų atkuriant nuosavybės teises ji patyrė didelę turtinę ir neturtinę žalą. Paaiškino, kad neturtinės žalos atsiradimą nulėmė tai, kad, panaikinus pirmiau minėtus VAVA sprendimus, ji buvo įpareigota atlyginti žalą, kurios dydis smarkiai viršijo pajamas, gautas pardavus žemės sklypus. Be to, bylinėjimasis truko šešerius metus, kurio metu ji patyrė dvasinius, emocinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jos reputacija. Teigė, jog ji ir B. R., kai bus pradėtas vykdymo procesas civilinėje byloje, patirs žalą, kadangi už parduotus žemės sklypus kiekviena iš jų gavo po 25 000 Lt, taigi kiekviena iš jų dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų patirs po 119 000 Lt turtinės žalos. Pažymėjo, kad skundą reiškia ir B. R. vardu (1 t. b. l. 3 – 5, 10 - 12).
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VAVA atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog šiuo metu negali tiksliai nustatyti, kokios vertės žemės sklypo dalis bus perduota pareiškėjai, taigi nėra galimybės nustatyti pareiškėjos būsimos turtinės žalos dydį, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 3 dalimi, būsimos turtinės žalos įvertinimas gali būti atidėtas iki pareiškėjai bus neatlygintinai nuosavybėn perduota dalis naujo žemės sklypo individualiai statybai ar kitai paskirčiai, įpareigojant atsakovą užtikrinti žalos atlyginimą. Pažymėjo, jog šioje byloje taikytina CK 6.248 straipsnio 4 dalies nuostata, suteikianti galimybę skolininkui (Lietuvos valstybei) būti atleistam nuo civilinės atsakomybės, jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius (A. R.), o šiuo atveju pareiškėjos kaltė pasireiškė neatsargumu, t. y. ji nebuvo tiek rūpestinga ir apdairi, kad suvoktų, jog pagal 2001 m. sausio 26 d. nuosavybės teisių perleidimo sutartį ji ir jos atstovautoji B. R. negalėjo įgyti teisių daugiau nei turėjo V. P. O.. Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja reikalauja priteisti ir neturtinę žalą, tačiau nenurodo tam jokio pagrindo, be to, nepateikė įrodymų, kad turi teisę reikalauti jos naudai priteisti ir jos tetos B. R. vardu reikalaujamą sumą – 179 310 Lt (1 t. b. l. 53 – 56).
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad teisėtai nustatytos restitucijos taikymu nedaroma turtinė žala asmeniui, todėl nėra ir pagrindo civilinei atsakomybei atsirasti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis civilinės bylos duomenimis, konstatavo, jog apie tai, kad nuosavybės teisės pareiškėjai ir B. R. buvo atkuriamos pažeidžiant imperatyviąsias Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) normas, jos turėjo žinoti, taip pat jos turėjo žinoti, jog tokiu atveju gali kilti atitinkamos pasekmės. Pažymėjo, jog pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnį bylinėjimosi išlaidas apmoka byloje pralaimėjusi šalis, todėl iš pareiškėjos priteistas žyminis mokestis bei išlaidos advokato pagalbai amokėti negali būti laikomos turtine žala. Nurodo, jog, vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, neturtinės žalos atlyginimui nėra teisinio pagrindo, nes tokios žalos atlyginimo nenumato nuosavybės teisių atkūrimą reglamentavę teisės aktai (1 t. b. l. 62 – 66).
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepimu prašė skundą atmesti palaikydama VAVA poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą, ir paaiškino, kad ji 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 atstovauti Lietuvos valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, yra įgaliojusi valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Akcentavo, jog Vyriausybė neatliko neteisėtų veiksmų (neveikimo), dėl kurių pareiškėja būtų galėjusi patirti žalą, todėl šioje byloje Vyriausybė nėra tinkamas atsakovas (1 t. b. l. 159 – 160).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su juo nesutinka. Atkreipė dėmesį į tai, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu buvo konstatuota, kad pareiškėja ir B. R. turi teisę pakartotinai kreiptis į VAVA dėl naujo žemės sklypo suteikimo. Laikėsi pozicijos, jog, kol nebus priimtas atitinkamas VAVA sprendimas, nėra aišku, ar pareiškėja ir B. R. apskritai patirs turtinę žalą, o jei ir patirs, neaišku, ar ji bus tokio dydžio kaip nurodyta skunde. Be to, pareiškėja nepagrindė reikalaujamos priteisti neturtinės žalos dydžio, nenurodė, kokia forma jai neturtinė žala pasireiškė, kokių būtent nepatogumų jai atsirado, kokių praradimų pareiškėja patyrė. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja skundą reiškia ir B. R. vardu, nors į bylą nebuvo pateiktas joks dokumentas, suteikiantis teisę pareiškėjai atstovauti B. R. interesams (1 t. b. l. 57 – 59).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka. Paaiškino, kad civilinėje byloje buvo konstatuota, jog pareiškėja neprarado teisės atkurti nuosavybės teises ir jog jos padėtis valstybės atžvilgiu negali nesąžiningai ar nepagrįstai bei neproporcingai pablogėti, tačiau ši procedūra turi būti vykdoma laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos. Vertino, kad dėl to pareiškėja nepatirs turtinės žalos. Be to, ji savo veiksmais prisidėjo prie turtinės žalos atsiradimo (1 t. b. l. 141 – 143).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja nėra įgaliota atstovauti savo tetai B. R., todėl nagrinėja tik A. R. keliamus reikalavimus. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 48 straipsnio 2 dalimi, 58 straipsnio 2 dalimi akcentavo, jog iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 bei apeliacinės instancijos ir kasacinės instancijos teismų nutarčių matyti, kad VAVA ir pareiškėja buvo minėtos civilinės bylos proceso šalys, ir padarė išvadą, jog tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama VAVA, kadangi tik jos priimti sprendimai ir atlikti veiksmai sukelia pareiškėjai teisines pasekmes. Vertino, kad pareiškėjos argumentai, jog šioje byloje atsakovais turėtų būti Vyriausybė, NŽT, o trečiaisiais suinteresuotais asmenimis įtraukti Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus apskrities VMI, atmestini, kadangi šios institucijos jokių veiksmų perduodant žemės sklypą pareiškėjos nuosavybėn neatliko, taigi dėl jų veiksmų pareiškėjai turtinė ar neturtinė žala atsirasti negalėjo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimai šioms institucijos yra nepagrįsti.
Teismas nurodė, jog sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą, neužtenka nustatyti, kad VAVA arba jos pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, nes būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjos nurodytos žalos atsiradimą. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. vasario 20 d. sprendime nustatė neteisėtus Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus ir VAVA veiksmus bei panaikino Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. birželio 13 d. pažymas Nr. 650 ir 651 bei VAVA 2001 m. birželio 25 d. sprendimus Nr. 01-1443 ir Nr. 01-1444, kuriais pareiškėjai ir B. R. buvo neatlygintinai nuosavybėn perduoti individualūs žemės sklypai namų statybai. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nustatė, kad, atkuriant nuosavybės teises pareiškėjai ir jos tetai, buvo pažeisti Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 3, 12, 37 ir 106 punktų reikalavimai, taip pat Atkūrimo įstatymo 1 straipsnis, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnis. Minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad dėl valstybės institucijos, t. y. VAVA, neteisėtų veiksmų buvo priimti neteisėti ir nepagrįsti 2001 m. birželio 25 d. sprendimai, kuriuos priimant buvo remiamasi neteisėtai išduotomis 2001 m. birželio 13 d. pažymomis, patvirtinančiomis pareiškėjos nuosavybės teises į buvusio savininko V. O. valdytą žemę.
Vilniaus apygardos administracinis teismas akcentavo, kad pareiškėja įstatymo nustatyta tvarka pretenduoja atkurti nuosavybės teises į V. O. priklausiusią žemę, šiuo atveju neaišku, kokios vertės žemės sklypai bus perduoti pareiškėjai pagal nuosavybės teisių atkūrimo į V. O. priklausiusią žemę perleidimo sutartis. Atsižvelgęs į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra dar nėra baigta, padarė išvadą, kad pareiškėjos nurodomas turtinės žalos dydis nėra pagrįstas. Pažymėjo, jog, taikant restituciją, buvo remiamasi valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto administravimo skyriaus 2004 m. birželio 11 d. pažyma, ir nurodė, kad 144 000 Lt suma yra mažiausia parduotų žemės sklypų vertė jų perdavimo tretiesiems asmenims metu. Teismas pabrėžė, jog A. R., pasinaudodama viešosios atsakomybės institutu (CK 6.271 str.), iš esmės siekia, kad valstybė jai kaip turtinę žalą grąžintų ir tas pinigų sumas, kurias ji, pagal teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006, turi sumokėti į valstybės biudžetą kaip kompensaciją už neteisėtai neatlygintinai nuosavybėn gautus žemės sklypus (neįskaitant iš jų pardavimo gautų sumų), kas prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Pažymėjo, jog pareiškėjos nurodomos išlaidos, kurias ji patirs vykdydama teismo sprendimą civilinėje byloje Nr.2-601-101/2006, žalai nepriskirtinos, o nesant civilinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos – žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį negalimas. Teismas taip pat akcentavo, jog net ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme pripažinti, kad pareiškėja patyrė atitinkamo dydžio žalą, jos priteisimas nebūtų galimas dėl civilinėje byloje nustatytų faktų, t. y. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, jog pačios pareiškėjos veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo akivaizdžiai neteisėti. Konstatavus, jog tiek pareiškėja, tiek VAVA veikė neteisėtai, teismui atsiranda teisė taikyti CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas ir reikalavimą dėl žalos atlyginimo, net ir tuo atveju, jei yra nustatomos visos trys viešosios atsakomybės (būtinosios sąlygos (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.), atmesti (1 t. b. l. 165 – 171).
III.
A. S. (buvusi R.) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - jos reikalavimus tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo sprendimas neteisėtas ir tai grindžia šiais argumentais:
1) pirmosios instancijos teismas atsisakė atidėti teismo posėdį, nors ji nesutiko nagrinėti bylą jos atstovui nedalyvaujant, o šiuo klausimu nebuvo priimtas joks sprendimas. Mano, jog taip buvo pažeista jos procesinė teisė turėti atstovą bei teisė susipažinti su visa bylos medžiaga, kadangi byloje nebuvo dokumentų, lėmusių bylos atnaujinimą;
2) pirmosios instancijos teismas nesilaikė ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies, nes ėmė įrodinėti tas aplinkybes, kurios buvo nustatytos civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006, ir, priešingai nei bendrosios kompetencijos teismai, nustatė, jog, atkuriant nuosavybės teises, neteisėtai veikė ne tik VAVA, bet ir pareiškėja, be to, nepagrįsdamas tokios išvados jokiais įrodymais. Pažymi, jog visi teismai pripažino ją sąžininga įgijėja;
3) pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsnius, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimu, nusistovėjusia teismų praktika;
4) valstybė yra nuosavybės teisės subjektas, ji yra visuomenės organizacija, kuri vykdydama savo funkcijas turi veikti visos visuomenės interesais, todėl šioje byloje Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, yra tinkamas atsakovas byloje, o teismo priešingi išaiškinimai nepagrįsti ir neteisėti;
5) pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ji neįrodė jai padarytos turtinės žalos dydžio. Pažymi, jog jeigu VAVA sprendimai būtų teisėti, tai 144 000 Lt sumos jai nereikėtų mokėti, taigi jai padaryta žala pilnai įrodyta, kaip ir jos turėtos teismo išlaidos. Dėl neturtinės žalos pabrėžia, jog savo dvasinius išgyvenimus dėl teismo proceso, panaikinant VAVA sprendimus, trukusio 7 metus, įvertina savo ir B. R. atžvilgiu 100 000 Lt suma (1 t. b. l. 175 – 177).
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepime į apeliacinį skundą pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju Vyriausybė nėra tinkamas atsakovas byloje (1 t. b l. 181 – 182).
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Remdamasi ABTĮ 49 straipsnio 1 dalimi, 53 straipsnio 3 dalimi teigia, jog pareiškėja savo teisę naudotis advokato pagalba turėtų įgyvendinti taip, kad dėl jo veiksmų nebūtų vilkinamas bylos nagrinėjamas. Nagrinėjamu atveju A. R. atstovas neatvyko į teismo posėdį, kadangi dalyvavo kitoje byloje, taigi pareiškėja veikė nerūpestingai ir dėl savo kaltės netinkamai realizavo savo teisę, numatytą ABTĮ 49 straipsnio 1 dalyje. Be to, ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nenumatytas bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindas – šalies atstovo neatvykimas. Daro išvadą, jog pareiškėjos teiginys, kad buvo pažeistos jos procesinės teisės, yra nepagrįstas. Mano, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi pirmosios instancijos teismas nerinko naujų įrodymų, susijusių su VAVA sprendimų pripažinimu neteisėtais. Be to, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime aiškiai nurodoma, kad pareiškėjos ir VAVA specialistų veiksmų neteisėtumas buvo nustatytas ir patvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartimi. Laikosi pozicijos, kad pareiškėja restitucijos taikymą nepagrįstai vertina kaip jai padarytą turtinę žalą, o dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pažymi, jog palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą (1 t. b. l. 183 – 185).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VMI atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka iš esmės palaikydama Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvus (1 t. b. l. 186 – 187).
Motyvuojamoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija konst atuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pirmiausia pasakytina, jog tiek iš skundo, tiek iš jo patikslinimo argumentacijos matyti, jog A. S. (buvusi R.) manė jį reiškusi tiek savo, tiek ir B. R. vardu bei atitinkamai formulavo skundo reikalavimus, t. y. prašė priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sumas, kurias jos abi patyrė (1 t. b. l. 4, 11). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, A. S. (buvusi R.) jokių įgaliojimų atstovauti B. R. nepateikė, todėl šiuo atveju nagrinėtini tik pastarąją liečiantys apeliacinio skundo reikalavimai, kas atitinkamai lemia ir prašomų priteisti sumų sumažėjimą, t. y. jos prašomą priteisti turtinės žalos atlyginimą sudarytų 119 000 Lt ir jai priteistas sumokėti į valstybės biudžetą žyminis mokestis (3880 Lt) bei pačios sumokėti žyminiai mokesčiai už apeliacinį ir kasacinį skundus, taip pat atstovavimo išlaidos, o neturtinės žalos atlyginimą – 50 000 Lt. Dėl A. S. (buvusi R.) teiginių, liečiančių tinkamus atsakovus byloje, pasakytina, jog iš skundo ir jo patikslinimo aiškiai matyti, iš kurios institucijos veiksmų apeliantė kildina žalą, todėl teisėjų kolegija palaiko šiuo aspektu išdėstytus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus (t. y. tinkamas atsakovas byloje pagal tuo metu galiojusius teisės aktus buvo Lietuvos valstybė, atstovaujama VAVA) ir jų nebekartoja, be to, byloje proceso šalys buvo paliktos tokios, kokių pageidavo pati pareiškėja, taigi šis apeliantės argumentas teisiškai nereikšmingas. Šiuo atveju pridurtina, jog Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi nuo 2010 m. liepos 1 d. panaikintos apskričių viršininkų ir jų pavaduotojų pareigybės, likviduotos apskričių viršininkų administracijos. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr.248 „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidavimo“ 5 punktą nagrinėjamo ginčo atveju valstybei atstovauja NŽT (kaip VAVA teisių perėmėja). Taigi byloje atsakovo Lietuvos valstybės atstovo VAVA – nebeliko, tačiau tai ginčo esmės ir pobūdžio nekeičia.
Faktinės bylos aplinkybės.
Byloje nustatyta (ir ginčo dėl to nėra), jog VAVA 2001 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 01- 1444 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei A. R.“ atkūrė A. R. nuosavybės teises į žemę perduodant jai nuosavybėn naują 0,09 ha žemės sklypą individualiai statybai (duomenys neskelbtini), sklypo Nr.26A, Vilniuje (administracinė byla Nr.I-24-14/2008 (toliau – ten pat) 1 t. b. l. 188 – 189). A. R. minėtą žemės sklypą 2001 m. liepos 24 d. pardavė už 25 000 Lt. Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas valstybės interesus, su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą prašydamas be kita ko pripažinti negaliojančiu VAVA 2001 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 01-1444 bei priteisti iš A. R. 144 000 Lt į valstybės biudžetą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, t. y. (be kita ko) pripažino VAVA 2001 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 01- 1444 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei A. R.“ negaliojančiu bei priteisė iš A. R. į valstybės biudžetą 144 000 Lt taikant restituciją ir 3880 Lt žyminio mokesčio (1 t. b. l. 16 - 28). A. R. apskundus minėtą sprendimą Vilniaus apygardos teismui, šis 2006 m. birželio 6 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimą paliko nepakeistą (ten pat 1 t. b. l. 4 – 16). A. R., nesutikdama ir su Vilniaus apygardos teismo nutartimi, pateikė kasacinį skundą, kurį išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 5 d. nutartimi jo netenkino ir paliko žemesnės instancijos teismų sprendimus nepakeistus (ten pat 1 t. b. l. 133 – 141).
Dėl bylos nagrinėjimo iš esmės.
Apeliantė ginčija priimtą sprendimą tiek dėl procesinės, tiek ir dėl materialinės teisės normų pažeidimo. Pirmuoju aspektu ji teigia, jog pirmosios instancijos teismas, nepriimdamas jokio procesinio sprendimo, atsisakė atidėti teismo posėdį, nors ji su tuo nesutiko, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi kaip bylos atnaujinimo pagrindu, tačiau byloje tokio dokumento nėra, taip pažeidžiant jos procesinę teisę turėti atstovą bei susipažinti su visa bylos medžiaga.
Nagrinėjamu aspektu pasakytina, jog ABTĮ 82 strapsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jei kas nors iš šalių (jų atstovų) neatvyksta į teismo posėdį, teismo posėdžio sekretorius informuoja, ar jiems buvo tinkamai pranešta apie posėdžio vietą ir laiką, o teismas nusprendžia, ar galima be jų nagrinėti bylą. Pažymėtina, jog A. S. (buvusi R.) administracinėje byloje buvo atstovaujama advokato Anatolijaus Burinsko (1 t. b. l. 15, 98 - 99, 132 – 134). Iš pirmosios instancijos teismo 2009 m. balandžio 14 d. posėdžio protokolo matyti, jog į bylos nagrinėjimą šiam neatvykus (apie posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai), buvo sprendžiamas klausimas dėl galimybės nagrinėti bylą advokatui nedalyvaujant ir nutarta bylą nagrinėti iš esmės (1 t. b. l. 162). ABTĮ 105 straipsnio 3 dalis įtvirtina, jog išsprendęs nesudėtingus klausimus, teismas gali priimti nutartį pasitaręs vietoje, neišeidamas į pasitarimų kambarį, tokia nutartis įrašoma į teismo posėdžio protokolą. Taigi matyti, jog šiuo klausimu priimta protokolinė nutartis, todėl apeliantės tvirtinimas, kad dėl prašymo atidėti teismo posėdį nebuvo priimtas joks procesinis sprendimas – visiškai nepagrįstas. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas tokią savo poziciją (t. y. nagrinėti bylą iš esmės) privalėjo motyvuoti (ABTĮ 106 str. 2 d.), tačiau toks trūkumas nesudaro pagrindo teigti, jog A. S. (buvusi R.) teisė turėti atstovą (ABTĮ 49 str. 1 d.) buvo pažeista. Pažymėtina, jog teisme reikšdama prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, A. S. (buvusi R.) jį motyvavo tik tuo, jog advokatas tuo pačiu metu turėjo dalyvauti kitame teismo posėdyje. Iš advokato pateikto prašymo matyti, jog prioritetą atstovauti jis teikė fiziniam asmeniui baudžiamojoje byloje (1 t. b. l. 147). Advokatą pasirinko pati pareiškėja, todėl ir iš tokio pasirinkimo kylančios pasekmės tenka jai pačiai. ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis numato, jog bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, o ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Advokatas – nėra proceso šalis (ABTĮ 48 str. 2 d.), būtinumas išreikalauti įrodymus byloje nebuvo iškilęs, jokios kitos priežasties bylą atidėti nebuvo, taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai administracinę bylą iš esmės išnagrinėjo 2009 m. balandžio 14 d. teismo posėdyje.
Apeliantė taip pat nepagrįstai teigia, jog byloje nėra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, kuri buvo pagrindas sustabdytą bylą atnaujinti. Iš bylos medžiagos matyti, jog administracinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. nutartimi iki tol, kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės administracinę bylą Nr.I-24-38/2008 (1 t. b. l. 135 – 136). Minėta byla buvo išnagrinėta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2009 m. kovo 2 d. nutartį, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 25 d. nutartimi administracinės bylos Nr.I-90-331/2009 nagrinėjimą atnaujino kartu nutardamas prie bylos prijungti administracinę bylą Nr.I-24-38/2008 (1 t. b. l. 145). 2009 m. kovo 25 d. nutartis buvo A. S. (buvusi R.) ir jos atstovui 2009 m. kovo 30 d. išsiųsta (1 t. b. l. 146), taigi iš čia aiškiai matyti, jog apie tai, kad bylos medžiagoje yra ir paminėtos prijungtos bylos dokumentai (tame tarpe ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartis), apeliantė žinojo. Taip pat pastebėtina, jog jokių kliūčių susipažinti su visa bylos medžiaga iki 2009 m. balandžio 14 d. vykusio teismo posėdžio nenustatyta, prijungta administracinė byla teismo posėdyje buvo pagarsinta (1 t. b. l. 163), todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. S. (buvusi R.) teisė susipažinti su visa bylos medžiaga pažeista nebuvo.
Dėl reikalavimo atlyginti turtinę žalą pasakytina, jog apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs jos skundą, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsnius, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimu, nusistovėjusia teismų praktika.
Apeliantė turtinę žalą, kuri šiuo atveju susideda iš 119 000 Lt (skirtumas tarp priteistos civilinėje bylos sumos ir gautos sumos pardavus sklypą) bei bylinėjimosi išlaidų civiliniame procese sumos, kildina iš VAVA neteisėtų veiksmų, dėl kurių institucijos priimtas 2001 m. birželio 25 d. sprendimas Nr. 01- 1444 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei A. R.“ panaikintas ir apeliantės atžvilgiu taikyta restitucija, ji buvo įtraukta į teisminius procesus.
Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kuomet ji padaroma valstybės institucijų ar jų darbuotojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, ir ką reglamentuoja CK 6.271 straipsnis. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.). Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėja (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 53 str. 2 d.), ir kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
Kaip jau buvo minėta, VAVA veiksmų neteisėtumas atkuriant A. R. nuosavybės teises konstatuotas įsiteisėjusiais teismų sprendimais civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006, taigi neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme nustatyti ir iš naujo nebeįrodinėjami. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje tirtina, ar yra kitos dvi būtinos sąlygos: žala ir priežastinis ryšis tarp žalos bei neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, jog tai, kad panaikinus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pritaikyta restitucija, neatima teisės reikalauti žalos, jeigu tokios atsirado dėl panaikinto sandorio, iš atsakingų už šią žalą asmenų. Taigi, visų pirma nustatytina, ar tokia žala atsirado.
CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju sprendžiant, ar apeliantės išlaidos, kurias ji patirs (ir jau patiria – 2 t. b. l. 19) vykdydama įsiteisėjusį teismo sprendimą civilinėje byloje Nr.2-601-101/2006, gali būti laikoma turtine žala, būtina įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas restitucijos paskirtį, teisingai nurodė, jog restitucija yra šalių grąžinimas į status quo, o nagrinėjamu atveju yra reikšminga aplinkybė, kad teismui civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 pritaikius restituciją ir ekvivalento pinigais įpareigojus pareiškėją grąžinti valstybei turtą, kurį ji atkuriant nuosavybės teises į žemę buvo įgijusi iš valstybės neatlygintinai nuosavybėn neteisėtai, pareiškėja teisės atkurti nuosavybės teises prasme buvo grąžinta į padėtį, buvusią iki neteisėto šių žemės sklypų įgijimo. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, jog apeliantė administracinėje byloje vėlgi kelia klausimus (dėl jos pripažinimo sąžininga ir teisėta įgyjėja ir pan.), kurie iš esmės išspręsti įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 sprendžiant dėl sprendimų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, pripažinimo negaliojančiais ir dėl to kilusių teisinių pasekmių taikymo bei pripažinta, jog apeliantės atžvilgiu taikyta teisinga restitucija, todėl nustatytų faktų (kaip ir iš apeliantės priteistų sumų dydžio restitucijos įvykdymui) išplėstinė teisėjų kolegija nebevertina. Taigi, remdamasi išdėstytais argumentais bei iš dalies palaikydama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvaciją, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pareiškėjos nurodytos išlaidos, kurias ji patirs vykdydama teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 ir pritaikius restituciją ekvivalento pinigais kompensuos valstybei už neteisėtai iš jos gautą neatlygintinai nuosavybėn ir po to parduotą žemės sklypą, žalai (CK 6.249 str. 1 d.) nepriskirtinos. Pažymėtina, jog tokia pozicija atitinka susiklosčiusią teismų praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį byloje Nr.A146-56/2009). Nenustačius, viešajai atsakomybei atsirasti būtinosios sąlygos – žalos, negali būti ir trečiojo viešosios atsakomybės elemento - priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.249 str.), o nesant bent vieno iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį negalimas. Todėl pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.
Dėl turtinės žalos dalies, kurią, anot apeliantės, sudaro civilinėje byloje iš jos priteistas 3880 Lt žyminis mokestis bei žyminiai mokesčiai už apeliacinį ir kasacinį skundus, atstovavimą teisme, pasakytina, jog tai nelaikytina žala CK 6.249 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog minėto straipsnio 1 ir 4 dalyse, kurios apibrėžia žalos sampratą esant civilinei atskomybei, nėra nustatyta, kad greta tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų į nuostolius būtų įskaičiuojamos ir bylinėjimosi išlaidos. Atvirkščiai, pagal CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktą į nuostolius taikant civilinę atsakomybę įskaičiuojamos tik protingos išlaidos, susijusios su pažeistos teisės gynimu ne teismo tvarka. Taigi, bylinėjimosi išlaidų, kurias šiuo atveju sudaro žyminiai mokesčiai ir atstovavimo išlaidos, atlyginimas yra civilinio proceso dalis, reglamentuojamas CPK I dalies VIII skyriuje, bet ne deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis.
Dėl apeliantės nurodyto Lietuvos Respublikos Konsitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimo, kuriuo neva nesivadovavo pirmosios instancijos teismas, pasakytina, jog jo išaiškinimai dėl CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai nagrinėjamos bylos kontekste jokios teisinės reikšmės neturi. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 buvo aiškiai nurodyta ir motyvuota, kodėl CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatos A. R. netaikytinos (1 t. b. l. 26), o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos atlyginimo, jokio klausimo dėl daikto išreikalavimo nesprendė, todėl ir minėtu nutarimu vadovautis neprivalėjo.
Apeliantė akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies, nes ėmė įrodinėti tas aplinkybes, kurios buvo nustatytos civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006, ir, priešingai nei bendrosios kompetencijos teismai, nustatė, jog, atkuriant nuosavybės teises, neteisėtai veikė ne tik VAVA, bet ir pareiškėja. ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis numato, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Minėtoje normoje įtvirtintas sprendimo res judicata pozityvaus efekto pasireiškimas, kuriam konstatuoti (t. y. pripažinti, jog teismo sprendimas turi prejudicinę reikšmę) būtina nustatyti, jog: pirma, civilinėje byloje nustatyti faktai buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis; antra, toks faktas yra reikšmingas abejose bylose; trečia, abejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog tiek civilinėje byloje, tiek šioje byloje dalyvauja tie patys asmenys, civilinėje byloje buvo be kita ko sprendžiamas klausimas dėl sprendimų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, pripažinimo negaliojančiais ir dėl to kilusių teisinių pasekmių (t. y. restitucijos) taikymo, kam tinkamai išspręsti buvo sprendžiamas (nustatant grąžintino turto vertę) ir atsakovų (tame tarpe ir A. R.) nesąžiningumo ir kaltės klausimas, todėl civilinėje byloje nustatyti faktai dėl pareiškėjos veiksmų įvertinimo nuosavybės teisių atkūrimo procese šioje byloje iš naujo nebevertinami. Pažymėtina, jog A. R. savo kasacinį skundą civilinėje byloje grindė ir turto sąžiningo įgijėjo institutu, nurodė, jog žemės sklypą įsigijo sąžiningai, o pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį iš jos negalėjo būti išreikalautas nekilnojamasis turtas, be to, restitucija turėjo būti netaikoma, nes jos padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogės (CK 6.145 str. 2 d.). Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 5 d. nutartyje pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino Atkūrimo įstatymą ir konstatavo, jog atsakovai (tame tarpe ir A. R.) savo teises, nors ir per administracinius valstybės organus, įgyvendino pažeisdami imperatyviąsias įstatymo normas, tai, kad nuosavybės teisės buvo atkuriamos pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo normas, atsakovai (tarp jų ir A. R.) turėjo žinoti. Iš čia matyti, jog skundžiamame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime padaryta analogiška išvada negali būti pripažinta kaip prejudicinių faktų, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, neigimas ar naujas nustatinėjimas.
Dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pažymėtina, jog apeliantė mano ją patyrusi dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų atkuriant nuosavybės teises. Skunde pirmosios instancijos teismui ji nurodė, jog neturtinės žalos atsiradimą nulėmė tai, kad, panaikinus VAVA sprendimą, ji buvo įpareigota atlyginti žalą, kurios dydis smarkiai viršijo pajamas, gautas pardavus žemės sklypą, be to, bylinėjimasis, panaikinant VAVA sprendimus, truko 6 metus, kurio metu ji patyrė dvasinius, emocinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jos reputacija. Iš esmės analogiškas neturtinės žalos apraiškas A. S. (buvusi R.) nurodo ir apeliaciniame skunde.
Pirmiausia dėl atsakovo Lietuvos valstybės atstovo NŽT atsiliepimo argumento, jog neturtinės žalos atlyginimui nėra teisinio pagrindo, nes tokios žalos atlyginimo nenumato nuosavybės teisių atkūrimą reglamentavę teisės aktai, pasakytina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pažymėjo, kad asmuo pagal Konstituciją turi teisę reikalauti neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir tada, kai atitinkamas žalos atlyginimo atvejis jokiame įstatyme nėra nurodytas, o teismai, pagal savo kompetenciją sprendžiantys tokias bylas, turi konstitucinius įgaliojimus atitinkamą žalos atlyginimą priteisti, tiesiogiai taikydami Konstituciją (joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos nuostatas), bendruosius teisės principus, vadovaudamiesi inter alia protingumo principu („Valstybės žinios“ 2006 m. rugpjūčio 24 d. Nr.90-3529; 2006 m. gruodžio 16 d. Nr.137 (atitaisymas)).
CK 6.250 straipnio 1 dalis numato, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacijos matyti, jog teismas iš esmės pasisakė tik dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą, o neturtinės žalos nebuvimą konstatavo tai susiejęs su turtinės žalos nepripažinimu.
Nagrinėjamu aspektu pasakytina, jog kaip ir turtinės žalos padarymo atveju, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti deliktinės atsakomybės elementus, be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinės žalos atlyginimas nebūtinai sietinas su turtinės žalos padarymu, t. y. nebūtinai turi būti konstatuojamas turtinės žalos padarymo faktas, suteikiantis teisinę galimybę ir reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Įvertinus bylos medžiagą, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmuo, turėdamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir veikdamas kaip savininkas, o vėliau tokį sprendimą panaikinus, be jokios abejonės patiria tam tikrus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kurie šiuo atveju pripažintini neturtine žala. Tokia žala atsirado VAVA veikus ne taip, kaip numatė teisės aktai, ir būtent dėl šios institucijos neteisėtų veiksmų buvo pažeisti pareiškėjos teisėti lūkesčiai, susiję su sklypu, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės. Išplėtinę teisėjų kolegija sprendžia, kad A. S. (buvusi R.) patyrė nevienkartinius, ilgalaikius ir žymiai stipresnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais bei veiksmais, nes VAVA neteisėti veiksmai konstatuoti Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro iniciatyva, bylinėjimasis truko ilgiau nei 5 metus, kurio metu apeliantės padėtis iš tiesų buvo neapibrėžta. Būtina pabrėžti ir tai, kad pareiškėjai sukelti dvasiniai išgyvenimai iš esmės nėra nutrūkę ir bylos nagrinėjimo metu. A. S. (buvusi R.) turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau tokios teisės realizuoti neturi galimybės, nes nuosavybės teisės, jau kartą buvusios 2001 metais atkurtos, iki šiol neatkurtos. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiat neturtinės žalos atlyginimo klausimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pripažinęs, jog nuosavybės teisių atkūrimas – jautri visuomeninio gyvenimo sfera, Atkūrimo įstatymo nuostatų įgyvendinimas yra ne tik asmens turtinių teisių realizavimas, šio įstatymo reglamentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas kartu reiškia ir istorinio teisingumo atstatymą <...>, dėl to netinkamas valstybės institucijos veikimas įgyvendinant šį įstatymą dažniau nei kitose viešojo administravimo teisinių santykių srityse gali sukelti teisėtai pretenduojantiems į nuosavybės grąžinimą asmenims neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, įstatymo vertinamus kaip neturtinė žala (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bylose Nr. A14-1625/2005, A17-749/2007 ir kt.). Taigi, išlėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. S. (buvusi R.) patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta. Nustatant žalos dydį atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliantė vardindama neturtinės žalos apraiškas, kaip tai įtvirtinta įstatyme, jos dydžiui pagrįsti įrodymų nepateikė, todėl atsižvelgiant į tai, kad VAVA padarytas pažeidimas buvo itin šiurkštus (konstatuota eilė pažeidimų: nuosavybės teisės atkurtos į didesnį žemės plotą nei priklausė, nuosavybės teisės atkurtos nesilaikant eiliškumo – 1 t. b. l. 16 - 28), nuosavybės teisės apeliantei nuo neteisėtos veikos padarymo momento (2001 m.) nėra atkurtos iki šiol, apeliantės neapibrėžta padėtis truko viso bylinėjimosi metu, kad paneigiant jos teisę į ginčo sklypą (duomenys neskelbtini), sklypo Nr.26A, Vilniuje, taikyta restitucija, kurios įvykdymas pagal bylos duomenis ir apeliantės turtinę padėtį nėra lengvai įgyvendinamas (civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 priteistos sumos Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 6 d. nutartimi išdėstytos), taip pat vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais bei turint omeny tai, jog sukelti apeliantei nepatogumai buvo sąlygoti siekiu apginti valstybės interesus, o vieno piliečio teisės negali būti aukštesnės už kitų asmenų tokias pat turimas įstatymų numatytas teises, šiuo atveju – teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pastarosios nurodytus patirtus dvasinius, emocinius išgyvenimus apeliacinės instancijos teismas įvertina 10000 Lt suma.
Remdamasis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl turtinės žalos nepriteisimo teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu, o sprendimo dalis dėl neturtinės žalos nepriteisimo konstatavus, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 6.250 str.), atitinkamai keistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutar i a:
A. S. (buvusi R.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį, kuria atmestas A. R. reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, pakeisti - priteisiant iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, A. S. naudai 10000 (dešimt tūkstančių) litų neturtinės žalos atlyginimo. Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.