Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Inos Kirkutienės, kolegijos teisėjų Petro Viščinio (pranešėjas) ir Rasos Ragulskytės-Markovienės, sekretoriaujant Rasai Rackevičiūtei, dalyvaujant pareiškėjams J. M. ir B. M., pareiškėjų atstovui advokato padėjėjui Dariui Paškauskui, atsakovės atstovei Jūratei Riaubiškienei ir trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui Arūnui Abromavičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. M., B. M. ir J. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos dėl žalos atlyginimo (tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas vyksta dėl valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos materialinės žalos atlyginimo ir sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo. Žalos atlyginimą reglamentuoja LR civilinis kodeksas, bylinėjimosi išlaidų bylose, kurias nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai priteisimą – LR civilinio proceso kodeksas.

LR CK 6.271 str. įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. To paties straipsnio 4 punkte nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jei valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems valdžios institucijos veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. LR CK 6.282 1 punkte įtvirtinta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Tai yra bendroji norma, taikoma visais žalos atlyginimo atvejais. Nustatytas pagrindas sumažinti žalos atlyginimą arba visiškai atsisakyti ją atlyginti jei yra didelis nukentėjusiojo neatsargumas. Didelis neatsargumas reiškia paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų taisyklių ignoravimas. Ar buvo didelis nukentėjusiojo neatsargumas sprendžiama iš konkrečių faktinių bylos aplinkybių.

Sprendžiant ar šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju pareiškėjai įgijo teisę į materialinės žalos atlyginimą, remiantis faktinėmis bylos aplinkybėmis būtina nustatyti: neteisėtus valdžios institucijos veiksmus ar neveikimą, žalą, priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos dydžiui ir pagrindui jai atsirasti nustatyti būtina išnagrinėti, ar žalos atsiradimui turėjo įtakos pačių nukentėjusių kaltė arba didelis neatsargumas.

Dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų

Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas 2006-02-20 sprendime nustatė neteisėtus Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmus ir panaikino 2006-06-13 Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymas Nr. 654, 656, ir 655 taip pat ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001-06-25 sprendimus Nr. 01-1446, Nr. 01-1448 ir Nr. 01-1449, kuriais pareiškėjams neatlygintinai buvo perduoti individualūs žemės sklypai namų statybai, esantys Aukštagirio g., Antaviliuose, Vilniuje. Buvo nustatyta, kad atkuriant nuosavybės teises į minėtus sklypus pažeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 p., 12 p., 37 p., ir 106 punktų reikalavimai, taip pat LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 str., LR žemės reformos įstatymo 10 str. Pagal ABTĮ 58 str. 2 d., faktai, kurie yra nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje civilinėje byloje iš naujo nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, iš naujo neįrodinėjami. Minėtas Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo 2006-06-06 nutartimi paliktas nepakeistas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2007-06-05 nutartimi paliko galioti tiek Vilniaus miesto I-ojo apylinkės teismo tiek ir Vilniaus apygardos teismo sprendimus. Taigi minėti sprendimai yra įsiteisėję ir galiojantys. Darytina išvada, kad dėl valstybės valdžios institucijos – konkrečiu atveju VAVA neteisėtų veiksmų buvo priimti neteisėti ir nepagrįsti 2001-06-25 sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjams, priimant sprendimus remtasi neteisėtai išduotomis 2001-06-13 pažymomis, patvirtinančiomis pareiškėjų nuosavybės teises į buvusio savininko V. O. valdytą žemę (b. l. I t. 190-191, 192-193, 194-195). Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju valstybės valdžios institucija VAVA priėmė neteisėtus sprendimus.

Dėl žalos

Kaip nustatyta byloje dėl neteisėtų VAVA 2001-06-25 sprendimų buvo atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjams į žemę, esančią Antaviliuose, Vilniaus mieste. Kaip nustatyta Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo sprendimuose, pareiškėjai, įgiję nuosavybės teises į žemės sklypus, juos pardavė tretiesiems asmenims kiekvieną po 25 000 Lt, už 2001-01-26 notarinėmis sutartimis patvirtintą G. O. nuosavybės teisių į išlikusį turtą perleidimo sutartį sumokėjo 15 000 Lt. Pagal Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo sprendimą, pareiškėjai, kadangi restitucija natūra negalima, privalo į valstybės biudžetą sumokėti po 216 000 Lt – mažiausią sklypų rinkos vertę jų perleidimo tretiesiems asmenims metu. Kadangi tarp kainų susidaro skirtumas, pareiškėjai teigia, kad pradėjus sprendimo vykdymą jie patirs materialinę žalą. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 3 d. buvo nustatyta, kad nuo 1999-06-02 teisę atkurti nuosavybės teisę galima perleisti notariškai patvirtinta sutartimi ir kitiems asmenims. Taigi esant tokiai įstatymo nuostatai G. O. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į jo tėvo žemę perleisti notariškai patvirtinta sutartimi ir kitiems asmenims, t y. ir pareiškėjams. Ši įstatymo nuostata panaikinta 2002-01-15 įstatymu Nr. IX-708 nuo 2002-01-18. Taigi įstatymas pakeistas po to, kai sutartys buvo sudarytos. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo į G. O. nekilnojamąjį turtą perleidimo sutartys nepripažintos neteisėtomis ir paliktos galioti, taigi pareiškėjai įstatymo nustatyta tvarka pretenduoja į nuosavybės teisių atkūrimą į V. O. priklausiusią žemę. Pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2007-03-14 įsakymo Nr. 1P-27 1.1.7 punktu patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos žemės verčių žemėlapį, įsigaliojusį 2007-05-01, kitos paskirties žemės, esančios Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, 1 aro vidutinė rinkos vertė yra nuo 5 001 Lt iki 215 000 Lt. Neaišku, kokios vertės žemės sklypai bus perduoti pareiškėjams pagal nuosavybės teisių atkūrimo į V. O. priklausiusią žemę perleidimo sutartis. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimo procedūra pareiškėjams į V. O. turėtą žemę dar nėra baigta, darytina išvada, kad materialinės žalos dydis nėra pagrįstas. Taip pat pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2007-06-15 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjai, kurių vardu pagal įgaliojimą veikė V. M. ir V. M. jiems suteiktus žemės sklypus Nr. 20, 21, 22, 23, esančius Aukštagirio g. pardavė tretiesiems asmenims. V. M. nurodė, kad žemės sklypai parduoti po 28 000 Lt, o pirkimo - pardavimo sutartyse nurodyta, žemės sklypų pardavimo kaina - 25 000 Lt. Teismo sprendimais nustatyta, kad taikant restituciją buvo remtasi VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto administravimo skyriaus 2004-06-11 pažyma. 216 000 Lt yra mažiausia parduotų sklypų vertė jų perdavimo tretiesiems asmenis metu. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjai nepagrindė ir neįrodė materialinės žalos dydžio.

Dėl priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų vadžios institucijų veiksmų ar neveikimo

Atsižvelgus į bendrosios kompetencijos teismų nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad galima materialinė žala atsirastų būtent dėl VAVA neteisėtų sprendimų. VAVA sprendimais pareiškėjai įgijo nuosavybės teises į individualius žemės sklypus, juos pardavė už atitinkamą kainą. Teismų sprendimuose priteista didesnė grąžintina suma, nei kaip nurodė pareiškėjai gavo už neteisėtais VAVA sprendimais įgytus ir parduotus žemės sklypus.

Dėl nukentėjusiųjų įtakos žalos atsiradimui ar padidėjimui

Teismai konstatavo, kad G. O. ir V. P. O. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į jų tėvui V. O. nuosavybės teise priklausiusią žemę.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 3 d. buvo nustatyta, kad nuo 1999-06-02 teisę atkurti nuosavybės teisę galima perleisti notariškai patvirtinta sutartimi ir kitiems asmenims. Taigi esant tokiai įstatymo nuostatai G. O.. ir V. P. O. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į jų tėvo žemę perleisti notariškai patvirtinta sutartimi ir kitiems asmenims, t y. ir pareiškėjams. G. O. savo teisę atkurti nuosavybės teises į žemę perleido pareiškėjams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-06-05 nutartyje konstatavo, kad „bendroji teisės taisyklė yra tokia, kad asmuo negali perleisti daugiau teisių, negu jų turi (CK 4.48 str. 2 d., 4.21 str.). Pagal šią taisyklę Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 3 d. norma, kurioje įtvirtinta teisė perleisti teisę atkurti nuosavybės teises į žemę kitiems asmenims, negali būti aiškinama taip, kad kiti asmenys, t. y. pareiškėjai įgijo daugiau teisių, nei jų turėjo teisių perleidėjas. Tokia taisyklė buvo įtvirtinta 2001-08-03 priimto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 str. 1 d. nuo 2001-08-17. Joje buvo nustatyta, kad neatsižvelgiant į piliečių, kurie pagal sutartį dėl teisės perleidimo įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į miesto žemę, skaičių, šios teisės jiems atkuriamos tokiomis pat sąlygomis ir tvarka, kaip jos būtų atkuriamos šių teisių perleidėjui. Nors ši norma žodine forma įtvirtinta vėliau negu buvo perleista nuosavybės teisės atkūrimo teisė, tačiau tai nereiškia, kad teisės perleidimo sutarčių sudarymo metu minėta bendroji taisyklė negaliojo ir įgijėjai įgijo daugiau teisių, nei jų turėjo perleidėjai. Tokia teismų praktika formuojama šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-12-17 nutartis, bylos Nr. 3K-3-1204)“.

Pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 2, 3 ir 5 dalis nustatyta, kad piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijoje, nagrinėjamu atveju Vilniuje, perduodamo nuosavybėn žemės sklypo plotas negali būti didesnis kaip 0,2 ha. Jei grąžintinas žemės sklypo plotas yra didesnis, už likusį plotą valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 str. Nuosavybės teisų perleidimo sutartyse nurodyta, kad pareiškėjams perleidžiama teisė atkurti nuosavybės teises į 0, 7280 ha ploto sklypą, esantį Vilniaus mieste. Darytina išvada, kad įstatymo nustatyta tvarka pagal tokią sutartį turėjo neatlygintinai būti perduotas tik vienas naujas žemės sklypas individualiai statybai bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, neatlygintinai pareiškėjams perduoti trys nauji žemės sklypai individualiai statybai. Prašymą atkurti nuosavybės teises pagal teisių perleidimo sutartį pareiškėjai pateikė 2001-01-26. Teismai pripažino teisių perleidimo sutartis galiojančiomis, pareiškėjai neprarado teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal įstatymą, jame nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str.3 d. nustatyta, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Tai reiškia, kad asmuo turi žinoti įstatymus ir elgtis taip, kad jų nepažeistų. Pažeidus įstatymą, atsiranda atitinkamos teisinės pasekmės. LAT minėtoje nutartyje konstatavo, kad tą aplinkybę, jog nuosavybės teisės pareiškėjams atkurtos pažeidžiant imperatyviąsias Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normas, pareiškėjai turėjo žinoti. Juolab, kad byloje yra duomenų, jog jie tiesiogiai bendravo ir buvo konsultuojami V. M. giminaičio E. K., dirbusio Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus vyriausiuoju specialistu, V. K. pažįstamo Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojo S. Ž., žemėtvarkos specialistės A. Ž..

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatė, kad atliekant ikiteisminį tyrimą neginčytinai nustatyta, kad A. Ž. veiksmai buvo nusikalstami, ji savo pažįstamų ar draugų giminaičiams nuosavybės teisių atkūrimo bylose duomenis apie jų teisę atkurti nuosavybės teises į žemę įrašydavo dar nesant visų būtinų dokumentų, juos neteisėtai įtraukdavo į eiles, kaip asmenis turinčius nuosavybės teisę atkurti pirmumo eile. Nurodė, kad iš byloje esančių faktinių įrodymų akivaizdu, kad A. Ž. naudodamasi tarnybine padėtimi, suteikdavo informaciją savo pažįstamam E. K., apie asmenis, kurie kreipėsi į žemėtvarkos skyrių ir turėjo teisę atkurti nuosavybę į žemę, kurios plotai buvo žymiai didesni nei įstatymas leido nuosavybės teisę į žemę atkurti natūra. Apklaustas liudytoju E. K. parodė, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje dirba nuo 2001 metų gruodžio. Konsultuodamasis su S. Ž. jis sužinojo, kad asmenys, pretenduojantys atkurti nuosavybę gali savo nuosavybės teises parduoti kitiems asmenims ir jei pastarieji būtų tremtiniai, tai jiems greičiau atkurtų nuosavybės teises ir suteiktų naują sklypą. Jis bendraudamas su V. O. sužinojo, kad pastarasis nori perleisti savo nuosavybės teises nes jam negrąžina visos tėvo turėtos žemės, o siūlo tik vieną sklypą. Jis susitarė, kad V. O. ir jo brolis G. O. pas notarą A. Ragovą perleis savo teises jo pasiūlytiems asmenims, jų tarpe ir pareiškėjams. Apklausti liudytojais pareiškėjai E. K. parodymus patvirtino.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjai turėjo žinoti, kad žemės sklypai jiems suteikti pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, vietoje galimo vieno žemės sklypo individualiai statybai buvo suteikti trys. Nesidomėdami savo teisėmis, veikdami nerūpestingai ir neatsargiai jie prisidėjo prie materialinės žalos jiems atsiradimo.

Atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes ir į teisės aktus, reguliuojančius materialinės žalos atlyginimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjai neįgijo teisės reikalauti iš valstybės priteisti jų nurodytos, dėl valdžios institucijos neteisėtų aktų atsiradusios materialinės žalos dydį. Pareiškėjai nepagrindė nurodyto materialinės žalos dydžio bei veikdami neatsargiai padėjo atsirasti materialinei žalai.

Dėl žyminio mokesčio

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 str. įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės. Vilniaus miesto I-ojo apylinkės teismas 2006-02-20 sprendimu priteisė iš kiekvieno pareiškėjo po 5 320 Lt žyminio mokesčio. Minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs (2007-06-05 LAT nutartis), darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjams žyminį mokestį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

pareiškėjų J. M., B. M. ir J. V. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.