- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-05-12
- Bylos Nr.
- e2-13737-996/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06510-2025-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ieva Karpavičiūtė
- Ieškovas
- viešosios įstaigos Mokymo centro, „Neozebra“
- Atsakovas
- A. S.
- Advokatai
- Kornelijus Pivoriūnas, Valdas Kavaliauskas
dalyvaujant ieškovės viešosios įstaigos Mokymo centro „Neozebra“ atstovui advokato padėjėjui Valdui Kavaliauskui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės viešosios įstaigos Mokymo centro „Neozebra“ ieškinį atsakovei A. S. dėl darbo ginčo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
viešoji įstaiga Mokymo centras „Neozebra“ (toliau – ieškovė, darbdavė, įstaiga) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. b. t. I, l. 1–5) A. S. (toliau – atsakovė, darbuotoja), nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2025 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. DGKS-988 darbo byloje Nr. APS-131-29302/2024 (toliau – sprendimas), kuriuo nuspręsta išieškoti iš ieškovės atsakovės naudai 1 750,65 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį už 2024 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėn. kartu su kompensacija už nepanaudotas atostogas, 3 161,78 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas, prašo panaikinti sprendimą dalyje dėl 3 161,78 Eur netesybų išieškojimo, netekinus prašymo priteisti atsakovei pusę šios sumos, tai yra 1 580,89 Eur, panaikinti sprendimą dalyje dėl 1 750,65 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, nesuteikus ieškovei galimybės sumokėti šią sumą dalimis, ir išdėstyti teismo sprendimo vykdymą dėl šios sumos ir kitų sumų (jeigu jos bus priteistos) iki 2025 m. gruodžio 31 d. lygiais mokėjimais kiekvieną mėnesį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė paaiškino, kad ji sutinka ir ikiteisminėje stadijoje pripažino, jog su atsakove nebuvo atsiskaityta už 2024 m. rugpjūčio mėn. dalį, visą rugsėjo mėn. ir dalį atidirbto spalio mėn.; remiantis šalių sudaryta darbo sutartimi bei ieškovės buhalterijos skaičiavimais, įsiskolinimas už šį laikotarpį sudaro 1 750,65 Eur atskaičius mokesčius: 321,55 Eur už rugpjūčio mėn. dalį, 721,55 Eur už rugsėjo mėn. ir 707,55 Eur už spalio mėn. dalį (į paskutinę sumą įskaičiuota kompensacija už sukauptas, bet nepanaudotas atostogas). Nurodė, kad situacija su darbo užmokesčio vėlavimu susiklostė dėl objektyvių priežasčių, apie kurias atsakovė žinojo ir su kuriomis ji sutiko arba deklaravo, kad sutiko. Pažymėjo, kad dauguma ieškovės klientų nusprendė palikti arba buvo priversti palikti Lietuvos Respubliką, tai neigiamai paveikė įstaigos mokumą. Ieškovės darbuotojai, įskaitant ir atsakovę, buvo informuoti apie įstaigos finansinę situaciją. Susiklosčiusi situacija ir sprendimo variantai su atsakove buvo aptarti individualiai, ieškant sprendimo, kuris ne tik trumpuoju, bei ir ilguoju laikotarpiu būtų tinkamiausias visoms šalims. Buvo sutarta, kad darbo užmokesčiai bus išmokėti dalimis ir (ar) vėliau. Nurodė, kad įstaigai pagrįstai susidarė įspūdis, jog atsakovė sutiko su pasiektu susitarimu dėl vėlesnio atsiskaitymo, todėl laiko, kad buvo sudarytas susitarimas dėl vėlesnio atsiskaitymo, kuris atleidžia ieškovę nuo netesybų mokėjimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė yra ne akcinė bendrovė, o viešoji įstaiga, tai yra ne pelno organizacija, kuri veikia socialinėje, švietimo ir kultūros srityse bei viešai teikia šių sričių paslaugas visuomenės nariams ir jais ketinantiems tapti imigrantams.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokato padėjėjas palaikė ieškinyje išdėstytą poziciją.
Šalies argumentai
Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti jai iš ieškovės 1 750,65 Eur (atskaičius mokesčius) neišmokėtą darbo užmokestį (įskaitant kompensaciją už nepanaudotas atostogas), netesybas, ir bylinėjimosi išlaidas (el. b. t. I, l. 106–109, 122–124).
Atsiliepimas
Atsakovė paaiškino, kad ji ir ieškovė 2024 m. birželio 17 d. sudarė darbo sutartį Nr. 32, pagal kurią ji buvo priimta dirbti pas ieškovę ikimokyklinio ugdymo mokytojos pareigose. Darbo sutartimi šalys sulygo dėl 950 Eur darbo užmokesčio. Ieškovė vėlavo mokėti darbo užmokestį ilgiau kaip 2 mėnesius iš eilės – nesumokėjo darbo užmokesčio už 2024 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėn. bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Darbdavė už 2024 m. rugpjūčio mėn. sumokėjo tik dalį darbo užmokesčio – 400 Eur. Remiantis ieškovės Darbo ginčų komisijai pateiktais jos buhalterijos skaičiavimais, įsiskolinimas už šį laikotarpį sudaro 1 750,65 Eur (atskaičius mokesčius): 321,55 Eur už rugpjūčio mėn. dalį, 721,55 Eur už rugsėjo mėn. ir 707,55 Eur už spalio mėn. dalį (į paskutinę sumą įskaičiuota kompensacija už sukauptas, bet nepanaudotas atostogas). Kadangi ieškovė nebemokėjo darbo užmokesčio, ji buvo priversta 2024 m. spalio 21 d. nutraukti darbo sutartį, nuo šios datos prašo priteisti netesybas. Pažymėjo, kad šalys nesudarė jokio susitarimo dėl būtinosios darbo sutarties sąlygos (darbo apmokėjimo sąlygos). Pabrėžė, kad ji nedavė jokio rašytinio sutikimo keisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas. Ieškovė įstatyme nustatytas netesybas laiko neprotingai didelėmis, tačiau ji susipainiojo tarp darbo įstatymuose nustatyto netesybų dydžio ir šalių komerciniuose sandoriuose nustatomo netesybų dydžio. Ieškovės argumentai dėl sunkios įstaigos finansinės padėties nesudaro pagrindo konstatuoti išskirtinių ar ypatingų aplinkybių, dėl kurių turi būti mažinamos netesybos.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas advokatas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją, papildomai paaiškindamas, kad nėra pagrindo išdėstyti teismo sprendimo vykdymą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl netesybų mokėjimo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2024 m. birželio 17 d. ieškovė ir atsakovė sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 32, pagal kurią atsakovė pas ieškovę buvo įdarbinta ikimokyklinio ugdymo mokytojos pareigoms (el. b. t. I, l. 36–45); atsakovė pateikė 2024 m. spalio 21 d. prašymą dėl atleidimo iš darbo nuo 2024 m. spalio 21 d. (el. b. t. I, l. 68); ieškovė 2024 m. lapkričio 28 d. sumokėjo atsakovei 400 Eur, nurodžiusi, kad tai „dalinis mokėjimas už rugpjūčio mėn.“ (el. b. t. I, l. 50); pagal ieškovės 2025 m. sausio 21 d. pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, atsakovei priskaičiuota 321,55 Eur už rugpjūčio mėn. dalį, 721,55 Eur už rugsėjo mėn. ir 707,55 Eur už spalio mėn. (el. b. t. I, l. 67); atsakovė kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su 2024 m. gruodžio 20 d. prašymu dėl atsiskaitymo atleidžiant iš darbo (el. b. t. I, l. 34–35), Darbo ginčų komisija sprendimu darbuotojos prašymą patenkino iš dalies ir nusprendė išieškoti atsakovės naudai iš ieškovės 1 750,65 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį už 2024 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėn. kartu su kompensacija už nepanaudotas atostogas, 3 161,78 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas (el. b. t. I, l. 8–16). Ieškovė į teismą kreipėsi nesutikdama su ta Darbo ginčų komisijos sprendimo dalimi, kuria nurodytos išieškoti netesybos ir prašydama nepriteisti darbuotojai netesybų, o jei jos būtų priteistos, išdėstyti tiek jau Darbo ginčų komisijos priteistos galutinio atsiskaitymo (1 750,65 Eur (atskaičius mokesčius)), tiek teismo priteistos netesybų sumos mokėjimą dalimis iki metų pabaigos, likusioje dalyje Darbo ginčų komisijos sprendimas yra įsiteisėjęs.
Taigi, teismas ginčą nagrinėja tik dėl netesybų ir sprendimo vykdymo išdėstymo, nes likusi Darbo ginčų komisijos sprendimo dalis yra įsiteisėjusi.
DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise.
DK 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis ? darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį.
Pagal DK 146 straipsnio 2 dalį, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.
DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad 2024 m. birželio 17 d. ieškovė ir atsakovė sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 32, pagal kurią atsakovė pas ieškovę buvo įdarbinta ikimokyklinio ugdymo mokytojos pareigoms. Darbo sutarties 3.1 punktu ieškovė įsipareigojo atsakovei mokėti 950 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį. Atsakovė pateikė 2024 m. spalio 21 d. prašymą atleisti ją iš darbo nuo 2024 m. spalio 21 d. dėl tos priežasties, kad ieškovė nemokėjo atsakovei pilno darbo užmokesčio. Ieškovė tenkino atsakovės prašymą ir atleido atsakovę iš darbo nuo 2024 m. spalio 21 d., todėl ieškovė turėjo pareigą atsiskaityti su atsakove paskutinę jos darbo dieną, tačiau ieškovė savo įsipareigojimo neįvykdė. Ieškovė atsakovei 2024 m. lapkričio 28 d. sumokėjo dalį galutinio atsiskaitymo – 400 Eur. Byloje ginčas nekilo, kad ieškovės skola atsakovei dar yra likusi 1 750,65 Eur (atskaičius mokesčius) galutinio atsiskaitymo, kaip kad nustatė Darbo ginčų komisija įsiteisėjusioje Darbo ginčų komisijos sprendimo dalyje. Ieškovė ieškinyje pripažino, kad įmonės finansinė padėtis yra sunki ir ji negalėjo atsiskaityti su atsakove, pažymėdama, kad ieškovė neturėjo pinigų atsiskaityti su darbuotoja.
Taigi, byloje konstatuota, jog darbdavė nuo 2024 m. spalio 21 d. iki šiol nėra tinkamai atsiskaičiusi su darbuotoja, tai patvirtina ir įsiteisėjusi Darbo ginčų komisijos sprendimo dalis dėl nurodyto išieškoti 1 750,65 Eur (atskaičius mokesčius) galutinio atsiskaitymo, su kuo šalys sutinka, byloje nenustatyta, kad ieškovė būtų tinkamai atsiskaičiusi su atsakove, ieškovė neatsiskaitymo faktą pripažįsta, darbuotojos kaltė dėl uždelsimo su ja atsiskaityti nenustatyta, priešingai, byloje nustatyta darbdavės kaltė dėl netinkamo atsiskaitymo su darbuotoja. Nors ieškovė ieškinyje nurodė, kad su atsakove buvo sudarytas susitarimas dėl vėlesnio atsiskaitymo, tačiau tokio susitarimo į bylą nepateikė. Ieškovės teiginiai apie paaiškinimą darbuotojams apie blogą įstaigos finansinę padėtį ir jos manymą, kad tokiu būdu darbuotoja sutiko, jog su ja būtų atsiskaityta vėliau, laikoma darbdavės gynybine pozicija byloje ir siekiu vilkinti atsiskaitymą su darbuotoja. Įrodymų byloje apie darbuotojos sutikimą dėl vėlesnio atsiskaitymo nėra. Byloje nustatyta, jog ieškovė pažeidė DK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl jai turi būti taikomos DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias už uždelsimo atsiskaityti laiką ji privalo darbuotojai sumokėti įstatymo nustatyto dydžio netesybas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nustačius DK 147 straipsnio 2 dalyje konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Šios teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį. Darbdavio ekonominė padėtis taip pat nėra pagrindas plačiai aiškinti šią teisės normą ir spręsti dėl joje nustatytos sankcijos sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022, 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022). Taigi, pagal naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nagrinėjamu atveju neegzistuoja joks pagrindas netesybų mažinimui. Įvertinęs tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas priteisia atsakovei iš ieškovės 5 498,28 Eur (neatskaičius mokesčių) (916,38 Eur (t. I, b. l. 142) × 6 mėn.) netesybas, laikydamas, kad toks netesybų dydis yra teisingas, sąžiningas, protingas ir proporcingas nagrinėjamoje situacijoje, atitinkantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.
Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.
Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovės nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo, ieškinys atmetamas, atsakovei iš ieškovės priteisiamos 5 498,28 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybos; teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas dalyje, kurioje atsakovės prašymas dėl netesybų buvo patenkintas, netenka galios, likusioje dalyje Darbo ginčų komisijos sprendimas yra įsiteisėjęs.
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Teismas konstatuoja, jog teismo sprendimas yra priimtas atsakovės naudai, todėl teismas vertina, kad atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ieškovei nėra.
Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
Atsakovė teismui pateikė prašymą priteisti jai iš ieškovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 484 Eur išlaidos advokato pagalbai (t. I, b. l. 125–126). Teismas įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, atstovavimo kokybę atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia atsakovei iš ieškovės 484 Eur bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.
Ieškovė pateikė teismui prašymą tiek Darbo ginčų komisijos nurodytą išieškoti 1 750, 65 Eur (atskaičius mokesčius) nurodytą išieškoti sumą, tiek teismo priteistą netesybų sumą (šiuo atveju 5 498,28 Eur (neatskaičius mokesčių)) išdėstyti dalimis. CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą išdėstyti. Teismo teisė išdėstyti sprendimo įvykdymą kasacinio teismo praktikoje vertinama kaip teismo prerogatyva nustatyti skolininkui lengvatinį terminą įvykdyti prievolę, kurią skolininkas įpareigotas vykdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, jeigu egzistuoja itin nepalankios aplinkybės teismo sprendimo įvykdymui. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju yra pagrindas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, svarbu įvertinti, ar teismo sprendimo įvykdymo išdėstymas nesuteiks nepagrįsto pranašumo skolininkui, ar bus išlaikyta šalių teisėtų interesų pusiausvyra, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir jo privalomas pobūdis, pažeisti bendrieji teisės principai – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011). Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti. Tačiau vien turtinė padėtis negali lemti sprendimo įvykdymo būtino išdėstymo. Teismas taip pat turi nustatyti, ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas tinkamas sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti šalies, kurios naudai jis priimtas, interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006, 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011). Taigi, klausimo dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo sprendimas yra grindžiamas ginčo šalių interesų derinimo taisykle ir reglamentuotas dispozityviai, paliekant teismui diskrecijos teisę kiekvienu atveju individualiai įvertinti teismo sprendimo išdėstymo būtinumą. Tuo tarpu, savo sunkią turtinę padėtį ar kitas ypatingai svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą taikyti aptartą išimtinę procesinę galimybę išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, turi įrodyti sprendimo vykdymo išdėstymo prašantis asmuo (CPK 178 straipsnis). Ieškovė savo prašymą dėl teismo sprendimu priteistos sumos mokėjimo išdėstymo grindžia sunkia finansine padėtimi, tačiau ieškovė į nagrinėjamą bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie suponuotų pagrindą taikyti išimtinę procesinę galimybę išdėstyti teismo sprendimo vykdymą (CPK 178 straipsnis), teismas tokio pagrindo taip pat nenustatė. Teismo vertinimu, sprendimo išdėstymas ieškovės prašomam laikotarpiui suteiks nepagrįstą pranašumą ieškovei, dėl ko atsakovė patirs dar daugiau nepatogumų, nes jau ir taip ilgą laiką neatgaunanti darbo užmokesčio, ji dar ir toliau visą atidėjimo laiką negalės naudotis uždirbtomis piniginėmis lėšomis, kurias jai priteisė Darbo ginčų komisija ir teismas, todėl bus pažeisti jos teisėti lūkesčiai, kad teismo sprendimas būtų įvykdytas per įmanomai trumpiausią laiką. Teismas konstatuoja, jog ieškovės prašymas akivaizdžiai neatitinka šalių interesų pusiausvyros principo, įstatymo reikalavimo teismo sprendimą įvykdyti per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau bei nepagrįstas jokiais įrodymais.
Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu klausimu formuojamą teismų praktiką, sprendimo vykdymo išdėstymo instituto paskirtį ir siekdamas nepažeisti darbuotojos teisėtų interesų bei teisėtų lūkesčių, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo išdėstyti sprendimo įvykdymą, todėl ieškovės prašymas atmetamas (CPK 187 straipsnis, 185 straipsnis, 284 straipsnis).
Teismas šioje byloje patyrė 7,93 Eur pašto išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 4 dalį, suapvalintos iki artimiausio sveiko skaičiaus – 8 Eur, priteisiamos į valstybės biudžetą iš ieškovės (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas
nusprendžia:
ieškovės viešosios įstaigos Mokymo centro „Neozebra“ ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovei A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės viešosios įstaigos Mokymo centro „Neozebra“ (į. k. 304536596) 5 498,28 Eur (penkių tūkstančių keturių šimtų devyniasdešimt aštuonių eurų ir dvidešimt aštuonių centų) (neatskaičius mokesčių) netesybas ir 484 Eur (keturių šimtų aštuoniasdešimt keturių eurų) bylinėjimosi išlaidas.
Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2025 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. DGKS-988 darbo byloje Nr. APS-131-29302/2024 dalyje, kurioje A. S. prašymas dėl netesybų buvo patenkintas, laikyti netekusiu galios, likusioje dalyje Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2025 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. DGKS-988 darbo byloje Nr. APS-131-29302/2024 yra įsiteisėjęs.
Priteisti valstybės naudai iš ieškovės viešosios įstaigos Mokymo centro „Neozebra“ (į. k. 304536596) 8 Eur (aštuonių eurų) teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.
Atmesti ieškovės viešosios įstaigos Mokymo centro „Neozebra“ prašymą dėl Darbo ginčo komisijos ir teismo sprendimo vykdymo išdėstymo.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.