Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), (toliau – ir atsakovas) 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pagrįsdamas savo reikalavimą, pareiškėjas nurodė, kad 2015 metų gruodžio mėnesį, būdamas Lukiškių TI-K, jis buvo apgyvendintas kameroje Nr. 316. Virš ir po šia kamera yra dušai, be to, per visą kameros sieną eina metalinis vamzdis, todėl kameroje buvo labai šalta ir drėgna. Būdamas šioje kameroje pareiškėjas sušalo, todėl jam buvo diagnozuotas prostatos uždegimas. Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų matavimų duomenys yra neteisingi. Taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K pastatai yra avarinės būklės, jų pamatai sutrūkinėję, todėl sienos nėra apsaugotos nuo peršalimo, susidaro kondensatas ir kaupiasi drėgmė. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta saugi ir sveikatai nepavojinga aplinka, jis buvo kalinamas žmogaus orumą pažeidžiančiomis ir sveikatą trikdančiomis sąlygomis, todėl patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, depresiją, tapo dirglus, buvo sutrikdyta sveikatos būklė. Pagal teismų praktiką, pareiškėjo patirti išgyvenimai atitinka neturtinės žalos sąvoką, kurią pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas privalo atlyginti Lietuvos valstybė.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pažymėjo, kad kameroje Nr. 316 pareiškėjas buvo apgyvendintas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2015 m. lapkričio 30 d. ir 2016 m. sausio 20 d. atliko operatyviąją kameros Nr. 316 kontrolę ir nustatė, kad ji atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134) reikalavimus. Rėmėsi CK 6.271 straipsniu ir pažymėjo, kad šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, bet ar dėl tokio veikimo (neveikimo) atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Manė, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pagrindo tenkinti jo skundą nėra.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas atsižvelgė į CK nuostatas, reglamentuojančias žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą.Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina, jog skunde nurodytu laikotarpiu kameroje Nr. 316 pareiškėjas buvo laikomas 16 dienų, t. y. nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. Taip pat nustatė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. atliko operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę ir HN 134:2015 pažeidimų kameroje Nr. 316 nenustatė. Operatyvioji visuomenės sveikatos saugos kontrolė kameroje Nr. 316 taip pat buvo atlikta laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 25 d. iki 2016 m. sausio 29 d., kurios metu buvo tikrinama atitiktis HN 134:2015 16 punkto reikalavimams. Patikrinimo metu buvo išmatuota oro temperatūra ir nustatyta, kad ji yra 22 °C. Sprendė, kad teismui pateikti duomenys patvirtina, kad sąlygos kameroje Nr. 316 atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimus, be to, jie sudaro pagrindą kaip nepagrįstus atmesti pareiškėjo argumentus. Pažymėjo, kad pagrindo abejoti Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų matavimų rezultatais nėra. Jie atlikti sertifikuotu matavimo prietaisu. Pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, paneigiančių nustatytų duomenų teisingumą. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam neturtinę žalą nėra, nes nenustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, t. y. neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai. Sąlygos kameroje Nr. 316 atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl negalėjo sukelti pareiškėjo nurodomą neturtinę žalą ir sutrikdyti jo sveikatą.

III.

Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė pareiškėjo skundo argumentus. Toliau apeliaciniame skunde pareiškėjas dėsto tuos pačius argumentus dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K pažeidimų ir jo sveikatos būklės, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.Atsiliepime į pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atsakovas Lukiškių TI-K prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.Pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civiline atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą neigiamus išgyvenimus, stresą kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus.Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų atlyginimo laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d.Pirmosios instancijos teismas 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nenurodo naujų argumentų nei tie, kuriuos buvo išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui.Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis ir jų nekartoja.Pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateikta Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizė (b. l. 53) patvirtina, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 9–16 d. buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje dėl ūmaus prostatito, tačiau šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodo, higienos normų pažeidimų, jam kalint Lukiškių TI-K kameroje Nr. 316, apie kuriuos savo skunde teigia pareiškėjas. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.