- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-23
- Bylos Nr.
- A-62-844-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01211-2009-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Roma Sabina Alimienė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos
- Pareiškėjas
- UAB „Logipolijos polimerai“
- Trečiasis asmuo
- Coface Austria Kreditversicherung AG
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Logipolijos polimerai“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Coface Austria Kreditversicherung AG dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Logipolijos polimerai“ skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos (toliau – ir Draudimo priežiūros komisija) 2009 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. N-287 ir įpareigoti Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisiją pritaikyti draudikui Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme (toliau – ir DĮ) numatytą poveikio priemonę.
Nurodė, kad Draudimo priežiūros komisija konstatavo, jog draudikas pavėluotai informavo pareiškėją apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigą, nustatė, kad draudiko pateikta informacija apie šią eigą yra neišsami, t. y. neatitinka Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalyje numatytų reikalavimų, tačiau, įvertinusi draudiko kaltę, pasekmes, nepagrįstai nustatė, kad toks pažeidimas nesukėlė didelių neigiamų pasekmių Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo saugomiems interesams ir tikslams, todėl draudikas griežtai laikysis teisės aktuose numatytų reikalavimų neskyrus įstatymuose numatytų poveikio priemonių. Pažymėjo, kad dėl draudiko neteisėtų veiksmų pareiškėjui iki šiol neišmokėta 384 691,95 JAV dolerių dydžio išmoka. Esant dabartinei ekonominei situacijai, tokie draudiko veiksmai sukėlė dideles neigiamas pasekmes, todėl Draudimo priežiūros komisija neteisingai įvertino aplinkybes ir atleido draudiką nuo poveikio priemonių skyrimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija atsiliepimu į UAB„Logipolijos polimerai“ patikslintą skundą su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas teigė, kad pareiškėjo skundas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nes Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos sprendimas netaikyti poveikio priemonės pažeidėjui niekaip nepažeidžia pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. kovo 16 d. priėmė sprendimą byloje Nr. 1-549-815/2009 dėl vienos iš finansų rinką prižiūrinčios institucijos Lietuvos banko valdybos sprendimo netaikyti poveikio priemonės. Teisėjų kolegija minėtame sprendime pabrėžė, kad poveikio priemonės, kurias taiko priežiūros institucija, nėra savitikslės, jos skirtos apsaugoti viešąjį interesą. Todėl pareiškėjas, prašydamas teismą panaikinti priežiūros institucijos sprendimą dėl poveikio priemonių netaikymo ir įpareigoti priežiūros instituciją taikyti įstatymo numatytas poveikio priemones, iš esmės, nors ir manydamas, kad būtent jo teisės yra pažeistos, rūpinasi ne savo teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimu, bet viešojo intereso gynimu. Atsižvelgdamas į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas panaikinti šį sprendimą ir įpareigoti priežiūros instituciją taikyti įstatymo numatytas poveikio priemones yra nepagrįstas. Teigė, kad skundžiamas sprendimas netaikyti poveikio priemonės pažeidėjui niekaip nepažeidžia jo teisių ir teisėtų interesų, jis nėra susijęs su pareiškėjo teisių įgyvendinimu. Pareiškėjas, nors ir pavėluotai, buvo informuotas Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad pareiškėjas, prašydamas panaikinti skundžiamą sprendimą ir įpareigoti Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisiją pritaikyti draudikui poveikio priemonę, reikalauja, kad teismas priimtų du sprendimus, nors teismas gali priimti tik vieną iš alternatyvių sprendimų. Atsižvelgiant į išdėstytą informaciją, teigė, kad pareiškėjo reikalavimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatų, reglamentuojančių teismo priimamų sprendimų rūšis. Akcentavo, jog Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 193 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta jo teisė taikyti teisės aktų nustatytas poveikio priemones asmenims, pažeidusiems Lietuvos Respublikos draudimo įstatymą ir kitus draudimo, perdraudimo ir draudimo tarpininkavimo veiklą reglamentuojančius teisės aktus. DĮ nėra teisės normų, tiesiogiai įtvirtinančių atsakovo teisę, nustačius prižiūrimo subjekto padarytus teisės aktų pažeidimus, neskirti teisės aktuose nustatytų poveikio priemonių, tačiau tai, anot atsakovo, nereiškia, jog jis neturi teisės priimti tokio sprendimo. Teigė, kad DĮ įstatyme nustatyta ne pareiga, o teisė taikyti poveikio priemones. Pagal DK 198 straipsnio 2 dalį priežiūros institucija kiekvienu konkrečiu atveju turi spręsti, taikyti ar netaikyti įstatyme nustatytą poveikio priemonę. Tik atskirais DĮ įsakmiai nurodytais atvejais priežiūros institucija privalo taikyti poveikio priemones. Atsakovo manymu, DĮ normas aiškinant kaip įtvirtinančias atsakovui pareigą nustačius bet kokį teisės aktų pažeidimą, taikyti DĮ nustatytas poveikio priemones ir nesuteikiančias teisės konkrečiu atveju už padarytą teisės akto pažeidimą neskirti įstatyme nustatytos poveikio priemonės, o kitais būdais įvertinti draudimo įmonės veiksmų teisėtumą ir imtis priemonių, kad būtų pašalinti padaryti teisės aktų pažeidimai ar kitaip būtų užtikrinamas draudimo įmonės ir visos draudimo sistemos stabilumas ir patikimumas, būtų ribojamos atsakovo galimybės vykdyti efektyvią draudimo veiklos priežiūrą užtikrinant draudimo sistemos stabilumą ir patikimumą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija, gavusi pareiškėjo skundą, nustatė, kad Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialas netinkamai laikėsi DĮ 82 straipsnio 8 dalies, nustatančios draudiko pareigą raštu išsamiai informuoti draudėją (naudos gavėją) apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigą jei draudimo išmoka nėra išmokėta per 30 dienų nuo pranešimo apie draudžiamąjį įvykį. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nuo draudiko veiklos pradžios Lietuvos Respublikos teritorijoje Draudimo priežiūros komisija pirmą kartą konstatavo pažeidimą draudiko veikloje (iki šiol buvo gautas tik vienas kreipimasis (2006 m.) dėl minėtos bendrovės veiksmų, kurį išnagrinėjusi, Draudimo priežiūros komisija konstatavo, jog skundas nepagrįstas). Be to, iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad iki pranešimo apie įvykio administravimo eigą išsiuntimo, draudimo sutarties šalys nuolat susirašinėdavo elektroniniu paštu. Iš susirašinėjimo medžiagos, anot atsakovo, galima daryti išvadą, kad 2009 m. gegužės 22 d. įvyko sutarties šalių susitikimas dėl sutarties vykdymo, kurio metu, tikėtina, šalys aptarė įvykio administravimo eigą. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas laikė, kad draudiko padarytas pažeidimas yra mažareikšmis, nesukėlęs didelių neigiamų pasekmių DĮ saugomiems interesams ir kad tikslas, jog draudikas tinkamai vykdytų DĮ nustatytas pareigas, gali būti pasiektas neskyrus poveikio priemonių. Atsakovas sprendimo rezoliucinėje dalyje taip pat nurodė draudimo bendrovės filialo administracijos vadovui atkreipti dėmesį į tai, kad ateityje turi būti griežtai laikomasi Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalyje nustatyto reikalavimo. Atsakovo nuomone, parinkta priemonė yra pakankama, pagrįsta ir teisėta. Skundžiamame Draudimo priežiūros komisijos nutarime konstatuota, kad draudikas nebuvo pažeidęs draudimo išmokos išmokėjimo terminų. Pareiškėjas šios nutarimo dalies neginčija. Taigi pareiškėjo teiginys, jog dėl draudiko neteisėtų veiksmų jam iki šiol nėra išmokėta draudimo išmoka yra visiškai nepagrįstas. Konstatuotas pažeidimas (netinkamas pareigos informuoti apie įvykio administravimo eigą) nėra susijęs su įvykio tyrimo vilkinimu. Pažymėjo, kad priimant sprendimą dėl poveikio priemonės skyrimo (neskyrimo) vertinamos ne individualios teisinės pasekmės, bet draudiko veiksmų įtaka viešajam interesui, t. y. sprendžiama, ar draudiko veiksmai nepažeidžia visuomeninių vertybių. Atsakovo sprendimas taikyti ar netaikyti poveikio priemonę nėra susijęs su pareiškėjo individualių teisių ir teisėtų interesų gynimu. Pareiškėjas, manantis, kad draudikas vilkino išmokos išmokėjimą ir savo veiksmais sukėlė jam žalą, turi teisę savo teises ginti civilinio proceso tvarka, remdamasis privatinėmis teisės normomis. Anot atsakovo, DĮ nuostatos leidžia teigti, jog visos draudimo rinkos prižiūrėtojo funkcijos, taip pat ir poveikio priemonių skyrimas, turi būti vykdomos ne formaliai, o siekiant įstatyme numatyto tikslo – užtikrinti draudimo sistemos patikimumą, veiksmingumą, saugumą ir stabilumą bei draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų ir teisių apsaugą. Draudimo rinkos prižiūrėtojo vykdomos funkcijos yra ne represinio, o metodinio pobūdžio. DĮ numatytos poveikio priemonės taikomos tais atvejais, kai draudimo rinkos dalyvio veikla daro neigiamą įtaką draudimo rinkos patikimumui, veiksmingumui, saugumui ir stabilumą bei draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų ir teisių apsaugai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys, jog Draudimo priežiūros komisijos sprendimas netaikyti poveikio priemonių pažeidėjui prieštarauja šios institucijos tikslams, anot atsakovo, laikytinas nepagrįstu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiantis per Lietuvos filialą, atsiliepime į pareiškėjo UAB „Logipolijos polimerai“ skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Palaikė Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo atsiliepime išdėstytus argumentus.
Minėtame atsiliepime nurodyta, kad prekinio kredito draudimo sutartys priskiriamos prie didelių rizikos draudimo sutarčių. Dėl šiai draudimo rūšiai būdingos specifikos draudėjo ir draudiko derybų keliu sudarytoje draudimo sutartyje numatyta, kad nuostoliai gali būti užfiksuoti: a) pirkėjo nemokumo atveju: tą dieną, kai draudėjas informuos draudiką apie nemokumo faktą; b) esant kitoms neatsiskaitymo priežastims: pasibaigus 5 mėnesių laikotarpiui po draudėjo pranešimo apie uždelstą skolą ir prašymo dėl intervencijos gavimo dienos. Draudikas, 2008 m. lapkričio 12 d. ir 2009 m. vasario 27 d. gavęs pranešimus apie uždelstas skolas, įvertino, kad skolininkas yra mokus, todėl įvykis dėl jo pripažinimo draudiminiu turėjo būti ištirtas pasibaigus 5 mėnesių laikotarpiui po draudėjo pranešimo gavimo dienos, t. y. iki 2009 m. balandžio 12 d. Draudiko atstovai buvo nuvykę pas skolininką, kreipėsi į užsienio partnerius dėl skolos išieškojimo, nuolat bendravo su draudėju. Besibaigiant 5 mėnesių laikotarpiui, pradėjo aiškėti naujos aplinkybės, todėl draudikas įtarė draudėjo piktnaudžiavimą savo teisėmis. Draudikas siekė atlikti nuodugnų tyrimą, kad nekiltų abejonių dėl draudžiamo įvykio fakto egzistavimo, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnis. Draudikas kreipėsi į policiją, taip pat į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją dėl kilusio įtarimo, kad draudėjo sąskaitos faktūros yra fiktyvios. Likusi draudimo išmokos dalis buvo išmokėta gavus Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos išvadas. Pažymi, kad draudėjas nepatyrė neigiamų pasekmių.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Logipolijos polimerai“ skundą tenkino, panaikino Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2009 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. N-287 „Dėl UAB „Logipolijos polimerai“ skundo dėl Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo veiksmų“, įpareigojo atsakovą Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisiją Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo nustatytais terminais ir tvarka pritaikyti Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 197 straipsnyje nustatytą poveikio priemonę ar kelias priemones už Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalyje nustatyto reikalavimo – jei draudimo išmoka nėra išmokėta per 30 dienų nuo pranešimo apie draudžiamąjį įvykį, draudikas privalo raštu išsamiai informuoti draudėją (naudos gavėją) apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigą, pažeidimą, nustatytą išnagrinėjus 2009 m. gegužės 22 d. pareiškėjo UAB „Logipolijos polimerai“ skundą dėl Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo įsipareigojimų nevykdymo, priteisti pareiškėjo UAB „Logipolijos polimerai“ naudai iš atsakovo Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 100,00 Lt žyminio mokesčio.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl Draudimo priežiūros komisijos nutarimo netaikyti draudikui Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialui DĮ numatytų poveikio priemonių teisėtumo. Teismas analizavo DĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą ir sprendė, kad Draudimo priežiūros komisija turi teisę taikyti šio ir kitų įstatymų nustatytas poveikio priemones asmenims, pažeidusiems DĮ ir kitus draudimo, perdraudimo ir draudimo tarpininkavimo veiklą reglamentuojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus. DĮ nurodytas poveikio priemones, išskyrus atvejus, kai DĮ 197 straipsnis nustato konkrečios poveikio priemonės taikymo pagrindus, taiko esant bent vienam iš nurodytų pagrindų, atsižvelgdama į pažeidimo, dėl kurio taikoma ši priemonė, turinį, asmens kaltę, poveikio priemonės proporcingumą pažeidimui, šio pažeidimo ir taikomos priemonės pasekmes asmeniui, kuriam taikoma poveikio priemonė, ir draudimo, perdraudimo ir draudimo tarpininkavimo sistemos saugumui, stabilumui ir patikimumui. Pažymėjo, kad pareiškėjas pranešimą apie draudiminį įvykį draudikui pateikė 2008 m. lapkričio 12 d. Draudikas nuo 2009 m. balandžio 6 d. atliko veiksmus, t. y. tyrė aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pranešimu apie uždelstą pirkėjo skolą, rinko dokumentus, paaiškino, jog būtina gauti informaciją iš teritorinės muitinės, kad galėtų užbaigti tyrimą. 5 mėnesių terminas po pranešimo apie uždelstą skolą gavimo dienos baigėsi 2009 m. lapkričio 12 d. Kadangi draudimo išmoka per 30 dienų pasibaigus 5 mėnesių terminui išmokėta nebuvo, draudikas, anot teismo, vadovaudamasi DĮ 82 straipsnio 8 dalimi, 2009 m. gegužės 26 d., t. y. praėjus 16 dienų po 30 dienų termino, skaičiuojamo pasibaigus 5 mėnesiams, pareiškėjui pateikė pranešimą apie įvykio administravimo eigą. Taigi, teismo nuomone, byloje nustatyta, kad draudikas pažeidė DĮ 82 straipsnio 8 dalies imperatyvią normą. Draudikas taip pat pažeidė pareigą išsamiai informuoti draudėją apie tyrimo eigą. Anot teismo, draudiko rašytinio pranešimo, kuriame yra vienas sakinys, jog tyrimas bus baigtas ir sprendimas dėl draudimo išmokos mokėjimo bus priimtas, gavus atsakymą iš Lietuvos Respublikos muitinės įstaigų, negalima pripažinti išsamiu, šiame pranešime nėra nurodyta tyrimo eiga, todėl Draudimo priežiūros komisija padarė nepagrįstą išvadą, kad pažeidimas yra mažareikšmis. Anot teismo, Draudimo priežiūros komisija padariusi minėtą išvadą netinkamai vykdė jai pavestus uždavinius – užtikrinti draudimo sistemos patikimumą, veiksmingumą, saugumą ir stabilumą bei draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų ir teisių apsaugą. Šiuo atveju buvo nustatyta, kad Draudimo priežiūros komisija nevykdė aiškių ir minimalių jam nustatytų reikalavimų, dėl ko sudarė sąlygas draudėjui abejoti trečiojo suinteresuotos asmens draudimo bendrovėje apdrausto intereso apsaugos patikimumu. Ta aplinkybė, kad draudimo sutarties šalys susirašinėjo elektroniniu paštu, buvo planuojamas susitikimas, teismo nuomone, nepaneigia draudiko pareigos vykdyti DĮ reikalavimus. Pažymėjo, kad minėto susirašinėjimo turinys patvirtina, kad pareiškėjas teiravosi, kada gaus rašytinį atsakymą dėl tyrimo eigos. Teismas akcentavo, kad pažeidimo negalima laikyti mažareikšmiu ne vien dėl aiškių DĮ reikalavimų nevykdymo, bet ir dėl uždelstos skolos dydžio (351 861 JAV dolerių/992 243,18 Lt) bei atitinkamai dėl draudimo išmokos dydžio (893 018,86 Lt). Pažymėjo, kad pareiškėjas 2007-2009 m. sumokėjo draudimo bendrovei 42 350,00 Lt draudimo įmokų, pareiškėjas anksčiau nesikreipė dėl draudiminių įvykių. Teismo nuomone, neturi reikšmės šios bylos išsprendimui tai, kad nagrinėjant bylą teisme buvo sumokėta dalis draudimo išmokos. Draudimo priežiūros komisija, esant draudimo sutarties šalių ginčui dėl pareigos mokėti draudimo išmoką, negalėtų nei išspręsti tokio privataus ginčo, nei užtikrinti draudimo išmokos mokėjimą. Teismo teigimu, Draudimo priežiūros komisijos tikslai kitokie, susiję su minimalių DĮ nustatytų standartų laikymosi užtikrinimu. Neturi reikšmės šios bylos išsprendimui dalyvaujančių byloje asmenų motyvai dėl būtinumo Draudikui įsitikinti draudiminio įvykio buvimu. Nurodyti motyvai yra susiję su draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką vykdymu, šioje byloje toks klausimas nesprendžiamas. Be to, draudikas, siekiantis nepažeisti DĮ draudimo nemokėti draudimo išmokos, kai nėra draudiminio įvykio, DĮ 82 straipsnio 8 dalyje nustatytą pareigą – pranešti apie tyrimo eigą, galėjo įvykdyti nepriklausomai nuo minėtų veiksmų atlikimo. Pažymėjo, kad atsakovas ginčijamu nutarimu nutarė atkreipti Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo administracijos vadovo dėmesį į tai, kad ateityje turi būti griežtai laikomasi Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalyje nustatyto reikalavimo. Ši Draudimo priežiūros komisijos nutarimo dalis, teismo nuomone, neatitinka jos įgaliojimų.Atsakovas nutarė netaikyti poveikio priemonės, bet atliko veiksmus panašius į DĮ 197 straipsnio 1 punktą nustatytą poveikio priemonę. Nurodyti atsakovo veiksmai taip pat neatitinka teisėtumo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje. Kadangi atsakovas netinkamai vykdė savo funkcijas, be pagrindo ginčijamu atveju netaikė DĮ nustatytų poveikio priemonių, Draudimo priežiūros komisijos sprendimas, teismo nuomone, turi būti naikinamas, o Draudimo priežiūros komisija įpareigojama atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus.
III.
Atsakovas Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija apeliaciniu skundu nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2009 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. N-287 „Dėl UAB „Logipolijos polimerai“ skundo dėl Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo veiksmų“ palikti nepakeistą.
Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė bei išaiškino materialinės bei procesinės teisės normas, nukrypo nuo savo paties suformuotos praktikos analogiškoje byloje. Pažymi, kad Lietuvos finansų rinką prižiūri trys finansų priežiūros institucijos: Lietuvos bankas, Vertybinių popierių komisija ir Draudimo priežiūros komisija. Šių institucijų veiklos tikslai bei funkcijos yra panašios, jos yra atsakingos už atitinkamo finansų sektoriaus priežiūrą. Šių institucijų teisės ir pareigos yra harmonizuotos Europos Sąjungos teisės aktais. Visos trys finansų rinkų priežiūrą vykdančios institucijos turi teisę taikyti poveikio priemones dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo. 2009 m. kovo 16 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą byloje Nr. 1-549-815/2009 dėl vienos iš finansų priežiūros institucijos (Lietuvos banko valdybos) teisės taikyti poveikio priemones. Pareiškėjo prašymas panaikinti skundžiamą nutarimą ir įpareigoti instituciją taikyti poveikio priemonę buvo atmestas kaip nepagrįstas. Vilniaus apygardos administracinis teismas patvirtino, jog priežiūros institucija turi teisę, bet ne pareigą taikyti poveikio priemones bei konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje priežiūros institucijos nustatytas pažeidimas Lietuvos finansinei sistemai buvo mažareikšmis, todėl priežiūros institucija pagrįstai atsisakė taikyti poveikio priemones pažeidimą padariusiam asmeniui. Nurodo, kad pagal susiklosčiusią teismo praktiką, viena iš finansų rinką prižiūrinčių institucijų (Lietuvos bankas) turi teisę netaikyti poveikio priemonių, o kita (Draudimo priežiūros komisija) privalo taikyti poveikio priemonę už bet kokį imperatyvios teisės normos pažeidimą. Pažymi, jog šių institucijų tikslų, funkcijų bei teisių reglamentavimas yra labai panašus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas skirtingai taikė bei aiškino analogišką paskirtį turinčias teisės normas, anot atsakovo, suteikia pagrindą manyti, kad teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino DĮ nuostatas, reglamentuojančias Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos teisę taikyti poveikio priemonę. Atsakovo nuomone, DĮ nuostatų analizė leidžia teigti, jog Draudimo priežiūros komisijai yra suteikta diskrecijos teisė spręsti, ar konkrečiu atveju tikslinga taikyti poveikio priemonę. DĮ 198 straipsnio 2 dalyje (taip pat DĮ 202 str. 6 d.) nurodyta, kad Draudimo priežiūros komisija parenka poveikio priemonę atsižvelgdama į pažeidimo, dėl kurio taikoma ši priemonė, turinį, asmens kaltę, poveikio priemonės proporcingumą pažeidimui, šio pažeidimo ir taikomos priemonės pasekmes asmeniui, kuriam taikoma poveikio priemonė, ir draudimo, perdraudimo ir draudimo tarpininkavimo sistemos saugumui, stabilumui ir patikimumui. Ši teisės norma įpareigoja priežiūros instituciją atsižvelgti į šioje dalyje nurodytas aplinkybes ne tik parenkant konkrečią poveikio priemonę, bet ir priimant sprendimą dėl poveikio priemonių taikymo, t. y. priežiūros institucija kiekvienu konkrečiu atveju turi spręsti taikyti ar netaikyti įstatyme nustatytą poveikio priemonę. Tik atskirais DĮ įsakmiai nurodytais atvejais draudimo priežiūros komisija privalo taikyti poveikio priemones. Atkreipia dėmesį, kad galimybė netaikyti poveikio priemonės už imperatyvios teisės normos pažeidimą yra nustatyta ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ir ATPK). Taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktų įrodymų, savo atsisakymo vertinti pateiktus įrodymus nemotyvavo ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalį bei 87 straipsnio 4 dalies 3 punktą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neįvertino šių atsakovo pateiktų paaiškinimų: dėl savo paties suformuotos praktikos 2009 m. kovo 16 d. administracinėje byloje Nr. I-549-815/2009, dėl pareiškėjo galimybės kreiptis į teismą su skundu, prašant panaikinti Draudimo priežiūros komisijos sprendimą, susijusį su poveikio priemonės netaikymu, dėl paaiškinimų, jog DĮ nereglamentuoja pranešimo apie įvykio administravimo eigą pateikimo termino, dėl išsamaus informavimo apie įvykio administravimo eigą vertinimo, dėl draudiko padaryto pažeidimo sunkumo įvertinimo. Toliau pateikiame paaiškinimus, pagrindžiančius minėtą teiginį. Šiuo klausimu atkartoja atsiliepime į skundą išdėstytus motyvus ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl jo nurodytų argumentų. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aiškino ir taikė DĮ 82 straipsnio 8 dalį, niekuo nemotyvuodamas konstatavo, kad pranešimo pateikimo terminas yra aiškus ir jį reglamentuoja imperatyvi teisės norma, o atsakovo išvada, kad pranešimas nebuvo išsiųstas per protingą terminą, laikytina nepagrįsta. Atkreipia dėmesį į tai, kad draudiko pranešimas apie įvykio administravimo eigą buvo pateiktas ne 16-tą (kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas), bet 14-tą dieną nuo pareigos informuoti draudėją atsiradimo dienos. Pirmosios instancijos teismas, anot atsakovo, neišsamiai įvertino byloje pateiktus įrodymus, kuriais remiantis buvo vertinama, ar draudikas tinkamai įvykdė DĮ 82 straipsnio 8 dalyje nustatytą pareigą. Atsakovo nuomone, pranešimas apie įvykio administravimo eigą turėtų susidėti iš dviejų dalių: informacijos apie atliktus veiksmus ir informacijos apie tai, kokie veiksmai turi būti atlikti ar kokia informacija turi būti gauta, kad būtų priimtas sprendimas dėl draudimo išmokos išmokėjimo (nemokėjimo). Skundžiamame nutarime draudiko pranešimas apie įvykio administravimo eigą, anot atsakovo, įvertintas kaip nepakankamai išsamus, tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad draudikas pateikė didžiąją dalį informacijos (nurodė draudimo išmokos neišmokėjimo priežastis). Todėl atsakovo teigimu, teismo išvada, jog draudiko pranešime nėra nurodyta tyrimo eiga, nėra tiksli. Aplinkybė, kad pranešime apie įvykio administravimo eigą nurodytas ne tik vienas sakinys, buvo nurodyta atsiliepime, tačiau pirmosios instancijos teismas į ją neatsižvelgė. Be to, pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad pateikto pranešimo negalima laikyti išsamiu, nes nenurodyta įvykio administravimo eiga, suponuoja išvadą, jog draudikas turi informuoti draudėją (naudos gavėją) tik apie atliktus įvykio administravimo veiksmus. Atsakovo nuomone, toks DĮ 82 straipsnio 8 dalies aiškinimas yra pernelyg siauras ir neatitinka šios teisės normos tikslo. Mano, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas minėtą pareigą draudikui, siekė, jog draudėjas (naudos gavėjas) būtų informuotas ir apie tai, kodėl draudimo išmoka nebuvo išmokėta per 30 dienų nuo pranešimo apie įvykį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pažeidimo negalima laikyti mažareikšmiu ne vien dėl aiškių įstatymo reikalavimų nevykdymo, bet ir dėl uždelstos skolos dydžio, tačiau pirmosios instancijos teismas minėtų teiginių nepagrindė nei teisės aktų nuostatomis, nei paaiškinimais, kaip nustatytas pažeidimas siejasi su draudimo išmokos dydžiu bei kitomis nurodytomis aplinkybėmis. Atsakovo nuomone, draudiko pareigos informuoti draudėją (naudos gavėją) įvykdymas negali būti vertinamas atsižvelgiant į pirmosios teismo išvardintas aplinkybes. Šios aplinkybės nėra susijusios nei su nustatytu pažeidimu, nei su jo sukeltomis pasekmėmis. Spėjamas draudimo išmokos dydis negali būti aplinkybe, įtakojančia nustatyto pažeidimo sunkumą, juo labiau, kol įvykis nėra pripažintas draudžiamuoju. Pažeidimo sunkumo nustatymas, atsižvelgiant į galimą draudimo išmokos dydį ar sumokėtų įmokų dydį pažeistų lygiateisiškumo, teisingumo, protingumo bei teisėtumo principus. Pirmosios instancijos teismo argumentai, anot atsakovo, laikytini nelogiškais ir dėl to, jog skundžiamo nutarimo priėmimo metu atsakovas neturėjo ir negalėjo turėti informacijos apie draudimo išmokos dydį. Pažymi, kad DĮ nesuteikia pagrindo atsakovui, priimant sprendimą dėl poveikio priemonės taikymo (netaikymo), atsižvelgti į pažeidimo pasekmes skundą pateikusiam asmeniui, juo labiau į jo finansinę padėtį (uždelstos skolos dydį), spėjamą draudimo išmokos dydį, draudimo sutarties sąlygas ar kitas aplinkybes.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiantis per Lietuvos filialą, atsiliepimu į atsakovo Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos apeliacinį skundą palaiko jame išdėstytus argumentus, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2009 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. N-287 „Dėl UAB „Logipolijos polimerai“ skundo dėl Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo veiksmų“ palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas UAB „Logipolijos polimerai“ 2009 m. liepos 24 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2009 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. N-287, kuriuo atsisakoma pritaikyti draudikui Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme numatytą poveikio priemonę, ir pritaikyti draudikui Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiančioam per Lietuvos filialą, Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme numatytą poveikio priemonę. Taigi nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyką sudaro klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai atsakovas Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija atleido draudiką nuo Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme numatytų poveikio priemonių skyrimo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija bylą patikrino atsižvelgdama į šią įstatymo nuostatą.
Aptariant nagrinėjamai administracinei bylai aktualų teisinį reguliavimą konstatuotina, kad nekyla ginčo, jog byloje vertinamiems teisiniams santykiams taikytinos atitinkamos Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (byloje aktuali 2009 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XI-200) nuostatos. DĮ 181 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudimo veiklos priežiūrą Lietuvos Respublikoje vykdo Draudimo priežiūros komisija, kurios tikslas – užtikrinti draudimo sistemos patikimumą, veiksmingumą, saugumą ir stabilumą bei draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų ir teisių apsaugą (DĮ 181 str. 3 d.). Pagal DĮ 192 straipsnio 5 punktą Draudimo priežiūros komisija, įgyvendindama DĮ nuostatas, inter alia atlieka šią funkciją – taiko šiame ir kituose įstatymuose nustatytas poveikio priemones. DĮ 193 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija turi teisę taikyti šio ir kitų įstatymų nustatytas poveikio priemones asmenims, pažeidusiems DĮ ir kitus draudimo, perdraudimo ir draudimo tarpininkavimo veiklą reglamentuojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus. DĮ 197 straipsnis nustato poveikio priemonių, kurias turi teisę taikyti Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija, sąrašą, o DĮ 198 straipsnis reglamentuoja poveikio priemonių taikymo tvarką ir pagrindus. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas byloje kilusį administracinį ginčą, vadovavosi būtent minėtomis DĮ teisės nuostatomis, tačiau neatsižvelgė į tai, kad konkrečiu atveju Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijoje skundas buvo tiriamas dėl Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonės (Coface Austria Kreditversicherung AG) filialo, įsteigto Lietuvos Respublikos teritorijoje, veiklos. Tuo tarpu DĮ 202 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonių, teikiančių paslaugas Lietuvos Respublikoje, ar šių įmonių Lietuvos Respublikoje įsteigtų filialų finansinę priežiūrą vykdo šios Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija (taip konstatuota ir skundžiamame Draudimo priežiūros komisijos nutarime). Nepaisant šios nuostatos, Draudimo priežiūros komisija turi šiame straipsnyje nustatytas teises ir pareigas. DĮ 202 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad Draudimo priežiūros komisija turi teisę DĮ 198 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais, taip pat kai pablogėja kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo ir perdraudimo įmonės filialo finansinė būklė ir ji nebeatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų, kai kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonės veikla gali pažeisti draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ar nukentėjusių trečiųjų asmenų interesus arba iškyla tokio pablogėjimo ar pažeidimo grėsmė ar kai kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonės filialo rizikinga veikla gali pakenkti draudėjų, apdraustųjų, nukentėjusių trečiųjų asmenų bei naudos gavėjų interesams, taikyti poveikio priemones, nustatytas DĮ 202 straipsnio 3 dalyje. Minėtoje teisės normoje įvardintos keturios alternatyvios poveikio priemonės, kurias Draudimo priežiūros komisija turi teisę taikyti, o DĮ 202 straipsnio 4-5 dalyse nustatytos poveikio priemonių taikymo sąlygos, suponuojančios imperatyvų reikalavimą Draudimo priežiūros komisijai kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo ir perdraudimo įmonei pirmiausia taikyti švelniausią poveikio priemonę – įspėjimą dėl nustatytų Lietuvos Respublikos teisės aktų pažeidimų, nustatant šių pažeidimų pašalinimo terminus. DĮ 202 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad poveikio priemonė parenkama atsižvelgiant į pažeidimo, kuriam ji taikoma, turinį, šio pažeidimo ir taikomos priemonės pasekmes kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo ar perdraudimo įmonei ir draudimo sistemos saugumui, stabilumui ir patikimumui. Apie poveikio priemonę Draudimo priežiūros komisija raštu praneša kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo ar perdraudimo įmonei, kartu nurodydama išsamius šios priemonės taikymo motyvus.
Žemesnės instancijos teismas
Apibendrinant aptartą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad DĮ 197-198 straipsniuose įtvirtinta poveikio priemonių taikymo tvarka, numatyta draudimo įmonėms, perdraudimo įmonėms ar užsienio valstybės draudimo arba perdraudimo įmonių filialams, iš esmės skiriasi nuo tos, kuri yra įtvirtinta DĮ 202 straipsnyje ir taikoma Draudimo priežiūros komisijai prižiūrint kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonių, teikiančių paslaugas Lietuvos Respublikoje, ir Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonių filialų, įsteigtų Lietuvos Respublikoje, veiklą. DĮ 202 straipsnio taikymo aspektu pažymėtina, kad šioje teisės normoje įtvirtinta Draudimo priežiūros komisijos teisė taikyti poveikio priemones yra išimtinio pobūdžio. Draudimo priežiūros komisijos kompetencija kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonių, teikiančių paslaugas Lietuvos Respublikoje, ir Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonių filialų, įsteigtų Lietuvos Respublikoje, priežiūros srityje yra ribota ir turi būti įgyvendinama griežtai laikantis DĮ 202 straipsnyje įtvirtintos tvarkos.
Taigi DĮ 202 straipsnio specialioji norma yra tas teisinis reguliatorius, kurio pagrindu turėjo būti atliekama Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2009 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. N-287, kuriuo atsisakoma pritaikyti Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiančiam per Lietuvos filialą, DĮ numatytą poveikio priemonę, teisėtumo ir pagrįstumo revizija. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas pareiškėjo skundžiamą atsakovo Draudimo priežiūros komisijos nutarimą, vadovavosi DĮ nuostatomis, kurios ginčo teisiniams santykiams netaikytinos, nors pareiškėjo skunde nurodytų ir bylos nagrinėjimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiami materialieji reikalavimai (skundo dalykas), tinkamas teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2009 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. N-287 teisėtumo ir pagrįstumo, privalėjo taikyti teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinį santykį, todėl pirmosios instancijos teismui šią pareigą vykdžius netinkamai, atliktas situacijos faktinis ir teisinis vertinimas negali būti pripažįstamas tinkamu ir išsamiu, o jo pagrindu padarytos išvados – teisingos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui netinkamai pritaikius DĮ nuostatas, buvo pasirinktas ydingas administracinio ginčo išsprendimo būdas. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą Draudimo priežiūros komisiją taikyti Coface Austria Kreditversicherung AG DĮ 197 straipsnyje numatytas poveikio priemones, tačiau, kaip minėta, ginčo atveju Coface Austria Kreditversicherung AG poveikio priemonės galėtų būti taikomos tik pagal DĮ 202 straipsnio 3 dalį.
Vertinat pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus, pažymėtina, kad kiekvienu atveju sprendžiant, ar yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo, turi būti įvertinta, ar tam yra pakankamas teisinis pagrindas. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei apeliacinės instancijos teismas, įgyvendindamas savo teisę tikrinti apskųstą teismo sprendimą tiek faktiniu, tiek teisiniu aspektais, gali pats nustatyti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai joms pritaikyti atitinkamas teisės normas bei nėra kitų esminių kliūčių procesiniam sprendimui apeliacinės instancijos teisme priimti (pvz., nėra absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų), byla į pirmosios instancijos teismą neturėtų būti grąžinama. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas pats turėtų priimti atitinkamą procesinį sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai teisiškai išanalizuoti ir kvalifikuoti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, t. y. tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.
Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.) ir dėl šios priežasties argumentuotai ir išsamiai nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2009 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. N-287 teisėtumo ir pagrįstumo (ABTĮ 141 str. 1 d. 3 p.), skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas naikinamas, byla perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsižvelgdama į priimamo procesinio sprendimo rūšį, teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų nepasisako, nes šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, pirmosios instancijos teismui iš naujo neįvertinus ginčijamo Draudimo priežiūros komisijos nutarimo faktiniu ir teisiniu aspektu, minėtų argumentų vertinimas netenka prasmės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Nutartis neskundžiama.