- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-04-22
- Bylos Nr.
- 2A-1603/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01591-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Rasa Gudžiūnienė, Vytas Milius
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mediashop“
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Vyto Miliaus apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo likviduojamos akcinės bendrovės banko SNORAS apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mediashop“ ieškinys atsakovui likviduojamai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl kredito sutarties pripažinimo sudaryta civilinėje byloje Nr. 2-5309-611/2012.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad 2010-09-15 atsakovo ir ieškovo pasirašyta Kredito sutartis Nr. 031-03470 (su 2011-09-28, 2012-06-04 sutarties pakeitimais ir papildymais) sudaryta dalyje dėl 701 600 Eur dydžio kredito sumos ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-09-15 ieškovas su atsakovu sudarė Kredito sutartį Nr.031-03470 (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovas ieškovui atidarė 1 158 480 Eur dydžio kredito liniją. 2011-09-28 ieškovas su atsakovu pasirašė Papildomą susitarimą Nr.1 prie Sutarties, kuriuo ieškovas ir atsakovas nustatė, kad ieškovo negrąžinta kredito linijos suma pagal Sutartį yra 440 000 Eur, taip pat padidintas kredito linijos limitas iki 1 737 720 Eur, kredito linijos grąžinimo terminas pratęstas iki 2012-10-15, nustatyta nauja metinė palūkanų norma. Sutarties pagrindu atsakovui ieškovo negrąžinta kredito suma iki 2011-11-14 buvo lygi 435 000 Eur. 2011-11-15 ieškovas pateikė atsakovui prašymą išmokėti 120 000 Eur dydžio kredito linijos dalį, pervedant šias lėšas į ieškovo sąskaitą. Tą pačią dieną ieškovas pateikė atsakovui prašymą išmokėti ir 400 000 Eur dydžio kredito linijos dalį, o 2011-11-16 – dar 400 000 Eur. Šias sumas atsakovas ieškovui pervedė atitinkamai 2011-11-15 ir 2011-11-16. Ieškovas teigė, kad 2011-11-15 bei 2011-11-16, siekdamas pasinaudoti banko kredito linijos lėšomis, pateikė atsakovui vykdyti keletą tarptautinių mokėjimo pavedimų dėl lėšų pervedimo ieškovo partneriams, juos atsakovas priėmė vykdyti, tačiau įvykdė tik dalį jų. 2011-11-21 – 2011-11-22 į ieškovo sąskaitą banke dėl atsakovo neįvykdytų 12 tarptautinių pavedimų buvo sugrąžinta bendra 344 800,91 Eur suma. 2011-11-16 Lietuvos bankui apribojus atsakovo veiklą, ieškovas neteko galimybės naudotis savo lėšomis, kurios buvo banko sąskaitoje, taip pat prarado galimybę pasinaudoti kredito linijos likučiu, neteko galimybės pasinaudoti į jo sąskaitą banke pervesta 920 000 Eur suma. 2012-06-04 atsakovas ir ieškovas sudarė Papildomą susitarimą Nr. 2 prie Sutarties, kuriuo pakeitė Sutartį ir nustatė, kad kredito suma yra 1299 660,91 Eur, metinė palūkanų norma lygi 4,4 proc., susitarė dėl kitokios kredito grąžinimo tvarkos ir galutinio termino (2014-03-10). Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas tik formaliai 2011-11-15 – 2011-11-16 į atsakovo sąskaitą pervedė 800 000 Eur sumą, tačiau šiomis lėšomis ieškovas neturėjo galimybės disponuoti, todėl negali būti laikomas faktiškai gavusiu nurodytą kredito dalį. Taip pat ieškovas paaiškino, kad remiantis Sutarties 3.1, 4.2.1.1. p., ieškovo siekis prašant iš atsakovo kredito išmokėjimo, buvo siejamas ne su kredito pervedimu į ieškovo sąskaitą, esančią banke, o su kredito lėšų pervedimu ieškovo nurodytiems atitinkamiems lėšų gavėjams. Atsakovas, tik pervedęs kredito sumą į ieškovo sąskaitą ir nepervedęs kredito sumų ieškovo nurodytiems lėšų gavėjams, t.y. neįvykdęs visų Sutarties 4.2.1.1 p. numatytų kredito lėšų suteikimo sąlygų, negali būti laikomas tinkamai įvykdžiusiu savo pareigą pagal Sutartį. Be to, kadangi Lietuvos bankas 2011-11-16 paskelbė atsakovo veiklos apribojimą, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo 2011-11-16 pervesti ieškovui 400 000 Eur kredito dalį. Toks neteisėtas kredito lėšų pervedimas į ieškovo sąskaitą negali būti laikomas tinkamu atsakovo prievolės išmokėti kredito sumą įvykdymu. Šią dieną atsakovui jau buvo žinoma, kad nurodyta suma negalės būti panaudojama Sutarties tikslais. Bankų įstatymo (toliau – BĮ) 76 str. 7 d. 3 p., draudžiantis atsakovui vykdyti su ieškovu sudarytą Sutartį ir jam išmokėti atitinkamą kredito dalies sumą, savaime nedraudė atsakovui įvykdyti ieškovo jam pateiktų mokėjimo nurodymų. Ieškovo patvirtintas kreditorinis reikalavimas atsakovo bankroto byloje savaime nepaneigia ieškinio teisinio pagrįstumo. CK 6.875 str. 3 d. numato, kad jeigu paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų nei nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos. Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nėra aišku, kaip ieškovas apskaičiavo 266 600 Eur sumą, kurios siekia negrąžinti. Be to, ieškovas neįrodė, kad jis pinigų faktiškai negavo ar gavo mažiau nei nurodyta Sutartyje. Atsakovas ieškovui 2011-11-15 – 2011-11-16 suteikė kreditą, ieškovas neginčija, jog jis buvo įskaitytas į jo mokėjimo sąskaitą, taigi yra akivaizdu, kad po pinigų įskaitymo į ieškovo sąskaitą atsakovo prievolė pagal Sutartį suteikti ieškovui kreditą pasibaigė ją tinkamai įvykdžius. Po kredito lėšų suteikimo ieškovas tapo šių lėšų savininkas ir įgijo teisę disponuoti šiomis lėšomis. Atsakovas, vadovaudamasis teisės aktais bei vykdydamas mokėjimo sąskaitos sutarties Nr. BS100510V993274244 sąlygas, priėmė ir pradėjo vykdyti ieškovo mokėjimo nurodymus dėl dalies esančių sąskaitoje piniginių lėšų pervedimo tretiesiems asmenims, tačiau dėl pritaikytų bankui veiklos apribojimų buvo įvykdyti ne visi ieškovo mokėjimo nurodymai. Paskelbus banko veiklos apribojimą, taip pat jam iškėlus bankroto bylą, įstatymo nustatyta tvarka įvyksta banke esančių klientų lėšų disponavimo apribojimas. Esančių mokėjimo sąskaitoje pinigų grąžinimas yra banko finansinė prievolė, kurią draudžiama vykdyti po moratoriumo paskelbimo/ bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas neginčijo, kad neįvykdė prievolės vykdyti ieškovo nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo iš sąskaitos, taip pat negali užtikrinti ieškovo teisės disponuoti mokėjimo sąskaitos likučiu, todėl pripažino Vilniaus apygardos teismo 2012-03-22 nutartimi patvirtintą ieškovo 2 786 275,76 Lt dydžio ketvirtos eilės kreditorinį reikalavimą. Atsakovo manymu, ieškovas nepagrįstai sutapatina paskolos suteikimo formalią sąlygą su atsirandančia iš kito sandorio (mokėjimo sąskaitos sutarties) banko prievole pervesti ieškovo sąskaitoje esančias lėšas ieškovo nurodytiems kontrahentams. Mokėjimo sąskaitos savininko nurodymų vykdymas – atskira prievolė, kylanti iš mokėjimo sąskaitos sutarties. Sutarties 4.2.1.1. p. tiesiog nustato vienašalį paskolos gavėjo įsipareigojimą – pateikti bankui tam tikro turinio prašymą tam, kad bankas pradėtų vykdyti Sutartyje numatytą prievolę suteikti paskolą; tačiau net ir tuo atveju, jei ieškovo pateiktas prašymas nevisiškai atitiktų pažodinį Sutarties teksto interpretavimą, tai niekaip neįtakotų susiklosčiusio po paskolos sumos pervedimo į paskolos gavėjo mokėjimo sąskaitą teisinio turinio, jei bendrovė aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė valią gauti tam tikrą pinigų sumą pagal Sutartį. Tikrasis ieškovo ketinimas buvo gauti paskolą apyvartinėms lėšoms papildyti, nesiaurinant paskolos paskirties nuorodomis į konkrečius ieškovo įgyvendinamus projektus, tai atsispindi ir ieškovo paraiškoje paskolai gauti bei atsakovo Paskolų komiteto 2010-08-17 sprendime suteikti paskolą. Atsakovas nepažeidė moratoriumo sąlygų ir tinkamai įvykdė savo prievolę pagal Sutartį, kadangi Lietuvos banko valdybos nutarimas dėl atsakovo veiklos apribojimo buvo priimtas 2011-11-16, 14 val. 57 min., atsakovo atstovai su šiuo nutarimu supažindinti tos pačios dienos 15.08 val., tuo tarpu kredito lėšos 400 000 Eur sumai buvo įskaitytos į ieškovo sąskaitą 13.08 val., t.y. anksčiau nei buvo paskelbtas moratoriumas. Ieškinio tenkinimas reikštų priepriešinių reikalavimų, viršijančių maksimalią leistiną 100 000 Eur sumą, įskaitymą, kurį draudžia BĮ.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu nusprendė ieškinį patenkinti ir pripažinti, kad 2010-09-15 ieškovo ir atsakovo pasirašyta Kredito sutartis Nr. 031-03470 (su 2011-09-28, 2012-06-04 sutarties pakeitimais ir papildymais) sudaryta dalyje dėl 701 600 Eur dydžio kredito sumos.
Teismas nurodė, kad pagal tarp šalių sudarytos sutarties 4.2.1.1 p. kredito lėšos (jų dalys) kredito linijos ribose suteikiamos, lėšas pervedant į ieškovo sąskaitą atsakovo banke, ieškovui pateikus prašymą, kuriame nurodoma pageidaujama kredito suma, gautų kredito lėšų panaudojimo paskirtis ir mokėjimo nurodymą pervesti lėšas ieškovo nurodytais rekvizitais. Nors atsakovas nurodo, kad ši sutarties sąlyga yra standartinė ir šalių sudarytai sutarčiai netaikoma, nes ieškovui suteiktas kreditas nėra tikslinis ir kad šalių praktika dėl šios sutarties nuostatos buvo kitokia, tačiau, teismo vertinimu, bylos duomenys tokių atsakovo teiginių nepatvirtina. Aptariama sutarties sąlyga yra šalių sudarytoje sutartyje, šalių sudaryta sutartis laikytina individualizuota, nors ir sudaryta pagal atsakovo parengtas standartines sutarties sąlygas. Todėl ši sutarties sąlyga taikytina šalių tarpusavio santykiams lygiai taip pat kaip ir kitos sutarties sąlygos (CK 6.189 str.). Kad tarp šalių buvo susiformavusi kitokia praktika, atsakovas įrodymų nepateikė, kita vertus, jeigu tokia praktika neatitiko sutarties sąlygų ir dėl to nukenčia kurios nors sutarties šalies interesai, tai ji negali būti naudojama sutarties pažeidimui pateisinti. Kad sutarties 4.2.1.1 p. sąlyga turi būti taikoma visa apimtimi, patvirtina ir ta aplinkybė, kad sutartyje buvo numatyti kredito panaudojimo apribojimai ir atsakovas privalėjo kontroliuoti šių apribojimų laikymąsi būtent per sutarties 4.2.1.1 punkto nuostatas. Todėl teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad atsakovo prievolė suteikti kreditą, atsižvelgiant į sutarties 4.2.1.1 p., gali būti laikoma tinkamai įvykdyta tik tuomet, kai atsakovas ne tik lėšas įskaito į ieškovo sąskaitą banke, bet ir perveda į ieškovo kontrahentų sąskaitas. Nagrinėjamu atveju atsakovas tik įskaitė lėšas į ieškovo sąskaitą, tačiau nepervedė jų ieškovo kontrahentams, ieškovas objektyviai neįgijo teisės ir galimybės jomis realiai pasinaudoti ir disponuoti, nes atsakovui Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarimu (atsakovui įteiktu 2011-11-16, 15.08 val.) buvo paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) ir buvo uždrausta vykdyti bet kokias operacijas ir finansinę veiklą, todėl ieškovas neįgijo nuosavybės teisės į šias lėšas, o kredito sutartis gali būti laikoma tinkamai sudaryta, kai perduodama nuosavybės teisė į kredito dalyką ir asmuo įgyja objektyvią galimybę juo naudotis ir disponuoti. Priešingas aiškinimas neatitiktų kredito sutarties 4.2.1.1 p. ir kredito kaip tokio esmės, taip pat CK 1.5 str. įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas negali būti pripažįstamas tinkamai įvykdęs sutartyje apibrėžtą prievolę dėl kredito suteikimo 653 340 eurų sumai. Tokiu atveju, vadovaujantis CK 6.875 str. 3 d., kredito sutartis pripažintina sudaryta dėl 701 660 eurų sumos, t.y. sumos, kuria ieškovas pasinaudojo ir kuri buvo suteikta, atsakovui tinkamai įvykdžius sutarties 4.2.1.1 p. sąlygas. Aplinkybės, jog ieškovas pareiškė kreditorinį reikalavimą nesuteiktai kredito daliai ir reikalavimas šioje dalyje teismo buvo patvirtintas atsakovo bankroto byloje, taip pat aplinkybė, jog šalys 2012-06-04 sudarė sutarties pakeitimą, jame nurodydami negrąžintą kredito likutį, nepanaikina ieškovo teisės ginčyti kredito sutartį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas BAB bankas SNORAS prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo UAB „Mediashop“ ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai sutapatino paskolos (jos dalies) suteikimo formalią sąlygą (tam tikro turinio paskolos gavėjo prašymo pateikimą bankui) su atsirandančia iš kito sandorio (mokėjimo sąskaitos sutarties) banko prievole pervesti ieškovo sąskaitoje esančias lėšas ieškovo nurodytiems kontrahentams. Mokėjimo sąskaitos savininko nurodymų vykdymas - tai atskira prievolė, kylanti iš mokėjimo sąskaitos sutarties, o ne iš paskolos sandorio. Ieškovo įsipareigojimas pateikti tam tikro turinio prašymą tam, kad būtų inicijuota paskolos (jos dalies) suteikimo procedūra, negali būti aiškinamas plečiamai - kaip egzistuojantis paskolos sutarties rėmuose banko įsipareigojimas pervesti paskolos lėšas bendrovės nurodytiems kontrahentams. Teismas nepagrįstai suabsoliutino Sutarties 4.2.2.1 punktą, kuriame nurodoma, jog kredito lėšos suteikiamos bendrovei pateikus ne tik tam tikro turinio prašymą, bet ir mokėjimo nurodymą pervesti lėšas bendrovės nurodytais rekvizitais. Mokėjimo nurodymų pateikimas buvo privalomas tik jeigu kompetentingo banko organo sprendime buvo nurodoma, jog paskola suteikiama apyvartinėms lėšoms su tiksliniu panaudojimu. Tais atvejais, kai paskola buvo suteikiama apyvartinėms lėšoms be detalizuoto tikslinio panaudojimo, nei vienas klientas (tame tarpe ir ieškovas) neturėjo prievolės iš anksto pateikti bankui mokėjimus pagrindžiančių dokumentų kopijas. Teismas neįvertino Sutarties 5 punkto, kuris nustato, jog kredito suteikimo data laikoma priklausančios pervesti pinigų sumos įskaitymo į atsiskaitomąją sąskaitą data. Palūkanos pagal Sutartį visada buvo skaičiuojamos nuo paskolos įskaitymo į atsiskaitomąją sąskaitą datos, o ne nuo paskolos sumos ar jos dalies pervedimo į trečiojo asmens sąskaitą datos. Nuo paskolos sumos įskaitymo į paskolos gavėjo mokėjimo sąskaitą momento turi būti laikoma, jog banko prievolė suteikti paskolą pasibaigė, nes yra įvykdyta (6.123 str., CK 6.870 str. 2 d.). Kartu paskolos lėšos tapo ieškovo nuosavybe (CK 6.870 str. 3 d.) ir pastarajam atsirado prievolė grąžinti suteiktą kreditą bei mokėti nustatyto dydžio palūkanas už naudojimąsi kredito suma (Sutarties 5, 7 p.).
2. Likutis kliento mokėjimo sąskaitoje vienareikšmiškai traktuotinas kaip banko skolinis įsipareigojimas klientui. Esančių mokėjimo sąskaitoje pinigų grąžinimas yra banko finansinė prievolė ieškovui, kurią draudžiama vykdyti po moratoriumo paskelbimo / bankroto bylos iškėlimo. Visi banko klientai, kurie turėjo teisę reikalauti, kad bankas įvykdytų savo finansines prievoles, tampa banko kreditoriais, kurių reikalavimai gali būti tenkinami tik ĮBĮ nustatyta tvarka. Teisės aktai nenustato ieškovui jokių pirmenybės teisių gauti savo reikalavimo patenkinimą anksčiau nei kiti kreditoriai. Apeliantas pripažino teismo 2012-03-22 nutartimi patvirtintą ieškovo 2 786 275,76 Lt dydžio ketvirtos eilės kreditorinį reikalavimą, susijusį su grąžintinomis pagal mokėjimo sąskaitos sutartį lėšomis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Mediashop“ prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti bei priteisti ieškovui apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nagrinėjamu atveju, siekiant teisingai kvalifikuoti ginčo santykį, teisiškai svarbu nustatyti, ar ieškovas turėjo realią (objektyvią) galimybę pasinaudoti į jo sąskaitą banke atsakovo pervesta pinigų suma (tam tikra jos dalimi), ar ne. Tokios ieškovo galimybės neturėjimas, kurio byloje neginčija atsakovas, visiškai pagrįstai teismo buvo kvalifikuotas kaip tam tikroje dalyje kredito sutarties nesudarymas. Kredito lėšų įskaitymas į ieškovo sąskaitą banke pagal Sutarties 4.2.1.1 punkto sąlygas savaime neliudija apie kredito lėšų suteikimą (išmokėjimą) ieškovui. CK 6.870 straipsnio prasme jame nurodyti daiktai (pinigai) perduodami kitai šaliai jos nuosavybės teisės įgijimo tikslu. Vadovaujantis CK 4.37 straipsnio 1 dalyje pateikta nuosavybės teisės samprata, darytina išvada, kad paskolos (kredito) sutarties dalyko perdavimas paskolos (kredito) gavėjui turi būti toks, kad jis sudarytų prielaidas (sąlygas) pastarajam turėti ir įgyvendinti nuosavybės teisės turinį sudarančias teises bei su tuo susijusias galimybes. Bylos duomenimis akivaizdu, jog ieškovas negali būti laikomas tapusiu 920 000 Eur kredito lėšų sumos visa apimtimi savininku. Laikantis atsakovo pozicijos, kreditą, kuriuo objektyviai dėl ne nuo ieškovo priklausančių priežasčių nebuvo galima pasinaudoti ir juo disponuoti, ieškovas turėtų grąžinti bankui ir dar sumokėti palūkanas už naudojimąsi kreditu, nors tokiu kreditu iš tikrųjų objektyviai (realiai) nesinaudojo ir negalėjo pasinaudoti dėl su banko veikla susijusių priežasčių.
2. Sutarties sąlygos leidžia daryti tokias išvadas: (i) priešingai nei teigia atsakovas, pagal savo paskirtį Sutartimi teiktinas kreditas vertintinas kaip tikslinis, nepaisant to, kad Sutartimi iš tikrųjų nėra finansuojamas kuris nors konkretus investicinis projektas; (ii) Atsakovo apeliaciniame skunde esantis aiškinimas, jog mokėjimo nurodymų pateikimas buvo privalomas tik tuo atveju, jeigu kompetentingo banko organo sprendime buvo nurodoma, jog paskola suteikiama apyvartinėms lėšoms su tiksliniu panaudojimu (konkrečiam projektui įgyvendinti), o tais atvejais, kai paskola suteikiama apyvartinėms lėšoms be detalizuoto tikslinio panaudojimo, ieškovas neturėjo prievolės iš anksto pateikti bankui mokėjimus pagrindžiančių dokumentų kopijas, neatitinka paties atsakovo parengtų Sutarties 4.2.1.1 punkto sąlygų, įtvirtinančių ieškovo teises, numatančių ieškovo teiktinų bankui dokumentų sąrašą ir jų turinį, nustatančių banko teisę pervesti ieškovui pageidaujamą kredito sumą tik po visų dokumentų, įskaitant ieškovo mokėjimo nurodymą, lėšų gavėjo rekvizitų, mokėjimo pagrindą patvirtinančių dokumentų, pateikimo bankui, taip pat Sutarties 4.3 punkto sąlygos, nustatančios banko teisę nesuteikti ieškovui pageidaujamos kredito sumos, nustačius, jog pageidaujamą kredito sumą ketinama naudoti Sutarties 3.1 punkte nenumatytiems kreditavimo tikslams; (iii) pagal Sutarties 1.1, 4.2.1.1, 4.3 punktų turinį ir prasmę akivaizdu, jog ieškovo mokėjimo nurodymų vykdymo (nevykdymo) klausimai paties atsakovo iniciatyva yra reglamentuojami Sutartimi. Tai reiškia, jog tokie klausimai nėra vien tik banko sąskaitos sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovo, dalykas. Šie klausimai Sutarties prasme vertintini tiek kaip ieškovo, kaip kredito gavėjo, teisės pasinaudoti kredito linijos ribose kredito suma (jos dalimis) įgijimo ir įgyvendinimo aspektu, tiek kaip atsakovo, kaip kredito davėjo, pareigos tinkamai, t. y. taip, kaip tai numatyta Sutartyje, įvykdyti savo sutartinę prievolę ieškovui suteikti (pervesti) kredito lėšas. Akivaizdu, kad apeliaciniame skunde esantis teiginys, kad mokėjimo sąskaitos savininko nurodymų vykdymas - tai atskira prievolė, kylanti iš mokėjimo sąskaitos sutarties, o ne iš paskolos sandorio, prieštarauja aukščiau nurodytoms Sutarties nuostatoms; (iv) aiškinant ir vertinant Sutarties 3.1, 4.2.1.1 punktus sistemiškai, akivaizdu, kad Sutartimi jos šalys sulygo ne tik dėl tikslinio kreditavimo, bet ir dėl sąlygų, kuriomis bankas įgyja sutartinę prievolę išmokėti bendrovei pageidaujamą kredito sumą ir kartu dėl sąlygų, kurioms esant bendrovė įgyja teisę ir kartu galimybę pagal Sutartį pasinaudoti kredito lėšomis. Sutarties 3.1, 4.2.1.1punktų prasme bendrovės siekis (tikrasis ketinimas), prašant iš banko kredito (jo dalies) išmokėjimo, buvo siejamas ne su kredito (jo dalies) pervedimu į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą esančią banke, o su kredito (jo dalies) lėšų pervedimu bendrovės nurodytiems atitinkamiems lėšų gavėjams.
3. Faktas, jog teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartimi yra patvirtintas ieškovo 2 786 275,76 Lt dydžio ketvirtosios eilės kreditorinis reikalavimas, susijęs su grąžintinomis pagal mokėjimo sąskaitos sutartį lėšomis, savaime nedraudžia ieškovui reikšti teisme atsakovui ieškinyje suformuluotą reikalavimą, taip pat neįrodo ieškinio reikalavimo teisinio nepagrįstumo ir atsakovo atsikirtimų į ieškinį pagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis- pagal apeliacinio skundo argumentus patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą teisniu ir faktiniu aspektais. Taip pat, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str. 2-3 dalys).
Byloje kilo ginčas dėl momento, kada kredito sutartis laikoma įvykdyta (kreditas suteiktas). Apelianto tvirtinimu, kredito suteikimo momentas yra piniginių lėšų pervedimo į kredito gavėjo (ieškovo) sąskaitą momentas. Ieškovas laikosi pozicijos, jog kreditas turėtų būti laikomas suteiktu nuo momento, kuomet bankas ne tik perveda atitinkamą sumą į jo sąskaitą, bet ir pagal sutarties sąlygas atlieka mokėjimą jo (kliento) prašyme nurodytiems kontrahentams.
Sprendžiant šį ginčą, aktualus šalių teisnių santykių tinkamas kvalifikavimas bei kredito sutarties sąlygų aiškinimas.
Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad šalys buvo sudarę dvi atskiras sutartis- kredito suteikimo (b.l. 10-21) bei mokėjimo sąskaitos (b.l. 61). Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.881 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju šalys sudarė kredito linijos sutartį apyvartinėms lėšoms papildyti, išskyrus skolų (įsipareigojimų) pagal turimas paskolas, kredito sutartis grąžinimui (sutarties 3.1 punktas).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pagal šią sutartį 2011-11-14 dienai ieškovas buvo išnaudojęs ir negrąžinęs atsakovui 435 000 Eur sumą kredito linijos, iš atsakovo į ieškovo sąskaitą 2011-11-15 pervestų 520 000 Eur dydžio kredito linijos dalių bei 2011-11-16 pervestos 400 000 Eur sumų, atsakovas įvykdė ieškovo pavedimus 266 600 Eur sumai, neįvykdyti buvo 12 mokėjimo pavedimų, nes Lietuvos banko valdyba 2011-11-16 nutarimu Nr.03-186 paskelbė atsakovo veiklos apribojimą (moratoriumą). Realiai suma, kuria pagal kredito linijos sutartį ieškovas pasinaudojo, yra 701 600 Eur ir, teismo vertinimu, būtent tokiai sumai kredito sutartis laikytina sudaryta.
Teismas, spręsdamas, kad ieškovui suteikto kredito suma yra 701 660 eurų, rėmėsi argumentu, jog Kredito suteikimo tvarką reglamentuoja sutarties 4.2.1.1 punktas, pagal kurį kredito lėšos (jų dalys) kredito linijos ribose suteikiamos, lėšas pervedant į ieškovo sąskaitą atsakovo banke, ieškovui pateikus prašymą, kuriame nurodoma pageidaujama kredito suma, gautų kredito lėšų panaudojimo paskirtis ir mokėjimo nurodymą pervesti lėšas ieškovo nurodytais rekvizitais. Teismo vertinimu, kredito suteikimu pagal šią sutarties sąlygą laikytinas ne tik pirmosios sąlygos- pervesti lėšas į kredito gavėjo sąskaitą, įvykdymas, bet ir antrosios sąlygos- mokėjimo nurodymo pervesti kredito lėšas kredito gavėjo nurodytais rekvizitais, išpildymas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks šios sutarties sąlygos aiškinimas nėra pagrįstas. Visų pirma, momentas, nuo kurio kreditas laikomas suteiktu, aiškiai apibrėžtas kredito sutarties 5 punkte- jame nurodyta, kad kredito suteikimo data yra laikoma priklausančios pervesti pinigų sumos įskaitymo į atsiskaitomąją sąskaitą data. Taigi, kredito suteikimo momentas sutartyje nėra siejamas su kredito lėšų išmokėjimo kredito gavėjo kontrahentams sąlyga. Tuo tarpu sutarties 4.2.1 punktas reglamentuoja ne kredito suteikimo momentą, o kredito suteikimo bei jo naudojimo tvarką, tai yra tvarką, kaip kredito gavėjas užsako pageidaujamą kredito sumą ir kaip ją gauna į savo sąskaitą (sutarties 4.2.1.1 punkte nurodoma, jog paraiškoje turi būti nurodoma suma, panaudojimo paskirtis, mokėjimo nurodymas pervesti lėšas kredito gavėjo nurodytais rekvizitais. Šiame sutarties punkte taip pat nurodomas terminas, per kurį bankas turi pervesti kredito gavėjo pageidaujamą sumą į kredito gavėjo sąskaitą banke). Taigi, apeliantas skunde pagrįstai nurodo, jog ieškovo įsipareigojimas pateikti tam tikro turinio prašymą tam, kad būtų inicijuota paskolos (jos dalies) suteikimo procedūra, negali būti aiškinamas plečiamai - kaip egzistuojantis paskolos sutarties rėmuose banko įsipareigojimas pervesti paskolos lėšas bendrovės nurodytiems kontrahentams.
Tokią išvadą patvirtina ir sutarties vykdymo aplinkybės: 2011-11-15 ir 2011-11-16 prašymuose dėl pinigų išmokėjimo (b.l. 22-24) ieškovas prašė pervesti atitinkamas sumas būtent į jo sąskaitą. Šiuose prašymuose nėra nurodomi jokie kiti rekvizitai (ieškovo kontrahentai, jų sąskaitų numeriai), kuriais kredito lėšos turėtų būti pervestos iš ieškovo sąskaitos. Šių prašymų turinys patvirtina apelianto nurodomas faktines aplinkybes, jog reikalavimas prašyme nurodyti kredito panaudojimo paskirtį bei lėšų gavėjų rekvizitus buvo taikomas tik tais atvejais, kai kredito sutartyje buvo numatyta tikslinė jo naudojimo paskirtis.
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apelianto argumentą, jog pervedus kredito lėšas pagal kredito gavėjo (ieškovo) prašymą į jo sąskaitą, prievolė suteikti kreditą buvo įvykdyta būtent į ieškovo sąskaitą pervestų sumų apimtyje (CK 6.123 str.) ir nuo to momento šalių santykiai vertintini kaip kylantys kitos- mokėjimo sąskaitos sutarties pagrindu (CK 6.913 str.). Ieškovas, į kurio banko sąskaitą buvo įskaitytos kredito sumos, nuo jų įskaitymo momento įgijo galimybę disponuoti šiomis lėšomis- pateikti bankui nurodymus, kam iš jo kontrahentų ir kokias sumas bankas turėtų pervesti (mokėjimo sąskaitos sutarties 4.3 punktas), kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta (pateikti mokėjimo nurodymai pervesti atitinkamas sumas į ieškovo klientų sąskaitas). Aplinkybė, kad dalis šių mokėjimo nurodymų nebuvo įvykdyti, nepriklausė ne tik nuo ieškovo, bet ir nuo atsakovo, kadangi pavedimų vykdymas buvo sustabdytas dėl bankui Snoras Lietuvos Banko paskelbto veiklos moratoriumo (sustabdymo).
Kredito sutarties sudarymo teismo sprendime nurodytos sumos apimtyje nepagrindžia ir teismo argumentas, jog nagrinėjamu atveju atsakovas tik įskaitė lėšas į ieškovo sąskaitą, tačiau nepervedus jų ieškovo kontrahentams, ieškovas neįgijo nuosavybės teisės į šias lėšas, o kredito sutartis gali būti laikoma tinkamai sudaryta, kai perduodama nuosavybės teisė į kredito dalyką ir asmuo įgyja objektyvią galimybę juo naudotis ir disponuoti. Lietuvos apeliacinis teismas yra pasisakęs dėl banko sąskaitos sutarties turinio ir iš šios sutarties kylančių prievolių pobūdžio (Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2334/2012). Šioje nutartyje apeliacinis teismas nurodė, jog banko sąskaitos teisniai santykiai yra prievoliniai, o ne nuosavybės santykiai; banko sąskaitos savininkas turi prievolinio pobūdžio reikalavimą, kad bankas, remiantis banko sąskaitos sutartimi, išmokėtų lėšas (nagrinėjamu atveju- jas pervestų ieškovo nurodytiems kontrahentams); toks reikalavimas yra nuosavybės teisės objektas (kitas turtas- CK 4.38 str.), tačiau jis negali būti tapatinamas su nuosavybės teise į sąskaitoje esančias lėšas. Taigi, nuosavybės teisė į sąskaitoje esančias lėšas sąskaitos savininkui neatsirado ne tik šiuo atveju, kai dėl bankui taikyto moratoriumo jis prarado galimybę sąskaitoje esančiomis lėšomis disponuoti; nuosavybės teisė į šias lėšas neatsiranda visais atvejais, nes banko sąskaitoje esančios piniginės lėšos nėra materialusis turtas.
Atsižvelgdama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliaciniame skunde BAB bankas ,,Snoras“ teisingai nurodo, jog likutis kliento mokėjimo sąskaitoje vienareikšmiškai traktuotinas kaip banko skolinis įsipareigojimas (finansinė prievolė) klientui, kurią draudžiama vykdyti po moratoriumo paskelbimo / bankroto bylos iškėlimo. Visi banko klientai, kurie turėjo teisę reikalauti, kad bankas įvykdytų savo finansines prievoles, tampa banko kreditoriais, kurių reikalavimai gali būti tenkinami tik bankroto įstatymo nustatyta tvarka.
Pirmosios instancijos teismas aiškindamas kredito sutarties 4.2.1.1 punktą pagal ieškovo nurodytus argumentus, rėmėsi ir CK 1.5 str. įtvirtintais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog galimybę disponuoti piniginėmis lėšomis, esančiomis banko ,,Snoras“ sąskaitose, dėl taikyto moratoriumo bei vėliau- bankroto bylos iškėlimo- prarado ne tik ieškovas, bet visi šio banko klientai (įvairaus pobūdžio sąskaitų savininkai). Šie subjektai taip pat turi tik reikalavimo teises į bankrutuojantį banką kaip šio kreditoriai, todėl situacija, kai banko klientas neturi galimybės pasinaudoti banko sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis, negali būti vertinama kaip išskirtinė tik dėl tos priežasties, kad šios lėšos į banko kliento sąskaitą buvo pervestos kaip jam suteiktas kreditas. Todėl nagrinėjamu atveju CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti principai, priešingai, nesudaro pagrindo ieškovą išskirti iš kitų banko ,,Snoras“ kreditorių.
Faktinė aplinkybė, kad ieškovas neturėjo galimybės įgyvendinti kreditavimo tikslo (neįgijo galimybės disponuoti kredito lėšomis kaip apyvartinėmis lėšomis), negali lemti kitokio negu konstatuotas šioje nutartyje, šalių teisnių santykių kvalifikavimo, kadangi šis tikslas (gauti apyvartines lėšas) nebuvo įgyvendintas ne dėl tos priežasties, kad bankas nesuteikė ieškovui jo prašyto kredito, o dėl to, kad, suteikus kreditą (pervedus ieškovo prašytą pinigų sumą į jo sąskaitą), banko veikla buvo sustabdyta.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino kredito sutarties sąlygas, šalių teisnių santykių kvalifikavimui netinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir tai sudaro pagrindą skundžiamą sprendimą panaikinti bei priimti priešingą sprendimą- ieškinį atmesti (CPK 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendži a:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- UAB ,,Mediashop“ ieškinį atmesti.