- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-10
- Bylos Nr.
- A-143-556/2024
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 12.19Mokesčių įstatymų pažeidimai ir atsakomybė
- 17.3.1Statybą leidžiančio dokumento išdavimas
- 17.3.4Kiti su statybą leidžiančiais dokumentais susiję klausimai
- 17.7Kiti su statyba susiję klausimai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. A51-73456/22 (3.3.10.4E-AD24) (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad Administracijos Sprendimas priimtas remiantis 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, tačiau specialiuosius reikalavimus (įskaitant ir mokestines prievoles), susijusius su statybos leidimo išdavimu adresu: (duomenys neskelbtini), Administracija buvo išdavusi dar iki Įstatymo įsigaliojimo. Įstatymas, kuriuo remdamasi Administracija priėmė skundžiamą Sprendimą ir reikalauja sumokėti infrastruktūros plėtros mokestį, įsigaliojo 2021 m. sausio 1 d., tačiau reikalavimai namo statybai ir veiksmai, susiję su statybos leidimo gavimu, buvo atlikti dar iki šio Įstatymo įsigaliojimo, t. y. specialieji reikalavimai bei mokestinės prievolės, susijusios su infrastruktūros mokesčiu norint gauti statybos leidimą, iš Administracijos gautos 2020 m. gruodžio 18 d., įmoka už statybos leidimo išdavimą gyvenamajam namui statyti sumokėta 2020 m. gruodžio 29 d., prašymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą Administracijai pateiktas per atitinkamą sistemą 2020 m. gruodžio 29 d.
3. Pareiškėjas skunde vadovaujasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 straipsnio 24 dalies nuostatomis. Statinio projektas yra visos reikalingos dokumentinės dalies parengimas bei visų mokesčių sumokėjimas, susijęs su statybos leidimo gavimu, visuma. Kaip minėta, specialiuosius reikalavimus namo projektui Administracija išdavė 2020 m. gruodžio 18 d., iki Įstatymo įsigaliojimo dienos, todėl statinio projektui turi būti taikomi tą dieną galioję teisės aktai, t. y. tie, kurie galiojo iki 2021 metų. Pareiškėjui 2020 m. gruodžio 18 d. gavus specialiuosius reikalavimus namo projektui, Administracija papildomai pateikė ir tai dienai taikomas mokestines prievoles ir reikalavimus, susijusius su statybos leidimo gavimu, t. y. 2016 m. sausio 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos sprendimą Nr. 1-291 „Dėl paramos socialinės ir inžinerinės infrastruktūros plėtrai dydžių ir teikimo“, pagal kurį įmoką už infrastruktūros plėtrą buvo galima atlikti pasirinktinai, t. y. laisva valia.
4. Pareiškėjas vertino, kad Administracija šiuo atveju išduodama statybos leidimą, privalėjo remtis tais teisės aktais ir taikyti būtent tuos teisės aktus (įskaitant mokestines prievoles susijusias su infrastruktūros plėtros mokesčiu), kuriuos išdavė su specialiaisiais reikalavimais. Tačiau dabar norint gauti statybos leidimą gyvenamojo namo statybai Administracija jau priverstinai reikalauja sumokėti infrastruktūros mokestį ir taiko nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Įstatymą, nors iki šio Įstatymo įsigaliojimo, Statybos įstatymo 24 straipsnio 24 dalies nuostatose aiškiai nurodyta, kad taikomi teisės aktai, kurie galiojo išduodant specialiuosius reikalavimus.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas teigė, kad Administracijos priverstinis reikalavimas sumokėti infrastruktūros mokestį (norint gauti statybos leidimą) paaiškėjo 2022 m. kovo 16 d. pakartotinai į sistemą įkėlus prašymą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, dėl to pareiškėjas 2022 m. balandžio 26 d. elektroniniu laišku kreipėsi į Administraciją su prašymu paaiškinti dėl priverstinio infrastruktūros mokesčio mokėjimo pagrįstumo. Administracija į prašymą pateikė skundžiamą Sprendimą, kuris yra neteisėtas ir nepagrįstas, prieštaraujantis Statybos įstatymo 24 straipsnio 24 dalies nuostatoms, dėl to turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
6. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad į „Infostatyba“ prašymas dėl objekto, esančio (duomenys neskelbtini), statybą leidžiančio dokumento išdavimo buvo pateiktas du kartus, tačiau statybą leidžiantis dokumentas išduotas nebuvo. Pareiškėjo argumentacija buvo specialiųjų architektūrinių reikalavimų išdavimo data, t. y. jų išdavimas dar iki Įstatymo įsigaliojimo (2021 m. sausio 1 d.). Pareiškėjas skunde remiasi Statybos įstatymo 24 straipsnio 24 punkte nustatytu reglamentavimu, kurio Administracija neginčija. Nagrinėjamu atveju, t. y. vertinant, ar pareiškėjas turi prievolę mokėti savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką, minėta teisės norma yra neaktuali, nes ji yra susijusi su reikalavimais statinio projektui ir prisijungimo sąlygoms, o Įstatymo reikalavimas sumokėti savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką nėra laikytinas reikalavimu statinio projektui, statinio projekto sprendiniai dėl pareigos mokėti savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką ar ne nekinta. Specialiųjų reikalavimų išdavimas statytojui užtikrina teisės aktų taikytinų statinio projektui (sprendiniams) taikytiną teisę tai dienai, kada tokie reikalavimai buvo išduoti, tačiau ne kitiems, su projekto sprendiniais nesusijusiems reikalavimams (infrastruktūros plėtros įmokai, įmokai už statybą leidžiančio dokumento išdavimą ar kt.). Analogiško teisinio vertinimo laikosi ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, kuri yra Įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių kitų teisės aktų rengėja. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos tinklapyje, dažniausiai užduodamų klausimų skiltyje „27. Savivaldybių infrastruktūros plėtra“ pateikiamas toks vertinimas: „<...> SIPĮ [Įstatymas], įsigaliojęs 2021 m. sausio 1 d., reikalavimų statinio projektams (nei pradėtam rengti iki jo įsigaliojimo, nei po įsigaliojimo) ar statybos procesams ir procedūroms, pradėtoms iki jo įsigaliojimo, reikalavimų nenustato. Įmoka, kaip ji apibrėžta SIPĮ 2 straipsnio 7 dalimi, ir jos mokėjimo atvejai nesietini su reikalavimais statinio projektui“.
8. Teigė, kad specialiųjų reikalavimų išdavimo data, t. y. ar jie išduoti iki Įstatymo įsigaliojimo, ar po to, neturi jokios įtakos prievolei mokėti savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką, todėl pareiškėjo skunde išdėstyta pozicija yra visiškai nepagrįsta. Pareigą pareiškėjui mokėti infrastruktūros plėtros įmoką nustato ne atsakovas; ši pareiga yra nustatyta Įstatyme ir kituose teisės aktuose (Įstatymo 2 str. 7 d., 15 str. 1 d., Statybos įstatymo 27 str. 8 d. ir kt.). Pareiškėjas prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą pirmą kartą pateikė 2020 m. gruodžio 29 d., tačiau dėl nepateiktos dokumentacijos prašymas buvo atmestas. Antrą kartą prašymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą buvo pateiktas tik 2022 m. kovo 16 d., t. y. po daugiau nei vienerių metų ir jau įsigaliojus Įstatymui. Vadovaujantis Statybos įstatymo 27 straipsnio 8 dalimi, jeigu <...> vadovaujantis Infrastruktūros plėtros įstatymo nuostatomis <...> nesumokėta savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka, kai ją privaloma sumokėti <...>, Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ įregistruotas prašymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą nepriimamas. Statybos įstatymas yra atitinkamai susietas su Įstatyme nustatyta pareiga mokėti infrastruktūros plėtros įmoką. Pareiškėjui 2022 m. kovo 16 d. pateikus prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą, t. y. pateikus jį po Įstatymo įsigaliojimo, jis buvo atmestas ne tik gavus kitų pastabų, tačiau ir nurodant, kad „vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo nuostatomis, nepasirašyta savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis/nesumokėta savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka, kai ją privaloma sumokėti. <...>“. Kadangi pareiškėjas prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą pateikė 2022 m. kovo 16 d., todėl pagal Įstatymo 2 straipsnio 7 dalį ir 15 straipsnį jis laikytinas įmokos mokėtoju. Savivaldybės infrastruktūros įmoka ir jos mokėjimas nesietini su reikalavimais statinio projektui ir atitinkamai klausimas dėl jų mokėjimo priimamas, atsižvelgiant į prašymo (tiek ir pakartotinio) išduoti statybą leidžiantį dokumentą pateikimo dieną galiojusius teisės aktų reikalavimus.
9. Atsakovas pažymėjo, kad atleidimas nuo Įstatyme nustatytos savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo turi būti pagrįstas ir taikomas tik išimtiniais Įstatyme ar Apraše nustatytais atvejais jų neaiškinant plečiamai. Įstatymas suteikė savivaldybės tarybai teisę nustatyti savo tvarką ir kriterijus, kai savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka nemokama, tačiau jie gali skirtis nuo Įstatymo 15 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų atvejų. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 1-815 patvirtino Aprašą, kuris tebėra galiojantis ir teisėtas, taigi ir privalomas. Net ir panaikinus Sprendimą, pareiga mokėti įmoką išliks. Pareiškėjas neteigia, kad Sprendimas neatitinka teisės aktų nuostatų, esminis pareiškėjo argumentas yra tas, jog jis neturi pareigos mokėti, tačiau nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis atitinka atleidimo nuo įmokos kriterijus.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
11. Teismas nustatė, kad Administracija 2020 m. gruodžio 18 d. išdavė pareiškėjui specialiuosius architektūros reikalavimus gyvenamosios paskirties (dviejų butų) pastatui statyti adresu: (duomenys neskelbtini). Specialiuosiuose reikalavimuose nurodyta statinio rūšis – naujo statinio statyba. Specialiųjų reikalavimų 13 punkte nustatyta, kad pagal Statybos įstatymo 24 straipsnio nuostatas specialieji architektūros reikalavimai galioja 5 metus nuo jų išdavimo dienos, jeigu negautas statybą leidžiantis dokumentas. Gavus statybą leidžiantį dokumentą, specialieji architektūros reikalavimai galioja iki statybų procedūros užbaigimo dienos.
Šalies argumentai
12. Pareiškėjas 2020 m. gruodžio 29 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pareiškėjo prašymas 2021 m. sausio 7 d. buvo atmestas dėl to, kad kartu su prašymu nebuvo pateikta projekto dokumentacija. Pareiškėjas pastarojo atsakovo sprendimo teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo.
13. Pareiškėjas 2022 m. kovo 16 d. pakartotinai Administracijai pateikė prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą, tačiau ir šis prašymas buvo atmestas, 2022 m. kovo 21 d. savitarnos tinklalapyje „Infostatyba“ nurodytos prašymo atmetimo priežastys: „1. BSR lentelėje nurodyta tik viena nuotekų valykla; 2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo nuostatomis, nepasirašyta savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis/nesumokėta savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka, kai ją privaloma sumokėti (Statybos įstatymo 27 straipsnio 8 punkto reikalavimas), teikiama skiltyje „Kiti dokumentai“; 3. Pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 32 dalį (2021 m. lapkričio 1 d. redakcija), statybą leidžiantis dokumentas išduodamas visų statytojų (užsakovų) vardu. Prašyme nurodykite du statytojus. Projektinė dokumentacija turi būti pasirašyta abiejų statytojų.“. Šio sprendimo pareiškėjas taip pat neginčijo.
14. Pareiškėjas 2022 m. balandžio 23 d. elektroniniu paštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Infrastruktūros skyrių prašydamas pateikti patvirtinimą, kad jis, išduodant statybos leidimą adresu: (duomenys neskelbtini), yra atleidžiamas nuo infrastruktūros mokesčio. Administracija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2022 m. balandžio 23 d. prašymą, skundžiamame Sprendime nurodė, kad infrastruktūros plėtros įmoka yra statytojo mokestinė prievolė, bet ne dokumentas ar teisės aktas, pagal kuriuos turi būti rengiamas pats statinio projektas. Pažymėjo, kad nuo 2021 m. sausio 1 d. statytojas prie prašymo išduoti statybą leidžiantį dokumentą, be statinio projekto, parengto pagal Statybos įstatymo 24 straipsnio reikalavimus, turi pateikti ir įmokos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismas nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į tai, jog specialieji architektūros reikalavimai pareiškėjui buvo išduoti 2020 m. gruodžio 18 d., taip pat pirminis prašymas paduotas 2020 m. gruodžio 29 d., t. y. iki Įstatymo įsigaliojimo, prievolė mokėti infrastruktūros plėtros mokestį jam nekyla.
16. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pakartotinai pateiktam prašymui išduoti statybą leidžiantį dokumentą (2022 m. kovo 16 d.), galiojo Įstatymo bei Statybos įstatymo nuostatos dėl savivaldybės infrastruktūros mokesčio mokėjimo, t. y. taikant minėtus teisės aktus nebuvo pažeidžiami teisės aktų galiojimo laike principai. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis atitinka atleidimo nuo infrastruktūros plėtros įmokos kriterijus.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas su pareiškėjo argumentais nesutiko. Nurodė, kad pagal bendrąją materialinių teisės normų galiojimo laike taisyklę jos yra taikomos tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjas nenustato kitaip. Dauguma teisinių santykių yra tęstiniai, todėl, nors teisinis santykis ir yra atsiradęs iki įsigaliojant konkrečiam įstatymui, teisėms, pareigoms ar faktams, atsirandantiems galiojant naujam įstatymui, turi būti taikomos tuo metu galiojančio įstatymo nuostatos. Teisinį santykį privalu analizuoti, atsižvelgiant į jo susiformavimo etapus, stadijas ir jį paveikusių juridinių faktų atsiradimo momentą.
18. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 1475 patvirtintu Kompensacijos savivaldybių infrastruktūros plėtros iniciatoriams už jų patirtas išlaidas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika), Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 1-815 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo ir atleidimo nuo jos, kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, kada Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka nemokama arba mokama dalimis, tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 1-816 „Dėl infrastruktūros plėtros įmokos tarifų tvirtinimo“ nuostatomis.
19. Teismas pažymėjo, kad tiek ginčui aktualaus Įstatymo, tiek jį įgyvendinančių susijusių teisės aktų (Metodikos, Tvarkos aprašo) nuostatos sieja statytojo prievolės mokėti įmoką atsiradimą su kreipimusi į savivaldybės administraciją su prašymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Todėl sprendžiant šalių ginčą dėl prievolės mokėti infrastruktūros plėtros įmoką atsiradimo, pareiškėjo argumentai, kad statinio projektui turi būti taikomi tos dienos teisės aktai galioję tą dieną, kai buvo išduoti specialieji reikalavimai, atmestini kaip nepagrįsti.
20. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas pirmą kartą prašymą išduoti statybą leidžianti dokumentą pateikė 2020 m. gruodžio 29 d., 2021 m. sausio 6 d. prašymas patikrintas ir 2021 m. sausio 7 d. atmestas.
21. Remdamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (toliau – ir STR, Reglamentas) nuostatomis, teismas pažymėjo, kad byloje įrodymų, jog pareiškėjo 2020 m. gruodžio 29 d. prašymas būtų pažymėtas „Priimtas“ ir pradėtos Reglamento 14 punkte nurodytos procedūros nėra. Priešingai, pareiškėjo pateiktas išrašas patvirtina, kad jo prašymas pažymėtas kaip atmestas, pastabose nurodyta, jog nepateikta projekto dokumentacija, t. y. pagal Reglamento 13.2 punktą laikomas nepriimtu. Pareiškėjas atsakovo sprendimo nepriimti jo prašymo įstatymų nustatyta tvarka neskundė.
22. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2022 m. kovo 16 d. pateikė naują prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą, todėl vertino, jog jis turėjo vadovautis galiojančiomis Įstatymo normomis ir prieš teikiant prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą, vadovaujantis tiek Metodikos 2 punktu, tiek Tvarkos aprašo 2 punktu privalėjo pateikti prašymą apskaičiuoti mokėtiną įmoką.
23. Teismas, remdamasis Įstatymo, Statybos įstatymo, Tvarkos aprašo nuostatomis sutiko su atsakovo argumentais, kad savivaldybė, naudodama savo finansinius išteklius, išimtinai veikia miesto ir jos gyventojų interesų atžvilgiu. Bet koks atleidimas nuo įstatyme numatytos savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo turi būti pagrįstas ir taikomas išimtinai įstatyme ar savivaldybės tarybos nustatytais atvejais jų neaiškinant plečiamai, nes atleidimo nuo įmokos atveju mažėja savivaldybės infrastruktūrai skirtų lėšų kiekis, tačiau savivaldybės infrastruktūros poreikis padidėja.
24. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei 2022 m. balandžio 23 d. prašyme patvirtinti, kad jam nereikia mokėti infrastruktūros mokesčio, nei bylos nagrinėjimo metu nenurodė jokių konkrečių Įstatyme ir (ar) Apraše įtvirtintų pagrindų, kuriais remiantis pareiškėjas turi būti atleidžiamas nuo infrastruktūros plėtros įmokos. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų nenustatė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja aplinkybės, atitinkančios Tvarkos aprašė nurodytas sąlygas, kurioms esant pareiškėjas turėtų būti atleidžiamas nuo infrastruktūros plėtros įmokos.
25. Teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pagrįstai vadovavosi nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis dėl savivaldybių infrastruktūros plėtros įmokos. Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad pakartotinį (naują) prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą pareiškėjas Administracijai pateikė jau po Įstatymo įsigaliojimo, todėl, remiantis Įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi ir 15 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas yra laikomas įmokos mokėtoju. Teismas sprendė, kad Administracija, nenustačiusi egzistuojančių sąlygų pagal Įstatymą ir Tvarkos aprašą atleisti pareiškėją nuo infrastruktūros plėtros įmokos, pagrįstai netenkino pareiškėjo 2022 m. balandžio 23 d. elektroniniu paštu pateikto prašymo. Skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Teismas pareiškėjo skundą atmetė, netenkino prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
III.
26. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.
27. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi jis nepagrįstas ir šališkas. Teismas priimdamas sprendimą analizavo Įstatymo, Aprašo, Metodikos, Tvarkos aprašo nuostatas, nors pareiškėjas teigia, kad jis veiksmus, susijusius su statybos leidimo gavimu atliko dar iki Įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2021 m. sausio 1 d.
28. Pareiškėjas akcentuoja, kad teisingam sprendimo priėmimui labai svarbu yra tai, jog specialieji reikalavimai bei mokestinės prievolės, susijusios su infrastruktūros mokesčiu norint gauti statybos leidimą, iš Administracijos buvo gauti 2020 m. gruodžio 18 d.
29. Nurodo, kad statinio projektas yra visos reikalingos dokumentinės dalies parengimas bei visų mokesčių sumokėjimas susijęs su statybos leidimo gavimo visuma. Specialiuosius reikalavimus namo projektui adresu: (duomenys neskelbtini), Administracija išdavė 2020 m. gruodžio 18 d., t. y. dar iki Įstatymo įsigaliojimo dienos, todėl, remiantis Statybos įstatymo nuostatomis, turėjo būti taikomi teisės aktai, kurie galiojo išduodant specialiuosius reikalavimus, t. y. tie, kurie galiojo iki 2021 m. Taigi, minėtame įstatyme yra aiškiai ir tiksliai apibrėžtas teisės aktų taikymas. Teismas, priimdamas sprendimą pats sau prieštarauja taikydamas teismų praktiką, kurioje nurodyta, jog pagal bendrąją materialinių teisės normų galiojimo laike taisyklę, jos yra taikomos tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjas nenustato kitaip.
Žemesnės instancijos teismas
30. Teismas sprendime analizuoja naujai įsigaliojusį Įstatymą, Aprašą ir jų taikymą, visai neatsižvelgdamas į Statybos įstatymo aiškų reglamentavimą dėl teisės aktų taikymo.
Šalies argumentai
31. Pareiškėjas teigia, kad teismas sprendime nepasisakė apie kartu su specialiaisiais reikalavimais Administracijos pateiktą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 1-291 „Dėl paramos socialinės ir inžinerinės infrastruktūros plėtrai dydžių ir teikimo“, pagal kurį įmoką už infrastruktūros plėtrą buvo galima atlikti pasirinktinai, t. y. laisva valia. Minėto dokumento pateikimas suformavo konkretų juridinį faktą ir tam tikrus lūkesčius, kokie teisės aktai bus taikomi, kai bus kreiptasi dėl statybos leidimo išdavimo. Teismas apie minėto dokumento pateikimą ir esamo fakto atsiradimą nieko nepasisakė, jo nevertino. Priimdamas sprendimą teismas rėmėsi materialinėmis prasmėmis nauda miestui, t. y., kad savivaldybė naudodama savo finansinius išteklius išimtinai veikia miesto ir jos gyventojų interesų atžvilgiu, o atleidimo nuo įmokos atveju mažėja savivaldybės infrastruktūrai skirtų lėšų kiekis.
32. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, prieštaraujantis Statybos įstatymo 24 straipsnio 24 dalies nuostatoms, kadangi pareiškėjui išduodant statybos leidimą turi būti taikomi tos dienos teisės aktai dėl infrastruktūros mokesčio sumokėjimo, kurie galiojo tą dieną, kai jam buvo išduoti specialieji reikalavimai.
Atsiliepimas
33. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
34. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas palaiko savo poziciją, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra šališkas ir nepagrįstas, prieštaraujantis Statybos įstatymo 24 straipsnio 24 dalies nuostatoms, kadangi pareiškėjui išduodant statybos leidimą privalėjo būti taikomi tos dienos teisės aktai dėl infrastruktūros mokesčio sumokėjimo, kurie galiojo tą dieną, kai jam buvo išduoti specialieji reikalavimai.
35. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija. Priešingai nei teigia pareiškėjas, Statybos įstatymo 24 straipsnio 24 dalis nenumato, jog išduodant statybos leidimą privalėjo būti taikomi tos dienos teisės aktai dėl infrastruktūros mokesčio sumokėjimo, kurie galiojo tą dieną, kai jam buvo išduoti specialieji reikalavimai. Kitaip tariant, pareiškėjo pozicija nėra pagrindžiama jokiomis teisės aktų nuostatomis.
36. Vertinant, ar pareiškėjas turi prievolę mokėti savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką, minėta Statybos įstatymo nuostata yra neaktuali, nes ji susijusi su reikalavimais statinio projektui ir prisijungimo sąlygoms, o Įstatymo reikalavimas sumokėti savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką nėra laikytinas reikalavimu statinio projektui, statinio projekto sprendiniai dėl pareigos mokėti savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką ar ne nekinta. Vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 47 dalimi, specialieji reikalavimai – neprivalomas, statytojo (užsakovo) pageidavimu statiniui nustatytų specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų rinkinys, kurį išduoda savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas. Taigi specialiųjų reikalavimų išdavimas statytojui užtikrina teisės aktų, taikytinų statinio projektui (sprendiniams) taikytiną teisę tai dienai, kada tokie reikalavimai buvo išduoti, tačiau ne kitiems, su projekto sprendiniais nesusijusiems reikalavimams (infrastruktūros plėtros įmokai, įmokai už statybą leidžiančio dokumento išdavimą ar kt.). Analogiško teisinio vertinimo laikosi ir Aplinkos ministerija, kuri yra Įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių kitų teisės aktų rengėja.
37. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą bei minėtą išaiškinimą, atsakovas vertina, kad specialiųjų reikalavimų išdavimo data, t. y. jie išduoti iki Įstatymo įsigaliojimo ar po to, neturi jokios įtakos prievolei mokėti savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką, todėl pareiškėjo išdėstyta pozicija, jog būtent dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo iki Įstatymo įsigaliojimo jis turėtų būti atleidžiamas nuo savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo yra visiškai nepagrįsta. Susidariusioje situacijoje yra aktuali Statybos įstatymo 27 straipsnio 8 dalis.
38. Atsakovas pažymi, jog pareigą pareiškėjui mokėti infrastruktūros plėtros įmoką nustato ne Administracija, ši pareiga yra nustatyta Įstatyme ir kituose teisės aktuose (Įstatymo 2 straipsnio 7 dalis, 15 straipsnio 1 dalis, Statybos įstatymo 27 straipsnio 8 dalis ir kt.). Teisės aktai (Įstatymas) suteikė savivaldybės tarybai teisę nustatyti savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo ir atleidimo nuo jos mokėjimo tvarką, taip pat patvirtina kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, kada savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka nemokama arba mokama dalimis (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 6 punktas).
39. Pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 8 dalį, jeigu <...> vadovaujantis Infrastruktūros plėtros įstatymo nuostatomis <...> nesumokėta savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka, kai ją privaloma sumokėti <...>, Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ įregistruotas prašymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą nepriimamas. Taigi Statybos įstatymas yra atitinkamai susietas su Įstatyme nustatyta pareiga mokėti infrastruktūros plėtros įmoką.
40. Administracija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentu, jog pareiškėjas 2022 m. kovo 16 d. (t. y. po Įstatymo įsigaliojimo) pateikė naują (pakartotinį) prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą, todėl turėjo vadovautis galiojančiomis Įstatymo normomis ir prieš teikiant prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą vadovaujantis tiek Metodikos 2 punktu, tiek Aprašo 2 punktu privalėjo pateikti prašymą apskaičiuoti mokėtiną įmoką. Kadangi pareiškėjas prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą pateikė 2022 m. kovo 16 d., todėl pagal Įstatymo 2 straipsnio 7 dalį ir 15 straipsnį jis laikytinas įmokos mokėtoju.
41. Atsakovas pažymi, kad savivaldybė naudodama savo finansinius išteklius išimtinai veikia miesto ir jos gyventojų interesų atžvilgiu. Taigi, bet koks atleidimas nuo Įstatyme numatytos savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo turi būti pagrįstas ir taikomas tik išimtiniais Įstatyme ar Apraše nustatytais atvejais jų neaiškinant plečiamai, nes atleidimo nuo įmokos atveju mažėja savivaldybės infrastruktūrai skirtų lėšų kiekis (nesurenkami pinigai), tačiau savivaldybės infrastruktūros poreikis padidėja. Vertinant Aprašo turinį būtina atsižvelgti į jame nurodytų nuostatų tikslus ir tarybos, kaip šio teisės akto leidėjo, ketinimus. Aprašo 10 punktas buvo numatytas siekiant išvengti atvejų, kai statytojas turėtų prisidėti prie infrastruktūros du kartus.
42. Įstatymas suteikė savivaldybės tarybai teisę nustatyti savo tvarką ir kriterijus, kai savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka nemokama, tačiau jie gali skirtis nuo Įstatymo 15 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų atvejų. Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino Aprašą, kuris tebėra galiojantis ir teisėtas, todėl privalomas.
Atsiliepimas
43. Atsakovas teigia, kad atsižvelgus į faktines aplinkybes ir aktualų teisinį reguliavimą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
44. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir išsamiai bei visapusiškai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, atsižvelgdamas į šalių pateiktus argumentus bei įrodymus. Administracijos nuomone, nekyla jokių abejonių, jog visos aplinkybės buvo ištirtos išsamiai, objektyviai, tinkamai atskleista ginčo esmė, neapsiribojant vien formaliu situacijos vertinimu. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
45. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Administracijos Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsakyta į jo prašymą dėl infrastruktūros plėtros įmokos, teisėtumo ir pagrįstumo.
46. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad pareiškėjas pirmą kartą prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą pateikė 2020 m. gruodžio 29 d., 2021 m. sausio 6 d. prašymas patikrintas ir 2021 m. sausio 7 d. atmestas, naują prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą pareiškėjas pateikė 2022 m. kovo 16 d., t. y. po Įstatymo įsigaliojimo, todėl turėjo vadovautis galiojančiomis Įstatymo normomis ir prieš teikiant prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą privalėjo pateikti prašymą apskaičiuoti mokėtiną įmoką. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis dėl savivaldybių infrastruktūros plėtros įmokos. Teismas konstatavo, kad atsakovas, nenustatęs egzistuojančių sąlygų pagal Įstatymą ir savivaldybės tarybos patvirtintą Aprašą atleisti pareiškėją nuo infrastruktūros plėtros įmokos, pagrįstai netenkino pareiškėjo 2022 m. balandžio 23 d. elektroniniu paštu pateikto prašymo. Teismas taip pat nenustatė sąlygų, kurioms esant pareiškėjas turėtų būti atleidžiamas nuo infrastruktūros plėtros įmokos.
47. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde teigia, kad teismas priėmė nepagrįstą ir šališką sprendimą. Veiksmus, susijusius su statybos leidimo gavimu, jis atliko dar iki Įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2021 m. sausio 1 d., todėl neturi mokėti infrastruktūros plėtros įmokos. Teismo sprendimo išvados prieštarauja Statybos įstatymo 24 straipsnio 24 dalies nuostatoms, kadangi pareiškėjui išduodant statybos leidimą turi būti taikomi tos dienos teisės aktai dėl infrastruktūros įmokos sumokėjimo, kurie galiojo tą dieną, kai jam buvo išduoti specialieji reikalavimai. Teismas nevertino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. 1-291 „Dėl paramos socialinės ir inžinerinės infrastruktūros plėtrai dydžių ir teikimo“, pagal kurį įmoką už infrastruktūros plėtrą buvo galima atlikti pasirinktinai.
48. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
49. Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, bei padariusi išvadą, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).
50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas priėmė šališką sprendimą.
51. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl minėtų pareiškėjo argumentų, pažymi, kad tikrinamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinį nusistatymą ar kad buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo abejoti teismo nešališkumu ar konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik bendro pobūdžio teiginiais. Todėl aptariami pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.
52. Nagrinėjamu atveju pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad pareiškėjo 2020 m. gruodžio 29 d. pateiktas prašymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą, nebuvo priimtas. Pareiškėjas atsakovo sprendimo nepriimti jo prašymo įstatymų nustatyta tvarka neskundė. Statybą leidžiančio dokumento išdavimo procesas pasibaigė. Taigi teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjui 2022 m. kovo 16 d. pateikus naują prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą, t. y. prasidėjus iš naujo siekiamo dokumento gavimo procesui, atsakovas neturėjo jokio pagrindo vadovautis iki 2021 m. sausio 1 d. galiojančiu teisiniu reglamentavimu, todėl pagrįstai pareiškėjui skundžiamame Sprendime nurodė, kad jis turi mokėti infrastruktūros plėtros įmoką ir pateikti sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.
53. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai aptarė aktualius nagrinėjamam ginčui teisės aktus, tarp jų Statybos įstatymo, Aprašo ir Reglamento nuostatas, todėl apeliacinės instancijos teismas jų papildomai nekartoja. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria teismo sprendime išdėstytam teisės normų aiškinimui ir jų taikymui byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
54. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai detaliau nevertinami, kaip neturintys teisinės reikmės nagrinėjamos bylos išsprendimui ir nesudarantys pagrindo kitaip vertinti šioje nutartyje padarytų išvadų
55. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 1 – 3 dalyse numatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).
56. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kokios faktinės aplinkybės, turinčios esminę reikšmę pareiškėjo reikalavimui išspręsti, yra nustatytos, kokie teisės aktai turi būti taikomi ginčui tarp šalių spręsti ir išdėstė argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundo reikalavimas netenkintinas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes.
57. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
58. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atmesdamas pareiškėjo skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,148 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.