Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 4 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti atskirąjį skundą, civilinėje byloje Nr. B2-957-254/2010 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Kauno keliai“, I. D. B., R. G. , V. M. , D. L. , A. Š., V. V. , D. K. , Z. D. , G. A. , A. Š. , G. J., J. R. , K. R. , J. G. , V. Š. , A. A. , B. Č. , L. R. , V. Z. , J. Š. , J. J. ieškinį atsakovei individualiai įmonei J. D. turgus „Marmantas“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai UAB „Kauno keliai“, H. D. B, R. G. , V. M. , D. L., A. Š., V. V. , D. K. , Z. D. , G. A. , A. Š. , G. J., J. R. , K. R., J. G., A. A. , V. Š., B. Č. , L. R. , V. Z. , J. Š. , J. J. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniais ir prašė IĮ J. D. turgus „Marmantas“ iškelti bankroto bylą.

Atsakovė J. D. padavė atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 6 d. nutarties dalies, kuria patvirtintas UAB „Kauno keliai“ kreditorinis reikalavimas, prašė šią nutarties dalį panaikinti ir perduoti šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas nutartyje nurodė, kad nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu gali skųsti tik administratorius ir kreditoriai, kuriems jos priimtos (ĮBĮ 26 str. 5 d.). Kiti kreditoriai šias nutartis gali skųsti tik jei jomis patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija 250 Lt ir skundą paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija 250 Lt. Teismas padarė išvadą, kad bankrutuojančios IĮ J. D. turgus „Marmantas“ savininkė neturi teisės paduoti atskirojo skundo dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 6 d. nutarties, kuria buvo patvirtinti IĮ J. D. turgus „Marmantas“ kreditoriai ir jų kreditoriniai reikalavimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-683/2009, 2007 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-791/2007). Pasak teismo, apeliantė J. D. IĮ J. D. turgus „Marmantas“ bankroto byloje yra bendraatsakovė, tačiau jos procesinių teisių apimtis yra nevienoda dėl ĮBĮ išimčių, pagal kurias ne visi bankroto bylos dalyviai turi teisę apskųsti bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartis, priimtas dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo. Teismas atsisakė priimti atskiruosius skundus kaip paduotus asmens, neturinčio teisės juos paduoti (CPK 315 str. 2 d. 2 p.).

1. Teismas, atsisakydamas priimti atskirąjį skundą, pažeidė pareiškėjos teisę kreiptis į teismą (CPK 2 str., 5 str., LR Konstitucijos 30 str. 1 d., EŽTT 6 str., 13 str.). Atskirojo skundo išnagrinėjimo rezultatas gali turėti esminę reikšmę bankroto byloje patvirtintam kreditoriniam reikalavimui ir tuo pačiu pareiškėjos turtiniams interesams. Vien faktas, kad ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardinta tarp šalių kilusio ginčo nagrinėjimo galimybė, nereiškia, kad toks ginčas apskritai negali būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Ginčas susijęs su viešuoju interesu.

2. Bankrutavusios individualios įmonės savininkė J. D. , kurios turtas yra neatskirtas nuo individualios įmonės turto, atsako už bankrutavusios individualios įmonės skolas visu savo turtu (CK 2.50 str., IĮ 2 str.). J. D. turi teisę kreiptis į teismą su atskiruoju skundu kaip individualios įmonės savininkė. Tokią teisę lemia tai, kad pareiškėja yra tiesiogiai suinteresuota mokestinės nepriemokos sumažinimu, nes ji yra subsidiari atsakovei individualios įmonės bankroto byloje. Ginčas iš esmės kilęs dėl kreditorinio reikalavimo dydžio, todėl individualios įmonės savininkė turi turėti teisę kreiptis į teismą, kad būtų apgintas jos saugomos teisės ir teisėti interesai.

3. J. D. Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartimi įtraukta bendraatsakove IĮ J. D. turgus „Marmantas“ bankroto byloje, todėl ji turi teisę teikti įrodymus, pateikti prašymus, o taip pat ir paduoti atskirąjį skundą (CPK 42 str.). Teismas nukrypo nuo LAT praktikos, pagal kurią bankrutuojančios individualios įmonės savininkai gali dalyvauti bankroto byloje ir, naudodamiesi atitinkamomis procesinėmis teisėmis, ginti savo interesus bendraatsakovių teisėmis.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Atsakovė J. D. 2010 m. birželio 11 d. pateikė teismui prašymą (b.l. 31), kuriuo prašė grąžinti jos per klaidą teismui išsiųstą atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 6 d. nutarties, kuria patvirtinti fizinių asmenų kreditoriniai reikalavimai. Toks atsakovės prašymas pirmosios instancijos teisme buvo gautas jau po skundžiamos nutarties priėmimo.

Šioje byloje pateiktu atskiruoju skundu apeliantė nesutinka su ta Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 6 d. nutarties dalimi, kuria buvo patvirtintas UAB „Kauno keliai“ kreditorinis reikalavimas.

Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste- ĮBĮ) 26 straipsnio 5 dalies nuostatą, nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu gali skųsti tik administratorius ir kreditoriai, kuriems jos priimtos. Kiti kreditoriai šias nutartis gali skųsti tik jei jomis patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų ir skundą paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų. Taigi, bankroto byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių apimtis yra nevienoda, nes ne visi bankroto bylos dalyviai turi teisę apskųsti bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartis, priimtas dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo, t.y. ĮBĮ yra aiškiai apibrėžtas baigtinis ratas subjektų, turinčių teisę paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarčių, priimtų kreditorinių reikalavimų tvirtinimo klausimu.

Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartimi J. D. individualios įmonės savininkė J. D. buvo patraukta bendraatsakove nagrinėjamoje bankroto byloje. Tačiau byloje nėra duomenų, kad ji įmonei būtų pareiškusi kreditorinį reikalavimą ir jis bankroto byloje būtų patvirtintas. Taigi, J. D. nėra J. D. individualios įmonės kreditorė.

Nors J. D. pagal savo procesinę padėtį ir yra prilyginama asmeniui, turinčiam šalies procesines teises ir pareigas šios įmonės bankroto byloje, tačiau ji neturi teisės atskiruoju skundu apskųsti pirmosios instancijos teismo 2010 m. gegužės 6 d. nutarties dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo. Tad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti J. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 6 d. nutarties dalies dėl UAB „Kauno keliai“ kreditorinio reikalavimo tvirtinimo.

Remdamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas atskirojo skundo dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 6 d. nutarties dalies dėl UAB „Kauno keliai“ kreditorinio reikalavimo tvirtinimo priėmimo klausimą išsprendė teisingai. Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis turėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties dalies negaliojimo pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.