Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutuojančios L. firmos ,,Roleta“ savininko R. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 8 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, L. firmos ,,Roleta“ bankroto byloje (civilinė byla Nr. B2-2065-553/2010).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Prašyme dėl pareikštų kreditorinių reikalavimų patvirtinimo, bankrutuojančios L. firmos „Roleta“ bankroto administratoriaus UAB „Tigesta“ įgaliotas asmuo prašė J. V. 41 884,93 Lt finansinio reikalavimo netvirtinti, nes iš R. L. negauta informacija apie šio reikalavimo pagrįstumą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.

ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrintas tik tuo atveju, jeigu bankrutuojančios įmonės kreditoriais būtų pripažinti teisėtą reikalavimo teisę turintys asmenys. Priešingu atveju, padidėtų bendra bankrutuojančios įmonės skolos suma ir sumažėtų kiekvieno kreditoriaus finansinių reikalavimų patenkinimo galimybė, nes, tikėtina, jog likviduojamos įmonės turto neužtektų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Viešuoju interesu turi būti vadovaujamasi ir sprendžiant dėl galimybės patvirtinti bankrutuojančios įmonės kreditoriaus finansinį reikalavimą. Bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštiems ieškinio reikalavimams ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas ĮBĮ. Šiuo atveju kreditoriaus pareikštas prašymas dėl reikalavimo patvirtinimo yra tapatus ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštam ieškinio reikalavimui dėl pinigų sumos priteisimo. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas J. V. prašė įtraukti jį į bankrutuojančios L. firmos „Roleta“ kreditorių sąrašą su 41 884,93 Lt kreditoriniu reikalavimu, kurį grindė 2005 m. balandžio 5 d. su įmonės savininku R. L. sudaryta paskolos sutartimi. Pareiškėjas šiam reikalavimui pagrįsti pateikė 2005 m. balandžio 5 d. mokėjimo nurodymą, atliktą AB banke Swedbank, kuriame nurodyta, kad J. V. pervedė R. L. 35 000 Lt kaip paskolą vieno mėnesio laikotarpiui (t. 2, b. l. 60).

CK 6.192 straipsnyje nustatyta, kad sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti raštu, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams. Vienas iš tokių atvejų yra paskolos sutartis, kurios formą reglamentuoja CK 6.871 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt. Tačiau įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 str. 1 d.). Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 str. 2 d., 6.875 str. 2 d.). Tokiais atvejais sandorio sudarymo faktą šalis turi įrodyti leistinais įrodymais, pvz., rašytiniais ar daiktiniais. Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad aplinkybė, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta įstatymo nustatyta forma nesant imperatyvaus nurodymo įstatyme dėl sutarties negaliojimo, nedaro sudarytos paskolos sutarties savaime negaliojančios. Dėl to teisėjų kolegija apelianto argumentą, kad atsakovas R. Laurinaitis niekada nesiekė paskolos civilinių teisinių santykių su pareiškėju, nesant rašytinės paskolos sutarties, tarp šalių nesusiklostė paskolos teisiniai santykiai, pripažįsta nepagrįstu.

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne. Šis principas taip pat reiškia, kad sudaroma sutartis turi atitikti sutarties šalių valią, t. y. negalima versti asmenį sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatyme ar savanoriškame įsipareigojime sudaryti sutartį (CK 6.156 str. 2 d.). Bet kokie veiksmai, lemiantys sutarties šalių valios trūkumą (suklydimas, apgaulė, spaudimas, grasinimas ir kt.), sukelia sutarties negaliojimą. Sutarties laisvės principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas J. V. banko pavedimu, kurio mokėjimo paskirtis nurodyta – paskola vieno mėnesio laikotarpio, 2005 m. balandžio 5 d. pervedė R. L. 35 000 Lt sumą. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu bankrutuojančios L. firmos „Roleta“ atstovas patvirtino, kad minėti pinigai buvo pervesti į įmonės sąskaitą (t. 2, b. l. 91-94). Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas paskolos sutartis priskiriama realinių sutarčių kategorijai, t. y. kad paskolos santykiai atsirastų ir jo subjektai įgytų teises ir pareigas, būtina perduoti sutarties dalyką – pinigus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tik perdavus paskolos sutarties dalyką laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr. 3K-3-558/2007). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad tarp J. V. ir bankrutuojančios L. firmos ,,Roleta“ savininko R. L. susiformavę paskolos santykiai atitinka šalių valią, todėl apelianto argumentas, jog šiuo atveju nenustatyta vieno iš paskolos sutarties esminio elemento – aiškiai išreikštos šalių valios, atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008). Nagrinėjamoje byloje pinigų pervedimas, kuriame nurodyta, kad pinigai pervesti kaip paskola, ir apelianto veiksmai šiuos pinigus priimant suteikė pagrindą preziumuoti, kad pinigus apeliantas gavo kaip paskolą. Dėl to apeliantas, norėdamas paneigti nustatytą faktinę aplinkybę, privalėjo įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes pinigus iš pareiškėjo jis gavo ne pagal paskolos sutartį, o kitu pagrindu (CPK 178 str., CK 6.875 str. 1 d.). Apeliantas neįrodė, jog gavo iš pareiškėjo pinigus ne kaip paskolą, bet kitokiems pavedimams vykdyti.

Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Skolininko prievolė, kilusi iš paskolos sutarties, kaip ir bet kuri kita, turi būti vykdoma sąžiningai, tinkamai ir nustatytu terminu (CK 6.38 str. 1 d., 6.873 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nors R. L. tvirtino, jog su J. V. yra pilnai atsiskaitęs, tačiau teismui nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų, pagrįstai sprendė, kad paskola J. V. nebuvo grąžinta, todėl yra pagrindas jį įtraukti į bankrutuojančios L. firmos „Roleta“ kreditorių sąrašą.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes bei argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.