Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, sekretoriaujant Miglei Lukoševičiūtei, dalyvaujant ieškovei A. R., jos įgaliotam atstovui P. M., atsakovui J. Š., atsakovų J. Š., D. A. Š., V. S. atstovei adv. Daliai Stakvilevičiūtei, atsakovės V. S. atstovei adv. Laimutei Palujanskaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. R. ir Č. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2869-584/2015 pagal ieškovų A. R. ir Č. R. ieškinį atsakovams V. S., J. Š., D.A. Š., V. S. dėl žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teismui ištyrus į bylą pateiktus įrodymus, nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės: ieškovai A. R. ir Č. R. (toliau – ieškovai) 2010-07-27 pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 70). Šio nekilnojamojo turto ankstesnis savininkas buvo J. B. (t. II, b. l. 114), kuris žemės sklypą įsigijo 2005-11-04 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi. Per žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ėjo šilumos tiekimo trasa, kuria AB „Kauno energija“ tiekė šilumą į atsakovams priklausančias patalpas (t. 1, b. l. 65-67). Ieškovams priklausančiame gyvenamajame name buvo įrengtas šilumos punktas. Šilumos tiekimo tinklai nuo šilumos kameros 1T-22 per pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) iki pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir nuo pastato, esančio (duomenys neskelbtini) iki pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise AB „Kauno energija“ nepriklauso (t. I, b. l. 10). Žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), 2005-10-17 Apskrities viršininko įsakymu nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos- šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklų apsaugos zona. Specialiosios naudojimo sąlygos įregistruotos Nekilnojamojo turto registre (t. II, b. l. 117). Daiktinė teisė – servitutas, adresu (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre neįregistruota (t. I, b. l. 9, t. II, b. l 115). Žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 223/801 dalys nuosavybės teise priklauso D. A. Š., 59/267 dalys - J. Š., o 401/801 dalis - V. S. (t. II, b. l. 123). Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso V. S. (t. I, b. l. 41-42). Šilumos trasos iš ieškovų sklypo iškeltos 2013 m. rugpjūtį.

Nagrinėjamoje byloje ieškovai prašo priteisti atlyginimą už naudojimąsi servitutu bei atlyginti nuostolius, padarytus neteisėtais atsakovų veiksmais – be teisinio pagrindo naudojantis atsakovams nuosavybės teise priklausančiu turtu. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo grindžiamas dviem savarankiškais pagrindais dėl kurių apeliacinės instancijos teismas pasisako.

Dėl atlyginimo už naudojimąsi servitutu priteisimo

Tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde teigiama, jog pareiga atlyginti nuostolius atsakovams kyla CK 4.129 straipsnio pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pritarti šiam argumentui. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad servitutas niekada nebuvo nustatytas. Civiliniame kodekse įtvirtinta, kad įstatymų nustatytais atvejais gali būti atlyginama žala ir padaryta teisėtais veiksmais (CK. 6.246 str. 3 d.). Servituto nustatymas yra teisės aktais nustatytas daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymas, todėl vertinamas kaip teisėtas veiksmas. Nepaisant to, jis gali sukelti tarnaujančiojo daikto savininkui turtinių ir neturtinių netekimų, suvaržymų ar nepatogumų, kurie turi būti kompensuojami. Teisė į kompensaciją, kaip atlyginimo išraišką, ir nuostolių atlyginimą nustatyta CK 4.129 straipsnyje, kuris numato, jog dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Servituto atlygintinumo prezumpcija sukuria dvi savarankiškas tarnaujančiojo daikto savininko teises reikalauti atlyginti dėl servituto patirtus netekimus. Pirma, kad tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti vienkartinės ar periodinės kompensacijos kaip atlyginimo už jo teisių suvaržymą. Antra, kad tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių, įrodęs jų dydį ir priežastinį ryšį su servitutu, atlyginimo. Pagal CK 4.129 straipsnį turi būti atlyginti konkretūs nuostoliai, taip pat kiti netekimai, kurie atsiranda dėl servituto nustatymo, kurie turi būti įrodyti. Teisėtais veiksmais padarytos žalos ar nuostolių atlyginimas yra vienas iš žalos kompensavimo būdų, bet tai nėra civilinė atsakomybė. Todėl ir jų atlyginimas vykdomas tokiomis sąlygomis, kokios yra nustatytos įstatyme, bet ne civilinės atsakomybės sąlygomis. Tam, kad viešpataujančio daikto savininkui kiltų pareiga atlyginti tarnaujančio daikto savininkui dėl servituto nustatymo atsiradusius nuostolius - turi būti nustatytas servitutas. Nesant nustatyto servituto, objektyviai nėra galimas ir nuostolių CK 4.129 straipsnio pagrindu atlyginimas. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, jog nesant nustatyto servituto, nėra jokio teisinio pagrindo taikyti CK 4.129 straipsnio nuostatas dėl nuostolių atlyginimo, pripažintina pagrįsta, padaryta tinkamai pritaikius dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimą reglamentuojančias teisės normas.

Dėl neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo

Reikalavimas dėl 4673,76 Lt žalos atlyginimo grindžiamas tuo, kad atsakovai nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d. naudojosi be projekto ir nelegaliai sumontuota, neprižiūrima, avarinės būklės šilumos tiekimo trasa, ėjusia per ieškovų sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir ieškovų pastate buvusiu šilumos punktu, gaudami šilumos energiją iš šilumos tiekėjo. Dėl ko ieškovai neturėjo galimybės savo nuožiūra naudotis žemės sklypu, pradėti griovimo ir statybos darbų, vystyti suplanuoto verslo, kol šilumos tiekėjas neiškėlė nelegalios šilumos tiekimo trasos. Taigi šiuo atveju ieškovai reiškia reikalavimą dėl deliktinės atsakomybės atsakovams taikymo.

Bendrosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.), kaltė (CK 6.248 str.) žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.). Civilinei atsakomybei kilti būtinas visų šių sąlygų buvimas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų deliktinė civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Atmestini kaip visiškai nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovai, reikšdami reikalavimą dėl žalos, padarytos neteisėtai įrengta bei avarinės būklės šilumos tiekimo trasa, neprivalo įrodyti nei šilumos trasos įrengimo neteisėtumo, nei šilumos trasos ir šilumos punkto neprižiūrėjimo, nei susitarimo tarp namų savininkų nebuvimo ir kt. aplinkybių, kuriomis grindžiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Kiekviena šalis turi naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Laisva valia pasirinkusios reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą, šalys jų pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis pačios turi nurodytas aplinkybes įrodyti. Dėl to ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, privalo įrodyti neteisėtus atsakovo (-ų) veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį. Atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė, tačiau įrodžius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Paneigti šią prezumpciją turi atsakovas (CPK 178 str., 182 str. 4 p.). Taigi, nagrinėjamoje byloje ieškovai privalėjo įrodyti tris būtinąsias deliktinės atsakomybės sąlygas (neteisėtus veiksmus, žalą, ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas.

Nagrinėjamoje byloje esminis ginčas tarp šalių kilęs dėl pirmosios deliktinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų buvimo. Neteisėti veiksmai kaip civilinės atsakomybės pagrindas pagal CK 6.246 straipsnį yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba įstatymu ar sutartimi draudžiamų veiksmų atlikimas arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Taigi neteisėti veiksmai gali būti tiek veikimas, tiek neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisinių aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms ar teisei (pažeidžiama bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai). Ieškovai savo teiginiams, jog šilumos tiekimo trasa buvo įrengta nelegaliai (neteisėtai), neprižiūrima ir avarinės būklės, pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Iš atsakovų pateiktų paaiškinimų, kuriuos patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nustatyta, kad šilumos perdavimo inžineriniai tinklai buvo įrengti 1976-1986 metais. Iš 1986 metų Kauno šilumos tinklų pažymos matyti, kad šilumos tinklams buvo pateikti visi dokumentai, reikalingi šilumos trasos nuo (duomenys neskelbtini) (dabartinė (duomenys neskelbtini) g. namo Nr. (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) g. namo Nr. (duomenys neskelbtini) įrengimui (t. II, b.l. 133). Apeliacinio skundo teiginius, kad šilumos trasa buvo sumontuota be projekto paneigia byloje esantis rašytinis įrodymas – Kauno šilumos tinklų 1986 m. pažyma Nr. 1795, iš kurios matyti, kad šilumos trasos pridavimui buvo pateikta montažinių darbų aktai, dengtų darbų aktai, darbo brėžiniai ir kt. dokumentai (t. II, b.l. 133). 1986-04-30 sprendimu leista prie (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo prijungti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). AB „Kauno energija“ patvirtino, kad šilumos perdavimo tinklai įrengti tuo metu buvusių sklypų savininkų bendru sutarimui ir lėšomis, pagal tuo metu galiojusią tvarką, laikantis visų normatyvinių reikalavimų ir suderinimų (t. II, b.l. 96). Byloje nėra pateiktas buvusio nekilnojamojo turto savininko ir atsakovų rašytinis susitarimas dėl bendro šilumos punkto įrengimo, šilumos trasų įrengimo bei naudojimosi jomis. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovas J. Š. paaiškino, kad buvę savininkai susitarė dėl šilumos punkto, šiluminių trasų įrengimo ir bendro naudojimosi, o sutikimas buvo sudarytas paprasta rašytine forma ir pateiktas šilumos tinklams, atsakovas sutikimo kopijos nėra išsaugojęs. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad sutikimo kopija nėra išlikusi nesudaro pagrindo teigti, kad tokios sutikimo apskritai nebuvo, juo labiau įvertinus laiko tarpą, praėjusį nuo minimo dokumento sudarymo. Byloje yra surinkta pakankamai rašytinių įrodymų, iš kurių turinio galima pagrįstai spręsti, jog toks susitarimas buvo sudarytas. Byloje yra pateikta 1990 m. sausio 24 d. sutartis dėl šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo privatiems gyvenamiesiems namams, esantiems (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) ir ūkiniam pastatui, pasirašyta energijos tiekėjo ir gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini) savininko J. B. (t. II, b.l. 136-137). 1988-12-19, 1990-01-23 gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) g. Nr. (duomenys neskelbtini) šilumos energijos tiekimo aptarnavimo ribų aktai, pasirašyti energijos tiekėjo ir gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini). savininko J. B. (t. II, b.l. 138-141). Taigi prieš ieškovus buvęs gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (dabartinė duomenys neskelbtini g.) savininkas, sudarė sutartį dėl šilumos tiekimo ne tik dėl į jam priklausantį namą (kurį įsigijo ieškovai) bet ir į gretimus kaimyninius namus, suderino šiluminių įrengimų schemą, kurioje pažymėta/atribota Kauno šiluminių tinklų ir J. B. aptarnavimo riba 1T-22, nustatyta šilumos tinklo charakteristika, be to J. B. kaip abonentas prisiėmė įsipareigojimą aptarnauti šiluminę trasą nuo šiluminės kameros 1T-22 išorinės sienos, šiluminį mazgą ir vidaus šildymo įrengimus. Nustačius šias aplinkybes ieškovų argumentai, jog šilumos trasa buvo sumontuota nelegaliai ir neturint savininko sutikimo atmestini kaip nepagrįsti, prieštaraujantys byloje esantiems rašytiniams įrodymams.

Kartu akcentuotina, kad apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai remiamasi CK 1.74 str. 1 d. 1 p., CK 1.93 str. 3 d., kadangi CK 1.71-1.76 straipsniuose nustatyti reikalavimai sandorių formai, CK 1.78-1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie buvo sudaryti jau įsigaliojus šiam kodeksui (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 1 d., 9 str. 1 d.). Buvusių savininkų susitarimas dėl šilumos trasos ir šilumos punkto įrengimo sudarytas dar iki šio Civilinio kodekso įsigaliojimo, todėl apeliantų cituojamos Civilinio kodekso normos nagrinėjamoje byloje netaikytinos. CK 6.494 straipsnio 1 dalis reglamentuoja nuomos sutarties galiojimą pasikeitus išnuomoto daikto savininkui. Šiuo atveju tarp ginčo šalių nėra susiklostę nuomos teisiniai santykiai, todėl kilusio ginčo išsprendimui minėta norma taip pat negali būti taikoma. Faktas, kad ieškovai nėra davę sutikimo atsakovams dėl naudojimosi per ieškovams priklausiantį sklypą einančiomis šilumos tiekimo trasomis ar jiems priklausančiame name įrengtu šilumos punktu nereiškia, jog atsakovai jais naudojasi neteisėtai. Perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 4.48 str.). Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad naujojo turto savininko teisės ir pareigos yra išvestinės iš buvusio savininko teisių ir pareigų, kas lemia, jog gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), buvusio savininko J. B. ir kitų aplinkinių namų buvusių savininkų prisiimti įsipareigojimai, susiję su šilumos tiekimu, yra privalomi esamiems savininkams. Šios išvados nepaneigia tai, kad buvę nekilnojamojo turto savininkai nebuvo įregistravę nuosavybės teisės į šilumos tinklus. 2005-10-17 Apskrities viršininko įsakymu nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos- šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklų apsaugos zona. Specialiosios naudojimo sąlygos įregistruotos Nekilnojamojo turto registre (t. II, b. l. 117). Žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų reikalavimų (Žemės įstatymo 21 str. 1 ir 2 p.). Ieškovai įsigydama žemės sklypą ir jame esantį gyvenamąjį namą, pirkimo pardavimo sutarties 5.5 punktu įsipareigojo laikytis daikto specialių naudojimo sąlygų. Visos specialios daikto naudojimo sąlygos yra išvardintos ir pirkimo-pardavimo sutarties 2.2 punkte. Taigi visi apribojimai, taikytini žemės sklypui, buvo išviešinti įstatymų nustatyta tvarka. Pats šilumos punktas buvo įrengtas ieškovų įsigytame name. Esant šioms aplinkybėms pripažintina, kad ieškovai galėjo ir turėjo suprasti, jog perkamame žemės sklype yra nutiesti šilumos tinklai. Jų nurodoma aplinkybė, kad ieškovai neapžiūrėjo perkamo namo, nebuvo įėję į vidų neduoda pagrindo išvadai apie kokius nors neteisėtus atsakovų veiksmus, priešingai, leidžia spręsti apie pačių ieškovų nerūpestingumą ir neatidumą įsigyjant nekilnojamąjį turtą. Ieškovų teiginiai, kad šilumos trasa buvo neprižiūrima paneigti į bylą pateiktais raštiniais įrodymais – profilaktikos darbų bei šildymo sistemos hidraulinio bandymo aktais (t. II, b.l. 127-131, 144). Jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovų teiginius, kad šilumos trasa buvo avarinės būklės į bylą nepateikta. Pažymėtina, kad pagal 1992 m. gegužės 12 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 343 dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo195 punkto 2 dalį žemės savininkas ar naudotojas (šiuo atveju ieškovai), pastebėjęs šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklų gedimą, turi nedelsdamas apie tai pranešti šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklus eksploatuojančiai įmonei (organizacijai). Duomenų, kad ieškovai, vykdydami jiems kaip žemės savininkams nustatytas pareigas, būtų informavę AB „Kauno energiją“ apie kokį nors šilumos trasos gedimą – byloje nėra.

Vyriausybės nutarimo Nr. 343 dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo191 punkte įtvirtinta, kad žemės valdų savininkai, naudotojai, numatantys šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklų apsaugos zonoje statyti arba griauti įvairius statinius, įrenginius, požeminius tinklus, kloti kelių dangą arba dirbti kitus darbus, privalo nustatytąja tvarka gauti leidimą atlikti žemės darbus, taip pat šilumos ir karšto vandens tinklus eksploatuojančios įmonės raštišką sutikimą. Kaip jau buvo minėta, žemės sklypas dar iki ieškovams jį įsigyjant buvo apsunkintas specialia naudojimo sąlyga. Todėl ieškovai, norėdami atlikti bet kokius statybos ar griovimo darbus įsigytame sklype privalėjo nustatyta tvarka gauti leidimą norimiems darbams atlikti bei AB „Kauno energijos“ sutikimą. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog būtent dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ieškovai negalėjo nugriauti sklype esančio pastato. Šias aplinkybes ieškovai privalėjo įvertinti įsigydami žemės sklypą, apsunkintą specialiomis naudojimo sąlygomis. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus ieškovų atžvilgiu, jog naudojosi per ieškovų žemės sklypą einančiomis šilumos tiekimo trasomis daugiau nei numatyta specialiose žemės sklypo naudojimo sąlygose. Tokių aplinkybių ieškovai net neįrodinėja. Neteisėtais veiksmais ieškovai laiko tai, kad per ieškovams priklausiančiame žemės sklype nutiestas šilumos trasa atsakovams buvo tiekiama šilumos energija. Nenustačius, kad šilumos trasa buvo įrengta pažeidžiant tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus, paneigus ieškovų teiginius, jog ankstesni savininkai nebuvo davę sutikimo dėl šilumos punkto ir trasos įrengimo, jog trasa buvo neprižiūrima ir avarinės būklės konstatuotina, jog ieškovai neįrodė būtinos civilinei atsakomybei kilti sąlygos – neteisėtų veiksmų. Nesant neteisėtų veiksmų – nėra delikto, todėl negalimas ir deliktinės atsakomybės taikymas.

Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl susitarimo dėl bendro šilumos punkto įrengimo, išėjo už ieškinio ribų, kadangi byloje reiškiamas reikalavimas ne dėl naudojimosi šilumos punktu, o dėl neteisėto naudojimosi žemės sklypo dalimi. Apeliantų teiginys, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo reiškiamas ne dėl naudojimosi šilumos punktu, o dėl neteisėto naudojimosi žemės sklypo dalimi, prieštarauja tiek ieškinio, tiek apeliacinio skundo turiniui. Tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde ieškovai teigė, kad atsakovai neteisėtai naudojasi šilumos trasa ir ieškovų name buvusiu šilumos punktu (patikslinto ieškinio 1 pastraipa (t. I, b.l. 82), 4 pastraipa (t. I, b.l. 83), patikslinto ieškinio 4 psl. 2 pastraipa, apeliacinio skundo 1 psl. 1 pastraipa, 6 psl. 2 pastraipa it kt.). Būtent iš naudojimosi šilumos punktu ir šilumos trasa patys ieškovai kildino reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Todėl pirmosios instancijos teismas, pasisakęs dėl susitarimo dėl šilumos punkto įrengimo šilumos tiekimui į aplinkinius namus, neperžengė ieškiniu nustatytų bylos nagrinėjimo ribų.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai kaip prejudiciniu faktu rėmėsi Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-11884-191/2013, nurodyta aplinkybe, jog gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ankstesnių namo savininkų ir kitų aplinkinių namų gyventojų (Nr. (duomenys neskelbtini)) bendru sutarimu buvo įrengtas bendras šilumos punktas šilumos tiekimui į aplinkinius namus. Kadangi šis faktas neatitinka esminio, prejudiciniam faktui keliamo reikalavimo – jis nebuvo įrodinėjimo dalykas 2013 metais nagrinėtoje civilinėje byloje. Pastarojoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl žalos, kuri buvo padaryta Č. R. savavališkai užsukus šilumnešio paduodamąją ir grįžtamąją sklendę ir taip aplinkinius namus, kuriems per ieškovams priklausančiame name esantį šilumos punktą buvo tiekiama šilumos energija, šaltuoju metų metu, palikus be šilumos energijos, atlyginimo. Tačiau ši pirmosios instancijos teismo klaida vertinant byloje esančius įrodymus, nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi byloje yra surinkta pakankamai kitų, teismo išvadas dėl buvusių gyvenamųjų namų savininkų susitarimo, pagrindžiančių įrodymų.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje neįrodžius neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos, nesant pagrindų CK 4.129 straipsnio nuostatų taikymui – ieškovų reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai įvertino vieną byloje esantį įrodymą, tačiau byloje esančių įrodymų visetą įvertino tinkamai, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir pagrįstai ieškinį atmetė, o remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Atmetus apeliacinį skundą atsakovai įgijo teisę į išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą (CPK 98 str.). Byloje pateikti įrodymai, kad atsakovė V. S. už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo advokatei 230 Eur (t. II, b. l. 38-39) ir 300 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme vykusiuose teismo posėdžiuose (t. II, b. l. 62-63, 188-189), viso 530 Eur. Atsakovai J. Š., D. A. Š. ir V. S. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 406,56 Eur ir 1219,68 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme vykusiuose teismo posėdžiuose (t. II, b. l. 175-184), viso 1626,24 Eur. Atsakovų prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 ,,Dėl rekomendacijų civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau Rekomendacijos) rekomenduojamo užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą dydžio, todėl lygiomis dalimis priteistinos iš apeliantų.

Su apeliaciniu procesu susijusios procesinių dokumentų siuntimo išlaidos yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl šios išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir Č. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 265 Eur (du šimtus šešiasdešimt penkis eurus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovės A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovams J. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 271 Eur (du šimtus septyniasdešimt vieną eurą) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovo Č. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovams J. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 271 Eur (du šimtus septyniasdešimt vieną eurą) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.