Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danguolė Šiugždinytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko Skirmanto Andriušio apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutarimo G. B. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. B. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už tai, kad jis 2015 m. gegužės 6 d., apie 16.25 val. Vilkaviškio r. sav., Kybartų m., Suvalkijos gatvėje, vairavo automobilį „VW Passat Variant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės, o sustabdytas policijos pareigūnų neįjungė avarinės šviesos signalizacijos. Tokiais veiksmais ji pažeidė KET 14, 91.3 p. reikalavimus ir padarė pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 124¹ straipsnio 2 dalyje ir 128 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Institucijos apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl pažeidimo, numatyto LR ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje, fakto nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius šį pažeidimą. Apeliaciniame skunde keliamas kaltės klausimas dėl pažeidimo, numatyto LR ATPK 128 straipsnio 1 dalyje, todėl byla nagrinėtina apeliacinio skundo ribose (LR ATPK 302¹¹ straipsnis).

LR ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš LR ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną G. B. atžvilgiu dėl pažeidimo, numatyto LR ATPK 128 straipsnio 1 dalyje, nutraukė, kadangi nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

LR ATPK 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonių vairavimas neturint teisės jų vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių, užtraukia baudą nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių iki keturių šimtų trisdešimt keturių eurų arba administracinį areštą.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 2.12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Taip pat pažymėtina, kad jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (LR CK 2.16 straipsnio 2 dalis)

Byloje nustatyta, kad G. B. yra dviejų valstybių (Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietis), t. y. turi dvi pilietybes, gyvenamąją vietą yra deklaravęs abiejose valstybėse. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, jog G. B. negali būti laikomas nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, kadangi jo pagrindinė gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, ten jis dirba, nuolat gyvena su sutuoktine ir dviem vaikais, o į Lietuvos Respubliką atvyksta tik aplankyti savo motinos. Byloje nesurinkta jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad G. B. didžiąją laiko dalį praleidžia Lietuvos Respublikoje ir turi čia didžiąją dalį savo asmeninių, socialinių ar ekonominių interesų. Vien ta aplinkybė, kad G. B. yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, kuomet jis gyvenamąją vietą yra deklaravęs ir Rusijos Federacijoje, savaime nesuponuoja išvados, jog jis yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, jog G. B. Rusijos Federacijoje išduotas vairuotojo pažymėjimas Lietuvos Respublikoje galioja ir jis yra laikytinas turinčiu teisę vairuoti transporto priemones.

Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis byloje Nr. N575-2791/2009). Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-01-26 nutartis byloje Nr. N663-156/2007).

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o teismo nutarimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko Skirmanto Andriušio apeliacinio skundo netenkinti, o Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutarimą palikti galioti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.