Vilniaus apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo E. K. atstovui advokatei V. G.-Leonienei, atsakovių L. B., N. K. ir trečiojo asmens B. R. B. atstovei advokato padėjėjai V. Š.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. K. ieškinį atsakovėms L. B., N. K. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia; trečiasis asmuo – B. R. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovė L. B., trečiasis asmuo ir pradinis kreditorius V. K. 2014 m. liepos 1 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią pradinis kreditorius paskolino atsakovei ir trečiajam asmeniui 159 291 Eur (550 000 Lt). Paskola suteikta žemės sklypui (duomenys neskelbtini), įsigyti. Paskolos grąžinimo terminas – iki 2015 m. gruodžio 31 d. Pradinis kreditorius 2019 m. gegužės 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleido ieškovui reikalavimo teisę pagal nurodytą paskolos sutartį. Ieškovas 2019 m. gegužės 20 d. pateikė paskolos gavėjams pretenziją, pareikalavimo grąžinti 159 291 Eur skolą, sumokėti 22 600,12 Eur palūkanų ir 10 035,33 Eur netesybų. Skolininkai pateikė atsakymą, nurodė, kad skolą grąžins iki 2019 m. rugsėjo 1 d., bet to nepadarė. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 5 d. preliminariu sprendimu patenkino ieškinį (civilinė byla Nr. e2-4035-577/2019). Ieškovas 2019 m. gegužės mėn. sužinojo, kad skolininkai 2014 m. liepos 3 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nusipirko 4,5004 ha sklypą (duomenys neskelbtini). Jie 2014 m. rugpjūčio 27 d. turto pasidalijimo sutartimi pasidalijo turtą po 1/2 dalį. Trečiasis asmuo 2014 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutartimi padovanojo sklypo dalį atsakovei L. B.. Pastaroji 2019 m. kovo 7 d. dovanojimo sutartimi visą sklypą padovanojo atsakovei N. K. (dukteriai). Ieškovas siūlė atsakovei L. B. ir trečiajam asmeniui perleisti žemės sklypą už skolą, bet skolininkai nesutiko to padaryti. Ieškovas teigia, kad skolininkai sąmoningai siekė paslėpti turtą, perleisti jį dukteriai, todėl pablogino savo turtinę būklę ir elgėsi nesąžiningai. Ieškovas nurodė, kad ieškinį reiškia CK 6.66 straipsnio pagrindu (lot. actio Pauliana). Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad, pagal CK 6.67 straipsnio 7 punktą, preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais. Trečiojo asmens turtas areštuotas, taip pat areštuotas ir abiejų skolininkų turtas. Kai atsakovė L. B. perleido turtą dukteriai, sumažėjo skolininkų turto masė. Sklypas buvo vienintelis turtas, iš kurio galėjo būti patenkintas ieškovo reikalavimas.

5. Teismo posėdyje ieškovo atstovė prašė tenkinti ieškinį, rėmėsi jame išdėstytais argumentais, papildomai nurodė, kad yra visos sąlygos actio Pauliana ieškiniui tenkinti. Kasacinis teismas išaiškino, kad CK 6.101 straipsnio 1 dalis yra neimperatyvioji teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-684/2019). Kitoje civilinėje byloje priimtame sprendime Vilniaus apygardos teismas išaiškino, kad šalių atsakovės L. B., trečiojo asmens ir pradinio kreditoriaus, kurie sudarė paskolos sutartį, nesiejo jungtinės veiklos santykiai (civilinė byla Nr. e2-587-577/2020).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

II. Teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl sklypo dovanojimo sutarties, taip pat reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo ir kreditoriaus teisės ginčyti šį skolininko sudarytą sandorį.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

8. Byloje nustatyta, kad atsakovė L. B. ir trečiasis asmuo (paskolos gavėjai) bei V. K. (paskolos davėjas) 2014 m. liepos 1 d. sudarė paskolos sutartį, kuria paskolos gavėjai gavo 159 291 Eur (550 000 Lt) paskolą žemės sklypui įsigyti; paskolos terminas – iki 2015 m. gruodžio 31 d.; metinės palūkanos – 4,2 proc. (sutarties 1.1, 1.2, 1.4.1, 1.4.2, 1.5, 2.1, punktai) (b. l. 22 ,23). Pagal sutarties 2.2 punktą, laiku negrąžinęs paskolos ir nesumokėjęs palūkanų, paskolos gavėjas privalo mokėti paskolos davėjui 0,035 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną vėlavimo sumokėti dieną. Vadovaujantis sutarties 6.4 punktu, šalis neturi teisės perleisti šioje sutartyje nustatytų savo teisių bei įsipareigojimų vykdymo kitiems asmenims be išankstinio raštiško kitos šalies sutikimo. Šios sutarties vykdymas yra privalomas visiems teisėtiems ar pagal įstatymą abiejų šalių teisių perėmėjams bei paveldėtojams ir galioja jų naudai.

9. Paskolos gavėjai 2014 m. liepos 3 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nusipirko 4,5004 ha sklypą (duomenys neskelbtini). Jie 2014 m. rugpjūčio 27 d. turto pasidalijimo sutartimi pasidalijo turtą po 1/2 dalį. Trečiasis asmuo 2014 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutartimi padovanojo sklypo dalį atsakovei L. B..

10. Ieškovas ir pradinis kreditorius V. K. 2019 m. gegužės 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi pradinis kreditorius perleido naujajam kreditoriui (ieškovui) reikalavimo teisę, atsiradusią pagal 2014 m. liepos 1 d. paskolos sutartį (159 291 Eur ir palūkanas) (b. l. 24–26). Ieškovas 2019 m. gegužės 20 d. pateikė pretenziją paskolos gavėjams ir pareikalavo sumokėti 159 291 Eur skolą, 22 600,12 Eur palūkanų ir 10 035,33 Eur netesybų. Skolininkai 2019 m. gegužės 29 d. rašte patvirtino, kad skola bus grąžinta iki 2019 m. rugsėjo 1 d. ieškovas ir skolininkai elektroniniais laiškais tarėsi dėl galimybės ginčą išspręsti taikiai, bet to padaryti nepavyko.

11. Atsakovė L. B. 2019 m. kovo 7 d. dovanojimo sutartimi visą pirmiau nurodytą sklypą padovanojo atsakovei N. K. (atsakovės L. B. ir trečiojo asmens dukteriai).

Dėl cesijos sutarties kvalifikavimo

12. Atsakovės ir trečiasis asmuo teigia, kad 2019 m. gegužės 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis (cesijos sutartis) yra niekinė ir negaliojanti, nes prieštarauja imperatyviajai teisės normai – CK 6.101 straipsnio 1 daliai. Atsakovų ir trečiojo asmens tvirtinimu, pradinis kreditorius V. K. (paskolos davėjas) neturėjo teisės sudaryti aptariamos cesijos sutarties, nes neturėjo paskolos gavėjų (atsakovės L. B. ir trečiojo asmens) sutikimo raštu perleisti kreditoriaus reikalavimus, atsiradusius pagal 2014 m. liepos 1 d. paskolos sutartį.

13. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

14. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis gali būti pripažinta niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu tuomet, kai ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-915/2015; 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-684/2019, 17 punktas).

15. Vadovaujantis CK 6.101 straipsnio 1 dalimi, kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės.

16. Pasisakydamas dėl pirmiau nurodytos cesijos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.101 straipsnio 1 dalyje vartojama loginė žodžių konstrukcija „jeigu tai neprieštarauja sutarčiai“ reiškia normos dispozityvumą, bet ne jos imperatyvumą. Tokia įstatymo nuostata formuluojama bendroji taisyklė dėl kreditoriaus teisės perleisti savo reikalavimą ir leidžiama sutarties šalims susitarti kitaip, t. y. sutartimi nukrypti nuo bendrosios taisyklės ir nustatyti, kad draudžiama perleisti reikalavimą, arba perleisti jį be skolininko sutikimo. Pažymėtina, kad ne CK 6.101 straipsnio 1 dalies, o būtent CK 6.102 straipsnio norma, įtvirtinanti konkrečius atvejus, kuriais draudžiama perleisti reikalavimą, laikytina imperatyviąja, nuo kurios šalys negali nukrypti. Taigi net ir tuo atveju, kai sutarties šalys susitaria dėl reikalavimo teisės perleidimo tik esant skolininko sutikimui, toks šalių susitarimas a priori negali būti prilyginamas imperatyviajai įstatymo normai. Sutartyje nustatyto draudimo pažeidimas yra sutarties sąlygos pažeidimas, dėl kurio gali kilti sutartinė atsakomybė. Sutarties sąlygos pažeidimas negali reikšti pačios sutarties negaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-684/2019, 21 punktas).

17. Aiškindamas aptariamą CK 6.101 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta kreditoriaus teisė perleisti reikalavimą, ir atsižvelgdamas į šios prievolių teisės normos sampratą, pateiktą pirmiau nurodytoje kasacinio teismo praktikoje, teismas daro išvadą, kad tai – neimperatyvioji teisės norma, todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teismui ex officio (savo iniciatyva) konstatuoti cedento V. K. ir cesionieriaus (ieškovo) 2019 m. gegužės 2 d. sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties, kaip niekinio sandorio, teisinius padarinius ir niekinio sandorio faktą. Pirma, nagrinėjamoje situacijoje netaikoma CK 1.78 straipsnio 5 dalis, nes 2019 m. gegužės 2 d. cesijos sutartis yra ne niekinis sandoris, bet ji gali būti ginčijama. Aptariamas sandoris yra nuginčijamas ir jam pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas (CK 1.78 straipsnio 2 dalis). Tiek ieškinio padavimo teisme metu, tiek bylos nagrinėjimo metu aptariama cesijos sutartis nenuginčyta. Nėra priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo nurodyta sutartis būtų pripažinta negaliojančia.

18. Antra, paskolos gavėjai nurodo, kad jie nedavė raštiško sutikimo paskolos davėjui, kad šis perleistų reikalavimo pagal paskolos sutartį teisę ieškovui (paskolos sutarties 6.4 punktas). Paskolos sutartyje įtvirtintas išankstinis raštiškas kitos šalies sutikimas perleisti šioje sutartyje nustatytų teisių ir įsipareigojimų vykdymą kitiems asmenims yra vienašalis sandoris (CK 1.63 straipsnio 1–5 dalys). Pažymėtina, kad nuginčijamą sandorį šalis, turinti teisę sandorį ginčyti, gali jį patvirtinti (CK 1.79 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad paskolos gavėjai žinojo, kad paskolos gavėjas perleido ieškovui teisę reikalauti grąžinti paskolą, sumokėti palūkanas ir delspinigius (ieškovas pareiškė jiems pretenziją ir pareikalavo grąžinti skolą pagal paskolos sutartį) (CK 6.109 straipsnio 1 dalis). Apie tai sužinoję, skolininkai nereiškė prieštaravimų, neginčijo cesijos sutarties, priešingai, pripažino cesionierių (ieškovą) reikalavimo teisių pagal paskolos sutartį turėtoju, derėjosi su juo dėl taikos sutarties sudarymo. Ieškovo advokatas P. K. 2019 m. gegužės 20 d. pretenzija informavo paskolos gavėjus apie tai, kad sudaryta 2019 m. gegužės 2 d. reikalavimo perleidimo sutartis. Paskolos gavėjai, atsakydami į ieškovo pretenziją, patvirtino, kad susitarimą dėl skolos grąžinimo iki 2019 m. rugsėjo 1 d. gali įforminti taikos sutartimi. Elektroniniuose ieškovo ir paskolos gavėjų laiškuose minimas taip pat ir pradinis kreditorius, derėtasi dėl reikalavimo dydžio. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad paskolos gavėjai (skolininkai pagal paskolos prievolę), sužinoję apie cesijos sutartį, raštu patvirtino sutikimą, kad paskolos davėjas perleistų reikalavimo pagal paskolos sutartį teisę ieškovui (atsakovės L. B. ir trečiojo asmens 2019 m. gegužės 29 d. raštas „Dėl pretenzijos dėl skolos sumokėjimo; nurodytą raštą pasirašė abu paskolos gavėjai) (b. l. 42, 43).

19. Nustatęs, kad po cesijos sutarties paskolos gavėjai raštu patvirtinto savo sutikimą, kad paskolos davėjas perleistų reikalavimą ieškovui, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nepažeistas CK 6.101 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas draudimas (be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės). Dėl to teismas atmeta kaip nepagrįstus ir neturinčius įtakos šalių ginčui spręsti atsakovių ir trečiojo asmens argumentus, kuriais tvirtinama, kad paskolos davėjas V. K. paskolos gavėjams turėjo esminės reikšmės ir dėl to nebuvo galima perleisti iš paskolos sutarties atsiradusio reikalavimo grąžinti skolą.

20. Atsakovų ir trečiojo asmens atstovė nurodė, kad paskolos davėją ir gavėjus siejo ne paskolos, bet jungtinės veiklos sutarties civiliniai teisiniai santykiai. Pagal CK 6.969 straipsnio 1 dalį, jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Vadovaujantis CK 6.969 straipsnio 4 dalimi, jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Į bylą pateikta 2014 m. liepos 1 d. paskolos sutartis. Atsakovė L. B. ir trečiasis asmuo nepateikė teismui jungtinės veiklos sutarties, kurią jie būtų raštu sudarę su partneriu pagal jungtinės veiklos sutartį V. K.. Dėl teismas daro išvadą, kad atsakovės ir trečiasis asmuo nepaneigė, jog juos su pradiniu kreditoriumi siejo tik paskolos civiliniai teisiniai santykiai, ir neįrodė, jog jie su paskolos davėju buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį.

Dėl sklypo dovanojimo sutarties vertinimo actio Pauliana instituto aspektu

21. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

22. Vadovaujantis CK 6.66 straipsnio 2 dalimi, dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo.

23. Pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą, preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais.

24. Pirma, pirmiau šioje byloje nustatyta, kad ieškovo, kaip atsakovės L. B. ir trečiojo asmens kreditoriaus, reikalavimo teisė yra galiojanti – ji perimta reikalavimo perleidimo sutartimi iš pradinio kreditoriaus – paskolos davėjo V. K. – ir atsiradusi pagal 2014 m. liepos 1 d. paskolos sutartį (žr. šio teismo sprendimo 17–20 punktus). Antra, iš į bylą pateiktų VĮ Registrų centro duomenų matyti, kad atsakovė L. B. dovanojimo sutartimi perleidimo žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) ir tai buvo vienintelis jos nekilnojamasis turtas. Atsakovė L. B. neturi kito nekilnojamojo turto. Trečiasis asmuo turi žemės sklypą, bet jis areštuotas, todėl šis asmuo negali disponuoti turtu. Taip pat ieškovas pateikė į bylą duomenų, kad kitas atsakovės L. B. ir trečiojo asmens turtas (lėšos) taip pat yra areštuotas (areštuota ieškovo ir kitų kreditorių (Swedbank, AB, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir bei miesto savivaldybės) reikalavimams užtikrinti). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad sudarius ginčijamą dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovė L. B. padovanojo dukteriai žemės sklypą, pablogėjo skolininkės turtinė būklė ir sumažėjo ieškovo galimybė atgauti skolą, todėl dovanojimo sutartimi pažeistos ieškovo, kaip atsakovės L. B. kreditoriaus, teisės (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Atsakovė L. B. turėjo žinoti, kad, padovanojusi sklypą dukteriai, iš esmės nebeturės galimybių grąžinti skolos ieškovui. Trečia, nurodyta atsakovė neturėjo nei įstatyme, nei kokioje nors sutartyje nustatytos pareigos sudaryti 2019 m. kovo 7 d. dovanojimo sutarties. Dėl to laikytina, kad skolininkė neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Ketvirta, iš skolininkės L. B. apdovanotoji turtą įgijo neatlygintinai, todėl nagrinėjamoje byloje netaikomas CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas įrodyti neatlyginio sandorio šalies (ne skolininko) nesąžiningumą. Penkta, atsakovė L. B. sklypo dovanojimo sutartį sudarė su savo vaiku, todėl preziumuojama, kad ieškovo interesus pažeidusios 2019 m. kovo 7 d. dovanojimo sutarties šalys buvo nesąžiningos (CK 6.67 straipsnio 1 punktas). Atsakovės nepateikė į bylą įrodymų, kuriais būtų paneigta nurodyta nesąžiningumo prezumpcija.

25. Dėl visų pirmiau išdėstytų priežasčių konstatuotina, kad ieškinys tenkintinas ir 2019 m. kovo 7 d. dovanojimo sutartis pripažintina negaliojančia (CK 6.66 straipsnis). Pripažinus negaliojančia dovanojimo sutartį, taikoma restitucija natūra: atsakovei L. B. iš atsakovės N. K. grąžinamas nuosavybės teise 4,5004 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (CK 6.145, 6.146 straipsniai). Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų neįmanoma restitucijos atlikti natūra arba tai sukeltų didelių nepatogumų šalims.

26. Patenkinus ieškinį ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai). Kadangi atsakovė L. B. yra ieškovo skolininkė, o nagrinėjamoje byloje patenkintas Pauliano ieškinys, kuriuo ginčyta skolininkės sudaryta dovanojimo sutartis, tai ieškovui bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tik iš atsakovės L. B.. Už ieškinį ieškovas sumokėjo 926 Eur žyminio mokesčio, už skundą dėl teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių – 38 Eur. Apeliacinės instancijos teismas patenkino nurodytą skundą. Dėl to ieškovui priteistina iš viso 964 Eur žyminio mokesčio (926 + 38 = 964). Ieškovė patyrė 1 287,44 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą: už ieškinio parengimą, pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą teisme. Pastarosios išlaidos neviršija teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių. Dėl to ieškovui iš atsakovės priteisiamos visos patirtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 2 251,44 Eur (964 + 1 287,44 = 2 251,44).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98, 259, 260, 263, 265–268 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Patenkinti ieškinį.

Pripažinti negaliojančia atsakovių L. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir N. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ) 2019 m. kovo 7 d. sudarytą dovanojimo sutartį, kuria dovanotoja L. B. padovanojo apdovanotojai N. K. 4,5004 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (sutartį patvirtino notarė D. M.; notarinio registro Nr. 3365).

Taikyti restituciją natūra ir grąžinti atsakovei L. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise 4,5004 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Priteisti ieškovui E. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės L. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 251,44 Eur (du tūkstančius du šimtus penkiasdešimt vieną eurą 44 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Teismo sprendimo kopiją išsiųsti Nekilnojamojo turto registro valdytojui – VĮ Registrų centrui.

Šis sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.