Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad jis buvo priverstas naudotis dušu su dar vienu ar dviem asmenimis, kadangi dušinėje yra įrengta 15 dušo ragelių ir vienu metu į dušą įleidžiama ne daugiau nei 15 nuteistųjų. Taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad dušinėje nebuvo veidrodžio, grotelių, kėdžių, dozatorių, nurodė, jog pateiktos nuotraukos patvirtina, kad dušinėje yra ir veidrodžių, ir stalų daiktams pasidėti, grotelių bei dozatorių. Pažymėjo, jog veidrodžiai pačių nuteistųjų dažnai būna sudaužomi, todėl dedamos visos pastangos, kad veidrodžiai nuolatos būtų atnaujinami. Taip pat pažymėjo, jog stalai dušinėje pastatyti pačių nuteistųjų prašymu, kad būtų daugiau vietos daiktams susidėti. Pabrėžė, jog pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymą „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“, kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai yra skiriami pagal poreikį. Mano, kad privatumas dušuose buvo užtikrintas, kadangi iš šonų buvo įrengtos pertvaros. Nurodė, kad kalinimo įstaiga ginčo laikotarpiu buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri esant poreikiui atliko parazitų naikinimą. Teigė, kad atsakovės atstovas neturi jokių Turto valdymo skyriaus darbuotojų ar kitų skyrių pareigūnų – prižiūrėtojų pranešimų apie pastebėtus tarakonus ir kitus parazitus, taip pat periodinio patikrinimo metu, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos tikrinant visas Marijampolės pataisos namų patalpas, nebuvo aptikta tarakonų ar kitų parazitų. Pažymėjo, jog Marijampolės pataisos namuose esančios patalpos yra nuolatos tikrinamos ne tik Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovų, tačiau nuolat stebimos ir prižiūrimos specialisto, kuris paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį, ir Turto valdymo skyriaus specialistų, kurie, atsiradus gedimų ar prireikus remontuoti patalpas, skubiai atlieka defektų šalinimo darbus, remonto darbus, daiktų remontą.

Atsakovės atstovo įsitikinimu, pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti ir niekuo neparemti, kadangi Marijampolės pataisos namai laikosi galiojančių teisės aktų ir juos tinkamai įgyvendina. Darė išvadą, kad pareiškėjui pataisos namuose buvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia, konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veiksmo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo kalbėti apie neturtinės žalos atlyginimą. Prašė pareiškėjo skundo daliai taikyti senaties terminą, o kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 21 d. iki 2021 m. kovo 14 d., atlyginimą (b. l. 1–9).

Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 155) prašė atsakovės pažeidimus vertinti „iki šių dienų, tai yra iki 2022-08-30“, tačiau teismas apibrėždamas skundo ribas pažymi, jog 2022 m. birželio 2 d. nutartimi buvo priimtas pareiškėjo 2022 m. gegužės 24 d. teisme gautas skundas, kuriame ginčo laikotarpio pabaiga pareiškėjo buvo nurodyta, kaip minėta, 2021 m. kovo 14 d., todėl teismas nagrinėja bylą dėl pareiškėjo netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 21 d. iki 2021 m. kovo 14 d. Pažymėtina, kad dėl nenagrinėtų šioje byloje aplinkybių pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą bendra tvarka.

Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 17–18, 22).

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o jo skunde nurodytam laikotarpiui nuo 2018 m. lapkričio 21 d. iki 2019 m. gegužės 22 d. taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, netirtinos ir nevertintinos. Pritaikius trejų metų senaties terminą, laikytina, jog, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą ir teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 23 d. iki 2021 m. kovo 14 d. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo Marijampolės PN pradžios, tačiau į teismą kreipėsi tik 2022 m. gegužės 23 d. (b. l. 13).

Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl pažeisto jo privatumo, nes tualetai buvo įrengti ne kabinose, tarp pisuarų ir unitazų nebuvo jokių pertvarų, todėl jį, atliekantį gamtinius reikalus, galėjo matyti kiti asmenys.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį (EŽTT 2001 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

EŽTT konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y. kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimas byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00), 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal EŽTT praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad atliekantis gamtinius reikalus ant unitazo jis iš visų pusių buvo matomas kitų nuteistųjų, tačiau tiek pareiškėjo, tiek atsakovės atstovo į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad sanitariniame mazge unitazai buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, taip pat iš atsakovės atstovo pateiktų nuotraukų matyti, kad kai kurie unitazai įrengti kabinose (b. l. 10, 94, 102, 103, 104). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai, nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, dėl kurių EŽTT paprastai konstatuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.

Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, t. y. kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2239-520/2020, 2021 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-47-968/2021). Teismas atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nereglamentuoja pertvarų tarp pisuarų ir unitazų.

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo pilna blakių.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.

Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas taip pat kildina iš to, jog dušo patalpose nebuvo užtikrintas privatumas, teko vienu purkštuku naudotis keliems asmenims.

Pažymėtina, jog teismui pateiktos nuotraukos paneigia pareiškėjo teiginius, t. y. iš nuotraukų matyti, jog dušinėje yra ir veidrodžių, ir stalų daiktams pasidėti, grotelių, taip pat yra sudaryta galimybė nuteistiesiems atsisėsti (b. l. 143–152). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog veidrodžiai pačių nuteistųjų dažnai būna sudaužomi, tačiau dedamos visos galimos pastangos, kad veidrodžiai nuolatos būtų atnaujinami, taip pat pažymėjo, jog stalai dušinėje pastatyti pačių nuteistųjų prašymu, kad būtų daugiau vietos daiktams susidėti, o kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai yra skiriami pagal poreikį (b. l. 19–20).