Šiaulių apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2008 m. sausio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė UAB ,,Kapratas“ iš UAB ,,Orivija“ 14 580,21Lt nuostolių atlyginimo, 437,41 Lt išlaidų už žyminį mokestį, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 14 580,21Lt sumą nuo 2007-04-12 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė į valstybės biudžetą iš trečiojo asmens A. Č. 5,16 Lt už procesinių dokumentų įteikimą per pašto kurjerių tarnybą. Priteisė į valstybės biudžetą iš trečiojo asmens E. B. 3,40 Lt už procesinių dokumentų įteikimą per pašto kurjerių tarnybą. Priteisė į valstybės biudžetą iš ieškovo UAB ,,Kapratas“ 3,40 Lt už procesinių dokumentų įteikimą per pašto kurjerių tarnybą. Priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovo UAB ,,Orivija“ 6,45 Lt už procesinių dokumentų įteikimą per pašto kurjerių tarnybą. Priteisė UAB ,,Kapratas“ iš trečiojo asmens E. B. 388,63 Lt už procesinių dokumentų įteikimą viešo skelbimo būdu. Laikinąją apsaugos priemonę taikytą Šiaulių m. apylinkės teismo 2007-04-12 nutartimi paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo. Likusioje dalyje civilinį ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad tarp šalių ir užsakovų susiklostė krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais santykiai, kurie buvo įforminti sutartimis, todėl šiems santykiams taikytinos ir Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) nuostatos (CMR 1str.1d.). Be to krovinių vežimui buvo išduoti važtaraščiai, patvirtinantys vežimo sutarčių sudarymą ir jų turinį (CMR 9str. 1d.), taip pat, kad yra vežama pagal CMR konvencijos sąlygas. Šios sutartys yra konsensualinės, t.y. jos laikomos sudarytos sutarčių šalims pasiekus susitarimą dėl visų esminių sutarties sąlygų, tiek ieškovui su užsakovais, tiek ieškovui su atsakovu. Pažymėjo, kad nors dėl lengvųjų automobilių pervežimo su užsakovais tarėsi ieškovas, tačiau jis šių krovinių nevežė, o šiai prievolei įvykdyti pasitelkė UAB ,,Orivija“. Todėl tokie faktiniai šalių veiksmai galėtų būti kvalifikuoti kaip krovinių ekspedijavimas (CK 6.824str.). Tačiau kita šiuos šalių teisinius santykius kvalifikuojanti ypatybė ta, jog ieškovas įsipareigojo suteikti užsakovams ne krovinių pervežimo organizavimą ir su tuo susijusius veiksmus, bet krovinių nugabenimą į paskirties punktus ir jų perdavimą turinčiam teisę juos gauti asmeniui, t.y. krovinių pervežimą. Tokia išvada seka remiantis užsakovo mokėjimais už krovinių vežimo paslaugas ir sąskaitomis faktūromis, kuriose nurodomos tik įmokos už krovinių pervežimą, neišskiriant atskirai mokesčio už krovinių ekspedijavimo paslaugas, o taip pat ir ieškovo bei atsakovo sudaryti susitarimai (užsakymai) dėl krovinių pervežimų. Todėl nors ieškovas faktiškai atliko krovinio ekspedijavimo veiksmus, tačiau jo susitarimai su užsakovais ir vykdant šiuos susitarimus atlikti veiksmai konkretiems kroviniams pervežti, patvirtina, jog tarp užsakovų ir ieškovo susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais teisiniai santykiai, nes iš tikrųjų tarp šių subjektų buvo sudarytos krovinių vežimo tarptautiniais maršrutais sutartys(susitarimai). Nurodė, kad teismų praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad jeigu asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti tarptautiniais maršrutais į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme. Be to, netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už pervežimo organizavimą, tačiau be atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Taip pat ekspeditorius, gaunantis atlyginimą už visą konkretų pervežimą, yra vežėjas pagal CMR konvenciją, nebent sutartyje su siuntėju(užsakovu) būtų nurodyta, kad jis atlieka tik ekspedijavimo paslaugas. Pažymėjo, jog ne ieškovas vežė užsakovų krovinius pagal jų sudarytus susitarimus dėl krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais, o dėl šių krovinių pervežimo sudarė sutartis su kitu vežėju - UAB ,,Orivija“, kuris savo vardu priėmė krovinius pervežti, pasirašė CMR važtaraščius ir faktiškai pristatė krovinius gavėjams. Nurodė, kad atsakovas vykdydamas sutartį su ieškovu, ne tik priėmė krovinius pervežti iš užsakovų, bet ir faktiškai juos gabeno savo rizika bei vardu. Teismas padarė išvadą, kad krovinio kontrolę teisine prasme buvo perėmusi UAB ,,Orivija“, todėl ji laikytina kitu (antruoju) vežėju CMR konvencijos 34 str. prasme. Teismas atmetė atsakovo motyvą, kad jo kaip vežėjo atsakomybė už krovinį prasideda nuo to momento, kai krovinys yra priimtas vežti ir pastarasis pasirašo CMR važtaraštyje. Nustatė, kad tretysis asmuo A. Č. ne tik atvyko į paskirties vietą priimti krovinį pervežimui, bet ir dalyvavo jo pakrovime. Kadangi vežėjas be pervežimo atliko ir kitus su krovinio gabenimu susijusius veiksmus, kurių pasekoje buvo padaryta žala, tai jam tenka ir atsakomybė dėl atsiradusios žalos. CMR konvencija nereglamentuoja krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų, todėl sutarties šalys gali dėl to susitarti. Tačiau kai nėra tokio susitarimo, o krovinį krauna pats vežėjas, savo rizika, tai atsiradusi žala nelaikytina siuntėjo nuostoliais, o vežėjas negali remtis CMR konvencijos 17 str. 4 punkto „c“ papunkčio nuostatomis. Nurodė, kad pagal CMR konvencijos 36 str., kai vežimą vykdė keli vežėjai ir jų metu buvo padaryta kroviniams žala, tai reikalavimo teisę turintis asmuo gali pareikšti ieškinį tik pirmam ar paskutiniam vežėjui arba tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas lėmė krovinio praradimą, sugadinimą arba pristatymo termino viršijimą. Be to, reikalavimas gali būti pareikštas ir keliems to krovinio vežėjams. Pažymėjo, kad pripažinus, kad nagrinėjamu atveju vežimą CMR konvencijos prasme vykdė du vežėjai ir į tai, jog kroviniai buvo sugadinti tuo metu, kai jie buvo UAB „Orivija“ žinioje, darytina išvada, kad šio krovinio siuntėjai – užsakovai – turėjo teisę reikšti reikalavimą dėl žalos už krovinių sugadinimą atlyginimo tiek pirmajam vežėjui, t. y. ieškovui ,,Kapratas“, tiek tiesiogiai vežėjui, kuris atliko vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas lėmė krovinių sugadinimą, t. y. UAB „Orivija“. CMR konvencijos 36 str. krovinio siuntėjui suteikta alternatyvi galimybė pasirinkti, kuriam vežėjui reikšti reikalavimą. Ginčo atveju krovinių siuntėjai – užsakovai – pasirinko pirmąjį vežėją, t. y. UAB ,,Kapratas“, dėl to, teismo nuomone, ieškovas turėjo teisę, remdamasis CMR konvencijos nuostatomis (37str.), reikšti ieškinį kitam vežėjui – UAB „Orivija“. Teismas pripažino, kad ieškovas išmokėjęs nuostolių atlyginimą krovinių siuntėjams, perėmė iš pastarųjų teisę reikalauti išmokėtų sumų iš už žalą atsakingo asmens (LR CK 6. 256 str. 2 d. Nurodė, kad ginčo atveju abi šalys save laikė vežėjais, todėl jų veikla paremta ir šiai profesinei veiklai taikomais etikos ir elgesio standartais. Šalys būdamos verslininkais visada veikia savo rizika, todėl jos turi prisiimti visų neigiamų savo veiklos padarinių riziką. Taigi ieškovas, išmokėjęs užsakovams nuostolių atlyginimą už krovinių sugadinimą krovinių siuntėjams (naudos gavėjams), tuo pačių turi reikalavimo teisę iš dvišalės sutarties į atsakingą asmenį už žalą. Atsakovo motyvą, kad jam nėra pareikšta pretenzija pagal CMR konvencijos 30 str., teismas atmetė, kadangi tokią teisę tarpusavio santykiuose turi tik krovinio siuntėjas, gavėjas ir vežėjas, todėl ši teisės norma netaikoma santykiams kylantiems iš vieno vežėjo reikalavimų kitam. Pažymėjo, kad dėl gabenamiems kroviniams padarytos žalos jų pervežimo metu į pirmą vežėją buvo kreiptasi abiem atvejais. Teismas pažymėjo, kad, skirtingai nuo kitų privatinės vežimų teisės srities konvencijų, kurios leidžia vežėjui siūlyti savo klientams geresnes sąlygas, palyginus su tomis, kurios nustatytos šių konvencijų, CMR konvencijos nuostatos yra privalomos sutarties šalims. Visi susitarimai, kuriais tiesiogiai arba netiesiogiai nukrypstama nuo CMR konvencijos, laikomi negaliojančiais (CMR konvencijos 41 str.). Tačiau CMR konvencijos 40 str. yra padaryta išimtis, suteikianti teisę vežėjams, vežusiems tą patį krovinį, susitarti dėl nuostolių tarp jų paskirstymo ir šių atlyginimo kitaip, negu nurodyta CMR konvencijos 37str. ir 38 str. Nurodė, kad UAB ,,Kapratas“ ir UAB „Orivija“ 2005-02-24 ir 2005-05-19 užsakymuose sutarė tik dėl tinkamo prievolės įvykdymo, o dėl nuostolių, kurie atsirastų vykdant šių krovinių vežimą, nesusitarė, suvokdamos, kad jos prisiima visišką atsakomybę už žalą prieš krovinių siuntėjus ar gavėjus, jeigu žala atsirastų dėl jiems priklausančių transporto priemonių sugadinimo.Teismas sprendė, kad ieškovas, išmokėjęs nuostolių atlyginimą krovinių siuntėjams, tuo pačiu turi sutartinę teisę reikalauti išmokėtų sumų iš už žalą atsakingo asmens (CMR 37str. 1p.). Nurodė, kad krovinį sugadinus, vežėjas privalo kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą (CMR 25str.). Sprendė, kad vežėjų atsakomybė pagal CMR konvenciją yra ne deliktinė, bet sutartinė civilinė atsakomybė, kurios sąlygos nustatytos CMR konvencijoje. Be to, pagal CMR konvencijos nuostatas vežėjo kaltė dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo yra preziumuojama (Konvencijos 17str., 18 str.). Taigi vežėjas, kuriam pareikštas reikalavimas, turi įrodyti, kad krovinys prarastas, jo trūksta ar pristatytas ne laiku dėl Konvencijos 17 str. 2 p. nurodytų aplinkybių. Teismas nurodė, kad sistemiškai aiškinant CMR konvencijos 17 str. vežėjo kaltė dėl krovinio praradimo ar sugadinimo yra preziumuojama, todėl atsakovas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkelia ieškovui. Teismas konstatavo, kad ieškinys tenkintinas iš dalies tik dėl to, kad nepagrįstas ieškovo reikalavimas atsakovui dėl palūkanų priteisimo pagal CMR konvencijos 27 str. 1p., kadangi tokią reikalavimo teisę turi tik krovinio siuntėjas, gavėjas ir vežėjas tarpusavio santykiuose, o ne vienas vežėjas kitam. Nors krovinio vežimo sutartimi šalys nesusitarė dėl papildomų reikalavimų, tačiau ieškovas teisme pareiškęs ieškinį atsakovui remiasi ir LR CK nuostatomis, todėl jo reikalavimui taikė LR CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d. nuostatas. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju palūkanų, priteistinų iš atsakovo dydį reglamentuoja CMR konvencija, todėl iš vieno vežiko kitam vežikui priteistinų palūkanų dydis turi atitikti CMR konvencijos 27 str. 1 d., t. y. jos negali būti didesnės nei 5 procentai. Nurodė, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra laikomas išvestiniu, papildomu procesiniu klausimu, spręstinu greta klausimų, tiesiogiai susijusių su ginčo dalyku. Todėl tretįjį asmenį E. B. teismas įtraukė į bylinėjimosi išlaidų paskirstymą byloje, kadangi dalis bylinėjimosi išlaidų yra susiję tiesiogiai su jo asmeniu. Nurodė, kad tretysis asmuo E. B., remiantis LR CPK 47 str. 2 d. ir operatyvumo bei ekonomiškumo principais, pagal LR CPK I dalies VIII skyriaus nuostatas laikytinas atsakingu už ieškovo turėtas išlaidas, susijusias su viešu skelbimu dienraščiuose apie teismo posėdžio vietą ir laiką. Kadangi teismas iš dalies tenkino ieškinį, todėl iš atsakovo priteisė ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas ( LR CPK 93str.).