Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Prano Šimkaus, Danutės Švitinienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau – BK) 140 str. 2 d. ( 4 nusikalstamos veikos) ir pagal BK 140 str. 3 d. ( 2 nusikalstamos veikos) ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 140 str. 3 d. (veika 2016 m. pavasaryje dėl fizinio skausmo sukėlimo M. G.) - areštas 40 parų;pagal BK 140 str. 2 d. (2016-07-24 fizinio skausmo sukėlimas I. S.) - areštas 20 parų;pagal BK 140 str. 2 d. (fizinio skausmo sukėlimas V. G.) - areštas 10 parų;pagal BK 140 str. 3 d. (veika 2016 m. gruodžio mėnesyje dėl fizinio skausmo sukėlimo M. G.) - areštas 15 parų;pagal BK 140 str. 2 d. (2017-01-24 fizinio skausmo sukėlimas I. S.) - areštas 20 parų;pagal BK 140 str. 2 d. (2017-01-25 nežymus sveikatos sutrikdymas I. S.) - areštas 30 parų.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. V. G. paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios paskirtos bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir atsižvelgus į maksimaliai galimą bausmės ribą skirta subendrinta bausmė – areštas 90 (devyniasdešimčiai) parų. Bausmę paskirta atlikti areštinėje, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatyta tvarka.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str. į V. G. paskirtą bausmę įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2016-07-24 12.10 iki 2016-07-25 15.34 ir nuo 2017-01-25 8.00 iki 2017-01-26 15.32 – 4 (keturios) paros.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad jis, smurtaudamas artimoje aplinkoje, sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui – mažamečiui sūnui M. G., o būtent:

2016 m. pavasarį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame V., (duomenys neskelbtini) , sudavė ne mažiau kaip du kartus diržu savo mažamečiam sūnui M. G., gim. (duomenys neskelbtini) m., į įvairias kūno vietas, tokiu būdu sukėlė jam fizinį skausmą.

Be to, jis, smurtaudamas artimoje aplinkoje, 2016 m. liepos 24 d. apie 11 valandą 49 minutės buto, esančio Visagine, (duomenys neskelbtini) , svetainėje, asmeninio konflikto, kilusio tarp jo ir jo sutuoktinės I. S., metu sugriebė pastarąją už rankų, pargriovė ant sofos ir užlipęs ant jos sudavė nukentėjusiajai smūgius kumščiu: vieną smūgį į kairę galvos pusę ir vieną smūgį į kairįjį žandą, tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą.

Be to, jis, smurtaudamas artimoje aplinkoje, 2016 m. lapkričio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , V., užėjęs į dukros V. G., gim. (duomenys neskelbtini) m., kambarį, pastarajai gulint lovoje, paėmė ją už kojų ir parvertė ant grindų, nukentėjusioji krisdama susimušė nugarą, po to dukrai dar sudavė vieną smūgį koja į nugarą, tokiu būdu sukėlė fizinį skausmą V. G..

Be to, jis, smurtaudamas artimoje aplinkoje, sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui – mažamečiam sūnui M. G., gim. (duomenys neskelbtini) m., o būtent: 2016 m. gruodžio mėnesyje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, buto, esančio Visagine, (duomenys neskelbtini), koridoriuje suėmė mažametį sūnų M. G. už plaukų ir taip laikydamas vieną kartą pastūmė jį į kampą koridoriuje, tokiu būdu sukėlė jam fizinį skausmą.

Be to, jis, smurtaudamas artimoje aplinkoje, sukėlė fizinį skausmą savo šeimos narei – sutuoktinei I. S., o būtent: 2017 m. sausio 24 d. apie 23 valandą bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , V., konflikto metu, nukentėjusiajai I. S. svetainėje gulint sofoje, abiem rankomis apėmęs pastarosios kaklą ją smaugė, taip sukeldamas I. S. fizinį skausmą.

Be to, jis 2017 m. sausio 25 d. apie 7 valandą 50 minučių buto, esančio (duomenys neskelbtini) , V., koridoriuje, prie įėjimo į butą durų, tarpusavio konflikto metu, užrakinęs įėjimo į butą duris ir išjungęs šviesą buto koridoriuje, sugriebė nukentėjusiąją sutuoktinę I. S. už kaklo, pastūmė ją į įėjimo į butą durų arką, dėl to pastaroji trenkėsi veido dešine puse į sieną, esančią prie įėjimo į butą durų, tuo padarydamas jai poodinė kraujosruvą dešinio skruosto srityje bei odos nubrozdinimą smakro dešinėje pusėje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Skunde taip pat teigiama, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas tuo aspektu, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika taikant BPK 305 str. 1 d. nuostatas. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismas nesurašė išsamių motyvų dėl visų V. G. inkriminuojamų nusikalstamų veikų, kitų kaltinime nurodytų epizodų, kurie taipogi yra aktualūs apeliantui (konkrečiai: 2016 m. pavasario, lapkričio, gruodžio, 2016-07-24, 2017-01-24 epizodai) nepatvirtino įrodymais (jų turiniu) tiesiogiai susijusiais būtent su šiais įvykiais. Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018-03-16 apkaltinamasis nuosprendis skundžiamas ir tuo aspektu, kad Utenos apylinkės teismas, pripažindamas V. G. kaltu padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, tinkamai neindividualizavo jam paskirtų bausmių ir parinko per griežtą sankciją - 90 (devyniasdešimties) parų areštą, neatsižvelgė, jog ši bausmė akivaizdžiai apribotų apelianto galimybes dirbti bei rūpintis savo vaikais, t. y. pažeistų ir nukentėjusiųjų M. M. ir V. G. interesus. Pažymima, jog paskiriant subendrintą bausmę teismas neatsižvelgė, kad V. G. iš esmės prisipažino sukėlęs savo vaikams fizinį skausmą, jų atsiprašė, tačiau visais epizodais panaudotas smurtas buvo labiau drausminio pobūdžio, momentinis, spontaniškas. Be to, teismas nevertino, kad šiuo metu V. G. ir I. S. gyvena atskirai, o apelianto santykiai su vaikais normalizavosi. Taip pat teigiama, jog skirdamas apeliantui bausmę teismas pamiršo paminėti, jog apeliantas yra neteistas, turintis aukštąjį išsilavinimą, yra deklaravęs gyvenamąją vietą. Skunde tikinama, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju parinko per griežtą bausmės rūšį, nes faktiškai areštas yra trumpalaikis laisvės atėmimas, tuo tarpu pirmą kartą teisiamam asmeniui (atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą, kaltę ir kt.) dažniausiai yra paskiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.

Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama su apkaltinamojo nuosprendžio dalimi, kurioje teismas I. S. priteisė 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teigiama, kad teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.250 straipsnio nuostatomis, t. y. nustatant neturtinę žalą pažeidė sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Toliau skunde detaliai cituojami CK nuostatos, susijusios su žalos atlyginimu, taip pat LAT praktika neturtinės žalos priteisimo klausimu. Teigiama, jog pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepateikė išsamesnių motyvų dėl žalos priteisimo. Be to, pakartotinai skunde pabrėžiama, kad teismas neatsižvelgė į svarbią aplinkybę, jog buitiniuose konfliktuose nukentėjusioji elgėsi nekorektiškai, nevengė kivirčų, jos elgesys taipogi pasižymėjo tyčiniais neteisėtais veiksmais prisidedant prie 2016-07-24 bei 2017-01-25 konfliktų, kurių metu V. G. buvo sukelti sunkesni padariniai sveikatai.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, išanalizavusi apylinkės teismo 2018-03-16 nuosprendį, skundo argumentus bei byloje atlikusi papildomą įrodymų tyrimą daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų buvusios suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas nepadarė.

Visų pirma, nuteistasis V. G. apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę bei jo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 140 str. 2 d. dėl pavartoto fizinio smurto jo buvusios žmonos I. S. atžvilgiu, teigia, jog žemesnės instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, nes netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais nustatytas faktines bylos aplinkybes. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė aukščiau aptarto teisinio reguliavimo, t. y. netinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir todėl priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurie neabejotinai patvirtino, kad V. G. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir tokiu būdu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį apelianto atžvilgiu. Šioje baudžiamojoje byloje visi surinkti įrodymai buvo įvertinti kompleksiškai, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, teismas juos palygino tarpusavyje bei kitų byloje esančių duomenų kontekste. Skundžiamame nuospren/dyje pakankamai aiškiai ir motyvuotai išdėstyti argumentai, kurių pagrindu apelianto atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tai, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas netenkino apelianto subjektyvių lūkesčių, nėra ir negali būti pagrindu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį vertinti kaip nepagrįstą bei neteisėtą.

Pagal BK 140 str. 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal Lietuvos Respublikos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje 2011 m. gegužės 26 d. įstatymo Nr. XI-1425 (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 1 dalį artima aplinka, tai aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį.

V. G. savo kaltę dėl sutuoktinei I. S. sukelto fizinio skausmo visos bylos tyrimo metu kategoriškai neigė, nurodydamas, kad jokio smurto jos atžvilgiu nenaudojo, tarp jų santykiai įtempti jau seniai, vyksta skyrybų procesas. Nurodo, jog I. S. pati tyčia jį provokuoja, smurtauja jo atžvilgiu. Kadangi jai dėl smurto prieš apeliantą buvo iškelta byla, vyko teisminis procesas, tai ji dabar jam keršija. Apeliaciniame skunde nuteistasis nuosekliai laikėsi pirmosios instancijos teisme pateiktos versijos, tvirtindamas, kad jis kaltinime nurodytais laikais ir aplinkybėmis I. S. nemušė, jo įsitikinimu, kaltinimas išgalvotas. Su tokiais skundo argumentais apeliacinis teismas sutikti negali. Priešingai nei teigia apeliantas, jo kaltė įvykdžius BK 140 str. 2 d. numatytas nusikalstamas veikas pagrįstai buvo grindžiamas nukentėjusiosios I. S., liudytojų M. G. bei V. G. taip pat L. S. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolais, asmens apžiūros protokolais, daiktų apžiūros protokolais, kurie atitiko kitus bylos duomenis, dėl ko teismo buvo vertinti kaip teisingi ir patikimi. Nukentėjusiosios I. S. parodymai buvo išanalizuoti ir objektyviai įvertinti kitų bylos duomenų kontekste. Apeliantas skunde nurodė, kad nukentėjusiosios parodymus teismas negalėjo vertinti kaip objektyvius atsižvelgus į vykstantį skyrybų procesą, priešiškus jų tarpusavio santykius bei tai, kad jie patys yra prieštaringi ir paneigti kita bylos medžiaga. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad vykstant skyrybų procesui kiekvienos šalies poziciją viena kitos atžvilgiu reikia vertinti labai atidžiai ir šiuo atveju nepaneigtas faktas, jog apelianto ir nukentėjusiosios santykiai yra konfliktiški, tačiau pažymi, kad vien dėl tokių aplinkybių jos parodymai jau savaime negali būti laikomi šališkais ir neteisingais.

Skunde pažymima, kad nusikalstamų veikų padarymo metu įvykio vietoje buvo tik nukentėjusioji ir apeliantas, todėl tiesiogiai įvykį mačiusių ir nešališkai galinčių įvertinti situaciją liudytojų byloje nėra. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas V. G. bei I. S. parodymus ir jų patikimumą vertino byloje surinktų įrodymų visumos kontekste ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, kad būtent nukentėjusiosios parodymus patvirtino bylos duomenų visetas. Tokiais atvejais, kai kaltininkas ir nukentėjusysis pateikia skirtingas nusikalstamos veikos padarymo versijas, jų parodymų patikimumas patikrinamas sistemiškai analizuojant įvykių eigą, ką būtent ir padarė apylinkės teismas. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, nes ji nuo pat bylos tyrimo pradžios gana nuosekliai nurodė visų jos atžvilgiu atliktų veiksmų esmines aplinkybes, jos parodymai atitiko byloje surinktų įrodymų visumą.

Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo 2016-07-24 įvykį, nes V. G. kaltė padarius BK 140 str. 2 d. nusikalstamą veiką grindžiama išskirtinai I. S. teisme duotais parodymais. Nurodoma, kad teisminio nagrinėjimo metu I. S., kalbėdama apie minimos dienos įvykį, pažymėjo, kad vyras ją mušė ranka per veidą, tačiau baudžiamojoje byloje Nr. 1-19-844/2018, kurioje ji pati nuteista už naudotą smurtą V. G. atžvilgiu, kalbėdama apie to paties įvykio aplinkybes ji nurodė, kad neprisimena 2016-07-24 galimai tarp jos ir jo buvusiojo sutuoktinio įvykusio konflikto, t. y. nepatvirtino nei fizinio smurto, nei tyčinių V. G. veiksmų fakto. Teismas atmeta ir šiuos apeliacinio skundo argumentus. Visų pirma pažymėtina, jog 1-19-844/2018 bylos teisminio nagrinėjimo metu I. S. teigė, jog ne tai, kad neprisimena 2016-07-24 įvykusio konflikto, tačiau nurodė nepamenanti tikslių šio įvykio aplinkybių dėl itin didelio jos ir sutuoktinio tarpusavio konfliktinių situacijų skaičiaus, tačiau apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad po to, kai ji sudaužė vazonus, sutuoktinis ją stipriai prispaudė prie sienos ir ji bandydama ištrūkti priešinosi, po ko jis ją jėga nunešė į lovą ir paguldęs sudavė smūgį į kairį smilkinį. Analogiškas aplinkybes I. S. nurodė ir nagrinėjamoje byloje. Pirmos instancijos metu kalbėdama apie 2017-07-24 vakaro įvykį nukentėjusioji aiškiai nurodė, kad jos sutuoktinis V. G. judviejų konflikto metu jai trenkė ranka į veidą (4 t. 140 b. l.).

Apeliantas skunde nurodo ir kitas aplinkybes, kurios, jo manymu, kelia abejones I. S. parodymų patikimumu. Pažymi, jog nukentėjusiosios parodymų dėl 2017-01-24 vakare vykusio įvykio, kuomet V. G. ją smaugė, neįrodo jokia kita bylos medžiaga, o tai, kad iš karto po tariamo pavartoto smurto ji neskambino policijos pareigūnams, nors turėjo tokią galimybę, bei nevyko į medicinos įstaigą gydytis, kelia abejonių apskritai dėl fizinio smurto jos atžvilgiu buvimo. Teismas konstatuoja, jog tokie apeliacinio skundo teiginiai yra subjektyvūs, nėra pagrįsti objektyviais duomenimis bei argumentais ir negali būti laikomi pagrįstais.

Skunde teigiama, kad vertinant 2017-01-24 vakaro įvykius svarbu akcentuoti tai, kad nėra jokių tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų, taip pat nėra duomenų, kad I. S. V. G. veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas. Sutiktina su apeliantu, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 str. kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji I. S. aiškiai ir detaliai nurodė apelianto jai sukelto fizinio skausmo aplinkybes, t. y. tai, kad V. G. kilusio konflikto metu rankomis sugriebė jai už kaklo ir ją smaugė. Kolegija, įvertinusi tokius prieš nukentėjusiąją atliktus veiksmus, kurių atlikimo faktą patvirtina ir byloje esančios I. S. nuotraukos su smurto žymėmis ant jos kaklo (1 t. 131 b. l.), neturi pagrindo abejoti tuo, kad V. G. veiksmais jai buvo sukeltas fizinis skausmas, o tuo pačiu ir padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 str. 2 d.

Toliau skunde ginčijami 2017-01-25 dienos įvykiai. Teigiama, kad tą dieną įvykusio konflikto metu V. G. nesiekė sukelti žalos I. S., t. y. nebuvo tyčios nežymiai sutrikdyti nukentėjusiajai sveikatą. Pažymima, kad pagrindinis apelianto motyvas, kodėl apskritai tą dieną įvyko konfliktas – buvo nenoras paleisti I. S. iš buto. Dėl šios priežasties tarp V. G. ir nukentėjusiosios įvyko susistumdymas. Šiuo atveju, kaip ir aukščiau aptartoje situacijoje, nekyla pagrįstų abejonių, kad V. G. 2017-01-25 vykusio konflikto metu tyčia smurtavo prieš savo sutuoktinę, t. y. – nubloškė ją savo rankomis į jų namuose esančią koridoriaus sieną, dėl ko nukentėjusioji patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tai patvirtina byloje pateikta 2017-02-08 Valstybinės medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) , kurioje nurodyta , kad 2017-01-25 po konflikto su vyru I. S. nustatyta poodinė kraujosruva dešinio skruosto srityje bei nubrozdinimas smakro dešinėje pusėje (2 t. 2 – 3 b. l.). Šie sužalojimai pagal savo pobūdį vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Taip pat šią aplinkybę patvirtina ir byloje esančios nukentėjusiosios I. S. nuotraukos, darytos netrukus po įvykio, iš kurių matyti, kad I. S. V. G. veiksmais padaryti nubrozdinimai smakro srityje. Šioje situacijoje neabejojama, jog V. G. veiksmais buvo betarpiškai susiję su kilusiais padariniais, t. y. I. S. nežymiu sveikatos sutrikdymu. Teismas daro išvadą, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje esantis vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas minimas konfliktas, ne paneigia, o tik patvirtina apelianto kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Kaip matyti iš minimo vaizdo įrašo, V. G., atėjęs iš kitos buto patalpos, stengėsi sulaikyti iš namų norėjusią išeitį I. S., stvėrė pastarajai už rankinės bei atsistojęs tarpduryje neleido jai išeiti. Toliau iš vaizdo įrašo matyti, kaip V. G. išjungia koridoriuje šviesą, o ją įjungus yra užfiksuotas V. G. nukentėjusiosios atžvilgiu panaudoto fizinio smurto pabaigos momentas, t. y. I. S. stūmimas į koridoriaus sieną.

Skunde taip pat teigiama, kad kitame vykusiame baudžiamajame procese I. S. pripažinta kalta konflikto, kuris yra nagrinėjamas ir šioje byloje metu, nesunkiai sužalojusi V. G., o pirmos instancijos teismas į šią aplinkybę priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apelianto atžvilgiu nekreipė jokio dėmesio. Teismas pažymi, kad šioje byloje kaltinimas dėl nusikalstamų veikų padarymo buvo pareikštas V. G., todėl teismas vertina ir analizuoja tik jo kaltės klausimą ir tik dėl tų veikų padarymo, kuriomis jis yra kaltinamas.

Skunde keliamas klausimas dėl V. G. inkriminuotų nusikalstamos veikos, numatytos 140 str. 3 d., padarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo V. G. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 3 d, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.

Lietuvos Respublikos BK 140 str. 3 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui asmeniui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Minėta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, tai yra poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, padaroma tik esant kaltininko tyčiai. Nuteistasis V. G. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jam inkriminuojamą nusikaltimą padarė netyčia, savo veiksmais, t. y. sugriebimu už plaukų, siekė tik sudrausminti savo sūnų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apie asmens nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet ir iš jo atliktų veiksmų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. G. atliko smurtinius veiksmus – sudavė ne mažiau nei du kartus diržu savo mažamečiui sūnui M. G. į įvairias kūno vietas bei tampė jį už plaukų. Nagrinėjamu atveju, įvertinus ikiteisminio tyrimo metu duotus mažamečio nukentėjusiojo M. G., nukentėjusiojo sesers V. G., paties V. G. viso proceso metu duotus paaiškinimus, nukentėjusiojo mažamečio atstovės pagal įstatymą I. S. bei M. G. močiutės L. S. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, nekyla abejonių dėl to, kad nuteistasis V. G. šias veikas padarė tyčia ir kad M. G. dėl savo tėvo veiksmų – smūgių diržu į vairias kūno vietas bei tampymo už plaukų, jautė fizinį skausmą. Pažymėtina, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda mažamečiui vaikui smūgį ar kaip kitaip prieš jį naudoja fizinę jėgą, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas atitinkamas sveikatos sutrikdymas. Byloje nėra jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis V. G. būtų turėjęs pagrindo manyti, jog tokių pasekmių nekils, o subjektyvus nuteistojo V. G. savo veiksmų vertinimas kaip netyčinių ir nenusikalstamų jo atsakomybės padarius nusikalstamą veiką nešalina ir nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia.

Skunde taip pat teigiama, kad pirmos instancijos teismas, pripažindamas V. G. kaltu pavartojus smurtą dukters V. G. atžvilgiu, nevertino aplinkybės, kad kaltinime buvo nurodyta, jog apeliantas savo dukrai sudavė vieną smūgį koja į nugarą, nors pati dukra nurodė, kad V. G., po to kai ją iš lovos nutempė ant grindų, smogė jai kumščiu. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus. Teismas sutinka, kad minimuose liudytojų parodymuose yra tam tikrų prieštaravimų, tačiau jie nėra esminiai ir abejonių dėl V. G. savo dukters V. G. atžvilgiu panaudoto fizinio smurto nekelia. V. G. 2017-01-31 apklausos apie 2016 m. lapkričio mėnesį su tėčiu V. G. įvykusį incidentą metu nurodė, kad tėtis nuo jos miegančios nutraukė antklodę, paėmė ją už kojų ir taip parvertė ant žemės, po to jai sudavė. Nukentėjusioji negalėjo tiksliai įvardinti ar smūgis jai buvo suduotas ranka ar koja (1 t. 139 b. l.). 2017-10-27/2017-10-30 teismo posėdžio metu V. G. teigė, kad jai buvo trenkta delnu, nors tiksliai to teigti negali (5 t. 10 b. l.). Taigi, V. G. negalėjo tiksliai įvardinti jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto detalių, tačiau patį jo faktą patvirtino.

Nuteistasis nesutinka su jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, prašo bausmių skyrimo klausimą spęsti iš naujo. Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 str.) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatytus bausmės tikslus. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad skirdamas bausmę nuteistajam pirmos instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo reikalavimų nesilaikė.

Už BK 140 str. 3 d. numatyto nusikaltimo padarymą gali būti skiriama bauda, areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų, o už BK 140 str. 2 d. – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dviejų metų. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 2 ir 3 dalyse, kurios priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai ( BK 11 str.), nuteistasis padarė būdamas neteistas. BK 55 str. yra numatyta, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę teismas privalo tokį savo sprendimą motyvuoti. Taigi, ši įstatymo nuostata nepaneigia teismo teisės pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų nusikaltimą skirti laisvės atėmimo bausmę, tačiau BK 55 str. turinys įpareigoja teismą pirmiausia apsvarstyti galimybę skirti švelnesnę, negu laisvės atėmimas, bausmę, o priėmus sprendimą skirti laisvės atėmimo bausmę, jį atitinkamai motyvuotai pagrįsti (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-303/2015).

Pažymėtina, jog konkretesnių teisinių motyvų, kodėl apeliantui skundžiamu nuosprendžiu skirtina būtent su laisvės suvaržymu susijusi bausmė, pirmosios instancijos teismas nenurodė. Teismas nepasisakė, kodėl bausmės tikslai nuteistajam nebus pasiekti skyrus švelnesnes minimų straipsnių sankcijose numatytas bausmes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. G. jam inkriminuotas veikas, numatytas BK 140 str. 2, 3 dalyse ir priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, padarė būdamas neteistas. Apeliantas nebaustas administracine tvarka, nesigydė ir nėra registruotas psichikos sveikatos centro ir priklausomybės ligų įskaitose, šiuo metu dirba. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog nuteistojo asmenybė bei faktinis padaryto nusikaltimo bei paties nuteistojo pavojingumas leidžia pasiekti bausmės tikslus paskiriant vienas iš švelniausių BK 140 str. 2 ir 3 dalių sankcijose numatytas bausmes. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybės bei vadovaujantis BK 55 str. nuostatomis nuosprendis keistinas (BPK 328 str. 1 ir 2 punktai) ir nuteistajam skirtinos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės – bauda ir laisvės apribojimas, kurių dydis nustatomas mažesnis nei šių bausmės rūšių vidurkis. Atsižvelgus į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei vadovaujantis BK 48 str. 7 ir 8 dalimis V. G. kartu su laisvės apribojimo bausme skirtinas įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Skunde teigiama, jog iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas tik labai trumpu pasisakymu iš dalies aptarė CK 6.250 str. 1 d. nurodytus kriterijus, plačiau nepateikė išsamesnių motyvų dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo. Taip pat pažymima, jog pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į svarbią aplinkybę, jog buitiniuose konfliktuose nukentėjusioji elgėsi nekorektiškai, nevengė konfliktų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad spręsdamas neturtinės žalos priteisimo klausimą pirmosios instancijos teismas iš esmės atsižvelgė į visus CK 6.250 str. 2 d. numatytus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, tarp jų į padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, jų įtaką kilusioms pasekmėms, teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, nuteistojo ir nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą bei į kitas neturtinės žalos dydžiui nustatyti svarbias aplinkybes bei pagrįstai nustatė adekvačią ir proporcingą 800 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad teismas sprendė nukentėjusiojo civiliniame ieškinyje nurodyto reikalavimo dydžio (10 000 Eur) pagrįstumą ir įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes jam kompensuojamos neturtinės žalos dydį iki 800 Eur. Apeliantas skunde nenurodo jokių naujų neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingų aplinkybių, į kurias neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis bei jo advokatas nurodė, kad civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas V. G. ir I. S. santuokos nutraukimo klausimas, buvo pareikštas I. S. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri buvo kildinama iš apelianto smurtinių veiksmų, nagrinėjamų šioje byloje. Nurodoma, kad abiem bendru susitarimu nutraukus santuoką neturtinės žalos buvo atsisakyta. Tikinama, kad jei du žmonės susitaikė, tai ir civilinis ieškinys šioje nagrinėjamoje byloje turėtų būti mažinamas. Šis skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo I. S. buvo pareiškusi civilinį ieškinį V. G., kadangi santuoką norėjo nutraukti dėl pastarojo kaltės. Sutuoktiniams priėmus spendimą santuoką nutraukti dėl jų abiejų kaltės civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo buvo atsiimtas. Taigi, civilinėje byloje nebuvo nagrinėti neteisėti V. G. fiziniai veiksmai I. S. atžvilgiu ir nebuvo spręstas klausimas dėl tais veiksmais sukeltos neturtinės žalos atlyginimo, o skundžiamu nuosprendžiu, kaip jau nurodyta, neturtinės žalos klausimas buvo išspręstas tinkamai ir pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. kovo 16 d. nuosprendį pakeisti :

V. G. pagal BK 140 str. 3 d. (fizinio skausmo sukėlimas M. G. 2016 m. pavasario metu) paskirti 20 MGL dydžio (735, 4 Eur) baudą;

V. G. pagal BK 140 str. 3 d. (fizinio skausmo sukėlimas M. G. 2016 m. gruodžio mėnesį) paskirti 15 MGL dydžio (551,55 Eur) baudą.

Vadovaujantis BK 63 st. 1, 4 dalimis paskirtas bausmes subendrinti iš dalies sudedant, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir V. G. paskirti subendrintą bausmę – 25 MGL dydžio ( 919, 25 EUR) baudą.

V. G. pagal BK 140 str. 2 d. (fizinio skausmo sukėlimas I. S. 2016-07-24) paskirti laisvės apribojimą 4 (keturiems) mėnesiams.

V. G. pagal BK 140 str. 2 d. (fizinio skausmo sukėlimas V. G.) paskirti laisvės apribojimą 3 (trims) mėnesiams.

V. G. pagal BK 140 str. 2 d. (fizinio skausmo sukėlimas I. S. 2017-01-24) paskirti laisvės apribojimą 4 (keturiems) mėnesiams.

V. G. pagal BK 140 str. 2 d. (nežymus sveikatos sutrikdymas I. S. 2017-01-25) paskirti laisvės apribojimą bausmę 5 (penkiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 dalimis paskirtas laisvės apribojimo bausmes subendrinti iš dalies sudedant ir V. G. paskirti subendrintą bausmę - laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigojant V. G. dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per šešių mėnesių laikotarpį.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 3, dalimis, 65 str. 2 d., V. G. paskirtas bausmes už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 str. 2 ir 140 str. 3 d. padarymą, visiško sudėjimo būdu subendrinti ir V. G. skirti galutinę subendrintą bausmę - 25 MGL ( 919, 25 EUR) baudą bei laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigojant V. G. dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per šešių mėnesių laikotarpį. Vadovaujantis BK 66 str. į laisvės apribojimo bausmę įskaityti V. G. laikino sulaikymo nuo 2016-07-24 12.10 val. iki 2016-07-25 15.34 ir nuo 2017-01-25 8.00 val. iki 2017-01-26 15.32 laiką - 4 (keturias) paras, vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.