Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Evaldo Gražio ir Aleno Piesliako,

viešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. O. ir T. M. bei nuteistojo M. P. J. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. P. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį, 147¹ straipsnio 1 dalį,182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį ir nubaustas:

- pagal BK 147 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

- pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (pirkimo-pardavimo sutarties klastojimas) – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (disponavimas suklastota PVM sąskaita-faktūra) – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, 6 dalimi, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu ir skirta subendrinta laisvės atėmimo 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir M. P. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme ir sėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2019 m. balandžio 18 d. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo sulaikymo dienos.

L. O. pripažintas kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimo 4 (ketveriems) metams bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir L. O. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme ir sėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2019 m. balandžio 18 d. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo sulaikymo dienos.

T. M. pripažintas kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo 3 (trejiems) metams bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme ir sėmime išbūtas laikas nuo 2019 m. liepos 25 d. iki 2019 m. spalio 17 d.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais (2015 m. kovo 19 d. redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, paskiriant įpareigojimus: - tęsti darbą; - neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu (2003 m. gegužės 1 d. įstatymo redakcija), paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL (753,20 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nurodant ją sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Bausmės vykdymo atidėjimo terminą nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteista iš M. P. J. 3844,48 Eur turtinės žalos atlyginimui ir 3000 neturtinės žalos atlyginimui D. K. naudai, 695 Eur turtinės žalos atlyginimui R. Č. naudai.

Priteista iš M. P. J. 526,35 Eur turtinės žalos atlyginimui AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje (a. s. (duomenys neskelbtini)) naudai.

Priteista iš M. P. J. 1300 eurų atstovavimo išlaidų D. K. naudai, iš M. P. J., L. O. ir T. M. lygiomis dalimis, t. y. po 200 eurų atstovavimo išlaidų VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (a. s. (duomenys neskelbtini)) naudai. Priteisti iš T. M. 1408,02 Eur ekstradicijos išlaidų Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (a. s. (duomenys neskelbtini)).

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas į M. P. J. turtą: 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), uni­ka­lus Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, paliktas galioti iki priteistų civilinių ieškinių visiško įvykdymo.

Šiuo nuosprendžiu taip pat yra pripažintas kaltu ir nuteistas V. T., o V. B. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu, tačiau nuosprendis šiose dalyse apeliacine tvarka nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1.1. Jis, veikdamas bendrininkų grupe su trimis tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tikslu pagrobti svetimą turtą, 2017 m. vasario 6 d. apie 8.00 val. savo automobiliu „Peugeot 806“, v. n. (duomenys neskelbtini) atvežė tyrimo metu nenustatytus asmenis į (duomenys neskelbtini), po to laukė jų prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) ir stebėjo aplinką, kol tyrimo metu nenustatyti asmenys, panaudodami fizinį smurtą – papurškę nukentėjusiajai D. K. į veidą ašarinių dujų bei kumščiu sudavę vieną kartą jai į veidą, įsibrovė į nukentėjusiosios namą, kur surišę nukentėjusiosios rankas ir kojas, po to demonstruodami peilį bei grasindami supjaustyti nukentėjusiąją, grasindami padegti nukentėjusiosios namus, po to tris kartus kumščiu sudavę nukentėjusiajai į pilvą ir vieną kartą įspyrę jai į pilvą, padarydami nukentėjusiajai kraujosruvą viršutinėje lūpoje, poodines kraujosruvas abiejose plaštakose, dešinio žasto srityje, kairio dilbio srityje, dešinėje šlaunyje, kairėje pėdoje, odos nubrozdinimus abiejuose riešuose, dešinėje šlaunyje, kairio dilbio srityje, taip nežymiai sutrikdę nukentėjusiosios sveikatą, pagrobė: pinigus – 297 eurus įvairiomis kupiūromis, 2 auksines grandinėles ant rankų, 300 eurų ir 200 eurų vertės, 5 auksinius žiedus, kiekvienas 200 eurų vertės, 3 auksines grandinėles ant kaklo, kurių viena 900 eurų, kitos dvi – po 200 eurų vertės, auksinį pakabuką 200 eurų vertės, auksinę monetą – 200 eurų vertės, du šampano butelius „Alita“, bendros 8 eurų vertės, butelį brendžio – 17 eurų vertės, automobilio „Audi 80“, v .n. (duomenys neskelbtini) užvedimo raktus bei D. K. ir V. K. vardu išduotus Lietuvos Respublikos piliečių pasus; po to pagrobė kieme stovėjusį nukentėjusiajai D. K. priklausantį automobilį „Audi 80“, v. n. (duomenys neskelbtini) 1000 eurų vertės, tuo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajai D. K. 4522 eurų turtinę žalą.

1.2. Taip pat M. P. J. pripažintas kaltu už tai, kad jis 2017 m. sausio 30 d. apie 10.00 val., (duomenys neskelbtini), E. M. namų kieme, pirkdamas iš E. M. automobilį „Peugeot 806“, v. n. (duomenys neskelbtini), tyčia įrašė į transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis, kad automobilio „Peugeot 806“, v. n. (duomenys neskelbtini) pirkėjas yra V. J., t. y. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties grafoje „Pirkėjas“ įrašė V. J. vardą, pavardę, asmens kodą, bei grafoje „Transporto priemonę pirko“ įrašė V. J. vardą, pavardę ir pasirašė V. J. vardu, tokiu būdu suklastojo tikrą dokumentą – 2017 m. sausio 30 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį.

1.3. Taip pat M. P. J. pripažintas kaltu už tai, kad jis, 2017 m. kovo 17, 18, 19 dienomis, (duomenys neskelbtini), savo močiutės S. A. T. namuose, pasinaudodamas nukentėjusiojo R. Č. pažeidžiamumu bei priklausomumu dėl sunkios materialinės padėties, t. y. dėl to, kad jis neturi nuolatinio darbo, yra priklausomas nuo alkoholio bei neturi galimybės grąžinti M. P. J. 2000 eurų skolą (pagal tarp jų 2017 m. kovo 3 d. pasirašytą vekselį), neteisėtai vertė nukentėjusįjį R. Č. glaistyti sienas, klijuoti plyteles bei atlikti kitus vonios remonto darbus.

1.4. Taip pat M. P. J. pripažintas kaltu už tai, kad jis, neturėdamas teisėto pagrindo, 2017 m. kovo mėn. 30 d. (duomenys neskelbtini) namo kieme, (duomenys neskelbtini), įgijo, t. y. už 25 eurus pirko iš V. B. R. Č. išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini).

1.5. Taip pat M. P. J. pripažintas kaltu už tai, kad jis ir V. T., pastarajam padedant daryti šį nusikaltimą, veikdami kartu, M. P. J., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą: AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje turtą – pinigus, po 2016 m. gruodžio 28 d. įvykusio eismo įvykio, kurio metu buvo apgadintas jo naudojamas automobilis „Alfa Romeo 156“, v. n. (duomenys neskelbtini), registruotas L. Š. vardu, draustas nuo 2016 m. gegužės 6 d. iki 2017 m. gegužės 5 d. AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje transporto priemonės privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, M. P. J. paprašė V. T., o V. T., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, M. P. J. prašymu 2017 m. kovo 21 d. (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, suklastojo PVM sąskaitą-faktūrą, serijos VT Nr. (duomenys neskelbtini), apie tariamai atliktus automobilio „Alfa Romeo 156“, v. n. (duomenys neskelbtini) remonto-dažymo darbus, 526,36 eurų sumai, nors darbai realiai atlikti nebuvo, bei persiuntė šią PVM sąskaitą-faktūrą jam į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini), o M. P. J. 2017 m. kovo 21 d. 12 val. 19 min. persiuntė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje, šią žinomai suklastotą 2017 m. kovo 21 d. PVM sąskaitą-faktūrą, serijos VT Nr. (duomenys neskelbtini), apie tariamai atliktus automobilio „Alfa Romeo 156“, v. n. (duomenys neskelbtini) remonto-dažymo darbus, 526,36 Eur sumai, to pasėkoje 2017 m. kovo 23 d. į L. Š. banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) gavo draudimo išmoką – 526,35 eurus, tokiu būdu M. P. J. įgijo, o V. T. padėjo įgyti svetimą: AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje priklausantį turtą – 526,35 eurus.

1.6. Taip pat už tai, kad jis ir V. T., veikdami kartu, M. P. J. turint tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą: AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje turtą – pinigus, o V. T. turint tikslą padėti M. P. J., 2017 m. kovo mėn. 21 d. M. P. J. paprašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus V. T. suklastoti PVM sąskaitą-faktūrą dėl tariamai atliktų automobilio „Alfa Romeo 156“, v. n. (duomenys neskelbtini) remonto-dažymo darbų; 2017 m. kovo 21 d. (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius V. T., UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašė 2017 m. kovo 21 d. PVM sąskaitą-faktūrą, serijos VT Nr. (duomenys neskelbtini), 526,36 eurų sumai, apie tariamai atliktus automobilio „Alfa Romeo 156“, v. n. (duomenys neskelbtini) remonto-dažymo darbus, nors darbai realiai atlikti nebuvo bei minėto dokumento tikrumą patvirtino UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudu bei parašu ir tą pačią dieną persiuntė šią suklastotą PVM sąskaitą-faktūrą jam į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini), tokiu būdu suklastojo tikrą dokumentą ir jį realizavo, o M. P. J. 2017 m. kovo 21 d. 12 val. 19 min. šią žinomai suklastotą PVM sąskaitą-faktūrą persiuntė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje, tokiu būdu panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą.

2. Be to, M. P. J., L. O. ir T. M. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad:

2.1. Jie, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, turėdami bendrą tikslą pelnytis iš nukentėjusiojo R. Č., siekiant išnaudoti jį priverstiniam darbui bei nusikalstamoms veikoms daryti Jungtinėje Karalystėje, 2017 m. kovo mėn. tiksliai nenustatytą dieną, prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), M. P. J. ir L. O. susitarė su T. M., kad pastarasis apgyvendins nukentėjusįjį R. Č. Jungtinėje Karalystėje, (duomenys neskelbtini) ir suras jam darbą bei vers daryti nusikalstamas veikas, o iš nukentėjusiojo priverstinio darbo ir nusikalstamų veikų gautas pinigines lėšas pasisavins dalindamiesi tarpusavyje, nukentėjusiajam paliekant minimaliai pragyvenimui būtinas lėšas; po to, pasinaudojant nukentėjusiojo R. Č. pažeidžiamumu bei priklausomumu dėl sunkios materialinės padėties, t. y. dėl to, kad jis neturi nuolatinio darbo, yra priklausomas nuo alkoholio bei neturi galimybės grąžinti M. P. J. 2000 eurų skolos (pagal tarp jų 2017 m. kovo 3 d. pasirašytą vekselį), M. P. J. panaudodamas fizinį smurtą – 2017 m. kovo 22 d. laikotarpiu nuo 19.30 val. iki 21.00 val., (duomenys neskelbtini), prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, mažiausiai du kartus kumščiu tyčia sudavęs nukentėjusiajam R. Č. į veidą, nuskeliant pirmo ir antro dantų implantus viršutiniame žandikaulyje, taip nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo sveikatą, M. P. J. ir L. O., automobiliu „Alfa Romeo“, v. n. (duomenys neskelbtini), nugabeno nukentėjusįjį į rūsį, esantį (duomenys neskelbtini), kur užrakinę laikė jį nelaisvėje apie dvi valandas; be to, M. P. J., 2017 m. kovo 27 d. (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, (duomenys neskelbtini), lipdamas laiptais paskui nukentėjusįjį R. Č., tyčia vieną kartą įspyręs pastarajam į nugarą; po to panaudojant apgaulę – M. P. J. ir L. O. pažadėję nukentėjusiajam darbą Jungtinėje Karalystėje, (duomenys neskelbtini) ardyti automobilius už 60 eurų per dieną, iš kurių nukentėjusiajam atiteks 10 eurų per dieną, neva taip sudarant nukentėjusiajam galimybę grąžinti skolą, nepasakant, jog realiai už šį darbą mokama daugiau, be to, nuslepiant, jog taip pat nukentėjusysis bus verčiamas daryti nusikalstamas veikas, taip užverbavo nukentėjusįjį R. Č. vykti į Jungtinę Karalystę, (duomenys neskelbtini); po to laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 28 d. iki 2017 m. kovo 30 d., t. y. iki išvykimo, M. P. J. ir L. O. apgyvendino nukentėjusįjį L. O. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), taip jį kontroliavo; 2017 m. kovo 29 d. M. P. J. užsakius mikroautobusą 2017 m. kovo 30 d. vykstantį į Jungtinę Karalystę, (duomenys neskelbtini), L. O. susitarė su T. M., kad Jungtinėje Karalystėje, (duomenys neskelbtini), pastarasis pasitiks iš Lietuvos gabenamą nukentėjusįjį R. Č.; po to 2017 m. kovo 30 d. apie 15.00 val. M. P. J. savo automobiliu „Alfa Romeo“, v. n. (duomenys neskelbtini), nugabeno nukentėjusįjį prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), sumokėjo mikroautobuso vairuotojui 85 eurus už nukentėjusiojo kelionę ir įsodino nukentėjusįjį į mikroautobusą, važiuojantį į Jungtinę Karalystę, (duomenys neskelbtini), tačiau 2017 m. kovo 30 d. apie 15.20 val. (duomenys neskelbtini), prie degalinės „(duomenys neskelbtini)“ mikroautobusą sustabdė policijos pareigūnai ir išlaipino nukentėjusįjį R. Č..

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Nuteistojo M. P. J. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio apeliaciniame skunde prašoma Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 14 d. nuosprendį pakeisti:

- panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl M. P. J. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, 147¹ straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį ir dėl šių kaltinimų jį išteisinti;

- dėl pripažinimo kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (automobilio Peugeot 806, v. n. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties suklastojimas), taip pat BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas dėl draudimo išmokos, disponavimas suklastota PVM sąskaita-faktūra) pakeisti skundžiamą nuosprendį, skiriant galutinę subendrintą bausmę – terminuoto laisvės atėmimo bausmę, ne ilgesnės trukmės, nei suėmime išbūtas laikas (nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2019 m. balandžio 18 d.) ir atitinkamai įvertinus suėmime išbūtą laiką, pripažinti, kad už šias nusikalstamas veikas skirta laisvės atėmimo bausmė yra atlikta;

- D. K. ir R. Č. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus;

- panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl atstovavimo išlaidų priteisimo VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro“ naudai, kurioje iš M. P. J. priteista 200 Eur atstovavimo išlaidų

3.1. Nuosprendis skundžiamas dalyje dėl M. P. J. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį, 147¹ straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį – dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, nepadarius jokio veikimo, kuris galėtų būti kvalifikuotas pagal minėtų straipsnių dalis. Taip pat apeliantų nuomone, dėl dalies veikų, pvz. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (automobilio Peugeot 806, v. n. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties suklastojimo) paskirta reali laisvės atėmimo bausmė yra pernelyg griežta. Apkaltinamojo nuosprendžio dalis (dėl visos eilės veikų – tiek ir dėl numatytų BK 147 straipsnio 1 dalyje, BK 147¹ straipsnio 1 dalyje, tiek ir dėl BK 180 straipsnio 2 dalyje) yra pagrįsta prielaidomis, kurių pirmosios instancijos teismas ne tik nepašalino, tačiau tokias nepašalintas prielaidas traktavo M. P. J. nenaudai. Dalis duomenų, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė skundžiamą nuosprendžio dalį, neatitinka įrodymų sampratos BPK 20 straipsnio prasme. Nėra pateisinamas ir ikiteisminio tyrimo pradėjimas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, BK 147¹ straipsnio 1 dalį, kadangi nei tuo metu, nei vėliau neatsirado jokių duomenų, kurie leistų teigti, jog R. Č. atžvilgiu būtų padarytos veikos, dėl kurių padarymo M. P. J. pripažintas ir nuteistas realia laisvės atėmimo bausme.

3.2. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo nukentėjusiojo R. Č. parodymus vertino kaip nuoseklius, nors jie tokie nebuvo; skundžiamame nuosprendyje cituojama kasacinė praktika visiškai nesusiejama su veikos fakto aplinkybėmis, nusikalstama veika preziumuojama ne tik dėl veikų, numatytų BK 147 straipsnio 1 dalyje ir BK 147¹ straipsnio 1 dalyje, bet ir kitose skundžiamo nuosprendžio dalyse. Nukentėjusiojo R. Č. asmenybės ypatumai bei galimos priklausomybės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo tiriami, todėl be jokio pagrindo pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, esą, R. Č. yra pažeidžiamas asmuo. Svarbu ir tai, kad R. Č. niekur iš Lietuvos Respublikos taip ir neišvyko, todėl net ir veikos baigtumo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį momentas nebuvo tinkamai nustatytas, o R. Č. darbo perspektyvos Jungtinėje Karalystėje be jokio pagrindo buvo pripažintos, sudarančiomis BK 147 straipsnio 1 dalies požymius. Manoma, kad turėjo būti vertinama ir tai, kad R. Č. lygiagrečiai buvo traukiamas teisinėn atsakomybėn, nuvertintas gynybos pateiktas vaizdo įrašas (t. 21, b. l 95), antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (t. 21, b. l 37-46), paneigiantis liudytojos D. R. parodymus.

3.3. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismo skundžiama nuosprendžio dalis neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nėra pagrįsta visapusišku, išsamiu ir objektyviu visu byloje esančių įrodymų ištyrimu bei įvertinimu, nepateikta įtikinama duomenų pripažinimo įrodymais analizė, o prieštaringi duomenys įvertinti kaip sudarantys pagrindą M. P. J. nuteisti itin griežta laisvės atėmimo bausme. Šiuo apeliaciniu skundu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl M. P. J. nuteisimo pagal 147 straipsnio 1 dalį, 147¹ straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį, o dėl M. P. J. pripažinimo kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (automobilio Peugeot 806, v. n. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties suklastojimas), taip pat BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas dėl draudimo išmokos, disponavimas suklastota PVM sąskaita-faktūra) yra pagrindas skirti galutinę subendrintą bausmę – terminuotą laisvės atėmimą ne ilgesnės trukmės, nei M. P. J. suėmime išbūtas laikas (nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2019 m. balandžio 18 d.), ir atitinkamai pakeisti nuosprendį bei pripažinti, kad bausmė yra atlikta.

Dėl nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį

3.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka jam keliamų reikalavimų. Nors pats nuosprendis nemažos apimties, motyvuojamoji dalis, kuria apeliantas yra pripažintas kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir 147¹ straipsnio 1 dalį, yra itin trumpa, prieštaringa ir priimta, visiškai ignoruojant gynybos argumentus, padarytos esminės teisės taikymo ir aiškinimo klaidos Motyvuojamojoje dalyje sugrįžtama prie kaltinamojo akto perrašymo, pernelyg nesigilinant į kaltinamojo akto formuluotes, o detali konkrečių duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo analizė iš viso nepateikiama.

3.5. Skundžiamo nuosprendžio 37-38 puslapiuose cituojama teismų praktika yra ne tik formali bei fragmentiška, bet ir labai nutolusi nuo veikos faktinių aplinkybių. Kasacinėje praktikoje, ypač naujesnėje, yra pateikta itin reikšmingų teisės išaiškinimų, kurių pirmosios instancijos teismas visiškai nepaisė. Apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 26 d. nutartis Nr. 2K-13-719/2020, nurodant, jog pats ikiteisminio tyrimo pradėjimas 2017 m. kovo 29 d. Kauno AVPK Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 3-iojo skyriaus vyresniosios tyrėjos I. S. tarnybiniu pranešimu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį buvo visiškai nepagrįstas, nes jokių šios veikos požymių nei tuo metu nebuvo, nei vėliau jų nebuvo nustatyta; pats faktas, kad R. Č. jo paties pasirinkimu buvo skolingas apeliantui ir/ar kitiems asmenims, jokių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių nesudaro. Vertinama, jog šiuo atveju M. P. J. veikoje galėjo būti ne daugiau, kaip savavaldžiavimo (bet ir tai, nebent kvalifikuojamo pagal LR administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnį) požymių. Tuo labiau, kad ir tarnybiniame pranešime buvo nurodoma, kad asmenys, esą, „ketina R. Č. išnaudoti, įtraukiant į vagystes iš parduotuvių arba dirbant kitus, galimai serviso darbus, pasiimant jo uždirbtus pinigus bei galimai pridarant jam naujų skolų“. Todėl šiuo pagrindu M. P. J. negalėjo būti sulaikytas dėl BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, kas yra tiesiogiai susiję su dar viena esmine pirmosios instancijos teismo klaida: nebuvo tinkamai nustatytas veikos baigtumo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį momentas, o fakto aplinkybės rodė, jog jokia veika tuo metu, t. y. 2017 m. kovo 30 d. apie 15.20 val. (duomenys neskelbtini), kada prie degalinės „(duomenys neskelbtini)“ mikroautobusą sustabdė policijos pareigūnai ir išlaipino nukentėjusįjį R. Č. nebuvo nei daroma, nei padaryta. Bet kokie ketinimai (net jeigu tokie ir būtų nustatyti) savaime negali sudaryti jokios nusikalstamos veikos požymių, tačiau veikos, numatytos BK 147 straipsnio 1 dalyje, pripažinimas baigtu nusikaltimu ir jos kvalifikavimas pagal prekybos žmonėmis normą yra visiškai nepagrįstas.

3.6. Pasak apeliantų, netinkamas veikos baigtumo momento nustatymas buvo nulemtas ir visiškai netinkamai nustatytų fakto aplinkybių, t. y. fakto, jog R. Č. ne tik pats norėjo vykti į Jungtinę Karalystę, bet net ir prieš pat jo išlaipinimą ir atitinkamai apelianto sulaikymą pats R. Č. nurodė, jog pamiršo savo dokumentą striukėje, kuris liko M. P. J. automobilyje, todėl nurodė sustoti prie degalinės, pats skambino M. P. J., kad jam būtų atvežtas dokumentas, reikalingas tolimesnei kelionei. Šios aplinkybės yra itin reikšmingos, nes jeigu jau R. Č. neketino ar nenorėjo vykti į Jungtinę Karalystę, tai jis tikrai turėjo net keletą alternatyvių pasirinkimų: vykti mažų mažiausiai iki valstybinės sienos su Lenkijos Respublika ar su kuria nors kita Europos Sąjungos šalimi ir tada pareikšti, kad neturi asmens dokumento; išlipti iš mikroautobuso Lietuvos Respublikoje, tam jokių trikdžių nebuvo; pranešti Jungtinės Karalystės pasienio pareigūnams apie tai, kad vyksta priverstinai ir yra prekybos žmonėmis auka. Nė vienos šios alternatyvos ar bet kurio kitokio jam priimtino elgesio R. Č. nepasirinko, priešingai, jis pats savo noru ir savo valia skambino M. P. J., siekdamas gauti jo dokumentą ir vykti toliau. Apelianto teigimu, ši aplinkybė, yra esminės reikšmės, lygiai, kaip ir, kad R. Č. buvo siūlomas darbas Lietuvoje (susijęs su stogų dengimu) ir jis pats to darbo atsisakęs. Visiškai nelogiška, jog tokiu būdu M. P. J. ar kiti nuteistieji nebūtų vertę ar netgi smurtavę R. Č. atžvilgiu, siekdami jį ir jo būsimą darbą kontroliuoti Lietuvoje bei leisdami jam nevykdyti nurodymo priverstinai dirbti Lietuvoje, jeigu jau toks priverstinis nurodymas (o ne siūlymas, kurį R. Č. laisvai galėjo atmesti, ką ir padarė) būtų buvęs. Šiuo aspektu aktualūs ir R. Č. parodymai, duoti apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kad Anglijoje jam siūlė ardyti mašinas. Sakė, jeigu nesugebės, tai bus fabrike darbas. Visą laiką sakė, kad jis dirbs, o ar legaliai ar ne, nežinojo (2017 m. birželio 22 d. apklausa) – jokių duomenų, kad R. Č. būtų įtraukiamas į kokią nors neteisėtą veiklą, nėra nurodoma.

3.7. Pažymi, kad prekyba žmonėmis, kaip nusikalstama veika, įmanoma tada ir tik tada, kai yra pats prekybos, t. y. žmogaus pirkimo (ar kitokio perleidimo) sandorio elementas. Šiuo atveju tokio elemento, kaip esminio šios veikos objektyviosios pusės požymio, nebuvo ir negalėjo būti nustatyta. Faktas, kad nukentėjusysis skolinosi pinigus savo laisva valia, nėra paneigtas ir negali būti paneigtas jokiais leistinais įrodymais. Jokių duomenų, kad M. P. J. būtų tą R. Č. įsiskolinimą kam nors pardavęs (o jau ypač kartu su visu skolininku), baudžiamojoje byloje nėra.

3.8. Nesant paties sandorio, t. y. nei M. P. J., nei kuriam nors kitam kaltinamajam (nuteistajam) R. Č. nepardavus, neperleidus kokiam nors dar kitam asmeniui, nesudarius jokio sandorio būtent dėl asmens pirkimo, pardavimo ar kitokio perleidimo, negavus jokio atlygio iš tokios veiklos, o pačiam asmeniui netgi neišvykus iš Lietuvos Respublikos, nėra jokio pagrindo teigti, kad M. P. J. ar kurio nors kito šioje baudžiamojoje byloje nuteisto asmens veikoje yra būtent BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytos ir uždraustos veikos sudėtis.

3.9. Reikšmingu aspektu laikoma ir tai, kad paties R. Č. (M. P. J. jokių pretenzijų neišreiškiant, nesiskundžiant) atžvilgiu Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2017 m. kovo 28 d. nutartimi (t. 6, b. l. 83-85) tenkino prokurorės prašymą (t. 6, b. l. 79-82) ir leido slapta klausytis R. Č. telefoninių pokalbių, daryti jų įrašus, juos fiksuojant ir kaupiant bei gaunant išeinančių ir įeinančių SMS pranešimų turinį, vykdyti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, ją fiksuoti ir kaupti nuo 2017 m. kovo 28 d. iki 2017 m. balandžio 28 d. Dar daugiau: paties R. Č. atžvilgiu 2017 m. kovo 29 d. netgi buvo priimtas nutarimas dėl slapto sekimo (t. 6, b. l. 90-91), kas yra daugiau nei abejotina, nes tokiu būdu buvo siekiama surinkti duomenų apie asmenis, įvykdžiusius plėšimą D. K. atžvilgiu; nors nebuvo jokių kliūčių kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją, kaip tai buvo padaryta dėl nutarties slapta klausytis R. Č. telefoninių pokalbių ir daryti jų įrašus, tačiau kažkodėl slapto sekimo R. Č. atžvilgiu teisėtumas buvo patvirtintas jau po vyr. tyrėjos I. S. 2017 m. kovo 29 d. nutarimo priėmimo, 2017 m. kovo 31 d. Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi (t. 6, b. l. 95-97). Tai, apelianto manymu, reiškia, kad tokios priemonės R. Č. atžvilgiu buvo ir neproporcingos, ir siekiančios kitokių tikslų, nei leistini baudžiamojo proceso tikslai.

3.10.Apeliantų vertinama, jog tiek 2017 m. kovo 29 d. tarnybiniu pranešimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, tyrimas pradėtas, tiek 2017 m. kovo 28 d. nutartimi duotas leidimas slapta klausytis R. Č. telefoninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, jos fiksavimas ir kaupimas buvo nepagrįstai, kadangi ikiteisminis tyrimas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį dar nebuvo pradėtas. Todėl ir duomenys buvo renkami neteisėtai, kas reiškia, kad tokie duomenys įrodymais BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme negalėjo būti pripažinti.

3.11. Šiame kontekste, pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas ne tik be jokio pagrindo nenurodė, kuri gi konkreti alternatyva iš numatytų BK 147 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, teismo manymu, yra M. P. J. veiksmuose, nenustatė jokio sandorio, kuriuo R. Č. būtų parduotas ar kitaip perleistas; teismas netgi tinkamai nevertino paties R. Č. parodymų (tiek duotų ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje), dėl 1 000 Eur paskolos gavimo aplinkybių. Teisiamojo posėdžio metu R. Č. nurodė aplinkybes, kurių ikiteisminio tyrimo metu neminėjo, būtent, kad jis tuo metu šventė gimtadienį, buvo pasikvietęs V. B., vartojo alkoholį ir nutarė pasidomėti paskola. Matyti, jog M. P. J., R. Č. informavo, kad turėdamas galimybę gauti paskolą iš kitur, nesiskolintų, kas eliminuoja bet kokį M. P. J. piktavališkumą ar apgaulę, o tolimesni veiksmai buvo išimtinai R. Č. iniciatyva ir jo valia, M. P. J. jokių aktyvių veiksmų nesiimant. Nors pasak R. Č., jis (M. P. J.) pasiteiravo, ar tikrai nori skolintis, ar žino, kas yra vekselis ir kokios jo vykdymo sąlygos, kas dar kartą patvirtina, jog jokios apgaulės iš M. P. J. pusės nebuvo, tačiau R. Č., gavęs paskolą, 1000 Eur išleido įvairiems pirkiniams: telefonui, gėrimams, maistui, merginoms ir t. t

3.12. Pirmosios instancijos teismas daro tiesiog neatleistiną įrodymų vertinimo klaidą, nukentėjusiojo parodymus vertindamas kaip nuoseklius ir netgi iš viso neigdamas, kad R. Č. pats, savo iniciatyva, o ne M. P. J. verčiamas, pasiskolino pinigų ir pasirašė vekselį (39-as skundžiamo nuosprendžio psl.).

3.13. Tokiam vertinimui visiškai prieštarauja ir teismo motyvas, kad nukentėjusiojo persekiojimas buvo M. P. J. kontrolės prieš nukentėjusįjį išraiška, siekiant įbauginti ir palenkti pastarojo valią, kad jis atidirbtų paskolintus pinigus ir grąžintų juos su didelėmis palūkanomis. Apeliantų vertinimu, toks motyvas nesudaro ir BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, kadangi tokiu motyvu jau pripažįstama, kad skola egzistavo. Be to, anot apeliantų, teismo teiginiai, kad nukentėjusiojo ir liudytojos V. Č. parodymais, R. Č. jautėsi įsipareigojęs M. P. J., jautė pareigą kaip nors grąžinti skolą, kartu bijodamas ir jos negrąžinti, taip pat nepatvirtina aptariamo nusikaltimo veikos sudėties.

3.14. Atkreipiamas dėmesys ir į paties nukentėjusiojo parodymus. Antai, paties R. Č. 2017 m. birželio 22 d. parodymais, jis M. P. J. buvo perspėtas geriau nesiskolinti, jog gali tekti atidirbti, kad susitikimas su M. P. J. buvo inicijuotas R. Č.. Teisme R. Č. nurodė, kad planavo kažkaip atiduoti pinigus, prašyti leisti grąžinti dalimis, vykti į Norvegiją, susitvarkyti banko kortelę, tačiau užgėrė ir nieko nepadarė. 2017 m. gegužės 3 d. apklausoje, R. Č. buvo parodę, kad M. P. J., neva buvo jam išmušęs du priekinius dantų implantus 2017 m. kovo 23 d. ir, kad tai buvo trečiadienis, priešingai nei jis nurodė pirmoje apklausoje. Šiuo aspektu, anot apeliantų svarbu tai, kad pirmą kartą apklausinėjamas R. Č. buvo 2017 m. kovo 30 d. taigi, nuo tokio kiekvienam asmeniui svarbaus įvykio, kaip dantų implantų išmušimas (vėliau pakeistas į implanto nuskėlimą), pagal jo paties versiją buvo praėję dar labai nedaug laiko ir jis tikrai būtų atsiminęs tikslią datą ir tikslią savaitės dieną. Atkreipiamas dėmesys ir, kad R. Č. nežinojo kiek smūgių jam buvo suduota, tačiau pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo atmetė gynybos pateiktą antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (t. 21, b. l. 37-46), paneigiantį liudytojos D. R. parodymus. Be kita ko, M. P. J. niekaip negalėjo sužaloti R. Č. tiek dėl to, kad to susitikimo metu jo abi rankos buvo užimtos motociklininko šalmu ir mobiliojo ryšio telefonu, taip pat ir dėl to, kad mušti R. Č. nebuvo jokio reikalo, ir šiuo požiūriu pirmosios instancijos teismas taip pat klydo. Teisiamojo posėdžio metu ir pats R. Č. aiškino, jog yra girdėjęs kad kitas nuteistasis L. O. ir M. P. J. yra kalbėję, kad neverta mušti R. Č., nes jis skolos vis tiek negrąžins (kuris konkrečiai taip kalbėjo, R. Č. nepamena). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2017 m. birželio 22 d. R. Č. neteigė, kad dantys jam buvo išmušti: „...dantį nuskėlė. Grįžęs namo pradėjau valgyti ir iš karto skilo tas dantis“. Lygiai taip pat pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo nuvertino liudytojos V. Č. (nukentėjusiojo mamos) teisme duotus parodymus, pagal kuriuos ji nesupratusi, kad sūnus nenori važiuoti į užsienį, taip pat, kad M. P. J. jai negrasino; priešingai, R. Č. buvo patenkintas, gyvendamas pas kitą nuteistąjį, M. P. J. draugą L. O., su kuriuo R. Č. puikiai sutarė, be to, jie padėjo R. Č. pinigais, kad jis galėtų susitvarkyti dantis. Juo labiau, nutylėtas V. Č. telefoninis pokalbis su R. Č. Nr. (duomenys neskelbtini), vykęs 2017 m. kovo 14 d., kuriame ji sūnui sako: „Tai klaupkis prieš juos (galima suprasti, prieš M. P. J. ir kitus nuteistuosius) ant kelių ir daryk viską, ką tau sako“, „Tai tu dar pavesi žmogų? Tai su tavim dar cackinasi tas jaunuolis (galima suprasti M. P. J.)“ (t. 5, b. l. 163); žinoma, niekas jokių pretenzijų V. Č. dėl to, kad ji, esą, palaužė ar padėjo palaužti jos sūnaus R. Č. valią ir tuo pačiu padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje, nereiškia.

3.15. Taip pat apeliantai pažymi, kad šios kategorijos bylose privalu aiškintis, kodėl vienas ar kitas asmuo, kuris tampa prekybos žmonėmis auka, laikytinas pažeidžiamu. Pats R. Č. yra neigęs, kad turi priklausomybę nuo alkoholio (2017 m. birželio 22 d. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją). Nuteistoji V. B. taip pat nepatvirtino, kad tuo metu, kuomet ji gyveno kartu su R. Č., jis būtų visiškai priklausomas nuo alkoholio. Šios pasak apeliantų aplinkybės, lygiai kaip ir psichologinės R. Č. asmenybės ypatybės, yra itin svarbios ir turėtų būti tiriamos proceso apeliacinės instancijos teisme metu, skiriant kompleksinę komisijinę teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizę, kadangi tokio klausimo išsprendimui būtinos specialiosios žinios.

3.16. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, skunde nurodoma, kad atskiri prekybos žmonėmis požymiai yra labai panašūs į kitų savarankiškų nusikalstamų veikų požymius ir tam, kad nebūtų padaryta kvalifikavimo klaidų, visais atvejais būtina tiksliai atriboti šias veikas ir nustatyti visus jų kvalifikavimui reikšmingus elementus, įvertinti ar buvo padaryta pati prekybos žmonėmis veika, ar padarytos kitos - savarankiškos nusikalstamos veikos, už kurias baudžiamoji atsakomybė numatyta kituose straipsniuose. Apeliantų manymu, M. P. J. veiksmuose, dėl kurių jis pripažintas kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir nuteistas, yra ne daugiau, kaip ANK 518 straipsnio požymių, todėl priimtas apkaltinamasis nuosprendis šioje dalyje turi būti panaikintas ir M. P. J. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Dėl nuteisimo pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį

3.17. Manoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminę klaidą pripažindamas M. P. J. kaltu bei nuteisdamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 147¹ straipsnio 1 dalyje. Teigiama, kad nė vieno iš privalomųjų objektyviosios pusės šio nusikaltimo požymių M. P. J. veiksmuose nėra ir nebuvo, be to, ir pats R. Č. nenurodė, kad jis būtų dirbęs pas M. P. J. močiutę priverstinai. Apeliaciniame skunde cituojant 2017 m. kovo 30 d. R. Č. parodymus, nurodoma, kad pats faktas, kad R. Č. M. P. J. nepaklausė, kokia skolos dalis yra atidirbta, jokiu būdu nereiškia, kad pastarasis jį vertė dirbti neteisėtai ar prievarta, juolab, kaip jau buvo pasisakyta, ir pats R. Č. jautė pareigą atiduoti skolą, o savanoriškas pareigos vykdymas niekaip negali būti pripažintas nusikalstama veika. Nors pirmosios nukentėjusiojo apklausos metu nuo jo darbo pas M. P. J. močiutę buvo praėję tik dešimt dienų, tačiau tikslaus laiko, kada dirbo pas M. P. J. močiutę, R. Č. nurodyti negalėjo. Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2017 m. birželio 22 d. metu R. Č. apie jo darbą pas M. P. J. močiutę parodė – ,,galvojo, kad gal už skolą, bet galvojo, kada jis atsilygins su tokiais darbais“. Pirmosios instancijos teismas, aptardamas įrodymus, mini ir 2017 m kovo 21 d. trumpąjį tekstinį pranešimą (SMS), kuriuo, esą, M. P. J., atsakė į kito nuteistojo siūlymą vežti R. Č. pas tėvus: „Tai jis jau dirba vakare varom kitur...“ (t. 5, b. l. 163). Jokių kliūčių atsisakyti važiuoti dirbti, pasišalinti iš M. P. J. močiutės namų ar nedirbti konkrečią dieną (kurią R. Č. turėjo asmeninių reikalų ir tokia diena nebuvo tinkama), nebuvo, ir tai paneigia tiek patį darbo priverstinumo pobūdį, taip pat ir alternatyvos (pasirinkimo) nebuvimą.

3.18. Tokiu būdu teigiama, kad subjektyvus paties nukentėjusiojo manymas, nesant požymių, kad darbas priverstinis ir nenoras aiškintis, kiek nukentėjusiojo darbas vertas, niekaip negali sudaryti BK 147¹ straipsnio 1 dalies požymių, todėl dėl šios veikos M. P. J. nuteistas nepagrįstai, o priimtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas.

Dėl nuteisimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį

3.19. Manoma, kad M. P. J. buvo nuteistas visiškai nepagrįstai, nes jo veikoje nėra nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų veikos, numatytos ir uždraustos BK 302 straipsnio 1 dalyje, požymių. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino nuteistųjų prisipažinimus bei neteisingai įvertino jų telefoninius pokalbius (t. 6, b. l. 25-32, t. 5, b. l. 158-172, t. 6, b. l. 48-51).

3.18. Apelianto teigimu, šiuo atveju teismas turėjo vertinti paties R. Č. veiksmus, jam savanoriškai perduodant jo asmens dokumentą (vairuotojo pažymėjimą) ir sutinkant, kad jį paimtų V. B.; V. B. perdavus jos turėtą auksinį žiedą, tiek R. Č., tiek ir V. B. buvo žinoma tolesnė eiga (žiedo užstatymas lombarde), o jau tuo labiau, kad pinigus, R. Č. gautus už užstatytą V. B. žiedą, jie abu kartu ir išleido alkoholiui, kartu tą alkoholį vartojo. Tokios aplinkybės yra aiškios iš R. Č. apklausos protokolų.

3.19. Tuo pačiu apeliantas pažymi ir tai, kad vairuotojo pažymėjimas nėra tokios pačios teisinės vertės dokumentas, kaip pvz., asmens tapatybės kortelė ar pasas, nes veikos metu vairuotojo pažymėjimas nebuvo pripažįstamas tinkamu dokumentu asmens tapatybei patvirtinti (bankinėms operacijoms, notariniams sandoriams ir pan.). Galima suprasti ir R. Č. nenorą grąžinti V. B. jos turėto auksinio žiedo, nes pinigus, gautus už lombarde užstatytą jos žiedą, jie pragėrė kartu. Pabrėžiama, kad M. P. J. nedalyvavo šiame jų sandoryje, todėl ir jo veiksmuose paimant R. Č. vairuotojo pažymėjimą, jokios nusikalstamos veikos nėra. Juo labiau jokių nusikalstamos veikos požymių nėra ir M. P. J. tolimesniuose veiksmuose, kadangi neabejotinai nustatyta, kad būtent M. P. J. aktyviais veiksmais vairuotojo pažymėjimas buvo sugrąžintas R. Č., t. y. teisėtam tokio dokumento savininkui. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. P. J. kaltu ir nuteisdamas, neįvertino nei veikos objektyviųjų, nei subjektyviųjų požymių, kadangi dokumento grąžinimas teisėtam jo savininkui niekaip negali būti suvokiamas kaip neteisėtas, o jau tuo labiau, nusikalstamas elgesys. Neteisėtas dokumento perleidimas gali būti tik tretiesiems asmenims, bet jokiu būdu ne pačiam dokumento savininkui, juo labiau jokių materialių vertybių už tokį perdavimą negaunant. Pirmosios instancijos teismo samprotavimai apie tai, kad R. Č. vairuotojo pažymėjimas galimai būtų naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti, yra išėjimas iš kaltinimo ribų (M. P. J. nebuvo įtariamas ar kaltinamas rengęs ar kėsinęsis daryti tokias veikas) ir negalintis turėti jokios teisinės reikšmės (kitas atvejis būtų, jeigu M. P. J. nebūtų sugrąžinęs vairuotojo pažymėjimo teisėtam savininkui, o laikęs specialiąją teisę patvirtinantį dokumentą pas save). Todėl apeliantai prašo ir šią skundžiamo nuosprendžio dalį panaikinti bei M. P. J. išteisinti, kadangi jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties.

Dėl principo in dubio pro reo pažeidimo, grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis bei duomenimis, neatitinkančiais įrodymų sampratos BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių prasme, netinkamas įrodymų vertinimas pirmosios instancijos teisme pripažįstant M. P. J. kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį

3.20. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas taip pat padarė esminę klaidą, nusižengdamas esminiam baudžiamosios teisės principui in dubio pro reo. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija buvo grindžiama netgi neteisingai traktuojama teismų praktika, pvz., remiantis kasacine nutartimi Nr. 2K-7-67-511/2016 ir pasisakant tiek dėl M. P. J. kaip bendrininko vaidmens (skundžiamo nuosprendžio 16 psl.), tiek dėl skiriamos bausmės plėšimo atveju, nurodant dėl M. P. J. vaidmens antraeiliškumo, tačiau visiškai netinkamai preziumuoja, kad M. P. J. turėjo žinoti, ką asmenys veikia namo viduje. Šiuo aspektu pažymima, kad M. P. J. niekuomet ir su niekuo nesitarė, kad dalyvaus konkrečiuose veiksmuose, todėl pirmosios instancijos teismo pripažinimas, jog M. P. J. privalėjo suprasti, jog veika peraugo į plėšimą, yra niekuo nepagrįstas ir preziumuotas.

3.21. Anot apeliantų, šioje dalyje pirmosios instancijos teismas visiškai netinkamai vertina ir slapto sekimo metu Kauno tardymo izoliatoriuje padarytus garso įrašus, aprašytus 2017 m. liepos 12 d. veiksmų, neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole. Pažymima, kad tokiame protokole, prieštaraujant BPK 179 straipsnio nuostatoms, yra pateikiami ir tokie duomenys, kurių nebuvo nei M. P. J., nei jokio kito asmens pokalbiuose, konkrečiai – ikiteisminio tyrimo pareigūno samprotavimai apie nešiojamą kastetą ir vamzdį, plėšimus ir vagystes, plėšimo bendrininkus ir pan. Vertinama, kad tokie prierašai yra neteisėti, neleistinai formuojantys teismo teisinę sąmonę ir neatitinkantys įstatymo leidėjo reikalavimų ikiteisminio tyrimo metu surašomiems protokolams (kasacinė nutartis Nr. 2K-245-458/2020), ir nepaisant to, ar toks baudžiamojo proceso pažeidimas yra laikytinas esminiu ar nelaikytinas, šis protokolas neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų. Pažymima ir tai, kad pagal tokius M. P. J. pasisakymus, būnant suimtam pastarasis suprato ne daugiau, kad bendrininkai gali užsiimti vagyste. Tai matyti ir iš minėto 2017 m. liepos 12 d. Kauno AVPK KP NNTV 2-ojo skyriaus vyr. tyrėjo R. D. Veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole skirsnyje apie plėšimo bendrininkus ir kt. užfiksuotų M. P. J. pasisakymų, kaip antai, kad jis suprato, kad vyko vogti, kad dėl to keista nebuvo, jog nebuvo žinoma dėl nukentėjusiosios, jog viskas gavosi ekspromtu, apie prašymus papasakoti kaip kas vyko, apie tai, jog plėšimo jis nedarė, jo pasisakymus apie plėšimus, kad tokių veikų darymas jo nevilioja, neina jų daryti, priešingai nei vagystės. Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismo selektyvumas vertinant įrodymus yra netinkamas, kadangi buvo atsirenkama ir vertinama tik M. P. J. nepalankūs duomenys, nors duomenų, kad jis nežinojo nei asmenų, padariusių nusikalstamą veiką, nei jų planų, nei jų konkrečių veiksmų daugiau nei pakanka, net ir iš vienintelio aukščiau cituojamo 2017 m. liepos 12 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolo (t. 6., b. l. 25-32).

3.22. Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pokalbiai su asmenimis, kurie vykdo tarnybinę užduotį, turi būti vertinami kur kas kruopščiau, nes šiuo atveju nėra aišku, kas gi konkrečiai buvo atlikta: ar tik įrengta garso įrašymo technika, ar ir panaudojamas agentūrinis darbas, kaip specifinė ne ikiteisminio tyrimo, o kriminalinės žvalgybos forma. Šiuo aspektu atkreipiamas dėmesys į tai, kad Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. balandžio 3 d. nutartimi buvo sankcionuoti slapti tyrimo veiksmai, tačiau taip ir neaišku, kokių konkrečiai veiksmų pagrindu surinkti duomenys vėliau teismo pripažinti leistinais įrodymais. Dėl šios priežasties apeliantų vertinama, kad būtina apklausti liudytoju Kauno AVPK KP Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyr. tyrėją R. D., siekiant išsiaiškinti, ar nebuvo vykdomi kriminalinės žvalgybos veiksmai, numatyti LR kriminalinės žvalgybos įstatymo 18 straipsnyje.

3.23. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, jog nors Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. balandžio 3 d. nutartyje leisti laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 3 d. iki 2017 m. gegužės 30 d. tardymo izoliatoriaus specialistams, neatskleidžiantiems savo tapatybės, atlikti slaptus tyrimo veiksmus, tokie veiksmai yra sankcionuoti gana ilgam laikotarpiui, tačiau minėtame protokole nurodyta vienintelė 2017 m. balandžio 4 d. ir tik tos dienos metu vykę pokalbiai kameroje. Nors protokole minimi „kiti asmenys“, tačiau be M. P. J., nurodomas vienas vienintelis „kartu esantis vyras“. Iš to kartu esančio vyro labai nedidelės dalies pateikiamų klausimų matyti, kad toks vyras faktiškai vykdo neprocesinę apklausą, kas jau nebėra slapto sekimo veiksmas, o slaptoji operacija ar teisėsaugos institucijų užduotis. Kas gali reikšti, kad buvo vykdomas ne toks veiksmas, koks buvo leistas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, o visiškai kitas, ne ikiteisminio tyrimo, o kriminalinės žvalgybos veiksmas, apie kurį duomenų baudžiamojoje byloje nėra pateikiama, nors tokio veiksmo teisėtumas ir pagrįstumas, o tuo pačiu ir duomenų surinktų tokiu veiksmu teisėtumas turi būti privalomai patikrintas baudžiamojoje byloje.

3.24. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad pagal kaltinimo versiją, pripažintą pirmosios instancijos teisme, M. P. J. veiksmai nebuvo niekaip susiję su tiesioginiais plėšimo veiksmais, jis negalėjo žinoti, kokius konkrečiai veiksmus atliko kiti (pagal kaltinimo versiją, nenustatyti) nusikalstamos veikos bendrininkai, todėl jų veiksmai yra ne kas kita, kaip ekscesas ir M. P. J. negalėjo būti inkriminuotas jų veikimas namo viduje.

3.25. Aptariamu atveju apeliantų manymu, skundžiamo nuosprendžio dalis neatitinka jai keliamų reikalavimų, nustatytų BPK 305 straipsnyje, todėl ir nuosprendžio dalis dėl M. P. J. pripažinimo įvykdžius plėšimą buvo priimta nukrypstant ir nuo principo in dubio pro reo bei kasacinės praktikos šios kategorijos bylose.

Dėl paskirtos bausmės, civilinio ieškinio ir atstovavimo išlaidų

3.26. Apeliacinės instancijos teismui priėmus tokius procesinius sprendimus, kokių prašoma šiuo apeliaciniu skundu, atitinkamai tai paveiktų ir skundžiamo teismo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio bei paskirtos bausmės, taip pat ir priteistų atstovavimo išlaidų, todėl plačiau dėl šių skundžiamo nuosprendžio dalių nepasisakoma. Šiuo aspektu civilinių ieškovų D. K. ir R. Č. civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl atstovavimo išlaidų VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro“, kurioje iš M. P. J. priteista 200 Eur atstovavimo išlaidų, taip pat turėtų būti naikintina.

3.27. Visgi, manoma, kad dalyje dėl pernelyg ilgos proceso trukmės pirmosios instancijos teismas nepakankamai vertino pernelyg ilgą proceso trukmę, o jau ypač tokį ilgą laiką, kurį M. P. J. praleido būdamas suimtas. Pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę, todėl šiuo požiūriu pirmosios instancijos teismas pernelyg ilgą proceso trukmę vertino nepakankamai. Tuo labiau, kad tuo atveju, kai atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, kurios taikymui nebūtinas reikalavimas nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes.

3.28. Dar vienas iš bausmės švelninimo argumentų pasak apeliantų yra tai, kad M. P. J. atžvilgiu buvo itin ilgai taikoma tokia kardomoji priemonė, kaip intensyvi priežiūra. Toks ilgas jos taikymas, kaip apelianto atveju, įgyja teisinę reikšmę ir tais aspektais, kurie keliami šiame apeliaciniame skunde. Cituojant EŽTT sprendimus Guzzardi prieš Italiją (pareiškimo Nr. 7367/76), S. R. dla Lodzi-Šrodmiešcia w Lodzi, apeliantų atkreipimas dėmesys į tai, kad „laisvės atėmimas“ ir „laisvės apribojimas“ skiriasi intensyvumu, o ne pobūdžiu, todėl kiekvienu atveju turi būti atsižvelgiama į konkrečia situaciją, kaip kad priemonės vykdymo tvarkos pobūdį, trukmę, pasekmes. Kitaip, tokios kardomosios priemonės taikymo laikotarpis neturi jokios teisinės reikšmės – nei įvertinamas žemesniųjų instancijų teismų, parenkant švelnesnę bausmės rūšį ar taikant laisvės bausmės vykdymo atidėjimą, nei (kad ir su kokiu nors koeficientu) neįskaitomas į galutinę bausmę, kyla ir dvigubo baudimo problema (principo non bis in idem pažeidimas).

3.29. Apeliantų nuomone, atsižvelgiant į EŽTT praktiką, intensyvi priežiūra, kaip BPK 131¹ straipsnyje numatyta kardomoji priemonė (dėl šios priemonės sutapties, intensyvumo ir trukmės reiškia laisvės apribojimą, panašų į įkalinimą (realią laisvės atėmimo bausmę), jos taikymo trukmė, turi būti vertinama realaus laisvės bausmės neskyrimo linkme arba jau mažų mažiausiai, tokios kardomosios priemonės taikymo laikotarpį (bent jau kažkokiu koeficientu) reikia įskaityti į visą galutinę ir subendrintą teismų paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Nors Pagrindų sprendimas 2008/947/TVR ir Pamatinis sprendimas 2008/909/TVR, susiję su nuteistais asmenimis, kurių atžvilgiu buvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir kurių atveju galima konstatuoti, kad kontrolės ar stebėjimo priemonės, kaip antai, elektroninis stebėjimas, priskiriamos prie priemonių, kurios stricto sensu nėra laisvės atėmimas; tačiau Komisija taip pat yra pažymėjusi, kad būtent dėl kontrolės ar stebėjimo priemonių sutapties, intensyvumo ir trukmės „kiekis virsta kokybe“, todėl judėjimo laisvės apribojimus, kylančius dėl visų šių priemonių, dėl jų griežtumo galima prilyginti laisvės atėmimo bausmei. EŽTT 2006 m. lapkričio 2 d. sprendime byloje D. S. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 69966/01) konstatavo Konvencijos 5 § 1 straipsnio pažeidimą, ir apelianto manymu, šis klausimas aktualus ir šiai baudžiamajai bylai. Būtent ilgas vienos iš pačių griežčiausių kardomųjų priemonių taikymas, apelianto manymu, buvo ir išlieka vienu iš kriterijų, parenkant bausmės rūšį; tinkama analogija yra aukščiau minėta pernelyg ilga proceso trukmė, kuri teismų praktikoje kompensuojama švelnesnės (ar bent jau tokios pačios, kaip daliai kitų nuteistųjų toje pačioje byloje) bausmės skyrimu.

Dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo ir atlikimo apeliacinės instancijos teisme

3.30. Apeliantų vertinimu, kaip jau buvo nurodyta, yra pagrindas šaukti ir apklausti rungtyniškame teismo procese liudytoju Kauno AVPK KP Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyr. tyrėją R. D., siekiant išsiaiškinti, ar nebuvo vykdomi kriminalinės žvalgybos veiksmai, numatyti LR kriminalinės žvalgybos įstatymo 18 straipsnyje bei užduoti kiti klausimai (dėl galimų LR kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 18 ir 19 dalyse numatytų veiksmų, dėl slapto sekimo ar kitokio veiksmo datos, asmenų kameroje skaičiaus ir kt.)

3.31. Taip pat, pasak apeliantų, yra pagrindas atnaujinti ir atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, skiriant ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizę R. Č. priklausomybių lygmeniui, taip pat jo individualioms asmenybės psichologinėms savybėms nustatyti, kadangi tokio klausimo išsprendimui būtinos specialiosios žinios. Dėl šios priežasties prašoma skirti nukentėjusiajam R. Č. ambulatorinę kompleksinę komisijinę teismo psichiatrijos - teismo psichologijos ekspertizę, tokią ekspertizę pavedant atlikti Respublikiniam teismo psichiatrijos skyriui (adresas: (duomenys neskelbtini)), pavedant ją atlikti teismo medicinos ir teismo psichiatrijos bei teismo psichologijos ekspertų komisijai, pagal galimybę įtraukiant į tokios gydytojų komisijos sudėtį priklausomybių ligų psichiatrijos specialistą, pageidautina, komisiją sudarant iš teismo ekspertų, turinčių didesnę mokslinio ir akademinio darbo patirtį ir pavesti ekspertams atsakyti į šiuos klausimus:

3.31.1. Ar laikotarpiu nuo 2017 m. vasario mėnesio iki dabar nukentėjusysis R. Č. turėjo kokių nors priklausomybių (ypatingai, nuo alkoholio – priklausomybės nuo alkoholio sindromas, pagal TLK klasifikuojamas kaip F 10.2)? Jei taip, ar jam buvo (yra) skirtas koks nors gydymas nuo tokių priklausomybių ir jeigu buvo (yra) skirtas, tai kokioje gydymo (reabilitacijos) įstaigoje, kokios trukmės ir kokio efektyvumo?

3.31.2. Jeigu nukentėjusysis R. Č. turėjo kokių nors priklausomybių aukščiau nurodytu laikotarpiu, tai ar šios priklausomybės bei gydymas nuo jų (jei toks buvo skirtas) veikė R. Č. mąstymą, sugebėjimą priimti sprendimus, suvokimą nuo 2017 m. vasario mėn. iki dabar? Ar šiuo laikotarpiu R. Č. sirgo psichikos sutrikimu, nulemtu jo turimų priklausomybių ir/ar gydymo nuo jų, ar galėjo suvokti jo atliekamų veiksmų, priimamų sprendimų reikšmę ir juos valdyti? Ar ikiteisminio tyrimo metu bei teismo pirmosios instancijos teisme metu (2017 m. vasario mėn. iki nuosprendžio priėmimo 2020 m. gruodžio 14 d.) R. Č. galėjo visa apimtimi suvokti jo atžvilgiu atliekamų procesinių veiksmų turinį, teikiamus parodymus baudžiamajame procese, ar galėjo suprasti jo atliekamų veiksmų, priimamų sprendimų reikšmę ir juos valdyti?

3.31.3. siųsti ekspertams medžiagą, išreikalautiną iš R. Č. šeimos gydymo įstaigos (asmens ligos istorija (duomenys neskelbtini)) ir iki ekspertizės akto arba akto, kad negalima pateikti išvados gavimo skelbti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pertrauką.

4. Nuteistojo L. O. apeliaciniame skunde prašoma Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio dalį, kuriuo jis pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

4.1. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių, taip pat esminių baudžiamojo proceso pažeidimų bei netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas, išteisinamasis nuosprendis.

4.2. Teigiama, kad teismas nagrinėjant bylą pirma instancija visus byloje surinktus įrodymus vertino tik iš kaltinimui palankios pusės, visas abejones aiškino ne L. O., kaip to reikalauja įstatymai, bet kaltinimo iškeltos versijos naudai. Neatkreipė dėmesio į tam tikrą prieštaringumą lyginant parodymus ir nepašalino šių prieštaravimų. Be to, įrodymų tyrimas atliktas neišsamiai, neišsiaiškintos svarbios baudžiamajai bylai aplinkybės. Tokiu būdu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų.

4.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme L. O. davė išsamius ir nuoseklius parodymus, niekuomet nevengė bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, prokuroru, teismu. Jo parodymai logiški ir neprieštaringi. Išdėstydamas savo parodymus dėl pinigų paskolinimo, skolos grąžinimo aplinkybių, neigiant bet kokį R. Č. laisvės apribojimą ir buvusį vertimą jam vykti į užsienio valstybę, bet kokius savo paties neteisėtus veiksmus, tuo pačiu pažymint, kad R. Č. kelione rūpinosi M. P. J., apeliantas nurodo, kad šiuos jo parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino M. P. J. ir T. M..

4.4. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į paties nukentėjusiojo R. Č. parodymus dėl jo skolos M. P. J., pastarojo reikalavimo skolą grąžinti ir jos negrąžinimo, alkoholio vartojimo, darbo jam ieškojimo, tikslu, kad šis užsidirbęs pradėtų grąžinti skolą, šių darbų atsisakymo, laisvanoriško sutikimo vykti į Angliją, kad bilietą jam pirko M. P. J.. Be to, paties R. Č. parodymais nustatyta, kad jis, L. O., visuomet su juo buvo mandagus, taktiškas, nevartojo nei fizinio, nei psichinio smurto, vieno pokalbio metu net nurodė M. P. J. nevartoti smurto prieš R. Č., niekada nebuvo apribojęs jo laisvės.

4.5. Vertinant paties R. Č. parodymus, nustatyta, kad jis piktnaudžiavo alkoholiu, buvo įsiskolinęs ne vienam asmeniui. Net jo artimiausi žmonės – tėvai – apibūdino jį kaip nepatikimą ir meluojantį žmogų. Būtent dėl R. Č. procesas užtruko nepateisinamai ilgai, už tai jam teismo buvo skirta bauda. Teismas nuosprendyje nukentėjusįjį įvardino kaip žmogų, kuriam lengva padaryti įtaką. Todėl neatmestina versija, kad dalis R. Č. parodymų gali neatitikti tiesos dėl to, kad jis gali tiksliai neprisiminti įvykių, nes buvo apsvaigęs, taip pat gali siekti išvengti įsipareigojimų. Be to, ikiteisminis tyrimas pradėtas ne jo, o ikiteisminio tyrimo pareigūnų iniciatyva, kurie, siekdami bet kokia kaina patraukti ilgai sektus asmenis baudžiamojon atsakomybėn ir jų veikas kvalifikuoti kaip įmanoma griežčiau, galėjo įtakoti R. Č. parodymus. Atkreipiamas dėmesys, kad jis niekuomet nedavė parodymų jautęsis esąs ar būsiąs išnaudojamas.

4.6. Liudytoja V. Č. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad iš tikrųjų jai kelis kartus skambino ir kelis kartus buvo atvažiavęs M. P. J., kuris pokalbių metu paaiškino, kad jos sūnus R. Č. jam skolingas. Tą patvirtino ir pats R. Č.. Liudytoja parodė, kad prieš išvykimą dirbti į užsienį sūnus ir M. P. J. buvo atvykę pas ją su sutuoktiniu, sūnus ją ramino, kad viskas bus gerai. R. Č. papasakojo jai, kad gyvena pas M. P. J. draugą L. O., kuris draugiškas, puikus, kad jie gerai sutaria. Šiuos parodymus patvirtino ir liudytojas P. Č..

4.7. Liudytojai Mantvydas ir M. I. parodė, kad 2017 m. kovo 30 d. M. P. J. nuo prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ iki prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ automobiliu pavežė vyriškį, kuris turėjo kažkur keliauti. Tarp M. P. J. ir vyriškio konflikto nebuvo. Į šalia „(duomenys neskelbtini)“ stovėjusį autobusiuką jis sėdo laisvanoriškai.

4.8. Liudytojas D. M. parodė, kad į jo vairuojamą mikroautobusą R. Č. sėdo savo valia, niekas prievartos prieš jį nevartojo ir nelydėjo.

4.9. Iš byloje surinktos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos galima daryti tik kelias neginčijamas išvadas, t. y. kad R. Č. buvo skolingas M. P. J.; M. P. J. stengėsi tą skolą atgauti; vienas iš sugalvotų skolos atgavimo būdų - R. Č. įdarbinimas; ieškoti darbo R. Č. padėjo L. O.. Tai, kad iš telefoninių pokalbių, SMS žinučių galima padaryti išvadas apie tai, jog R. Č. būtų išnaudojamas, yra tik niekuo nepagrįstos prielaidos. Bendravimas vyko tarp draugų, naudojami tik jiems suprantami išsireiškimai, žargonas. Vertinant įrodymus, jie negali būti interpretuojami, o turi būti visiems aiškiai suvokiami.

4.10. Nors, anot apelianto, jam buvo inkriminuota viena nusikalstama veika dėl bendrininkavimo prekyboje žmonėmis, išnaudojant R. Č. priverstiniam darbui, tačiau iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kurie leistų teigti, kad jis, L. O. būtų padaręs jam inkriminuotą veiką.

4.11. Pabrėžiama, kad ikiteisminis tyrimas, taip pat įrodymų tyrimas teisme atliktas neišsamiai, neatskleisti ir neįrodyti būtinieji BK 147 straipsnyje numatytos veikos požymiai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. Č. kaltinamųjų buvo gabenamas į Angliją. Teismo nuomone tai pasireiškė kelionės užsakymu, bilieto nupirkimu, nurodymu, kad kažkas pasitiks užsienyje. Kaip teisingai nurodė teismas, gabenimas šiuo atveju suprantamas kaip asmens transportavimas – jo vežimas automobiliu, lydėjimas, traukiniu, lėktuvu. R. Č. į mikroautobusą įlipo pats laisva valia, jo niekas nelydėjo. Byloje net nėra nustatyta, kur ir kas jį turėjo pasitikti. Bet kuriuo metu jis galėjo laisvai išlipti iš mikroautobuso, niekas nevaržė jo laisvės.

4.12. Nors skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad kaltinamieji turėjo tikslą išnaudoti R. Č. vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis ir nusikalstamoms veikoms daryti, tokios išvados padarytos, remiantis tik byloje surinkta elektroninių ryšių tinklais perduodama informacija pagrįstomis prielaidomis, kas yra uždrausta. Pažymima, kad T. M. verčiasi Jungtinėje Karalystėje legalia veikla, bei pateikė teismui savo mokesčių deklaracijas, niekuomet nėra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Todėl teigti, kad R. Č. buvo ketinta įdarbinti teismo nustatytomis sąlygomis, nėra jokio pagrindo. Ikiteisminio tyrimo metu nėra kreiptasi dėl teisinės pagalbos ir nėra atliktas joks kitas veiksmas, patvirtinant, kad R. Č. iš tikrųjų ketinta išnaudoti, ar kad T. M. iš viso galėjo organizuoti kažką panašaus į tai, kas nurodyta jam pateiktame kaltinime.

4.13. Be to, neteisėtas poveikis nukentėjusiajam turi būti padarytas tam tikrais alternatyviais būdais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šiuo atveju R. Č. atžvilgiu buvo naudojama apgaulė, t. y. jis buvo apgaudinėjamas, kad dirbs legaliai. Visgi, neginčijamai nenustačius aplinkybės, kad R. Č. iš tikrųjų būtų išnaudojamas Jungtinėje Karalystėje, kad jis būtų įdarbintas nelegaliai panašiomis į vergiją sąlygomis ar būtų verčiamas daryti nusikaltimus, negali būti nustatytas ir apgaulės jo atžvilgiu požymis.

4.14. Vienas iš teismo nustatyto poveikio nukentėjusiajam būdas – pasinaudojimas jo priklausomumu ir pažeidžiamumu. Teismas nustatė, kad R. Č. valia ir laisvė buvo palaužtos, naudojant fizinį ir psichinį smurtą, jis piktnaudžiavo alkoholiu, buvo įsiskolinęs, sunkioje materialinėje padėtyje. Pasak apelianto, manytina, kad šiuo atveju nebuvo jokios R. Č. priklausomybės nuo nuteistųjų. Jis laisva valia pasirinko vartoti alkoholį, sudarinėti sandorius. Kaip pats nurodė, nevartodamas alkoholio, jis lengvai susirasdavo darbo, turėjo draugę. R. Č. turi tėvus, kurie jį rėmė ir padėjo. Nuteistasis M. P. J. pateikė teismui vaizdo įrašą, iš kurio matyti, kad R. Č. elgdavosi laisvai, nebuvo įbaugintas.

4.15. Taip pat, pasak apelianto, šiuo atveju net konstatavus kaltinime išvardintus smurto faktus, jų negalima sieti su siekiu išnaudoti nukentėjusįjį, o tik su noru atgauti iš jo skolą.

4.16. Nuosprendyje išdėstytos išvados dėl apelianto L. O. kaltės jam inkriminuotos veikos padaryme neatitinka bylos aplinkybių. Iš bylos medžiagos matyti, kad jis, L. O. nukentėjusiojo atžvilgiu nei fizinio, nei psichinio smurto nenaudojo.

4.17. Dėl nukentėjusiojo uždarymo į rūsį fakto – apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, nes nuosprendyje rėmėsi L. O. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nors jie buvo duoti ne ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teisme L. O. nurodė, kad R. Č. tik buvo grasinama uždaryti į rūsį. Tą patvirtina ir M. P. J.. Vieninteliu tai patvirtinančiu įrodymu lieka R. Č. parodymai. Kaip juos reikėtų vertinti, apeliaciniame skunde jau buvo pasisakyta. Todėl tai galėtų būti laikoma tik kaip nepašalinta abejone, kuri turi būti vertinama nuteistojo naudai.

4.18. Dėl laikymo bute, kad nepabėgtų, fakto nurodoma, kad apklausiamas nukentėjusysis pats parodė, kad tiek iš rūsio, tiek iš buto, kuriame buvo nuo 2017 m. kovo 28 d. iki 30 d., jis galėjo išeiti. Taip pat jis nurodė, kad bute jo niekas nerakino, ryte L. O. išeidavo į darbą ir grįždavo vakare, t. y. visą tą laiką jis galėjo nieko nevaržomas išeiti iš buto. Taigi, laikymas tokiomis sąlygomis paneigia aplinkybes, kad jis buvo laikomas per prievartą, kad nepabėgtų, kad prieš jį buvo naudojamas fizinis ar psichinis smurtas, kad jis ketino išvykti dirbti į užsienį ne savo valia. Tuo pačiu dar kartą atkreipiamas dėmesys į R. Č. parodymus apie L. O. elgesį.

4.19. Jokių duomenų, kad nukentėjusysis jo, apelianto, buvo ar būtų išnaudojamas priverstiniam darbui ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra. Medžiagoje yra surinkti duomenys, kad nukentėjusysis buvo skolingas M. P. J. pinigų sumą, ką patvirtina pats nukentėjusysis ir rašytinis įrodymas – vekselis. Tariantis dėl galimybių gražinti skolą nukentėjusiajam buvo pasiūlytas darbas užsienyje, tikslu iš pastarojo atgauti skolą. Jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis turės kažkokių papildomų įsipareigojimų prieš jį, L. O., ar kitus asmenis išskyrus šią skolą bylos medžiagoje nėra.

4.20. Civilinė teisė nedraudžia šalims susitarti dėl prievolių įskaitymo (CK 6.130 straipsnis). M. P. J. susitarus su R. Č., kad dalis pastarojo įsiskolinimo bus įskaityta, jam atlikus tam tikrus darbus, R. Č. laisvanoriškai su M. P. J. atliko remonto darbus (M. P. J. patvirtino, kad skola po to buvo sumažinta), vėliau taip pat nukentėjusysis laisvanoriškai sutiko vykti dirbti į Angliją tam, kad galėtų grąžinti skolą. Tai jokiu būdu nelaikytina priverstiniu darbu.

4.21. Kadangi byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kad L. O. padarė BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jo atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Dėl bausmės

4.22. Apelianto manymu, teismas, net jei būtų konstatuota jo, L. O., kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, paskyrė akivaizdžiai per griežtą bausmę ir dėl to yra netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

4.23. Anot apelianto, pats teismas pabrėžė, jog jis, L. O., prieš R. Č. smurto nevartojo, jo vaidmuo pagal pareikštą kaltinimą galimos nusikalstamos veikos padaryme yra aiškiai antraeilis. Jam, L. O., inkriminuota nusikalstama veika nesukėlė jokių pasekmių. Daugiau kaip dvejus metus taikyta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas yra daugiau nei pakankama bausmė už tokius veiksmus. Dėl to, apelianto nuomone, jo atžvilgiu galėtų būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalies nuostata.

4.24. Teigiama, kad nuteistajam L. O. paskirto dydžio realia laisvės atėmimo bausme, esant nurodytoms aplinkybėms, būtų aiškiai pažeistas teisingumo principas.

4.25. Be to, apelianto įsitikinimu, baudžiamasis procesas šioje byloje vyksta nepateisinamai ilgai bei negali būti pateisinamas šios bylos sudėtingumu, kaltinimų sunkumu, kaltinamųjų ar gynybos veiksmais. Procesas jau trunka beveik ketverius metus. Tokią ilgą proceso trukmę galėtų pateisinti tik itin išimtinės ir nuo teismų valios nepriklausančios aplinkybės. Tačiau tokių aplinkybių nėra. Atkreipiamas dėmesys, kad bylos nagrinėjimas užtruko ne dėl nuteistojo kaltės. Ilgą laiką jam buvo taikoma kardomoji priemonė suėmimas, tačiau bylos nagrinėjimas buvo atidedamas dėl to, kad jame vengė dalyvauti nukentėjusysis R. Č., neatvykdavo kiti proceso dalyviai, keitėsi teismo sudėtis. Pasak apelianto, tokios trukmės procesas, apimantis ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose laikotarpį, laikytinas nepateisinamai ilgu, todėl nebuvo užtikrinta jam garantuota teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliantas dėl neapibrėžtai ilgą laiką trunkančio baudžiamojo persekiojimo buvo priverstas ilgą laiką gyventi nežinioje, todėl teismas netgi pripažinęs jį, L. O. kaltu turėjo jam taikyti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

5. Nuteistojo T. M. apeliaciniame skunde prašoma Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio dalį, kuriuo jis pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

5.1. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, jis paaiškino aplinkybes kada jo pažįstamas paprašė, ar jis, apeliantas galėtų įdarbinti žmogų pas save. Jis, T. M., turėjo verslą Jungtinėje Karalystėje. Nieko daugiau nebuvo tariamasi. Nukentėjusiojo jis nepažinojo, jokių sandorių su jais nebuvo atliekama. Teisme jis, apeliantas davė parodymus, kuom vertėsi užsienyje, kad moka mokesčius. Jokių įrodymų, kad jis būtų siūlęs atlikti kažkokius neteisėtus veiksmus, byloje nėra. Apelianto tvirtinimu, jis yra nekaltas, nepadarė jokių neteisėtų veiksmų.

6. Teismo posėdyje nuteistasis T. M. ir jo gynėjas, nuteistųjų M. P. J., L. O. gynėjai prašė nuteistųjų T. M., L. O., nuteistojo M. P. J. ir jo gynėjo apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų, T. M., L. O., nuteistojo M. P. J. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. P. J. ir jo gynėjo, nuteistųjų L. O., T. M. apeliaciniai skundai atmetami.

7. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos ir pirmiausia BPK 320 straipsnyje numatytos bendrosios bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos, neperžengiant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina ją tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma pareiga teismui patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

8. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistieji M. P. J., L. O., T. M. buvo pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami bendrą tikslą pelnytis iš nukentėjusiojo R. Č., siekiant išnaudoti jį priverstiniam darbui bei nusikalstamoms veikoms daryti Jungtinėje Karalystėje, pasinaudodami jo pažeidžiamumu bei priklausomumu dėl sunkios materialinės padėties, M. P. J. panaudojant fizinį smurtą, uždarant rūsyje, po to panaudojant apgaulę, užverbavo nukentėjusįjį vykti į Jungtinę Karalystę, iki išvykimo apgyvendinant L. O. bute ir taip jį kontroliuojant, M. P. J. užsakė vietą mikroautobuse, vežančiame asmenis į Jungtinę Karalystę, L. O. susitarė su T. M., kad pastarasis pasitiks R. Č. Jungtinėje Karalystėje, (duomenys neskelbtini); M. P. J. nugabeno nukentėjusįjį į mikroautobuso sustojimo vietą (duomenys neskelbtini), prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, apmokėjo už R. Č. kelionę bei įsodino jį į mikroautobusą; mikroautobusas (duomenys neskelbtini) degalinės „(duomenys neskelbtini)“ buvo sustabdytas bei nukentėjusysis iš jo išlaipintas. Taip pat M. P. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, pasinaudodamas nukentėjusiojo R. Č. pažeidžiamumu bei priklausomumu nuo alkoholio, neteisėtai vertė jį dirbti, močiutės S. A. T. namuose atliekant vonios remonto darbus, o taip pat už tai, kad jis, neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo nusipirkdamas kito asmens R. Č. dokumentą – jo vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą. Be to, M. P. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tikslu pagrobti svetimą turtą, jam priklausančiu automobiliu nuvežė šiuos asmenis į (duomenys neskelbtini) prie D. K. gyvenamojo namo, kur M. P. J. laukė prie gyvenamojo namo ir stebėjo aplinką, o tyrimo metu nenustatyti asmenys, panaudodami fizinį smurtą, įsibrovė į nukentėjusiosios gyvenamąjį namą, kur demonstruodami peilį, grasindami juo sužaloti nukentėjusiąją, padegti jos namus, panaudodami fizinį smurtą, padarydami nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė jai priklausantį turtą, buvusį name, automobilio „Audi 80“ raktelius bei D. K. ir V. K. vardu išduotus Lietuvos Respublikos piliečio pasus, o taip pat kieme stovėjusį nukentėjusiajai priklausantį automobilį „Audi 80“, viso turto 4522 eurų vertės. Taip pat M. P. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis bendrininkaudamas su kitu asmeniu, kaip padėjėju, apgaule savo naudai užvaldė svetimą draudimo bendrovės turtą bei jam padėjusiam asmeniui suklastojus PVM sąskaitą-faktūrą, ją panaudojo.

9. Nuteistojo M. P. J. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, 147¹ straipsnio 1 dalį, 302 straipsnį, 180 straipsnio 2 dalį, argumentuojant, kad ši nuosprendžio dalis nepagrįsta objektyviais ir neginčijamais įrodymais, dėl kitos nuosprendžio jo atžvilgiu dalies prašoma mažinti jam paskirtas bausmes bei subendrintą bausmę, ją paskiriant tokios trukmės, kokią jam buvo taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Nuteistasis ir jo gynėjas taip pat prašo civilinius ieškinius atmesti, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria išieškotos iš jo proceso išlaidos. Nuteistojo L. O. apeliaciniame skunde prašoma panaikinti jo atžvilgiu priimtą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti; taip pat nuteistasis teikia ir alternatyvų prašymą, jei būtų konstatuota jo kaltė dėl nusikaltimo padarymo, švelninti jam paskirtą bausmę. Nuteistasis T. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendį jo atžvilgiu ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, nepadarius nusikalstamos veikos.

10. Teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinių skundų nagrinėjimo ribų, nustatytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje, pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl nuteistųjų M. P. J., L. O., T. M. patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo M. P. J. ir jo gynėjo, nuteistųjų L. O., T. M. apeliaciniuose skunduose. Be to, įvertinus tai, kad dalis apeliacinių skundų argumentų yra panašūs, atsižvelgus ir į nuosprendyje nustatytą aplinkybę, jog nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje, nuteistieji padarė, veikdami bendrininkų grupe, dalis įrodymų nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti kartu, todėl ir dėl atskirų pasikartojančių apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija pasisakys bendrai.

11. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis, priimtas dėl M. P. J., L. O., T. M., yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, taip pat išnagrinėjo bei įvertino ir didžiąją dalį aplinkybių, dėstomų apeliaciniuose skunduose, teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Skundžiamą nuosprendį teismas pagrindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais bylos duomenimis, kuriuos pagrįstai pripažino įrodymais. Savo išvadas teismas pagrindė ne prielaidomis, o visuma išnagrinėtų įrodymų, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, jokių nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistųjų naudai, byloje nėra. Nuteistųjų L. O.. T. M., nuteistojo M. P. J. ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir negali būti pagrindu skundžiamą nuosprendį naikinti arba keisti.

Dėl BK 147 straipsnio 1 dalies, 147¹ straipsnio 1 dalies, 302 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo

12. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą, padarė išvadą, kad M. P. J., L. O. ir T. M., veikdami bendrai, pasinaudodami nukentėjusiojo pažeidžiamumu ir priklausomumu, panaudodami fizinį smurtą, laikydami nelaisvėje, panaudodami apgaulę, užverbavo R. Č. vykti dirbti į Jungtinę Karalystę, jį kontroliavo ir gabeno į užsienį, taip siekdami pelnytis iš nukentėjusiojo R. Č. išnaudojant jį priverstiniam darbui bei nusikalstamoms veikoms daryti. Taip pat buvo nustatyta, kad nuteistasis M. P. J., pasinaudodamas nukentėjusiojo R. Č. pažeidžiamumu ir priklausomumu, išnaudojo jį priverstiniam darbui. Taip pat nustatyta, kad nuteistasis M. P. J. be teisėto pagrindo iš V. B. už 25 eurus nupirko R. Č. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą.

13. Nuteistasis M. P. J. neneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad jis, paskolinęs nukentėjusiajam R. Č. pinigų ir negalėdamas atgauti skolos, siūlė nukentėjusiajam skolą atidirbti Lietuvoje, siūlė darbus, buvo nusivežęs dirbti ir pas močiutę S. A. T., o vėliau nukentėjusiajam surado darbą Jungtinėje Karalystėje. Nuteistasis teigia, kad R. Č. pats sutiko ten važiuoti. Darbų ieškoti jam padėjo nuteistasis L. O., suradęs T. M., kuris šioje šalyje užsiima legaliu verslu. Tiek nuteistasis M. P. J., tiek ir nuteistieji L. O. bei T. M. nesutinka, kad šie jų veiksmai atitinka nusikalstamos veikos –prekybos žmonėmis, o taip pat M. J. –išnaudojimo priverstiniam darbui sudėtį. Taip pat M. P. J. nesutinka, kad jis, siekdamas iš V. B. atgauti R. Č. išduotą vairuotojo pažymėjimą ir dėl to sumokėjęs jai pinigų, neturėdamas teisėto pagrindo įgijo svetimą asmeniui priklausantį dokumentą, šiais veiksmais jis siekė dokumentą grąžinti nukentėjusiajam.

14. Nuteistieji nesutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad nukentėjusysis R. Č. buvo pažeidžiamas, priklausomas nuo sunkios materialinės padėties, o jie tuo pasinaudojo, smurtavo prieš nukentėjusįjį, laikė nelaisvėje, užverbavo vykti į užsienį, panaudodami apgaulę dėl darbo užsienyje pobūdžio ar nusikalstamų veikų darymo, taip kontroliavo ir gabeno nukentėjusįjį į kitą šalį, siekdami iš jo pelnytis.

15. Kad nuteistieji M. P. J., L. O., T. M., veikdami bendrininkų grupe, nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis nukentėjusiojo R. Č. atžvilgiu įvykdė prekybą žmonėmis, M. P. J. – ir išnaudojimą priverstiniam darbui, patvirtina nukentėjusiojo R. Č., parodymai, atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės V. B., liudytojų D. R., S. A. T., V. Č., P. Č., M. I., M. I., D. M. parodymai, nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolas, asmens atpažinimo pagal nuotrauką protokolas, kratos ir apžiūros protokolai, specialisto išvada Nr. 20-IS1-941, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolai bei telefoninių pokalbių suvestinės, dokumentų pateikimo ir apžiūros protokolai, sekimo protokolas, specialisto išvada Nr. G994/2017(02), dokumentų paėmimo ir apžiūros protokolai, įvykio vietos apžiūros protokolas bei kiti rašytiniai duomenys, iš dalies ir pačių nuteistųjų M. P. J., L. O., T. M. parodymai. Visi šie įrodymai skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstyti.

16. Baudžiamojoje byloje neginčijamas faktas, kad nagrinėjamu laikotarpiu M. P. J. paskolino R. Č. pinigų sumą, skolą įformindamas pasirašytu vekseliu. Iš 2017 m. kovo 30 d. asmens kratos protokolo matyti, kad iš M. P. J. buvo paimtas 2017 m. kovo 3 d. neprotestuotinas paprastasis vekselis, kuriame nurodyta išrašymo data –2017 m. kovo 3 d., suma –2000 eurų bei nurodyta, kad pagal šį vekselį R. Č. 2017 m. kovo 28 d. be sąlygų įsipareigoja sumokėti 2000 eurų, mokėjimo vieta – (duomenys neskelbtini) (bylos duomenimis, tai yra L. O. gyvenamosios vietos adresas), taip pat pinigų gavimo faktas patvirtintas R. Č. parašu (t. 9, b. l. 31–36). Tačiau tiek nuteistieji, tiek nukentėjusysis nurodo skirtingas aplinkybes, susijusias su skolos atsiradimu, suma bei skolos išreikalavimu.

17. Nuteistasis M. P. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu kaltu neprisipažino, nors, kaip minėta, neneigė, kad bendravo su nukentėjusiuoju, siekdamas susigrąžinti iš jo paskolintus pinigus, siūlė jam atidirbti, nusivežė dirbti pas močiutę S. A. T., vėliau surado darbą Jungtinėje Karalystėje, užsakė mikroautobusą, sumokėjo už kelionę, tačiau tvirtino nevartojęs fizinio smurto prieš nukentėjusįjį, nelaikęs jo nelaisvėje, neapgaudinėjęs dėl darbo Jungtinėje Karalystėje pobūdžio ir nesiekęs iš jo pasipelnyti.

18. Nuteistasis M. P. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu kaltės dėl prekybos žmonėmis ir išnaudojimo priverstiniam darbui nepripažino, kaltę dėl neteisėto asmens dokumento įgijimo pripažino.

18.1. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis M. P. J. parodė, kad 2017 metų pradžioje, vasario ar kovo mėnesį susipažino su R. Č., kuris, suradęs jo telefono numerį per Facebook (jis buvo įdėjęs skelbimą, kad superka įvairius daiktus – telefonus, dviračius ir kt.) kreipėsi į jį, nes norėjo parduoti telefoną ir dar kelis daiktus bei gauti pinigų. Susitikus R. Č. sakė, kad dirba Norvegijoje, turi pinigų banko sąskaitoje, bet negali jų pasiimti, nes sulaužė banko kortelę, o Lietuvoje to banko nebuvo, nurodė, kad į Norvegiją važiuos tik po 10–12 dienų. R. Č. jo prašė paskolinti 10–15 ar 50 eurų, kad galėtų nuvežti žmoną į ligoninę – sakė, kad jo automobilis sudaužytas. M. P. J. jam paskolino pinigų, o R. Č. užstatė jam neturintį vertės telefoną. R. Č. atrodė išsigandęs, o jis norėjo pagelbėti. Susitarė, kad R. Č. jam paskambins dėl skolos atidavimo (nors telefono nebeturėjo). Vėliau R. Č. jam skambino kelis kartus, prašė paskolinti daugiau pinigų. Jis atsisakinėjo, bet, kai nukentėjusysis pasiūlė, kad grąžins dvigubai – sutiko. Dar kalbėjo su R. Č. apie tai, kur šis dirba, kad pas jį darbe vilkikų vairuotojai labai reikalingi, o jis kaip tik ruošėsi įgyti vilkiko vairuotojo teises, kalbėjo, kad jis padės R. Č. su pinigais, o šis padės jam dėl darbo. Jie paskui dar kelis kartus buvo susitikę, jis atidavė R. Č. užstatytą telefoną, nors šis pinigų jam negrąžino. Jis po kelių dienų pasiskolino pinigų (apie 1200–1300 eurų) iš tuometinės L. O. merginos, susitarė susitikti su R. Č.. Susitikimo metu jis padavė R. Č. pinigus – 1000 ar 900 eurų, dabar tiksliai neatsimena. R. Č. žadėjo, kad per 10 dienų jam pinigus gražins dvigubai. Jie automobilyje pasirašė vekselį, R. Č. davė savo telefono numerį, tėvų adresą, sąskaitos numerį, tačiau jie pasirašė, kad atiduos per ilgesnį terminą, nes jis sakė, kad tikrai nespės per 10 dienų. Vekselį M. P. J. buvo atsispausdinęs. Po to kurį laiką jis su R. Č. nebendravo.

18.2. Po kiek laiko jam paskambino V. B. ir paklausė, kur R. Č.. Jis pasakė, kad jis turi būti Norvegijoje. V. B. pasijuokė, kad R. Č. jau seniai nebedirba Norvegijoje. Susitikimo su V. B. metu ji jam papasakojo, kad R. Č. jam melavo – jis neturi jokio darbo, vartoja alkoholį, turi skolų, neturi jokios žmonos. Tada jis po 7 ar 10 dienų susiekė su R. Č., tačiau pastarasis vis tiek jam sakė, kad važiuos dirbti į Norvegiją. M. P. J. nebetikėjo juo. Iki tol jis neblaivų R. Č. matė tik vieną kartą, o R. Č. paaiškino, kad išgėrė iš streso dėl šeimyninių aplinkybių. Tada nuteistasis ieškojo R. Č. per jo tėvus, kurie, anot R. Č., laiduos kad jis atiduos skolą, tačiau, kai jis tuos tėvus pamatė, pinigų iš jų nereikalavo, nes matė, kad jie geri žmonės, dirbo ūkyje, sakė, kad sūnus ne pirmą kartą prasiskolina. Po kiek laiko susitikęs R. Č., jo klausė, kaip jis atiduos skolą, tačiau šis pasakė, kad net neįsivaizduoja, kad melavo, nes labai reikėjo pinigų alkoholiui. R. Č. žadėjo eiti dirbti statybose, bet ir vėl pamelavo. Paskui jie susitarė kartu eiti dirbti stogų dengimo darbus pas jo draugą A., kurio pavardės nežino. Nuteistasis norėjo kuo greičiau atgauti skolą, nes statybose gerai moka, jis pats gaudavo 80 eurų per dieną, R. Č. sutiko, bet kai reikėjo atvažiuoti į darbą, vėl nebeatsiliepė telefonu, neatvažiavo ir prapuolė dviem savaitėms. Jis buvo davęs R. Č. savo telefoną, nes šis savąjį buvo pragėręs, kad galėtų susisiekti, bet nukentėjusysis ir tą pardavė, paskui dar vieną, kurį jis buvo davęs. Matė, kad R. Č. visus pinigus prageria, iš pradžių jis bendraudavo su juo piktuoju, apšaukdavo, bet paskui gailėjo, atnešdavo iš namų maisto. Jis prieš R. Č. fizinio smurto nenaudojo, pas jo močiutę kartu dirbo draugiškai. M. P. J. teigė, kad yra vartojęs prieš R. Č. psichologinį smurtą, aprėkdavo, išplūsdavo, kad jis meluoja, tuo tarpu, ar grasino, jog nukentėjusiajam bus blogai ar kad bus kažkokios pasekmės, jei neatiduos skolos – neatsimena.

18.3. R. Č. išsiblaivius ir jam paskambinus, buvo kalba, kad nebegers, kad reikia kažką sugalvoti, kaip atiduoti jam skolą. Tada nuteistasis pasiūlė R. Č. padirbti pas jo močiutę, darant remontą, taip sumažinti skolos dydį. Dėl konkrečios sumos už darbus jie nesitarė, bet R. Č. buvo sakęs, kad statybose gauna 25-30 eurų per dieną ir sutiko jam padėti. Važiavo kartu pas jo močiutę, R. Č. guodėsi, kad jam sunku, neišeina negerti, tuo metu jis visus gautus pinigus pragerdavo. Jie dirbo dvi dienas, po kokias tris valandas, jis R. Č. už darbą pinigų nemokėjo, bet nubraukė nuo skolos 50 eurų, neatsimena, ar apie tai sakė R. Č., jų pagrindinė kalba buvo apie tai, kaip greičiau atiduoti skolą. Tomis dienomis R. Č. alkoholio nevartojo, jautėsi gerai, bet, kai grįžo į Kauną, vėl pradėjo gerti.

18.4. M. P. J. paneigė, kad prie baro „(duomenys neskelbtini)“ sudavė nukentėjusiajam smūgius. Po kokios savaitės po pinigų paskolinimo jis važiavo motociklu pro šį barą ir pamatė rūkantį R. Č.. Nuteistasis buvo supykęs ant R. Č., kad pastarasis, kaip buvo žadėjęs, neskambino, telefonu neatsiliepė ir negrąžino skolos. M. P. J. buvo davęs nukentėjusiajam pinigų ne kaip skolą, o kad galėtų pas tėvus nuvažiuoti, kažkokį pažymėjimą gauti, o pastarasis viską pragėrė, todėl, pamatęs rūkantį prie baro ir supratęs, kad R. Č. pinigų gėrimui vis dėl to turi, supyko, apsižodžiavo, iškraustė kišenes, nes galvojo rasti pinigų, tačiau nemušė. Negalėjo mušti, nes rankose laikė kuprinę, šalmą, gal ir telefoną. Jokių R. Č. sužalojimų nepastebėjo. Anksčiau jis buvo matęs nukentėjusįjį sužalotą, su pamušta akimi, kraujuotą, praskelta galva, bet ne tą dieną. Tuo metu skolos gražinimo terminas pagal vekselį dar nebuvo pasibaigęs, bet tai nesvarbu, nes R. Č. prie baro „(duomenys neskelbtini)“ pareiškė, kad neturi iš ko atiduoti skolą. M. P. J. paskambino L. O. atvažiuoti, kuris atvažiavo ir automobiliu parvežė R. Č. iki jo namų. Nežinojo, ką su nukentėjusiuoju daryti, pastarasis vis prapuldavo, gerdavo. Kadangi ir jis, ir L. O. turėjo nuo 22.00 val. būti namuose dėl probacijos sąlygų, R. Č. buvo atvežtas prie nuteistojo M. P. J. namų ir padėjo M. P. J. į rūsį sunešti automobilyje buvusias statybines medžiagas. Jis R. Č. rūsyje nebuvo užrakinęs, vieno nebuvo palikęs, jie tiesiog kalbėjosi, kol grįžo jo žmona su vaiku ir parėjo namo, o jis dar pakalbėjo su R. Č., sutarė, kad dar pakalbės, kai pastarasis pilnai išsiblaivys. Jis atidavė R. Č. iš kišenių prie baro iškraustytą telefoną, įdėjo į indelį valgyti, bet šis neėmė. Pasiūlė parvežti, bet R. Č. norėjo pasivaikščioti. Telefoną buvo paėmęs tam, kad R. Č. nepragertų. Pokalbis prie baro „(duomenys neskelbtini)“ vyko lauke, dešinėje baro pusėje nuo Savanorių pusės, prie verandos.

18.5. Kažkuriuo momentu kilo kalba apie darbą užsienyje, kalbėjo su R. Č. tėvais apie galimybę dirbti Vokietijoje, Norvegijoje. Jie abu su R. Č. ieškojo darbo. Vokietijoje nepavyko rasti, o Norvegijoje R. Č. dirbti nenorėjo. Jis klausinėjo pažįstamų dėl kokių geresnių darbų užsienyje, nes to norėjo R. Č., kuris neturėjo pinigų, jį grasino išmesti iš buto, reikėtų gyventi pas tėvus, o ten darbų nėra. Jo draugas L. O. užsiminė, kad yra darbas Anglijoje, servise prie mašinų ardymo. M. P. J. tuo metu T. M. nepažinojo. Apie galimybę pasakė R. Č., kuris sutiko važiuoti. Po kelių dienų L. O. patvirtinus, kad darbas tikrai yra, M. P. J. kalbėjo su R. Č. konkrečiai apie tai, pastarasis sutiko važiuoti dirbti, apie tai pasakė ir tėvams. Daugiau jis apie darbą nelabai domėjosi, jam svarbiausiai buvo atgauti skolą. L. O. jam pasiūlė susitikti su T. M., kuris žadėjo darbą R. Č.. Jie trise – M. P. J., L. O. ir R. Č. nuvažiavo susitikti su T. M. prie jo namų. R. Č. pokalbyje nedalyvavo, nes jam buvo neįdomu, nerūpėjo. T. M. papasakojo apie darbo sąlygas, sakė, kad reikės ardyti automobilius, rūšiuoti detales, kad padės apgyvendinti. Pasakė, kad ten galima per dieną uždirbti apie 70 svarų, R. Č. tiko, nes jis vis tiek neturėjo kur gyventi, norėjo nebegerti. R. Č. sakė, kad nedirbęs tokio darbo, bet jie sakė, kad išmoks. Kalbėjo su R. Č., kad didesnę dalį, apie 50 svarų, jis atiduos M. P. J. kaip skolos gražinimą, o likusius pasiliks sau. Paskui išsiskirstė ir laukė, kada bus galima R. Č. išvažiuoti į Angliją. Jis jokio fizinio smurto prieš R. Č. nenaudojo.

18.6. Kadangi R. Č. reikėjo išsikelti iš buto dėl nesumokėtų mokesčių, o jis pas tėvus važiuoti nenorėjo, taip pat norėjo nebegerti, L. O. M. P. J. prašymu priėmė pastarąjį į savo butą, kur jis gyveno apie tris dienas iki kelionę. Bute nukentėjusysis per jėgą laikomas nebuvo, galėjo išeiti, kada norėjo. Suradus R. Č. darbą, nuteistasis išnuomojo mikroautobusą, vežantį žmones į Angliją, iš R. Č. tėvų duotų jam pinigų sumokėjo už kelionę, R. Č. davė telefoną, kad galėtų paskambinti, nes dar nežinojo tikslaus adreso (duomenys neskelbtini), kur reikia R. Č. nuvežti, L. O. turėjo sužinoti, ir tada jis būtų paskambinęs ir pasakęs R. Č.. Jis su dviem draugais vežė nukentėjusįjį į mikroautobusą ir buvo sulaikyti.

18.7. Atsakydamas į klausimus, M. P. J. parodė, kad jis skolos iš R. Č. ėmė ieškoti anksčiau, nei suėjo terminas, nes suprato, kad jis nuo pat pradžių jam melavo. Jis iš L. O. pinigus skolinosi irgi pagal vekselį, tik terminą buvo nurodęs ilgesnį nei vekselyje su R. Č.. Darbo R. Č. ieškojo ir Lietuvoje, įvairiose įmonėse, kurių dabar įvardinti negali, nes neatsimena. Telefoniniuose pokalbiuose kalbėjo apie R. Č. darbą, išsireiškimą „pametė dantis“ minėjo, nes R. Č. anksčiau buvo netekęs dantų. Kalba, kad buvo uždarytas rūsyje, stipriai perdėta. Minimi išsireiškimai „judesiniai, juda, kruta“ reiškia, kad žmonės nepatikimi geria, baliavoja. Laiškuose L. O. jam rašė, kad iš visų kaltinimų tik rūsys yra tiesa, tai reiškia, kad jie visi buvo rūsyje, o ne kad nukentėjusysis buvo uždarytas rūsyje. Jis pinigų nepažįstamiems neskolina, R. Č. paskolino pirmą kartą. „Duoti į dėžę“ reiškia mušti, trenkti, stumti, spjauti žmogui į galvą. L. O. vaidmuo pasireiškė tuo, kad jis tik kelis kartus vairavo automobilį, kalbėjo su juo apie tai, ką daryti tokioje situacijoje, kad negali atgauti skolos, padėjo surasti darbą R. Č. Anglijoje. Nauda L. O. būtų tokia, kad jo mergina būtų atgavusi skolą. T. M. jis matė 3-4 kartus, kalbėjo apie R. Č. surasto darbo sąlygas. R. Č. siūlomi darbai buvo realūs, jis turėjo pasirinkimą – dirbti, ar ne.

19. Nuteistasis L. O. kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo nepripažino. Jis parodė, kad M. P. J., kuris yra jo draugas, ieškojo R. Č. darbo, nes pastarasis buvo įsiskolinęs. M. P. J. sakė, kad R. Č. skolos negrąžina, geria, suradus kažkokį darbą, neatėjo dirbti, todėl jo klausė, gal jis žino kokį darbą užsienyje. R. Č. dirbti užsienyje sutiko. L. O. pažadėjo pasidomėti ir apie galimybę dirbti paklausė savo draugo T. M., gyvenančio ir dirbančio Anglijoje. Pastarasis, grįžęs į Lietuvą, pasakė, kad galėtų įdarbinti R. Č. garaže ardyti automobilius, darbininkas už automobilio išardymą gauna apie 150 svarų, o kadangi R. Č. būtų tik pagalbininkas, nes pats nieko nemoka, gautų pusę šios sumos. T. M. sutiko nuomoti kambarį, kol R. Č. užsidirbs nuomai, mano, kad buvo kalbama ne apie oficialų įdarbinimą. R. Č., kuris jų pokalbyje nedalyvavo, šios sąlygos tiko. L. O. padėjo ieškoti darbo R. Č. dėl to, kad jo tuometinė draugė L., kurios pavardės neatsimena, buvo paskolinusi pinigų M. P. J., o jis, pasirodo, paskolino juos R. Č., o šis neatidavinėjo, todėl M. P. J. negalėjo atiduoti skolos jo draugei. M. P. J. R. Č. buvo paskolinęs apie 2000 eurų, bet tiksliai nežino, šis atiduoti turėjo per kelias savaites, o iš jo draugės M. P. J. buvo pasiskolinęs daugiau. Jei R. Č. būtų įdarbintas užsienyje, būtų siuntęs pinigus M. P. J. ir taip atidavinėjęs skolą. Jie lyg ir kalbėjo apie tai, kad pusę uždirbtos algos atidavinėtų. Dar jis kartu su M. P. J. ir R. Č. važiavo pas R. Č. tėvus, bet jis važiavo tik dėl to, kad jam pasiūlė pasivažinėti. Pas tėvus važiavo, kad R. Č. galėtų pasiimti pinigų kelionei. Jie kalbėjo su R. Č. tėvu, kuris sakė, kad jo sūnus melagis, nieko nedirba, geriau jį sumušti. Dar atsimena atvejį, kad M. P. J. jam paskambino ir pasakė, jog R. Č. rado bare. Jis atvažiavo į barą „(duomenys neskelbtini)“, rado ten girtą R. Č., kuriam M. P. J. kalbėjo, kad jis slapstosi, geria, neatsiliepia telefonu, nenori atidavinėti skolos. L. O. pavežė R. Č. iki M. P. J. namų, kur jie sunešė kažkokius daiktus į rūsį. R. Č. rūsyje nebuvo uždarytas, galėjo būti, kad R. Č. gąsdino uždaryti rūsyje, kad jis prasiblaivytų, tačiau iš tikrųjų neuždarė. Prieš išvažiuodamas dirbti į Angliją, R. Č. dieną ar dvi prieš kelionę buvo apsistojęs pas jį bute, nes jis buvo išmestas buto šeimininko dėl įsiskolinimo už butą. R. Č. bute uždarytas nebuvo, laisvai galėjo iš jo išeiti ir pareiti, ėjo į parduotuvę, kol jo nebuvo namuose. M. P. J. užsakė mikroautobusą nuvežti R. Č. į Angliją pas T. M.. Jis pats daugiau tame nedalyvavo, nes dirbo, tik vakare jam paskambino M. P. J. žmona ir pasakė, kad M. P. J. sulaikytas. Žino, kad R. Č. dirbo pas M. P. J. močiutę, klijavo plyteles, nes dėl skolos M. P. J. pasiūlė R. Č. atidirbti bent dalį pinigų ir jis sutiko. Ar atidirbo kažkokią dalį skolos, nežino. Žino, kad R. Č. vairuotojo pažymėjimas buvo pas V. B., bet daugiau aplinkybių nežino. R. Č. vartojo alkoholį, skolos neatidavinėjo, pinigų neturėjo, M. P. J. jam vis duodavo pinigų, kitaip pagelbėdavo.

19.1. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nuteistojo L. O. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (10 t., b. l. 124–125), kad M. P. J. ir T. M. jo draugai, kuriuos pažįsta apie 7 ar 8 metus. Sutaria puikiai. R. Č. pažįsta tik per M. P. J., kadangi pastarasis jam paskolino pinigų, kiek tiksliai nežino. M. P. J. sakė, kad R. Č. užgėrė ir neišvažiavo dirbti į Norvegiją, todėl neturės galimybės sumokėti skolos. Galimai 2017 m. kovo mėn. M. P. J. pasiūlė nuvažiuoti iki baro „(duomenys neskelbtini)“ ir paieškoti užgėrusio R. Č.. Prie baro „(duomenys neskelbtini)“ jie pastebėjo neblaivų R. Č., su kuriuo M. P. J. šnekėjo dėl statybos darbų atlikimo Lietuvoje. Kur tiksliai, kurioje vietoje, kam už kokį atlygį, nežino. Pokalbio metu M. P. J. R. Č. nemušė. Kiek suprato, R. Č. susitarė su M. P. J. dėl darbo Lietuvoje, tačiau kiek jam žinoma, R. Č. vėl užgėrė ir kažkur dingo. Kiek būdavo su M. P. J., tai dingimo dienomis R. Č. neatsiliepdavo į skambučius. Kada, kokiu metu nepamena, tačiau M. P. J. vėl susirado R. Č. prie baro „(duomenys neskelbtini)“ ir paprašė, kad jis atvažiuotų jų paimti. Atvažiavęs iki baro „(duomenys neskelbtini)“, paėmė M. P. J. ir R. Č.. R. Č. nuvežė iki M. P. J. namų ir jie uždarė R. Č. rūsyje tam, kad pagąsdinti, kad šis išsiblaivytų. Tuomet M. P. J. žmona parvežė jį į namus, nes pagal probacijos sąlygas 22.00 val. jis turi būti namuose. Kiek laiko M. P. J. laikė uždaręs R. Č. rūsyje, nežino. Kitą dieną kalbėdamas su M. P. J. išsiaiškino, kad pastarasis nežino, kaip atgauti pinigus iš R. Č., todėl paklausė jo, ar nežino užsienyje darbo, kurį dirbant R. Č. galėtų grąžinti skolą. Tuomet kažkurią dieną, susitiko su savo draugu T. M., kurio pasiteiravo, ar nežino darbo Anglijoje, (duomenys neskelbtini). T. M. pasakė, kad kažkokių darbų yra, kokių tiksliai neįvardino, tačiau buvo užsiminęs apie automobilių ardymą. Kiek suprato, oficialaus darbo niekas jam nebūtų davęs. R. Č. uždarbį jie planavo pasilikti sau, dalį paliekant R. Č. pragyventi. Neneigia, kad T. M. būtų tekusi kokia nors R. Č. uždarbio dalis. R. Č. apie darbą Anglijoje ardyti automobilius pasakė, kai nuvažiavo pas jį į namus. Jam pasiūlymas tiko. R. Č. nesakė, nei kokiomis sąlygomis, nei kur, nei už kiek, nei kaip jam reikės dirbti, tik paaiškino, kad nuo 70 eurų dienos atlygio jam liks pragyvenimui apie 20-30 eurų. Kita dalis teks M. P. J., jam – už M. P. J. skolą jo draugei ir galbūt T. M.. Prieš R. Č. išvažiuojant į Angliją pagal su T. M. sutartą darbą, R. Č. gyveno jo bute, esančiame (duomenys neskelbtini). R. Č. per prievartą nelaikė, jis galėjo laisvai judėti, nes dienos metu jis (L. O.) būdavo darbe. M. P. J. sakė, kad R. Č. pabus pas jį kelias dienas, kad neužgertų. R. Č. pats sakė, kad nenori būti pas save namuose, nes jo ieško buto šeimininkas. Už kelionę į Angliją R. Č. mokėjo pats, o pinigus pasiskolino iš savo tėvų. M. P. J. tik jam užsakė mikrautobusą, kuriuo 2017 m. kovo 30 d. 16.00 val. R. Č. turėjo važiuoti į Angliją nuo PC „(duomenys neskelbtini)“

19.2.Šiuos parodymus L. O. juos patvirtino iš dalies. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu turėjo blogą advokatą, kuris jam nepadėjo, be to, blogai suprato tyrėjos klausimus ir ji blogai užrašė jo parodymus. Patvirtino, kad R. Č. rūsyje uždarytas nebuvo, prieš R. Č. niekas jokios prievartos nenaudojo, smurto nevartojo, niekas jo nevertė nieko daryti, nežino, kad R. Č. būtų važiavęs į Angliją daryti nusikalstamų veikų. Byloje esančių telefoninių pokalbių neatsimena, gali būti, kad jam T. M. jam pasakojo, kad galima daryti Anglijoje vagystes iš parduotuvių (t. 6, b. l. 67–70, pokalbis Nr. 82), bet jis tiksliai neatsimena.

20. Nuteistasis T. M. teisiamojo posėdžio metu kaltės nepripažino. Jis parodė, kad L. O. yra jo draugas. Jis tuo metu gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini), vertėsi individualia veikla, užsiėmė automobilių ardymu, detalių pardavimu, turėjo pažymėjimą, mokėjo mokesčius. Grįžęs į Lietuvą, susitiko su L. O. ir kitais draugais ir buvo kalba žmogų, kuris skolingas pinigų, ir apie jo galimybę dirbti Anglijoje. Jis pažadėjo pasiteirauti. Po kelių dienų pas jį atvažiavo L. O. ir M. P. J., jie kalbėjosi apie darbo sąlygas, t. y. kad reikės ardyti automobilius, ardo du žmonės, už vieno automobilio išardymą – 150 eurų, t. y. kiekvienam darbininkui po 75 eurus. Jis galvojo, kad R. Č. galėtų pagyventi jo namuose, kol atsistos ant kojų, bet turėjo dar atsiklausti draugės, kuri su vaiku buvo likusi Anglijoje. Jis pats su R. Č. nekalbėjo. Po pokalbio jie išsiskirstė, laukė dienos, kai jis pats išvyks į Angliją ir pakalbės su draugu, kuriam reikėjo darbininko. Tuo laikotarpiu susiskambindavo su L. O., kalbėdavo apie viską, galimai kalbėjo ir apie R. Č. įdarbinimą, bet jis nelabai atsimena. Nebuvo kalbos, kad R. Č. galėtų daryti nusikaltimus. Pokalbyje (6 t., b. l. 171–173) apie tai, kad asmenys eina su tašėmis į parduotuves, tai kalbėjo tik norėdamas pasipuikuoti, pokalbio (6 t., b. l. 70), kur kalba apie darbininkų vardu imamus išsimokėtinai daiktus, neatsimena. Tuo metu, kai R. Č. važiavo į Angliją, jis jau buvo Anglijoje. Jis gal ir kalbėjosi su L. O. apie naudą jam, nes jo draugė būtų turėjusi papildomai gaminti valgyti, elektros sąnaudos būtų, būtų reikėję vežioti, bet naudos jokios nebuvo. Neatsimena, kad būtų kalbėjęs nemokėti R. Č. pinigų, o pinigus atiduoti kažkam kitam.

21. V. B., kuri skundžiamu nuosprendžiu buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, parodė, kad R. Č. buvo jos draugas, kartais gyvendavo kartu. Kai ji gyveno su R. Č., jis nedirbo, neturėjo pinigų, dirbo tik ji, savaitgaliais jie pavartodavo alkoholio, bet ji negali pasakyti, kad R. Č. buvo priklausomas nuo alkoholio. Jis iš jos pinigų nevogdavo, ji duodavo jam pinigų apsipirkimui, šis nupirkdavo tai, ką reikėdavo. R. Č. yra minėjęs, kad banko sąskaitoje turi pinigų, bet sulaužė banko kortelę, todėl negali jų pasiimti. 2017 m. kovo mėnesį, dienos neatsimena, R. Č. paprašė jos auksinio žiedo, kurį galėtų užstatyti lombarde. Ji iš pradžių nesutiko, bet R. Č. labai prašė, sakė duos savo vairuotojo pažymėjimą kaip užstatą. Žiedas buvo auksinis, 80 eurų vertės. Įkalbėta R. Č., ji davė jam žiedą, o jis jai davė savo vairuotojo pažymėjimą. R. Č. užstatė žiedą lombarde, ji matė lombardo kvitą, o gautus pinigus – 40 eurų – išleido kartu alkoholiui, cigaretėms, maistui. R. Č. turėjo žiedą atsiimti per dvi savaites, tačiau to nepadarė, todėl ji jo vairuotojo pažymėjimo negrąžino. Girdėjo, kaip R. Č. telefonu bendravo su M. J. dėl paskolos. Jai R. Č. sakė, kad M. P. J. geras žmogus, kad padeda. Paskui ji matė, kad R. Č. vakare išėjo į lauką ir grįžo su pinigais, sakė jai, kad pasiskolino iš M. J. 1000 eurų. Ji tikėjosi, kad R. Č. išpirks jos žiedą, bet jis to nepadarė. Tą vakarą R. Č. išėjo iš namų, ji dar prašė palikti pinigus, kad nepamestų, bet šis neklausė. R. Č. grįžo namo ryte neblaivus be pinigų. Sakė, kad dalį išleido išmaniam telefonui, dalį iš jo pavogė. Ji matė pas R. Č. naują telefoną, šis dar iš tų pinigų skalbimo mašiną nusipirko, bet net nepajungė. Kažkuriuo metu jai skambino M. P. J., sakė, kad nori susitikti dėl R. Č., atvažiavo pas ją į namus, klausinėjo, kur R. Č. prapuolė, sakė, kad neranda jo, klausinėjo R. Č. draugų telefono numerių, sakė, kad važiuos pas R. Č. tėvus. 2017 m. kovo pabaigoje jai paskambino M. P. J. ir pasakė, kad jam reikia R. Č. vairuotojo pažymėjimo. Ji pasakė, kad atiduos, jeigu atgaus žiedą arba 80 eurų. Su M. P. J. susitarė, kad šis kitą dieną atvažiuos pas ją į namus pasiimti to vairuotojo pažymėjimo. M. P. J. jos dar prašė padiktuoti vairuotojo pažymėjimo numerį, ji diktavo. Kitą dieną pas ją atvažiavo M. P. J. ir pasiūlė jai už vairuotojo pažymėjimą 20 eurų, ji už tiek nesutiko atiduoti vairuotojo pažymėjimo, pareikalavo 80 eurų, nes tiek buvo vertas jos žiedas. Tuomet M. P. J. davė jai 25 eurus, o ji atidavė R. Č. vairuotojo pažymėjimą, nes M. P. J. labai prašė, sakė, kad R. Č. labai reikia. Ar R. Č. sutiko, kad ji atiduotų jo vairuotojo pažymėjimą M. P. J., ji nežino, su R. Č. apie tai nekalbėjo, bet R. Č. jai sakė, kad M. P. J. geras, padeda. Po kelių dienų jai paskambino R. Č., kuris nurodė, kad jam M. P. J. sakė, jog vairuotojo pažymėjimą išpirko už 80 eurų. Ji paaiškino, kad M. P. J. jai davė tik 25 eurus. Ji pati R. Č. per M. P. J. neieškojo, su R. Č. daugiau nebendravo.

22. Nukentėjusysis R. Č. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad vieną dieną buvo užgėręs, nusprendė parduoti telefoną, gauti pinigų nusipirkti rūkalams, alui. Internete rado skelbimą, kas superka, pasiskambino, kiek dabar žino, supirkėjas buvo M. P. J.. Su M. P. J. susitiko, pardavė telefoną už 15 eurų, paklaustas, kodėl parduoda, jis paaiškino, kad reikalingi pinigai, nes yra sulaužyta jo Norvegijos banko kortelė, negali nusiimti pinigų. M. P. J. užsiminė, kad galima pasiimti paskolą, pasirašant vekselį ir vėliau atiduodant daugiau pinigų. R. Č. tuo metu tai nebuvo įdomu.

22.1. R. Č. tuo metu šventė savo gimtadienį, buvo pasikvietęs V. B., vartojo alkoholį ir vakare nutarė pasidomėti paskola. Paskambino M. P. J., susitarė susitikti kitą dieną. Susitikus kitą dieną, M. P. J. užsirašė jo deklaruotą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), tėvų adresą, Norvegijos adresą, kur gyveno, telefono numerį, sakė dėl paskolos praneš vėliau. Paprašytas pagalbos garaže, jame pamatė pas jį skalbimo mašiną; M. P. J. pasakė, kad parduoda ją už 100 eurų. R. Č. pasakė, kad, jeigu gaus pinigų, tai nupirks, o M. P. J. pasiūlė iš karto skalbimo mašiną pakrauti ir nuvežti pas jį, o vėliau atsiskaičiuoti. M. P. J. padėjo užsinešti tą skalbimo mašiną į namus, ją pastatė koridoriuje. Vėliau tą pačią dieną, apie 17.00 val. (tai turėjo būti šeštadienis) jam paskambino M. P. J., jie vėl susitiko prie (duomenys neskelbtini). M. P. J. jam parodė vekselį, jame jau buvo įrašytas jo vardas, pavardė, suma 1 000 eurų. M. P. J. klausė, ar jis žino, kas yra vekselis, jis pasakė, kad žino, nors tada tai jam nelabai ir rūpėjo, nes reikėjo pinigų, buvo užgėręs. Maždaug apie 20.30 val. jis vėl sulaukė M. P. J. skambučio, šis pasakė išeiti į kiemą (duomenys neskelbtini). M. P. J. automobilyje davė jam 800 eurų, nes 100 eurų atsiėmė už skalbimo mašiną, o 100 eurų nukentėjusysis jam paliko už tai, kad padėjo pasiskolinti pinigų. M. P. J. jį pavežė iki parduotuvės, jis pasirašė vekselį ir jie išsiskyrė. M. P. J. sakė, kad pinigus skolina „rimta chebra“, daugiau nieko neaiškino. Pasirašydamas vekselį, jis buvo blaivus. Jis tą vakarą gėlė alų su V. B., tada išėjo į barą „(duomenys neskelbtini)“ išgerti, pirko telefoną. Namo jis grįžo tik ryte gerokai išgėręs jau be pinigų, kuriuos išleido alkoholiui, kitiems niekams, dalį pinigų pametė ir dalį iš jo atėmė kartu su telefonais. Dėl to jis buvo rašęs pareiškimą policijai.

22.2. Dieną bandė pajungti skalbimo mašiną, bet jam nepavyko, todėl parašė M. P. J., kad jam netinka. Skalbimo mašiną gražino, M. P. J. per du kartus jam gražino 80 eurų, iš pradžių 50 eurų, paskui, kai jis vėl priminė, dar 30 eurų, nes tik tiek turėjo, o jis sutiko tiek paimti, nes norėjo gauti pinigus tą dieną. Už tuos pinigus jis nupirko sau ir V. B. kelius butelius alaus, išgėrė ir vėl išėjo į barą, kur praleido visą naktį ir dieną. Po to jis kelias dienas alkoholio nevartojo, sekmadienį nuvažiavo pas tėvus. Jam būnant pas tėvus jo motinai paskambino M. P. J.. Motinai pakalbėjus, jis paskambino M. P. J. ir priekaištavo, kad jo ieško, nes iki paskolos gražinimo buvo dar dvi savaitės. M. P. J. pasakė, kad viską žino, kad jis neketina atiduoti skolos, neketina važiuoti į Norvegiją, kodėl jis taip sakė, nežino. Jis tikrai planavo kažkaip atiduoti pinigus, prašyti dalimis leisti atiduoti arba važiuoti į Norvegiją, susitvarkyti banko kortelę, kad atgautų pinigus, bet užgėrė ir nieko to nepadarė.

22.3. M. P. J. buvo užsiminęs, kad, jei negali gražinti, tai galima atidirbti prie statybų. Jis tokius darbus moka, todėl galvojo, kad skolą galės atidirbti. Paskui jis pajuto M. P. J. spaudimą, kuris pasireiškė nuolatiniu jo ieškojimu, skambučiais jam ir tėvams, važiavimu pas tėvus, todėl pasimetė ir tokios mintys dingo. Grįžęs iš tėvų, jis vėl buvo bare „(duomenys neskelbtini)“, iš tėvų žino, kad M. P. J. jo ieškojo namuose, važiavo pas tėvus. Kai susitiko su M. P. J., šis neleido jam nė žodžio pasakyti, aprėkė, išvadino visokiais žodžiais, liepė rengtis važiuoti su juo. Jis dar buvo neišsiblaivęs, jie nuvažiavo į butą pas L. O., kurio jis tuo metu nepažinojo. M. P. J. ir L. O. kalbėjosi, jis girdėjo, kaip L. O. sakė M. P. J., kad R. Č. nuolat kur nors įsivelia, kad neverta jo mušti, nes pinigų vis tiek negražins. Jis nebuvo užrakintas tame bute, galėjo pabėgti, bet galvojo, kad vis tiek bus surastas ir bus dar blogiau. Jis bijojo, kad gali smurtauti abudu – ir M. P. J. ir L. O.. Jis suprato, kad M. P. J. važiavo pas L. O. pasitarti, ką su juo daryti. Jie visi nuėjo parūkyti į balkoną, M. P. J. paklausė, ar jis galėtų padirbėti pas jo močiutę. L. O. dar pasakė M. P. J., kad šis pažiūrėtų, kaip jis atrodo – visas drebantis. Tą dieną jis pas M. P. J. močiutę nevažiavo, nes dar nebuvo išsiblaivęs, jie pavežė jį namo, davė 2 eurus, kad jis nusipirktų telefono kortelę, kad būtų galima su juo susisiekti, bet jis jos nepirko. Penktadienį pas jį į namus atvažiavo M. P. J. ir jie važiavo pas šio močiutę link (duomenys neskelbtini). Jis nežinojo, ką reikės dirbti, važiuojant M. P. J. nurodė, kad reikės vonioje paglaistyti sienas, plyteles priklijuoti, vonią pastatyti, klausė, ar jis moka tokius darbus. Jis sutiko su viskuo, nes neturėjo pasirinkimo, nes buvo skolingas, galvojo, kad taip atidirbs skolą. Nuvažiavus jis glaistė sienas, dėjo plyteles. Vakare parvažiavo namo, kitą dieną vėl važiavo, dirbo likusius darbus vonioje, paskui liko nakvoti. Sekmadienį baigė darbus aplink langus iš lauko ir vakare grįžo į (duomenys neskelbtini). Už darbą M. P. J. jam nemokėjo, pamaitino, o močiutė buvo nupirkusi jam cigarečių. Jis bandė užsiminti, klausti, kokią dalį skolos jau atidirbo, tačiau nepavyko išsiaiškinti.

22.4. Grįžus namo M. P. J. pasakė, kad jis važiuos dirbti ant stogų. Jis labai nenorėjo dirbti Lietuvoje, nes iš M. P. J. ir L. O. pokalbio suprato, kad jų kažkoks pažįstamas darbdavys labai žiauriai elgiasi su darbuotojais, todėl slapstėsi nuo M. P. J., ignoravo jo skambučius, stengėsi išsisukti nuo darbo. Tas darbdavys jam skambino, jis pažadėjo, kad dirbs, nes bijojo, kad M. P. J. gali atvažiuoti, bet paskui neatsimena, ar jam tas darbdavys perskambino, ar jis neatsiliepė, bet jis nedirbo jam. M. P. J. klausė jo, kodėl jis nevažiavo dirbti, jis pasakė, kad su juo niekas ir nesusisiekė. Tą patį pirmadienio vakarą jis išvažiavo pas tėvus, tėvai jam davė pinigų, įdėjo maisto, jis grįžęs vėl nuvažiavo į barą „(duomenys neskelbtini)“. Tame bare tris dienas nuolat vartojo alkoholį. Pas tėvus važiavo skolintis pinigų, nes norėjo atiduoti nuomos pinigus, tėvai jam davė 300 eurų, bet jis bare ėmė vartoti alkoholį ir pinigų už nuomą neatidavė. Tuo metu jis nebedirbo, todėl teko skolintis pinigus. Dar po savo gimtadienio jis dirbo nelegaliai statybose, bet kai prasidėjo reikalai dėl skolos, jis nebėjo į darbą, nes pergyveno. Kol jis buvo bare, M. P. J. nuolat jam skambinėjo, bet jis ignoravo skambučius.

22.5. Trečiadienio vakarą bare „(duomenys neskelbtini)“ apie 20.30 ar 21.30 val. M. P. J. jį susirado. M. P. J. atvažiavo motociklu. Nulipęs nuo motociklo, nieko nesakydamas ėjo link jo, nusiėmė šalmą, priėjęs trenkė jam du kartus viena ranka, kita ranka į veido sritį, į dantis. Pataikė į dantis, nuskėlė viršutinius vieną protezo dantį ir pusę kito danties. Jam bėgo kraujas iš lūpos ir iš nosies. M. P. J. pradėjo rėkti necenzūriniais žodžiais, dėl to, kad jis vartoja alkoholį. M. P. J. jam liepė eiti apsiprausti į kavinę ir pasiskambino, kaip vėliau sužinojo L. O.. Šis atvažiavo M. P. J. automobiliu jo pasiimti. M. P. J. apieškojo jo kišenes, ar jis neturi pinigų, rado kelis eurus, bet jų neėmė, paėmė iš jo du telefonus. Mano, kad barmenė turėjo matyti, kaip jam buvo suduoti smūgiai. Tuo metu jis buvo išgėręs nedaug alaus, bet tame bare gėrė tris dienas, grįždavo namo pamiegoti ir vėl grįždavo. L. O. jį vežė, o M. P. J. važiavo motociklu. Jie atvažiavo iki M. P. J. namų (duomenys neskelbtini). Jį nuvedė į šiluminio mazgo rūsį, ten užrakino ir paliko maždaug 20-30 min. Kodėl jį užrakino, nežino, gal norėjo pagąsdinti. Jis girdėjo, kad jie viršuje, lauke prie lauko durų kalbasi, bet ką kalbėjosi negirdėjo. Jis prašė, kad jo nepaliktų nakčiai ar ilgiau, sakė, kad neužgers, kad dabar blaivas, niekur nedings. M. P. J. sakė, kad ne, kad jis vis tiek gers, dings, o darbas užsienyje. Pagalbos jis nesišaukė, buvo langas, bet jis nebėgo, manė, kad tada bus blogiau. Maždaug po 20-30 min. jie atėjo, L. O. išvažiavo, nes turėjo lygtinumą, todėl jam 22.00 val. reikėjo būti namie. M. P. J. užsiminė, kad reikės palaukti dar kelių vyrukų, reikės pasikalbėti su juo, vėl jį uždarė ir užrakino rūsyje. Paskui suprato, kad M. P. J. lauke kalbasi su savo žmona, kad buvo išėjęs M. P. J. vaikas, nes klausė, kas yra laikomas rūsyje. Maždaug apie 23.00 val. atėjo M. P. J., leido jam eiti, atidavė vieną iš jo paimtų telefonų, pasakė, kad susisieks ir nurodė nevartoti alkoholio. M. P. J. pasakė, kad jis dėkotų jo žmonai, kad jį paleido.

22.6. Kitą dieną jis parašė M. P. J. žinutę, paprašė, kad grąžintų jam kitą telefoną ir šis tą telefoną jam gražino. Penktadienį dar buvo susitikę su M. P. J., šis paskolino jam du eurus, vežė iki stotelės, bet paskui jam prašant paleido ir jis parėjo namo. Pirmadienį M. P. J. atvažiavo pas jį į namus, pakvietė eiti į apačią, jam belipant spyrė į nugarą, dėl to jis greit nubėgdamas atsitrenkė į sieną. Paklausė, ką M. P. J. daro, šis tik paragino eiti. Nuėjo iki M. P. J. automobilio, kuriame buvo M. P. J. žmona G., L. O. ir dar kažkoks vaikinas. Jam pasakė, kad jis važiuos dirbti į užsienį. M. P. J. ir L. O. jį pasivedė toliau nuo kitų ir pasakė, kad jis važiuos į (duomenys neskelbtini), Angliją ardyti mašinų, jeigu nepavyks tai yra kitokių darbų, arba dirbs fabrike. Atlygį minėjo, atrodo, 60 eurų, kad jam paliks minimalų 10 eurų, o jie 50 eurų pasiims sau, kaip suprato, atsiskaityti už skolą. Pasakė, kad skolą jis taip išsimokės maždaug per pusantro mėnesio. Jis nieko nesakė, nesipriešino. Nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) už PC „(duomenys neskelbtini)“, M. P. J. su L. O. nuėjo pakalbėti su vienu žmogumi, kaip jis suprato, šis žmogus turėjo jam surasti darbus ir pasitikti jį Anglijoje, apie tai buvo kalbama dar automobilyje. Pakalbėjęs M. P. J. pasakė, kad reikia 200 eurų kelionei. Nors jis ir nenorėjo, bet jie visi važiavo pas jo tėvus pinigų. Jo mama atsisakė duoti pinigų, tačiau tėvas davė, kad tik jis susitvarkytų. Pinigus tėvas padavė M. P. J., 200 eurų – 180 eurų kelionei ir 20 eurų cigaretėms. Jis su viskuo sutiko, kad tik greičiau viskas baigtųsi ir alkoholį vartojo tik tam, kad numalšinti stresą. Jį parvežė namo, pasakė jam negerti, susidėti daiktus.

22.7. Kitą dieną atvažiavo M. P. J. ir nuvežė jį pas L. O. į butą. Pakeliui dar užsuko į M. P. J. garažą, jis padėjo jį sutvarkyti. Jis buvo pas L. O. bute, ten išsimaudė, jam išskalbė drabužius, išdžiovino, L. O. dar paprašė nueiti į parduotuvę, davė pinigų, Jis nupirko, ko prašė, parnešė grąžą. Kitą dieną L. O. išėjo į darbą, o jis liko bute, skaitė knygą. Buto durys buvo užrakintos, bet atsirakino iš vidaus. Jis bėgti neketino. Vakare į butą atvažiavo M. P. J. su draugu, pasakė, kad reikia padaryti inscenizuotą auto įvykį. Sakė, kad jo vardu išnuomos CityBee mašiną ir kad jie padarys autoįvykį į M. P. J. draugo mašiną. Jie bandė internetu užpildyti anketą ir išsinuomoti automobilį iš CityBee. Tam reikėjo jo vairuotojo pažymėjimo numerio. Jis savo vairuotojo pažymėjimą buvo padavęs V. B.. Kai jis nelabai gerai jautėsi dėl alkoholio vartojimo, norėjo dar išgerti, įkalbėjo V. B., kad ši leistų užstatyti savo žiedą. V. B. nesutiko užstatyti lombarde savo žiedo, todėl jis jai pasiūlė savo vairuotojo pažymėjimą, kaip garantiją, kad tikrai jis tą žiedą jai grąžins. V. B. dar skambino mamai, klausė patarimo, ši pasakė, kad ji gali su savo žiedu daryti, ką nori. Kai V. B. įkalbėta sutiko, jis jai padavė savo vairuotojo pažymėjimą. Jis žiedą užstatė lombarde už 40 eurų. Jis tikėjosi išpirkti žiedą, bet taip susiklostė, kad neišsipirko, o dėl įvykių su M. P. J., jau ne žiedas jam buvo galvoje, o pagrindinė skola. Gavęs 40 eurų, jis su V. B. pirko maisto, alaus, cigarečių. Gavęs 800 eurų paskolą iš M. P. J. iš karto galvojo išpirkti žiedą, bet buvo savaitgalis, lombardas nedirbo, o vėliau jis su V. B. nebendravo. Kai jie pildė dokumentus CityBee automobilio išsinuomavimui, M. P. J. paskambino V. B. ir pasakė, kad reikia jo vairuotojo pažymėjimo. V. B. pareikalavo 80 eurų arba gražinti žiedą, tik tada pasakė, kad gražins pažymėjimą. M. P. J. liepė jai padiktuoti serijos numerį ar kažką, V. B. bandė diktuoti, bet lyg ne tą padiktavo, todėl jiems užpildyti anketos nepavyko. Nepavyko išsinuomoti automobilio dar ir dėl to, kad jis neturėjo banko sąskaitos jokiame Lietuvos banke, o tik Norvegijoje. Jeigu būtų pavykę užpildyti tą paraišką, tada jis būtų turėjęs įvažiuoti į M. P. J. draugo mašiną. Kai visi išsiskirstė, jis liko dviese su L. O..

22.8. Kitą dieną L. O. išėjo į darbą, apie 15.00 val. M. P. J. jam paskambino, pasakė neštis daiktus, autobusiukas išvyks 15.30 val. nuo (duomenys neskelbtini) degalinės. Jis dar paklausė, kaip užrakinti butą, bet jam pasakė, kad patys užsirakins. Atvažiavo M. P. J., jis atsisėdo į automobilį, M. P. J. padavė bloką cigarečių, kurį buvo nupirkęs. Važiavo į (duomenys neskelbtini) degalinę, M. P. J. dar padavė jo teises, pasakė, kad jas atsiėmė už 80 eurų. Nuvažiavo iki tos vietos, jis persidėjo lagaminus, parūkė, vairuotojas M. P. J. pasakė, kad kelionė kainuos 85 eurus, nors M. P. J. jo tėvui buvo minėjęs, kad 180 eurų. M. P. J. sumokėjo vairuotojui 85 eurus, vairuotojas paklausė, kur vežti, M. P. J. pasakė, kad į (duomenys neskelbtini), o tikslesnį adresą atsiųs vėliau. Pradėjus važiuoti už kelių minučių jis pastebėjo, kad paliko pas M. P. J. striukę, kurioje buvo jo pasas. Jis paprašė vairuotojo, kad sustotų degalinėje, ir skambino M. P. J., kad paliko pasą. Vairuotojui sustojus aikštelėje, jam bekalbant su M. P. J., šalia sustojo ir pareigūnai. Jis girdėjo, kaip M. P. J. pasakė žmonai, kad reikia grįžti, atvežti pasą. Pareigūnai jį išlaipino, klausė, kokiu automobiliu M. P. J. turi privažiuoti priėjo prie autobusiuko. Jis pasakė, pareigūnai jam liepė laukti atokiau. Jis buvo pasimetęs, nesuprato, kas vyksta. Belaukiant atvažiavo dar vienas policijos ekipažas. Atvažiavus M. P. J., policija apsupo jo automobilį, išlaipino visus – M. P. J., šio žmoną ir tą draugą, kurio automobilį jis turėjo sudaužyti su CityBee automobiliu, suguldė ant žemės. L. O. kartu nebuvo, nes dirbo. Pareigūnai paleido mikroautobuso vairuotoją, kuris jam gražino 40 eurų, nes pasakė, kad jo vieta lieka laisva.

22.9. R. Č. nurodė, kad po visų šių įvykių jam pablogėjo sveikata, jis jaučia depresiją, net bandė pasitraukti iš gyvenimo, jaučia nerimą, vartoja raminančius vaistus. Reiškė civilinį ieškinį dėl 695 eurų sumos už išmuštų dantų taisymą.

22.10. Atsakydamas į klausimus, nukentėjusysis nurodė, kad iki vekselio pasirašymo dirbo neoficialiai statybose, kai negerdavo, pajamų turėdavo pragyventi kiekvienai dienai. Vekselio pasirašymo dieną pinigų jau neturėjo, nes per savo gimtadienį vasario 24 d. užgėrė ir pinigai pasibaigė. Neatsimena, ar M. P. J. pasakojo, kur jis Anglijoje gyvens, kiek dirbs. Iki šio įvykio jis jokių vaistų nevartojo, psichikos sutrikimų diagnozuota nebuvo. Tuo metu, kaip buvo imama paskola, ar buvo parduodamas telefonas, jis savo lėšų neturėjo. Vykti dirbti į užsienį nenorėjo, jei būtų galėjęs rinktis, būtų nevykęs. Kad jis vyks į (duomenys neskelbtini), kad gaus 10 eurų, o 50 eurų iš uždarbio dengs skolą, taip nusprendė M. P. J.. Jis taip pat nenorėjo išsinuomoti CityBee automobilio, nenorėjo dalyvauti vadinamame eismo įvykyje, bet jam jau viskas buvo nusibodę, todėl jis sutiko, jis prisibijojo M. P. J.. Prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“ M. P. J. jam kraustė kišenes be jo sutikimo. Tuo metu jis turėjo problemų dėl alkoholio vartojimo, užgerdavo kelias dienas, savaitę. Ankščiau yra gydęsis dėl priklausomybės, bet tai buvo seniai, prieš 20 metų. Šiuo metu tokių problemų neturi. Į policiją dėl minėtų įvykių nesikreipė, nemanė, kad ji gali jam padėti, bijojo, kad gali būti dar blogiau, be to, jis ne iš tų, kurie kreipiasi į policiją. Jo niekas nevertė imti paskolos iš M. P. J., jis sutiko su visomis vekselio keliamomis sąlygomis. M. P. J. sužalojo jam dantis, jam bėgo kraujas iš nosies. Jam išmušė dantų implantus, kurie buvo sudėti prieš du metus iki įvykio. Kavinėje iš karto po smūgio dantys neiškrito, bet grįžus namo, valgant jie iškrito, jis įsidėjo dantis atgal, bet matėsi skilimas. Jam dar iki pirmojo susitikimo su M. P. J. buvo pamušta akis. Jis anksčiau yra naudojęsis (duomenys neskelbtini) paslaugomis dėl daiktų pardavimo, paskolų nėra ėmęs. Susitikimas su M. P. J. dėl paskolos buvo daugiau jo iniciatyva. Prieš jį uždarant į rūsį buvo blaivus, buvo išgėręs tik nepilną bokalą alaus, bet po to įvykio iškart išsiblaivė. Jis M. P. J. neprašė, kad jam surastų darbą, pastarasis viską galvojo už jį, jo nuomonė M. P. J. rūpėjo mažiausiai. M. P. J. jam siūlė stogdengio darbą Lietuvoje, bet jis bijojo, nes Lietuvoje buvo darbdavys, kuris labai žiauriai elgėsi su darbininkais, todėl jis atsisakė. Jis pats darbo nesistengė ieškoti. Kai buvo uždarytas rūsyje, telefono su savimi neturėjo, būdamas pas L. O. telefoną turėjo, bet į policiją neskambino, nes norėjo, kad viskas greičiau baigtųsi. Išvykstant į Angliją, prieš jį nebuvo naudojama prievarta, t. y. už rankos jo niekas netempė. Kokį darbą jis turės dirbti Anglijoje, sprendė M. P. J. ir L. O.. Pas M. P. J. močiutę jis važiavo dirbti, nes M. P. J. pasakė, kad reikia važiuoti, negrasino, jis nesipriešino. Dirbant pas močiutę jo ir M. P. J. santykiai buvo geri, močiutė atsilyginti už darbą nesiūlė. L. O. viso šio įvykio metu jo atžvilgiu smurto nenaudojo, buvo labai taktiškas. Sandėliukas, kuriame jis buvo užrakintas, kuo buvo rakinamas – nežino. Smurto jis bijojo iš abiejų – iš M. P. J. ir iš L. O., nežino, kodėl bijojo ir L. O., nes apie jį nieko blogo negali pasakyti. Norvegiškoje banko sąskaitoje jis turi pinigų iki dabar, iš šių pinigų būtų galėjęs gražinti skolą M. P. J., bet negalėjo to padaryti, nes sulūžusi banko kortelė, norint nusiimti pinigus, reikia vykti į Norvegiją. Neatsimena, ar minėjo M. P. J. ir L. O., kad yra priklausomas nuo alkoholio. Kai buvo uždarytas šiluminiame mazge su langu, turėjo galimybę išeiti, t. y. išlįsti per langą, nes durys buvo užrakintos. Paskolos M. P. J. nėra gražinęs. Patvirtino savo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu.

23. Nors, ginčijant priimtą apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamų veikų R. Č. atžvilgiu yra argumentuojama nukentėjusiojo R. Č. parodymų nenuoseklumu ir prieštaringumu, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su argumentu, kad nukentėjusiojo parodymų nuoseklumas ir tikrumas dėl tam tikrų jo nurodytų aplinkybių yra abejotinas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kaip pirmosios instancijos teismas kruopščiai analizavo nukentėjusiojo parodymus, motyvavo, kuriomis jo nurodytomis aplinkybėmis jis rėmėsi, darydamas išvadas dėl nuteistųjų kaltės. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl teismo padarytų išvadų, sprendžiant M. P. J., L. O., T. M. kaltės klausimą, pagrįstumo. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu nukentėjusiojo parodymų vertinimu ir padaryta išvada, kad parodymai, kuriuos R. Č. davė apklausiamas teisiamajame posėdyje, iš esmės sutampa su jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, patvirtintais taip pat ir parodymų patvirtinimo vietoje metu; šie parodymai yra reikšmingi nusikalstamų veikų, įvykdytų prieš jį, faktinių aplinkybių ir M. P. J., L. O., T. M. kaltės, dalyvavus minėtų nusikaltimų padaryme, nustatymui. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl nuteistųjų kaltės be nukentėjusiojo R. Č. parodymų grindė ir kitų bylos faktinių duomenų, sutampančių tarpusavyje dėl esminių aplinkybių, visumos analize.

23.1. Nukentėjusiojo R. Č. nurodytas aplinkybes dėl M. P. J. fizinio smurto panaudojimo, uždarymo rūsyje, laikymo L. O. bute, M. P. J., L. O., T. M. susitikimų, svarstant dėl išvykimo į Angliją ir darbo joje aplinkybių patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (parodymų patikrinimo vietoje protokolas, t. 2, b. l. 125-132), kur nurodė konkrečias vietas, kuriose minėtos aplinkybės vyko, o taip pat parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu (asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, t.2, b. l. 133-135) iš jam pateiktų asmenų nuotraukų atpažino T. M., kaip asmens, su kuriuo buvo susitikę M. P. J. ir L. O. ir kalbėjo apie jo darbus Anglijoje.

23.2. Liudytojos D. R., naktinio baro „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojos, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais buvo patvirtinta R. Č. nurodyta aplinkybė, kad jis prie baro „(duomenys neskelbtini)“ buvo sumuštas M. P. J.; nors liudytoja nurodė, kad vaikinai buvo už pavėsinės, todėl ji jų gerai nematė, tačiau matė, kad tarp jų buvo konfliktas bei matė suduodamo ranka smūgio judesį, po kurio matė R. Č., susiėmusį už nosies, kruviną dėl kraujo, bėgančio ar iš lūpos, ar iš antakio; matė, kad R. Č. mušamas nesigynė, tylėjo, vėliau vaikinai išvažiavo. Taip pat liudytoja R. Č., kaip nuolatinį baro klientą, apibūdino, kaip turintį kažkokių problemų, jis pats, nors ir nenoromis, jai sakė, kad jo kažkas ieško, jis nebenori gyventi, jaučia kažkokį spaudimą. Ikiteisminio tyrimo metu ji detalizavo, kad konfliktas tarp R. Č. ir M. P. J. vyko, kaip ji suprato, dėl paskolintų pinigų, M. P. J. grasino, kad R. Č. bus išvežtas į anglus ir turės atidirbinėti už pasiskolintus pinigus, žmonės, kurie jam paskolino pinigus, kiekvieną gyslą ištampys, skūrą nulups, galų gale pakas po žeme. R. Č. jautė didelį stresą, prisigerdavo ir sėdėdavo iki kavinės darbo pabaigos, bijodavo eiti namo; R. Č. pats provokuodavo konfliktus, norėdamas būti sumuštas ir patekti į ligoninę, nes Mantas jį nuolat persekiojo, skambinėdavo.

23.3. Nukentėjusiojo R. Č. nurodytos aplinkybės dėl jo sužalojimo patvirtintos ir specialisto išvada Nr. G994/2017(02), kurioje R. Č. apžiūros metu konstatuotas dalinis pirmo, antro dantų nuskėlimas viršutiniame žandikaulyje. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu paveikus lūpų sritį. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 2, b. l. 142).

23.4. Liudytojos S. A. T. parodymais nustatyta aplinkybė, kad jos anūkas M. P. J. buvo atsivežęs R. Č. remontui jos bute (duomenys neskelbtini) atlikti; ji už darbą nemokėjo, anūkas sakė, kad pats su draugu atsiskaitys.

23.5. Liudytojų V. Č. ir P. Č. – nukentėjusiojo tėvų, parodymais nustatyta, kad 2017 m. kovo mėn, jiems paskambino M. P. J. ir pasakė, kad jų sūnus skolingas labai didelę pinigų sumą, V. Č. pasidomėjo, ar jie draugai, o M. P. J. pasakius, kad jie nėra draugai – ji nusistebėjo, kaip galima skolinti nepažįstamam asmeniui. Šio pokalbio metu šalia buvo sūnus, kuris pasakė, kad skolinosi 1000 eurų, o atiduoti turi 2000 eurų, bei perėmęs telefoną, M. P. J. klausė, kodėl šis skambinėja, kol dar nepasibaigė grąžinimo terminas. Sūnus jai paaiškino, kad tų pinigų nebeturi, prarado, jie iš jo buvo pavogti. Dar M. P. J. kitą kartą buvo atvažiavęs pasikalbėti, paklaustas, kaip galėjo skolinti nepažįstamam žmogui, jis atsakė, kad sūnus žadėjo pinigus atiduoti, nes dirbo Norvegijoje, pinigų turėjo. Tada M. P. J. jiems kelis kartus skambino telefonu, sakė, kad jų sūnui reikės važiuoti dirbti į užsienį. Vieną vakarą M. P. J. vėl atvažiavo pas juos su sūnumi bei keliais kitais asmenimis ir pasakė, kad sūnus R. Č. važiuos į užsienį dirbti prie automobilių ir jam kelionei reikia 180 eurų. Šią sumą davė R. Č. tėvas P. Č.. Kadangi V. Č. buvo neramu, ar sūnus nebus parduotas, tačiau pastarasis ją ramino, kad viskas bus gerai. Jai neatrodė, kad sūnus nenori važiuoti, tačiau jis buvo sunerimęs, nepatenkintas, kad jie atvažiavo pas tėvus prašyti pinigų kelionei, sakė, kad gyvena pas M. P. J. draugą L. O.; sūnus buvo pasakojęs, kad jis su M. P. J. susipažino, kai pardavė jam telefoną, matė, kad sūnaus priekiniai dantys išmušti, sūnus jiems paaiškino, kad dantis išmušė M. P. J. už tai, kad sūnus neklausė, neidavo susitikti; dar jis pasakojo, kad buvo uždarytas namo rūsyje, nes slapstėsi nuo M. P. J.. V. Č. nurodė, kad jai yra žinoma, kad R. Č. savo vairuotojo pažymėjimą buvo davęs sugyventinei kaip užstatą už lombarde užstatytą žiedą, o M. P. J. pažymėjimą prieš važiavimą į Angliją išpirko, tai žino iš sugyventinės V. B., kuri jai skambino. Sūnų apibūdino, kaip patiklų, vartojantį alkoholinius gėrimus, nedirbantį.

23.6. Liudytojo M. I. parodymais nustatyta, kad jis M. P. J. prašymu, važinėjant jam, jo broliui ir M. P. J. pastarojo automobiliu, pavežė kažkokį žmogų nuo parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ iki mikroautobuso prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, šį žmogų palydėjo M. P. J., žmogus turėjo su savimi krepšį, buvo pasiruošęs kažkur keliauti; liudytojas atkreipė dėmesį, kad tas žmogus buvo be dantų. Vėliau visi buvo sulaikyti. Analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytoju apklaustas M. I., be to jis nurodė aplinkybę, kad jiems išvažiavus po to, kai M. P. J. palydėjo žmogų iki mikroautobuso, šiam kažkas paskambino telefonu, tada M. P. J. pasakė, kad reikia grįžti, nes Rytis pamiršo dokumentus, kad reikia juos nuvežti iki degalinės.

23.7. Nukentėjusiojo R. Č. važiavimo į Jungtinę Karalystę mikroautobusu aplinkybes patvirtino liudytoju apklaustas MB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojas D. M., kuris be kita ko parodė, kad 2017 m. kovo 30 d. jis mikroautobusu nuo prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ Kaune už 80 eurų paėmė apie 25 m. amžiaus jaunuolį vežti į (duomenys neskelbtini); pavažiavus jis prisiminė, kad draugų automobilyje paliko pasą, todėl jie sustojo degalinėje palaukti, kai privažiavo policijos pareigūnai, jo keleivį išlaipino bei sulaikė jaunuolius, kurie atlydėjo jo keleivį.

24. Nukentėjusiojo R. Č. nurodytos aplinkybės dėl vairuotojo pažymėjimo kaip užstato palikimo V. B., M. P. J. veiksmų, jį išsiperkant bei siekiant nukentėjusiojo vardu užsiregistruoti CityBee sistemoje, iš kurios išnuomotu automobiliu nukentėjusysis turėjo sukelti eismo įvykį, patvirtintos tiek aukščiau aptartais V. B. parodymais, tiek L. O. kompiuteryje rastais duomenimis.

24.1. Iš 2017 m. kovo 30 d. kratos protokolo matyti, kad kratos nuteistojo L. O. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), metu rastas ir paimtas kompiuterio sisteminis blokas (t. 5, b. l. 38–42).

24.2. 2017 m. liepos 28 d. specialisto išvada Nr. 20-IS1-941 nustatyta, kad L. O. kompiuteryje rasta tekstinė byla, kurioje yra R. Č. asmens duomenys – asmens kodas, gyvenamoji vieta, telefonas, taip pat rasti 2017 m. kovo 29 d. 17.23 val. – 17.24 val. jungimaisi prie VĮ Regitra sistemos, paieška – „R. Č.“, rastas 2017 m. kovo 29 d. 17.18 val. jungimasis prie CityBee sistemos (CD-R laikmena, t. 1, b. l. 177–179).

25. Aplinkybės, kad už pinigus iš V. B. paėmė nukentėjusiojo R. Č. vairuotojo pažymėjimą, neneigia ir nuteistasis M. P. J., nesutikdamas tik su jo veiksmų vertinimu, kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, nes teigia, kad jis norėjo sugrąžinti vairuotojo pažymėjimą nukentėjusiajam, kuriam šis dokumentas būtų reikalingas Jungtinėje Karalystėje, (duomenys neskelbtini). Nuteistojo skunde nurodoma ir tai, kad jokie nusikalstami veiksmai, kuriems būtų reikėję R. Č. vairuotojo pažymėjimo, jam nebuvo inkriminuoti, be to, vairuotojo pažymėjimo svarba negali būti prilyginama asmens dokumento – Lietuvos Respublikos piliečio paso ar asmens tapatybės kortelės, kurie ir yra jam inkriminuotos nusikalstamos veikos dalykas, svarbai.

25.1. Su šiais apeliacinio skundo argumentais sutikti nėra pagrindo, kadangi BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai, neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo fizinio asmens dokumentą. Ši įstatymo formuluotė nesuponuoja vertinimo, kad šio nusikaltimo dalykas yra tik asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas, t. y. pasas ar asmens tapatybės kortelė, todėl baudžiamąją atsakomybę užtraukia neteisėtas disponavimas ir kitu asmens vardu išduotu dokumentu, taip pat šiame straipsnyje numatytai atsakomybei kilti reikšmės neturi dokumento svarba, kurią akcentuoja apeliantas nuteistasis M. P. J..

25.2. Nepagrįstas ir argumentas, kad bylos duomenimis nenustatytas jo tikslas pasinaudoti R. Č. dokumentu, jokie nusikalstami veiksmai, kuriems minėtas dokumentas būtų reikalingas, jam nebuvo inkriminuoti. Priešingai nei teigia apeliantas, bylos duomenimis patvirtinti nukentėjusiojo R. Č. parodymai, kad, R. Č. būnant pas L. O. bute, į butą atvažiavo M. P. J. su draugu ir pasakė, kad reikės padaryti inscenizuotą auto įvykį: sakė, kad jo vardu išnuomos CityBee mašiną ir kad jie padarys autoįvykį į M. P. J. draugo mašiną. Jie internetu bandė užpildyti anketą, kad išsinuomoti automobilį iš CityBee. Tam reikėjo jo vairuotojo pažymėjimo numerio. Jis savo vairuotojo pažymėjimą buvo padavęs V. B., kaip garantiją, kad išpirks jos užstatomą lombarde auksinį žiedą. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad, kai jie pildė dokumentus, kad išsinuomotų CityBee automobilį, M. P. J. paskambino V. B. ir pasakė, kad reikia jo vairuotojo pažymėjimo. V. B. už vairuotojo pažymėjimo grąžinimą pareikalavo 80 eurų arba gražinti žiedą. M. P. J. pasakė jai padiktuoti serijos numerį ar kažką, V. B. bandė diktuoti, bet lyg ne tą padiktavo, todėl jiems užpildyti anketos nepavyko, todėl visi išsiskirstė. Dar vienas dalykas, kodėl nesigavo išsinuomoti to automobilio, yra tai, kad jis neturėjo banko sąskaitos Lietuvoje, tik norvegišką. Jeigu būtų pavykę užpildyti tą paraišką, tada jis būtų turėjęs įvažiuoti į M. P. J. draugo mašiną. Vėliau, kiek jam žinoma, V. B. sutiko atiduoti vairuotojo pažymėjimą M. P. J. už 30 eurų, nors jam pasakė, kad sumokėjo 80 eurų

25.3. Nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės dėl jo vairuotojo pažymėjimo patvirtintos tiek V. B. parodymais, kad M. P. J. reikalavo jos grąžinti R. Č. vairuotojo pažymėjimą, jai nesutikus, prašė padiktuoti pažymėjimo duomenis; vėliau atvykęs už 30 eurų jį iš V. B. išsipirko, tiek rašytiniais įrodymais. Kaip minėta, L. O. kompiuteryje buvo rasti R. Č. asmens duomenys – asmens kodas, gyvenamoji vieta, telefonas, taip pat rasti 2017 m. kovo 29 d. 17.23 val. – 17.24 val. jungimaisi prie VĮ Regitra sistemos, paieška – „R. Č.“, rastas 2017 m. kovo 29 d. 17.18 val. jungimasis prie CityBee sistemos.

25.4. Iš 2017 m. gegužės 8 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo, fiksuojant M. P. J. telefoninius pokalbius, bei telefoninių pokalbių suvestinių, atskleidžiant jų turinį (t. 5 b. l. 173-188), seka, kad užfiksuotas 2017 m. kovo 29 d. 18.03 val. įvykęs telefono pokalbis tarp M. P. J. ir V. B. (t. 5, b. l. 179-180), kurio metu paskambinęs M. P. J. prašo V. B. nufotografuoti R. Č. teises, šiai atsisakius, M. P. J. aiškina, kad reikia tam, kad būtų galima paimti paskolą R. Č. vardu ir dar jai sumokėtų 50 eurų, tuomet ji sutinka, bet nurodo, kad yra ne namuose ir negali to padaryti. M. P. J. paaiškina, kad R. Č. pagavo ir kad šis dabar be dantų ir kad dėl vairuotojo pažymėjimo atvažiuos ir nusifotografuos pats; užfiksuotas tos pačios dienos 18.08 val. M. P. J. skambutis V. B. (t. 5 b. l. 180-182), kuriame nuteistasis prašo padiktuoti kodą, sako, kad tai reikalinga paraiškai užpildyti, V. B. netiki, mano, kad R. Č. nori naują vairuotojo pažymėjimą pasigaminti, į ką M. P. J. atsako, kad kodas reikalingas jam, o ne R. Č.. V. B. klausia kur R. Č., į ką M. P. J. atsako, kad „uždarytas“, V. B. padiktuoja vairuotojo pažymėjimo numerį. Taip pat užfiksuotas 2017 m. kovo 29 d. 20.07 val. įvykęs telefono pokalbis tarp M. P. J. ir L. O. (t. 5, b. l. 182), kurio metu M. P. J. nurodo L. O. atnaujinti el. pašto puslapį, nes turi ateiti patvirtinimas, kad atliktas apmokėjimas, L. O. patvirtina, kad gautas pranešimas „(duomenys neskelbtini), R. Č., 1 euras“.

26. Paminėti įrodymai ne tik betarpiškai patvirtina šios nukentėjusiojo parodymų dalies teisingumą, bet ir formuoja teismo vidinį įsitikinimą dėl visumos nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių vertinimo, kaip teisingų, patvirtintų kitais byloje surinktais įrodymais. Nors apeliantai nuteistieji M. P. J. ir L. O. siekia sukelti abejones nukentėjusiojo parodymais, pateikdami kitokią byloje nagrinėjamų įvykių versiją ir tvirtindami, kad nukentėjusysis piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, dėl to jo parodymai prieštaringi ir atmestini, su tokiais skundo argumentais sutikti nėra pagrindo. Viena vertus, pats nuteistasis M. P. J. bylos proceso metu prieštaringai vertino nukentėjusiojo asmenybę. Teigdamas, kad jis iki tol nepažįstamam R. Č., kuris kreipėsi į jį pagal skelbimą dėl telefono aparato pardavimo už 10 – 15 eurų, sutiko paskolinti, kaip pats teigia, 1000 eurų su sąlyga, kad pastarasis už nepilno mėnesio grąžins jam 2000 eurų, M. P. J. nurodė, kad nukentėjusysis jam jokių abejonių nesukėlė, paaiškinęs, kad pinigų turi Norvegijoje esančioje sąskaitoje, iš kurios negali pasiimti, nes sulaužė banko kortelę, kas jam pasirodė įtikinama. Tuo tarpu, apeliaciniame skunde nuteistasis M. P. J. net kėlė teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo nukentėjusiajam R. Č. klausimą, siekiant išsiaiškinti dėl pastarojo gebėjimų suprasti savo veiksmus ir dėl jų duoti teisingus paaiškinimus.

27. Iš nuteistųjų M. P. J. ir L. O. apeliacinių skundų matyti, kad ne teismas nuosprendyje, o būtent patys nuteistieji tiek nukentėjusiojo R. Č. parodymus, tiek ir kitus skundžiamame nuosprendyje kaip jų kaltę dėl minėtų nusikalstamų veikų padarymo patvirtinančius įrodymus vertina selektyviai. Kaip minėta, byloje neginčijamas faktas, kad nukentėjusysis R. Č. 2017 m. kovo 3 d. neprotestuotinu paprastuoju vekseliu įsipareigojo iki 2017 m. kovo 28 d. be sąlygų sumokėti 2000 eurų nuteistajam M. P. J.. Nukentėjusiojo teigimu, nuteistasis faktiškai jam pasiskolino 880 eurų. Šią aplinkybę be nukentėjusiojo patvirtino ir V. B., kuri minimu laikotarpiu gyveno su nukentėjusiuoju.

28. Nuteistojo M. P. J. poziciją, kad nukentėjusysis R. Č. prašė jo paskolinti pinigų bei pats pasiūlė, kad grąžins pasiskolintą sumą dvigubai, paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai. Nukentėjusiojo parodymais nustatyta, jog 2017 m. vasario pabaigoje jis nebeturėjo darbo, nuolat vartojo alkoholį, nebeturėjo pinigų pragyvenimui, maistui ir alkoholiui, buvo „užgėręs“, todėl sugalvojo parduoti telefoną ir taip gauti dar pinigų gėrimui; telefoną pardavė pagal skelbimą asmeniui, superkančiam telefonus – M. P. J.; jis pasakė M. P. J., kad pigiai parduoda telefoną, nes neturi pinigų, būtent todėl didesnę pinigų sumą paskolinti vėliau atidirbant ar atiduodant daugiau pinigų jam pasiūlė pats M. P. J.; nukentėjusysis iš pradžių atsisakė, bet vėliau, neturėdamas pinigų alkoholiui, pragyvenimui, nutarė pinigus skolintis, jam buvo nesvarbu, kokiomis sąlygomis skolinasi, svarbu buvo gauti pinigų alkoholiui, nes tuo metu buvo „užgėręs“. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis M. P. J. ir nukentėjusysis R. Č. iki telefono pardavimo pažįstami nebuvo, todėl nėra jokio pagrindo tikėti nuteistojo M. P. J. parodymais, kad pirmojo susitikimo metu nukentėjusysis nepažįstamo asmens būtų prašęs skolinti didelę pinigų sumą. Akivaizdu, kad M. P. J., galėjo ir turėjo suprasti, jog asmuo, pardavinėjantis savo telefoną, tam, kad gautų nors kelis eurus, turi problemų su pinigais, todėl skolinti tokiam asmeniui pinigus su didelėmis palūkanomis tikintis, kad jis skolą per labai trumpą laiką – nepilną mėnesį atiduos yra nelogiška. Nukentėjusysis R. Č. nurodė, kad M. P. J. iš karto prieš paskolos suteikimą nurodė, kad pinigus skolina „rimti žmonės“, kad neturint pinigų atiduoti skolą, teks atidirbti.

29. Aplinkybę, kad nuteistasis M. P. J., jau skolindamas pinigus, suprato, kad R. Č. neturės galimybės atiduoti skolą ir nuo pat pinigų paskolinimo R. Č. momento, siekė gauti iš jo piniginės naudos, pelnydamasis iš priverstinio R. Č. darbo, patvirtina ir tokios aplinkybės, kad nuteistasis paskolino nukentėjusiajam 1000 eurų, bet, pasinaudodamas jo pažeidžiamu dėl priklausomybės alkoholiui bei jokių pajamų neturėjimo, realiai davė jam tik 800 eurų, 100 eurų paėmė iš nukentėjusiojo už tai, kad neva padėjo pasiskolinti bei už 100 eurų pardavė nukentėjusiajam skalbimo mašiną, kuri nukentėjusiajam netiko, tačiau grąžinus ją M. P. J. atidavė tik 80 eurų. Vekselyje, kaip minėta, užfiksuota, kad nukentėjusysis turi grąžinti 2000 eurų. Netikėti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais teismas neturi jokio pagrindo, juolab, kad nuteistasis M. P. J. baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklus, įvardindamas, kokią konkrečiai sumą paskolino R. Č. – teigė, kad 900 – 1000 eurų. Be to, tiek iš nukentėjusiojo, tiek iš liudytojų V. Č., P. Č. parodymų seka, kad M. P. J. nurodė, jog nukentėjusiojo kelionei reikia 200 eurų – bilietui ir maistui reikia 180 eurų ir 20 eurų cigaretėms. Nukentėjusiojo tėvui pinigus padavus M. P. J., kuris jais disponavo savo nuožiūra, nukentėjusiajam R. Č. pasakęs, kad kelionės kaina yra180 eurų, liudytojui D. M. už R. Č. kelionę sumokėjo 80 eurų. Nors M. P. J. teigė, kad iš 200 eurų dar nupirko nukentėjusiajam 2 blokus cigarečių, R. Č. parodė, kad jam kelionei davė vieną bloką cigarečių. Taip pat M. P. J. nukentėjusiajam teigė, kad jo teises iš V. B. išpirko už 80 eurų, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad jis sumokėjo V. B. 25 eurus.

30. Nukentėjusiojo parodymus, kad jis visai nebeturėjo pinigų ir skolinosi juos alkoholiui, maistui bei rūkalams, jo nuosekliai nurodytas aplinkybes dėl pinigų skolinimosi eigos patvirtina ir V. B. parodymai, kad R. Č. dėl pinigų neturėjimo užstatė jos auksinį žiedą, kad pirko už gautus pinigus maistą ir alkoholį, kad jie kartu jį gėrė, paskui ji girdėjo, kaip R. Č. telefonu kalba su M. P. J. dėl paskolos suteikimo, kad vakare R. Č. išėjo į kiemą, grįžo su pinigais, kuriuos jai rodė, o paskui jis su visais pinigais išėjo iš namų ir grįžo tik ryte neblaivus bei be pinigų. Tokie parodymai rodo, kad R. Č. akivaizdžiai turėjo problemų dėl alkoholio vartojimo. L. O. taip pat patvirtino, kad pirmą kartą pamatęs R. Č. iš karto suprato, kad tai geriantis žmogus, nes buvo panašus į girtuoklį. Šios aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą, kad jau skolindamas pinigus M. P. J. suprato, kad R. Č. neturės galimybės atiduoti skolą ir turėjo tikslą pelnytis iš R. Č. darbo.

31. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad nuteistasis M. P. J., pasinaudojęs tuo, kad nukentėjusysis neturėjo darbo, lėšų pragyvenimui, maistui, buto nuomai, vartojo alkoholinius gėrimus, iniciavęs didelės pinigų sumos nukentėjusiajam paskolinimą, o vekseliu dargi apiformindamas didesnę grąžinamų pinigų sumą bei įsipareigojimą juos grąžinti per nepilną mėnesį – laiko tarpą, per kurį nukentėjusysis neturėjo jokios realios galimybės jų grąžinti, sukūrė situaciją, kai nukentėjusysis tapo pažeidžiamas, priklausomas, neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik priimti nuteistojo pasiūlymą skolą atidirbti darbais ir nuteistasis tai puikiai suprato. ką patvirtina ir jo paties veiksmai R. Č. atžvilgiu.

32. Tiek paties nuteistojo M. P. J., tiek nukentėjusiojo R. Č. parodymais, taip pat telefoninių pokalbių išklotinėmis nustatyta, kad M. P. J. R. Č. ėmė ieškoti net neįpusėjus skolos atidavimo terminui, 2017 m. kovo 12 d. skambino nukentėjusiojo motinai, šiai darė spaudimą, nurodydamas, kad R. Č. „labai daug problemų prisidarė“, skambino V. B., sakydamas šiai, kad R. Č. „klius“, o R. Č. paskambinus M. P. J. su priekaištu, kodėl šis jo ieško, jei dar nesibaigia skolos atidavimo terminas, nuteistasis grasino, kad „visi mes tau dabar pakliedėsim“, žinute ragina atiduoti pinigus, nurodydamas „niekur nedingsi“, skambina ir grasina „aš tave suėsiu“. Po poros dienų M. P. J., atvažiavęs pas R. Č. šaukė ant jo, vadino necenzūriniais žodžiais, jis neturėjo galimybės nei įsiterpti, liepė rengtis, važiuoti su juo. Šias aplinkybes pripažino ir pats M. P. J.. Prie R. Č. persekiojimo prisidėjus ir nuteistajam L. O., abu nuteistieji aktyviais veiksmais persekiojo nukentėjusįjį, darydami jam psichologinį spaudimą, taip kontroliuodami nukentėjusįjį, siekdami jį įbauginti ir palenkti jo valią. Nukentėjusysis nurodė, kad išsigando M. P. J., pakluso jam ir buvo nuvežtas pas L. O. į butą, kur nuteistieji M. P. J. ir L. O. sprendė, ką su juo daryti, svarstydami, kad neverta jo mušti, nes pinigų jis vis tiek negražins, tuo tarpu paties nukentėjusiojo nuomonė niekam nebuvo svarbi. R. Č. nurodė, kad nesipriešino, nes bijojo tiek M. P. J., tiek L. O. smurto, suprato, kad įsiskolinęs neturi kito pasirinkimo, tik paklusti, galėjo išeiti iš L. O. buto, tačiau bijojo, nes suprato, kad vis tiek bus surastas.

33. Nuteistųjų M. P. J., L. O., nukentėjusiojo parodymai patvirtina, kad R. Č. pas L. O. į butą buvo atvežtas 2017 m. kovo 14 d., čia nukentėjusiesiems svarstant, ką su nukentėjusiuoju daryti, čia M. P. J. R. Č. nurodė, kad jis turi padirbėti pas jo močiutę, tačiau, kadangi jis dar buvo neišsiblaivęs, jam buvo leista vykti namo. Iš M. P. J. telefoninių pokalbių matyti, kad jis 2017 m. kovo 14 d. skambino nenustatytam asmeniui su prašymu įdarbinti R. Č., jam dirbant nors po 14 valandų per dieną, neduoti pastarajam už darbą pinigų, o pinigus atiduoti jam, asmuo sutiko paimti dirbti nuo balandžio 1 d. (t. 5, b. l. 176- 177). Nežiūrint į šį pasiūlymą, nuteistasis M. P. J. nurodė nukentėjusiajam vykti atlikti remonto darbus pas jo močiutę S. A. T.. Iš 2017 m. rugsėjo 7 d. apžiūros protokolo matyti, kad, apžiūrėjus S. A. T. namus, esančius (duomenys neskelbtini), užfiksuotos plytelėmis išklijuotos sienos (t. 1, b. l. 89-96).

34. R. Č., būdamas priklausomas nuo nuteistojo M. P. J., pastarajam pakluso ir sutiko vykti pas M. P. J. močiutę dirbti, vyko ir dirbo už M. P. J. pažadą nurašyti dalį skolos, tačiau tiek M. P. J. nenurodė, kokią skolos dalį nukentėjusysis atidirbo, tiek ir pats R. Č. po darbų šios aplinkybės net nedrįso išsiaiškinti. Ši aplinkybė patvirtina, kad nuteistasis, pasinaudodamas nukentėjusiojo priklausomumu ir pažeidžiamumu, palaužęs R. Č. valią, turėjo tikslą išnaudoti jį priverstiniam darbui. R. Č. nurodė, kad prasidėjus jo persekiojimui dėl skolos gražinimo ir grasinimams, jis nuolat vartojo alkoholį, nebeieškojo darbo, nes buvo nuolatiniame strese. R. Č. nurodė M. P. J. sutinkantis dirbti statybose ant stogų, tačiau, kaip matyti iš jo parodymų ir vėlesnių įvykių, jis nedrįso tiesiai M. P. J. pasakyti, kad nenori dirbti, nes bijo darbdavio, todėl geriau pasirinko slapstytis nuo M. P. J. ir neatsiliepti į skambučius, dėl ko jis vėliau susilaukė M. P. J. smurto prie baro „(duomenys neskelbtini)“.

35. Nuteistieji M. P. J. ir L. O. apeliaciniuose skunduose teigia, kad nukentėjusiojo atžvilgiu jokio fizinio smurto, persekiojimų, spaudimo, o tik siekė iš nuteistojo atgauti paskolintą pinigų sumą, nukentėjusysis pats sutiko dirbti pas M. P. J. močiutę, o vėliau vykti dirbti į Jungtinę Karalystę. Su šiuo apeliacinių skundu argumentu sutikti nėra pagrindo. Byloje ištirti bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išdėstyti įrodymai patvirtina, kad M. P. J. jau nuo pat pirmų dienų po skolos R. Č. suteikimo, suprato, kad nukentėjusysis yra ramaus, nuolankaus, nekonfliktiško būdo, kad jaučia baimę ir pareigą kaip nors kompensuoti pasiskolintus pinigus, paklūsta, todėl ir toliau tuo naudojosi. Nukentėjusysis parodė jautęs nuolatinį M. P. J. spaudimą dėl to, kad šis nuolat jo ieškojo, skambino, vyko pas tėvus, vertė dirbti, R. Č. jautė baimę dėl tokio nuteistojo elgesio, ėmė jo vengti, nuolat vartoti alkoholį, slapstytis ir neatsiliepti į skambučius.

36. Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad toks nukentėjusiojo persekiojimas buvo nuteistojo M. P. J. kontrolės prieš nukentėjusįjį išraiška, tokiu būdu jis siekė įbauginti nukentėjusįjį ir palenkti jo valią, kad jis atidirbtų paskolintus pinigus ir grąžintų juos su didelėmis palūkanomis, yra pagrįsta. Tokią teismo išvadą patvirtina ir nustatyti vėlesni tiek nuteistojo M. P. J., tiek nuteistojo L. O. veiksmai, kai M. P. J. naudojamas nuolatinis nukentėjusiojo psichologinis spaudimas peraugo į fizinio smurto, sumušant nukentėjusįjį prie baro „(duomenys neskelbtini)“, panaudojimą bei jo ir L. O. nugabenimą nukentėjusiojo bei uždarymą namo rūsyje, o vėliau laikymą L. O. bute. Kaip minėta, nukentėjusiojo parodymais nustatyta, kad 2017 m. kovo 22 d. jam būnant bare „(duomenys neskelbtini)“, jį susirado M. P. J., priėjęs trenkė du kartus kumščiu jam į veidą, pataikė į dantis, juos nulaužė, ėmė bėgti kraujas iš lūpos, M. P. J. rėkė ant jo, kodėl neatsiliepia telefonu, liepė eiti nusiprausti į barą, o pats skambino L. O., kad šis atvažiuotų ir paimtų R. Č., šiuos parodymus nukentėjusysis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 125–132). Sužalojimo aplinkybes patvirtino liudytoja apklausta baro „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja D. R., nukentėjusiojo motina V. Č. patvirtino mačiusi išmuštus priekinius sūnaus dantis, sūnus jai sakęs, kad išmušė M. P. J., dėl to, kad neklausė jo. Nukentėjusiojo ir liudytojos nurodytas sužalojimo aplinkybes patvirtina ir 2017 m. balandžio 10 d. – 2017 m. rugpjūčio 30 d. specialisto išvada Nr. G994/2017(02), kurioje nurodyta, kad R. Č. konstatuotas dalinis pirmo, antro dantų nuskėlimas viršutiniame žandikaulyje. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu paveikus lūpų sritį. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (2 t., b. l. 142). Tyrimo metu R. Č. taip pat nurodė, kad 2017 m. kovo 21 d. prie baro „(duomenys neskelbtini)“ M. P. J. kumščiu sumušė galvą, veidą, sužalojo lūpas, nuskėlė dantį. Iš M. P. J. telefoninių pokalbių išklotinės matyti, kai jis po kelių dienų po sumušimo ( 2017 m. kovo 29 d.) sakė V. B., kad pagavo R. Č. ir šis dabar be dantų (t. 5, b. l. 179).

37. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. P. J. neigė fizinio smurto naudojimo aplinkybes, argumentuodamas, kad liudytoja D. R. iš savo buvimo vietos negalėjo matyti tos baro pastato vietos, kur vyko konfliktas, be to, jis rankose laikė motociklininko šalmą ir telefoną, todėl negalėjo suduoti smūgiu nukentėjusiajam. Pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teisme šios nuteistojo versijos buvo detaliai išnagrinėtos ir padaryta pagrįsta išvada atmesti šiuos nuteistojo parodymus, kaip prieštaringus tiek dėl konflikto buvimo vietos, tiek dėl to, kad jis pats nurodė, jog prie baro „(duomenys neskelbtini)“ jis iškraustė nukentėjusiojo kišenes, paėmė telefonus, taigi jo rankos nebuvo užimtos. Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad liudytoja D. R. parodė ne tik apie R. Č. sužalojimo aplinkybes, bet ir tai, kad matė sužalotą kruviną nukentėjusįjį; taip pat jį, nuolatinį baro lankytoją, apibūdino, kaip asmenį, turintį kažkokių problemų, kuris pats, nors ir nenoromis, jai sakė, kad jo kažkas ieško, jis nebenori gyventi, jaučia kažkokį spaudimą, todėl daug laiko praleisdavo bare, sėdėdavo iki jo darbo pabaigos.

38. Byloje ištirtais įrodymais – tiek nuteistųjų parodymais, tiek nukentėjusiojo bei liudytojos D. R. parodymais nustatyta, kad iš baro „(duomenys neskelbtini)“ M. P. J. paskambino L. O. ir paprašė šio atvažiuoti ir nuvežti automobiliu R. Č. iki M. P. J. gyvenamosios vietos. Nustatyta, kad jau skambindamas M. P. J. pasakė L. O., kad ketina R. Č. uždaryti į rūsį (5 (t. 5, b. l. 178, pokalbiai Nr. 7288, 7294). Nukentėjusiojo R. Č. parodymais, nuteistajam L. O. parvežus R. Č. iš baro „(duomenys neskelbtini)“ prie nuteistojo M. P. J. namo, nukentėjusysis buvo uždarytas namo rūsyje, ką jis papasakojo ir motinai V. Č., liudytoja V. Č. šią aplinkybę patvirtino. Šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir pats nuteistasis L. O., teigdamas, kad nukentėjusysis buvo uždarytas rūsyje apie pusvalandį, norint jį pagąsdinti ir kad jis išsiblaivytų. Nors šią aplinkybę nuteistasis teismo posėdyje paneigė, nurodydamas, kad nukentėjusįjį tik gąsdino, kad uždarys rūsyje, tačiau šie parodymai, be to, kad paneigti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, nesutampa ir su kito nuteistojo M. P. J. parodymais, kurio aiškinimu, rūsyje buvo visi trys – tiek nuteistieji M. P. J., L. O., tiek nukentėjusysis R. Č., nes nešė į rūsį statybines medžiagas, buvusias automobilyje. Nėra jokio pagrindo sutikti su šia nuteistojo versija, kaip nelogiška, nes M. P. J. priklausančiu automobiliu važinėjo L. O., kuris pastarojo nurodymu atvažiavo paimti R. Č., apie būtinybę iškrauti automobilyje esančias statybines medžiagas ne tik duomenų, bet ir jokios kalbos nebuvo. Vertinant šios aplinkybės teisingumą, atsižvelgtina ir į tai, kad iš L. O. ir M. P. J. susirašinėjimo, laikant juos Kauno tardymo izoliatoriuje, laiškais (t. 7, b. l. 10, 35-36) matyti, kad nuteistieji derino parodymus, L. O. laiške M. P. J. rašė, kad įtarimai dėl rūsio yra tiesa, kad jis duodamas parodymus pasakojo viską, kaip buvo, kad R. Č. rūsyje buvo kažkiek, kad pagąsdinti, kad prasiblaivytų, gal pusę valandos, o paskui jis išvažiavo ir nebematė. Uždarymo rūsyje faktas patvirtina, kad R. Č. atžvilgiu tikslingai naudojamas ne tik fizinis smurtas, kurį naudojo M. P. J., bet ir psichologinis smurtas, kurį naudojo M. P. J. ir L. O..

39. Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, ką patvirtina ir nuteistųjų M. P. J. bei L. O. parodymai, jie apie R. Č. įdarbinimą Lietuvoje ar užsienyje jau ėmė kalbėti 2017 m. kovo 14 d., kai skolos atidavimo terminas dar net nebuvo įpusėjęs. Nukentėjusiojo R. Č. ir liudytojos D. R. parodymai patvirtina, kad jau 2017 m. kovo 22 d. M. P. J. ir L. O. planavo nukentėjusįjį siųsti į užsienį dirbti. Nukentėjusysis parodė, kad rūsyje buvo uždarytas dėl to, kad būtų pagąsdintas ir kad negertų, nes M. P. J. pasakęs, kad „darbas užsienyje“. Liudytoja D. R. nurodė, kad bare girdėjo, kaip M. P. J. sakė R. Č., kad šis neįsivaizduoja, iš kokių žmonių pasiskolino pinigus, nes jie jam kiekvieną gyslą ištampys, skūrą nulups, o galų gale, pakas po žeme, o jis (M. P. J.) „jį (R. Č.) išveš į anglus ir turės atidirbinėti už pasiskolintus pinigus“.

40. Apeliaciniuose skunduose M. P. J. ir L. O. teigė, kad norėjo surasti darbą R. Č., kad pastarasis atlygintų skolą M. P. J., L. O., motyvuodamas tuo, kad pinigai, kuriuos M. P. J. buvo paskolinęs R. Č., buvo M. P. J. pasiskolinti iš tuometinės L. O. draugės Loretos. Pirmosios instancijos teismas šią nuteistųjų versiją pagrįstai atmetė, konstatavęs, kad ją paneigia byloje ištirtų įrodymų visumos analizė. Nuteistųjų pozicija viso baudžiamojo proceso metu buvo prieštaringa, nenuosekli, o ja siekta pateisinti tiek paties M. P. J. nusikalstamą elgesį R. Č. atžvilgiu, tiek aktyvų L. O. įsitraukimą į nusikalstamus veiksmus. Kaip matyti iš L. O. telefoninių žinučių T. M., jis planavo uždirbti pinigų iš R. Č. darbo užsienyje, nes buvo nepatenkintas savo darbo užmokesčiu Lietuvoje, tarėsi su T. M., kad pastarasis pirmus R. Č. uždirbtus 200 svarų perves L. O., o nuo kitų uždarbių pervedinės nuteistiesiems po 100 svarų, nuteistieji taip pat ketino pelnytis imant paskolas R. Č. vardu, imant jo vardu išsimokėtinai daiktus. L. O. kompiuterio apžiūra patvirtina, kad jis ketino naudotis iš R. Č. ne tik imant paskolas jo vardu ar išsimokėtinai imant daiktus jo vardu, bet išnaudojant nusikalstamoms veikoms daryti inscenizuojant draudiminius įvykius. Šie duomenys byloje paneigia L. O. versiją, kad jis tik siekė padėti M. P. J. atgauti skolą.

41. Telefoninių pokalbių išklotinės taip pat rodo ir tai, kad L. O. buvo pats suinteresuotas gauti pinigų iš R. Č., jis ragino M. P. J. vykti pas R. Č. tėvus, kad atgauti skolą. Nukentėjusiojo parodymai, kuriuos patvirtina ir 2017 m. kovo 29 d. telefono žinutės tarp M. P. J. bei L. O., taip pat M. P. J. pokalbio su V. B. išklotinės bei L. O. kompiuterio apžiūros metu gauti duomenys patvirtina, kad nuteistieji ėmėsi priemonių išnuomoti R. Č. vardu automobilį bei inscenizuoti juo eismo įvykį, kad gauti draudimo išmoką, ketino paimti paskolą jo vardu, tačiau to įgyvendinti nepavyko dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių, o dėl to, kad R. Č. neturėjo banko sąskaitos Lietuvoje bei V. B. nesugebėjo padiktuoti vairuotojo pažymėjimo numerio.

42. Bylos duomenimis nustatyta, kad L. O. R. Č. pasiėmė pas save į butą, tam, kad galėtų kontroliuoti, kad neiširtų kelionė į Angliją. Šią aplinkybę patvirtina ir 2017 m. kovo 27 d. telefoninio pokalbio tarp T. M. ir L. O. išklotinė (t. 6, b. l. 69–79), kuomet pokalbio metu T. M. sako, kad jis pirma turi pats nuskristi į (duomenys neskelbtini), tik tuomet bus aišku dėl R. Č. darbo, tuomet L. O. sako, kad Lietuvoje derinsis taip, kad jis (R. Č.) dar porą dienų pabūtų. M. P. J. pokalbio su V. B., kuomet jis sako, kad R. Č. „uždarytas“ (5 t., b. l. 158-172) turinys taip pat patvirtina faktą, kad R. Č. buvo laikomas L. O. bute kontroliavimo tikslu.

43. Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, nuteistieji jam sakė, kad jis už darbą Anglijoje uždirbs 60 svarų, iš kurių gaus 10 svarų, o likusieji bus atiduodami M. P. J., tačiau iš bylos duomenų matyti, kad buvo planuojamos kitokios jo darbo sąlygos – kad R. Č. darbas bus vertinamas brangiau, planuojama, kad jis uždirbs apie 75 svarus per dieną, aptarta galimybė ir nukentėjusįjį išnaudoti vagystės iš parduotuvių ar jo vardu paimant išsimokėtinai daiktus, taigi akivaizdu, kad nuteistieji ketino pelnytis iš R. Č. priverstinio darbo ar iš nelegalios ir nusikalstamos veiklos Anglijoje. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistieji M. P. J. ir L. O. R. Č. atžvilgiu tiek psichologinį smurtą, tiek fizinį smurtą naudojo būtent tikslu įbauginti nukentėjusįjį, priversti jį paklusti, palaužti jo valią, užsitikrinti jo kontrolę, nes tokiu būdu jie tikėjosi gauti iš R. Č. naudos pasisavinant jo uždarbį, imant jo vardu paskolas, įkalbinant dalyvauti nusikalstamose veikoje inscenizuojant eismo įvykius, vykti į užsienį dirbti, gaunant darbdavių už R. Č. darbą išmokamą uždarbį.

44. Nors apeliantai skunduose akcentuoja, kad jie nepadarė nusikalstamos veikos – prekybos žmonėmis, nes jų veiksmuose nebuvo jokio sandorio požymių, su šiuo argumentu sutikti nėra pagrindo. BK 147 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis nuteistiesiems buvo inkriminuota ir skundžiamu nuosprendžiu konstatuota jų kaltė šios veikos padarymu, nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. BK 147 straipsnyje numatyta prekyba žmonėmis pasireiškia įvairiais sandoriais, kurių objektas yra žmogus (pardavimu, pirkimu, kitokiu perleidimu ar įgijimu, verbavimu, gabenimu ar žmogaus laikymu nelaisvėje) ir kurie sudaromi, siekiant išnaudoti tą žmogų. Prekybos žmonėmis atveju svarbu, kad su asmeniu yra elgiamasi lyg su daiktu, juo disponuojama kaip preke, varžoma jo laisvė ir valia. Todėl šiame straipsnyje numatyta nusikalstama veika– žmogaus išnaudojimas gali pasireikšti keliomis formomis bei jo laisvės ir valios suvaržymas galimas keliais alternatyviais valios palenkimo būdais. Objektyvieji prekybos žmonėmis požymiai BK 147 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padarytas bent vienas nurodytų veiksmų (sandorių), atliktų bent vienu iš jame nurodytų alternatyvių būdų, žinant arba siekiant, kad nukentėjęs asmuo bus išnaudojamas bet kuria nurodyta išnaudojimo forma, panaudojant bet kurį alternatyvų žmogaus valios palenkimo būdą.

45. Bylos duomenys patvirtina, kad dėl kaltinamųjų M. P. J. ir L. O. veiksmų nukentėjusiojo valia ir laisvė pasirinkti elgesio variantą buvo palaužtos. Nukentėjusiojo parodymais nustatyta, kad nuteistieji pasinaudojo jo priklausomybe nuo alkoholio, pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties, nuteistajam M. P. J. iniciavus paskolos, kurios suma ir sumokėjimo terminas realiai buvo neįvykdomi, davimą, o po trumpo laiko darant spaudimą dėl jos grąžinimo, nukentėjusysis buvo įbaugintas tokio nuteistojo M. P. J. elgesio su juo, o vėliau ir L. O. smurto, nes abu nuteistieji kartu tarėsi, ką su juo daryti, svarstė, ar verta mušti, nes jis taip neatiduos skolos, taip sukeliant nukentėjusiojo baimę dėl savo sveikatos, jei nebus pradėta gražinti skola, net ir nesibaigus jos gražinimo terminui. Tokią nukentėjusiojo būseną patvirtina ir liudytojos D. R. parodymai, kad R. Č. nuolat bare vartojo alkoholį, buvo liūdnas, nenorėjo gyventi, vėlėsi į muštynes, nes norėjo pakliūti į ligoninę, bijojo eiti namo, guodėsi dėl M. P. J. nuolatinio persekiojimo. Taip pat nukentėjusiojo parodymai, liudytojos V. Č. parodymai patvirtina, kad R. Č. jautėsi įsipareigojęs M. P. J., jautė pareigą kaip nors grąžinti skolą, kartu ir bijodamas jos negrąžinti dėl jau patirto smurto ir grasinimų smurtu, dėl to, kaip jis pats nurodė, neturėdamas kito pasirinkimo, nesipriešino nuteistiesiems, o pakluso visiems jų reikalavimams, sutiko dirbti bet kokius darbus, vykti dirbti į užsienį už 60 svarų atlyginimą, jam paliekant tik 10 svarų, o kitus atiduodant nuteistiesiems, todėl pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji M. P. J. bei L. O. naudojosi R. Č. pažeidžiamumu bei priklausomumu, o dėl tokio nukentėjusiojo pažeidžiamumo ir priklausomumo naudodami psichologinį ir fizinį smurtą, nuolatinę kontrolę, užverbavo nukentėjusįjį vykti į užsienį priverstiniams darbams ar dalyvavimui nusikalstamose veikose. Verbavimas šiuo atveju pasireiškė nukentėjusiojo įtikinimu, kad jis privalo bet kokiu būdu grąžinti skolą M. P. J., taip pat ir naudojant apgaulę – aiškinant, kad Anglijoje jis dirbs tik tam, kad atiduotų skolą, nors iš bylos duomenų galima spręsti, kad apgaulė buvo panaudota, įvardinant būsimą užmokesčio dydį, buvo planuojama nukentėjusįjį panaudoti, ir imant jo vardu paskolas bei daiktus išsimokėtinai, dalyvaujant nusikalstamose veikose.

46. Byloje ištirti ir išsamiai išanalizuoti įrodymai patvirtina, kad dėl R. Č. darbo Jungtinėje Karalystėje L. O. tarėsi su T. M.. Nors T. M. teigė, kad jis tik padėjo draugui L. O. surasti darbą žmogui, kuris buvo skolingas pinigų, kad ketino tą žmogų įdarbinti oficialiai savo įmonėje, garaže prie automobilių ardymo, mokant apie 200 svarų atlyginimą, jokios kalbos apie nusikalstamų veikų darymą nebuvo, tačiau tokie nuteistojo parodymai paneigti kitais įrodymais byloje. Kaip matyti iš T. M. ir L. O. telefoninių pokalbių ir susirašinėjimo žinutėmis (6 t., b. l. 48–51, 52–54, 67–70, 71–73), T. M. nesidomėjo, kas toks būsimas darbuotojas, ką jis moka ir gali dirbti, tokios informacijos L. O. jam negalėjo suteikti, pastarasis pasakė T. M. dėl R. Č. veiklos pobūdžio spręsti pačiam jau atvykus R. Č., T. M. nesiekė pats su juo susipažinti, nors turėjo tokią galimybę, kas rodo, kad jis neketino suteikti R. Č. oficialaus darbo. Iš dokumentų pateikimo protokolo ir daiktų apžiūros protokolo (t. 11, b. l. 129–130, 131–159) apžiūrėtas T. M. pateiktas kompaktinis diskas su nuotraukomis (51 vienetai), kuriose užfiksuotas jo susirašinėjimas „Messenger“ žinučių programoje su L. O. „(duomenys neskelbtini)“; iš susirašinėjimo matyti, kad T. M. ir L. O. tariasi dėl žmogaus įdarbinimo Jungtinėje Karalystėje galimybių, L. O. prašo nieko per telefoną nerašyti, kad apie tai pakalbės susitikę, T. M. rašo, kad jei darbo būtų, tai įdarbintų, vėlesnėse žinutėse teiraujasi apie asmenį, kurį reikia įdarbinti, skubina L. O., mini, kad jam jau paskutinė diena (Lietuvoje), į ką L. O. atrašo, kad tas žmogus gėrė; vėliau žinutėse L. O. guodžiasi, kad neturi pinigų, kad algą moka kartą per mėnesį, į ką T. M. rašo, kad „tai tas uždirbs biski saibu (pinigų) juk“ L. O. atsako, kad jei ne tai, tai būtų visai blogai; toliau T. M. teiraujasi, ką tas žmogus yra dirbęs, gal verta jį ką nors išmokinti, L. O. atsako, kad pats T. M. turi spręsti ir žiūrėti pagal situaciją, O. T. M. klausia, ar tas žmogus ką nors sugeba, L. O. atsako, kad nelabai žino, žino, kad tik prie savo auto tvarkydavosi, apdailos darbus yra dirbęs, statybose, nekvailas, bet geria, kad moka vairuoti, teises turi. Iš susirašinėjimo turinio akivaizdu, kad kalbama apie R. Č. įdarbinimą. Kovo 28 d. dieną L. O. prašo pas T. M. pašto kodo, informuoja, kad 4 valandą išvažiuos nuo „(duomenys neskelbtini)“, kaip nustatyta bylos duomenimis, kalbama apie R. Č. įsodinimą į mikroautobusą, vykstantį į Jungtinę Karalystę, (duomenys neskelbtini), kurį turės pasitikti T. M..

47. Kaip matyti iš nuteistųjų ir nukentėjusiojo parodymų, sekimo protokolo (t. 6, b. l. 7–16) nukentėjusiajam, M. P. J. ir L. O. atvykus pas T. M. kalbėtis apie įdarbinimą, nukentėjusysis pokalbyje nedalyvavo, liko sėdėti automobilyje. Telefoninės žinutės patvirtina ir tai, kad T. M. ieškojo R. Č. bet kokio darbo pas kitus asmenis, taip pat ir tuos, kurie užsiimdavo nusikalstamų veikų organizavimu, t. y. vagystėmis iš parduotuvių, tačiau, L. O. nurodžius, kad R. Č. pagautas gali išduoti, nutarė įdarbinti jį garaže. Kaip matyti iš nuteistojo L. O. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, nuteistieji suprato, kad jokio oficialaus darbo R. Č. nebūtų dirbęs. Taip pat telefoninių žinučių turinys patvirtina, kad T. M. suprato ir pritarė L. O. sumanymui pelnytis iš R. Č. darbo, pritarė, kad bus galimybė išnaudoti R. Č. ir kitaip, t. y. imant paskolą jo vardu, daiktus išsimokėtinai. Nuteistųjų vengimas pokalbiuose atvirai kalbėti apie aptariamas aplinkybes, L. O. pastabos T. M., kad telefonu nieko nerašytų, o geriau kalbėtų susitikę, kas patvirtina, jog nuteistieji tarėsi dėl R. Č. įtraukimo į nelegalią ir nusikalstamą veiklą Anglijoje, nes kitu atveju, aptariant legalias ir oficialias darbo sąlygas, nebūtų pagrindo to slėpti.

48. Tiek pirmosios instancijos teismo, priimant skundžiamą nuosprendį, tiek apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos, nagrinėjant bylą apeliacinių skundų ribose, vidinio įsitikinimo dėl nuteistųjų veiksmų teisinio įvertinimo susiformavimui turėjo įtakos ir M. P. J. slapto sekimo metu tardymo izoliatoriuje (t. 6, b. l. 25–32) gauti duomenys: iš 2017 m. liepos 12 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės protokolo matyti, kad įrengtomis techninėmis priemonėmis užfiksuotų M. P. J. ir kito asmens pokalbių turinys patvirtina, jog nuteistieji planavo nukentėjusįjį išnaudoti nelegaliam darbui, M. P. J. pasakojo, kad buvo susiskambinta su „vienais veikėjais, tie veikėjai judesiniai“, užsiimantys nelegalia ar nusikalstama veikla, pokalbių metų nukentėjusįjį apibūdina, kaip buką, kuris, pagautas nusikaltimo darymo metu policijos, gali išduoti, kad reikėjo jam ir į dėžę duoti, dėl ko pabiro dantys, turėjo uždaryti jį į rūsį, iš kurio paleido žmonos prašymu, nes išgirdo vaikas, kad jis ant kažko šaukia rūsyje. Apie BPK 158 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindus ir aplinkybes apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas liudytoju Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyresnysis tyrėjas R. D.. Aplinkybę, kad T. M. Jungtinėje Karalystėje vertėsi ne tik legalia veikla, patvirtina byloje gauti duomenys apie T. M. sulaikymą šioje šalyje dėl nusikalstamų veikų darymo, be kita ko, ir dėl pasiruošimo automobilio vagystei (t. 19, b. l. 38).

49. Nors nuteistieji apeliaciniuose skunduose teigia, kad R. Č. pats buvo suinteresuotas ir sutiko dirbti, visuomet buvo laisvas, galėjo nesutikti važiuoti į Angliją, galėjo išeiti iš L. O. buto, šie argumentai nepaneigia nusikalstamos veikos sudėties jų veiksmuose. Pati BK 147 straipsnio sudėtis aiškiai įtvirtina, jog nukentėjusiojo sutikimas nėra lemiamas veikos kvalifikavimui. Sutikimas būti išnaudojamam duotas, panaudojant apgaulę, pasinaudojus asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, pavartojus prievartą ir grasinimus, šiais veiksmais palaužiant nukentėjusiojo valią, laisvę apsispręsti dėl savo veiksmų negali būti laikomas savanorišku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad R. Č. buvo pažeidžiamas dėl priklausomybės alkoholiui, pinigų pragyvenimui neturėjimo, įsiskolinimo, jautėsi nuo nuteistųjų priklausomas dėl skolos, bijojo prieštarauti, nesutikti, bijojo ne tik nuteistųjų, bet asmenų, iš kurių jis neva pasiskolino pinigus (kaip įvardino nuteistieji – „rimtų žmonių“) smurto, tikėjosi dirbdamas užsienyje atidirbti pasiskolintus pinigus.

50. Pirmosios instancijos ištirti ir išsamiai išanalizuoti įrodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina ir tai, kad nuteistųjų veiksmuose pagrįstai konstatuotas ir alternatyvus prekybos žmonėmis objektyviosios pusės požymis – gabenimas, kuris prekybos žmonėmis veikos kontekste apibrėžiamas kaip išnaudojimo tikslais atliekamas asmens transportavimas iš vienos vietos į kitą, pavyzdžiui, vežimas automobiliu, lydėjimas traukiniu ar lėktuvu.

51. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad R. Č. vykimą į (duomenys neskelbtini) organizavo M. P. J. ir L. O.. T. M. parodymais nustatyta, kad pirmiausia dėl R. Č. įdarbinimo jis bendravo su draugu L. O., paskui L. O. suorganizavo susitikimą su M. P. J., su kuriuo jie aptarinėjo R. Č. įdarbinimo galimybes. L. O. patvirtino, kad aptaręs su T. M. R. Č. vykimo ir įdarbinimo galimybes užsienyje, darbo sąlygas, užmokestį, viską aptardavo su M. P. J.. Byloje išanalizuotais įrodymais nustatyta, kad L. O., pasitaręs su T. M. nutarė, kad geriausia apsimoka gabenti nukentėjusįjį mikroautobusu, nurodė M. P. J. užsakyti vietą mikroautobuse, M. P. J. užsakė, automobiliu pristatė R. Č. į mikroautobuso išvykimo vietą, sumokėjo vairuotojui 80 eurų už kelionę, nurodė R. Č. laukti informacijos telefonu, kokiu konkrečiu adresu (duomenys neskelbtini) jam vykti, kur jį turėjo pasitikti T. M. bei apgyvendinti pas save ir pristatyti į darbo vietą. Šie duomenys patvirtina, kad visi trys nuteistieji tarėsi dėl nukentėjusiojo R. Č. išgabenimo į (duomenys neskelbtini) ir buvo tuo suinteresuoti.

52. Byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad M. P. J., L. O. ir T. M., turėdami bendrą tikslą pelnytis iš nukentėjusiojo R. Č., siekdami išnaudoti jį priverstiniam darbui bei nusikalstamoms veikoms daryti Jungtinėje Karalystėje, susitarė, kad T. M. apgyvendins nukentėjusįjį R. Č. Jungtinėje Karalystėje, (duomenys neskelbtini) ir suras jam darbą bei vers daryti nusikalstamas veikas, o iš nukentėjusiojo priverstinio darbo ir nusikalstamų veikų gautas pinigines lėšas pasisavins, dalindamiesi tarpusavyje, nukentėjusiajam paliekant minimaliai pragyvenimui būtinas lėšas; po to, pasinaudojant nukentėjusiojo R. Č. pažeidžiamumu bei priklausomumu dėl sunkios materialinės padėties, t. y. dėl to, kad jis neturi nuolatinio darbo, yra priklausomas nuo alkoholio bei neturi galimybės grąžinti M. P. J. 2000 eurų skolos (pagal tarp jų 2017 m. kovo 3 d. pasirašytą vekselį), M. P. J. panaudojant fizinį smurtą – 2017 m. kovo 22 d. laikotarpiu nuo 19.30 val. iki 21.00 val., (duomenys neskelbtini), prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, du kartus kumščiu tyčia sudavus nukentėjusiajam R. Č. į veidą, nuskeliant viršutiniame žandikaulyje pirmo ir antro dantų implantus, taip nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo sveikatą, po to M. P. J. ir L. O., M. P. J. automobiliu “Alfa Romeo”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nugabeno nukentėjusįjį į rūsį, esantį Kaune, Taikos pr. 66, kur užrakinę laikė jį nelaisvėje apie dvi valandas; be to, M. P. J., 2017 m. kovo 27 d. Kaune, Basanavičiaus g. 50 namo laiptinėje, lipdamas laiptais paskui nukentėjusįjį R. Č., tyčia vieną kartą įspyrė pastarajam į nugarą; po to panaudojant apgaulę, M. P. J. ir L. O. pažadėjus nukentėjusiajam darbą Jungtinėje Karalystėje, (duomenys neskelbtini) ardyti automobilius už 60 eurų per dieną, iš kurių nukentėjusiajam atiteks 10 eurų per dieną, neva taip sudarant nukentėjusiajam galimybę grąžinti skolą, nepasakant, jog realiai už šį darbą mokama daugiau, be to, nuslepiant, jog taip pat nukentėjusysis bus verčiamas daryti nusikalstamas veikas, taip užverbavo nukentėjusįjį R. Č. vykti į Jungtinę Karalystę, (duomenys neskelbtini); po to laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 28 d. iki 2017 m. kovo 30 d., t. y. iki išvykimo, M. P. J. ir L. O. apgyvendino nukentėjusįjį L. O. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), taip jį kontroliavo; 2017-03-29 M. P. J. užsakius mikroautobusą 2017 m. kovo 30 d. vykstantį į Jungtinę Karalystę, (duomenys neskelbtini), L. O. susitarus su T. M., kad Jungtinėje Karalystėje, (duomenys neskelbtini) pastarasis pasitiks iš Lietuvos gabenamą nukentėjusįjį R. Č.; po to 2017 m. kovo 30 d. apie 15.00 val. M. P. J. savo automobiliu „Alfa Romeo”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pristatė nukentėjusįjį prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), sumokėjo mikroautobuso vairuotojui 85 eurus už nukentėjusiojo kelionę ir įsodino nukentėjusįjį į mikroautobusą, važiuojantį į Jungtinę Karalystę, (duomenys neskelbtini), taip nukentėjusįjį išnaudojimo tikslais gabeno į užsienį priverstiniam darbui ir nusikalstamoms veikoms daryti.

53. Nuteistųjų veiksmai pagrįstai įvertinti, kaip padaryti bendrininkų grupe. Nors byloje nustatyta, kad fizinį smurtą, grasinimus nukentėjusiojo R. Č. atžvilgiu naudojo nuteistasis M. P. J., tačiau po to nuteistieji M. P. J. ir L. O. apribojo nukentėjusiojo R. Č. laisvę, uždarydami ir laikydami jį rūsyje, taip naudojo R. Č. atžvilgiu psichologinį smurtą. M. P. J. ir L. O. nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo apgaulę (nurodydami nukentėjusiajam apie būsimą darbą, bet nepasakydami apie to darbo sąlygas, užmokestį, taip pat nuslėpdami, jog nukentėjusysis bus verčiamas daryti nusikalstamas veikas, kad jo vardu bus imamos paskolos, daiktai išsimokėtinai), ir užverbavo nukentėjusįjį dalyvauti nusikalstamoje veikoje (planuojant draudiminio įvykio inscenizaciją) bei vykti dirbti į (duomenys neskelbtini) priverstiniam darbui. Nuteistieji M. P. J. ir L. O. iki išvykimo apgyvendino nukentėjusįjį L. O. bute, taip jį kontroliavo. L. O. nurodė užsakyti, o M. P. J. užsakė mikroautobusą į (duomenys neskelbtini) ir įsodino nukentėjusįjį į mikroautobusą, o kaltinamasis T. M. rūpinosi R. Č. įdarbinimu Anglijoje, apgyvendinimu, nukentėjusiojo gautų pajamų kontrole ir paskirstymu, turėjo pasitikti nukentėjusįjį (duomenys neskelbtini), apgyvendinti, išnaudoti priverstiniam darbui, paskolų jo vardu bei daiktų išsimokėtinai ėmimui. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad, nors ne visi nusikalstamos veikos – prekybos žmonėmis sudėties požymiai buvo realizuoti visų trijų nuteistųjų, visi nuteistieji žinojo apie vienas kito veiksmus, pritarė vienas kito veiksmams, veikė aktyviai ir suderintai, kas rodo, kad jie suprato, jog daro nusikaltimą su kitais grupės nariais, ir siekė bendro tikslo – išgabenti nukentėjusįjį R. Č. į (duomenys neskelbtini) išnaudojimo priverstiniam darbui bei nusikalstamoms veikoms daryti tikslais.

54. Nuteistojo M. P. J. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad M. P. J. atžvilgiu nepagrįstai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo gautas joks skundas, nepagrįstas. Bylos duomenimis, 2017m. vasario 6 d. protokolu-pranešimu D. K. informavo policijos įstaigą apie tai, kad ji 2017 m. vasario 6 d. apie 8 val. savo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo kieme buvo užpulta trijų kaukėtų asmenų, kurie panaudodami fizinį smurtą prieš ją pateko į namą. Ten jie toliau naudodami fizinį smurtą, išvertė namus ir pavogė jame buvusius daiktus, pinigus, asmens dokumentus, automobilio raktelius bei iš kiemo pavogė patį automobilį. Šio pareiškimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 180 str. 2 d. (t. 1, b. l. 22-23). 2017 m. kovo 29 Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 3 -ojo skyriaus vyresniosios tyrėjos I. S. tarnybiniu pranešimu, gavus duomenų, kad R. Č. skolingas M. P. J., todėl pastarasis naudoja R. Č. atžvilgiu psichologinį ir galimai fizinį smurtą, tariasi su kitais asmenimis dėl nukentėjusiojo įdarbinimo Lietuvoje, pasiimant jo uždirbtus pinigus, L. O. ir T. M. tikslu sugrąžinti skolą M. P. J., organizuoja R. Č. išvežimą į (duomenys neskelbtini), kur ketinama jį įtraukti į vagystes iš parduotuvių ar dirbant kitus darbus, pasiimant jo uždirbtus pinigus bei galimai dirbtinai pridarant jam naujų skolų, pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 147 str. 1 d. ( t. 1, b. l. 27). Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 3 -ojo skyriaus vyresniosios tyrėjos I. S. 2017 m. gegužės 11 d. tarnybiniu pranešimu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 302 str. 1 d. dėl to, kad M. P. J. už 25 eurus iš V. B. nusipirko R. Č. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą, taip jį be teisėto pagrindo įsigydamas ( t. 1 b. l. 31-32). Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 3 -ojo skyriaus vyresniosios tyrėjos I. S. 2017 m. rugsėjo 12 d. tarnybiniu pranešimu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 147¹ str. dėl to, kad M. P. J. pasinaudodamas R. Č. pažeidžiamumu bei priklausomumu nuo sunkios materialinės padėties – t. y. kad jis neturi nuolatinio darbo, yra priklausomas nuo alkoholio ir neturi galimybės sugrąžinti M. P. J. 2000 eurų skolą (pagal 2017 m. kovo 3 d. vekselį), neteisėtai vertė nukentėjusįjį dirbti įvairius apdailos darbus savo močiutės S. A. T. namuose , esančiuose (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 28-29). 2017 m. rugpjūčio 29 Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorės R. R. nutarimu šie ikiteisminiai tyrimai, o taip pat 2017 m. balandžio 5 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 3 -ojo skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 str. 1 d. bei 2017 m. birželio 13 d. tyrėjos I. S. tarnybiniu pranešimu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 300 str. 1 d. sujungti į vieną ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 4-6). Minėti duomenys patvirtina, kad be kita ko gavus duomenų apie galimą R. Č. išnaudojimą priverstiniam darbui, ikiteisminis tyrimas dėl šio fakto ir buvo pradėtas. Šių duomenų nepaneigia ir jų teisėtumo įvertinimui jokios reikšmės neturi ir tai, kad jie galėjo būti gauti, paties R. Č. atžvilgiu taikant baudžiamojo poveikio priemones.

Dėl BK 180 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

55. Nuteistojo M. P. J. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su apygardos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigiama, jog nuosprendžio dalis dėl M. P. J. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį pagrįsta prielaidomis, teismo išvados dėl kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nepagrįstos visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu bei įvertinimu.

56. Pažymėtina, kad byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, taip pat atlikusi byloje įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl šios M. P. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos, byloje surinktus įrodymus įvertino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ko pasėkoje padarė motyvuotas ir pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės, su kuriomis nesutikti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apygardos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistojo kaltės padarytos, įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, kartu patikrinus įrodymų patikimumą. Priešingai, būtent nuteistojo M. P. J. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde pateikiamas įrodymų vertinimas yra selektyvus, didesnę įrodomąją reikšmę suteikiant paties M. P. J. parodymams, išskiriant juos iš kitų įrodymų, be jokio objektyvaus pagrindo akcentuojant jų patikimumą ir teisingumą bei tuo pačiu sumenkinant kitų bylos duomenų įrodomąją reikšmę. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nuosprendyje išdėstytų įrodymų turinį vertina, kaip nepakankamą nuteistojo kaltei pagrįsti, vadovaudamiesi savo subjektyvia nuomone. Teisėjų kolegijos vertinimu, negalima daryti išvados, kad faktinės bylos aplinkybės buvo ištirtos neišsamiai, o įrodymai įvertinti, pažeidžiant BPK reikalavimus.

58. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- P-221/2008 ir kt.).

59. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, Nr. 2K-421/2013 ir kt.).

60. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

61. Nors nuteistasis M. P. J. neigia dalyvavęs plėšime, tačiau šiuos jo parodymus paneigia kiti įrodymai byloje. Nuteistasis M. P. J. parodė, kad jis iš E. M. už 300 eurų pirko automobilį Peugeot, pats pildė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, savo asmens duomenis nurodė bet kokius, taip darė ne pirmą kartą, nes nenorėjo, kad automobilis būtų registruojamas jo vardu. Kokio asmens duomenis įrašė į sutartį ir pasirašė, neatsimena, gali būti, kad V. J.. Automobilius pirkdavo tolimesniam pardavimui, todėl nenorėjo automobilio registruoti savo vardu. Jis šį automobilį paskui pardavė už 600 eurų. Neatsimena, ar jo nusipirktame automobilyje Peugeot buvo likusių kokių nors daiktų. Neatsimena, po kiek laiko pardavė, bet atsimena, kad su juo važiavo į mugę, naudojosi galimai savaitę laiko, ar kelias. Automobilį laikė prie namų kieme, juo naudojosi tik jis ir jo meistras, kuris darė pas jį remontą, nes važiavo į parduotuvę pirkti statybinių medžiagų, taip pat galėjo naudotis jo sutuoktinė.

62. Taip pat nuteistasis parodė, kad 2017 m. vasario 6 d. 8.00 val. automobiliu Peugeot nebuvo nuvykęs į (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kadangi tai dienai automobilį jau buvo pardavęs. Parduodamas automobilį buvo palikęs jame savo nereikalingus daiktus, t. y. darbinius rūbus, įrankius, nenaudojamą vaiko šalmą. Nuteistajam pirmosios instancijos teismo posėdyje perskaičius 2017 m. liepos 12 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybė protokolą (t. 6, b. l. 25-32), jis paaiškino, kad čia užfiksuoti jo pokalbiai tardymo izoliatoriuje su ten kalinčiais asmenimis, kur jis buvo laikomas ikiteisminio tyrimo metu, kalbėjo bet ką, ką jie norėjo girdėti. Gali būti, kad jis tiesiog pasakojo tai, ką sužinojo iš tyrėjos, gal norėjo pasipuikuoti, pasigirti, dalis pokalbių metu užfiksuotų aplinkybių išgalvotos. Nežino apie ką jo pokalbis, esantis t. 6, b. l. 30.

63. Nuteistojo M. P. J. kaltė dėl plėšimo padarymo patvirtinta byloje ištirtų įrodymų visuma.

63.1. Nukentėjusiosios D. K. parodymais nustatyta, kad 2017 m. vasario 6 d. apie 8 val. namuose (duomenys neskelbtini), išėjusi į lauką, pamatė už namo kampo tupinčius tris juodai apsirengusius asmenis su kaukėmis ir odinėmis pirštinėmis, kurie iššoko ir papurškė jai dujomis į veidą, šaukė, kad tai apiplėšimas. Jai ištrūkus ir bebėgant, asmenys ją partrenkė, spardė, purškė dujas, rėkė ,,žertva nerėk“, nes ji šaukėsi kaimynų pagalbos. Jie turėjo du dujų balionėlius. Po to jie liepė atsistoti ir nusivedė į kambarį, sudavė į veidą, pasodino koridoriuje, stipriai surišo rankas ir kojas su užtraukėjais. Jie sakė, kad iš kaimynų žino, jog ji ir jos sutuoktinis pardavė žemę, klausė, kur pinigai. Ji neigė turinti pinigų, tačiau jie išvertė visus namus, jai grasino jai peiliu, laikė peilį prie pilvo, daužė į pilvą, grasino padegti namus, suliejo namus kažkokiu skysčiu, sulaistė visus drabužius, išvertė šaldiklį. Namuose užpuolikai buvo daugiau nei valandą. Nukentėjusioji nurodė, kad užpuolikai buvo du nedidukai ir vienas aukštas, plonas, truputį palinkęs, prieš ją smurtavo mažesnis, kitas nedidukas ją saugojo, jis vis žiūrėjo pro langus. Kaip supranta, kažkas dar buvo lauke. Po to jie išbėgo ir paliko ją surištą, prieš tai ant jos sumetę patalynę. Jie išardė ir išmėtė jos telefonus. Iš jos pagrobė auksą ir pinigus, du butelius šampano, tik nežino, ar jie išlaistė ar išgėrė, brendžio butelį, jų automobilį, kuris stovėjo prie namų. Užpuolikų automobilio ji nematė. Ji pati išsilaisvino kojas ir nubėgo pas kaimynę. Papildomos apklausos metu nukentėjusioji detalizavo pagrobtus daiktus. Liudytojas V. K. nurodė analogiškas aplinkybes, kaip nukentėjusioji D. K.. Liudytojas taip pat nurodė, kad jis, važiuodamas namo, žvyrkelyje pamatė stovintį pilkos spalvos autobusiuką Peugeot, kurio važiuodamas į darbą nebuvo pastebėjęs. Grįžęs namo pasakė pareigūnams, kad matė stovintį nematytą automobilį, jie nuvyko patikrinti.

63.2. Liudytojos J. V. parodymais nustatyta, kad 2017 m. vasario 6 d. ryte pas ją atbėgo sumušta, surištomis rankomis basa kaimynė D. K., kuri pasakojo, kad į namus įsiveržė trys vyrai, surišo jai kojas ir rankas, išvertė visus namus, pavogė pinigus, auksą, automobilį, sulaistė drabužius, daiktus kažkokiu skysčiu. Vėliau kaimynų automobilis buvo rastas už kelių kilometrų. Ji iškvietė policiją. 2017 m. vasario 6 d. daiktų pateikimo protokolu liudytoja J. V. pateikė tyrimui 2 vnt. užtraukėjų (t. 2, b. l. 69).

63.3. Liudytojo E. K. parodymais nustatyta, kad jam, kaip D. K. ir V. K. kaimynui, žinoma, kad vakare apie 20.00–23.00 val. pas jį į namus atėjo jauni vaikinai, klausė, kur gyvena K.. Jis paaiškino, kur jie gyvena. Pagalvojo, kad gal vaikinams reikia pagalbos ištraukiant iš griovio, o V. K. turi traktorių. Vaikinų anksčiau nėra matęs ar sutikęs. Kitą dieną iš J. V. sužinojo, kad įvykdytas plėšimas pas K.. Taip pat liudytojas patvirtino ikiteisminio tyrimo metu nurodytą aplinkybę, kad prieš plėšimą matė tris vaikinus raudonos spalvos automobilyje „Mazda“, iš kurių vienas buvo su kauke. Vaikinai jam pasakė, kad jis, jei nori ramiai gyventi, nieko nematė ir nežino.

63.4. Liudytojo E. M. parodymais nustatyta, kad jis per internetinį portalą ,, (duomenys neskelbtini)“ pardavinėjo savo automobilį ,,Peugeot 806“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atvykęs pirkėjas automobilį apžiūrėjo (duomenys neskelbtini), su juo jis bendravo apie pusvalandį, kol surašė pirkimo-pardavimo sutartį, kurią surašė kartu, jis savo duomenis surašė, o pirkėjas savo duomenis surašė iš atminties, jo asmens dokumento netikrino. Pirkėjas sėdo į automobilį ,,Alfa Romeo“, o tas kitas vyriškis sėdo į jo automobilį. Pirkėjui jis perdavė dvi pirkimo-pardavimo sutartis: sutartį, kai jis pats pirko automobilį ir sutartį, kad iš jo nupirko automobilį. Savo vardu automobilio jis nebuvo įregistravęs, nes niekaip nepavyko surasti pirmo savininko. 2017 m. vasario 14 d. dokumentų pateikimo protokolu liudytojas E. M. pateikė tyrimui 2017 m. vasario 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią 2017 m. sausio 30 d. pardavė automobilį „Peugeot 806“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 90–91). 2017 m. sausio 30 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad E. M. automobilį „Peugeot 806“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ( t. 2, b. l. 92). Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Nacionalinio asmenų duomenų registro duomenimis, asmens kodas, nurodytas automobilio pirkimo pardavimo sutartyje kaip V. J., neegzistuoja (t. 2, b. l. 93).

63.5. 2017 m. rugpjūčio 23 d. asmens parodymo atpažinti protokole užfiksuota, kad liudytojas E. M. atpažino M. P. J. kaip asmenį, kuriam 2017 m. pradžioje pardavė automobilį „Peugeot“ (t. 2, b. l. 86–89).

63.6. 2017 m. vasario 6 d. apžiūros protokole užfiksuota įvykio vieta, esanti D. K. namuose, (duomenys neskelbtini). Iš įvykio vietos paimta: užtraukėjas, rankos pėdsakas, avalynės pėdsakas, biologinės kilmės pėdsakai, kvapų pėdsakai, užfiksuoti išvartyti daiktai, sulaistyti indų plovikliu, atidarytas šampano butelis (t. 1, b. l. 33–45).

63.7. Iš 2017 m. vasario 6 d. apžiūros protokolo matyti, kad (duomenys neskelbtini) prie kapinių rastas stovintis automobilis „Peugeot 806“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Po apžiūros paimtas pirštinės pėdsakas ir automobilis „Peugeot 806“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t.1 b. l. 46–54). 2017 m. vasario 9 d. apžiūros protokolu automobilis „Peugeot 806“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūrėtas, automobilyje rasta ir paimta: kvapų pėdsakai ir vienas foninis kvapas; dvi nuoplovos; mikrodalelių pavyzdžiai; automobilio dokumentai; juodos spalvos kepurė; maišas su rūbais; juodos spalvos švarkas; du gulsčiukai; du šalmai; statybiniai įrankiai; siaurapjūklis; rudos spalvos batai; mėlynos spalvos batai; plastikinis butelis; du laužtuvai; mėlynos spalvos kuprinė (t. 1, b. l. 58–67). 2017 m. kovo 22 d. apžiūros protokolu nuo apžiūrėto automobilio „Peugeot 806“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), durelių apmušalų ir sėdynių paimti mikrodalelių pavyzdžiai (7 vnt.) (t.1, b. l. 68–71), 2017 m. balandžio 25 d. apžiūros protokolu paimti automobilio „Peugeot 806“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sėdynių ir durelių apmušalų pavyzdžiai (t. 1, b. l. 72–73).

63.8. 2017 m. vasario 6 d. apžiūros protokolu apžiūrėtas (duomenys neskelbtini) pievoje rastas automobilis „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Po apžiūros iš automobilio paimti kvapų pavyzdžiai, mikrodalelės (t. 1, b. l. 74–81). 2017 m. kovo 20 d. apžiūros protokolu papildomai apžiūrėtas automobilis „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš jo paimti mikrodalelių pavyzdžiai nuo vidinių durų paviršių, nuo galinės ir nuo dešinės priekinės sėdynės, užvalkalai nuo vairuotojo sėdynės, audiniai nuo galinės sėdynės (t. 1, b. l. 83–88).

63.9. Iš 2017 m. balandžio 11 d. kratos protokolo matyti, kad kratos M. P. J. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), metu rastas ir paimtas juodos spalvos džemperis (t. 5, b. l. 125–129). 2017 m. gegužės 25 d. kratos protokole užfiksuota, kad kratos M. P. J. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), metu rasta ir paimta juodos spalvos striukė „Puma“ (t. 5, b. l. 143–146).

63.10. 2017 m. balandžio 14 d. specialisto išvadoje Nr.140-(949)-IS1-2126 nurodyta, kad ant tirti pateiktos kepurės, paimtos 2017 m. vasario 9 d. apžiūrint automobilį „Peugeot 806“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rasta ne mažiau dviejų asmenų susimaišiusių biologinių pėdsakų, iš kurių asmens tapatybei nustatyti tinkami yra vieno vyro biologiniai pėdsakai (t. 1, b. l. 125–131). 2017 m. rugpjūčio 28 d. specialisto išvadoje Nr.140-(4463)IS1-5210 nurodyta, kad ant kepurės, paimtos 2017 m. vasario 9 d. apžiūrint automobilį „Peugeot 806“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rastų, asmens tapatybei tinkamų žmogaus biologinių pėdsakų genotipas sutampa su M. P. J. genotipu (t. 1, b. l. 183–184).

63.11. 2017 m. gegužės 25 d. daiktų pateikimo protokolu įtariamasis M. P. J. pateikė tyrimui sportinį bliuzoną „Puma“ (t. 9, b. l. 131–133).

63.12. 2017 m. liepos 28 d. specialisto išvadoje Nr. 11-617(17), 11-1290(17), 11-1291(17), 11-1542(17), 11-1561(17) nurodyta, kad ant tirti pateikto automobilio „Audi 80”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gobeleno gabalo, paimto nuo galinės sėdynės kairės pusės, ant tirti pateiktų lipnių juostų su mikrodalelėmis, nurinktomis nuo automobilių „Audi 80”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinės sėdynės (dešinės pusės), nuo „Peugeot 806”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galinės sėdynės (dešinės ir kairės pusės) rasta pavienių juodos spalvos medvilnės pluoštų, vienodų su sportinio bliuzono, paimto iš M. P. J. garažo, trikotažo pluoštais. Ant tirti pateiktos lipnios juostos su mikrodalelėmis, nurinktomis nuo automobilio „Peugeot 806”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galinės sėdynės (vidurinės) rasta pavienių melsvai juodos spalvos medvilnės pluoštų, vienodų su M. P. J. sportinio bliuzono „Puma“ trikotažo atitinkamais pluoštais (1 t., b. l. 153–173). Teisiamojo posėdžio metu apklausta specialistė I. A., teikusi byloje 2017 m. liepos 28 d. specialisto išvadas Nr. 11-617(17), 11-1290(17), 11-1291(17), 11-1542(17), 11-1561(17), paaiškino dėl medžiagų ir gaminių ekspertizės metu nustatytas aplinkybes, susijusias su ant automobilių sėdynių rasta vienodų medvilnės pluoštų su M. P. J. sportinio bliuzono „Puma“ trikotažo atitinkamais pluoštais; taip pat nurodė, kad ant M. P. J. drabužių ir daiktų automobilių Audi ir Peugeot pluoštų nebuvo rasta, ką galima paaiškinti laiko tarpu, praėjusiu nuo įvykio, kuris buvo vasario mėnesį, o drabužiai buvo paimti buvo tik gegužės mėnesį, todėl dalelės ant drabužių galėjo neišlikti. Taip pat buvo apklausta specialistė R. Ž., teikusi byloje 2017 m. liepos 28 d. specialisto išvadą Nr. 11-617(17), 11-1290(17), 11-1291(17), 11-1542(17), 11-1561(17).

63.13. Nukentėjusiajai D. K. padaryti sužalojimai nustatyti 2017 m. vasario 7 d. specialisto išvadoje, jie galėjo būti padaryti vienuolikos ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje ir visumoje atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimai galėjo būti padaryti 2017 m. vasario 6 d. Sužalojimai griuvimui nebūdingi (t. 2, b. l. 52).

63.14. Kaip matyti iš 2017 m. vasario 6 d. automobilio „Peugeot 806“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros protokolo, automobilis rastas stovintis (duomenys neskelbtini), prie kapinių, t. y. netoliese nusikaltimo vietos (t. 1, b. l. 46–54). 2017 m. vasario 9 d. apžiūros protokole užfiksuota, kad, apžiūrint automobilį „Peugeot 806“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jame rasti ir paimti įvairūs daiktai, tarp kurių kepurė, statybiniai įrankiai, drabužiai, du šalmai (t. 1, b. l. 58–67). 2017 m. balandžio 14 d. specialisto išvada Nr.140-(949)-IS1-2126 ir 2017 m. rugpjūčio 28 d. specialisto išvada Nr.140-(4463)IS1-5210 patvirtina, kad ant kepurės, paimtos 2017 m. vasario 9 d. apžiūrint automobilį „Peugeot 806“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rastų asmens tapatybei tinkamų žmogaus biologinių pėdsakų genotipas sutampa su M. P. J. genotipu (t. 1, b. l. 125–131, 183–184).

64. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytus įrodymus, išanalizavęs jų visumą – tai, kad ant kepurės, paimtos automobilyje „Peugeot 806“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rastas biologinių pėdsakų genotipas sutampa su M. P. J. genotipu, M. P. J. nenuosekliai dėstė aplinkybes susijusias su minėto automobiliu ir naudojimu, nustatė, kad 2017 m. vasario 6 d. automobiliu „Peugeot 806“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), naudojosi būtent M. P. J.. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis neneigė įsigijęs šį automobilį išgalvoto asmens vardu ir pavarde, nurodė, jį po kelių dienų pardavęs, jame galėjo likti įvairūs jam nereikalingi nevertingi daiktai, įvykio vietoje nebuvo, tačiau pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes pripažino nelogiškomis ir atmetė, nes nuteistasis negalėjo detalizuoti, kam ir kokiomis aplinkybėmis jis pardavė automobilį, be to, akivaizdu, kad jame likę daiktai, tame tarpe statybiniai įrankiai nebuvo nevertingi.

65. Be to, aplinkybę, kad automobiliu Peugeot nusikaltimo padarymo dieną naudojosi ir nuteistasis M. P. J., patvirtina ir 2017 m. liepos 28 d. specialisto išvados Nr. 11-617(17), 11-1290(17), 11-1291(17), 11-1542(17), 11-1561(17), kuriose nurodyta, kad ant tirti pateikto automobilio „Audi 80”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gobeleno gabalo, paimto nuo galinės sėdynės kairės pusės, ant tirti pateiktų lipnių juostų su mikrodalelėmis, nurinktomis nuo automobilių „Audi 80”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinės sėdynės (dešinės pusės), nuo „Peugeot 806”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galinės sėdynės (dešinės ir kairės pusės) rasta pavienių juodos spalvos medvilnės pluoštų, vienodų su sportinio bliuzono, paimto iš M. P. J. garažo, trikotažo pluoštais. Ant tirti pateiktos lipnios juostos su mikrodalelėmis, nurinktomis nuo automobilio „Peugeot 806”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galinės sėdynės (vidurinės) rasta pavienių melsvai juodos spalvos medvilnės pluoštų, vienodų su M. P. J. sportinio bliuzono „Puma“ trikotažo atitinkamais pluoštais (1 t., b. l. 153–173). Nors teisme apklausta specialistė I. A., atlikusi minėtą tyrimą, paaiškino, kad pluoštų priklausomybė yra ne konkreti, o rūšinė, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs specialisto išvadą kartu su kitais įrodymais byloje, sprendė, kad rasti medvilnės pluoštai yra būtent nuo M. P. J. drabužių ir tai jį sieja ne tik su Peugeot automobiliu (dėl ko nėra ginčo), bet ir su pagrobtuoju Audi automobiliu. Su šia teismo išvada nesutikti nėra pagrindo.

66. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl M. P. J. kaltės, padarius šią nusikalstamą veiką, vidinį įsitikinimą grindė ir duomenimis, gautais, atliekant BPK 158 straipsnyje numatytus veiksmus. Šie duomenys užfiksuoti 2017 m. liepos 12 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės protokole (t. 6, b. l. 25–32). Procesinės prievartos priemonės taikymo metu buvo užfiksuoti M. P. J. pokalbiai su kitu tardymo izoliatoriuje laikomu asmeniu, bei iš jų turinio matyti, kad M. P. J. gana detaliai išdėstė susipažinimo su bendrininkais aplinkybes, vykimą į nusikaltimo vietą, aplinkybes, kurias matė nusikaltimo vietoje, bei pasišalinimo iš įvykio vietos aplinkybes. Šios nuteistojo nurodytos aplinkybės iš esmės atitinka baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais nustatytas aplinkybes. Nuteistojo M. P. J. pozicija teisme, kad tardymo izoliatoriuje jis puikavosi prieš kartu sėdintį asmenį, pasakojo tai, ką sužinojo iš pateikto pranešimo apie įtarimą, paneigta bylos duomenimis: automobilių Peugeot ir Audi 80 palikimo vietos įtarime nebuvo nurodytos, todėl jis, jei pats nebūtų buvęs nusikaltimo vietoje, šių aplinkybių nebūtų galėjęs žinoti.

66.1. Užfiksuotas 2017 m. balandžio 4 d. pokalbis, kuriame M. P. J. pasakoja: 11.00 failas nuo 29.42 min., kad viską prisipažintų, jei būtų pateikti švelnesni įtarimai, o jam liepia nurodyti visus bendrininkus, kurių nepažįsta, tiesiog nuvežė, palaukė ir parvežė;12.00 failas nuo 42.42 min., kad bendrininkus žino tik iš matymo; nuo 44.45 min., kad susipažino su bendrininkais atsitiktinai, kai jis tvarkė garažą, o jie ėjo pro šalį, paprašius padėti panešti daiktus, pasikalbėjo, jam pasakius, kad jis užsiima visokių daiktų pirkimu, pardavimu, jie pasakė, kad, jei turės kokių daiktų, jam paskambins; dėl to jie pasikeitė telefono numeriais; po kiek laiko jie vėl atvažiavo prie garažo, paklausė, ar jis galėtų juos pavežti anksti ryte, kad užpils kuro; jis sutiko, nuvežė ir šie padarė nusikaltimą; jis suprato, kad šie ketina vogti, net nenustebo, bet taip supranta, kad jie ir patys nežinojo, kad sutiks moterį, todėl ekspromtu plėšimas gavosi; jis nei bėgti negalėjo, nes buvo po traumos; bendrininkai padavė jam tos moters automobilio raktelius tam, kad jie visi galėtų nuvažiuoti iki savo automobilio, o tas moters automobilis prastas („lavonas“); jie privažiavo iki savo automobilio, kuris buvo pastatytas, kad nesimatytų, jis kažkuriam iš bendrininkų padavė raktelius; tuometi jis nuvažiavo su pagrobtu automobiliu, laukė bendrininkų, tačiau nesulaukė, šie pasirodo nesugebėjo užkurti. M. P. J. pasakoja toliau: galėjo palikti bendrininkus, kad patys kapstytųsi iš to kaimo, bet nepaliko, gal, jei jį vieną nuteis, tai šie jam sumokės pinigų, nes jei kažkurį išduotų, tai prieš jį bylą nutrauktų, bet mano, kad taip nesąžininga bendrininkų atžvilgiu; nuo 51.55 min. pasakoja, kad tyrėjai liepia papasakoti plėšimo aplinkybes namo viduje, bet jis nežino, kas ten vyko, automobilis ne ant jo užrašytas, jis tų automobilių daug pakeitęs; 14 failas nuo 26.28 min. sako, kad mano, jog nepadarė plėšimo, kad jei būtų norėjęs, tai jo ten iš viso nebūtų buvę, todėl nieko negali kaltinti, tik save.

66.2. 2017 m. balandžio 5 d. faile M. P. J. pasakoja: 00.00 failas nuo 01.00 min., kad iš tyrėjo sužinojo, kad trise mušė moterį, grasino jai peiliu, atėmė aukso, automobilį; sako, kad bendrininkai buvo su kaukėm, o jis be kaukės, nes nėjo į vidų, bendrininkai buvo nežymiai aukštesni už jį, stambesni, kad jis galėtų padėti juos nustatyti, bet nenori to daryti; bijo, kad nukentėjusioji tyrimo metu neparodytų, kad jį atpažino; pokalbyje, kad advokatė jam galėtų padėti taip duoti parodymus, kad jis iš viso nebuvo įvykio vietoje, M. P. J. patvirtino, kad tikrai buvo, bet bijo, kad teismas nepatikės, kad jis tik vežė asmenis, nežinodamas apie planuojamą plėšimą, o tik norėdamas užsidirbti už pavėžėjimą; toliau pasakoja, kad jis bendrininkų laukė namo kieme ir su pagrobtu automobiliu privažiavo iki savo palikto automobilio; bendrininkai jam pasakė tą pagrobtą automobilį pavaryti toliau, kad nesimatytų, jis tikėjosi iš jų gauti pinigų, bet paaiškėjo, kad jie pinigų mažai pagrobė, jam tik už automobilį davė pinigų; jis su pagrobtu automobiliu su vienu iš bendrininkų važiavo toliau, o kiti du nuėjo į jo automobilį; jis su bendrininku važiavo, šis pakeliui išlipo, kad kiti matytų, kur jie nusuko nuo kelio, o jis pagrobtą automobilį nuvarė į kažkokius sodus; tada jie abu laukė kitų bendrininkų, tačiau nesulaukė, kaip paaiškėjo, kažkoks draugas juos parvežė; jis norėjo grįžti prie savo automobilio, bet bendrininkas pasakė negrįžti, kad geriau jam už automobilį sumokės; jis tikėjosi, kad nebus nustatyta, kad automobilis jo, todėl vėliau paėmė pinigus; M. P. J. toliau pasakoja, kad automobilis buvo jo pirktas, pardavimui, kad jis vagystei nebuvo pasiruošęs, buvo be pirštinių, todėl kai važiavo su jau pavogtu automobiliu, tai stengėsi neliesti vairo plaštakomis, kad taip vairuoti nelabai pavyko, todėl vėliau viską nuvalė, kad nebūtų palikęs pėdsakų; aiškina, kad nepratęs prie plėšimų, jaudinosi, todėl galėjo likti kokio prakaito pėdsakų; nuo 15.48 min. pasakoja, kad bijo, kad nukentėjusioji nebūtų jo mačiusi, nes jis ją matė, jis buvo be kaukės, tik su kapišonu; nuo 20.28 minutės sako, kad jam įdomu, ką padarė nukentėjusiajai, nes matė ją labai trumpai; nuo 36.24 minutės sako, kad jam reiktų nuvažiuoti į įvykio vietą, kad labai paprasta ją rasti, kad ji šalia autostrados; pasakoja, kad Audi automobilį pareigūnai rado, kad jis buvo paliktas palei kelią; kad važiuodami prasilenkė su policijos automobiliu, nors pasilenkė vairuodamas, bet bijo, kad pareigūnų automobilyje nebūtų filmavimo kameros, kad jis nebūtų užfiksuotas; pasakoja, kad yra pardavęs daug automobilių, bet niekada neužregistruoja, o jei koks nors pirkėjas nori užregistruoti, tai jis parašo bet kokį vardą ir pavardę; kad lygiai taip darė ir su tuo automobiliu, kuriuo vežė bendrininkus į nusikaltimo vietą, kad pirko jį prieš savaitę, irgi be perrašymo, mini, kad tai buvo Peugeot mini venas (t. 6, b. l. 25–32).

67. Pirmosios instancijos teismas ištirtų įrodymų pagrindu nuteistojo M. P. J. veiksmus įvertino kaip bendrininkavimą su trimis tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kaip nusikaltimo bendravykdytojo. Teismas iš byloje ištirtais įrodymais nustatytų aplinkybių, dėl kurių įsitikinimas buvo sustiprintas slapto sekimo metu užfiksuotų duomenimis, sprendė, kad nuteistasis, vykdamas kartu su bendrininkais, suprato, kad šie ketina vykdyti nusikaltimą, matė, kad bendrininkai su kaukėmis, paliko automobilį, kuris buvo įgytas ne jo vardu, toliau nuo nusikaltimo vietos, kartu su bendrininkais atėjo prie nukentėjusiosios namo, pamatė, kad namuose yra savininkė, kuri galėjo matyti jį bei atpažinti; moteris dar lauke buvo užpulta jo bendrininkų, todėl M. P. J. suprato, kad numatyta vagystė peraugo į plėšimą. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad dieną prieš įvykį asmenys teiravosi, kur gyvena Kieliai, nukentėjusioji D. K. nurodė, kad užpuolikai, naudodami fizinį smurtą ir grasindami, reikalavo nurodyti, kur yra pinigai, teigė iš kaimynų sužinoję, kad jie pardavė žemę, jai susidarė įspūdis, kad dar kažkas yra lauke. Taip pat nustatyta, kad buvo iš anksto apgalvotas pasitraukimo iš įvykio vietos planas – M. P. J. automobilį, kuriuo atvyko į vietą, palikus nuošaliau, iš įvykio vietos pasitraukti pagrobtu nukentėjusiosios automobiliu, juo nuvažiuoti toliau nuo vietos bei pasiimti M. P. J. automobilį, kuris nebuvo iki galo įvykdytas, nes nepavyko užvesti M. P. J. automobilio variklio. Šie faktai rodo, kad bendrininkai veikė ne spontaniškai, o tikslingai apgalvoję ne tik galimus savo veiksmus, bet ir pasitraukimą ir tame dalyvavo nuteistasis M. P. J.. Teismų praktikoje laikoma, kad bendrininkavimas plėšimo atveju gali pasireikšti tuo, kad vieni bendrininkai prieš nukentėjusįjį naudoja tik smurtą, o kiti naudoja fizinį smurtą bei grobia arba tik grobia nukentėjusiųjų turtą pirmiesiems tai matant ir neprieštaraujant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-67-511/2016). Pažymėtina ir tai, kad baudžiamajai atsakomybei už plėšimą neturi reikšmės, kiek ir kuris iš nusikaltimą padariusių asmenų atliko aktyvių veiksmų, nes visi nusikaltimo bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kuris iš jų plėšimo sudėties veiksmų atliko daugiau ar mažiau, atsako už atskirų bendrininkų veiksmus, kuriuos apėmė jų tyčia. M. P. J., nors pats į namą nesibrovė, smurto prieš nukentėjusiąją nenaudojo, tačiau bendrininkų veiksmams neprieštaravo ir jiems pritarė, jų nutraukti nesistengė, laukė jų prie nusikaltimo vietos, stebėjo aplinką, vykdė bendrininkų nurodymus pasitraukti iš nusikaltimo vietos su pragrobtu turtu, vairuojant pagrobtą automobilį. Kaip matyti iš slapto sekimo metu užfiksuotų pokalbių turinio, M. P. J. sakė, kad jis prie plėšimų nepratęs, todėl jaudinosi, iš ko akivaizdu, kad jis suprato, jog savo veiksmais prisidėjo būtent prie plėšimo vykdymo. Todėl teismas priėjo prie išvados, kad M. P. J. suvokė prieš nukentėjusiąja atliekamų veiksmų pobūdį, suvokė, kad bendrininkai įveikia nukentėjusiosios pasipriešinimą, kad jis kartu su jais grobia jos turtą, todėl spręstina, kad jo tyčia apėmė ir pasipriešinimo įveikimą ir svetimo turto pagrobimą, todėl jis už šiuos veiksmus turi atsakyti.

68. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundo argumentus dėl duomenų, kad M. P. J. dalyvavo plėšimo padaryme, nepakankamumo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl M. P. J. veiksmų teisinio įvertinimo pagrįsta tinkamai ištirtais ir išsamiai išanalizuotais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

69. Apeliantai argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi procesinės prievartos priemonės M. P. J. atžvilgiu taikymo metu surinktais duomenimis, kadangi nėra aišku, kokia priemonė buvo sankcionuota teismo ir kokie veiksmai buvo atlikti, veiksmų atlikimo protokolas surašytas su jį surašiusio tyrėjo prierašais apie tai, kas kalbama. Be to, keliamas klausimas, kad, veiksmus sankcionavus tam tikrą laikotarpį, yra pateiktas tik vienos dienos pokalbis su vienu asmeniu, kas leidžia daryti prielaidą, kad su tuo metu įtariamuoju M. P. J. atlikta neprocesinė apklausa. Manoma, kad šie argumentai sudaro pagrindą pripažinti 2017 m. liepos 12 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės protokolą neleistinu įrodymu ir jame užfiksuotais duomenimis nesiremti, sprendžiant dėl M. P. J. kaltės, padarius BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Su šiais argumentais galima sutikti tik iš dalies.

70. Suformuotoje teismų praktikoje pripažįstama, jog asmenų atžvilgiu taikomi metodai (neformalūs pokalbiai, įtvirtinant juos kaip BPK 158 straipsnyje nustatytą veiksmą) ir jų metu surinkti duomenys, nors formaliai ir buvo gauti vykdant teismo sankcionuotus savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus (BPK 158 straipsnis), neatitinka šių procesinių veiksmų esmės. Tokiais veiksmais pažeidžiama kaltinamo asmens teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save. Įtariamojo apklausa turi būti vykdoma nustatyta tvarka (BPK 188 straipsnis), paisant įtariamo asmens teisių (BPK 21 straipsnio 4 dalis) ir realiai užtikrinant jo teisę gintis. Tokių metodų naudojimas vykdant įtariamojo apklausą nėra leistinas, o surašyti šio veiksmo protokolai neatitinka įrodymų leistinumo standartų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233-788/2016).

71. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad, sankcionavus veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės taikymą, buvo atlikta neprocesinė M. P. J. apklausa. Iš Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. balandžio 3 d. nutarties (t. 6, b. l. 22-23) matyti, kad, patenkinus prokuroro prašymą, buvo leista atlikti BPK 158 straipsnyje ir 160 straipsnyje numatytas procesines prievartos priemones – laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 3 d. iki 2017 m. gegužės 30 d. tardymo izoliatoriaus specialistams, neatskleidžiant savo tapatybės, atlikti slaptus tyrimo veiksmus, tai yra Kauno tardymo izoliatoriaus kameroje, kurioje laikomas įtariamasis M. P. J. įrengti garso įrašymo techniką bei atlikti slaptą sekimą, sekimo metu daryti garso įrašus. Iš 2017 m. liepos 12 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolo (t. 6, b. l. 25- 32) matyti, kad, vadovaujantis BPK 158 straipsniu pagal Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. balandžio 3 d. nutartį, laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 3 d. iki 2017 m. gegužės 30 d. Kauno tardymo izoliatoriuje vykdytas M. P. J. slaptas sekimas, darant garso įrašą naudojamomis techninėmis priemonėmis; veiksmų atlikimo metu užfiksuoti pokalbiai tarp įtariamojo M. P. J. ir kitų asmenų, pateiktos pokalbių stenogramos. Apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą, teismo posėdyje kaip liudytojas buvo apklaustas minėtą veiksmų protokolą surašęs Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyresnysis tyrėjas R. D., kuris paaiškino apie BPK 158 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindus ir aplinkybes. Todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad BPK 158 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės sankcionavimo tvarka buvo pažeista.

72. Pasisakant dėl šio duomens, pirmosios instancijos teismo įvertinto kaip sustiprinusio vidinį įsitikinimą dėl M. P. J. kaltės, leistinumo ir siekiant išsiaiškinti, ar, vykdant procesinę prievartos priemonę, nebuvo atlikta neformali tuo metu įtariamojo M. P. J. apklausa, tuo suvaržant jo, kaip įtariamojo, teisę tylėti ir pažeidžiant teisę į gynybą, kai pokalbio dalyvis siekia išgauti reikalingą informaciją iš kartu su juo laikomo įtariamojo, atsižvelgtina į užfiksuotų pokalbių trukmę, turinį, kito asmens iniciatyvą, užduodamus klausimus ir kt. Kaip minėta, iš procesinės prievartos priemonės taikymo protokolo matyti, kad užfiksuoti dvi dienas vykę M. P. J. pokalbiai su kitu laikomu asmeniu, iš kurių turinio galima spręsti, kad su M. P. J. kalbantis asmuo pokalbio neinicijuoja, neužduoda tikslinančių klausimų, o tik bendrai palaiko pokalbį, M. P. J. pasakoja ir apie kitas aplinkybes, kurios nagrinėjamoje byloje neaktualios, neduoda pagrindo minėto procesinio veiksmo vertinti, kaip vykdytos neformalios įtariamojo apklausos. Kitokio vertinimo nesuponuoja ir apeliantų akcentuojama aplinkybė, kad pateiktos tik dviejų dienų pokalbių stenogramos. Akivaizdu, kad minėti pokalbiai neinicijuoti ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnų, neatitinka apklausos požymių, todėl minėtais proceso veiksmais gauti duomenys, kurių įrodomoji reikšmė, kaip minėta, šioje byloje nebuvo lemiama apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinėms aplinkybėms nustatyti, sustiprino pirmosios instancijos teismo vidinį įsitikinimą, kad padarytos išvados dėl byloje nustatinėjamų aplinkybių yra teisingos. Apeliacinio skundo argumentai, kad protokole padaryti tyrėjo prierašai, apibūdinantys, apie ką galimai yra kalbama, suformuoja atitinkamą teismo įsitikinimą, nepagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismo pateikta išsami pokalbių turinio analizė, kurią patikrino ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, leidžia spręsti, apie kalbama ir be prierašų protokole.

73. Įvertinus visus šiuos duomenis, spręstina, kad, nors teisėtai taikyto procesinio veiksmo – techninių priemonių panaudojimo, atliekant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus (2017 m. balandžio 3 d. Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi sankcionuotus laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 3 d. iki 2017 m. gegužės 30 d. (t. 6, b. l. 22-23)), metu buvo apribota įtariamojo teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save, jais gautais duomenimis ta apimtimi, kiek tardymo izoliatoriuje užfiksuoti M. P. J. pokalbiai su kartu su juo kameroje laikomu asmeniu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sustiprino savo vidinį įsitikinimą dėl nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, joje dalyvavusių asmenų.

74. Teisėjų kolegijos vertinimu, pažymėtina ir tai kad minėtų veiksmų taikymo M. P. J. atžvilgiu metu užfiksuotų pokalbių metu jo paminėti faktai dėl kitos jam inkriminuotos veikos – veiksmų nukentėjusiojo R. Č. atžvilgiu buvo patvirtinti įrodymais, aptartais šiame procesiniame sprendime pasisakant dėl toje nuosprendžio dalyje pateiktų apeliacinių skundų. Todėl apeliaciniame skunde dėstoma nuteistojo pozicija, kad jis tik norėjo pasirodyti, kalbėjo apie tai, kas jam žinoma iš pareiškimų apie įtarimus, pokalbių turinio realumas nepaneigiamas.

75. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje teisėtai gautų, ištirtų ir patikrintų kitų įrodymų, išanalizuotų skundžiamame nuosprendyje, visumos pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės nepalieka abejonių ir rodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl M. P. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs M. P. J. padarytos nusikalstamos veikos įrodytumą, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Tokiu būdu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo ištirtų byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad M. P. J. savo veiksmais prisidėjo prie nusikalstamos veikos – bendrininku grupe, tyrimo metu nenustatytiems asmenims panaudojus fizinį smurtą ir grasinimus prie nukentėjusiąją D. K. bei pateikus į namą, iš nukentėjusiosios buvo pagrobti daiktai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad M. P. J. kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai. Skundžiamo nuosprendžio dalies, kuria M. P. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, keisti teisinio pagrindo nėra.

Dėl civilinių ieškinių, proceso išlaidų

76. Apeliantai – nuteistasis M. P. J. ir jo gynėjas ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo priteisti civiliniai ieškiniai D. K. bei R. Č.. Nurodoma, kad, apeliacinės instancijos teismui priėmus sprendimą, kurio prašoma apeliaciniame skunde – nuteistąjį M. P. J. dėl kaltinimų pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 147 straipsnio 1 dalį ir 147¹ straipsnio 1 dalį išteisinus, šių nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai turi būti palikti nenagrinėti. Kitokių argumentų, susijusių su netinkamu teisės aktų, nagrinėjant civilinius ieškinius, taikymu ar netinkamu civilinių ieškinių dydžio nustatymu, nepateikta. Todėl, teisėjų kolegijai priėjus prie išvados dėl tinkamo M. P. J. kaltės, padarius nurodytas nusikalstamas veikas, nustatymo ir tinkamo veiksmų kvalifikavimo, pagrindo keisti skundžiamą nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiesiems priteistų ieškinių nėra. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs pateiktus įrodymus, pagrindžiančius nukentėjusiųjų patirtą turtinę žalą (D. K. – dėl pagrobto turto ir jo vertės, dėl sugadinto turto ir jo vertės, dėl išlaidų, susijusių su pagrobto automobilio transportavimu, užvedimo spynelės mechanizmo, imobilaizerio keitimu, R. Č. – dėl išmuštų dviejų dantų protezavimo), o taip pat nukentėjusiosios D. K. argumentus dėl patirtos neturtinės žalos dydžio, tinkamai išnagrinėjo nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius ir priėmė teisingą sprendimą.

77. Apeliantai nuteistasis M. P. J. ir jo gynėjas tais pačiais argumentais ginčija ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo kartu su kitais nuteistaisiais lygiomis dalimis priteistos proceso išlaidos – nukentėjusiojo R. Č. atstovavimo išlaidos VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrui. Teisėjų kolegijai šiuo procesiniu sprendimu patvirtinus pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nuteistųjų veiksmų R. Č. atžvilgiu teisinio vertinimo, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino nukentėjusiojo atstovo advokato D. P. prašymą priteisti lygiomis dalimis iš nuteistųjų atstovavimo išlaidas VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro naudai (t. 21, b. l. 97–98)

Dėl bausmių

78. Nuteistasis M. P. J. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu prašo už nusikalstamas veikas, dėl kurių padarymo jis kaltę pripažįsta, paskirtas bausmes sumažinti, apsiribojant tokios trukmės bausme, kiek jis buvo sulaikytas ir suimtas, laikant, kad paskirtąją bausmę jis yra atlikęs. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę, kurios metu jis nemažą laiko tarpą buvo suimtas, o vėliau jam buvo taikoma judėjimo laisvę ribojanti kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra. Šios dvi aplinkybės, apelianto manymu, yra vienas iš svarbiausių kriterijų, parenkant bausmės rūšį; tinkama analogija yra aukščiau minėta pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, kuri teismų praktikoje kompensuojama švelnesnės (ar bent jau tokios pačios, kaip daliai kitų nuteistųjų toje pačioje byloje) bausmės skyrimu. Su šiais skundo argumentais sutikti nėra pagrindo.

79. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, Nr. 2K-142/2012, Nr. 2K-492/2014, Nr. 2K-429-303/2015, Nr. 2K-232-42/2018). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

80. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimui, paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), svarbus ne tiktai nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas, bet ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėti interesai, siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti, taip pat ir skiriant bausmę kaltam asmeniui. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą.

81. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistiesiems bausmių rūšį ir nustatydamas jų dydį, tinkamai taikė BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytus bausmių skyrimo pagrindus. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas įvertino, jog nuteistojo M. P. J. atsakomybę dėl pirkimo-pardavimo sutarties klastojimo, sukčiavimo draudimo bendrovės atžvilgiu ir PVM sąskaitos-faktūros klastojimo nusikalstamų veikų lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs šias nusikalstamas veikas, gailėjosi, šioje dalyje sunkinančių jo atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Jo atsakomybę pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir 147 straipsnio 1 dalį sunkina tai, kad jis nusikalto bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Dėl atsakomybės pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. M. P. J. padarė septynias nusikalstamas veikas, kurių dvi priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 180 straipsnio 2 dalis ir 147 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 5 dalis), viena veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 302 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), kiti nusikaltimai nesunkūs (BK 11 straipsnio 3 dalis). Jis nusikalto, būdamas ne kartą teistas, taip pat ir už smurtinius nusikaltimus bei nusikaltimus nuosavybei, jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas buvo atidėtas, manant, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų, tačiau jis nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo metu, baustas administracine tvarka (t. 10, b. l. 10–67). M. P. J. psichiatro įskaitoje neįrašytas ir priklausomybės ligų centre negydytas, šiuo metu dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai ( t. 21, b. l. 134–137), tačiau teismas vertino ir tai, kad jo darbinė patirtis nėra stabili, jis turi mažametį sūnų, kuriuo rūpinasi (t. 21, b. l. 133), tačiau yra išsituokęs, su sūnumi negyvena. Skiriant bausmę, taip pat atsižvelgta į tai, kad nusikaltimas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį susijęs ir su fizinio smurto panaudojimu, sukėlusiu nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip pat teismas argumentavo, kad plėšimo metu nuteistasis betarpiškai fizinio smurto prieš nukentėjusiąją nenaudojo, jo vaidmuo, darant šią nusikalstamą veiką, įvertintas kaip antraeilis. Atsižvelgus į šių aplinkybių visumą bei ilgą proceso trukmę, M. P. J. už visus nusikaltimus, taip pat ir už tuos, dėl kurių nėra nustatyta lengvinančių atsakomybę aplinkybių bei nustatytos sunkinančios aplinkybės, paskirtos mažesnės, nei sankcijose numatytas bausmių vidurkis, bausmės. Taip pat nuteistajam parinktas palankesnis bausmių bendrinimo būdas – apėmimas ir dalinis bausmių sudėjimas. Apeliantų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į ilgą proceso trukmę, o taip pat ilgą laiką šio proceso metu taikytą griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą bei kitą ribojančią kardomąją priemonę – intensyvią priežiūrą. Aukščiau apžvelgti skundžiamame nuosprendyje teismo nurodyti bausmių skyrimo motyvai šiuos apeliantų skundo argumentus paneigia.

82. Pagal teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas, taip pat taikyti bausmės vykdymo atidėjimą (kai tokia galimybė nustatyta įstatyme) arba skirti švelnesnę, nei nustatyta straipsnio sankcijoje, bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies arba 62 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-8-788/2018). Nustatęs pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę, teismas privalo svarstyti, kaip galėtų būti kompensuotas teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas.

83. Tokia praktika atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pagal kurią bausmės sumažinimas kaltinamiems asmenims yra tinkama teisinės gynybos priemonė, kompensuojant pernelyg ilgo proceso trukmės neigiamus padarinius. Teisėjų kolegija pažymi, kad galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-746/2016, 2K-48-696/2017; 2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99, ir kt.). Viso bylos konteksto vertinimas, tikrinimas, ar buvo proceso metu nepateisinamo delsimo požymių, ar buvo laikotarpių, kai ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba jie atliekami per ilgai, yra teismo diskrecija ir teismo išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-895/2015, Nr. 2K-87-942/2017).

84. Dėl šio kriterijaus, kaip reikšmingo apeliacinių skundų ribose tikrinant nuteistiesiems paskirtųjų bausmių teisingumą, pasisako ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2017 m. vasario 6 d. dėl BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (t. 1, b. l. 8-9). Nuteistiesiems inkriminuotos veikos buvo baigtos 2017 m. kovo mėnesį. Iš Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorės 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutarimo matyti, kad pastarasis tyrimas buvo sujungtas su tyrimu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (t.1, b. l. 4-5). Byla Kauno apygardos teisme buvo gauta 2017 m. rugsėjo 19 d. Atsižvelgiant į tirtų nusikalstamų veikų skaičių ir apimtį, kaltintų asmenų skaičių, tarptautinį elementą, nėra pagrindo išvadai, kad ikiteisminis baudžiamosios bylos tyrimas užtruko ir buvo neproporcingai ilgas.

85. Baudžiamoji byla Kauno apygardos teisme pradėta nagrinėti 2017 m. spalio 26 d. Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis, byloje tris kartus pasikeitė bylą nagrinėjantis teisėjas, dėl ko baudžiamoji byla buvo pradedama nagrinėti iš naujo. Bylos nagrinėjimas nevyko ir laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. gegužės 9 d. dėl kaltinamojo T. M. neatvykimo į teismą, 2019 m. gegužės 9 d. teismo nutartimi baudžiamoji byla T. M. atžvilgiu buvo išskirta į atskirą, paskelbta kaltinamojo paieška ir jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Pagal išduotą Europos arešto orderį kaltinamasis iš Jungtinės Karalystės buvo išduotas Lietuvos Respublikai, kur sulaikytas 2019 m. rugpjūčio 28 d. 2019 m. spalio 10 d. nutartimi baudžiamosios bylos vėl buvo sujungtos ir nagrinėjamos kartu.

86. Baudžiamosios bylos nagrinėjime taip pat buvo daromos pertraukos tiek dėl teisėjų pasikeitimo, tiek dėl nukentėjusiojo, kaltinamųjų ir jų gynėjų nedalyvavimo teismo posėdžiuose, poreikio tirti kaltinamojo V. T. sveikatos būklę, atliekant stacionarią teismo psichiatrijos ekspertizę. Baudžiamojoje byloje 2020 m. gruodžio 14 d. priimtas Kauno apygardos teismo nuosprendis. Apibendrinant pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso teisme trukmę (ilgiau nei 3 metai) (nežiūrint į tai, kad tam tikra dalimi jis susijęs su nuteistojo T. M. ir nukentėjusiojo R. Č. neatvykimu į teismą, taip pat aktyviu nuteistųjų teisės į gynybą realizavimu) pripažino ilgu, sudarančiu prielaidą teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo konstatavimui. Teismas į šią aplinkybę, o taip pat į tai, kad baudžiamojo proceso metu visiems nuteistiesiems buvo taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas: M. P. J. buvo sulaikytas ir suimtas nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2019 m. balandžio 18 d.; L. O. buvo sulaikytas ir suimtas nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2019 m. balandžio 18 d.; T. M. buvo sulaikytas ir suimtas nuo 2019 m. liepos 28 d. iki 2019 m. spalio 17 d., o vėliau jiems buvo taikoma judėjimo laisvę ribojanti kardomoji priemonė– intensyvi priežiūra, atsižvelgė, svarstydamas klausimą dėl nuteistiesiems skirtinių bausmių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo pakartotinai šių aplinkybių pagrindu peržiūrėti nuteistiesiems paskirtas bausmes.

87. Tam nesudaro pagrindo ir baudžiamosios bylos proceso apeliacinės instancijos teisme trukmė. 2021 m. sausio 21 d. perdavus baudžiamąją bylą Lietuvos apeliaciniam teismui ją nagrinėti apeliacine tvarka, 2021 m. sausio 22 d. buvo sudaryta teisėjų kolegija, kurios sudėtis dėl objektyvių priežasčių pasikeitė du kartus, tačiau atsižvelgtina į tai, kad suplanuoti teismo posėdžiai nevyko dėl proceso dalyvių prašymų (2021 m. kovo 4 d. posėdis dėl gynėjo advokato R. M. prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, 2021 m. gegužės 3 d. – dėl gynėjo advokato V. Sirvydžio prašymo atidėti bylos nagrinėjimą). Pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos teismo proceso, tiek apeliacinio proceso trukmę sąlygojo ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo ypatumai, esant koronaviruso pandemijos grėsmei ir karantino laikotarpiu. Šios priežastys taip pat objektyviai prailgino apeliacinio proceso ir bendrai baudžiamosios bylos proceso trukmę. Todėl pagrindo išvadai, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka užtruko be pateisinamos priežasties, nėra.

88. Nesutiktina ir su argumentu, kad nuteistajam M. P. J. turi būti skiriama panaši bausmė, kaip kitiems šioje byloje nuteistiems asmenims. Kaip minėta baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, numato teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų, kurių pagrindu teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į visumą konkretų asmenį charakterizuojančių duomenų. Todėl galima teisinė situacija, kai net už tokio paties nusikaltimo padarymą keliems asmenims skiriamos skirtingos rūšies ir skirtingo dydžio bausmės. Nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad M. P. J. įvykdytų nusikalstamų veikų apimtis ir pavojingumas, nuteistojo teisinė padėtis ir bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės skiriasi nuo kitų nuteistųjų, todėl jam negali būti skiriama tokia pat bausmė, kaip ir kitiems nuteistiesiems.

89. Apeliantams L. O. ir T. M. nesutinkant su jiems priimtu skundžiamu nuosprendžiu, teisėjų kolegija taip pat pasisako ir dėl jiems paskirtų bausmių pagrįstumo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę šiems nuteistiesiems, vadovavosi BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikėsi šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis), bausmių skyrimui reikšmingų aplinkybių visumos įvertinimą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

89.1. L. O. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikalto bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). L. O. padarė vieną sunkią nusikalstamą veiką, nusikalto būdamas anksčiau teistas devynis kartus už nusikaltimus nuosavybei, taip pat ir smurtinius, anksčiau jam skirtos laisvės atėmimo bausmės, tačiau jis vėl nusikalto, nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, būdamas baustas ir administracine tvarka (11 t., b. l. 6–75). Jis psichiatro įskaitoje neįrašytas, priklausomybės ligų centro žinioje yra įrašytas 2007 m. dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas, žalingo vartojimo (11 t., b. l. 77). Nuteistasis šiuo metu dirba. Skiriant bausmę, buvo atsižvelgtina į tai, kad L. O. fizinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo. Įvertinus šias aplinkybes, bei proceso trukmę, L. O. už nusikaltimą, net ir nesant nustatytų lengvinančių atsakomybę aplinkybių bei esant nustatytai sunkinančiai aplinkybei, paskirta mažesnė laisvės atėmimo bausmė, nei sankcijose numatytas bausmės vidurkis. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2015 m. lapkričio 19 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį paskirtos ir neatliktos bausmės ir L. O. paskirta galutinė subendrinta bausmė.

88.2. T. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikalto bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). T. M. padarė vieną sunkią nusikalstamą veiką, nusikalto būdamas anksčiau Lietuvoje neteistas, administracine tvarka nebaustas, verčiasi individualia veikla, psichiatro įskaitoje, priklausomybės ligų centro žinioje neįrašytas, rūpinasi mažamete dukra. Skiriant bausmę, taip pat atsižvelgta į tai, kad T. M. nei fizinio, nei psichologinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo. Įvertinus šias aplinkybes, bei proceso trukmę, T. M. už nusikaltimą, net ir nesant nustatytų lengvinančių atsakomybę aplinkybių bei esant nustatytai sunkinančiai aplinkybei, paskirta artima minimaliai laisvės atėmimo bausmė, numatyta straipsnio sankcijoje. Taip pat įvertinus visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės individualizavimui, atsižvelgiant į nusikaltimo padarymo laikotarpį, teismas, vadovaudamasis BK 3 straipsnio nuostatomis, BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatomis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, galiojusi veikos padarymo metu), T. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo, padaręs išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo, atidėjus bausmės vykdymą vidutiniam terminui ir paskyrus įpareigojimus, bei baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 straipsnis, 2003 m. gegužės 1 d. įstatymo redakcija), tokiu būdu užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą.

89. 2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3180, įsigaliojusio 2020 m. liepos 15 d., redakcijos BPK 106 straipsnio 2 dalies nurodoma, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal galiojančią teismų praktiką apeliacinės ir kasacinės instancijų teismai klausimus dėl proceso išlaidų ir advokato darbo apmokėjimo sprendžia, vadovaudamiesi tomis pačiomis BPK normomis. Pažymėtina, kad, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundus buvo nagrinėta byla ir koks yra šių skundų nagrinėjimo rezultatas.

90. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartimis nuteistiesiems buvo paskirti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinkti gynėjai: L. O. – advokatas Faustas Vrubliauskas, T. M. – advokatas Vidmantas Baumila (t. 22, b. l. 136, 137). Apeliacinės instancijos teisme 2021 m. kovo 9 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam L. O. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 489,06 eurų išlaidų (t. 22, b. l. 176). Iš apeliacinės instancijos teisme 2021 m. kovo 23 d., 2021 m. gegužės 5 d., 2021 m. rugsėjo 2 d. gautų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymų dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų matyti, kad už nuteistajam T. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė viso 586,44 eurų išlaidų (t. 22, b. l. 178, t. 23, b. l. 2, 36).

91. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės už nuteistiesiems suteiktą teisinę pagalbą patirta ir prašoma išieškoti išlaidų suma yra protinga ir atitinka nuteistųjų turtinę padėtį. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta rašytiniais duomenimis, todėl ji išieškotina iš nuteistųjų (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

92. Esant šioms aplinkybėms, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl nuteistųjų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų L. O. ir T. M. bei nuteistojo M. P. J. bei jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio atmesti.

Išieškoti iš L. O. 489,06 eurų, T. M. 586,44 eurų valstybės naudai suteiktos antrinės teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.