Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-12-01 · Civilinė byla Nr. 2A-986-464/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-01
Bylos Nr.
2A-986-464/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Kutrienė, Marijonas Greičius, Dalia Kačinskienė (pran.)
Ieškovas
V. B.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybei
Trečiasis asmuo
G.
Kategorijos
  • 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-986-464/2010Procesinio sprendimo kategorija: 30.6. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. gruodžio 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės ir Marijono Greičiaus,sekretoriaujant V. Kamašinienei,dalyvaujant ieškovui V. B., jo atstovui adv. J. Butkui,atsakovo atstovui A. Jokubaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą pripažinimo, tretieji asmenys - G. B. ir J. B..

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas V. B. 2008-11-28 kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 1-3) Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą pripažinimo. Nurodė, kad 1970-01-19 jam buvo išduotas orderis dėl apsigyvenimo bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Buto paskyrimą patvirtina 1970-01-22 orderis Nr. 00694 ir Vilniaus apskrities archyvo dokumentai, kuriame ieškovas gyvena iki šiol. 1992 m. Vilniaus miesto valdybos sekretoriatui padavė prašymą dėl minėto buto privatizavimo. Kadangi visiškai pasitikėjo sekretoriato darbuotojais, antrojo prašymo egzemplioriaus sau nepaliko, tačiau kaip buvęs meras tikėjosi, kad pagal jo prašymą bus užvesta buto privatizavimo byla. Dėl svarbių verslo reikalų jis neskyrė reikiamo dėmesio ir nesiaiškino, kur yra jo prašymas dėl buto privatizavimo. 1996-04-15 UAB „Lazdynų būstas“ pasiūlė V. B. sudaryti gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Šią sutartį V. B. pasirašė su pastaba, kurioje nurodė, kad neturėtų būti nuomininku savo bute ir prašė patenkinti jo prašymą dėl buto privatizavimo. Nuo 1997-04-04 iki 1999-02-10 jis sirgo sunkia liga, todėl nesiaiškino, ar buvo atlikti kokie nors veiksmai pagal jo prašymą. 2001-02-20 UAB „Lazdynų būstas“ pateikė V. B. gyvenamosios patalpos nuomos sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini). Užklausus, kodėl butas neprivatizuotas, jam buvo paaiškinta, kad privatizavimas baigėsi. Kadangi pagrindinis jo verslas buvo užsienyje, verslo reikalai, o taip pat ir sunki liga, trukdė jam kreiptis į miesto savivaldybę ir aiškintis, kur dingo jo prašymas dėl buto privatizavimo. 2006-06-07 jis kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl buto privatizavimo ir 2007-03-08 gavo nekonkretų atsakymą. 2008-02-12 jis kreipėsi į Lazdynų seniūnijos seniūną, kuris per dvi dienas pateikė išsamų paaiškinimą dėl sąlygų, kurioms esant galimas privatizavimas lengvatine tvarka pagal Butų privatizavimo įstatymą.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškinį (b.l. 84-89) su ieškiniu nesutiko, prašė konstatuoti ieškinio senaties praleidimo faktą ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuosavybes teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Šią aplinkybę patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas. G. B. privatizavimo įstatymui, tarp ginčo šalių teisiniai santykiai dėl ginčo objekto privatizavimo nesusiklostė, o ieškovas neįrodė aplinkybės, kad ginčo gyvenamųjų patalpų negalėjo privatizuoti dėl Vilniaus miesto savivaldybės kaltės. Ieškovas taip pat neįrodė, kad jis, galiojant butų privatizavimo įstatymui, būtų pareiškęs norą įsigyti nuomojamą butą nuosavybėn, nesikreipė į Lazdynų seniūniją ir nepateikė prašymo bei kitų pagal Butų privatizavimo įstatymą reikalingų dokumentų buto privatizavimo procedūrai, juo labiau, kad ir pats ieškovas pripažįsta gyvenamųjų patalpų neprivatizavęs dėl darbinės veiklos ir savo ligos, tačiau ne dėl Vilniaus miesto savivaldybės kaltės. Tuo pagrindu tvirtino, kad privatizavimo procesas nebuvo pradėtas galiojant Butų privatizavimo įstatymui, privatizavimo teisiniai santykiai neatsirado, o ieškovas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu neįgijo teisės privatizuoti ginčo butą. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, jog tarėsi su kitais bute gyvenančiais asmenimis kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamos patalpos savininku, o pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 str. susitarimo tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių sudarymas buvo būtinas buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sąlyga. Ieškovui taip pat negali būti taikomas įstatymo Dėl Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti 12 str. 1 d. 2 p., kadangi jam nėra pripažintina teisė privatizuoti ginčo objektą pagal Butų privatizavimo įstatymą, nes šio įstatymo galiojimo metu ieškovas neįgijo teisės privatizuoti ginčo patalpas. Tvirtino, jog šioje byloje yra pagrindas taikyti ieškinio senatį. Pareiškimą, kuriuo išreiškė tariamą pageidavimą pirkti vieno kambario butą (duomenys neskelbtini) ieškovas tvirtino pateikęs dar 1992 m., o tai, kad jis tik dabar pareiškė ieškinį dėl buto privatizavimo, rodo ieškovą iki ieškinio pareiškimo, t.y. daugiau nei 15 metų nesiėmus jokių veiksmų ginti tariamai pažeistų teisių. Toks elgesys neatitinka pareigos gyvenamosios patalpos privatizavimo santykiuose elgtis rūpestingai ir atsakingai. 1964 m. CK 84 str. 1 d. buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal 2000 m. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. CK 1.125 str. 1 d. nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas gali būti taikomas, jeigu ieškinio senaties terminas pradėjo galiojant 1964 m. CK, bet iki 2000 m. CK įsigaliojimo (2001-07-01) dar nepasibaigė. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas teigia pateikęs pareiškimą 1992 m., trejų metų ieškinio senaties terminas ieškovui pasibaigė iki 2000 m. CK įsigaliojimo.

Dublike (b.l. 98-99) ieškovas V. B. nurodė, jog butas (duomenys neskelbtini) Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu buvo privatizavimo objektu, o jis yra asmuo, kuriam įstatymu buvo suteikta teisė privatizuoti butą ir jis šia teise pasinaudojo. Mano, jog sudaryti notariškai patvirtinto susitarimo su pilnamečiais šeimos nariais jam nereikėjo, kadangi ginčo bute gyveno tik jo sutuoktinė. Kasacinio teismo praktika, kuria atsakovas remiasi savo atsiliepime, neužkerta ieškovui kelio įrodinėti, kad jis buvo padavęs prašymą buto privatizavimui, kuris nebuvo nagrinėjamas dėl savivaldybės kaltės. Dėl senaties termino tvirtina, kad šis nėra praleistas, kadangi jis priklauso nuo termino, kada ieškovui buvo suteikta informacija, kad ginčo buto privatizavimo procedūra nebus baigta. Šiuo atveju tai turėtų būti 2007-03-08 Energetikos ir būsto skyriaus raštas Nr. A63-2019-(19339)-(4.4.-PD-4). Taip pat pažymi, kad teisiniams santykiams turi būti taikomos teisinių santykių atsiradimo momentu galiojusios teisės normos.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė tripliką (b.l. 10l-107), kuriame nesutiko su ieškovo dubliku, ir, remdamasis atsiliepime išdėstytais motyvais, prašė taikyti ieškinio senatį arba priešingu atveju – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Tretieji asmenys G. B. ir J. B. (b.l. 136) pateikė atsiliepimus į ieškinį (b.l. 137, 138), kuriuose sutiko su ieškovo pozicija ir reikalavimais. Nurodė, kad butas (duomenys neskelbtini) buvo privatizavimo objektu, o ieškovas yra asmuo, kuriam įstatymu buvo suteikta teisė privatizuoti butą ir jis šia teise pasinaudojo. Ieškovui nereikėjo sudaryti susitarimo su pilnamečiais šeimos nariais, kadangi ginčo bute gyveno tik sutuoktinė ir šiuo atveju susitarimas nebuvo reikalingas. Ieškinio senatį byloje taikyti nėra pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2010-01-27 sprendimu (b.l. 178-183) ieškovo V. B. ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo 63 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, pripažino byloje nėra nustatyta, kad iki Butų privatizavimo įstatymo galiojimo visa apimtimi (1998-07-01) ieškovas ar jo šeimos nariai šio įstatymo ir jo nuostatas konkretizuojančių teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais būtų kreipęsi į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus, t.y. jie neišreiškė, kaip to reikalavo įstatymas, savo valios įsigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas. Dėl šios priežasties ginčo buto privatizavimas bei ieškovo teisės privatizuoti ginčo butą įgijimas ir jos tolesnis įgyvendinimas apskritai negalimas, nes ieškovas neįvykdė turto privatizavimo sąlygų ir privatizavimo proceso nepradėjo. Teismas nenustatė valstybės institucijų kaltės ar jų pareigūnų veiksmų neteisėtumo dėl neįvykusio buto privatizavimo. Taip pat teismas nurodė, jog su ieškiniu ieškovas kreipėsi tik 2008 metais, tuo tarpu Butų privatizavimo įstatymas, leidęs privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, neteko galios nuo 1998 m. liepos 1 d. Pasibaigus minėto įstatymo, kaip vieno iš teisių įgijimo pagrindų galiojimo terminui, pasibaigė ir galimybė tame įstatyme numatytomis sąlygomis įgyti jame numatytas teises, jeigu jos nebuvo įgytos įstatymo galiojimo metu.

Šalies argumentai

Ieškovas V. B. apeliaciniu skundu (b.l. 184-186) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010-01-27 sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti jam teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini) pagal Butų privatizavimo įstatymą. Pažymi, kad jis ir jo sutuoktinė yra subjektai, kuriem turi būti suteikta teisė privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 str., Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo momentu ginčo butu jis naudojosi teisėtai pagal Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto išduotą orderį. Tuo tarpu teismas neišnagrinėjo faktinių aplinkybių, ar ginčo butas privatizavimo momentu priklausė savivaldybei. Nurodo, kad byloje taip pat nebuvo nustatyta, ar atsakovas yra tas asmuo, kuris turėjo veikti privatizavimo teisiniuose santykiuose Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 1 d. pagrindu kaip savivaldybei priklausančių butų pardavėjas. Byloje esantis 1997-12-01 ginčo buto priėmimo-perdavimo aktas įrodo, kad iki 1997-12-01 Vilniaus savivaldybė nebuvo asmeniu, su kuriuo buvo galima pradėti privatizavimo teisinius santykius. Atkreipia dėmesį, jog civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2009 išaiškinta, kad sutuoktiniams kitaip, nei kitiems butų nuomininkams ar jų šeimos nariams, prieš buto privatizavimą nebuvo privaloma pasirašyti susitarimą dėl buto pirkimo. Nepriklausomai nuo to, kieno vardu privatizuotas butas, jis tampa bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Todėl susitarimas kieno vardu bus privatizuotas butas nebuvo reikalingas, juo labiau kad jų sūnus R. B., 1998-01-10, susilaukęs pilnametystės, pradėjo gyventi atskirai. Kadangi atsakovas ginčo buto savininku tapo 1997-12-01, iki to laiko jis nebuvo tinkamu asmeniu, galinčiu pradėti privatizavimo teisnius santykius ir turėjo suinteresuotumą klaidinti ieškovą. Tuo tarpu ieškovo bei trečiųjų asmenų parodymai, ieškovo įrašai 1996-04-15 nuomos sutartyje, kurios UAB „Lazdynų būstas“ negalėjo siūlyti pasirašyti, įrodo, kad tokiu būdu buvo išreikšta valia dėl buto privatizavimo. Esant tokiai padėčiai, tvirtinti, kad Lietuvoje retai buvęs ir Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigoje sunkiai susirgęs ieškovas ar jo sutuoktinė buvo nepakankamai rūpestingi, siekdami privatizuoti ginčo butą, nėra pagrindo.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 190-194) prašo palikti nepakeistą Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010-01-27 sprendimą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymo pripažinimo bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-04 nutartis c.b. Nr. 3K-3-394/2002, 2005-11-09 nutartis c.b. Nr. 3K-3-554/2005). Teigia, jog byloje esantys duomenys leidžia spręsti, kad ginčo butas įstatymo pagrindu buvo priskirtas savivaldybės nuosavybėn. Tai patvirtina ir pats ieškovas, kuris nurodo, kad su prašymu privatizuoti butą kreipėsi būtent į savivaldybę. Jeigu ieškovas abejoja, ar Vilniaus miesto savivaldybė buvo tinkamas subjektas paduoti prašymą dėl buto privatizavimo, turėjo reikšti reikalavimą ne savivaldybei, o kitam subjektui. Nurodo, jog ieškovo teiginį, kad ginčo butas negalėjo būti perduotas atsakovui nuosavybės teise, paneigia ta aplinkybė, jog ieškovas neįrodė Buto privatizavimo laikotarpiu kreipęsis į atsakovą su prašymu dėl privatizuoti ginčo butą, todėl šis butas nebuvo įtrauktas į privatizavimo programą. Todėl ieškovo minimas LR Vyriausybės 1995-09-20 nutarimo Nr. 1251 2.2.1. nuostatos šiuo konkrečiu atveju nėra taikomos. Be to, iš Pasų skyriaus pateikto rašto matyti, kad be ieškovo ir jo sutuoktinės ginčo bute dar gyveno ieškovo motina bei pilnamečiai ieškovo vaikai, t.y. tariamo prašymo padavimo metu ginčo bute be sutuoktinių gyveno dar trys pilnamečiai asmenys, kurių sutikimas dėl privatizuojamo buto turėjo būti išreikštas ir patiektas Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d. nustatyta tvarka. Pažymi, jog ieškovas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikia jokių argumentų, kuriais būtų prieštaraujama teismo išvadai, kad ieškovas neįrodė 1992 m. kreipęsis į atsakovą dėl ginčo buto privatizavimo. Iš to sprendžia, šis pripažįsta teismo išvadą, jog nei atsakovas, nei jo sutuoktinė dėl ginčo buto privatizavimo į atsakovą nesikreipė ir dėl to tarp šalių nesusiklostė teisiniai buto privatizavimo santykiai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis - laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, kurias apsprendžia apeliaciniame skunde nurodomi nesutikimo su priimtu teismo sprendimu motyvai bei teisiniai argumentai, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar apeliantas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu įgijo subjektinę teisę privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), kuri turėtų būti ginama ir pasibaigus šio įstatymo galiojimui. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantas (ieškovas V. B.) nuomojamo buto privatizavimo procedūrų nepradėjo, įrodymų, kad nustatyta tvarka bei terminais pateikė būtinus tam dokumentus atitinkamoms institucijos, įgaliotoms spręsti privatizavimo klausimus, nepateikė, taigi subjektinės teisės ginčo objektą privatizuoti neįgijo. Tai nustatęs sprendė, kad tokios jo teisės pažeidimo ir nėra.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto, tame tarpe ir Butų privatizavimo įstatymo pagrindu. Todėl vertindama apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai nustatė teisiškai reikšmingus faktus, susijusius su pareiškimo padavimu ir bute gyvenančių asmenų susitarimu, pagrįstumą, teisėjų kolegija pirmiausia atsižvelgia į teisinį privatizavimo procedūrų reglamentavimą, kuris būtent ir apsprendė kiekvieno asmens, pageidavusio pagal Butų privatizavimo įstatymo nuostatas lengvatine tvarka privačion nuosavybėn įsigyti gyvenamąjį būstą, veiksmus bei pareigas.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, teisingai identifikavo sąlygų visumą, kuriai esant atsiranda teisė privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, t.y. asmens priskyrimas prie subjektų rato, kuriems šis įstatymas suteikia teisę privatizuoti; ginčo patalpos priskyrimas gyvenamųjų patalpų, galinčių būti privatizavimo objektu, kategorijai; asmenų, kuriems suteikta teisė privatizuoti, pasinaudojimas šia teise, atliekant tam būtinus veiksmus. Šioje vietoje pastebėtina, kad tokie veiksmai privalo būti tik aktyvus, o ne pasyvūs, kaip situaciją traktuoja apeliantas, nepagrįstai tvirtindamas, jog jo privatizavimo reikalais privalėjusios pasirūpinti atitinkamos institucijos. Įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė, kokius veiksmus reikėjo atlikti kiekvienam asmeniui – gyvenamojo būsto nuomininkui, šio asmens esamam ar buvusiam šeimos nariui, siekiant privatizuoti gyvenamąjį būstą. Pirmiausiai toks noras turėjo išreikštas objektyvia forma ir iki 1992-12-01 buvo privalu paduoti savivaldybei pagal gyvenamąją vietą, o jei namas, butas yra įmonės, įstaigos ar organizacijos balanse – atitinkamai jų administracijai pareiškimą dėl gyvenamojo namo ar buto įsigijimo (Butų privatizavimo įstatymo 1 str. ir 5 str. 2 d.). Ne dėl savo kaltės nustatytu laiku nepadavęs pareiškimo gyvenamosios patalpoms privatizuoti, toks asmuo iki 1997-12-31 dar galėjo kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turėjo teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti. Vien faktinis ilga laiką trunkantis teisėtas naudojimasis butu, priešingai nei tai tvirtina apeliantas, kaip teisinė prielaida buto privatizavimo procedūrai pradėti įstatymo leidėjo nebuvo numatytas. Todėl tokie jo paaiškinimai, kad butą yra užsidirbęs ir vertina jį kaip savo nuosavybę, teisiškai nepagrįsti.

Byloje nekvestionuojama aplinkybė, kad apeliantas Butų privatizavimo įstatymo prasme buvo tinkamas jam išnuomoto buto privatizavimo subjektas, o pats ginčo butas buvo tinkamas privatizavimo objektas, ir jokių tai paneigiančių duomenų nesama, tačiau byloje jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str.), išskyrus paties apelianto ir jo šeimos narių paaiškinimus, nebuvo įrodinėta, kad jis (arba jo sutuoktinė G. B.) iki 1998-07-01, t. y. iki kol Butų privatizavimo įstatymas galiojo visa apimtimi, šio įstatymo ir jo nuostatas konkretizuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, būdu bei terminais būtų kreipęsi į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus. Pagrįsti tokius teisiškai reikšmingus faktus, kaip pareiškimo padavimas, vien nurodytų asmenų paaiškinimais susiklosčiusiomis aplinkybėmis nėra pagrindo, kadangi jie, viena vertus, tiesiogiai suinteresuoti ginčo baigtimi, kita vertus, tiek paties apelianto, tiek jo artimųjų paaiškinimai yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Antai ieškinyje buvo teigiama, kad ieškovas prašymą privatizuoti butą pateikė apie 1992 metus Vilniaus miesto savivaldybei. Teismo posėdyje jau tikino, kad prašymą savivaldybei dėl buto privatizavimo 1992 metais padavė jo žmona, kadangi tuo metu jis net galimai nebuvęs Lietuvoje (b.l.172), arba kad prašymas buvęs paduotas arti privatizavimo termino pabaigos, tiksliau neprisimena (b.l. 173). Tretysis asmuo G. B. tvirtino prašymą vyro vardu palikusi 1998 m. pavasarį Lazdynų seniūnui, dėl privatizavimo kartu su sūnumi kreipėsi ir į UAB „Lazdynų būstas“, taip pat nurodė ir tai, jog ji net nežinojusi, kad reikia kreiptis į savivaldybę (b.l.174). Tretysis asmuo J. B. ir liudytoju apklaustas R. B. (apelianto sūnūs) paaiškino, kad dėl buto privatizavimo reikalų vykę į seniūniją su mama, kurios iniciatyva šis procesas ir buvo pradėtas, nes tėvas sirgo (b.l. 174-175). Apelianto teigimu, kas patvirtinama ir medicininiais dokumentais, jis sirgo nuo 1997 m. balandžio mėn., o gydymas užtruko iki 1999 m. vasario mėnesio. Taigi tokie akivaizdūs nesutapimai ir neatitikimai vietos bei laiko atžvilgiu negali patvirtinti kas, kada ir kur pateikė pareiškimą buto privatizavimui, juo labiau, kad rašytinių tokio fakto patvirtinimų, kad ir netiesioginių, iš viso nesama. Visa tai leidžia pagrįstai abejoti analizuojamų paaiškinimų, kaip įrodinėjimo priemonių teisiškai reikšmingam faktui apie pareiškimo padavimą konstatuoti, patikimumu bei jų. įrodomąja verte. Teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto skundo argumentais, kad tokio pareiškimo padavimą esą patvirtina apelianto padarytas prierašas 1996-04-15 nuomos sutartyje (b.l. 24-25). Abu nuomos sutarties egzempliorius – originalą ir kopiją - pateikė į bylą apeliantas, atsakovas įvardijo tokios sutarties neturįs (b.l.173). Todėl patikrinti šio prierašo - pastabos padarymo laiką nėra jokių galimybių, juo labiau, kad su apeliantu buvo sudaryta ir vėlesnė – 2001-02-20 nuomos sutartis (b.l.51), kurios kopijoje tokio ar panašaus prierašo jau nesama. Taigi ir ši pastaba pati savaime nepagrindžia apelianto teiginių, kad prašymą, kaip minėta, teisme tikslai net nenurodžius kam, kada ir kieno pateiktą, jis yra padavęs.

Esant tokiems bylos duomenims teisėjų kolegija, remdamasi įrodymų tikėtinumo taisykle ir tikimybių pusiausvyros principu, pripažįsta, kad labiau tikėtina yra ta aplinkybė, jog apeliantas, nepaisant jo išsimokslinimo, darbo patirties toje pačioje savivaldybėje pačiose aukščiausiose pareigose, tik 2007 metais ėmė rūpintis buto privatizavimo reikalais. Apie tai teisėjų kolegijai leidžia spręsti rašytiniai įrodymai – apelianto susirašinėjimo su atsakovo ir Lazdynų seniūnu turinys, kur jis pats pripažino buto dėl objektyvių priežasčių neprivatizavęs, nes neturėjęs darbo ir Lietuvoje negyvenęs (b.l. 58, 90, 108), prašydamas leidimo tai padaryti dabar; iš Vilniaus apskrities archyvo apelianto gauti net patys seniausi dokumentai, susiję su šio buto paskyrimu jam naudotis teisėtumu (jų kopijos archyvo darbuotojų patvirtintos tik 2008-02-04), kas taip pat patvirtina, kad esant (buvus) bent menkiausiems dokumentams, susijusiems su prašymo privatizuoti ginčo butą padavimu, šie galėjo būti rasti ir pateikti į bylą.

Taigi net tikėtinai nenustačius aplinkybės, kad pareiškimas tinkamai institucijai, tuo metu įgaliotai spręsti konkrečios gyvenamosios patalpos privatizavimo klausimą, buvo paduotas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas, formaliai pagal įstatymą turėjęs teisę į privatizavimą, šia teise tinkamai nepasinaudojo ir neatliko net pradinių veiksmų, būtinų šiai teisei įgyti. Taigi jo ir atsakovo kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl ginčo buto privatizavimo nenusiklostė. Kadangi gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinė pasekmė – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą, ką lėmė teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumas ir specifika, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu gali būti įgyvendintos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui, tačiau naujų teisių įgyti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-nutartis c.b. Nr. 3K-3-394/2002; 2006-05-15 nutartis c.b. Nr. 3K-3-189/2006; 2008-04-29 nutartis c.b. Nr. 3K-3-254/2008).

Kitokio šios faktinės situacijos traktavimo negali apspręsti ir apeliaciniame skunde nurodytas motyvas, kad teismas neišnagrinėjo aplinkybių dėl ginčo buto priklausymo Vilniaus miesto savivaldybei. Ši aplinkybė nagrinėjamo ginčo kontekste nėra teisiškai aktuali. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 str.) teisminio nagrinėjimo ribas apsprendžia ginčo šalys, o ne teismas. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų yra įtvirtinta CPK 111 str. ir 135 str., kurie nustato, kad nurodyti aplinkybės, arba kitaip – faktinį reikalavimo pagrindą, nurodyti ginčo šalis ar kitus dalyvaujančius byloje asmenis, yra ieškovo, t.y. asmens, inicijuojančio teisminį ginčą, pareiga. Ieškovas (apeliantas) savo reikalavimus byloje pareiškė būtent šiam atsakovui kaip institucijai, į kurią jis kreipėsi dėl privatizavimo ir kuri buvo įgaliota spręsti tokius klausimus. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, nei apeliaciniame skunde nenurodė kitokių faktinių aplinkybių, kad ginčo butas buvęs kurios nors kitos įmonės, įstaigos ar organizacijos balanse ir kurios administracijai jis buvo pateikęs tokį prašymą. Todėl teismas pagrįstai neišplėtė bylos nagrinėjimo ribų ir nevertino jokių kitų galimybių, kad pareiškimas galėjęs būti paduotas kuriai nors kitai institucijai, formaliai ar teisiškai disponavusiai ginčo butu, juo labiau, kad viešojo registro duomenimis iki 1995-12-14, kuomet šis butas buvo teisiškai įregistruotas Vilniaus energetikos ir namų ūkio skyriaus vardu (šios institucijos teisų perėmėjas yra atsakovas), jo teisinė registracija kitų asmenų vardu nebuvo atlikta (b.l. 121, 122). Įrodyti priešingas aplinkybes, susijusias su disponavimu ginčo butu, privalu buvo ieškovui o ne teismui (CPK 178 str.).

Kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus ir tokius skundo argumentus, kad bute gyvenančių asmenų susitarimas nebuvo reikalingas. Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 2 d. buvo įtvirtinta nuostata, kad pagal šį įstatymą pirkti butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989-11-03 nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo buto nuomininkai arba jų šeimos nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Butų privatizavimo įstatymu, kuriuo buvo reglamentuojamas nuosavybės teisinių santykių pasikeitimas - transformavimasis iš valstybinės nuosavybės į privačią - gyvenamųjų patalpų sektoriuje, teisę dalyvauti privatizavimo procese buvo siejama su teisėtai turima teise naudotis privatizuojama patalpa. Pagal tuo laikotarpiu galiojusio Butų kodekso (1998-06-16 įstatymu Nr. VIII-796 pripažintas netekusiu galios nuo 1998-07-01) nuostatas teisė naudotis nuomojama patalpa buvo įgyjama atitinkamos įgaliotos institucijos ar organo sprendimu bei sudarius gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (Butų kodekso 46, 49, 52 straipsniai). Asmenys, kartu su nuomininku apsigyvenę suteiktoje gyvenamojoje patalpoje, kartu su nuomininku įgydavo lygias teises ir turėjo vykdyti visas pareigas, kylančias iš nuomos sutarties (Butų kodekso 54, 56, 57 straipsniai). Taigi buto privatizavimo sutarties dalyviais (Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d.) galėjo būti ir kiti asmenys, turintys teisę į privatizuojamą patalpą – ne tik nuomininkas, bet ir jo šeimos nariai, kurie teisę į butą įgijo ir juo naudojosi nurodytų Butų kodekso normų pagrindu.

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad be paties apelianto tuo laikotarpiu, kai vyko privatizavimas, buvo ir kitų asmenų, gyvenančių šiame bute jo šeimos narių statusu, taigi taip pat neabejotinai turinčių subjektinę teisę į šio buto privatizavimą. Vilniaus m. vykdomojo komiteto 1969-12-11 sprendimo Nr. 422 pagrindu apelianto šešių asmenų šeimai buvo išnuomotas 4 kambarių butas (duomenys neskelbtini). (b.l. 8-14, 19-20), kuris vėliau jo paties prašymu dėl vieno šeimos nario amžiaus ir sveikatos būklės (b.l. 21), buvo pakeistas į trijų kambarių buto žemesniame aukšte nuomą (b.l. 15-18). Iš orderio apsigyventi ginčo bute (duomenys neskelbtini) (b.l. 6-7) matyti, kad šeimos narių, kuriems suteikta teisė naudotis šia gyvenamąja patalpa, tarpe buvo nurodyti nuomininko V. B. sutuoktinė T. B., jo sūnus D. B., gim. 1970, bei motina R. B.. Pastaroji, kaip seka iš pažymos apie bute deklaravusius savo gyvenamąja vietą asmenis turinio (b.l. 63), jame gyveno iki mirties 1995-04-25, sūnus R. B., gim. 1970 m., šiame bute buvo deklaravęs gyvenamąją vietą nuo 1991-08-13 iki 1994-03-03, sūnus V. B., gim. 1973 m., jame buvo gyvenamąją vietą deklaravęs nuo 1973-10-30 iki 2003-10-10, be to, jame iki mirties 2006-04-27 gyveno ir šį butą kaip savo gyvenamąją vietą nuo 1986-09-19 buvo deklaravusi ir sutuoktinės motina B. B.. Visi šie asmenys iki 1992-12-01, kuomet baigėsi terminas atitinkamam prašymui savivaldybei ar kitai įgaliotai institucijai dėl privatizavimo paduoti padavimo, o didžioji dalis jų ir iki 1997-12-31, kuomet toks prašymas dar galėjo būti paduotas Seimo sudarytai komisijai, gyveno bute kaip nuomininko šeimos nariai. Taigi pagal įstatyminį reglamentavimą ir jų teisinį statusą visi galėjo būti buto privatizavimo sandorio šalimi arba, priklausomai nuo susitarimo privatizuoti butą turinio, buto bendraturčiais. Todėl įstatyme buvo nustatyta, kad tuo atveju, kai privatizuotino buto nuomos teisėmis naudojasi keli asmenys – buto nuomininkas ir jo šeimos nariai, kartu su prašymu privatizuoti butą privalo būti pateiktas notarine tvarka patvirtintas visų nuomininkų susitarimas, kuriame aptarta kieno vardu bus butas privatizuojamas, kas taps buto savininku (bendraturčiu). Nesant tokio susitarimo (sandorio), buto privatizavimas ir privatizavimo sandorio sudarymas apskritai negalimas (Butų privatizavimo įstatymo 5 str.). Tai yra nurodęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Butų privatizavimo įstatymo normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-04 nutartis c.b. Nr. 3K-3-394/2002; 2009-03-17 nutartis c.b. Nr. 3K-3-118/2009).

Pastebėtina ir tai, kad vien apelianto sūnaus R. B. paaiškinimų teisme, kad nuo 18 metų jis apsigyveno kitur (b.l.174-175), nepakanka paneigti rašytiniais įrodymais patvirtinamos prezumpcijos apie jo gyvenamąją vietą, kita vertus, bute tuo laikotarpiu, kaip minėta, gyveno ir kiti asmenys, kurie privalėjo notaro patvirtintu susitarimu susitarti kas taps privatizuojamo buto savininku (bendraturčiu). Butų privatizavimo įstatymo 5 str. nenustatė jokios išlygos (išimties), kad tokio susitarimo neprivalo sudaryti sutuoktiniai. Kaip minėta, tokio pobūdžio susitarimas yra sandoris, kuris apsprendžia kieno vardu ir kokia dalimi bus privatizuojama (įgyjama nuosavybe, kuris taps buto savininku ar bendraturčiu. Apeliantas neteisingai traktuoja teismų praktiką bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2009, pateiktų išaiškinimų reikšmę nagrinėjamai bylai. Apelianto įvardintos civilinės bylos faktinės aplinkybės (ratio decidendi) nėra tapačios nagrinėjamai bylai, nes joje sutuoktinių gyvenamoji vieta privatizavimo metu buvusi deklaruota skirtingose vietose, dėl šios priežasties kiekvienas jų privatizavo skirtingą butą, be to, toje byloje buvo sprendžiami klausimai, susiję su sutuoktinių tarpusavio ginču dėl kiekvieno jų nuosavybės teisės į privatizuotas gyvenamąsias patalpas. Lietuvos Aukščiausiasis teismas analizuojamojoje byloje taip pat nepasisakė, kad keičiama ankstesnė suformuota teismų praktika dėl susitarimo privatizuoti butą privalomumo kaip sąlygos tokiai pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti. Antai 2006-01-25 išnagrinėtoje civilinėje byloje 3K-3-58/2006 tiesiogiai buvo aptariami ir vertinami būtent sutuoktinių susitarimo privalomumo klausimai ir konstatuota, kad toks susitarimas privatizuojant yra būtinas. Todėl jokių prielaidų remtis kaip precedentu ta teismų praktika, kuria remiasi savo apeliaciniame skunde apeliantas, nėra.

Vertinant sutuoktinių susitarimo sudarymo privalomumą teisėjų kolegija akcentuoja, kad šis susitarimas neįtakoja tokiu būdu įgyjamo nuosavybėn turto teisinio statuso ir net privatizuojant tik vieno sutuoktinio vardu, toks turtas išlieka jų bendroji jungtinė nuosavybė. Tačiau privatizavimui susitarimo buvimas ir jo turinys turi esminę reikšmę, kadangi gali būti įgyta tiek bendroji jungtinė, tiek dalinė nuosavybė, kurios dalys nustatomos priklausomai nuo susitarimo. Todėl bet kuriuo atveju toks susitarimas buvo reikalingas, ir specialus įstatymas tą nustatė Privatizuotas butas yra specifinis turtas, skirtas visos šeimos, o ne vieno jos nario būtiniausių poreikių tenkinimui, todėl sutuoktinių nuosavybės teisės į privatizuotą butą klausimas negali būti sprendžiamas lygiai taip pat, kaip į bet kurį kitą turtą. Butų privatizavimo įstatymo 5 str. suteikė prioritetą šeimos įstatymams prieš privatizavimo įstatymus. Bet tai reikšminga tik tuo aspektu, kad sutuoktinių susitarimas privatizuoti butą numatęs, jog šis butas bus privatizuotas tik vieno iš jų vardu, negalėjo pakeisti SŠK 21 str. nuostatų, kurios nustatė, kad turtas, įgytas santuokos metu, nors ir vieno iš sutuoktinių vardu, pripažįstamas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Taigi sutuoktinių susitarimo sudarymo reikšmė buvo panaši, kaip ir susitarimo tarp nuomininko bei jo šeimos narių – tarpusavio susitarimu nuspręsti, kieno vardu bus privatizuojama, kas ir kokia apimtimi (dalimi) taps privatizuojamo objekto savininku (savininkais).

Galiojant civilinių bylų nagrinėjimo teisme rungimosi principui būtent apeliantui privalu buvo įrodyti, kad jis atitinka privatizavimo teisės normomis apibrėžtą subjektų ratą (CPK 12 str., 178 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai, nei tvirtina apeliantas, abiejų privalomų faktinių aplinkybių sutaptis – pareiškimo padavimas bei susitarimo sudarymas ir jo pateikimas tinkamai institucijai - neįrodyta. Taigi ieškovas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą, nes jo valia dėl buto privatizavimo nebuvo išreikšta Pasibaigus specialaus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti tik tą teisę, kuri buvo įgyta to įstatymo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista, todėl ieškinys pagrįstai buvo atmestas.

Jokių argumentų dėl netinkamo ieškinio senaties taikymo apeliaciniame skunde nesama, todėl teisėjų kolegija su senaties institutu susijusių faktinių aplinkybių nevertina ir dėl to nepasisako (CPK 320 str. 1 d.).

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas Butų privatizavimo įstatymo nuostatas, taip pat civilinio proceso nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimo institutą, įrodinėjimo naštos paskirstymą bei įrodymų vertinimą, taikė tinkamai ir jų nepažeidė. Panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėjų kolegija pagrindų nenustatė.

Skundo netenkinus, iš apelianto valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos – 10,35 Lt (b.l. 198) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. B. 10 (dešimt) litų 35 centus pašto išlaidų valstybės naudai.

Kolegijos pirmininkė Dalia KačinskienėTeisėjai Danutė KutrienėMarijonas Greičius