- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-05
- Bylos Nr.
- 3K-3-205/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Juozas Šerkšnas (pirm.), Birutė Janavičiūtė (pran.), Sigitas Gurevičius
- Ieškovas
- J. P.
- Atsakovas
- O. P., O.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Birutės Janavičiūtės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovei O. P. dėl buto padalijimo ir pagal atsakovės O. P. priešieškinį ieškovui J. P. dėl iškeldinimo iš buto.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas J. P. prašė pripažinti, kad bylos šalys 1998 m. kovo 30 d. bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir priteisti jam ½ dalį šio buto, motyvuodamas tuo, kad atsakovė savo vardu jį privatizavo santuokos metu, o byloje dėl santuokos nutraukimo turtas tarp buvusių sutuoktinių nebuvo padalytas.
Atsakovė O. P. pareiškė priešieškinį, prašydama iškeldinti atsakovą iš ginčo buto, savo prašymą grįsdama tuo, kad ieškovo elgesys kelia pavojų jos ir vaikų fizinei bei psichinei sveikatai.
Byloje kilo ginčas dėl ieškovo teisių į santuokos metu atsakovės privatizuotą butą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2008 m. liepos 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino – nusprendė iškeldinti ieškovą iš atsakovei nuosavybės teise priklausančio buto. Teismas konstatavo, kad, prieš atsakovei 1998 m. privatizuojant ginčo butą, ieškovas savo vardu 1992 m. privatizavo kitą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo ar buto. Teismas padarė išvadą, kad bylos šalys abu butus įsigijo asmeninės nuosavybės teise, nepriklausomai nuo to, kieno vienkartinės valstybės išmokos buvo panaudotos privatizuojant butus. Nustatęs, kad ieškovas pažeidžia atsakovės, kaip ginčo buto savininkės, teises, sudaro neįmanomas sąlygas gyventi, teismas sprendė, kad CK 4.98 ir 6.611 straipsnių analogijos pagrindu jis iškeldintinas iš atsakovei nuosavybės teise priklausančio ginčo buto.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 29 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 29 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir papildomai nurodė, kad ieškovo ir atitinkamos valstybės institucijos teisiniai santykiai dėl ginčo buto privatizavimo neatsirado, nes ieškovas neatitiko įstatyme nustatytų sąlygų būti privatizavimo subjektu, taigi ir jo nuosavybės teisei į ginčo butą ar jo dalį atsirasti, be to, neginčijo buto privatizavimo sutarties ar jos dalies.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas J. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:
1. Šioje byloje nėra šalių ginčo su valstybe, todėl teismas kasatoriui nepagrįstai taikė Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir 4 straipsnio 4 dalį bei šių normų netaikė atsakovei, pažeisdamas CK 1.2 ir 1.5 straipsniuose įtvirtintus lygiateisiškumo ir teisingumo bei protingumo principus. Ginčas vyksta tarp buvusių sutuoktinių dėl santuokos metu įgyto, bet nepadalyto santuokinio turto. Šioje byloje teismai privalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 9 nuostata, kad sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas. Šalys santuokos metu privatizavo du butus, todėl įgijo į juos abu bendrosios jungtinės nuosavybės teisę. Kadangi ginčo butas nėra atsakovės asmeninė nuosavybė, tai apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 4.98 straipsnį.
2. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumento, kad Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis taikyta nepagrįstai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė O. P. prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsakovė savo prašymą grindžia šiais argumentais:
Kasatorius neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą, nes neįvykdė Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, 12 straipsniuose nustatytų sąlygų: įstatyme nustatytu terminu nepareiškė noro privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas (jis nebuvo ginčo buto nuomininkas); nesudarė privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo dėl buto privatizavimo. Kadangi ginčo butas įgytas kaip kito buto priklausinys, jį perkant buvo reikalingas bendraturčių sutikimas, o kasatorius tokio sutikimo negavo. Be to, ginčo butą atsakovė privatizavo už savo asmenines lėšas. Kasatorius jau buvo privatizavęs butą savo vardu, o pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalį ši aplinkybė užkirto kelią privatizuoti dar vieną butą. Dėl išvardytų priežasčių kasatorius negalėjo būti tinkamas subjektas privatizuoti ginčo butą. SŠK 21 straipsnio 3 dalis ir Butų privatizavimo įstatymas konkuruoja atitinkamai kaip bendroji ir specialioji norma, todėl taikytina specialioji teisės norma.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasatorius siekia buto, įgyto nuosavybėn santuokos metu pagal Butų privatizavimo įstatymą, padalijimo. Kolegija sutinka su kasatoriaus argumentais, kad sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas. Tokia nuostata buvo įtvirtinta Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje. Ginčo santykių atsiradimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė ir sutuoktiniai turi lygias teises jį valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Sutuoktiniams, kitaip nei kitiems butų nuomininkams ir jų šeimos nariams, prieš buto privatizavimą nebuvo privaloma pasirašyti tarpusavio susitarimą dėl buto pirkimo (kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis, kas taps perkamo buto savininkas), ir tokio susitarimo nebuvimas negali būti traktuojamas kaip būtinos gyvenamųjų patalpų privatizavimo sąlygos nesilaikymas ir pagrindas nepripažinti sutuoktiniui, nenurodytam buto privatizavimo sutartyje, nuosavybės teisės į privatizuotą butą.
Tačiau kasatoriaus argumentai, kad, sprendžiant šioje byloje nagrinėjamą ginčą iš viso netaikytinas Butų privatizavimo įstatymas, neturi teisinio pagrindo. Atsakovė savo poziciją argumentuoja būtent tuo, kad kasatorius neturėjo teisės privatizuoti ginčo butą, nes prieš tai jau buvo privatizavęs kitą butą.
Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena iš valstybės socialinės-ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-192/2008). Tačiau kartu būtina pažymėti, kad Butų privatizavimo įstatymas asmenims, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, suteikė galimybę įsigyti privačion nuosavybėn lengvatine tvarka tik vieną gyvenamąją patalpą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis).
Teisė lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti valstybei priklausantį turtą turi būti įgyvendinama tik įstatymų nustatyta tvarka, o bent vienos iš būtinų sąlygų, nustatytų įstatyme, nebuvimas daro privatizavimą negalimą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatorius 1992 m. pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizavo butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pagrįstai pripažino, kad dėl šios priežasties jis negalėjo būti teisėtas buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo subjektas. Kaip ir pažymėta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kasatorius neturėjo subjektinės teisės lengvatinėmis sąlygomis, nustatytomis Butų privatizavimo įstatyme, pirkti dar vienas gyvenamąsias patalpas, todėl ši teisė negali būti ginama, o jos pagrindu reiškiami reikalavimai tenkinami.
Kasatorius taip pat nurodo, kad, taikant Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą draudimą nuomininkui ir jo šeimos nariams, įgijusiems nuosavybės teisę į nupirktą butą, pagal šį įstatymą privatizuoti kitą gyvenamąjį namą, butą, tik jam ir netaikant atsakovei, pažeidžiami CK 1.2 ir 1.5 straipsniuose įtvirtinti lygiateisiškumo ir teisingumo bei protingumo principai. Iš tiesų, draudimas įsigyti kitą butą lengvatinėmis sąlygomis taikomas ne tik buto nuomininkui, bet ir jo šeimos nariams. Tiek butas, esantis (duomenys neskelbtini), tiek ir esantis (duomenys neskelbtini), kaip matyti iš byloje esančių duomenų, privatizuoti šalims esant santuokoje. Apeliacinės instancijos teismas dėl atsakovės teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą nepasisakė, nurodęs, kad ši teisė byloje nėra ginčijama. Tačiau esant tokiai faktinei situacijai svarstytina, ar nėra pagrindo revizuoti atsakovės teisę privatizuoti dar vieną butą ir, esant atitinkamoms išvadoms, pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo sutartį niekine. Niekinio sandorio faktą ir teisines pasekmes teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), todėl teismo nesaisto ieškinio ir priešieškinio reikalavimų apimtis. Tačiau sprendžiant dėl niekinio sandorio fakto konstatavimo ir iš to kylančių pasekmių į procesą būtina įtraukti visas sandorio šalis, nes jos turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Nagrinėjamu atveju viena iš sandorio šalių – Vilniaus miesto savivaldybė – nagrinėjant bylą nedalyvavo. Dėl šios priežasties kasacinės instancijos teismas negali pats spręsti dėl galimybės taikyti CK 1.78 straipsnį. Naujų dalyvaujančių asmenų įtraukimas į bylą negalimas ir apeliacinės instancijos teisme, nes taip jie negalėtų visa apimtimi pasinaudoti teisėmis, nustatytomis CPK 42 straipsnyje. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintini ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis). Kadangi priešieškinio reikalavimų sprendimas priklauso nuo ieškinio išsprendimo, bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalys dėl priešieškinio taip pat naikintinos ir perduotinos spręsti iš naujo.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įstatyme tiesiogiai nurodoma, jog, konstatavus niekinio sandorio faktą, taikomos restitucijos taisyklės, nustatytos CK šeštosios knygos normose (CK 1.80 straipsnio 3 dalis). Taikant restituciją įprastai šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo, tačiau bendrosios restitucijos taisyklės nustato teismui teisę išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą ir netgi iš viso jos netaikyti, jeigu pagal susiklosčiusią teisinę situaciją niekinio sandorio konstatavimo metu šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 6.145, 6.146 straipsniai). Dėl to tokiu atveju, jei pirmosios instancijos teismas konstatuotų niekinio sandorio faktą, spręsdamas dėl jo padarinių turėtų atsižvelgti į visas butų privatizavimo sandorių sudarymo aplinkybes, nepilnamečių vaikų interesų apsaugą, nagrinėjamų santykių socialinę svarbą, kitas reikšmingas aplinkybes ir atitinkamai parinkti restitucijos būdą arba, nustačius išskirtines aplinkybes, jos netaikyti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 29 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.