- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-09-28
- Bylos Nr.
- e2-1946-639/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-00408-2021-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Saulius Zajarskas
- Atsakovas
- L. G., AB "(duomenys neskelbtini)"
- Ieškovas
- A. G.
- Trečiasis asmuo
- (duomenys neskelbtini)
- Kategorijos
teismo posėdyje, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovams L. G. ir AB "(duomenys neskelbtini)", trečiajam asmeniui (duomenys neskelbtini), dėl vartojimo kredito sutarties pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pakeisti tarp „(duomenys neskelbtini)“ AB ir ieškovo A. G. bei atsakovo L. G. 2010 m. sausio 14 d. sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2.2, 4.1, 12.1, 12.2 punktus, numatančius, jog kredito gavėjai solidariai įsipareigoja visą banko suteiktą kreditą grąžinti bankui, nustatant, jog A. G., pagal kredito sutartį atsako ne solidariai, bet subsidiariai.
2. Nurodė, kad jo tuometinis bendradarbis atsakovas L. G. paprašė ieškovo, jog kartu su juo jis (ieškovas) pasirašytų vartojimo kredito sutartį. Žadėjo, jog kreditą bankui jis (L. G.) dengs vienas asmeniškai ir jokių įsipareigojimų ar rūpesčių dėl to ieškovas neturės. Ieškovas pasirašydamas sutartį suprato, jog bus kaip garantas, jeigu kolega nevykdys prievolės, tačiau nesuprato, jog bus solidariai atsakingas ir kreditorius galės nukreipti visą savo reikalavimą į jį.
3. Taigi pasitikint L. G., 2010 m. sausio 14 d. su atsakovu AB „(duomenys neskelbtini)“, ieškovas ir L. G. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) automobilio pirkimui.
4. Kreditas 15095,73 Eur sumai buvo pervestas į L. G. banko sąskaitą nurodytą sutartyje. Jokių piniginių lėšų ieškovas asmeniškai negavo.
5. 2017 m. sausio 13 d. „(duomenys neskelbtini)“ AB reikalavimo perleidimo sutartimi perleido kreditorinio reikalavimo teises į ieškovo A. G. ir L. G. įsiskolinimą „(duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
6. 2020 m. rugsėjo 29 d. tretysis asmuo kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo solidariai iš ieškovo ir L. G. pagal vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).
7. Gavęs ieškinį ieškovas suprato, kad pasirašant 2010 m. sausio 14 d. vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suklysta (buvo suklaidintas L. G.), t.y. sutarties 2.2, 4.1, 12.1, 12.2 punktuose buvo numatyta, jog kredito gavėjai solidariai įsipareigoja visą banko suteiktą kreditą grąžinti bankui, o A. G. visada manė, kad pagal kredito sutartį atsako subsidiariai. Ieškovas yra rusakalbis, be to, neturi teisinio išsilavinimo. Sutarties pirmame lape grafoje „Specialiosios sąlygos“ nurodyta, kad ne kredito gavėjai (daugiskaitoje), bet „Kredito gavėjas įsipareigoja <...>“. Šios aplinkybės turėjo įtakos ieškovo suklydimui. Be to, terminai - solidariai“ ir „subsidiariai" ieškovui nebuvo suprantami. Jų turinį suprato tik iš klaidinančio L. G. paaiškinimo, t.y. jog atsakingas už kredito grąžinimą visų pirma bus L. G., o tik tuo atveju, jei L. G. neturės galimybės atsiskaityti, atsakys ieškovas. Paskolos suma nebuvo didelė, todėl ieškovas tuo metu nematė rizikos, kad L. G. nevykdys kredito sutarties. Jei ieškovas būtų žinojęs, kad sutarties 4.1 punkto formuluotė leis išieškoti iš ieškovo net nelaukiant, kol atsiskaitys jo buvęs kolega, tokiai punkto formuluotei nebūtų pritaręs ir susitarimo iš vis nebūtų sudaręs. CK 1.90 straipsnis numato, kad „iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį“.
Šalies argumentai
8. Ieškovas teigė, kad šiuo atveju piniginių lėšų pagal sudarytą kredito sutartį ieškovas negavo, kreditas suteiktas jam nebuvo. L. G., kuris gavo pinigines lėšas, jas panaudojo savo šeimos poreikiams tenkinti. Ieškovas dėl suklydimo manė, jog jis atsakys tik kaip garantas, t.y. subsidiariai. Ieškovas nukentėjo nuo L. G., kadangi juo pasitikėjo ir tikėjo, jog jis kreditą padengs asmeniškai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovas pagrįstai mano, jog kredito sutarties 2.2, 4.1, 12.1, 12.2 punktai, kurie numato, kad kredito gavėjai solidariai įsipareigoja visą banko suteiktą kreditą grąžinti bankui dalimis iki Sutartyje nurodyto Kredito grąžinimo termino, turėtų būti pakeisti nustatant, jog ieškovas, A. G., pagal kredito sutartį atsako subsidiariai.
9. Į teismo posėdį ieškovas ir jo atstovas neatvyko apie posėdžio vietą ir laiką pranešta. Ieškovo atstovas pateikė prašymą, dėl vartojimo kredito sutarties ieškovo atžvilgiu pripažinimo negaliojančia ex officio ir restitucija taikymo. Prašyme nurodė, kad teismo pareiga būti aktyviam ir vertinti sąlygų sąžiningumą savo iniciatyva. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę. Sąlygų nesąžiningumas ex officio turi būti vertinamas bet kurioje proceso stadijoje. ESTT ne vienoje byloje yra išaiškinęs, kad nacionaliniai teismai turi pareigą savo iniciatyva (ex officio) vertinti nesąžiningas sutarčių sąlygas nepriklausomai nuo to, ar vartotojas reiškia tokį reikalavimą. Taip pat nurodė, kad ESTT taip pat yra nurodęs, kad nacionalinis teismas privalo ex officio įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, kai tik jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, prašė teismą savo iniciatyva (ex officio) vertinti nesąžiningas sutarčių sąlygas, konkrečiai – ieškovo kaip solidaraus skolininko teisinės padėties sukūrimą. Atsižvelgiant į byloje nustatytą ieškovo faktinį vaidmenį vartojimo kredito sutarties sudaryme ir vykdyme, mano, kad ieškovas nesąžiningai buvo „paverstas“ solidariu skolininku išimtinai atsakovo naudai ir interesais, t.y. nesąžiningai.
10. Pareiškė, kad vartotojas (ieškovas) nesiekia išsaugoti sutarties su nesąžininga sąlyga ir neprieštarauja, kad ši vartojimo kredito sutartis jo atžvilgiu ex officio būtų pripažinta negaliojančia ir taikoma restitucija (ieškovui priteisiama jo sumokėta bankui suma).
11. Nurodė, nesąžiningų sąlygų teisinės pasekmės yra nustatytos Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalyje: Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju, taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų. Šią direktyvos nuostatą įgyvendina ir nesąžiningų sąlygų teisines pasekmes reguliuoja CK 6.2284 straipsnio 8 dalis, kuri įtvirtina, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.
12. Pagal šią direktyvą nedraudžiama valstybei narei, laikantis Sąjungos teisės, numatyti, kad visa prekybininko ar tiekėjo su vartotoju sudaryta sutartis, kurioje numatytos viena ar kelios nesąžiningos sąlygos, yra niekinė, jei paaiškėja, kad tai užtikrina geresnę vartotojo apsaugą. ESTT yra nurodęs tam tikrus atvejus, kai yra aišku, kad sutartis negalės galioti – tai yra toks atvejis, kai pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančios sąlygos neskaidrumas lemia jos nesąžiningumą. Tokiu atveju sutarties išsaugojimas teisiškai neįmanomas. Tuo atveju, jei, atsižvelgiant į nacionalinės teisės normas, pripažinus sutarties sąlygą nesąžininga, sutartis negalės išlikti, visa sutartis turės būti pripažinta negaliojančia ir taikoma restitucija. Kita vertus, ESTT taip pat yra nurodęs, kad sąlygą pripažinęs nesąžininga teismas jos netaiko, nebent pats vartotojas tam prieštarauja.
Atsiliepimas
13. Atsakovės AB (duomenys neskelbtini) atstovas pateikė atsiliepimą į ieškinį kuriame prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Atsiliepime nurodė, kad ieškovo teikiami paaiškinimai dėl suklydimo yra prieštaringi ir daugiau panašūs į siekį surasti bent kokius, turinčius panašumą į suklydimą argumentus, remiantis kuriais būtų galima kreiptis į teismą dėl kredito sutarties pakeitimo. Tokie ieškovo ketinimai turėtų būti vertinami kritiškai bei kaip siekis vilkinti laiką ir vengti vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Pažymėjo, kad CK 1.90 straipsnio 2 dalis nurodo, kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu, tuo tarpu ieškovas nurodo, kad apie tai, kad jis suklydo jam tapo žinoma tik dabar, t.y. gavus ieškinį. Mano, kad esant tokioms aplinkybėms ieškovo veiksmai negali būti traktuojami kaip suklydimas. Kita labai svarbi aplinkybė yra tai, kad A. G. žinojo ir/ar suprato, kad be jo sutikimo (kaip nurodoma ieškinyje „pagalbos“) L. G. negalėjo gauti kredito. Todėl visiškai akivaizdu, kad tarp ieškovo ir L. G. buvo susitarimas (atlygintinis ar ne, nežinoma) dėl bendro kredito ėmimo, o ta aplinkybė, jog kredito grąžinimo įmokas vykdė tik L. G., niekaip negali panaikinti bendros prievolės ir solidarios atsakomybės fakto. Taip pat pažymėjo tai, kad ieškovo išsilavinimas yra aukštesnysis, todėl jis negalėjo nesuprasti, kas yra parašyta kredito sutartyje, juolab, kai kredito sutartyje yra visi išaiškinimai, nurodantys, kas yra kredito gavėjai, kredito gavėjas, kokia jų atsakomybė prieš kreditorių ir svarbiausiai sutarties 2.2. punkte yra solidarios atsakomybės prasmės išaiškinimas. Be to, labai keista ir nesuprantama ieškovo logika, kai yra nurodoma, kad „A. G. visada manė, kad pagal kredito sutartį atsako subsidiariai“ ir tuo pačiu nurodoma, kad „terminai - „solidariai“ ir „subsidiariai“ ieškovui nebuvo suprantami“. Be to pažymėjo, kad ieškovas, kaip bendraskolis turėjo vieną kredito sutarties egzempliorių (sprendžiant iš ieškinio priedų, ieškovas kredito sutartį turėjo) ir nuo 2010 metų bet kada galėjo pasikonsultuoti su teisininku dėl jį dominančių sąlygų ar prisiimtų įsipareigojimų.
14. Taip pat pažymėjo, kad bankas perleido reikalavimo teisę į L. G. ir A. G. trečiajam asmeniui (duomenys neskelbtini), todėl šiai dienai bankas neturi reikalavimo teisės į skolininkus, todėl mano, kad, neturėdami reikalavimo teisės į skolininkus, negali tinkamai ir visapusiškai pasisakyti dėl pateikto reikalavimo. Mano, kad ieškovas netinkamai pasirinko atsakovą.
15. Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė ieškinį atmesti.
16. Atsakovas L. G. ieškinį palaikė. Paaiškino, kad paskolą gavo ir pinigus išnaudojo savo poreikiams. Paprašė A. G. pasirašyti paskolos sutartyje, kadangi to reikalavo bankas.
17. Tretysis asmuo (duomenys neskelbtini) pateikė atsiliepimą kuriame prašė pakeisti pradinį atsakovą (duomenys neskelbtini) AB tinkamu atsakovu (duomenys neskelbtini) ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2017 m. sausio 13 d. „(duomenys neskelbtini)“ AB reikalavimo perleidimo sutartimi perleido kreditorinio reikalavimo teises į ieškovo A. G. ir L. G. įsiskolinimą „(duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog reikalavimo teisė į ieškovo skolinį įsipareigojimą priklauso ne atsakovui „(duomenys neskelbtini)“ AB, o trečiajam asmeniui (duomenys neskelbtini), todėl ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. (duomenys neskelbtini) vertinimu, esant tokiai situacijai bei sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 45 straipsnio nuostatomis, byloje atsirado pagrindas spręsti klausimą dėl netinkamos šalies (atsakovo) pakeitimo tinkama. Pagal CPK 45 straipsnio, reglamentuojančio netinkamos šalies pakeitimą tinkama, 1 dalį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį atsakovą tinkamu atsakovu.
18. Atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovo gyvenamosios vietos adresu, nurodytu sutartyje, buvo siunčiamos pretenzijos dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, kuriose buvo nurodomos įsipareigojimų nevykdymo pasekmės, pradelsta mokėtina įsipareigojimo suma, bei kita informacija. Akivaizdu, jog bet kuris vidutiniškai apdairus, protingas bei turintis elementarios gyvenimiškos patirties asmuo, gavęs iš banko pretenzijas dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo bei nesutikdamas su pretenzijų turinyje nurodyta informacija, nedelsiant kreiptųsi į kreditorių, pateikdamas prieštaravimus arba imtųsi kitų veiksmų, ginti savo neva pažeistas teises. Tačiau šiuo atveju tai padaryta nebuvo.
Atsiliepimas
19. Teismo posėdyje trečiojo asmens atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
20. Byloje šalių atstovų paaiškinimais, rašytiniais dokumentais nustatyta, kad AB „(duomenys neskelbtini)“, 2010 m. sausio 14 d. su ieškovu A. G. ir šios bylos atsakovu L. G. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) automobilio pirkimui.
21. Sutarties 2.2, 4.1, 12.1, 12.2 punktuose numatyta, jog kredito gavėjai solidariai įsipareigoja visą banko suteiktą kreditą grąžinti bankui.
22. Ieškovas ginčija savo solidarią prievolę tuo pagrindu, kad ją sudarė suklaidintas L. G.. Jis (ieškovas) žinojo, jog be jo sutikimo L. G. negali gauti kredito, o jam (ieškovui) kredito nereikėjo. Taigi prašo teismo pakeisti solidarią jo atsakomybę kreditoriui pagal kredito sutartį į subsidiarią.
23. Teismas pažymi, kad sudarydami sandorius asmenys siekia tam tikro teisinio rezultato: sukurti naujas, pakeisti ar panaikinti turimas civilines teises ir pareigas. Laisva asmenų valia ir sutikimas su visomis konkretaus sandorio sąlygomis yra esminė kiekvieno sandorio galiojimo prielaida.
24. Valstybė įstatymais ir kitais teisės aktais stengiasi užtikrinti sandorių bei tarp sandorio šalių susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, ji taip pat privalo nustatyti sąlygas, kuriomis šalis, sandoriu neišreiškusi tikrosios savo valios ar išreiškusi ją klaidingai, įgyja teisę visiškai ar iš dalies atsisakyti ir paties sandorio, ir iš jo kylančių teisių bei pareigų. Tarp tokių sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindų kaip apgaulė, prievarta, asmens neveiksnumas, įgaliojimų viršijimas bei kitų yra ir vienos ar abiejų sandorio šalių suklydimas. Teismui reikia rasti balansą tarp dviejų principų: t.y. principo, jog „sandoris yra saugotina vertybė, todėl jei yra galimybė išsaugoti sandorį – jis turėtų būti paliekamas galioti“, ir principo, jog „teisėti sandorio šalies (-ių) lūkesčiai turėtų būti ginami įstatymo“.
25. Ieškovas nurodė, kad ji suklaidino atsakovas L. G. ir jis manė, kad pagal su banku sudarytą jo atsakomybė bus subsidiari, o ne solidari, t.y. jis bus L. G. garantas.
26. Garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garanto atsakomybė yra subsidiari (CK 6.90 straipsnio 1 dalis). Taigi garanto atsakomybė yra subsidiari, t.y. papildoma, todėl kreditorius pirmiausia iš skolininko turi pareikalauti įvykdyti prievolę ir, tik šiam atsisakius ją įvykdyti ar neįvykdžius per nustatytą terminą gali reikalauti šito iš garanto ( CK 6.245 straipsnio 5-6 d. ). Papildomo skolininko pareiga atsakyti atsiranda tik kai pagrindinis skolininkas atsisako įvykdyti savo prievolę ar jos neįvykdo per nustatytą terminą. Tokiais atvejais kreditorius pirmiausiai privalo pareikšti reikalavimą pagrindiniam skolininkui. Tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju turima omenyje reikalavimo pareiškimas ne teismo tvarka, o asmeniškai pačiam skolininkui. Jeigu šis atsisako atlyginti nuostolius ar sumokėti netesybas arba šito nepadaro per sutarties ar įstatymo nustatytą terminą, kreditorius gali reikšti reikalavimą subsidiariam skolininkui.
27. Sutartyje sutarta, kad galutinis kredito grąžinimo terminas yra 2015 m. sausio 12 d. ir nustatyta, kad nurodytu terminu kreditas nebuvo grąžintas. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, t.y. civilinės bylos Nr. e2-560-323/2021 matyti, kad reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu įgijęs asmuo (duomenys neskelbtini), 2018-03-23 d. pareiškė L. G. pretenziją reikalaudamas iki 2018-03-30 d. sumokėti visą nurodytą 17518,53 Eur asmuo (duomenys neskelbtini) sąskaitą. Tačiau tai nebuvo padaryta. Todėl ieškovas (duomenys neskelbtini) minėtoje byloje pareiškė reikalavimą paskolos sumą priteisti iš L. G. ir A. G. (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
28. Taigi, ieškovas teigė, jog atsakovas iš L. G. jį suklaidino, nes jis manė jog jo atsakomybė bus subsidiari, o ne solidari. Tačiau įvertinus šio sprendimo 26 punkte nurodytus CK 6.245 straipsnio 5-6 d. nuostatas, konstatuotina, kad A. G. teisinei atsakomybei nėra jokio esminio skirtumo, ar jis bus solidarus skolininkas ar jo atsakomybė bus subsidiari, kadangi pagrindiniam skolininkui per nustatytą terminą neįvykdžius kreditoriaus reikalavimo, kreditorius gali reikšti reikalavimą ir subsidiariam skolininkui. Todėl pagrindo naikinti (keisti) sandorį nėra.
29. Teismas taip pat pažymi, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).
30. Civilinis procesas, be kita ko, grindžiamas ginčo šalių rungimosi principu, kurio esmė yra ta, kad būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo, renkant įrodymus. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai).
31. Nagrinėjamu atveju ieškovas iš esmės nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių jog jis L. G. buvo suklaidintas, tuo pagrindu ieškinys atmestinas kaip neįrodytas (CPK 12, 178, 185 straipsniai).
32. Taip pat nustatyta, kad 2017 m. sausio 13 d. „(duomenys neskelbtini)“ AB reikalavimo perleidimo sutartimi perleido kreditorinio reikalavimo teises į ieškovo A. G. ir L. G. įsiskolinimą „(duomenys neskelbtini). Todėl bankas neturi reikalavimo teisės į skolininkus. Ieškovas turėjo pakeisti atsakovą „(duomenys neskelbtini)“ AB į atsakovą (duomenys neskelbtini). Teismas pasiūlė tai padaryti ieškovui, tačiau ieškovas to nepadarė, taigi ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui „(duomenys neskelbtini)“ AB, o tai savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (CPK 45 straipsnis).
33. Neatvykęs į teismo posėdį ieškovo atstovas pateikė prašymą dėl vartojimo kredito sutarties ieškovo atžvilgiu pripažinimo negaliojančia ex officio ir restitucija taikymo. Teismas pažymi, kad ieškovas savo ieškinį grindė tuo, kad jis (ieškovas A.G.) buvo suklaidintas L. G. Tačiau šiame abiejų paminėtų asmenų santykyje vartojimo teisės nuostatos netaikomas, t.y. ieškovas nėra vartotojas L. G. atžvilgiu. Todėl ieškovo atstovo visiškai deklaratyvus prašymas, pripažinti paskolos sutartį negaliojančia ex officio nenagrinėtinas.
34. Dėl išdėstytų motyvų ieškovo ieškinys atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškinys atmestas ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovai ir tretysis asmuo duomenų apie bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 269, 270, 274, 279 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.