Kauno apygardos teismo nutartis

2017-12-21 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-764-348/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-12-21
Bylos Nr.
1A-764-348/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-31164-2017-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė, Viktoras Preikšas
Kaltinamasis
I. B.
Kategorijos

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-764-348/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31164-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1(S)Kauno apygardos teismas
NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 21 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko,

sekretoriaujant Vidai Butiškienei,dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei,išteisintajam I. B., jo gynėjui advokatui Gintarui Platūkiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. B. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintas kaltinant tuo, kad jis 2017 m. birželio 22 d. apie 12.35 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su motinas Rasa M. B., bandydamas atimti iš jos kilimą, sugriebė už rankų žastų ir stipriai juos suspaudęs stūmė, tuo padarydamas nukentėjusiajai R. M. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva abiejuose žastuose. Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 13 d. nuosprendyje konstatavo, kad kaltinimas iš esmes buvo grindžiamas nukentėjusiosios parodymais, o teismo posėdžio metu nukentėjusioji paneigė, kad kaltinamasis jos atžvilgiu tyčia naudojo fizinį smurtą, bei nesat kitiems objektyviems įrodymams, patvirtinantiems kaltinamojo kaltę, kaltinamasis I. B. išteisintinas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2017 m. rugsėjo 13 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo I. B. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir nuteisti jį 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi paskirtą bausmę subendrinti su 2017 m. gegužės 22 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme ir paskirti galutinę bausmę – laisvės apribojimą 1 metams, uždraudžiant prisiartinti prie nukentėjusiojo asmens bei įpareigojant dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, ir be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2017 m. birželio 22 d. 13.06 val. iki 2017 m. birželio 23 d. 11.45 val. Skunde nurodo, kad apylinkės teismas nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, neteisingai įvertindamas nukentėjusiosios R. M. B. parodymus bei nevertindamas nukentėjusiosios parodymų patvirtinančių kitų duomenų, bei nenustatydamas svarbių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas dėl įrodymų vertinimo.Apeliantės įsitikinimu nukentėjusioji R. M. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė nuoseklius parodymus apie 2017 m. birželio 22 d. įvykį, kurio metu ji buvo sužalota. Nukentėjusioji parodė, kad I. B. norėjo iš jos atimti kilimą, sugriebė už rankų, be to, ją stūmė, ko pasekoje nugara trenkėsi į durų staktą ir susitrenkė nugarą bei pajuto fizinį skausmą. Tai, kad nukentėjusios buvo sužalota, patvirtina ir specialisto išvada. Taip pat liudytojų M. J. S. ir R. L. parodymai patvirtina, kad jie iš karto po įvykio ant nukentėjusiosios rankų matė kraujosruvas.Skundo autorės nuomone tai, kad kaltinamasis I. B. veikė tiesiogine tyčia matyti iš to, kad savo motinai fizinį skausmą sukėlė paties sukelto konflikto metu, smurtiniai veiksmai pasireiškė stipriu rankų suspaudimu ir nukentėjusiosios stūmimu. Kaltinamasis buvo neigiamai nusiteikęs prieš savo šeimos narę, ir tai rodo, kad smurtaudamas suvokė, kad jo elgesys veikos padarymo metu yra pavojingas. Taip pat suprato ir numatė dėl to galinčius kilti padarinius, norėjo taip veikti ir numatomų padarinių aktyviais veiksmais siekė. Taip pat apeliantė nurodo, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nevertino, kad 2017 m. gegužės 22 d. I. B. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tai yra dėl smurto prieš savo motiną, kas patvirtina, kad smurtą prieš savo artimą šeimos narį vartoja ne pirmą kartą. Kaltinamojo I. B. parodymai neatitinka kitų byloje surinktų įrodymų, todėl jie turi būti vertinami kaip jo gynybinės versija. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis I. B. ir jo gynėjas advokatas G. Platūkis prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus, daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nuosprendis dėl I. B. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo apelianto skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, kodėl mano, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir šių išvadų prokurorės skundo argumentai nepaneigia.Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad prokurorė ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl atlikto įrodymų vertinimo. Tačiau pažymima, kad teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltė bei kitos svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patikrinus ir įvertinus I. B. kaltinančius bei teisinančius bylos duomenis, nepavykus nustatyti jo kaltumo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, buvo padarytos motyvuotos išvados, kad kaltinime išdėstytos aplinkybės, jog I. B. tyčia sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui, neįrodytos.Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių. Pagal BK 140 straipsnį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už tokią veiką, padarytą artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, smurtavimo atvejais turi būti padarinys: sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba nežymus sveikatos sutrikdymas.Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pripažįstant asmenį kaltu nepakanka tik formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas. Pažymima, kad BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu žmogaus kūnui, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių norėjo arba sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnis). Fizinis skausmas dažniausiai sukeliamas veikiant tiesiogine tyčia, nes kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas, to ir siekia (nori), arba šis veikos padarinys yra neišvengiamas. Baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatyta, kad 2017 m. birželio 22 d. apie 12.35 val., tarp išteisintojo I. B. ir nukentėjusiosios R. M. B. kilo konfliktas dėl to, jog I. B. ketino į lauką išnešti kilimą. Tiek nukentėjusiosios R. M. B., tiek ir liudytojos M. J. S. parodymais nustatyta, kad tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo buvo susistumdymas, nes I. B. nešant kilimą, R. M. B. įsikibusi į kilimą tempdama į save norėjo jį atimti. Priešingai nei nurodo prokurorė, byloje nėra duomenų, kad I. B. siekė sukelti konfliktą. Bylos duomenys rodo, kad I. B. nešant kilimą pati nukentėjusioji jį griebė, ketino iš I. B. jį atimti, todėl ir kilo konfliktas. Nukentėjusioji R. M. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tyčia jai sūnus smūgių nesudavė, galėjo susižaloti susistumdymo su juo metu. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji R. M. B. apie sužalojimų atsiradimo aplinkybes aiškino kiek kitaip, t. y., kad bandant atimti kilimą sūnus ją pastūmė, dėl to atsitrenkė į staktą nugara ir pajuto skausmą, bei, kad sūnus, norėdamas atimti kilimą, jai sužnybė ranką. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs nukentėjusiosios R. M. B. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu, sprendžia, jog visgi nenustatyta, kad I. B. tyčia siekė sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą, byloje nėra objektyvių duomenų, kad jis mušė nukentėjusiąją ar kitaip smurtavo, tai yra darė tiesioginį poveikį jos kūnui, siekdamas sukelti fizinį skausmą. Vien tai, kad specialisto išvadoje yra konstatuoti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai neduoda pagrindo išvadai, jog jie buvo padaryti tyčia. Kaip jau buvo minėta, iš bylos medžiagos matyti, kad tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo įvyko konfliktas dėl kilimo išnešimo, ko pasėkoje įvyko susistumdymas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, I. B. atliktų veiksmų pobūdis, įvertinus nustatytas konflikto aplinkybes, rodo, kad kaltinamojo veiksmai susidariusioje situacijoje reaguojant į nukentėjusiosios veiksmus, t. y. įsikibimą į kilimą ir siekimą jį bet kokiais būdais atimti, buvo adekvati reakcija į susidariusią situaciją, nes kiekviena pusė siekė išsaugoti kilimą. Nustatytos aplinkybės rodo, kad I. B. tyčia nebuvo nukreipta smurtauti prieš šeimos narį. Kolegijos nuomone, prokurorės nurodytas argumentas, kad I. B. jau buvo baustas už smurtavimą, niekaip neįtakoja nusikalstamos veikos požymių buvimą ar nebuvimą jo veikoje. Tai gali būti vertinama kaip charakterizuojanti asmenį aplinkybė, turinti reikšmę bausmės dydžiui nustatyti.Teisėjų kolegija sprendžia, kad apkaltinamasis nuosprendis, kokį šiuo atveju prašo priimti prokurorė, negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-110/2013, 2K–540/2013). Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nešališkai ištyrė I. B. tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus ir pagrįstai visas kilusias abejones vertino kaltinamojo naudai bei jį išteisino, nustačius, jog I. B. nepadarė veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti prokurorės apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Svetlana JurgaitienėViktoras PreikšasValdas Vitunskas