Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-05-02 · Administracinė byla Nr. A-554-146/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-05-02
Bylos Nr.
A-554-146/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01731-2015-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas
E. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno, Lietuvos valstybė, atsovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus,
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-554-146/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01731-2015-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 4, 54), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laisvės atėmimo bausmės atlikimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2008 m. balandžio 15 d. iki 2009 m. rugpjūčio mėnesio buvo laikomas Kauno TI kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Dėl per mažo kamerų ploto pareiškėjas negalėjo judėti, turėjo sėdėti arba gulėti. Stalas kameroje buvo per mažas, kad prie jo galėtų susėsti visi ten gyvenę asmenys. Pasivaikščioti į lauką pareiškėjas buvo išvedamas tik vieną valandą per dieną, pažeidžiant tarptautinės teisės aktus. Dėl tokių sąlygų tarp nuteistųjų kildavo pykčiai, barniai ir nesutarimai. E. R. buvo laikomas kamerose su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko. Pirtyje buvo įrengtas per mažas kiekis dušų, todėl keli asmenys turėjo praustis po vienu dušu. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelį dvasinį ir fizinį skausmą, nežmoniškas kančias, menkinimą, nepilnavertiškumą, stresą, garbės ir orumo pažeminimą, t. y. neturtinę žalą, kurią vertina 50 000 Eur. Jis pažymėjo, jog nesutinka su atsakovo atstovo prašymu skundo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą, nes vis dar atlieka tą pačią bausmę, be to, byloms dėl žalos atlyginimo senaties terminas negali būti taikomas.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 8–12).

Atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį. Paaiškino, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2008 m. balandžio 17 d. iki 2009 m. gegužės 12 d. Pripažino, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas netinkamomis, mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto, sąlygomis, tačiau tai lėmė objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Kauno TI pareiškėjui buvo suteikta lova, išduota patalynė. Kiekvieną dieną jam buvo duodamas karšto maisto davinys, suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore, kartą per savaitę maudytis duše, lankytis koplytėlėje, bibliotekoje, skaitykloje, sporto kiemeliuose, teniso kambaryje, kas iš dalies kompensavo per mažos kameros sukeliamus nepatogumus. Pasak atsakovo atstovo, už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi nuteistieji bei suimtieji, tam jie aprūpinami reikiamu inventoriumi. Kamerų deratizacija ir dezinsekcija vykdomos Kauno profilaktinės dezinfekcijos stoties su Kauno TI sudarytos sutarties pagrindu. Kameros vėdinamos natūraliu būdu – per langus. Kamerose, kuriose langai neatsidaro, įrengta įpučiamoji– ištraukiamoji ventiliacijos sistema. Pareiškėjas, atvykęs į Kauno TI, nurodė, kad yra rūkantis, todėl jo teiginys, kad kaip nerūkantis asmuo buvo laikomas su rūkančiais, yra nepagrįstas. Kauno TI nuomone, pareiškėjas neįrodė būtinų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti – priežastinio ryšio tarp jo laikymo sąlygų Kauno TI ir padarytos žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjo E. R. skundą atmetė (b. l. 63–65).

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad nors skunde pareiškėjas prašė priteisti Kauno TI veiksmais jam padarytą neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 15 d. iki 2009 m. rugpjūčio mėnesio, tačiau į bylą atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas per laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 17 d. iki 2009 m. gegužės 12 d., šie duomenys jokiais kitais objektyviais įrodymais nepaneigti, jų teisingumo pareiškėjas skunde į atsiliepimą neginčijo.

Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl tokio pobūdžio byloms netaikytino ieškinio senaties instituto, laikyti nepagrįstais.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 17 d. iki 2009 m. gegužės 12 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, sprendė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Kauno TI pradžios. Skunde pareiškėjas nurodė, jog dėl savo pažeistų teisių jis jautė tarpusavio įtampą su kitais asmenimis, dvasinį ir fizinį skausmą, nežmoniškas kančias, menkinimą, nepilnavertiškumą, stresą, garbės ir orumo pažeminimą. Jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai, kad pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į Kauno TI administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Kauno TI administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2008 m. balandžio 17 d. iki 2009 m. gegužės 12 d. ) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 2 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį.

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009).

Atsiliepimas

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, gavęs atsiliepimą į skundą (kuriame prašoma taikyti sutrumpintą ieškinio senatį), neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Todėl konkrečiu atveju nėra pagrindo ex officio (lot. savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintas, pareiškėjo reikalavimui taikytas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį atmestas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

III.

Pareiškėjas E. R. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimu ir prašo priimti teisingą sprendimą.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 2 ir 3 straipsnius tokioms bylos negali būti taikomi jokie apribojimai. Pažymi, jog šiuo metu atlieka tą pačią teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), galiojusio iki 2016 m liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 2 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas laikymo Kauno TI sąlygas nuo 2008 m. balandžio 15 d. iki 2009 m. rugpjūčio mėnesio. Teigė, kad jis buvo laikomas perpildytose, higienos normų neatitinkančiose kamerose, kas prilygo kankinimui.

Atsakovo atstovas pateikė į bylą įrodymus, kad pareiškėjo buvimo Kauno TI laikotarpis yra nuo 2008 m. balandžio 17 d. iki 2009 m. gegužės 12 d. ir tuo metu jis turėjo suimtojo statusą. Nustatyta, kad teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atlieka Alytaus pataisos namuose.

Atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, įvertinęs šio prašymo pagrįstumą ir nenustatęs pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas neteisėtai taikė ieškinio senatį. Pasak apelianto, Konvencijos 2 ir 3 straipsniuose įtvirtintų teisių gynimui ieškinio senaties terminas nenumatytas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas Konvenciją ir jos 3 straipsnį nepagrįstai nurodo kaip teisės aktą, susijusį su pažeistos teisės gynimu nacionalinės valstybės teisme per nacionalinės valstybės įstatymų nustatytą terminą, nes Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų. Konvencijos paskirtis apibrėžta šio teisės akto 1 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad Aukštosios Susitariančiosios Šalys kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoja šios Konvencijos I skyriuje apibrėžtas teises bei laisves. EŽTT šiuo aspektu yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Scordino prieš Italiją).

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę ). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, ir pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Šių EŽTT išaiškinimų kontekste pažymėtina, kad šiam ginčui aktualioje nacionalinėje teisėje (CK 1.126 str.) yra nustatytos ieškinio senaties taikymo sąlygos, kurios užtikrina, kad nebūtų paneigiama ar ribojama asmens teisė kreiptis į teismą. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. CK 1.126 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Aptariamo straipsnio 3 dalis draudžia iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį. Be to, įstatymų leidėjas suteikė teismui teisę atnaujinti ieškinio senaties terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 str.) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. Nr. A146-134/2014, 2016 m. gruodžio 22 d. Nr. A-1979-146/2016 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Minėto straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas neturi teisės taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti ją tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Kauno TI, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo už jo laikymo šioje įstaigoje 2008–2009 m. laikotarpį kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 2 d., prašė taikyti ieškinio senatį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (pvz.: 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009 ir kt.). Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007). Kadangi įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis. Spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, teismas turi atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes; jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (pvz.: 2004 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543; 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2004; 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina ta diena, kada asmuo faktiškai suvokia (turi suvokti), kad atitinkamos jo teisės yra pažeidžiamos. Pagal teismų praktiką nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimą dieną atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad laikymo sąlygas atitinkamoje laisvės atėmimo įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje tos įstaigos patalpoje nuteistasis patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl laikymo sąlygų Kauno TI vientisu laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 17 d. iki 2009 m. gegužės 12 d. grindžiami tais pačiais neigiamais asmeniui veiksniais dėl nuolatinio gyvenamųjų patalpų perpildymo ir asmeninės erdvės trūkumo nulemtų nesutarimų su kitais daugiavietės kameros gyventojais, kurių ten esantis asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai daro įtaką jo fizinei ir psichinei savijautai. Pagal tokio pobūdžio vienarūšius nusiskundimus, kuriuos pareiškėjas nurodė 2015 m. rugsėjo 2 d. išsiųstame skunde ir kuriuos apibūdino kaip nežmoniškas laikymo sąlygas, jų neigiamo poveikio, jei minėtos sąlygos iš tiesų buvo, jis negalėjo nejausti kiekvieną dieną. Taigi reikalavimą dėl žalos atlyginimo už netinkamas laikymo Kauno TI sąlygas pareiškėjas nustatyta tvarka turėjo pareikšti per trejus metus, skaičiuojant nuo 2008 m. balandžio 17 d., tačiau teisminės gynybos jis kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 2 d., t. y. aiškiai praleidęs ieškinio senaties terminą.

Nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui E. R. nepateikė jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškinio senaties terminą jis praleido dėl svarbių priežasčių (b. l. 54, 71). Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo paaiškinimus, kad jo laikymo Kauno TI sąlygos buvo kankinančios, pažymėtina, kad to suvokimui nereikalingas teisinis ar koks kitoks specialus išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 str.) patiria subjektyviai per atitinkamus suvaržymus, jų sukeltą fizinį ir /ar emocinį skausmą. Faktas, kad pareiškėjas nuo 2008 m. yra laisvės atėmimo vietose (nė karto nebuvo išėjęs į laisvę), negali būti pripažintas pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas jo laikymo Kauno TI metu (2008 m. balandžio 17 d. – 2009 m. gegužės 12 d.), o vėliau atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose, buvo aktyvus ir atliko kokius nors veiksmus dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo (susirašinėjo su tam tikromis valstybės institucijomis, kreipėsi į Kauno TI ar Alytaus pataisos namų administraciją dėl informacijos suteikimo, prašė teisinės pagalbos, bet jos negavo, ir pan.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje nustatytas pareiškėjo elgesys neatitinka rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standartų, toks itin ilgas delsimas kreiptis į teismą nėra pateisintas objektyviomis priežastimis. Konkrečiu atveju bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ieškinio senaties termino eigos metu egzistavus aplinkybes, kliudžiusias pareiškėjui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusias nuo jo valios.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas vien tuo pagrindu. Taigi nustatęs sąlygas taikyti CK 1.131 straipsnio 1 dalį, teismas nenagrinėja ir nepasisako dėl skundo argumentų, kuriais grindžiamas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nenustatęs objektyvių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, dėl kurių šis terminas turėtų būti atnaujinamas, pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą vien šiuo pagrindu, t. y. nenagrinėdamas pareiškėjo argumentų, kuriais jis grindė reikalavimą dėl žalos, kildinamos iš laikymo Kauno TI netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai vertino faktinius bylos duomenis, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysRomanas Klišauskas