Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Dainiaus Rinkevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. B. ieškinį atsakovei T. B. dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžio sumažinimo, valstybės institucija išvadai duoti - Vilniaus m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Teismas, priimdamas sprendimą, padarė CPK 270 str. 4 d, 1-3 p. nuostatų pažeidimus. Priimdamas sprendimą teismas rėmėsi buities tyrimo akte nurodytomos aplinkybėmis apie sūnaus lankomus užsiėmimus, pomėgius, tačiau šios aplinkybės nėra pagrįstos jokiais rašytiniais įrodymais, faktinių duomenų apie tai, kiek sūnus lanko būrelių ir kiek išleidžia tam lėšų, pateikta nebuvo. Nėra suprantama, kaip 8 metų vaikais gali lankyti tiek būrelių. Teismas nevertino atsakovės pateiktos 2011-04-11 pažymos Nr. 3.15-29, patvirtinančios, jog sūnus lanko tik mokyklą ir popamokinės veiklos grupę iki 17 val. Teismas neatsižvelgė į tokias aplinkybės, kad ieškovas, kai jam leisdavo finansinės galimybės, užsienio keliones apmokėdavo papildomai, ką patvirtina byloje pateikti įrodymai. Atsakovė nepateikė įrodymų, jog sūnų atostogauti į užsienį ji veždavosi už išlaikymui skirtas lėšas. Ieškovas išlaikymo nevengia, atvirkščiai, kai leisdavo materialinė padėtis, davė daugiau, nei reikia vaiko poreikiams. Vaiko pomėgis keliauti yra natūralus, tačiau jo negalima laikyti pirmo būtinumo aplinkybe. Ieškovas nesutinka su teismo išvada, jog jo turtinė padėtis nuo 2011-02-22 iš esmės nėra pasikeitusi. Santuokos nutraukimo sutartimi atsakovei paliktas turtas įgytas iš ieškovo uždirbtų pinigų. Nutraukiant santuoką ieškovas negalėjo numatyti, jog jo turtinė padėtis pasikeis, tą nulėmė pasaulinė ekonominės krizė. Gauti darbą tokiomis pat sąlygomis, kaip santuokos nutraukimo metu, neįmanoma. Teismo prielaidos, jog ieškovo turtas bei turtinės teisės galėtų būti perduotos vaiko interesams užtikrinti, prieštarauja sąžiningumo ir protingumo principams. Teismas neatsižvelgė į tai, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), ieškovui yra perleistas su sąlyga išlaikyti motiną iki gyvos galvos ir be rentos davėjo sutikimo negali būti perleistas tretiesiems asmenims. ieškovas turi išlaikyti ne tik savo nepilnametį sūnų, bet taip pat ir savo mamą, turinčią antrą invalidumo grupę. Su tuo susijusių jo pateiktų įropdymų teismas nevertino ir pažeidė CPK 270 str. 4 d. 3 p.Teismas nevertino aplinkybės, jog priteisto išlaikymo dydis (2416,96 Lt), lyginant su minimaliu darbo užmokesčiu Lietuvoje, yra didelis. Taip pat teismas nevertino ir to, kad pati atsakovė yra darbingo amžiaus, dirbanti bei pati privalo prisidėti prie vaiko išlaikymo. Ieškovo teikiamas išlaikymas viršija atsakovės gaunamas mėnesinės pajamas, todėl yra pagrindas abejoti, jog visa išlaikymui skirta suma yra naudojama išimtinai vaiko poreikiams tenkinti. Ieškinyje buvo keliamas reikalavimas teikti atsakaitas apie išlaikymui skirtų pinigų naudojimą, tačiau teismas dėl šio reikalavimo sprendimo nepriėmė. Sprendimo aprašomojoje dalyje nurodytas tik vienas ieškovo reikalavimas – dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, kitų dviejų reikalavimų - pripažinti negaliojančiu Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010-08-25 sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo paskemių suterties 12.2 p. bei įpareigoti atsakovę kas ketvirtį teikti atsakaitas apie vaiko išlaikymui skirtų lėšų panaudojimą,teismas sprendime neaptarė ir taip pažeidė CPK 270 str. 3 d. nuostatas. Teismas nurodė, jog nėra aišku, ar ieškovas nėra sudaręs darbo sutartuies kitoje valstybėje, tačiau, pats teismas iki sprendimo priėmimo neiėmė jokių priemonių išsiaiškinti, ar ieškovas turi darbo santykių, neprašė ieškovo pateikti įrodymų apie darbo santykius kitoje valstybėje. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas Rygoje nuomuojasi butą, moka už jo išlaikymą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais (CPK 320 str. 1 d.). Kilusio ginčo esmė – CK 3.201 str., reglamentuojančiuo teismo teisę pagal vaiko motinos ar tėvo ieškinį sumažinti arba padidinti teismo sprendimu nustatytą išlaikymo vaikui dydį, taikymas, kuomet šiuo sprendimu patvirtintas pačių vaiko tėvų pasiektas susitarimas dėl vaiko poreikių apimties ir skyrium gyvenančio tėvo prisiimto įsipareigojimo dydžio. Dėl šios teisės normos taikymo prielaidų kolegija ir pasisako.

Byloje nustatyta, jog Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010-08-25 sprendimu (b.l.6-7) teismas nutraukė šalių santuoką bendru šalių sutikimu bei patvirtino jų sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria šalys išsprendė visus su santuokos nutraukimus susijusius turtinius bei neturtinius klausimus. Minėta sutartimi sulygta, kad apeliantas teiks sūnui R. 2416,96 Lt dydžio kasmėnesinį išlaikymą, apdraus jį kaupiamuoju gyvybės draudimu, komopensuos vaiko motinai darbo užmokesčio skirtumą vaiko slaugymo dėl ligos atveju (sutarties 3.1. p., 12 p.). Apeliantas, prašydamas vaikui skirtą išlaikymą sumažinti beveik penkis kartus, tokį savo reikalavimą grindė iš esmės pablogėjusia savo turtine padėtimi po santuokos nutraukimo, ką, jo nuomone, bylą nagrinėjęs teismas įvertino netinkamai. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka.

Šalys, siekdamos pasinaudoti savo teise susitarti dėl visų su santuokos nutraukimu bendru jų pareiškimų susijusių klausimų, kas yra privaloma sąlyga santuokai šiuo pagrindu pasibaigti (CK 3.51 str., 3.52 str.), pačios gali kompleksiškai išspręsti visus jų turtinius ir su vaiku susijusius klausimus. Teismo funkcija tokiu atveju apsiriboja sutuoktinių sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių turinio patikrinimu tuo aspektu, kad ja nebūtų pažeidžiama viešoji tvarka, sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisės bei teisėti interesai. Tokių pažeidimų nensutačius, teismas, vadovaudamasis CK 3.53 str. 3 d. nuostatomis, savo sprendimu nutraukdamas santuoką patvirtina ir sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių. Sutuoktinių tinkamai sudarytos sutarties sąlygas teismas perkelia į teismo sprendimą, toks teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Pažymėtina, kad sutuoktiniams neradus kompromiso ir nesusitarus dėl bet kokios iš privalomai įstatymu įtvirtintų sutarties sąlygų, t.y. nepateikus įstatymo reikalavimus atitinkančios sutarties (CPK 539 str. 2 d.), jie apskritai negalėtų pasinaudoti šia supaprastinta tvarka santuokai nutraukti.

Vertinti sutuoktinių susitarimo detalių (konkrečių sąlygų), t.y. kodėl vienaip ar kitaip yra pasidalijamas santuokoje įgytas turtas, kam ir koks šio turto aktyvas bei pasyvas atitenka, jeigu tai nesusiję su viešu interesu ar įstatymo imperatyvu (pavyzdžiui, su kreditorių interesais, prievolių jiems pasidalijimu), taip pat išlaikymo kamėnesinės išmokos dydžio vaiko poreikių ar tėvų finansinių galimybių juos patenkinti kontekste, teismas nėra įpareigotas. Dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių vėliau galima keisti tas sutarties ir teismo sprendimo dalis, kurios susijusios su nepilnamečių vaikų išlaikymu ir jų gyvenamosios vietos nustatymu bei buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymu. Tokiu atveju ieškinio dalykas yra ne naujas šalių ginčas dėl vaiko poreikių apimties ir tėvų finansinių galimybių juos užtikrinti, o iš esmės pasikeitusios situacijos konstatavimas arba nekonstatavimas, lyginant su buvusia jų susitarimo sudarymo ir teismo sprendimo priėmimo metu (sumažėjo vaiko poreikiai, ženkliai pasikeitė įpareigoto teikti išlaikymą ar kito iš tėvų turtinė padėtis). Savo turinės padėties iš esmės pasikeitimą apeliantas grindžia bedarbystės faktu ir iš darbo gaunamų pajamų praradimu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria primosios instacijos teimo nuomonei, kad vien oficialių darbo santykių nuo 2011-02-22 iki 2011-05-02 nebuvimas (b.l. 8, 55) neįtakoja apelianto turtinės padėties, kaip pasikeitusios iš esmės, vertinimo, kai nuo šalių susitarimo teismo sprendimu įtvirtinimo (b.l. 6-7) iki apelianto siekio pakeisti išlaikymo dydį, inicijuojant šią civilinę bylą, tepraėjo vos daugiau nei pusė metų. Priešingai, į bylą pateikti apelianto sąskaitų išrašai leidžia sutikti ir su atsakovės atsikirtimų argumentais, kad būtent toks išlaikymo dydis buvo nustatytas priimant domėn šalių susitarimą nesidalinti turėtų pinigių santaupų, kad būtų geriau užtikrinamas vaiko kasdienių poreikių patenkinimas. Prieš pareikšdamas šį ieškinį laikotrpiu nuo 2011-01-01 iki 2011-03-17 apeliantas išgrynino bei pervedė į kitą turimą sąskaitą ganėtinai ženklią pinigų sumą - 32 000 EUR (b.l. 109), tuo pačiu laikotarpiu ir išleido pakankamai reikšmingas sumas – 25 5251,28 Lt ( b.l. 109) bei 20 665,72 Lt ( b.l. 108). Be to, į pastarąją sąskaitą 2011-03-09 turėjo ir įplaukų iš užsienio oro komopanijos (duomenys neskelbtini) – 582 EUR (b.l. 107), kas leidžia pagrįstai abejoti jo teiginais, kad pagal savo specialybę ieškinio pareiškimo metu apskritai jokių pajamų negaudavo. Pajamų ir išlaidų balansas neleidžia pripažinti tokio esminio apelianto turtinės padėties pasiketimo, kuris nagrinėjamojoje byloje leistų taikyti CK 3.201 str. ir pakeisti sprendimu nustatytą išlaikymo dydį. Tai konstatavus, skundo argumentai, susiję su vaiko lankomais/nelankomais būreliais, su jo realiais poreikiais, tampa teisiškai neaktualūs, juolab ir tokio ginčo, kad vaiko poreikiai būtų iš esmės sumažėję, lyginant su susitarimo dėl jų dydžio momentu, net ir nekilo.

Apelianto kasmėnesinės išmokos sumažnimo negali įtakoti ir kita apelianto nurodoma aplinkybė – pareiga išlaikyti neįgalią motiną pagal turto perdavimo nuosavybėn su išlaikymu iki gyvos galvos 2004-01-26 sutartį (b.l. 14-15, 65), nes ši aplinkybė egzistavo jau tuo momentu, kai šalys tarėsi dėl santuokos nutraukimo padarinių, įskaitytinai ir dėl vaiko išlaikymo dydžio, taigi jau buvo apelianto įvertinta.

Kolegija pasisako dėl skundo argunentų, susijusių su likuisiais dviem ieškinio reikalavimais, kurių, pasak apelianto, teismas sprendime neaptarė ir tokiu būdu pažeidė proceso įstaymą. Viena vertus, ir pats apeliantas pripažįsta, kad sutarties 12.2. p., kurį jis prašė pripažinti negaliojančiu, taip pat yra nustatyta vaiko išlaikymo dalis, su kuo kolegija sutinka. Kadangi teismas padarė išvadą, kad sąlygos išlaikymo dydžio sumažinimui – esminės apelianto turtinės padėties pasikeitimo, nėra, kartu netenkino iš šio reikalavimo. Antra vertus, jokiomis naujomis aplinkybėmis (faktinis ieškinio pagrindas), kurios skirtųsi nuo jo pirmojo reikalavimo faktinio pagrindo, šio prašymo pripažinti minėtą sutarties punktą negaliojančiu, apeliantas nei savo procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, dublike), nei jo atstovas teismo posėdyje nepagrindė. Priešingai, prašė teismo atsižvelgti į jau nurodytas ieškinyje aplinkybes dėl iš esmės pablogėjusios jo turtinės padėties (b.l.3). Taigi teismas neturėjo prielaidų dėl šio reikalavimo kaip nors išsamiau pasisakyti ar jį aptarti, o aplinkybės, susijusios su apelianto turtinės padėties pokyčiu, sprendime buvo įvertintos.

Nors ieškinyje buvo suformuluotas ir reikalavimas įpareigoti atsakovę teikti atsakaitas apie išlaikymui skirtų pinigų naudojimą, šio reikalavimo pagrindą sudarančios aplinkybės apelianto procesinuose dokumentuose apskritai nebuvo įvardintos nei ieškinyje, nei dublike, dėl tokio reikalavimo visiškai nebuvo pasisakyta ir teismo posėdžio metu jo atstovo kalbose. Taigi teismui nekilo pareigos aptarinėti sprendimu to, ko nėra šalių procesiniuose dokumentuose, antraip būtų pažeistas dispozityvumo ir šalių priocesinio lygiateisiškumo principai (CPK 13 str. ir 17 str.). Todėl sprendimo aprašomojoje dalyje galėjo būti įrašytas vienintelis sakinys, kad šis reikalavimas atmetamas kaip visiškai neįrodinėtas ir neįrodytas. Tačiau teisiškai ieškinio atmetimas visa apimtimi kartu reiškia ir šio reikalavimo atmetimą - sprendimas dėl jo priimtas.

Apeliaicinio skundo argumentai, kad teismas nevertino, jog pati atsakovė yra darbingo amžiaus, dirbanti bei pati privalo prisidėti prie vaiko išlaikymo, kad apelianto teikiamas išlaikymas viršija atsakovės gaunamas mėnesinės pajamas, todėl yra pagrindas abejoti, jog visa išlaikymui skirta suma yra naudojama išimtinai vaiko poreikiams tenkinti, traktuotini kaip naujos aplinkybės ir dėl CPK 306 str. 2 d. bei 312 str. nustayto draudimo kolegija į jas neatsižvelgia – ginčo dėl išlaikymo, teikiamo šalių nepilnamečiam sūnui R. B., naudojimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nekilo. Kolegija atkreipia dėmesį, kad įpareigojimas teikti atsakaitas apie lėšų panaudojimą nėra savitikslis veiksmas, būtinai taikomas kiekvienu priteisto vaikui išlaikymo iš antrojo tėvo atveju. Tokia pareiga nėra įtvirtinta ir įstatymo normomis. Todėl sprendžiant dėl jos nustatymo teismo sprendimu, pirmiausiai būtina analizuoti, ar konkrečioje situacijoje yra prielaidos vertinti, kad išlakymui skiriamas lėšas gali būti panaudojamos netinkamai. CK 3.186 str. 1 d. ir 3.203 str. 1 d. nuostatos įtvirtina asmens, pas kurį gyvena vaikas (tėvų, globėjų ar rūpintojų), pareigą vaiko turtą ar jam išlaikyti skiriamas lėšas naudoti išimtinai vaiko interesams ir jo turtiniams ir dvasiniams poreikiams užtikrinti - vaiko matinimui, aprangai, mokymuisi, ugdymui, sveikatos palaikymui, jam tenkančių komunalinių paslaugų išlaidų dalies apmokėjimui, laisvalaikio ir poilsio organizavimui, kitų vaiko interesų finansavimui. Tuomet, kai išlaikymui skiriamos lėšos nesunaudojamos kasdienių poreikių tenkinimui, jos gali ir turi būti taupomos būsimiems vaiko poreikiams, sukuriant tam tikrą materialinį pagrindą savarankiško gyvenimo pradžiai ar ateityje atsirasiantiems naujiems jo poreikiams (susimokėti už mokslą ir pragyvenimą, jeigu mokymosi procesas vyksta ne vaiko gyvenamojoje vietoje ir pan.). Kaip kolegija jau nurodė, tokiomis aplinkybėmis apeliantas teisme nesirėmė ir jų neįrodinėjo, vaikui skirtos išmokos panaudojimas pagal paskirtį nebuvo kvestionuojamas (CPK 13 str.). Teismo aktyvumas, kas taip pat akcentuojama apeliaciniame skunde, nereiškia teismo aktyvaus vaidmens padedant rinkti įrodymus išlaikymą teikiančiam asmeniui, beje, atstovaujamam profesionalaus tesininko, tokiame procese, kuriame siekiama sumažinti vaikui priteisto išlaikymo dydį. Todėl ir šie argumentai atmestini. Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su skundo argumentais, kad teismas nepagrįstai padarė išvadas dėl apelianto gyvenimo Rygoje, atitinkamai suponuojančio poreikį turėti ten gyvenamąjį būstą. Pats apeliantas nurodė teismui gyvenantis užsienyje, Latvijoje (b.l.61, 63, 88), o apie jo gyvenimą Rygoje bei ketinimus šiame mieste sukurti šeimą teismui nurodė apelianto atstovas teismo posėdyje (b.l. 112).

Apibendrinant konstatuotina, kad byla išnagrinėta terisngai, materialinės ar procesinės teisės normų netinkamo aškinimo bei taikymo, kas galėtų įtakoti skundžiamo teismo sprendimo pakeitimą ar jo panaikinimą, teisėjų kolegija nenustatė, o aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai pagrindo kitokiai teisėjų kolegijos išvadai susiformuoti nesudaro.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos yra mažesnės, nei 10 Lt (b.l. 136), todėl pagal CPK 92 str.. 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei pašto bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.