Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2023 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2022 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu paskirta bausmė, kurios vykdymas buvo atidėtas, ir paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio faktinio pradėjimo vykdyti dienos.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas gyventi skyriumi nuo nukentėjusiosios iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti pakeistos į suėmimą, suimant E. K. teismo salėje.

Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš E. K. (duomenys neskelbtini) naudai priteista 307,07 Eur nukentėjusiosios gydymo išlaidų.

2023 m. sausio 26 d. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro K. J. nutarimą, kuriuo nuo 2023 m. sausio 26 d. iki 2023 m. birželio 26 d. taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas E. K. piniginėms lėšoms, esančioms AB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), 307,07 Eur sumai, palikta galioti iki civilinio ieškinio visiško įvykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. K. nuteistas už tai, kad jis nesunkiai sutrikdė šeimos nario – sugyventinės I. U. - sveikatą: 2022 m. rugpjūčio 18 d., apie 22.00 val., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje išgertuvių metu, tyčia panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją I. U., t. y. rankomis suėmė ją už pečių ir pastūmė, dėl ko I. U. krito ant fotelio ir griuvo ant grindų, taip padarydamas kairio raktikaulio petinio galo fragmentinį lūžį, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.

2. Marijampolės apylinkės teismas įvertinęs ištirtus įrodymus, konstatavo, kad E. K. inkriminuota nusikalstama veika yra įrodyta ir jo veiksmai atitinka BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto požymius. E. K. savo neteisėtais veiksmais padarė nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teismas skirdamas E. K. bausmę atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, veikos stadiją, kaltininko asmenybę, į tai, kad nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi, į tai, kad nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu, į tai, kad praeityje teistas 8 kartus. Atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, teismas sprendė, jog E. K. skirtina terminuota laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant mažesnį už sankcijos vidurkį.

5. Bylą nagrinėjant apeliacinio proceso tvarka, nuteistojo gynėjas advokatas Gintaras Platūkis palaikė nuteistojo skundą bei papildomai atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju E. K. atlikti smurtiniai veiksmai turėtų būti kvalifikuoti pagal BK 139 straipsnį, kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo. Prokuroras prašė atmesti nuteistojo apeliacinį skundą ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nėra ginčijamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, tačiau nuteistasis E. K. nesutinka su jam paskirta bausme, prašo jam skirti bausmę nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Be to, apeliantas savo skunde prašo jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 140 straipsnio 2 dalį. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis neprašo jo padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikuoti į BK 139 straipsnį, tačiau skundą nagrinėjant apeliacinio proceso tvarka, nuteistojo gynėjas advokatas G. Platūkis teismo prašė taip pat nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 139 straipsnį, todėl apeliacinis teismas, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą patikrina dalyje dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei nuteistajam paskirtos bausmės.

Dėl E. K. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo

7. Apeliaciniame skunde neginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jog 2022 m. rugpjūčio 18 d. apie 22.00 val., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, išgertuvių metu, E. K. rankomis suėmė nukentėjusiąją už pečių ir pastūmė, dėl ko I. U. krito ant fotelio ir griuvo ant grindų, taip padarydamas jai kairio raktikaulio petinio galo fragmentinį lūžį. E. K. kaltė padarius nusikalstamą veiką, įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, t. y. pačio E. K. bei nukentėjusiosios I. U. parodymais, I. U. pateiktu protokolu – pareiškimu, vaizdo įrašo apžiūros protokolu, specialisto išvada bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Nors apeliaciniame skunde ir ginčijamas nusikalstamos veikos kvalifikavimas, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, skundžiamą nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai E. K. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teisės aiškinimo klaidų nepadarė, dėl ko keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje, nėra jokio teisinio pagrindo.

8. Visų pirma, nuteistasis E. K. pateiktame apeliaciniame skunde prašo jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 140 straipsnio 2 dalį, tačiau jokių argumentų savo skunde nenurodo.

9. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui. Byloje nekilo ginčas, jog įvykio metu nuteistasis ir nukentėjusieji kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, dėl ko laikytini šeimos nariais. Šios aplinkybės nėra ginčijamos ir apeliaciniame skunde. Tačiau apelianto manymu, jo padaryta nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

10. Siekiant tinkamai kvalifikuoti padarytą nusikalstamą veiką, nagrinėjamu atveju svarbią reikšmę turi nukentėjusiosios patirti sužalojimai, t. y. itin svarbu nustatyti sužalojimo mastą. Iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyriaus 2022 m. lapkričio 22 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad I. U. klinikiniais duomenimis konstatuota kairio raktikaulio petinio galo fragmentinis lūžis buvo padarytas nukentėjusiajai griūnant ir kairio delno atramos sritimi remiantis į kitą buką neribotą paviršių. Specialisto išvadoje nurodyta, kad I. U. konstatuotas kūno sužalojimas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jo nukentėjusiosios sveikata sutrikdyta ilgesniam kaip dešimt dienų laikotarpiui. Taigi, byloje esantys medicininiai išrašai, minėta specialisto išvada, patvirtinta, kad nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl ko nagrinėjamu atveju, nuteistojo padaryta nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kadangi šiuo atveju padarytas sunkesnis sužalojimo mastas, nei tai numatyta minėtame BK 140 straipsnyje. Iš specialisto išvados matyti, jog tyrimą atliko vyresnysis teismo medicinos ekspertas, turintis universitetinį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę bei turintis 27 metų ekspertinio darbo stažą. Tyrimui atlikti buvo pateikta (duomenys neskelbtini) sveikatos istorija, ambulatorinio apsilankymo aprašymo kopija, (duomenys neskelbtini) sveikatos istorija ambulatorinio apslankymo aprašymo kopija. Remiantis šiais nurodytais duomenimis, skundą nagrinėjantis teismas, neturi pagrindo abejoti minėto specialisto konstatuotomis išvadomis, o ir apeliaciniame skunde nėra nurodyti jokie argumentai, kodėl nagrinėjamu atveju, nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

11. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo reikalavimas perkvalifikuoti padarytą nusikalstamą veiką į BK 140 straipsnio 2 dalį yra neapgrįstas, todėl atmestinas.

12. Nors apeliaciniame skunde nėra keliamas klausimas dėl neva padarytos nusikalstamos veikos dėl neatsargumo, tačiau bylą nagrinėjant apeliacinio proceso tvarka, nuteisėjo gynėjas kėlė klausimą, ar nuteistojo E. K. padaryta nusikalstama veika neturėtų būti kvalifikuojama pagal BK 139 straipsnį. BPK 320 straipsnio 3 dalyje yra apibrėžtos apeliacinės instancijos teismo ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas neturi pareigos nagrinėti visus naujus apelianto pateiktus prašymus dėl bylos baigties ir tokius prašymus pagrindžiančius argumentus, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-494/2011, 2K-422/2014, 2K-176-511/2021), tačiau toks naujų prašymų ir argumentų vertinimas negali būti visiškai formalus ir sukliudyti teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Pagal BPK 293 straipsnyje ir BPK 324 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas nuostatas baigiamųjų kalbų metu bylos nagrinėjimo teisme dalyviai paprastai pateikia savo išvadas dėl įrodymų tyrimo rezultatų, išdėsto teismui savo samprotavimus ir vertinimus apie kaltinimo teisingumą ir pagrįstumą, skirtiną bausmę ir kt. Baigiamųjų kalbų metu išdėstyti argumentai turi reikšmės formuojantis teisėjo vidiniam įsitikinimui, teisingo sprendimo priėmimui, tačiau šių klausimų išsprendimas yra teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-94-511/2018). Nors bylą nagrinėjant apeliacinio proceso metu, baigiamųjų kalbų metu, prokuroras neišsakė nuomonės dėl gynėjo prašymo perkvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal BK 139 straipsnį, nurodydamas, jog tokiu būdu bus išeita iš už apeliacinio skundo ribų, tačiau teisėjų kolegija, remiantis teismų formuojama praktika, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad gynėjo pateiktas naujas prašymas buvo siejamas su esminiu kaltinamojo teisinei padėčiai įtakos turinčiu klausimu, apeliacinis teismas pasisako ir dėl naujai gynėjo pareikšto reikalavimo.

13. Pagal BK 139 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai BK nustatyta veika padaroma viena iš įstatyme nurodytų kaltės formų. BK 139 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika padaroma tik neatsargia kaltės forma, t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo. Advokato teigimu, E. K. nusikalstamą veiką padarė neturėdamas tyčios sužaloti nukentėjusiąją. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, su šiais advokato argumentais nesutinka. Šiame kontekste pažymėtina, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, tik tais atvejais, kuomet jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu, aplinkybė, jog nusikalstamą veiką įvykdęs asmuo veikė nusikalstamai nerūpestingumai konstatuojama tais atvejais, kuomet teisės pažeidėjas nenumatė, jog dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai pagal atitinkamą Baudžiamojo kodekso straipsnį, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).

14. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrįsto pagrindo teigti, jog E. K., būdamas normalaus protinio išsivystymo žmogus, pagal savo amžių, gyvenimišką patirtį ir pagal savo psichofizines savybes, negalėjo nesuprasti, kad nuo tokio nuteistojo elgesio, kuomet stipriai suimama nukentėjusiajai už pečių ir ji pastumiama link fotelio, gali nukentėjusiajai ne tik sukelti fizinį skausmą, tačiau ji gali patirti ir įvairias traumas, kas šiuo atveju ir lėmė jos nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegijos manymu, nuteistasis suimdamas nukentėjusiąją už pečių ir pastumdamas ją link fotelio, neturėjo jokio pagrįsto pagrindo tikėtis, jog šiais savo veiksmais, jis nesukels nukentėjusiajai atitinkamų sužalojimų. Juolab, kad ir apklaustas teismo posėdžio metu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, E. K. nurodė, jog žinojo, kad fotelis link kurio pastūmė nukentėjusiąją, buvo išlūžęs, todėl akivaizdu, jog nuteistasis turėjo suprasti, jog nukentėjusiosios pastūmimas į fotelį, gali sukelti jai tam tikras traumas. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo įvyko žodinis konfliktas, kurio metu, nukentėjusioji sudavė per veidą E. K., dėl ko jis įpyko ir tai lėmė jo atitinkamus smurtinius veiksmus prieš I. U.. Vertinant nuteistojo veiksmų kvalifikavimą, svarbu paminėti ir tai, jog E. K. praeityje jau ne kartą buvo teistas už smurtinius nusikaltimus, todėl akivaizdu, jog nuteistasis turėjo ir galėjo suprasti, jog bet kokie atlikti smurtiniai veiksmai, šiuo atveju prieš moterį, kuri yra galimai ne tokio tvirto sudėjimo kaip jis pats, gali sukelti atitinkamas pasekmes.

15. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad E. K. veiksmai sudaro BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto sudėtį, nes veikdamas netiesiogine tyčia, jis nukentėjusiajai – savo šeimos nariai padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Būtent tai atitinka BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto nusikaltimo subjektyvinę pusę, t. y. suvokimą, kad daromi veiksmai kelia pavojų kito žmogaus sveikatai, numatymą, kad veika sukels asmeniui atitinkamus sveikatos sutrikdymus ir abejingumas galimiems padariniams. Byloje surinktais įrodymais nustatytos kaltės turinį apibūdinančios aplinkybės neatitinka neatsargios kaltės rūšies, todėl įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, negalima sutikti su nuteistojo gynėjo argumentu, jog E. K. veiksmai turėtų būti vertinami kaip neatsargus nusikaltimas.

Dėl bausmės

16. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimą darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, E. K. pirmosios instancijos teismo paskirta bausmės rūšis yra adekvati jo asmenybei, padarytam nusikaltimui ir atitinka bausmės paskirtį.

17. BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki penkerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu, apylinkės teismas už minėtos nusikalstamos veikos padarymą, E. K. paskyrė 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas parinkdamas nuteistajam bausmę atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną apysunkį baigtą tyčinį nusikaltimą, į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią aplinkybę, į tai, kad praeityje teistas, baustas administracine tvarka.

18. Apeliantas savo skunde nurodo, jog apylinkės teismas skirdamas jam bausmę neatsižvelgė į tai, kad teismo prašė jam paskirti bausmę nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, neatsižvelgė į tai, kad jis rūpinosi nukentėjusiąja, vežiojo ją į privačias ligonines, padėjo jai finansiškai. Visgi, teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos skundo argumentus, sprendžia, jog minėtos aplinkybės, nesudaro pagrindo nuteistajam skirti švelnesnę bausmę nei paskyrė ją pirmosios instancijos teismas.

19. Kaip jau minėta, už BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą, numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas, dėl ko nagrinėjamu atveju nuteistajam skirtina terminuota laisvės atėmimo bausmė. BK 61 straipsnio 2 dalyje išaiškinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Taigi, kaip jau anksčiau nustatyta, teismas įvertinęs nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, veikos padarymo aplinkybes, kaltės formą, nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių santykį (1:1), E. K. bausmės dydį parinko šiek tiek mažesnį nei sankcijos vidurkis. Apeliantas nurodo, jog apylinkės teismas skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau su šiais skundo argumentais nesutiktina. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog apylinkės teismas skirdamas E. K. bausmę, atsižvelgė į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y., jog prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi.

20. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas galėjo paskirti jam intensyvią priežiūrą, jog būtų nuolatos stebimas policijos pareigūnų. Šiuo atveju, teisėjų kolegija pažymi, kad BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Visgi, pažymėtina, jog BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau iškilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas.

21. Teisėjų kolegijai, nuteistojo charakterizuojanti medžiaga, kelia pagrįstų abejonių, kad be realaus laisvės atėmimo bus pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje. Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo matyti, jog E. K. praeityje teistas už įvairaus pobūdžio nusikaltimus, tarp jų ir už smurtinius nusikaltimus prieš savo šeimos narį. E. K. buvo skiriamos ir švelnesnės bausmės – laisvės apribojimas, areštas bei laisvės atėmimas, taikant BK 75 straipsnio nuostatas. Tačiau kaip matyti, tai nuteistojo nesulaikė nuo sistemingo nusikalstamų veikų darymo, kas sudaro pagrįstą manymą, kad ankstesniais nuosprendžiais taikytos švelnesnės bausmės, nuteistojo elgesio tinkama linkme neįtakojo. Nagrinėjamu atveju sprendžiant galimybę nuteistajam taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą, svarbu atkreipti dėmesį, kad paskutiniuoju 2022 m. gegužės 5 d. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų nuosprendžiu, E. K. nuteistas už BK 140 straipsnio 2 dalies padarymą ir jam paskirta galutinė subendrinta su ankstesniu teismo nuosprendžiu bausmė – laisvės atėmimas 10 mėnesių, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu atidėtas 1 metams, paskiriant tam tikrus įpareigojimus. Taigi, naują nusikalstamą veiką, nuteistasis padarė 2022 m. rugpjūčio 18 d., t. y. bausmės vykdymo atidėjimo metu. Šios aplinkybės rodo, jog nuteistasis E. K. nesugebėjo ilgesnį laiką išlaikyti tinkamą savo elgesį, kas pagrįstai leidžia manyti, kad nuteistasis tinkamų išvadų dėl savo elgesio nedaro, o šių duomenų visuma atspindi, jog E. K. yra linkęs elgtis priešingai visuomenėje nusistovėjusioms elgesio ir moralės normoms.

22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo taikyti nuteistojo E. K. atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimo institutą, taikant jam intensyvią priežiūrą nėra pagrindo, kadangi nebūtų pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodyti bausmės tikslai. Kaip minėta, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, o ne pareiga, tik teismas sprendžia ar yra pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

23. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tik realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas gali padėti užtikrinti BK 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti E. K. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Teisėjų kolegija, aptartų duomenų pagrindu sprendžia, kad paskirta bausmė už nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką nėra per griežta, todėl keisti teismo nuosprendį dėl skunde nurodytų priežasčių, nėra jokio teisinio pagrindo.

24. Pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėjo 2022 m. gegužės 5 d. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, ir nuteistajam paskyrė galutinę subendrintą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad apylinkės teismas neišskaičiavo atliktos bausmės į paskirtą 2 metų laisvės atėmimo bausmę, atliktą nuo 2022 m. gegužės 5 d. iki 2023 m. balandžio 6 d.

25. Nors nuteistasis prašo įskaityti ankstesniu nuosprendžiu atliktą bausmės dalį, tačiau priešingai nei BK 63 straipsnio taikymo atveju, subendrinant paskirtas bausmes pagal BK 64 straipsnio taisykles nėra galimybės į nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę įskaityti bausmę ar jos dalį, pagal ankstesnį nuosprendį. Bausmes bendrinant vadovaujantis BK 64 straipsniu, pridedama neatlikta bausmės dalis, taikant visišką ar dalinį bausmių sudėjimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-1-648/2023). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad nuteistasis buvo nuteistas 2022 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu, kuriuo jam paskirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas buvo atidėtas 1 metams. Bylos duomenimis, nuteistasis realiai paskirtos bausmės neatlikinėjo. Pažymėtina, kad nei Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, nei Lietuvos Respublikos Probacijos įstatyme įstatymų leidėjas nėra nustatęs, kad laikotarpis, kai asmuo buvo probuojamas, įskaitytinas į teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimą. Todėl įskaityti bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, kurio metu Probacijos tarnyba kontroliavo nuteistojo elgesį, į bausmę nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo prašymas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Dėl proceso išlaidų

26. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Analogiškos nuostatos taikytinos ir sprendžiant antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme.

27. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. gegužės 30 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“. Pažymoje nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant E. K. sudaro 106,67 Eur, kurios turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinumą skirti nuteistajam E. K. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Taip pat teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑303/2014, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021). Nors šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo skundą, kuris atmetamas kaip nepagrįstas, tačiau nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad įvertinus E. K. turtinę padėtį, tai, jog skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė bei tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam šioje byloje buvo teikiama ne jo iniciatyva, laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už E. K. antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš E. K. valstybės naudai 106,67 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. gegužės 30 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini).

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.