- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-24
- Bylos Nr.
- A-146-1897-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Antanas Ablingis, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, A. R., Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, A. Č.
- Pareiškėjas
- M. H.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos
- Kategorijos
- 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.5Proceso dalyvių prašymai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo atstovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. H. (M. H.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės (tretieji suinteresuoti asmenys A. R., Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir A. Č.) dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. H. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės (toliau - Pakrančių apsaugos rinktinė) 53464 Lt žalos, kuri buvo padaryta jam ir jo sugyventinei A. R. dėl neteisėto viešojo administravimo subjekto priimto administracinio sprendimo, atlyginimo. Pareiškėjas nurodė, kad valstybės sienos apsaugos pareigūnas nepagrįstai atsisakė leisti jam atvykti į Lietuvos Respubliką kertant sieną, todėl jis buvo priverstas kartu su sugyventine keisti bei pirkti bilietus į keltą „Lisco Patria“, patyrė 3464 Lt turtinės žalos. Be to, pareiškėjas nurodė, kad jie patyrė 50000 Lt neturtinės žalos, nes buvo priversti išbūti 62 valandas uždaroje mažoje patalpoje, praleido draugų vestuves, buvo sugadintas suplanuotas poilsis. Pareiškėjas teigė dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų kartu su sugyventine patyręs didelius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, emocinę depresiją. Pareiškėjo teigimu, pareigūnų veiksmai privertė jį pasijausti diskriminuojamam, nes, jo nuomone, neįleistas į Lietuvos Respubliką jis buvo dėl to, kad yra Irano tautybės. Pareiškėjo atstovas papildomai paaiškino, kad dėl neteisėtų veiksmų A. R. buvo užkirsta galimybė pasimatyti su giminėmis, su kuriais ji matosi kartą per metus. Prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas su skundu nesutiko, nurodydamas, kad nėra nustatyta Pakrančių apsaugos rinktinės kaltė dėl 2006 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1932/2006 (toliau – ir Reglamentas) nuostatų neteisingo aiškinimo bei taikymo. Atsakovo atstovo manymu, atsisakymą leisti atvykti kertant sieną Nr. 124-35 surašę pareigūnai elgėsi tinkamai, laikydamiesi atidaus, rūpestingo elgesio kriterijų, vadovaudamiesi Reglamento nuostatomis ir tuo metu galiojusiu nurodymu dėl šio teisės akto taikymo, todėl nėra neteisėtų veiksmų fakto. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas turėjo realią galimybę pasinaudoti bilieto perregistravimo ar grąžinimo teise, tačiau ja nepasinaudojo, todėl jo minimi nuostoliai kilo ne dėl pareigūnų kaltės. Atsakovo atstovas nesutiko su pareiškėjo reikalavimu dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo, pažymėdamas, kad jis negalėjo paveikti kelionės keltu sąlygų. Kadangi civilinė atsakomybė gali atsirasti tik kai padaryta individuali žala, nesutiko, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui A. R. būtų atlyginta padaryta žala (b.l. 27-31).
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime nurodė neturinti teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, nesanti materialiųjų teisinių santykių, dėl kurių kilo ginčas, subjektas (b.l. 46-47).
Tretysis suinteresuotas asmuo A. Č. prašė skundą atmesti, teigdamas, kad 2007 m. liepos 7 d. neįleidžiant pareiškėjo į Lietuvos Respubliką, nebuvo neteisėtų veiksmų, dėl kurių kiltų valstybės bei jo prievolė atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą (b.l. 44-45). Paaiškino pats asmeniškai nuvežęs pareiškėją ir jo sugyventinę iki „DFDS LISCO“ kasų, kad jie galėtų pasikeisti bilietus, nurodė, kad piliečiai nebuvo įžeisti ar diskriminuojami.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 5 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies - priteisė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės M. H. 3000 Lt neturtinės žalos ir 999 Lt turtinės žalos atlyginimą, o skundą likusioje dalyje atmetė. Skundo dalį dėl reikalavimo priteisti A. R. patirtos žalos atlyginimą teismas paliko nenagrinėtą.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjui M. H. 2007 m. liepos 7 d. sienos perėjimo punkte trečiajam suinteresuotam asmeniui A. Č. pateikus Norvegijos kelionės dokumentą Nr. 90424094, pasienio pareigūnas priėmė sprendimą atsisakyti jam leisti atvykti į Lietuvos Respubliką kertant sieną Nr. 124-35, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas neturi vizos ar leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Minėtas pareigūno sprendimas buvo apskųstas Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. 2007 m. rugpjūčio 10 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu 2007 m. liepos 7 d. Pakrančių apsaugos rinktinės atsisakymas leisti atvykti kertant sieną Nr. 124-35 buvo panaikintas (administracinė byla Nr. I-2285-583/2007, b.l. 43-46). Teismui konstatavus, kad administracinis aktas yra neteisėtas, neteisėtais pripažinti ir jį priėmusio pareigūno veiksmai. Pareiškėjas žalą kildina iš viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto. Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.246-6.249 straipsniais, konstatavo, kad neteisėti veiksmai – viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, pagal Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas), atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį civilinė atsakomybė atsiranda esant neteisėtiems valstybės valdžios institucijų aktams, t.y. esant neteisėtiems bet kokios valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmams (veikimui, neveikimui), kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Teismas nurodė, jog pagal Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktą viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o jų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Minėto įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai.
Teismas nustatė, jog teisės pažeidimas padarytas dėl skirtingo 2006 m. gruodžio 21 d. ES Tarybos reglamento Nr. 1932/2006 aiškinimo. Minėtas reglamentas įsigaliojo visoje Europos Sąjungoje nuo 2007 m. sausio 19 d., yra privalomas be išimties visiems Europos Sąjungos teisės subjektams ir nepalieka jo įgyvendinimo priemonių pasirinkimo laisvės. Kadangi Lietuva yra Europos Sąjungos narė, jis privalomas visa apimtimi ir tiesiogiai taikomas Lietuvos Respublikoje. Aukštesnių institucijų išaiškinimai, rekomendacijos ir raštai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl Reglamento normų vykdymo. Konstatuota, jog tai, kad Reglamentas buvo pažeistas, įrodyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu ( Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis). Priežastinis ryšis tarp pareiškėjui atsiradusios žalos ir valstybės veiksmų taip pat įrodytas, nes dėl neteisėtų veiksmų jis negalėjo tęsti savo kelionės, patyrė žalą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad turtinę žalą jam ir trečiajam suinteresuotam asmeniui A. R. sudaro: 1) kelto „Lisco Patria“ bilietai Karlshamn-Klaipėda-Karlshamn – 2210 Lt; 2) A. R. grįžimo į Karlshamn datos pakeitimo išlaidos – 100 Lt; 3) A. R. pirkti bilietai Klaipėda-Baltiysk-Klaipėda – 155 Lt; 4) nepavykus atvykti į Lietuvą, pakartotinai pirkti bilietai keltu „Lisco Patria“ Karlshamn-Klaipėda-Karlshamn – 999 Lt (b.l. 8-16). Teismas nustatė, jog pagal AB „DFDS LISCO“ Keleivių pervežimo taisykles, negalint laiku išvykti, bilietą galima perregistruoti. Tretysis suinteresuotas asmuo A. Č. teismo posėdžio metu paaiškino, kad pats M. H. nuvežė iki kompanijos „DFDS LISCO“ kasų. Teismo konstatavimu, akivaizdu, kad pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos pasinaudoti teise perregistruoti bilietus, pareiškėjo nurodomi nuostoliai dėl neperregistruoto ar negrąžinto bilieto kilo dėl to, kad jis nesielgė taip, kaip panašioje situacijoje turėtų elgtis rūpestingas ir apdairus asmuo. Todėl 2210 Lt, sumokėtų už bilietus keltu Karlshamn-Klaipėda-Karlshamn, neatlyginti, pareiškėjui priteisiant 999 Lt turtinės žalos, patirtos atsakovui priėmus neteisėtą sprendimą, atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog neturtinė žala - asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis). Ji atlyginama įstatymų nustatytais atvejais, neturtinės žalos atlyginimo galimybė siejama su specialiais įstatymais, kurie nustato tokios žalos atlyginimo atvejus ir būdus (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis). Teismas konstatavo, jog neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis). Atlyginama neturtinė žala, padaryta fiziniam asmeniui neteisėtais valstybės ar vietos savivaldybės institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Neturtinė žala, padaryta dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginama tik tuomet, kai ji padaroma įgyvendinant norminius aktus, priimant administracinius sprendimus, teikiant administracines paslaugas, administruojant teikiamas viešąsias paslaugas ar atliekant viešojo administravimo subjekto vidaus administravimą. Bendrieji neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai numatyti Civilinio kodekso 250 straipsnio 2 dalyje. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Nėra pateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas, nes, priklausomai nuo bylos aplinkybių, teismas gali pripažinti ir kitus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą, jam nustatyti ir žalai teisingai atlyginti yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Teismų praktikoje suformuluota, kad fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus (asmeniui nenaudingas poveikis, kuris jam yra nepalankus, nepriimtinas ir bet kurio protingo asmens požiūriu neturi būti daromas). Tai gali būti tiek fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai, nes asmuo apmąsto atsiradusias pasekmes. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę. Būtinybė atlyginti asmeniui neturtinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų valstybės institucijos ar pareigūnai. Valstybės institucijos, pareigūnai negali veikti ultra vires (už įgalinimo ribų), neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių.
Kaip nustatyta iš 2007 m. rugpjūčio 10 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo, Pakrančių apsaugos rinktinės atsisakymas leisti atvykti kertant sieną pripažintas neteisėtu savo turiniu ir pareiškėjui sukėlusiu papildomus rūpesčius, nemalonumus, dvasinius išgyvenimus. Tačiau kaip nepagrįsti įvertinti pareiškėjo argumentai, kad atsakovo neteisėtas sprendimas pakenkė jo sveikatai, nes byloje nepateikta įrodymų dėl jo sveikatos pablogėjimo ryšium su neteisėtu administraciniu aktu. Atmesti ir pareiškėjo argumentai, kad jis negalėjo susitikti su giminėmis, buvo sugadintos suplanuotos atostogos, jis negalėjo dalyvauti draugų vestuvėse, nes byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas turi giminių Lietuvos Respublikoje, kad nurodytu metu atostogavo ir nepateko į draugų vestuves Lietuvoje. Nustatant pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgta į tai, jog dvasinė skriauda dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvo trumpalaikė, sprendimas sukėlė nepatogumų keletą parų keltu grįžtant atgal į Norvegijos miestą Karlshamą. Atsižvelgta į neteisėtu sprendimu pažeistus pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Tačiau įvertintos ir aplinkybės, dėl kurių buvo priimtas sprendimas - 2006 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1932/2006 nuostatos pritaikytos neteisingai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento 2007 m. sausio 8 d. raštu Nr. (25.6.3)-3-10-03-794 bei Valstybės sienos apsaugos tarnybos raštu Nr. (21)-14-260, kuriuose išaiškinta, jog Reglamento nuostatos dėl pabėgėlio statusą turinčių asmenų bevizio vykimo taikomos pabėgėlio statusą turintiems asmenims, kurie turi Europos Sąjungos šalių išduotus kelionės dokumentus (trečiojo suinteresuoto asmens A. Č. paaiškinimai, b.l. 32-35). Įvertinus minėtus žalos atlyginimo kriterijus bei padarinius, pareiškėjui priteista 3000 Lt neturtinės žalos. Kadangi pareiškėjas neturi įgaliojimų veikti trečiojo suinteresuoto asmens A. R. vardu, reikalavimas priteisti jos patirtą žalą paliktas nenagrinėtu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 3 punktas). Reikalavimas priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas netenkintas, nes nepateikta įrodymų apie pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalis).
III.
Atsakovo atstovas Pakrančių apsaugos rinktinė apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui išnagrinėti iš naujo.
Apeliantas nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, t.y. kiekvienu konkrečiu atveju žalai atlyginti yra būtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp institucijos (jos pareigūno) neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir prašančio atlyginti žalą asmens nurodytų nuostolių. Apelianto teigimu, teismas konstatavo Pakrančių apsaugos rinktinės kaltę, priimant sprendimą dėl atsisakymo leisti atvykti kertant sieną Nr. 124-35, nepakankamai įsigilinęs į faktinę tokio sprendimo priėmimo situaciją, nepagrįstai netyrė bei nevertino, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento 2007 m. sausio 8 d. raštas Nr. (25.6.3)-3-10-03-794 turi norminio administracinio akto požymių (pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 punktą administracinis sprendimas - administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I(1)-1/2007; Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1155, 1, 6.2, 6.8 punktai), nes jame išreikšta valstybės valia dėl Reglamento įsigaliojimo ir taikymo, kad apeliantas negalėjo neatsižvelgti į jame akcentuotus Reglamento pakeitimus, juos taikyti plečiamai (priešingu atveju, pareiškėjas į šalį būtų neįleistas vėliau - t.y. 2007 m. liepos 10 d.). Apeliantas pažymi, jog pagal deliktinės atsakomybės priežastinio ryšio doktriną atlyginami tik tie nuostoliai, kurie yra susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Nagrinėjamu atveju nebuvo vertinta, kad atsakovo veiksmų rezultatą nulėmė ne pačios institucijos, kaip vykdytojo veiksmai, o paliepimas (nurodymas) elgtis tam tikru būdu, lėmęs neteisingą Reglamento interpretavimą bei taikymą, atsakingu nepagrįstai pripažintas apeliantas. Apelianto manymu, nagrinėjamoje byloje neturėjo būti konstatuotas teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes akivaizdu, kad šiuo atveju pasekmės kilo ne dėl konkrečios institucijos ar jos pareigūno neteisėto veikimo, o dėl valstybės organų sistemos netinkamo veikimo. Apelianto teigimu, Pakrančių apsaugos rinktinė elgėsi taip, kaip ir turėjo elgtis, laikydamasi atidaus, rūpestingo elgesio kriterijų, institucijos veiksmuose, neįleidžiant pareiškėjo į Lietuvos Respubliką, nėra neteisėtų valstybės pareigūno veiksmų fakto, sukeliančio valstybei prievolę atlyginti šiais veiksmais padarytą žalą.
Apeliantas pažymi, kad civilinė atsakomybė gali atsirasti, kai padaryta žala yra individuali, padaryta konkrečiam subjektui, turinčiam teisę į žalos atlyginimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas skunde turtinę žalą skaičiavo dviems asmenims, t.y. ir A. R., nepagrįstai nusprendė priteisti iš atsakovo atstovo 999 Lt už bilietą dviems asmenims atvykti į Lietuvos Respubliką 2007 m. liepos 9 d., t.y. tą dieną, kuomet pareiškėjui jau nebuvo sudaryta kliūčių atvykti (šia teise jis pasinaudojo). Nesant įrodymų, kas iš tiesų pirko bilietą (t.y. patyrė išlaidas), apelianto manymu, atlyginimo klausimas turėjo sprendžiamas individualiai ir tik ta apimtimi, kiek tai susiję su pareiškėjo turtinių interesų pažeidimu (pagal pateiktus įrodymus jo dalis už bilietą sudarytų 670 Lt., t.y. 1/2 bilieto kainos asmeniui ir kaina už pareiškėjo asmeninę transporto priemonę). Pareiškėjas neneigia, kad jo sugyventinei A. R. nebuvo sudaryta kliūčių atvykti į savo šalį bei išvykti iš jos, kad grįžti atgal į Švediją ar likti Lietuvoje buvo A. R. laisvo apsisprendimo teisė ir Pakrančių apsaugos rinktinė jos neįtakojo, todėl nėra atsakinga už jos neva patirtą žalą.
Apeliantas nurodo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, būtina įvertinti jos padarymo aplinkybes, išgyvenimų, sukrėtimų, nepatogumų ir kt. mastą, įtaką tolesniam nukentėjusio asmens gyvenimui ir kitas reikšmingas aplinkybes. Apelianto manymu, teismas, nagrinėdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, nepakankamai įvertino valstybės pareigūno, priėmusio spendimą surašyti atsisakymą leisti atvykti kertant sieną, veikimo būdą (t.y. tai, kad jis laikėsi atidaus, rūpestingo elgesio kriterijų, vadovavosi tuomet galiojusiu nurodymu dėl Reglamento taikymo), kryptingumą, atsisakymo leisti atvykti priėmimo tikslą - aktas buvo priimtas siekiant apsaugoti valstybės interesą, užkirsti kelią neteisėtam patekimui į šalį. Pareiškėjas dėl to, kad buvo neįleistas, galėjo išgyventi tik trumpalaikio pobūdžio neigiamas emocijas, jos, apelianto teigimu, nėra pagrindas neturtinei žalai atsirasti. Be to, apelianto manymu, teismo sprendime nurodyti kriterijai, jų kiekis, pobūdis, įtaka pakenkimams neatitinka priteistos žalos dydžio. Net ir darant prielaidą, kad neturtinė žala galėjo būti padaryta, teismas neįvertino ir nepasisakė dėl galimybės konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos. Apelianto teigimu, tokį neturtinės žalos atlyginimą pripažįsta ir Europos žmogaus teisių teismas (2005 m. rugpjūčio 31 d. byla Dumont-Maliverg prieš Prancūziją).
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prisidėjime prie apeliacinio skundo nurodo, kad galutinis teismo sprendimas neturės įtakos jos teisėms ir pareigoms, nesukels jai jokių teisinių pasekmių. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 įgaliojo atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, tas valstybės institucijas, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Teisingumo ministerija įgaliota atstovauti valstybei tik tada, kai žala atsirado dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju pareiškėjas skundžia Pakrančių apsaugos rinktinės veiksmus ir prašo atlyginti šiais veiksmais padarytą turtinę bei neturtinę žalą, todėl byloje valstybei atstovauja minėta valstybės institucija. Teisingumo ministerija pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 1 dalį yra tik asignavimų žalai, atsiradusiai dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginti valdytoja. Pagal to paties straipsnio 2 dalį ji vykdo teismo sprendimus dėl žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2002 m. G. U. v. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra). Todėl nėra pagrindo teigti, kad bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo sprendžiamas jos teisių ir pareigų klausimas procesinių įstatymų prasme. Tretysis suinteresuotas asmuo palaiko apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas sutinka su teismo sprendime išdėstytais argumentais, mano, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento 2007 m. sausio 8 d. raštas Nr. (25.6.3)-3-10-03-794 turi būti vertinamas kaip aukštesnės institucijos išaiškinimas, kad priežastinis ryšys tarp institucijos (pareigūno) neteisėtų veiksmų ir jam atsiradusios žalos bei žalos dydis yra įrodytas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliantas Pakrančių apsaugos rinktinė ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui M. H. buvo priteista 999 Lt turtinės ir 3000 Lt neturtinės žalos dėl to, jog pareiškėjas buvo neteisėtai neįleistas į Lietuvos Respublikos teritoriją.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.
Centrinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurio buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga nagrinėjamu atveju vertinti likusias sąlygas. Pažymėtina, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Žemesnės instancijos teismas
Remdamasi administracinėje byloje Nr. I-2285-583/2007 nustatytais faktais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovo neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu nustatyti. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Iš Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2285-583/2007 matyti, kad atsakovo atstovas Pakrančių apsaugos rinktinė ir pareiškėjas M. H. buvo minėtos administracinės bylos proceso šalimis. Šiuo sprendimu pripažinta, kad pareiškėjas pagal 2006 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1932/2006 nuostatas patenka į kategoriją asmenų, kuriems vizų, norint atvykti į Lietuvos Respubliką, nereikia, todėl Pakrančių apsaugos rinktinės 2007 m. liepos 7 d. sprendimas dėl atsisakymo leisti atvykti kertant sieną Nr. 124-35 panaikintas (administracinės bylos Nr. I-2285-583/2007 m. 43-45 l.).
Minėtas sprendimas apskųstas nebuvo, todėl pripažintinas įsiteisėjusiu, o nagrinėjamu atveju ir pagrindu spręsti, jog atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nustatyti. Pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 dalį terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis. Atsakovo atstovas neįvykdė tų veiksmų, kuriuos jį, kaip viešojo administravimo subjektą, įpareigojo atlikti jo veiklą reglamentuojantys teisės aktai, o veikla, neatitinkanti teisės aktų reikalavimų, yra neteisėta.
Nustačius, kad atsakovo atstovo neteisėti veiksmai konstatuoti administracinėje byloje Nr. I-2285-583/2007 ir turi prejudicinę galią šioje byloje, svarstytina, ar neteisėtus veiksmus ir pareiškėjo patirtą žalą sieja priežastinis ryšys. CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad doktrinoje priežastinio ryšio nustatymas yra siejamas su conditio sine qua non (lot. būtina, privaloma sąlyga) testu: siekiant konstatuoti, kad atsakovo neteisėtas veikimas buvo pareiškėjo patirtos žalos faktinė priežastis, būtina nustatyti, ar pareiškėjo patirta žala būtų kilusi, jei atsakovas nebūtų veikęs neteisėtai. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos manymu, pareiškėjas M. H. nebūtų patyręs finansinių nuostolių ir neigiamų išgyvenimų, jei atsakovo atstovas Pakrančių apsaugos rinktinė būtų tinkamai taikęs teisės aktus, reglamentuojančius užsieniečių įvažiavimą į Lietuvos Respublikos teritoriją.
Paminėtina, kad conditio sine qua non testo taikymas nėra absoliutus: priežastinio ryšio grandinė gali būti suskaidyta dėl kitų subjektų veiksmų (neveikimo) arba įvykių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad išgyvenimai, kilę dėl to, jog pareiškėjui nebuvo leista kirsti sienos, iš dalies susiję su patirtais nepatogumais dėl kelionės į Karlshamn būdo. Pareiškėjas iš Klaipėdos tuo pačiu keltu Lisco Patria keliavo į Baltiysk ir atgal į Klaipėdą, ir tik po to keltas plaukė į Karlshamn uostą. Pažymėtina, kad Transporto veiklos pagrindų įstatymo 19 straipsnyje numatyta vežėjų pareiga pasirūpinti keleiviais, kurie nebuvo įleisti į Lietuvos Respubliką. Minėto įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog vežėjas privalo už savo lėšas nuvežti užsienietį į užsienio valstybę, iš kurios jis atvyko. Jeigu vežėjas, kuris verčiasi keleivių vežimu, negali užsieniečio sugrąžinti į užsienio valstybę, jis privalo nedelsdamas rasti tiesioginio transporto priemones ir padengti su jomis susijusias išlaidas arba, jei tokios galimybės nėra, prisiimti atsakomybę už lėšų, susijusių su užsieniečio buvimu pasienio kontrolės punkte ir sugrąžinimu į šio straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose išvardytas valstybes, padengimą (Įstatymo 19 str. 3 d.). Šių teisės normų pagrindu darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju dalis pareiškėjo nepatogumų kilo būtent dėl to, kaip vežėjas įgyvendino pareigą sugrąžinti pareiškėją į valstybę, iš kurios jis atvyko, ir kurios įgyvendinimo atsakovo atstovas objektyviai negalėjo kontroliuoti. Vis dėlto, teisėjų kolegijos manymu, ryšys tarp neteisėtų veiksmų (sprendimo atsisakyti įleisti pareiškėją į Lietuvą) ir išgyvenimų, kilusių dėl kelionės į Baltiysk, nėra nutolęs tokia apimtimi, kuri leistų teigti, jog atsakovo atstovas nėra atsakingas už pareiškėjo patirtus išgyvenimus, kilusius dėl to, jog jam nebuvo suteikta galimybė iškart plaukti į Karlshamn uostą. Tačiau į šią aplinkybę gali būti atsižvelgiama, vertinant žalos dydį.
Viešoji atsakomybė remiasi restitutio in integrum principu, kuris reiškia, kad asmuo, patyręs žalą, turi teisę į visišką žalos atlyginimą, kuri sugrąžintų jį į tokią padėtį, kokia egzistuotų, jei žala nebūtų atsiradusi. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Išanalizavus byloje pateiktą medžiagą, matyti, kad pareiškėjas turėjo šių finansinių išlaidų: už kelionę maršrutu Karlshamn-Klaipėda-Karlsham 2007 m. liepos 6 d. – 2007 m. liepos 16 d. sumokėta 2210 Lt (pažymėtina, kad bilietas skirtas 2 asmenims ir automobiliui, b. l. 13), kelionė tuo pačiu maršrutu 2007 m. liepos 9 d. – 2007 m. liepos 18 d. kainavo 999 Lt (kelionės bilietas taip pat skirtas 2 asmenims ir automobiliui, b. l. 9). Bylos aplinkybės patvirtina, kad pinigų suma, sumokėta už 2007 m. liepos 6 d. – 2007 m. liepos 16 d. kelionę, buvo pareiškėjo išlaidos, kurias jis galėjo numatyti ir numatė kaip atlygį už perkamą paslaugą – kelionę keltu į Lietuvą. Akivaizdu, kad šios išlaidos buvo neišvengiamos, netgi jeigu Pakrančių apsaugos rinktinė būtų įleidusi pareiškėją į Lietuvos Respublikos teritoriją. Nagrinėjamu atveju aktualu, kokias papildomas finansines išlaidas pareiškėjas patyrė dėl to, kad kelionės keltu negalėjo užbaigti Klaipėdoje. Nepavykus kelionei, pareiškėjas buvo priverstas antrą kartą nusipirkti kelionės keltu maršrutu Karlshamn-Klaipėda-Karlsham bilietus (b. l. 9), todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog būtent šios išlaidos buvo papildomos ir nenumatytos, kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jeigu atsakovo atstovas būtų elgęsis teisėtai. Ši pinigų suma taip pat laikytina tiesioginiais nuostoliais CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 999 Lt neturtinės žalos, tačiau, kaip teisingai nurodo apeliantas, pagal pateiktus įrodymus pareiškėjo dalis už bilietą sudarytų 603 Lt, t. y. ½ bilieto dalies asmeniui (396 Lt) ir už pareiškėjo asmeninę transporto priemonę (207 Lt) (b. l. 9).
Paminėtina, kad neturtinės žalos sąvoka apima platų spektrą pačių įvairiausių išgyvenimų. Pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje pripažino, jog neturtinė žala apima „traumas, nerimą ir neteisybės jausmą“ (McMichael v. Jungtinė Karalystė); „bejėgiškumo jausmą, frustraciją“ (Papamichalopoulus v. Graikija), „nepatogumus ... nerimą ir sielvartą“ (Olsson v. Švedija), „įžeidinėjimą ... pažeminimą ... įtampą“ (Lopez Ostra v. Ispanija) ir pan.
Plačią neturtinės žalos sampratą įtvirtino ir Lietuvos įstatymų leidėjas, kuris neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt., teismo įvertintą pinigais (CK 6.250 str. 1 d.).
Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pabrėžė, kad: „moralinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą <...>.“
Dėl neturtinės žalos prigimties neturtinė žala negali visada būti pagrindžiama konkrečiais įrodymais. Tačiau priimtina manyti, kad asmenys, kurie susiduria su problemomis, susijusiomis su jų asmeninio gyvenimo ribojimu, tokiu, kokį patyrė pareiškėjas, patiria nepatogumus, nerimą. Nediskutuotina, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus: bejėgiškumo jausmą (pareigūnui nepavyko įrodyti, kad jo atvykimas teisėtas ir jis buvo priverstas vykti atgal į Karlshamn); pažeminimą (teisėtai gyvendamas ir judėdamas Europos Sąjungos teritorijoje, jis nebuvo įleistas į Lietuvos Respubliką) ir pan. Tačiau, siekiant nustatyti patirtos neturtinės žalos dydį pinigine išraiška, būtina įvertinti neturtinės žalos atlyginimo tikslą ir teismų praktikoje suformuotus bei įstatymo leidėjo įtvirtintus („Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus“ (CK 6.250 str. 2 d.)) neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus.
Neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante. Analogiška nuostata suformuluota ir minėtame Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime: „materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.“
Minėta, jog pareiškėjas M. H. patyrė neigiamus išgyvenimus, tačiau siekiant nustatyti šios žalos atlyginimo pinigais dydį, nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti šiuos teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus: pirma, neteisėtų veiksmų trukmę; ar veiksmai buvo vienkartiniai ar pasikartojantys (2007 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-483/2007); antra, pažeidimo įtaką tolesniam pareiškėjo gyvenimui (2008 m. balandžio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008); trečia, ar pareiškėjo teisės yra pažeistos negrįžtamai (2008 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–1796/2008); ketvirta, ar neturtinės žalos nepriteisimo atveju pareiškėjo pažeistos teisės iš esmės liktų neapgintos, t. y. nebūtų pasiektas kertinis teisinės valstybės principas dėl pažeistų teisių teisminio gynimo (2008 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–1796/2008), ir kitas aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamu atveju.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas M. H. į Lietuvos Respublikos teritoriją buvo neįleistas vieną kartą 2007 m. liepos 7 d. (administracinės bylos Nr. I-2285-583/2007 6 l.), todėl laikytina, kad pareigūno neteisėti veiksmai yra vienkartiniai. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad pareiškėjas galėjo kirsti Lietuvos Respublikos sieną po trijų dienų, kai jis nebuvo įleistas pirmąjį kartą (b. l. 9).
Be to, manytina, kad pažeidimo įtaka tolesniam pareiškėjo gyvenimui neturėtų būti vertinama kaip ilgalaikė ar keičianti jo gyvenimo kokybę: pareiškėjui nėra sudaromos jokios kliūtys įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją.
Sprendžiant, ar neturtinės žalos nepriteisimo atveju pareiškėjo pažeistos teisės iš esmės liktų neapgintos, pažymėtina, kad pažeistų teisių teisminio gynimo principas inter alia reikalauja, kad asmens teisės turi būti neformaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas, prieš pareikšdamas teismui reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kreipėsi į teismą, siekdamas nuginčyti atsakovo atstovo sprendimą dėl atsisakymo leisti atvykti kertant sieną Nr. 124-35 (administracinės bylos Nr. I-2285-583/2007 4, 43 l.), ir jo skundas buvo patenkintas, dėl to darytina išvada, jog pareiškėjo teisės buvo apgintos.
Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, pats pripažįsta, jog Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnas jo atsiprašė (administracinės bylos Nr. I-2285-583/2007 4 l.). Manytina, kad atsakovo elgesys, padarius pažeidimą, taip pat turėtų būti vertinamas, kaip vienas iš kriterijų, siekiant nustatyti neturtinės žalos dydį.
Šiame kontekste paminėtina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismo priteista neturtinė žala yra per didelė ir mano, jog pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija dėl patirtos žalos. Tačiau, teisėjų kolegijos manymu, pažeidimo pripažinimas, kaip tinkamas žalos atlyginimo būdas, turėtų būti taikomas išskirtiniais atvejais. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, priteisiant atitinkamą pinigų sumą, turėtų būti atmetamas tais atvejais, kai asmuo paduoda skundą dėl savo principų įgyvendinimo, kurių esmė yra tai, jog pareiškėjas visų pirma siekia sukelti pasekmes ateityje, kas tiesiogiai priklauso nuo pažeidimo pripažinimo, ir mažiau koncentruojasi į žalos, patirtos praeityje, atlyginimą. Ši nuostata suformuluota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, kuris pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą žalos atlyginimo priemonę, dažniausiai taiko tais atvejais, kai pažeidimas yra tam tikro teisės akto egzistavimo (buvimo) rezultatas ir pareiškėjas iš esmės siekia pakeisti ginčijamą teisinį reglamentavimą (žr. pvz., Modinos v. Kipras) ir pan. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjas patyrė tokio pobūdžio neturtinę žalą, kurios vien tik pažeidimo pripažinimas negalėtų atlyginti.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo neturtinė žala kilo dėl atsakovo atstovo vienkartinio veiksmo, kurio pasekmės nebuvo ilgalaikės, į atsakovo atstovo elgesį padarius pažeidimą, įvertinus aplinkybę, jog pareiškėjas efektyviai įgyvendino savo teisę į gynybą, darytina išvada, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala vertintina 500 Lt.
Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, nustatant, kad pareiškėjui priteisiama 603 Lt turtinės ir 500 Lt neturtinės žalos. Likusioje dalyje Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 5 d. sprendimą pakeisti iš dalies. Iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės, pareiškėjo M. H. naudai priteisti 603 (šešis šimtus tris) litus turtinės ir 500 (penkis šimtus) litų neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.