Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi privataus kaltinimo baudžiamąją bylą, kurioje P. O., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, a/k (duomenys neskelbtini) LR pilietis, nevedęs, spec. vidurinio išsilavinimo, dirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, baustas administracine tvarka,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 155 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. privataus kaltinimo skundu P. O. kaltinamas tuo, kad viešai raštu užgauliai pažemino žmogų, o būtent, jis

2012 m. vasario 10 d. 15 val. 17 min. internetiniame portale „Lietuvos rytas“ po išspausdintu straipsniu pavadinimu – „Garliavos veikėjas M. K. N. Venckienę kaltina šmeižtu“, straipsnio internetinė nuoroda – http://www.lrytas.lt/-13288792701328430762-garliavos-veik%C4%97jas-m-kuprevi%C4%8Dius-n-venckien%C4%99-kaltina-C5%A1mei%C5%BEtu.htm, straipsnio autorė Asta Kuznecovaitė, internetinių komentarų skiltyje iš jam priklausančio IP adreso Nr. 78.60.220.222, parašė komentarą Nr. 1 „pakabino pedofilai kgbistai berneli“, šiuo komentaru susiedamas M. K. su KGB, M. K. civilizuotą būdą apginti savo garbę ir orumą paniekinančiai apibūdindamas kaip veiksmus, nepriklausančius nuo jo paties valios, t.y., neva jis vykdė „pedofilų kgbistų“ valią už kažkokią asmeninę naudą, tuo įžeidė ir pažemino M. K. visuomenės akyse, sumenkindamas jo asmenį, pakirsdamas pasitikėjimą savimi. Tokiais veiksmais jis padarė LR Baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Apklausus kaltinamąjį, jis kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad kaltinime minimo komentaro nerašė, tuo metu, kai buvo parašytas komentaras, t.y, 2012-02-10, jis buvo išvykęs į Vokietiją, tai gali patvirtinti liudytojai, raštu patvirtino jo verslo partneris K. V.. Jis patvirtina, kad jis sudarė interneto tiekimo sutartį ir iki 2012-02-10 ji nebuvo nutraukta. Iš buto adresu (duomenys neskelbtini), negalėjo būti siųsta nieko panašaus, kadangi šiuo adresu jis niekada negyveno, jame gyveno jo draugas M. B., jis pats buvo tik ten registruotas. Prisiregistravo laikinai, kol pratęs pasą, kadangi baigėsi jo paso galiojimo laikas. Su interneto tiekėju sutartis buvo sudaryta dėl interneto įvedimo ne šiuo adresu. Jis buvo sudaręs internetinę sutartį dėl interneto adresu (duomenys neskelbtini). Kas galėjo naudotis jo kompiuteriu 2012-02-10, jis dabar negali atsekti.

Privatus kaltintojas ir nukentėjusysis M. K. teismo posėdyje parodė, kad 2012-02-10 15.17 val. internetiniame portale „Lietuvos rytas“ buvo išspausdintas straipsnis „Garliavos veikėjas M. K. N. Venckienę kaltina šmeižtu“. Po straipsnio interneto komentarų skiltyje pirmas komentaras buvo absurdiškas, kuris jį pažemino ir įžeidė, jo turinys buvo „pakabino pedofilai kgbistai bernelį“. Jis kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą, kad būtų nustatyta, kas būtent parašė šį komentarą, ir atlikusi ikiteisminį tyrimą Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra nustatė, kad jį įžeidžiantis ir žeminantis komentaras parašytas būtent iš P. O. priklausančio IP adreso. Užklaustas interneto tiekėjas davė išvadą, kad IP adresas 78.60.220.222 priklauso P. O., su kuriuo buvo sudaryta sutartis pagal adresą (duomenys neskelbtini). Ikiteisminio tyrimo medžiagoje nurodyta, kad žinutės buvo išsiųstos iš kompiuterio, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Iškviestas į apklausą ikiteisminio tyrimo metu P. O. atsisakė duoti parodymus. Kadangi P. O. nenurodė jokių aplinkybių, kas galėjo parašyti komentarą, nenurodė trečiųjų asmenų, kurie galėjo naudotis jo kompiuteriu, prokuratūra pasiūlė jam kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.

Vilniaus apsk. Vyriausiojo policijos komisariato Operatyvinės veiklos valdybos 1-ojo skyriaus viršininkas V. D. tarnybiniame pranešime nurodė, kad AB „Teo.lt“ administruojamas IP adresas 78.60.220.222 priklausė P. O. adresu (duomenys neskelbtini). Duomenys pateikiami iš AB „Teo.lt“. (ikiteisminio tyrimo medžiagos b.l. 163)

Iš UAB „Teo.lt“ interneto prieigos paslaugų teikimo sutarties Nr. TPTS60354147-070424 nustatyta, kad 2007-04-12 buvo sudaryta interneto tiekimo sutartis tarp UAB „Teo.lt“ ir P. O., tiekiant internetą (duomenys neskelbtini). (b.l 96).

Iš gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012-02-01 iki 2012-02-29 adresu (duomenys neskelbtini), tik vienas asmuo buvo deklaravęs gyvenamąją vietą. (b.l. 108)

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus kaltinamojo P. O. parodymus, nukentėjusiojo M. K. parodymus, kitą rašytinę bylos medžiagą teismas konstatuoja, jog P. O. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 155 str. 1 d., todėl išteisintinas (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Teismas pažymi, kad faktas, kad IP adresas 78.60.220.222 komentarų rašymo metu priklausė P. O. nėra savaime įrodymas, kad kaltinime nurodytą komentarą parašė kaltinamasis. M. K. daro tik prielaidą, kad IP adreso savininkas patalpino komentarą. P. O. nurodė, kad kaltinime nurodytu metu jo nebuvo Lietuvoje, jis buvo Vokietijoje, į bylą pateikė notaro patvirtintą K. V. rašytinį paaiškinimą, kad nuo 2012-02-01 iki 2012-02-15 P. O. svečiavosi (duomenys neskelbtini) (b.l. 68-72). Byloje nėra duomenų, iš kokio kompiuterio buvo patalpintas privataus kaltinimo skunde nurodytas komentaras.

Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 40) yra nurodyta, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Iš aukščiau aptartų įrodymų teismas daro išvadą, kad byloje nėra surinkta patikimų ir objektyvių duomenų, kad komentarus internete paskelbė būtent P. O.. Tai, kad komentare užfiksuotas IP adresas priklauso P. O., įrodo, kad jis yra kompiuterio, kuriam šis adresas suteiktas, savininkas, tačiau tai, kad būtent jis naudodamasis juo parašė minėtąjį komentarą, yra tik prielaida. Vien nukentėjusiojo nuomonės, kad tai galėjo padaryti kaltinamasis, nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Įžeidimas, numatytas LR BK 155 straipsnio 1 dalyje, yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu, tai yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse. Pats užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Įžeidimas yra viešas tuomet, kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje arba per visuomeninės informavimo priemonę, spaudinyje, internete. Įžeidimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo viešai paskleista informacija, kuri užgauliai pažemino kitą asmenį bet ir tai, kad kaltininkas suvokia, kad jo veiksmai, žodžiai ar raštu pateikta informacija užgauliai žemina kitą asmenį ir nori taip veikti t.y. siekia jį įžeisti.

Lietuvos Respublikos BK 155 str. viešojo ir neviešojo įžeidimo objektyviajai pusei būtinas ne paprastas asmenybės garbės arba jos orumo žeminimas, bet užgaulus pažeminimas, t. y. žeminimas nederama forma. Vertinant, ar pažeminimas buvo užgaulus, privaloma atsižvelgti į nukentėjusiojo asmenybę bei teisėtus kaltininko lūkesčius dėl nukentėjusiojo reakcijos ir pažeminimo įvertinimo. Nors kiekvienas asmuo pats asmeniškai sprendžia, ar kaltininko padarytas jo įvertinimas, veiksmas yra įžeidžiantis, teismas privalo atsižvelgti į visuomenėje susiformavusias visuotinai priimtas garbės ir orumo sąvokas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-437/2008, Nr. 2A-1/2009).

Nukentėjusysis vertina, kad komentaro autorius jį įžeidė, komentaru jį siedamas su pedofilais ir kgbistais, teigdamas, neva jis nėra savarankiškas ir vykdo jų valią. Taigi vertinant šios frazės turinį, atsižvelgtina ir į jos kontekstą. Kaltinime nurodytas komentaras yra skaitytojo reakcija į Lietuvos ryto svetainėje pateiktą straipsnį ir jame nurodytą informaciją. Šiame straipsnyje cituojamas pats M. K. „<...> Paduosiu į teismą ir kitus šmeižikus, pavyzdžiui „Laisvą laikraštį“, žurnalistą Tomą Dapkų, kuris vienoje laidoje aiškino, kad jis turįs įrodymų, jog aš esu „pakabintas“ Valstybės saugumo departamento ir kitus“. (ikiteisminio tyrimo medžiaga b.l. 24) Taigi šis komentaras yra skaitytojo reakcija į kažkokius anksčiau žiniasklaidoje pateiktus faktus. Komentare pakartota straipsnyje nurodyta frazė, tačiau ji neišreikšta tokia forma, kuri akivaizdžiai prieštarautų įprastoms elgesio taisyklėms ir bendražmogiškos moralės reikalavimams. Faktas, kad skaitytojas priėmė šiuos faktus kaip realius, gali asmeniškai įžeisti nukentėjusįjį, tačiau tai nereiškia, kad tai užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal LR BK 155 str.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis įtvirtina asmens saviraiškos laisvę, t. y. teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Tiek Konvencijoje, tiek Konstitucijoje nustatyta, kad tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti apribota. Tokie apribojimai galimi tais atvejais, kai jie įtvirtinti įstatyme ir yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant tam tikrų tikslų – apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, kuria siekiama apginti kitas dėl tokio įgyvendinimo pažeidžiamas žmogaus teises bei viešuosius interesus. Kiekvieną kartą ginant vieną šių vertybių (saviraiškos laisvę bei asmens garbę ir orumą), neišvengiamai apribojama kita, todėl, nagrinėdamas bylą, teismas privalo priimti tokį sprendimą, kuris konkrečioje situacijoje užtikrintų šių dviejų vertybių apsaugos pusiausvyrą (kasacinė nutartis Nr. 2A-3/2012).

Teismas pažymi, kad baudžiamoji teisė yra ultima ratio, t. y. paskutinė priemonė apginti savo pažeistas teises ir interesus, išnaudojus visas kitas galimas teisinės gynybos priemones. Atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį baudžiamoji atsakomybė turi būti proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises. Šiuo atveju vertinant „Lietuvos rytas“ internetiniame tinklapyje po išspausdintu straipsniu „Garliavos veikėjas M. K. N. Venckienę kaltina šmeižtu“, patalpintą komentarą „pakabino pedofilai kgbistai berneli“, teismas daro išvadą, kad nukentėjusiojo pasirinkta baudžiamosios atsakomybės rūšis ginti savo garbę ir orumą nėra proporcinga padarytam pažeidimui. Pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis).

Nenustačius privalomo objektyviojo nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 155 str. 1 d., požymių – pavojingos veikos, ir ją padariusio subjekto, P. O. dėl M. K. įžeidimo išteisinamas.

M. K. baudžiamojoje byloje pareiškė prašymą priteisti 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš P. O.. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas nukentėjusiojo M. K. pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palieka nenagrinėtą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokiu atveju civiliniai ieškovai turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (LR BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

P. O. išteisinti dėl LR BK 155 str.1 d. numatyto nusikaltimo padarymo, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (LR BPK 3 str.1d.1p).

M. K. pareikštą civilinį ieškinį dėl 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.