Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-12-19 · Administracinė byla Nr. A-146-3050-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-283-422/2011Sprendimas · 2011-03-14Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-12-19Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-19
Bylos Nr.
A-146-3050-11
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01251-2010-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas
D. N.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 6.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-3050/2011Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01251-2010-6Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 19d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjai D. N.,trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Živilei Karčiauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. N. (iki santuokos sudarymo – U.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja D. N. (iki santuokos sudarymo – U.) (toliau – ir pareiškėja) Kauno apygardos administraciniam teismui paduotu patikslintu skundu (b. l. 24-26) prašė:

panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius, atsakovas) 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 8.37-3686;Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2010 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (11.1) I-6043;įpareigoti VSDFV Kauno skyrių priimti naują sprendimą – skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d.

Skunde ir nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 58-61) pareiškėja paaiškino, kad skundžiamais administraciniais aktais buvo nuspręsta neskirti jai motinystės pašalpos už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d. dėl to, kad ji neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. Nurodė, kad nuo 2004 m. rugpjūčio 13 d. iki 2009 m. lapkričio 6 d. dirbo Kauno tardymo izoliatoriuje Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniąja prižiūrėtoja, nuo 2009 m. lapkričio 12 d. iki 2010 m. gegužės 15 d. buvo registruota darbo biržoje, nuo 2009 m. lapkričio 19 d. iki 2010 m. gegužės 2 d. jai buvo paskirta nedarbo draudimo išmoka, nuo 2010 m. gegužės 3 d. iki nėštumo ir gimdymo atostogų (2010 m. liepos 27 d.) dirbo UAB „Senukų prekybos centras“ prekių tikrintoja. Pareiškėjos nuomone, nuo 2008 m. liepos 27 d. iki 2010 m. liepos 27 d. jos stažas sudaro 18 mėnesių (15 mėn. 9 d. – Kauno tardymo izoliatoriuje ir 2 mėn. 22 d. – UAB „Senukų prekybos centras“) ir šio stažo pakanka motinystės pašalpai gauti. Atsakovas, motyvuodamas tuo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) bei jam pavaldžių įstaigų ir įmonių pareigūnai privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu, nedarbo socialiniu draudimu ir sveikatos draudimu, nutarė laikotarpio, kai pareiškėja dirbo Kauno tardymo izoliatoriuje (nuo 2004 m. rugpjūčio 13 d. iki 2009 m. lapkričio 6 d.), neįskaityti į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, nes šiuo laikotarpiu pareiškėja nebuvo draudžiama ligos ir motinystės socialiniu draudimu. Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 53 straipsnio 2 dalyje (toliau – ir Statutas) numatyta, jog laikinojo nedarbingumo bei nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu pareigūnams mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas vidutinis jų darbo užmokestis. Remdamasi minėtu teisiniu reguliavimu pareiškėja akcentavo, kad būdama pareigūnė ji turėjo visas socialines garantijas, įskaitant garantiją motinystės atostogų metu gauti jai priklausančias išmokas. Pareiškėjos manymu, atsakovas ydingai aiškina įstatymus, priimdama skundžiamą aktą pažeidė Konstitucijos numatytas pareiškėjos teises ir teisėtus lūkesčius gimus kūdikiui gauti įstatymų numatytą motinystės pašalpą.

Šalies argumentai

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 33-34) ir atsakovo atstovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 58-61) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Ligos ir motinystės įstatymas) 16 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 38 punkte nustatyta, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdrausti asmenys, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, jeigu jie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Pagal Ligos ir motinystės įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą sudaro laikotarpiai, per kuriuos mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, taip pat per kuriuos apdraustasis asmuo gavo šio įstatymo nustatytas ligos (įskaitant darbdavio mokamas 2 pirmąsias ligos dienas), profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpas, mokamas vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, nedarbo draudimo išmokas, mokamas vadovaujantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymu. Valstybinio socialinio draudimo išmokos skiriamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) duomenimis (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) 10 str. 3 d.). Pagal Registro duomenis pareiškėjos ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos (2010 m. liepos 27 d.) per paskutinius 24 mėnesius (nuo 2008 m. liepos 27 d. iki 2010 m. liepos 26 d.) yra 8 mėnesiai 8 dienos (laikotarpis nuo 2009 m. lapkričio 19 d. iki 2010 m. gegužės 2 d., kai pareiškėjai buvo mokama nedarbo socialinio draudimo išmoka, ir laikotarpis nuo 2010 m. gegužės 3 d. iki 2010 m. liepos 26 d., kai pareiškėja dirbo pagal darbo sutartį UAB „Senukų prekybos centras“). Taigi per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos pareiškėja neturėjo reikiamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo motinystės pašalpai gauti, todėl VSDFV Kauno skyrius 2010 m. rugpjūčio 11 d. pagrįstai priėmė sprendimą Nr. 8.37-3686, kurį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir įmonių pareigūnai privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu, nedarbo socialiniu draudimu ir sveikatos draudimu (VSDĮ 4 str. 2 d. 1 p. ir 9 d.). Laikotarpis, kai pareiškėja dirbo Kauno tardymo izoliatoriuje (nuo 2004 m. rugpjūčio 13 d. iki 2009 m. lapkričio 6 d.) negali būti įskaitytas į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, kadangi tuo laikotarpiu pareiškėja nebuvo draudžiama ligos ir motinystės socialiniu draudimu.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 40-42) rėmėsi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos išdėstė pirmosios instancijos teismui atsakovas. Be to, nurodė, kad, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu bei Ligos ir motinystės įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, laikotarpis, kai pareiškėja dirbo Kauno tardymo izoliatoriuje (nuo 2004 m. rugpjūčio 13 d. iki 2009 m. lapkričio 6 d.), negali būti įskaitytas į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, kadangi šiuo laikotarpiu už pareiškėją ne tik nebuvo mokamos ir pagal įstatymus neturėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui (t. y. pareiškėja šiuo laikotarpiu nebuvo draudžiama ligos ir motinystės socialiniu draudimu), bet buvo mokamos ir mažesnio tarifo socialinio draudimo įmokos nuo pareiškėjai priskaičiuoto darbo užmokesčio.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėja neteisingai aiškina Statuto 53 straipsnį, kuriame nurodoma, jog nėštumo ir gimdymo atostogų metu Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir įmonių pareigūnams yra mokamas vidutinio dydžio darbo užmokestis, o ne motinystės pašalpa, apskaičiuota pagal Ligos ir motinystės įstatymą ar Nuostatus. Taigi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir Statuto 53 straipsnio 2 dalies normos ne tik neprieštarauja viena kitai, bet yra visiškai suderintos. Tai reiškia, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymas nenumato pareigūnų draudimo ligos ir motinystės socialiniu draudimu, pareigūnai neturi teisės į ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto (ligos, motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas ir kt.), todėl Statuto 53 straipsnio 2 dalyje ir yra nustatyta, kad pareigūnams motinystės atveju mokamas vidutinis jų darbo užmokestis.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Ligos ir motinystės įstatymo, galiojančio nuo 2008 m. sausio 1 d., 16 straipsnio 3 dalį bei Nuostatų 38.5 punktą, ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo reikalavimas skiriant motinystės pašalpas netaikomas tiems apdraustiems asmenims, kurie įsidarbino per 3 mėnesius nuo tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos bei jam pavaldžiose įstaigose ir įmonėse pabaigos, tačiau visą laiką dirbdami iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios nespėjo įgyti reikiamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. Pareiškėja po atleidimo iš tarnybos Kauno tardymo izoliatoriuje (2009 m. lapkričio 6 d.) pagal darbo sutartį UAB „Senukų prekybos centras“ įsidarbino tik 2010 m. gegužės 3 d., t. y. praėjus daugiau negu trims mėnesiams (5 mėn. 27 d.) po tarnybos pabaigos, todėl pirmiau nurodyta išimtis pareiškėjai negali būti pritaikyta. Aplinkybė, kad po atleidimo iš tarnybos Kauno tardymo izoliatoriuje pareiškėja po 6 dienų buvo įregistruota darbo biržoje kaip bedarbė (nuo 2009 m. lapkričio 12 d. iki 2010 m. gegužės 15 d.), nesuteikia teisės skirti jai motinystės pašalpą pagal Ligos ir motinystes įstatymo 16 straipsnio 3 dalį bei Nuostatų 38.5 punktą (kaip nepraleidusiai 3 mėnesių termino), nes bedarbiai nėra draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. kovo 14 d. sprendimu (b. l. 62-65) pareiškėjos skundą tenkino, t. y. panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 8.37-3686 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (11.1) I-6043 ir įpareigojo atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių išnagrinėti motinystės pašalpos skyrimo pareiškėjai klausimą iš naujo.

Teismas nustatė, kad pagal Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį bei Nuostatų 38.3 punktą teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdrausti asmenys, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, jeigu jie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Pagal Ligos ir motinystės įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą sudaro laikotarpiai, per kuriuos mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, taip pat per kuriuos apdraustasis asmuo gavo šio įstatymo nustatytas ligos (įskaitant darbdavio mokamas 2 pirmąsias ligos dienas), profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystes) pašalpas, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesines ligos pašalpas, mokamas vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, nedarbo draudimo išmokas, mokamas vadovaujantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymu.

Ištyręs pateiktus į bylą įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2004 m. rugpjūčio 13 d. iki 2009 m. lapkričio 6 d. dirbo Kauno tardymo izoliatoriuje Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniąja prižiūrėtoja (b. l. 47, 52), nuo 2009 m. lapkričio 12 d. iki 2010 m. gegužės 15 d. buvo registruota darbo biržoje ir nuo 2009 m. lapkričio 19 d. iki 2010 m. gegužės 2 d. jai buvo paskirta nedarbo draudimo išmoka (b. l. 48), nuo 2010 m. gegužės 3 d. iki pat nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios (2010 m. liepos 27 d.) dirbo UAB „Senukų prekybos centras“ prekių tikrintoja (b. l. 20), nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d. buvo nėštumo ir gimdymo atostogose (b. l. 20).

Šalies argumentai

Pareiškėja 2010 m. rugpjūčio 2 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu skirti motinystės pašalpą, mokamą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu (b. l. 37). VSDFV Kauno skyrius dėl šio pareiškėjos prašymo priėmė 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 8.37-3686, kuriuo nusprendė neskirti jai motinystės pašalpos už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d. (b. l. 9), kadangi remdamasis Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi ir Nuostatų 38.3, 58 punktais, nustatė, kad pareiškėja neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo (stažas per šį laikotarpį yra tik 8 mėnesiai 8 dienos). VSDF valdyba 2010 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (11.1) I-6043 paliko galioti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 8.37-3686 (b. l. 12).

Byloje kilęs ginčas dėl to, ar pareiškėjos dirbtas laikas Kauno tardymo izoliatoriuje turi būti įskaitytas į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, nulemiantį motinystės pašalpos skyrimą. Pagal Ligos ir motinystės įstatymo 3 straipsnio 1 dalį apdraustasis asmuo – fizinis asmuo, kuris pats moka ir už jį mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 9 dalį vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, Valstybės saugumo departamento sistemos, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir įmonių pareigūnai privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu, nedarbo socialiniu draudimu ir sveikatos draudimu. Pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalį pareigūnams taikomos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatytos socialinės garantijos. Pagal galiojusį teisinį reglamentavimą pareiškėja, dirbdama Kauno tardymo izoliatoriuje, neturėjo pareigos mokėti įmokas ligos ir motinystės socialiniam draudimui, tokia pareiga nebuvo nustatyta ir institucijai, kurioje pareiškėja atliko tarnybą, tačiau pagal Statuto 54 straipsnio 2 dalies nuostatas (galiojusias pareiškėjos tarnybos metu) laikinojo nedarbingumo bei nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu pareigūnams mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas vidutinis jų darbo užmokestis, t. y. jiems yra garantuojamos socialinės garantijos laikino nedarbingumo dėl ligos ir nėštumo bei gimdymo atostogų atvejais.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr. LVAT 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007 ir 2011 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-325/2011), kurioje yra pateiktas aiškinimas, jog laikotarpis, kai asmuo atliko tarnybą vidaus tarnybos sistemoje ir per kurį buvo gautos arba galėjo būti gautos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu nustatytos ligos išmokos, suprantamas kaip asmens privalomųjų išmokų gavimo laiko tarpas, patenkantis į „ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo“ sąvoką. Apdraustojo asmens definicija traktuotina plačiąja prasme, apimanti ir tuos asmenis, kurie dirbdami išskirtinėje valstybės valdymo sistemos dalyje neturėjo pareigos mokėti ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų, bet dėl darbinės veiklos specifikos turėjo teisę gauti ligos ir motinystės socialinio draudimo išmoką kaip socialinę garantiją, reglamentuotą įstatymu. Minėtose nutartyse Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, jog pozicija, kai siekiama paneigti buvusio pareigūno teisę į ligos ar motinystės išmoką iki sueis įstatymų nustatytas ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas, neatsižvelgiant į laikotarpį vidaus reikalų sistemoje, yra netoleruotina ne tik teisės taikymo požiūriu, bet ir teisingumo aspektu. Atsižvelgus į tai, buvo prieita prie išvados, kad nutrūkus vidaus tarnybos teisiniams santykiams ir susiformavus ne statutinio pobūdžio darbiniams santykiams, teisė į ligos išmokas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą išlieka, todėl ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas nepradedamas skaičiuoti iš naujo.

Remdamasis minėtų teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teisės aktai Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose dirbantiems asmenims garantavo socialines garantijas laikino nedarbingumo dėl ligos bei nėštumo ir gimdymo atostogų metu. Nurodė, kad siekiant užtikrinti buvusių Kalėjimų departamento bei jam pavaldžių įstaigų pareigūnų teises į motinystės pašalpą, iš esmės nėra aktualus piniginių išmokų mokėjimo šaltinio ir jo suformavimo klausimas, nes priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei nepagrįstai ir neproporcingai pablogintų tokių asmenų teisinę padėtį, baigus tarnybą.

Remdamasis minėtais argumentais pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėja, kuri dirbdama Kauno tardymo izoliatoriuje, pagal tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą neturėjo pareigos mokėti įmokų ligos ir motinystės socialiniam draudimui, turi teisę gauti motinystės pašalpą už prašomą laikotarpį. Nustatė, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo netinkamai interpretavo teisės aktus, apibrėžiančius motinystės pašalpos skyrimą, ir tai sudaro pagrindą ginčijamus administracinius aktus pripažinti neteisėtais bei juos panaikinti (ABTĮ 89 str.2 d.). Panaikinęs skundžiamus aktus teismas nusprendė patenkinti ir antrąjį pareiškėjos reikalavimą ir įpareigoti atsakovą VSDFV Kauno skyrių , kuris pagal LMSDP nuostatų 55 punktą yra kompetentinga institucija skirti ir mokėti ligos bei motinystės pašalpas, atlikti veiksmus, susijusius su pareiškėjos teisės į motinystės pašalpą realizavimu, t. y. priimti naują sprendimą – skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d.

III.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 68-70) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, priimdamas sprendimą, neįsigilino į teisės normas, reglamentuojančias motinystės pašalpos skyrimą, sistemiškai jų neaiškino, o tik vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri, atsakovo nuomone, šioje byloje negali būti taikoma, nes yra pasikeitęs įstatymas.

Apeliantas pažymi, kad po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007 priėmimo buvo pakeista Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 3 dalis (įsigaliojo 2008 m. sausio 1 d.), kurioje numatyta, kad teisę gauti motinystės pašalpą taip pat turi apdraustieji, kurie iki vaiko priežiūros atostogų pradžios neįgijo reikiamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais buvo draudžiami kaip asmenys, išvardyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose (tarp jų ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir įmonių pareigūnai), ir pertrauka nuo jų statuso pasikeitimo neviršija 3 mėnesių. Taigi įstatymų leidėjas numatė tokią situaciją, kai pareigūnas, išėjęs iš tarnybos ir toliau dirbdamas pagal darbo sutartį, gali nespėti įgyti reikiamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo motinystės pašalpai gauti, todėl ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo reikalavimas skiriant motinystės pašalpas pagal įstatymą, galiojantį nuo 2008 m. sausio 1 d., netaikomas tiems asmenims, kurie įsidarbino per 3 mėnesius nuo tarnybos pabaigos, tačiau visą laiką dirbdami iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios nespėjo įgyti reikiamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. Įstatymų leidėjas Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje numatydamas 3 mėnesių sąlygą apdraustiesiems, išvardytiems Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, neturėjo tikslo darbo stažą, kurį jie įgijo dirbdami kaip pareigūnai, prilyginti valstybinio socialinio draudimo stažui motinystės pašalpai gauti. Ligos ir motinystės įstatymas numato galimybę netaikyti valstybinio socialinio draudimo stažo reikalavimo, o ne prilyginti pareigūno stažą valstybiniam socialinio draudimo stažui. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja po atleidimo iš tarnybos Kauno tardymo izoliatoriuje pagal darbo sutartį įsidarbino praėjus daugiau negu 3 mėnesiams po tarnybos pabaigos. Apelianto nuomone, prilygindamas pareiškėjos darbo stažą Kauno tardymo izoliatoriuje valstybino socialinio draudimo stažui motinystės pašalpai gauti, teismas sudarė tokią situaciją, kad visiems be išimties pareigūnams, nepriklausomai nuo to, kada jie įsidarbino po tarnybos pabaigos, garantuojamas valstybinio socialinio draudimo stažas, nors jie tarnybos laikotarpiu nebuvo drausti ligos ir motinystės socialiniu draudimu. Toks aiškinimas, apelianto nuomone, prieštarauja įstatymų leidėjo tikslui, numatytam Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje. Pasak apelianto, pareiškėja neatitinka Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 3 dalies reikalavimų, todėl šios įstatymo nuostatos jai negali būti taikomos.

Viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis viešosios teisės principu veikti įstatymo apibrėžtose ribose. Nors Ligos ir motinystės įstatymas dirbančioms motinoms numato teisę gauti motinystės pašalpą, tačiau ši teisė nėra absoliuti ir ribojama minėto įstatymo nuostatų. Pareiškėja neatitinka Ligos ir motinystės įstatymo nustatytų valstybinio socialinio draudimo stažo reikalavimų motinystės pašalpai gauti, todėl VSDFV Kauno skyrius neturėjo pagrindo jai skirti motinystės pašalpą. Priešingu atveju susidarytų tokia situacija, kad asmenys, nedraudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, įgytų tokias pačias garantijas pagal įstatymą, kaip ir asmenys, apdrausti šios rūšies draudimu, kas prieštarauja įstatymo tikslui kompensuoti šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims prarastas pajamas (Ligos ir motinystės įstatymo 2 str.).

Šalies argumentai

Pareiškėja su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat prašo priteisti jai iš apelianto apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 73-78) remiasi tais pačiais argumentais, kuriuos išdėstė pirmosios instancijos teismui. Mano, kad apelianto skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas teisingai taikė teisės normas, nenukrypo nuo teisminės praktikos, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, todėl apeliacinis skundas atmestinas. Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-325/2011, kurioje teismas, be kita ko, išaiškino, kad pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį apdraustasis asmuo – fizinis asmuo, kuris pats moka ir už jį mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas inter alia nustato, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai yra privalomai draudžiami tik šio įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktuose nustatytų rūšių socialiniu draudimu, t. y. pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu. Iš Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu Nr. IX-1538, 49 straipsnio 5 ir 7 dalių nuostatų taip pat matyti, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai (pagal Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 4 punktą – statutiniai valstybės tarnautojai, kurių tarnybą reglamentuoja šis statutas ir (ar) kurie turi viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldiems asmenims) privalomai yra draudžiami valstybinių socialinio draudimo pensijų draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu. Atsižvelgęs į šias nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad už pareiškėją, jam dirbant vidaus tarnybos sistemoje, buvo mokamos arba turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, kurios nustatytos Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, todėl jis laikytinas apdraustuoju asmeniu Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies prasme. Nors pagal galiojusį teisinį reglamentavimą pareiškėjas, atlikdamas tarnybą vidaus tarnybos sistemoje, neturėjo pareigos mokėti įmokas ligos socialiniam draudimui, tokia pareiga nebuvo nustatyta ir institucijai, kurioje pareiškėjas atliko tarnybą, tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas vidaus tarnybos pareigūnams yra garantuojama teisė laikinojo nedarbingumo dėl ligos laikotarpiu gauti vidutinį jų darbo užmokestį, t. y. jiems yra garantuojamos socialinės garantijos laikino nedarbingumo dėl ligos atveju. Remdamasi išdėstytais argumentais, pareiškėja teigia, kad teismų praktika ginčijamu klausimu nepasikeitė, todėl apelianto teiginys, esą pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A17-1082/2007) vadovavosi nepagrįstai, nes po minėtos nutarties priėmimo buvo pakeista Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 3 dalis, kuri įsigaliojo 2008 m. sausio 1 d., turėtų būti atmestas. Be to, pareiškėja remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-171/2010, 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1237/2010), teigia, kad tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmenybę teikti bendrajai teisės sampratai.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 81-83) palaiko atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją. Be to, nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-325/2011, nes šioje byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl draudžiamųjų pajamų dydžio nustatymo pareigūnui skiriant ligos pašalpą iš valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, o ne dėl ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. Mano, kad teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimu (administracinė byla Nr. A17-1082/2011) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A502-325/2011), nes šiuose procesiniuose dokumentuose aiškinamos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio normos, t. y. normos dėl ligos pašalpos, o ne dėl motinystės pašalpos skyrimo. VSDFV manymu, toks analogijos taikymas prieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsniui, kuris teismų praktikos analogijos nenumato.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėja iškėlė nesutikdama su VSDFV teritorinio skyriaus sprendimu (VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Nr.8.37-3686) neskirti motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d., remiantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, nurodant, kad pareiškėja neturi šioje įstatymo normoje numatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo.

Nėštumo ir gimdymo atostogų suteikimo pareiškėjai dieną (2010 m. liepos 27 d.) galiojusios redakcijos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 d. (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-71 redakcija) nustatė, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1–3 dalis apdrausti asmenys, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, jeigu jie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi nuo 2009 m. spalio 1 d. ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus.

Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas numato teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu tų apdraustųjų iki 26 metų, kurie iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalyje nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi šioje įstatymo normoje išvardytų mokyklų dieniniuose skyriuose. Ši įstatymo norma nagrinėjamo ginčo atveju nėra aktuali.

Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu taip pat turi apdraustieji, jeigu jie iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalyje nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais buvo draudžiami kaip asmenys, išvardyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ar 2 punkte, ir pertrauka nuo statuso pasikeitimo neviršija 3 mėnesių. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo savo sprendimuose, kuriuos skundžia pareiškėja, pasisakydami, jog pareiškėja neturi teisės į motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas, šia įstatymo norma nesirėmė.

Apelianto ir jam pritariančio trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėja neturi teisės į ligos ir motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d., nes neatitinka ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo reikalavimų pagal Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį ir jai negali būti taikoma šio straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovas nepagrįstai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad į pareiškėjos motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas skyrimui reikšmingą 24 mėnesių laikotarpį patenka dalis to laikotarpio, kuriuo pareiškėja dirbo statutine valstybės tarnautoja.

Byloje nustatyta, kad nuo 2010 m. gegužės 3 d. iki nėštumo ir gimdymo atostogų suteikimo dienos (2010 m. liepos 27 d.) pareiškia dirbo pagal darbo sutartį UAB „Senukų prekybos centras“ prekių tikrintoja. Paskutinė pareiškėjos darbovietė iki įsidarbinimo UAB „Senukų prekybos centras“ buvo Kauno tardymo izoliatorius, kuriame nuo 2004 m. rugpjūčio 13 d. iki 2009 m. lapkričio 6 d. ji dirbo Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniąja prižiūrėtoja. Nuo 2009 m. lapkričio 12 d. iki 2010 m. gegužės 15 d. pareiškėja buvo registruota Kauno darbo biržoje ir nuo 2009 m. lapkričio 19 d. iki 2010 m. gegužės 2 d. gavo nedarbo draudimo išmoką, numatytą Nedarbo socialinio draudimo įstatymu. Išnagrinėjęs pareiškėjos 2010 m. rugpjūčio 2 d. prašymą skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas, VSDFV Kauno skyrius nusprendė (2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Nr.8.37-3686), kad pareiškėjos ligos ir motinystė socialinio draudimo stažas iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos yra 8 mėnesiai ir 8 dienos, t.y. įskaičiavo į šį stažą nedarbo socialinio draudimo išmokos gavimo laikotarpį (nuo 2009 m. lapkričio 19 d. iki 2010 m. gegužės 2 d.) bei laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 3 d. iki 2010 m. liepos 26 d., kuriuo pareiškėja dirbo UAB „Senukų prekybos centras“. Dėl šių laikotarpių įskaitymo į pareiškėjos ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, pagrįstumo byloje ginčo nėra. Ginčas kilęs tik dėl to, ar atsakovas, taikydamas Ligos ir motinystės įstatymą, pagrįstai neįskaitė į pareiškėjos ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą tos pareiškėjos darbo Kauno tardymo izoliatoriuje dalies, kuri, skaičiuojant nuo pareiškėjos pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos (2010 m. liepos 27 d.), patenka į Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies taikymui reikšmingą 24 mėnesių laikotarpį, t.y. laikotarpio nuo 2008 m. liepos 27 d. iki 2009 m. lapkričio 6 d. (15 mėnesių ir 9 dienų).

Pagal Ligos ir motinystės įstatymo 3 straipsnyje pateiktas sąvokas, ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas – laikotarpiai, per kuriuos mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, taip pat per kuriuos apdraustasis asmuo gavo šio įstatymo nustatytas ligos (įskaitant darbdavio mokamas 2 pirmąsias ligos dienas), profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpas, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpas, mokamas vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, nedarbo draudimo išmokas, mokamas vadovaujantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymu (LMSDĮ 3 str.4 d.). Šis įstatymas apibrėžia (LMSDĮ 3 str.1 d.), kad apdraustasis asmuo - fizinis asmuo, kuris pats moka ir už jį mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, Valstybės saugumo departamento sistemos, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir įmonių pareigūnai yra privalomai draudžiami tik šio įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktuose nustatytų rūšių socialiniu draudimu, t. y. pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu. Pareiškėja, dirbdama Kauno tardymo izoliatoriuje buvo statutinė valstybės tarnautoja. Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų pareigūnų socialinės garantijos įtvirtintos Tarnybos Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos statute. Statuto 54 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams taikomos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatytos socialinės garantijos. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad laikinojo nedarbingumo bei nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu pareigūnams mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas vidutinis jų darbo užmokestis. Taigi už pareiškėją, jai dirbant Kalėjimų departamentui pavaldžioje įstaigoje, buvo mokamos arba turėjo būti mokamos tos valstybinio socialinio draudimo įmokos, kurios nustatytos Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, todėl ji laikytina apdraustuoju asmeniu Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies prasme. Nors pagal galiojusį teisinį reglamentavimą pareiškėja, dirbdama Kalėjimų departamentui pavaldžioje įstaigoje, neturėjo pareigos mokėti įmokas ligos ir motinystės socialiniam draudimui, tokia pareiga nebuvo nustatyta ir institucijai, kurioje tarnavo pareiškėja, tačiau pagal pareiškėjos tarnybos laikotarpiu galiojusios Tarnybos kalėjimų departamente statuto redakcijos 54 straipsnio 2 dalies nuostatas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų pareigūnams jų laikinojo nedarbingumo bei nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu buvo mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas vidutinis jų darbo užmokestis, t. y. įstatymu buvo įtvirtintos jų socialinės garantijos laikino nedarbingumo dėl ligos atveju. Minėtas įstatymų nustatytas teisinis reguliavimas dėl Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų pareigūnų socialinių garantijų jų ligos ir nėštumo bei gimdymo laikotarpiu išliko ir po to, kai pareiškėja nutraukė statutinę valstybės tarnybą.

Analogiškas teisinis reguliavimas dėl statutinių valstybės tarnautojų socialinių garantijų jų ligos, nėštumo ir gimdymo laikotarpiu numatytas ir Vidaus tarnybos statute. Šie pareigūnai, kaip ir Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų pareigūnai, privalomai draudžiami tik Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktuose nustatytų rūšių socialiniu draudimu, t. y. pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu, o pagal Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas vidaus tarnybos pareigūnams yra garantuojama jų teisė laikinojo nedarbingumo dėl ligos bei nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu gauti vidutinį jų darbo užmokestį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs (žr. 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007, 2010 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-325/2011), kad laikotarpis, kai asmuo atliko tarnybą vidaus tarnybos sistemoje ir per kurį buvo gautos arba galėjo būti gautos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu nustatytos ligos išmokos, suprantamas kaip asmens privalomųjų išmokų gavimo laiko tarpas patenkantis į „ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo“ sąvoką. Šiose bylose išaiškinta, kad apdraustojo asmens definicija traktuotina plačiąja prasme, apima ir tuos asmenis, kurie dirbdami išskirtinėje valstybės valdymo sistemos dalyje, konkrečiai, vidaus tarnybos sistemoje, neturėjo pareigos mokėti ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų, bet dėl darbinės veiklos specifikos turėjo teisę gauti ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokas. Konstatuota, kad pozicija, kai siekiama paneigti buvusio vidaus tarnybos sistemos pareigūno teisę į ligos išmoką iki sueis įstatymų nustatytas ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas, neatsižvelgiant į laikotarpį vidaus tarnybos sistemoje, yra netoleruotina ne tik teisės taikymo požiūriu, bet ir teisingumo aspektu. Sistemiškai aiškinant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo bei Vidaus tarnybos statuto nuostatas dėl socialinių garantijų į ligos ir motinystės pašalpas prieita prie išvados, kad nutrūkus vidaus tarnybos teisiniams santykiams ir susiformavus ne statutinio pobūdžio darbiniams santykiams, teisė į ligos išmokas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą išlieka, todėl ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas nepradedamas skaičiuoti iš naujo (žr. 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007, 2010 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-325/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą įstatymų aiškinimo ir taikymo praktiką (ABTĮ 13 str.1 d., 20 str.3 d.) dėl statutinių pareigūnų socialinių garantijų jų laikinojo nedarbingumo atveju atsižvelgė pagrįstai, kadangi nagrinėjamos bylos iš esmės panašios, nes Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas dėl šių statutinių įstaigų pareigūnų nustato tą patį reglamentavimą, minėti Statutai įtvirtina analogiškas pareigūnų garantijas laikinojo nedarbingumo dėl ligos bei nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, o minėtose nutartyse pasisakyta dėl nagrinėjamai bylai aktualios įstatymo normos (Ligos ir motinystės įstatymo 3 straipsnio 4 dalies) aiškinimo ir taikymo atsižvelgiant į statutiniams valstybės tarnautojams įstatymais numatytų socialinių garantijų taikymo ypatumus.

Iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad analogiškos bylos turi būti sprendžiamos taip pat (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo pirmiau minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į pirmiau minėtų teisės normų nuostatas bei aptartą jų aiškinimo ir taikymo teisminę praktiką, teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustatyta aplinkybė, kad nuo statutinio valstybės tarnautojo statuso praradimo (pareiškėjos tarnybos santykių nutraukimo statutinėje įstaigoje) iki naujo statuso įgijimo (įsidarbinimo UAB „Senukų prekybos centras“) praėjo daugiau nei 3 mėnesiai, šiuo konkrečiu atveju negali būti laikoma paneigiančia pareiškėjos teisę į motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad pereinamuoju laikotarpiu, kuriuo pareiškėja prarastą statutinio pareigūno statusą darbo teisinių santykių prasme siekė pakeisti į kitą statusą, ji naudojosi darbo biržos paslaugomis. Kauno darbo biržos pažymoje nurodyta, kad pareiškėja darbo biržoje įsiregistravo 2009 m. lapkričio 12 d., t.y. nedelsdama (per 6 dienas) po to, kad prarado statutinio pareigūno statusą. Ši aplinkybė patvirtina pareiškėjos siekį pakeisti prastą statusą kaip galima greičiau. Pagal nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnį viena teisės į nedarbo draudimo išmoką sąlygų yra ta, kad teisę į nedarbo draudimo išmoką turi bedarbiais teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę šio Įstatymo 4 straipsnyje nurodyti apdraustieji, kuriems teritorinė darbo birža nepasiūlė tinkamo darbo ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonių ir jeigu jie iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje turi ne mažesnį kaip 18 mėnesių nedarbo draudimo stažą per paskutinius 36 mėnesius. Kauno darbo birža nuo 2009 m. lapkričio 19 d. iki 2010 m. gegužės 2 d. mokėjo pareiškėjai nedarbo draudimo išmoką. Tai patvirtina, kad pareiškėja atitiko minėtas įstatymo sąlygas. Pareiškėjos darbo laikotarpis Kalėjimų departamentui pavaldžioje įstaigoje viršija 5 metus. Vadinasi šį laikotarpį, kaip jau minėta, pareiškėjos socialinių garantijų užtikrinimui buvo mokamos arba turėjo būti mokamos tos valstybinio socialinio draudimo įmokos, kurios nustatytos Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, todėl pareiškėja laikytina apdraustuoju asmeniu Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi per šį laikotarpį pareiškėja galėjo gauti Ligos ir motinystės įstatymu numatytas ligos ir motinystės pašalpas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau minėtose bylose (žr. 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007, 2010 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-325/2011), be kita ko, yra išaiškinęs ir tai, kad siekiant užtikrinti buvusių vidaus tarnybos sistemos pareigūnų teises į ligos pašalpą, iš esmės nėra aktualus šių piniginių išmokų mokėjimo šaltinio ir jo suformavimo klausimas, nes priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei nepagrįstai ir neproporcingai pablogintų tokių asmenų teisinę padėtį baigus tarnauti vidaus tarnybos sistemoje. Minėta, kad vidaus reikalų sistemos ir Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų pareigūnų teisinė padėtis dėl teisės į ligos ir motinystės pašalpas pagal įstatymais nustatytą teisinį reguliavimą iš esmės yra analogiška. Taigi nors pertrauka dėl pareiškėjos statuso darbo teisinių santykių prasme pasikeitimo viršija 3 mėnesius, tačiau pareiškėjos veiksmai, patvirtinantys, kad ji šio statuso pakeitimo procedūrą per darbo biržą pradėjo nedelsdama ir nepraleidusi šio termino, bei pirmiau aptartas Ligos ir motinystės įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatų aiškinimas, suponuoja išvadą, kad ši aplinkybė nagrinėjamu atveju nelaikytina paneigiančia pareiškėjos teisę į motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d.

Konstitucijoje įtvirtinta, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą (39 str.2 d.). Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas (39 str.3 d.). Konstitucijoje įtvirtinta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti socialinę paramą nedarbo, ligos ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 5 d. nutarime yra pabrėžęs, jog Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas). Neleistina, kad valstybės paramos šeimai teikimas būtų susietas su tokiomis aplinkybėmis (sąlygomis), kurios dirbtinai apsunkintų šios paramos gavimą.

Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Be to, yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs ir tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Pareiškėja, kuri daugiau nei 5 metus tarnavo Kalėjimų departamentui pavaldžioje įstaigoje, turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad jai nutraukus tarnybą statutinėje įstaigoje ir formuojantis darbo santykiams, kuriuos reglamentuoja kitų įstatymų normos, valstybė pagal Konstituciją ir ją įgyvendinančius įstatymus socialinių garantijų srityje užtikrins, kad pareiškėjos padėtis nebus paboginta ir ji turės teisę gauti ligos ar motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas. Esant aptartam teisiniam reguliavimui ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismas, aiškindamas teisės normas, negali paneigti pareiškėjos teisės gauti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas už minėtą laikotarpį, nes priešingas traktavimas pažeistų konstitucinį teisėtų lūkesčių principą, neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų.

Dėl išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundžiamus sprendimus panaikino pagrįstai ir teisėtai.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies bei sprendime nurodyto jo priėmimo teisinio pagrindo (ABTĮ 88 str.2 p.) matyti, kad teismas nusprendė pareiškėjos skundą patenkinti visiškai, t.y. nusprendė panaikinti VSDFV teritorinio skyriaus 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 8.37-3686, kuriuo atsisakyta skirti pareiškėjai ligos ir motinystės pašalpą, taip pat VSDFV 2010 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (11.1) I-6043, priimtą išnaginėjus pareiškėjos skundą privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Trečiuoju skundo reikalavimu pareiškėja prašė teismo įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą – skirti jai motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad šį pareiškėjos reikalavimą teismas taip pat nusprendė patenkinti visiškai ir įpareigoti VSDFV Kauno skyrių priimti naują sprendimą – skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d. Tačiau Kauno apygardos administracinio teismo 2001 m. kovo 14 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje teismo įpareigojimas atsakovui dėl pareiškėjos skundo trečiojo reikalavimo yra suformuluotas kitaip nei motyvuojamojoje dalyje – atsakovas įpareigotas išnagrinėti motinystės pašalpos skyrimo pareiškėjai klausimą iš naujo. Toks teismo įpareigojimas reikštų, kad teismas pareiškėjos skundo trečiąjį reikalavimą, o tuo pačiu ir visą skundą patenkino iš dalies, nors motyvuojamojoje dalyje nurodyta priešingai. Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatyti viešojo administravimo subjektui įpareigojimai negali skirtis nuo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje prieitų išvadų, turi būti konkretūs ir aiškūs, nesukelti bylos proceso šalims neaiškumų dėl teismo sprendimo vykdymo. Nustatytas neatitikimas tarp pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios ir rezoliucinės dalies dėl pareiškėjos skundo trečiojo reikalavimo, nagrinėjamu atveju laikytinas redakcinio pobūdžio neatitikimu, nes teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje aiškiai suformulavo ir vadovaudamasis ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu nurodė, kad trečiąjį pareiškėjos skundo reikalavimą patenkina visiškai ir jį išsprendžia tokiu būdu – įpareigoja VSDFV Kauno skyrių priimti naują sprendimą – skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokį įpareigojimą atsakovui teismas nustatė pagrįstai ir teisėtai. Taigi minėtas neatitikimas taisytinas pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies trečiąją pastraipą išdėstant taip, kad ji atitiktų teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje atsakovui nustatytą įpareigojimą.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, iš esmės teisingai taikė teisės normas. Tenkinti apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą ir šio sprendimo rezoliucinės dalies trečiąją pastraipą išdėstyti nauja redakcija: vietoj žodžių „Įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo valdybos Kauno skyrių išnagrinėti motinystės pašalpos skyrimo pareiškėjai klausimą iš naujo“ įrašyti šiuos: „Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo valdybos Kauno skyrių priimti naują sprendimą – skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d.“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėAnatolijus Baranovas