- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-05-04
- Bylos Nr.
- eI2-3076-535/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03421-2022-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič (pirm.), Ina Kirkutienė, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- Y. V.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Rasa Valiukaitė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Inos Kirkutienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Y. V. (atstovaujamos įstatyminių atstovų P. V. ir M. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Y. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2022 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 22S107819 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjai išduotas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje Nr. 760087361.
Pareiškėja skunde nurodo, kad jos tėvas P. V. 2017 m. sausio 17 d. gavo Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi) tuo pagrindu, kad jo tėvas V. V. yra lietuvių tautybės. Atsakovas, atlikęs pakartotinį P. V. pateiktų dokumentų vertinimą, nustatė, kad P. V. gimimo liudijime esantis įrašas, jog jo tėvo tautybė – lietuvis, neatitinka tikrovės, kadangi gimimo akto įraše Nr. 1012, kuris nurodytas gimimo liudijime, pažymėta tėvo tautybė – ukrainietis, ir todėl 2021 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 21S2455 panaikino P. V. išduotą leidimą nuolat gyventi, tačiau šis atsakovo sprendimas buvo panaikintas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-4209-426/2021; LVAT 2022 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-853-552/2022). Atsakovas tuo pačiu pagrindu priėmė 2022 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 22S65439, kuriuo pakartotinai panaikino P. V. išduotą leidimą nuolat gyventi, bet P. V. skundai dėl šio sprendimo buvo atmesti (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-3420-331/2022; LVAT 2022 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2944-1047/2022).
Pareiškėja nurodė, kad leidimas nuolat gyventi jai buvo išduotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 7 dalimi, 53 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. dėl to, kad ji atvyko gyventi kaip P. V., kurio kilmė – lietuvių, nepilnametė dukra. Atsakovas, panaikinęs P. V. išduotą leidimą nuolat gyventi ir vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 3 dalimi, Sprendimu panaikino ir pareiškėjai išduotą leidimą. Pareiškėja nurodo, kad Sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, be teisinio ir faktinio pagrindų, neatitinkantis iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio kylančių reikalavimų (pvz., atsakovas neatskleidė, kokiu būdu prieita prie išvados, jog jokie kiti pagrindai pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje nenustatyti , priimtas nesilaikant gero administravimo ir atsakingo valdymo principų (pareiškėjai nesudaryta galimybė realizuoti teisę būti išklausytai, nes atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, nesusiekė nei su ja, nei su jos tėvais).
Pareiškėja teigė, kad (duomenys neskelbtini) rajono teismas 2022 m. gegužės 17 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad (duomenys neskelbtini) registruose, nurodant P. V. senelio tautybę, yra padaryta klaidų ir kad P. V. senelis P. I. V. yra lietuvių, o ne ukrainiečių tautybės, ir pakeitė įrašą P. V. tėvo gimimo akto įraše, nurodant, jog tėvo tautybė yra lietuvis, o ne ukrainietis. Leidimas nuolat gyventi P. V. buvo išduotas ne dėl jo neteisėtų veiksmų, o jo tėvas iš tikrųjų yra lietuvių tautybės. Kadangi pareiškėjos tėvas leidimo nuolat gyventi galiojimo laikotarpiu Lietuvoje gyveno teisėtai, pripažintina, kad ir pareiškėja Lietuvoje gyvena teisėtai. Pareiškėjos pirmasis leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 2017 m. kovo 20 d., vėliau jai išduotas naujas leidimas, todėl pareiškėja Lietuvos Respublikoje teisėtai pragyveno jau daugiau nei penkerius metus, t. y. ji galbūt turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintu pagrindu. Pareiškėja atkreipė dėmesį taip pat į tai, jog ji yra moksleivė ir nuo rugsėjo mėnesio lankys mokyklą Lietuvoje. Kadangi Ukrainoje vyksta karas, tai ji galbūt turi teisę gyventi Lietuvoje ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 ir 8 punktuose numatytais pagrindais.
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad 2022 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. 22S65439 dėl P. V. išduoto leidimo nuolat gyventi panaikinimo yra įsigaliojęs, todėl, vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 3 dalimi, naikintini ir jo šeimos nariams išduoti leidimai nuolat gyventi. Priešingai nei teigiama skunde, atsakovas, prieš konstatuodamas, jog nėra kitų pagrindų pareiškėjai gyventi Lietuvoje, patikrino duomenis apie pareiškėjos ryšius Lietuvos Respublikoje ir nustatė, jog ji nėra registruota Lietuvos Respublikos mokinių registre, todėl laikytina, kad pareiškėja, kuri yra nepilnametė, nesimoko pagal jokias Lietuvos Respublikoje registruotas švietimo programas ir todėl nėra prielaidų manyti, jog ji galėtų gauti leidimą gyventi mokymosi pagrindu. Atsakovas neturėjo duomenų, pagrindžiančių pareiškėjos teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme įtvirtintu pagrindu, tokių duomenų teismui nepateikė ir pati pareiškėja. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos pozicija dėl galimybės išduoti jai leidimą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje 6 punkte įtvirtintu pagrindu, nes pareiškėja nepateikė prašymo dėl leidimo nuolat gyventi tokiu pagrindu; atsižvelgiant į P. V. išduoto leidimo nuolat gyventi panaikinimo aplinkybes, negalima pripažinti, kad pareiškėja teisėtai gyveno Lietuvoje nuo 2017 m. kovo 20 d., t. y. pareiškėjos tėvas leidimą nuolat gyventi gavo apgaulės būdu, todėl pareiškėjai negalėjo būti išduotas leidimas nuolat gyventi. Pareiškėjos teiginiai apie Ukrainoje vykstantį karą nėra susiję su ginčo dalyku, kadangi Sprendimu pareiškėja nėra grąžinama ar išsiunčiama į kilmės valstybę. Atsakovo įsitikinimu, jokie teisės aktai neįpareigoja jo apklausti užsienietį prieš priimant sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, be to, nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo pakankamus ir objektyvius duomenis Sprendimui priimti, o pareiškėja nepateikė įrodymų, paneigiančių Sprendime padarytas išvadas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė jos skundą, prašydami jį pilnai patenkinti, atsakovo atstovė prašė teismo skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2022-08-05 sprendimo Nr.22S107819, kuriuo pareiškėjai buvo panaikintas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje Nr. (duomenys neskelbtini), pagrįstumo ir teisėtumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjos motina 2022-03-08 pateikė Departamentui prašymą pakeisti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. 2022 m. kovo 14 d. pareiškėjai išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2027 m. kovo 14 d. Pirmasis leidimas nuolat gyventi pareiškėjai buvo išduotas 2017 m. kovo 20 d. Įstatymo 53 straipsnio 7 dalies pagrindu. Pareiškėjos motina kartu su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė sutuoktinio P. V. (pareiškėjos tėvo) prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje jo šeimos nariams: sutuoktinei ir nepilnametei dukrai (pareiškėjai), nes jos atvyksta gyventi kartu su juo, o P. V. turi leidimą nuolat gyventi, išduotą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Departamentas 2017 m. kovo 8 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 7 dalyje nustatytu pagrindu. Šio sprendimo pagrindu buvo išrašytas ir pareiškėjai įteiktas leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) kuris galiojo nuo 2017 m. kovo 20 d. iki 2022 m. kovo 20 d. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tuo pagrindu, kad leidimas nuolat gyventi gautas apgaulės būdu, leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindui pagrįsti pateikus tikrovės neatitinkančius duomenis, 2022 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą Nr. 22S65439, kuriuo panaikino P. V. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-3420-331/2022 atmetė P. V. skundą dėl šio sprendimo. LVAT 2022 m. birželio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2944-1047/2022 atmetė P. V. apeliacinį skundą. Departamentas Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjos leidimą nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 3 dalimi, įvertinęs tai, kad pirmasis leidimas nuolat gyventi buvo išduotas pareiškėjai Įstatymo 53 straipsnio 7 dalyje įtvirtintu pagrindu, kaip P. V. šeimos narei, bet P. V. leidimas nuolat gyventi yra panaikintas ir jokie kiti pagrindai pareiškėjai gyventi Lietuvoje nėra nustatyti.
Kaip seka iš bylos medžiagos, pareiškėja pateikė teismui išrašą iš Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus tinklalapio, kuriame nurodyta, kad 2002 metais mokykla buvo pripažinta Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos (šiuo metu – Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija); Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus 2022 m. rugsėjo 8 d. pažymą, kuria patvirtinama, kad pareiškėja mokosi Vilniaus tarptautiniame prancūzų licėjuje 10 klasėje; 2020 m. liepos 3 d. pažymą Nr. (2020-2-PD)-4807 apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, patvirtinančią, kad pareiškėjos motina ir pareiškėja 2020 m. liepos 3 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini); 2020 m. spalio 21 d. pažymą Nr. (2020-2-PD)-8566 apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, patvirtinančią, kad P. V. 2020 m. spalio 21 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini); P. V. V. gimimo liudijimo ir V. P. V. gimimo liudijimo nuorašus; rajono teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimo nuorašą; 2022 m. liepos 10 d. tarp Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus, Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus mokinių tėvų asociacijos ir pareiškėjos motinos sudarytos mokymosi sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją. Migracijos departamentas pateikė teismui Lietuvos Respublikos mokinių registro duomenis, iš kurių matyti, kad šiame registre duomenys buvo tikrinti 2022 m. rugpjūčio 4 d. ir 2022 m. rugsėjo 20 d., tačiau duomenų pagal pareiškėjos vardą, pavardę, gimimo datą nebuvo rasta. Pareiškėja pateikė teismui 2023-03-21 pažymą iš Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus, kurioje nurodyta, jog ji mokosi 10 klasėje bei duomenis apie tai, kad ji registruota Mokinių registre.
Vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 3 dalimi, panaikinus leidimą̨ nuolat gyventi užsieniečiui, turi būti panaikinti ir leidimai nuolat gyventi, išduoti jo šeimos nariams šeimos susijungimo su šiuo užsieniečių pagrindu. Ši nuostata netaikoma tik tuo atveju, kai užsieniečio, kurio leidimas nuolat gyventi panaikintas, šeimos narys turi leidimą̨ gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą̨ kitu savarankišku Įstatyme nustatytu pagrindu. Įstatymo 28 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą̨ išduoti leidimą̨ gyventi pateikia Departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas jo prašymas išduoti leidimą̨ gyventi ir priimtas sprendimas. Ginčijamame Sprendime atsakovas konstatavo, jog jokie kiti pagrindai pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra nustatyti, t. y. ji neturi leidimo gyventi, išduoto kitu savarankišku Įstatyme nustatytu pagrindu. Pareiškėja teismui nepateikė duomenų, paneigiančių šią išvadą, o jos noras mokytis Lietuvoje savaime nesuteikia teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, kaip tai numatyta Įstatymo 54 straipsnio 3 dalyje.
Užsieniečiui, ketinančiam mokytis Lietuvoje, yra išduodamas ne leidimas nuolat gyventi, o leidimas laikinai gyventi (Įstatymo 40 str. 1 d. 6 p. ir 46 str. 1 d. 2 p.). Pareiškėja nėra pateikusi prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktą̨ ir 46 straipsnio 1 dalies 2 punktą̨, be to, tokio prašymo pateikimas nesuteikia nei teisės būti Lietuvos teritorijoje, nei teisės išlaikyti turimą leidimą̨ nuolat gyventi arba teisę gyventi Lietuvoje. Šioje byloje ginčijamu Sprendimu nuspręsta panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) dėl to, kad asmens šeimos nariui panaikinus leidimą nuolat gyventi, asmuo neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu. Sprendimas grindžiamas Įstatymo 54 straipsnio 3 dalimi, priimtas įvertinus, kad pareiškėjai pirmas leidimas nuolat gyventi buvo išduotas Įstatymo 53 straipsnio 7 dalyje įtvirtintu pagrindu, kaip P. V. šeimos nariui, o P. V. leidimas nuolat gyventi yra panaikintas ir jokie kiti pagrindai pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra nustatyti. Įstatymo 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog jeigu užsieniečio leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas nuolat gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu. Pareiškėja (jos įstatyminiai atstovai) siekdami užtikrinti, kad pareiškėja galėtų teisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje , galėjo teikti Migracijos departamentui prašymą dėl leidimo laikinai gyventi mokslo ar kitu pagrindu išdavimo. Ginčijamu Sprendimu pareiškėja nebuvo grąžinta ar išsiųsta į kilmės valstybę, pareiškėja turi teisę Įstatyme įtvirtintu pagrindu kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Teismas, vertindamas visus įrodymus, daro išvadą, kad atsakovas laikėsi gero administravimo ir atsakingo valdymo principų. Galiojantys teisės aktai neįtvirtina atsakovo besąlyginės pareigos nagrinėjant užsieniečio bylą, kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (LVAT 2018-06-19 nutartis administracinėje byloje Nr.eA-4090-556/2018 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo papildomai apklausti pareiškėją ( jos įstatyminius atstovus). Migracijos departamentas turėjo pakankamus ir objektyvius duomenis priimti ginčijamą Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo.
Ginčijamas Sprendimas yra argumentuotas, pagrįstas, atitinkantis VAĮ 10 straipsnio nuostatas, jo panaikinti pareiškėjos nurodytais ar kitais argumentais nėra teisinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją ir kt.).
Atmetus pareiškėjos skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (ABTĮ 40 str.1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 p., 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos Y. V. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.