- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-12
- Bylos Nr.
- I-2955-505/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. P. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-10) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad jis Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN) bausmę atliko nuo 2015 m. kovo 1 d. ir iki 2017 m. vasario 9 d. Teigė, jog dušu buvo galima pasinaudoti vieną kartą per savaitę 15 minučių. Būriuose, kuriuose pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę buvo nuo 55 iki 80 nuteistųjų, todėl neužtekdavo skirto laiko nusiprausti po dušu. Būriuose nebuvo tiekiamas karštas vanduo. Minėjo, kad dušo patalpose dušų vamzdžiai surūdiję, nebuvo pertvarų, todėl pažeistas pareiškėjo privatumas. Valgyklos patalpose buvo purvina, smirdėdavo, lakstė žiurkės, skraidė paukščiai. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, sumažėjo bendravimo galimybės, buvo prislėgta emocinė būsena, jautė orumo ir garbės pažeminimą. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 21-25).
Patalpų atitikimas higienos normoms - atitinkamai temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui ir t. t., yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka, o šiurkščiai pažeidžiančioms šias normas institucijoms laikinai ar nuolat uždraudžiama tęsti veiklą, susijusią su asmenų laikymu tokiose patalpose. Pažymėjo, kad kompetentingos institucijos, turinčios teisę tikrinti patalpų atitiktį higienos normoms, atlieka periodinius patikrinimus kas dvejus metus, o operatyvieji patikrinimai būna atliekami gavus pačių nuteistųjų skundus. Pareiškėjo minimu ginčo laikotarpiu nei vienas nuteistasis dėl tariamai netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė nei į Marijampolės PN administraciją, nei į kitas kompetentingas institucijas, todėl atsakovo įsitikinimu minėtų būrių patalpos, tame tarpe ir higienos mazgas, ir pirtis (dušinė) visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus ir nuteistiesiems yra sudaromos puikios sąlygos į tinkamą kalinimą.
Periodinis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimas yra atliktas 2016 m. lapkričio 14 d., patikrinimo akto Nr. PA.4-432. Šio patikrinimo metu buvo tikrintos visos Marijampolės PN esančios patalpos, tame tarpe valgykla bei dušinė (pirtis) - patikrinimo metu nebuvo nustatyti jokie pažeidimai. Valgykla bei dušinė atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio.
Pažymėjo, kad Marijampolės PN Ūkio skyriaus specialistai nuolatos tikrina patalpų stovį ir esant poreikiui atlikti paprastus patalpų remonto einamus darbus, surašomi avarinių gedimų ir šalinimo aktai.
Marijampolės PN 2017 m. liepos 26 d. yra direktoriaus įsakymu patvirtintas nuteistųjų maitinimo grafikas Nr. 4/07-153, atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenumato privalomo minimalaus skirto laiko valgymo trukmei, dėl per trumpo laiko skirto valgymui, pareiškėjas niekada nebuvo teikęs skundų Marijampolės PN administracijai.
Marijampolės PN yra sudarę 2014 m. gruodžio 30 d. sutartį Nr. 27/10-157 su UAB „Dezinfa“ dėl parazitų naikinimo, kuri nuolatos stebi ir prižiūrį Marijampolės PN patalpas.
Gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpų higienos mazge karštas vanduo nėra privalomas, o nuteistieji kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kuriame tiekiamas karštas vanduo, gali Marijampolės PN direktoriaus patvirtintu grafiku. Remiantis Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2018 m. kovo 20 d. specialistės pažyma dėl pareiškėjo kreipimosi į psichologinę tarnybą Nr. 55/04-96, nuteistasis į psichologinę tarnybą, dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, kreipęsis nebuvo.
Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Marijampolės PN dušu buvo galima pasinaudoti vieną kartą per savaitę 15 minučių. Būriuose, kuriuose pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę buvo nuo 55 iki 80 nuteistųjų, todėl neužtekdavo skirto laiko nusiprausti po dušu. Būriuose nebuvo tiekiamas karštas vanduo. Minėjo, kad dušo patalpose dušų vamzdžiai surūdiję, nebuvo pertvarų, todėl pažeistas pareiškėjo privatumas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-21 sprendimą P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Pareiškėjas minėjo, jog dušu buvo galima pasinaudoti vieną kartą per savaitę 15 minučių. Būriuose, kuriuose pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę buvo nuo 55 iki 80 nuteistųjų, todėl neužtekdavo skirto laiko nusiprausti po dušu. Būriuose nebuvo tiekiamas karštas vanduo.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 68 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 44 punkte reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Minėtas aplinkybes patvirtino ir pats pareiškėjas savo skunde, pažymėdamas tik tai, kad tam prausimuisi po dušu skirta per mažai kartų savaitėje. Tačiau, pagal reglamentuojančius teisės aktus, pareiškėjui buvo užtikrinta teisė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl atsakovės atstovo veiksmuose neteisėtos veiklos požymių nėra, dėl to pareiškėjo argumentai dėl jo teisių pažeidimo šiuo klausimu yra atmestini.
Reikalavimai gyvenamųjų patalpų temperatūrai ir drėgmei reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 (galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 27 punkte, kuriame buvo numatyta, jog sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (įsigaliojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas.
Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo gyvenamosiose patalpose. Iš byloje pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akto Nr. PA.4-432(23.22.4.14.4.12), 2016 m. rugpjūčio 31 d. patikrinimo akto Nr. PA.4-311(23.14.1.4.12), 2016 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo akto PA.4-331(23.14.1.4.12), 2016 m. spalio 31 d. patikrinimo akto Nr. PA.4-398(23.14.1.4.12) matyti, jog pažeidimų dėl karšto vandens neįrengimo gyvenamosiose patalpose nenustatyta, t. y. nepažeisti Higienos normos 134:2015 18 punkte nustatyti reikalavimai (b. l. 64-66, 69-71, 72-73, 74-75), todėl pareiškėjo teiginiai dėl gyvenamosiose patalpose neįrengtos šilto vandens tiekimo sistemos neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjo teigimu, dušo patalpose dušų vamzdžiai surūdiję, nebuvo pertvarų, todėl pažeistas pareiškėjo privatumas.
Higienos normos HN 76:2010 (galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 39.1. punkte numatyta, kad dušinės, prausyklos patalpų sienos, grindys ir kiti paviršiai turi būti lygūs, be plyšių, lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms. Dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių (39.4. punktas).
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (įsigaliojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 12 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos (28.2. punktas).
Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktas Nr. PA.4-432(23.22.4.14.4.12), 2016 m. rugpjūčio 31 d. patikrinimo aktas Nr. PA.4-312(23.14.1.4.12), 2016 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo aktas PA.4-331(23.14.1.4.12), 2016 m. spalio 31 d. patikrinimo aktas Nr. PA.4-398(23.14.1.4.12), 2016 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo aktas Nr. PA.4-333(23.14.1.4.12) paneigia pareiškėjo nurodytus argumentus dėl netvarkingai įrengtų dušų (b. l. 64-66, 67-68, 72-73, 74-75, 76-77).
Pareiškėjo teigimu, prausiantis duše, buvo pažeistas jo privatumas, kadangi neįrengtos pertvaros.
Atsakovės atstovas nepateikė konkrečių duomenų (pvz., fotografijų ir pan.) apie ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose įrengtus dušus (ar juose įrengtos pertvaros). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje H. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas). Kadangi pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Kadangi nėra galimybės nustatyti dušų įrengimo atitikimą teisės aktų reikalavimams, todėl pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo privatumo pažeidimo, t. y. netinkamą dušų įrengimą.
Pareiškėjas minėjo, jog valgyklos patalpose buvo purvina, smirdėdavo, lakstė žiurkės, skraidė paukščiai.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. HN 76:2010 56 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų, lubų neturi būti pelėsių. HN 76:2010 60 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punkte numatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualia matomų pelėsių. Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų.
Kaip matyti iš į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akto Nr. PA.4-432(23.22.4.14.4.12) šių HN 134:2015 pažeidimų Marijampolės PN pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 64-66). Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN 2014 m. gruodžio 30 d. sudariusi su Uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“ Paslaugų teikimo sutartį Nr. 27/10-157(KN-P-2014/422) dėl buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo (b. l. 47-52), byloje nėra jokių duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde apsiribojo tik galimų pažeidimų abstrakčiu įvardinimu, nedetalizavo nurodytų aplinkybių kada pažeidimai buvo padaryti, nesiejo aukščiau nurodytų pažeidimų su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Be to, į bylą nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovės atstovui kėlė pretenzijas dėl aukščiau nurodytų pažeidimų, o šis nesiėmė jokių veiksmų minėtų pažeidimų šalinimui, kad dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas ginčui aktualiu metu kreipėsi į Visuomenės sveikatos centro specialistus ar kitas kompetentingas institucijas. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendžia, jog pareiškėjo laikymo sąlygos šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimus, todėl, kad jis buvo laikomas pažeidžiant higienos normų reikalavimus, pagrindo nėra.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai pareikšti, kad buvo padaryta žala ir nurodyti prašomą priteisti sumą, kaip yra nagrinėjamu atveju. Įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą yra asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl žalos atlyginimo, pareiga. Teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, ar asmens, prašančio atlyginti neturtinę žalą, nurodytos pasekmės yra susiję priežastiniu ryšiu su jo nurodytos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-70/2014).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais dvasiniais išgyvenimais, sumažėjusiomis bendravimo galimybėmis, prislėgta emocine būsena, orumo ir garbės pažeminimu. Byloje nepateikta įrodymų, jog dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, pareiškėjas būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus. Pareiškėjas į Psichologinės tarnybos darbuotojus dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, nesikreipė (b. l. 54). Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Atsižvelgiant į išdėstyta, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų laikymo Marijampolės PN sąlygų, t. y. dėl tam tikrų privatumo apribojimų naudojantis dušu, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teismas, išanalizavęs reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius, byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę (nenustatyta, kad dėl laikymo Marijampolės PN sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo sveikatai būtų atsiradusi kokia nors žala), atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju įvertintina 216 Eur suma ir ji priteistina iš atsakovės atstovo pareiškėjui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. P. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 216 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą kaip nepagrįstą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.