Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Paštuolio ir sekretoriaujant Mariui Žukauskui, Nomedai Vilimavičienei, Tomui Žukauskui,

nuteistojo M. D. gynėjai advokatei Ramunei Genovaitei Baltrušaitienei, nuteistojo R. U. gynėjui advokatui Egidijui Blažiui, nuteistojo Ž. Z. gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. Z. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus ir nukentėjusiojo D. L. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. U.:

- pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 187 straipsnio 2 dalyje (D. L. turto sugadinimas) ir jam skirta 90 MGL bauda; pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje (D. K. (L.) turto sugadinimas) ir jam skirta 90 MGL bauda; pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 187 straipsnio 2 dalyje. (pasikėsinus į D. J. Ž. turtą) ir jam skirta 20 MGL bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir R. U. skirta 110 MGL bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto. a papunkčiu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (Toliau - BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, R. U. į paskirtą bausmę įskaityta 31 para, praleista laikinajame sulaikyme bei suėmime, vieną arešto parą prilyginant dviejų MGL dydžio baudai ir paskirta galutinė 48 MGL, t. y. 1 807,68 Eur, dydžio bauda;

-pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje (D. L. turto sugadinimas) ir jam skirtas laisvės apribojimas 9 mėnesiams; pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje (D. K. (L.) turto sugadinimas) ir jam skirtas laisvės apribojimas 9 mėnesiams, pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 187 straipsnio 2 dalyje (pasikėsinus į D. J. Ž. turtą) ir jam skirtas laisvės apribojimas 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir M. D. skirta subendrinta bausmė, laisvės apribojimas 12 mėnesių, įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų, per mėnesį išdirbant ne mažiau 10 valandų, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su 2017 m. kovo 16 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, ir skirta galutinė bausmė, laisvės apribojimas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo metu būti namuose (duomenys neskelbtini), nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, bei per 12 (dvylika) mėnesių neatlygintinai išdirbti 120 valandų, per mėnesį išdirbant ne mažiau 10 valandų, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis, atlyginti nukentėjusiajam P. S. nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje (D. L. turto sugadinimas) ir jam skirta 90 MGL bauda, pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje (D. K. (L.) turto sugadinimas) ir jam skirta 90 MGL bauda, pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio, 187 straipsnio 2 dalyje (pasikėsinus į D. J. Ž. turtą) ir jam skirta 20 MGL bauda, pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje ir jam skirta 20 MGL bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir Ž. Z. skirta 115 MGL bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, BPK140 straipsnio 9 dalimi, Ž. Z. į paskirtą bausmę įskaityta 31 para, praleista laikinajame sulaikyme bei suėmime, vieną arešto parą prilyginant dviejų MGL dydžio baudai ir Ž. Z. paskirta galutinė 53 MGL, t. y. 1 995,88 Eur dydžio bauda.

„Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialo ieškinys tenkintas pilnai. Priteista solidariai iš R. U., Ž. Z., M. D., „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialui, 354,27 Eur turtinės žalos.

D. L. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies. Priteista solidariai iš R. U., Ž. Z., M. D., D. L. 3 145,42 Eur turtinės žalos, 3 000 Eur neturtinės žalos, 400 Eur atstovavimo išlaidų. Likusioje dalyje D. L. civilinis ieškinys atmestas.

Vadovaujantis BPK 116 straipsniu, 151 straipsnio 6 dalimi, 440 straipsniu, BK 72 straipsniu, iki bus atlygintos priteistos žalos, skirtas laikinas R. U. nuosavybės teisių apribojimas (areštas) į 270 Eur ir Ž. Z. nuosavybės teisių apribojimas (areštas) į 255 Eur, saugomus Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriuje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. U. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad iki 2016 m. kovo mėnesio 23 d., turėdamas tikslą visuotinai pavojingu būdu sunaikinti svetimą turtą, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su Ž. Z. ir M. D., vykdydamas Ž. Z. nurodymą, jis davė M. D. nurodymą sugadinti automobilius - padegant: BMW X5, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) krovininį automobilį VW LT35, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) stovinčius automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), ir automobilį Audi A3, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), stovintį namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), po to M. D., vykdydamas bendrą susitarimą su R. U. padarė šiuos veiksmus: 2016 m. kovo 23 d., apie 00 val. 50 min., prie D. L. priklausančio automobilio BMW X5, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) stovinčio automobilių stovėjimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini), atgabeno talpą su degiu skysčiu - benzinu, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, nukreiptus į svetimo turto sugadinimą, tyčia, siekdamas sunaikinti svetimą D. L. priklausantį automobilį BMW X5, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) apipylė jį degiu skysčiu - benzinu bei padegė;2016 m. kovo 24 d., apie 00 val. 32 min., prie D. J. Ž. priklausančio krovininio automobilio VW LT35, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) stovinčio automobilių stovėjimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini), atgabeno talpą su degiu skysčiu - benzinu, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, nukreiptus į svetimo turto sugadinimą, tyčia, siekdamas sunaikinti svetimą D. J. Ž. priklausantį krovininį automobilį VW LT35, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) apipylė jį ir žolę aplink automobilį degiu skysčiu - benzinu ir padegė, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo pastebėtas automobilio stovėjimo aikštelės sargo;2016 m. kovo 30 d., apie 01 val. 00 min., prie D. K. (L.) priklausančio automobilio Audi A3, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), stovinčio namo kieme adresu (duomenys neskelbtini), atgabeno talpą su degiu skysčiu - benzinu, tęsdamas nusikalstamus veiksmus nukreiptus į svetimo turto sugadinimą, tyčia, siekdamas sunaikinti svetimą D. L. priklausantį automobilį Audi A3, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), apipylė jį degiu skysčiu - benzinu bei padegė,taip R. U. bendrais veiksmais su Ž. Z. ir M. D., tyčia, visuotinai pavojingu būdu - padegant, sugadino svetimą D. ir D. L. priklausantį turtą, taip pat pasikėsino sunaikinti svetimą D. J. Ž. turtą.M. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad iki 2016 m. kovo mėnesio 23 d., turėdamas tikslą visuotinai pavojingu būdu sunaikinti svetimą turtą, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. U. ir Ž. Z., vykdydamas R. U. nurodymą, jis 2016 m. kovo 23 d., apie 00 val. 50 min., prie D. L. priklausančio automobilio BMW X5, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) stovinčio automobilių stovėjimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini), atsigabeno talpą su degiu skysčiu - benzinu, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, nukreiptus į svetimo turto sugadinimą, tyčia, siekdamas sunaikinti svetimą D. L. priklausantį automobilį BMW X5, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) apipylė jį degiu skysčiu bei padegė;be to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus pagal ankščiau susitartus veiksmus, 2016 m. kovo 24 d., apie 00 val. 32 min., prie D. J. Ž. priklausančio krovininio automobilio VW LT35, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) stovinčio automobilių stovėjimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini), atsigabeno talpą su degiu skysčiu - benzinu, tęsdamas nusikalstamus veiksmus nukreiptus į svetimo turto sugadinimą, tyčia, siekdamas sunaikinti svetimą D. J. Ž. priklausantį krovininį automobilį VW LT35, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) apipylė jį ir žolę aplink automobilį degiu skysčiu - benzinu ir padegė, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo pastebėtas automobilio stovėjimo aikštelės sargo;taip pat, jis 2016 m. kovo 30 d., apie 01 val. 00 min., prie D. K. (L.) priklausančio automobilio Audi A3, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), stovinčio namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), atsigabeno talpą su degiu skysčiu - benzinu, tęsdamas nusikalstamus veiksmus nukreiptus į svetimo turto sugadinimą, tyčia, siekdamas sunaikinti svetimą D. L. priklausantį automobilį Audi A3, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), apipylė jį degiu skysčiu - benzinu bei padegė.Ž. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad iki 2016 m. kovo mėnesio 23 d., turėdamas tikslą visuotinai pavojingu būdu sunaikinti svetimą turtą, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. U. ir M. D., davė R. U. nurodymą sugadinti D. ir D. L. priklausančius automobilius, stovinčius automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), ir namo kieme esančiame (duomenys neskelbtini), po to R. U. susitarė su M. D. sugadinti automobilius - padegant: BMW X5, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) krovininį automobilį VW LT35, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) stovinčius automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), ir automobilį Audi A3, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), stovintį namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), po to M. D., vykdydamas bendrą susitarimą su R. U. padarė šiuos veiksmus:2016 m. kovo 23 d., apie 00 val. 50 min., prie D. L. priklausančio automobilio BMW X5, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) stovinčio automobilių stovėjimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini), atgabeno talpą su degiu skysčiu - benzinu, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, nukreiptus į svetimo turto sugadinimą, tyčia, siekdamas sunaikinti svetimą D. L. priklausantį automobilį BMW X5, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) apipylė jį degiu skysčiu - benzinu bei padegė;2016 m. kovo 24 d., apie 00 val. 32 min., prie D. J. Ž. priklausančio krovininio automobilio VW LT35, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) stovinčio automobilių stovėjimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini), atgabeno talpą su degiu skysčiu - benzinu, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, nukreiptus į svetimo turto sugadinimą, tyčia, siekdamas sunaikinti svetimą D. J. Ž. priklausantį krovininį automobilį VW LT35, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) apipylė jį ir žolę aplink automobilį degiu skysčiu – benzinu ir padegė, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo pastebėtas automobilio stovėjimo aikštelės sargo;2016 m. kovo 30 d., apie 01 val. 00 min., prie D. K. (L.) priklausančio automobilio Audi A3, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), stovinčio namo kieme adresu (duomenys neskelbtini), atgabeno talpą su degiu skysčiu - benzinu, tęsdamas nusikalstamus veiksmus nukreiptus į svetimo turto sugadinimą, tyčia, siekdamas sunaikinti svetimą D. L. priklausantį automobilį Audi A3, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), apipylė jį degiu skysčiu - benzinu bei padegė;be to, jis, nuo ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytos dienos iki 2016 m. balandžio 25 d., 14 val. 19 min., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikė žinomai netikrus vairuotojo pažymėjimus Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2008 m. liepos 9 d. Ž. Z. vardu, ir Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2014 m. kovo 14 d. Ž. Z. vardu, kol šiuos dokumentus kratos metu aptiko ir paėmė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnai.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma leidžia padaryti išvadą, jog R. U., M. D. ir Ž. Z. kaltė, padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas yra visiškai įrodyta ir jie baustini.Apeliaciniame skunde nuteistojo Ž. Z. gynėjas prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria Ž. Z. pripažintas kaltu padaręs ir pasikėsinęs padaryti nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 2 dalyje, nuosprendžio dalį, kuria patenkinant civilinius ieškinius iš Ž. Z. priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, bei nuosprendžio dalį, kuria paskirtas laikinas Ž. Z. teisių apribojimas į iš jo paimtas pinigines lėšas ir priimti naują nuosprendį, kuriuo Ž. Z. išteisinti dėl kaltinimų padarius BK 187 straipsnio 2 dalyje ir 22 straipsnio 187 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Gynėjo nuomone, Ž. Z. pripažintas kaltu netinkamai pritaikant baudžiamąjį įstatymą bei padarant esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, o nuosprendis jo atžvilgiu grindžiamas prielaidomis.Gynėjo teigimu, teismas neturėjo jokio objektyvaus teisinio pagrindo skundžiamame nuosprendyje nurodytus Ž. Z. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir 22 straipsnio 187 straipsnio 2 dalį, kadangi niekaip neatskleista, kokiais duomenimis grindžiama teismo išvada apie Ž. Z. turėjimą tikslo svetimą turtą ne sugadinti, o būtent sunaikinti ir padaryti visuotinai pavojingu būdu. Tiek kaltinamajame akte atiduodant teismui, tiek skundžiamame nuosprendyje teigiama, jog Ž. Z. davė nurodymą R. U. sugadinti L. priklausančius automobilius, šio sugadinimo būdo nekonkretindamas ir niekaip nenurodydamas. Tikslas visuotinai pavojingu būdu sunaikinti svetimą turtą minėtuose procesiniuose dokumentuose tiesiog deklaruotas, jokiais objektyviais faktiniais duomenimis šios deklaracijos niekaip nepagrindžiant, kas leidžia teigti, jog tai yra vien prielaida, padaryta subjektyviai vertinant jau kilusias pasekmes. R. U., vien kurio ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalimi faktiškai ir grindžiama išvada dėl Ž. Z. kaltės, niekuomet nėra davęs jokių parodymų, kuriuose teigtų, kad Ž. Z. jam būtų nurodęs minėtus automobilius sunaikinti ar sugadinti kokiu nors konkrečiu būdu, kurį būtų galima įvertinti, kaip visuotinai pavojingą, todėl teismas neturėjo jokio objektyvaus teisinio pagrindo kvalifikuoti šiuos veiksmus pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, t. y., kaip padarytus turint išankstinį tikslą sugadinti ar sunaikinti svetimą turtą būtent visuotinai pavojingu būdu. Ši teismo išvada vertintina vien kaip prielaida, kurios kategoriškai ir neginčijamai nepatvirtina jokie objektyvūs faktiniai bylos duomenys.Gynėjo teigimu, kaip netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas vertintina ir skundžiamo nuosprendžio išvada, kad Ž. Z. jam inkriminuotas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. U. ir M. D., kadangi sutinkamai su BK 25 straipsnio 2 dalimi, bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Tuo tarpu Ž. Z., apklausiamas įtariamuoju 2016 m. kovo 30 d., parodė M. D. jis nepažįstantis, nebendravęs ir jo telefono numerio neturintis. R. U., apklaustas įtariamuoju tą pačią dieną, parodė, kad su M. D. jis bendravo ir jam nurodymus davė Ž. Z. nieko apie tai nežinant. Tai, kad Ž. Z. nepažinojo ir niekuomet su juo nebendravo teigė ir pats M. D., apklausiamas ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2016 m. balandžio 27 d. M. D. jokio Ž. Z. neminėjo jokiame kontekste, o Ž. Z. nežinojo apie tokio asmens egzistavimą iki pranešimo apie įtarimą įteikimo. Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį, jog pačiame skundžiamame nuosprendyje yra keletą kartų konstatuota, jog M. D. nusikalstamas veikas padarė vykdydamas bendrą susitarimą su R. U. ir vykdydamas R. U. nurodymą, niekur nenurodant, kad šias veikas jis darė ir vykdydamas bendrą susitarimą su Ž. Z., ar vykdydamas ir jo nurodymą. Skundžiamu nuosprendžiu kiekvienam kaltinamųjų priskiriami konkretūs veiksmai leidžia teigti, kad vykdytoju šiuo atveju gali būti laikomas tik M. D., todėl skundžiamo nuosprendžio išvada, jog konkretūs Ž. Z. priskiriami nusikalstami veiksmai turi būti įvertinti, kaip padaryti veikiant bendrininkų grupėje, yra visiškai nepagrįsta ir padaryta netinkamai pritaikant baudžiamąjį įstatymą.Gynėjas savo apeliaciniame skunde nurodė, jog kaltinamajame akte, išdėstant konkrečius Ž. Z. priskiriamus veiksmus, apsiribota teiginiu, kad jis „davė R. U. nurodymą sugadinti D. ir D. L. priklausančius automobilius, stovinčius automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) ir namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini)“, neįvardijant nei jokių konkrečių Ž. Z. nurodytų automobilių, nei jų kiekio, nei būdo, kuriuo Ž. Z. nurodė tuos automobiliu sugadinti. Tolimesnėje kaltinimo Ž. Z. dalyje dėstoma, kad tik po minėto nurodymo gavimo R. U. susitarė su M. D. sugadinti automobilius juos padegant ir jau įvardyti trys konkretūs automobiliai, kuriuos buvo susitarta padegti, tačiau kaltinamajame akte nenurodyta, kad šiame jų susitarime būtų dalyvavęs ir Ž. Z., ar kad jis apie šį susitarimą būtų ką nors žinojęs. Tolimesnėje kaltinimo Ž. Z. dalyje nurodyta, kad vienas iš automobilių, dėl kurių padegimo R. U. susitarė su M. D., priklausė ne L., o D. J. Ž., teigiant, kad todėl Ž. Z. bendrais veiksmais su R. U. ir M. D., tyčia, visuotinai pavojingu būdu - padegant, pasikėsino sunaikinti ir svetimą D. J. Ž. turtą. Kaltinime Ž. Z. niekaip neatskleista, kuo grindžiama ši nuostata dėl D. J. Ž. automobilio, jeigu, sutinkamai su kaltinamuoju aktu, Ž. Z. davė R. U. nurodymą sugadinti tik L. priklausančius automobilius, ir nei minėtame R. U. ir M. D. susitarime, nei tiesioginiuose padegimo veiksmuose jis nedalyvavo. Gynėjo teigimu, kaltinamasis aktas, iš esmės neatitinkantis BPK 219 straipsnio reikalavimų, kas neabejotinai trukdė nagrinėti bylą, dėl ko skundžiamas nuosprendis negali būti laikomas teisingu ir teisėtu. Gynėjas savo skunde pabrėžia, jog Ž. Z. kaltė dėl BK 187 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo grindžiama vien dalimi R. U. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuose jis teigė, kad automobilius apgadinti jo prašė Ž. Z.. Šie teismo posėdžio metu perskaityti R. U. parodymai, duoti 2016 m. kovo 30 d. plačiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, tačiau teismas niekaip neatskleidė, kodėl apsiribojo tik dalies R. U. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų perskaitymu, niekaip neįvertindamas 2016 m. rugsėjo 29 d. R. U. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuose jis kategoriškai paneigė bet kokį Ž. Z. dalyvavimą BK 187 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padaryme, ką jau buvo nurodęs ir prieš šių parodymų davimą tyrėjai ir prokurorui rašytuose pareiškimuose, esančiuose byloje, kuriuose paaiškino ir tai, kodėl apkalbėjo Ž. Z.. Šiuose ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose ir minėtuose pareiškimuose R. U. nurodė asmenį, prašiusį jo apgadinti automobilius - L. J.. Skundžiamame nuosprendyje, siekiant pagrįsti teismo vadovavimąsi Ž. Z. apkaltinančiais R. U. parodymais, teigiama, kad R. U. labai tiksliai nurodė aplinkybes, kurioms esant Ž. Z. organizavo nusikaltimų darymą, tačiau tokių aplinkybių jis nenurodė duodamas parodymus teisme ir teigdamas, kad nusikaltimus organizavo L. J.. Apie tariamus Ž. Z. veiksmus ir duotus nurodymus ruošiantis nusikaltimui R. U. kalbėjo tik minėtuose, ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. kovo 30 d. duotuose parodymuose. Savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. rugsėjo 29 d., R. U. aiškiai ir kategoriškai dar kartą patvirtino apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, pabrėždamas, kad automobilius apgadinti jį prašė L. J., o Z. Z. jis apkalbėjo verčiamas pareigūnų, kuriems Ž. Z., kaip įtariamą asmenį buvo nurodę nukentėjusieji. Tačiau Ž. Z. neprisipažinimą kaltu įvertinęs kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, teismas savo išvadas dėl Z. Z. kaltės grindė ne teisiamojo posėdžio metu duotais R. U. parodymais, o vien minėta dalimi R. U. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuri tam tikrą laiką neprieštaravo kaltinimui, aiškiai taip ir neatskleidžiant, kodėl neanalizuojama, nevertinama ir besąlygiškai atmetama taip pat aukščiau minėta kaltinimui prieštaraujanti R. U. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalis. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad skundžiamame nuosprendyje net keletą kartų pabrėžęs, jog pripažindamas Ž. Z. kaltu teismas vadovaujasi būtent ikiteisminio tyrimo metu duotais R. U. parodymais, tačiau nuosprendyje nėra aiškiai ir vienareikšmiškai nurodyta, kokiais R. U. parodymais teismas grindžia vienas ar kitas savo išvadas, kas leidžia teigti apie abejonę, kuri bylos nagrinėjimo eigoje liko nepašalinta. Duodamas minėtus parodymus R. U. teigė, kad apgadinti automobilius Ž. Z. jo prašė paskambinęs telefonu, telefoninio judviejų pokalbio metu, tačiau mažai tikėtina, kad penktąjį gyvenimo dešimtmetį pradėjęs, nemenką gyvenimo patirtį turintis asmuo, dirbantis su informacinėmis technologijomis susijusioje srityje, niekaip neizoliuotas nuo žiniasklaidos teikiamos informacijos, telefoninio pokalbio metu prašys kitą asmenį daryti nusikaltimus ir dar nurodys kokius. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad to paties ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus apie L. J., R. U. nurodė, kad L. J. su juo telefonu niekuomet nebendraudavo, esant reikalui tiesiog atvažiuodavo pas R. U. į namus, su prašymu apgadinti automobilius jis taip pat atvyko į R. U. namus (duomenys neskelbtini). Kad R. U. ir L. J. buvo gerai pažįstami ir bendravo ilgą laiką, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino jo motina liudytoja A. J. bei liudytojai V. U. ir V. J.. Tokie šių liudytojų parodymai apie minėtą aplinkybę, jų patvirtinti teisiamojo posėdžio metu, nurodyti ir skundžiamame nuosprendyje.Skundžiamo nuosprendžio nuostata, kad L. J. niekaip negalėjo kaip nors bendrininkauti padarant minėtas nusikalstamas veikas, nes yra miręs, o nusikaltimų padarymo dienomis buvo išvykęs yra nepagrįsta. L. J. mirė 2016 m. balandžio 2 d. Jo darbdavio, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus R. L. parodymais, L. J. buvo išvykęs iki 2016 m. vasario 29 d., o paskui iki 2016 m. kovo 19 d. atostogavo. R. U. parodymais, pakalbėti dėl automobilių apgadinimo L. J. pas jį į namus buvo atvykęs 2016 m. vasario pabaigoje ar kovo pradžioje, kas atitinka liudytojo R. L. nurodytą L. J. atostogų laikotarpį, kuriuo pastarasis galėjo būti Kaune. Tai, kad L. J. iš Kauno buvo išvykęs tomis dienomis, kai buvo padegti automobiliai, minėtų R. U. parodymų niekaip nepaneigia.Gynėjas teigia, jog teismo manymu, be R. U. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, Ž. Z. kaltę patvirtina Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolais nustatytos aplinkybės. Kaip viena tokių aplinkybių įvertintas, teismo manymu, tarp Ž. Z. ir R. U. vykęs susirašinėjimas mobilaus ryšio telefonu siunčiamomis trumposiomis žinutėmis, išdėstytomis skundžiamame nuosprendyje, Ž. Z. tam naudojant mobilaus ryšio telefoną, veikusį numeriu (duomenys neskelbtini). Skundžiamame nuosprendyje nenurodytas joks žinučių tekstų vertinimas, teigiant vien tai, kad mobilaus ryšio telefonas, iš kurio buvo išsiųsta ši žinutė, tuo metu „buvo šalia (duomenys neskelbtini) namo, kadangi veikė telekomunikacijų bokšte Nr. 3363, kuris yra adresu (duomenys neskelbtini) mieste ir konstatuotas aktyvus tiek R. U., tiek Ž. Z. domėjimąsis, tačiau kuo, skundžiamame nuosprendyje nenurodyta. Vertinant šias aplinkybes, atkreipiamas dėmesys į tai, kad skundžiamame nuosprendyje niekaip neatskleista, kokiu būdu yra kategoriškai ir neginčijamai nustatyta, kad minėtų žinučių rašymo metu mobilaus ryšio telefonu, veikusiu numeriu (duomenys neskelbtini), naudojosi būtent Ž. Z.. Šis teiginys galimai atsirado vien dėl R. U. ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. kovo 30 d. duotų parodymų, kuriuose jis teigia, kad savo mobilaus ryšio telefono kontaktų sąraše prie Ž. Z. numerio buvo įrašęs „(duomenys neskelbtini)“, tačiau paties numerio nepamena, o apžiūrint iš R. U. paimtą mobilaus ryšio telefoną jo kontaktų sąraše buvo rastas numeris (duomenys neskelbtini), prie kurio buvo įrašas „(duomenys neskelbtini)“. Mobilaus ryšio telefono numerio naudojimo priskyrimas Ž. Z. vien tokiu pagrindu yra ne kas kita, kaip prielaida, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs faktiniai bylos duomenys. Šiame kontekste taip pat atkreipiamas dėmesys į byloje nustatytą faktą, kad L. J. naudojosi dideliu kiekiu mobilaus ryšio telefono numerių, dalis kurių ikiteisminio tyrimo eigoje taip ir liko nenustatyti. Nuosprendį taip pat skundė ir nukentėjusysis D. L., kuris savo apeliaciniame skunde prašė pakeisti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendį ir paskirti Ž. Z., R. U., M. D., griežtesnes ir įstatyme numatytas bausmes, kadangi paskirtosios bausmės per švelnios. Nukentėjusysis nurodė, kad Ž. Z. dėl BK 300 straipsnio 2 dalyje padarytos nusikalstamos veikos teismas galėjo skirti arešto ar laisvės atėmimo bausmę, tačiau paskyrė sankcijoje nenumatytą bausmę - 20 MGL dydžio baudą ir to niekaip nemotyvavo, be to, nuosprendžio motyvuojamoje dalyje dėl Ž. Z. padarytos minėtos nusikalstamos veikos apskritai nebuvo pasisakyta, ši veika dingsta ir nėra vertinama ir individualizuojama aprašant bausmės skyrimą. Nuosprendyje aprašant bausmės skyrimo motyvus Ž. Z., jis painiojamas su R. U., bei nepasisakoma dėl dar vienos nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Nukentėjusiojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nors nuosprendyje paminėjo, kad nusikaltimai padaryti visuotinai pavojingu būdu, tačiau kvalifikuojant nevertino. Skiriant bausmes teismas nors nurodė, kad padaryta turtinė žala, tačiau nevertino, kad nusikaltimus padarę asmenys jos nesiekia atlyginti, o Ž. Z. apskritai nepripažįsta padaręs nusikalstamas veikas bei siekia išvengti atsakomybės. Nukentėjusių turtui buvo padaryta turtinė žala, kuri siekė daugiau kaip 3 500 eurų, bei neturtinė žala 5 000 eurų. Bendrininkai ir nusikalstamas veikas įvykdę asmenys iki teisminio bylos nagrinėjimo nesiekė nei kiek sumažinti ir atlyginti žalą, nukentėjusiam D. L. per pašalinius asmenis buvo perdavę informaciją, kad net po bylos išnagrinėjimo bus susidorota. Byloje buvo prijungtas D. L. pareiškimas dėl grasinimų jam (aprašinėjant L. priklausantį kioską). Nukentėjusių L. ir L. šeima yra įbauginta dėl savo gyvybės ir turto apsaugos, o paskirtos baudos asmenims, kurie ne kartą teisti jokio poveikio nepadarys. Piniginių baudų mokėjimas tik apsunkins jiems atlyginti žalą, pablogins turtinę padėtį, tačiau bausmės kaip visuotinai pavojingu būdu turto padegimas ir sunaikinimas tokiomis baudomis neatgrasys. Ž. Z. dėl padarytų nusikaltimų neprisipažino, nesiekė atlyginti žalos, nors iš surinktų byloje įrodymų akivaizdu, kad būtent jis buvo organizatorius ir užsakovas padegti dvi L. šeimai priklausančias transporto priemones skirtingose vietose, skirtingu laiku. Ž. Z. siekė įbauginti, pažeminti buvusį kaimyną ir pažįstamą D. L. ir savo tikslus pasiekė. Teismas nurodo, kad skiria švelniausią sankcijoje numatytą bausmę, bei taiko bausmę žemesnę nei vidurkis, tačiau nenurodo motyvų. Nuteistieji padarė veikas visuotinai pavojingu būdu, yra teisti, vienas jų nepripažįsta veikos, nei vienas žalos neatlygino, nusikaltimus vieną po kito darė susivieniję į bendrininkų grupę. Taip pat neaišku kodėl Ž. Z. teismas paskyrė baudą už BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, kai sankcijoje baudos skyrimo apskritai nėra. Ž. Z. teistas 5 kartus, M. D. teistas 4 kartus, R. U. teistas 4 kartus ir teistas už turto sunaikinimą 2008 m. Individualizuojant jiems skirtinas bausmes esminės aplinkybės nebuvo įvertintos. Toks bausmių skyrimas neatitinka teisingumo principų, o neproporcinga bausmė leidžia apskritai išvengti atsakomybės, sudaro nebaudžiamumo prielaidas.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis Ž. Z. ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo skundą atmesti, nuteistasis M. D. ir jo gynėja bei nuteistasis R. U. ir jo gynėjas prašė nuteistojo Ž. Z. gynėjo skundą tenkinti, o nukentėjusiojo skundą atmesti, nukentėjusiojo atstovė prašė Ž. Z. gynėjo skundą atmesti, o nukentėjusiojo skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo gynėjo skundą atmesti, o nukentėjusiojo skundą tenkinti iš dalies.Nuteistojo Ž. Z. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus ir nukentėjusiojo D. L. apeliaciniai skundai atmetami.Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Pabrėžtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal teismų praktiką tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Dėl nuteistojo Ž. Z. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus skundo argumentų

Apeliaciniame skunde neginčijama Ž. Z. kaltė dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).Pagal BK 187 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu arba išardydamas ar sugadindamas įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės, arba sunaikino, išardė ar sugadino strateginę arba svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį, arba sunaikino ar sugadino didelės vertės svetimą turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl Ž. Z. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 187 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs Ž. Z. kaltę įvykdžius minėtas nusikalstamas veikas, išanalizavo jo paties parodymus, nuteistųjų R. U. ir M. D., nukentėjusiųjų parodymus, rašytinius įrodymus bei padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei baudžiamojo įstatymo taikymo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl apelianto kaltės grindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl nuteistajam inkriminuotų nusikaltimų, nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.Nuteistasis Ž. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neigė padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 2 dalyje ir 22 straipsnyje 187 straipsnio 2 dalyje, tačiau teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, tokią jo poziciją vertina kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. R. U., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, nuosekliai ir detaliai parodė, jog 2016 m. kovo mėnesio pabaigoje jam paskambino dėdė Ž.. Jiems susitikus Ž. savo automobiliu nuvežė jį iki automobilių stovėjimo aikštelės esančios Kaune, S. Ž. g. ir parodė į du automobilius, t. y. į „BMW X5“ pilkos spalvos ir į baltos spalvos krovininį automobilį, kurio krovininė dalis dengta tentu. Po to jį nuvežė į šalia minėtos automobilių stovėjimo aikštelės esantį namo kiemą, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, ir parodė automobilį „Audi A3“, juodos spalvos. Dėdė R. U. paprašė artimiausiu metu juos apgadinti, bet nepasakė, kokiu būdu. Paaiškino, kad M. D. vykdė jo nurodymą, o jis dėdės prašymą. (5 t., b. l. 95-97). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad R. U. atpažino Ž. Z. kaip asmenį, kuris paprašė jo sugadinti tris automobilius (5 t., b. l. 105-108). Nors vėliau savo parodymus R. U. pakeitė, teigdamas, kad apklausos metu prieš jį buvo vartojamas smurtas, jis buvo verčiamas pripažinti, kad nurodymus padegti automobilius davė Ž. Z.. Teismas atmeta tokią nuteistojo versiją. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad prieš nuteistąjį apklausos metu buvo vartojamas smurtas, kad pareigūnai, atlikę ikiteisminį tyrimą, būtų kaip nors suinteresuoti bylos baigtimi. Iš įtariamojo 2016 m. kovo 30 d. apklausos protokolo matosi, kad apklausiant R. U. ikiteisminio tyrimo metu dalyvavo advokatas A. G. Šalavka. Jokių prašymų ar pastabų nei vienas iš jų nepareiškė, pats įtariamasis pasirašė, kad jo parodymai surašyti teisingai. Nuteistojo R. U. teiginiai apie tai, kad atliekant apklausą jam buvo daroma įtaka dėl parodymų davimo šioje byloje, nepagrįsti, nes tokių duomenų byloje nėra, todėl laikomi deklaratyvaus pobūdžio. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi R. U. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, kodėl nebuvo vadovautasi vėlesniais R. U. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Atsakydama į šį skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog vėlesni jo parodymai vertinami kaip siekis padėti išvengti atsakomybės Ž. Z., kuris yra R. U. giminaitis – dėdė. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, akivaizdu, kad R. U. vėlesniais savo parodymais stengėsi kaltę suversti nusikaltimų daryme negalėjusiam dalyvauti bei jau mirusiam asmeniui - L. J., tačiau duodamas pirmuosius įtariamojo parodymus ikiteisminio tyrimo metu (5 t., b. l. 95 - 97) R. U. labai tiksliai nurodė aplinkybes, kurioms esant Ž. Z. organizavo nusikaltimų darymą. Savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (5 t., b. l. 100 – 104) bei nežinodamas Ž. pavardės, jis jį atpažino iš pateiktų nuotraukų (5 t., b. l. 105 – 108) ir įvardijo, kad tai jo dėdė, kuris prašė sugadinti tris automobilius. Be to, Pirmos instancijos teismas nenustatė absoliučiai jokio ryšio tarp nukentėjusiųjų ir L. J.. Priešingai tarp nukentėjusiojo D. L. ir Ž. Z. ryšiai akivaizdūs (liudytoja D. L. nurodė, kad Ž. Z. skambino vyrui iš įkalinimo įstaigos. Jie kalbėjosi, girdėjo jo grasinimą vyrui). Kadangi nuteistojo R. U. pirmosios apklausos metu duotus parodymus patvirtina kita byloje esanti medžiaga, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi, o parodymus, kurių nepatvirtino kita bylos medžiaga, vertino kritiškai. Skunde taip pat teigiama, jog nėra aišku, kokiais parodymais teismas vadovavosi, nes skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad parodymai užfiksuoti 19 t., b. l. 7-9. Atmesdama šį skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog kaip teisingai nurodoma ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, nagrinėjamą bylą sudaro tik 8 tomai. Pirmosios instancijos teismo nurodytas 19 tomas vertinamas kaip akivaizdus rašymo apsirikimas, kuris neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl nuteistojo Ž. Z. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pažymėtina ir tai, kad skundžiamo nuosprendžio 4 ir 10 puslapiuose yra nurodytas tikslus bylos tomas ir bylos lapų numeris, kur užfiksuoti R. U. parodymai, kuriais teismas remiasi, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuosprendyje įsivėlusi techninė klaida, negalėjo labai apsunkinti advokato darbo aiškinantis, kokias parodymais rėmėsi teismas, ypač, kai byloje yra tik 8, o ne 19 tomų, kuri ištaisytina. Skunde taip pat nesutinkama su išvada, kad Ž. Z. jam inkriminuotas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. U. ir M. D.. Atmesdamas šiuos skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtini subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą. Taigi bendrininkavimui būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą: susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu ir bendrą vieningą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu, kuris irgi suvokia atliekamus nusikalstamus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-403-648/2016). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai visus nuteistuosius pripažino nusikalstamą veiką padarius bendrininkų grupe. Nuteistasis M. D. paaiškino, kad R. U. nurodė, kokį turtą, kur esantį, jis privalo sugadinti. Nuteistasis R. U. parodė, kad vykdydamas Ž. Z. nurodymą nurodė, M. D. įvykdyti turto sugadinimą. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolu (2 t., b. l. 109 – 111) nustatytos aplinkybės, kad 2016 m. kovo 27 d., 18:27:21 val., R. U., į jo abonentinį mobilaus ryšio telefoną numeris Ž., iš savo abonentinio mobilaus ryšio telefono, numeris (duomenys neskelbtini), parašo Ž. Z.: „Pyderas tamazesne kiaule ir tik iskoliojo, tik apspjove, laksto su ja“, iš ko suprantama, kad Ž. Z. yra žinoma, kad automobilis buvo apgadintas, tačiau su juo yra toliau važinėjama, o 2016 m. kovo 27 d., 18:28:03 val., R. U. parašo Ž. Z. „Nu nx“. Po ko, 2016 m. kovo 27 d., 18:28:23 val., R. U., nepatenkintas pasiektu rezultatu, parašo M. D., į jo naudojamą abonentinį mobilaus ryšio telefoną numeris (duomenys neskelbtini), „Taj bl wel bybis tau gavos“, į ką, 2016 m. kovo 27 d., 18:33:45 val., R. U. parašo M. D.: „Tai kad nebuvau kaip ir snekejom“. 2016 m. kovo 27 d., 18:35:18 val., R. U. parašo į M. D.: „Te x ten tik dazaj apsilupe wel su laksto jis“, o 2016 m. kovo 27 d., 18:45:06 val. Po kelių dienų, 2016 m. kovo 29 d., 20:38:09 val., R. U. parašo Ž. Z.: „Ruošk ta medy, kiaule namie. Neuzylgo daleksiu“. Be to nustatyta, kad rašydamas šią žinutę Ž. Z. abonentinis mobilaus ryšio telefonas numeris (duomenys neskelbtini) buvo šalia S. Ž. g. 2 namo, kadangi veikė telekomunikacijų bokšte Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra adresu (duomenys neskelbtini), taigi akivaizdu tiek pagal žinutės prasmę, tiek pagal jo telefono veikimo zoną, kad R. U. buvo pranešta, jog nukentėjusysis grįžo namo. Toks aktyvus nuteistųjų susirašinėjimas įrodo visų jų bendrą aktyvų dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. 2016 m. kovo 29 d., 21:35:11 val., M. D. į jo abonentinį mobilaus ryšio telefoną numeris (duomenys neskelbtini) parašo R. U. iš savo abonentinio mobilaus ryšio telefono numeris Ž.: „Nori nulekt snd yra ta kur trys 7“, iš ko suprantama, kad R. U. pranešė M. D., kad yra automobilis „Audi A3“ valst. Nr (duomenys neskelbtini) (trys 7), t. y. vienas iš trijų, kurį Ž. Z. prašė sugadinti. Po ko, 2016 m. kovo 29 d., 01:50:40 val., R. U. parašo M. D. „ ;) “. Kaip nurodė liudytojas K. Š., o tai patvirtino ir M. D., tai buvo sutartinis ženklas tarp R. U. ir M. D., kad nusikaltimas įvykdytas. Kaip jau buvo minėta, bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, kur bent du asmenys yra vykdytojai. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog R. U. nors pats tiesiogiai automobilių ir nepadeginėjo, tačiau jis vykdė dėdės – Ž. Z. nurodymą, jis sutiko daryti nusikalstamą veiką betarpiškai, jis surado, kas tai už jį padarys, jis nurodė automobilius, nurodė, ką su šiais automobiliais būtina padaryti. Taigi, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog darant aptariamas nusikalstamas veikias, vykdytojais buvo M. D., kuris padegė R. U. jam nurodytą turtą, ir R. U., kuris vykdydamas dėdės prašymą sugadinti turtą, surado žmogų, kuris tą turtą sugadino, t. y. padegė Ž. Z. nurodytus automobilius. Taip M. D. ir R. U. realizavo nusikalstamus Ž. Z. tikslus ir ketinimus.Skunde keliamas klausimas, kodėl Ž. Z. veiksmai nevertinami kaip kurstytojo ar padėjėjo. Atsakydama į šį skundo argumentą, kolegija pažymi, jog padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką, t. y. duodamas patarimus, teikdamas priemones ir pan. Nagrinėjamu atveju Ž. Z. R. U. davė ne patarimą, o aiškius nurodymus, kokius automobilius reikia sugadinti ir kur jie laikomi. Tokie Ž. Z. veiksmai negali būti vertinami ir kaip sukurstymas padaryti nusikalstamą veiką. Kurstytojo veiksmai neturi užgožti kurstomo asmens valios, tuo tarpu nagrinėjamu atveju R. U. buvo duotos aiškios ir konkrečios užduotys, kurias jis turėjo įvykdyti. Nagrinėjamu atveju Ž. Z. veiksmai gali būti vertinami tik kaip organizatoriaus. Būtent jis, nuveždamas R. U. prie konkrečių automobilių ir parodydamas, kur jie laikomi, parengė nusikalstamą veiką. Duodamas nurodymus R. U. – nusikalstamai veikai vadovavo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nesant prokuroro skundo ir nukentėjusiojo prašymo, negali perkvalifikuoti Ž. Z. veikos pagal BK 24 straipsnio 4 dalį 187 straipsnio 2 dalį, nes tai pasunkintų apelianto padavusio skundą teisinę padėti.Skunde taip pat teigiama, jog L. J. turėjo daug mobiliojo ryšio numerių, o byloje neįrodyta, kad su R. U. susirašinėjo būtent Ž. Z.. Pirmosios apklausos metu R. U. nurodė, kad jo telefone dėdė, kuris davė nurodymus, yra įvestas kaip Ž.. Apžiūrint R. U. mobiliojo ryšio telefoną, nustatyta, jog telefone įvestas adresatas „Ž..“. Įvertinus R. U. SMS žinučių rašymo stilių, akivaizdu, kad rašydamas jis nenaudoja lietuviško raidyno, o vietoj raidės v rašo –w . Taigi, adresatą Ž.. Teismas vertina kaip vardo Ž. trumpinį. Teismui nekyla abejonių, kad minėtas numeris yra būtent Ž. Z.. Skunde nurodyta aplinkybė, kad L. J. turėjo daug telefonų aparatų ir daug telefono numerių, negali niekaip nei patvirtinti nei paneigti aplinkybės, kad su R. U. susirašinėjo būtent Ž. Z.. Todėl pirmos instancijos teismo išvados, kad šias veikas pasiūlė padaryti ne L. J., o Ž. Z. yra pagrįstos.Konstatuojant bendrininkavimo formą, nebūtina, jog visi bendrą sumanymą įgyvendinantys asmenys pažinotų vienas kitą, palaikytų tarpusavio ryšius ir panašiai, pakanka abipusio supratimo, kad iš anksto parengtą nusikalstamos veikos padarymo planą jie realizuoja bendrai; tai, kaip minėta, ir nustatyta šioje byloje. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, protingas nagrinėjamoje byloje nustatytos situacijos vertinimas leidžia daryti išvadą, jog R. U. ir M. D. būdami suaugę, pakaltinami asmenys, turėjo suvokti, kad Ž. Z. nurodydamas atlikti labai konkrečius veiksmus, tai atlieka, siekdamas nusikalstamų tikslų. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog savo valia tapdami šios nusikalstamos veikos dalyviais, suprasdami, kad jie atlieka dalį veiksmų, būtinų šiam nusikalstamam sumanymui įgyvendinti, R. U., M. D. suvokė, jog jie vykdo bendrą organizuotą susitarimą sugadinti turtą, ir to siekė. Tai, kad M. D. teigė, jog Ž. Z. nepažinojo ir niekuomet su juo nebendravo, nepaneigia bendrininkavimo fakto. Konstatuojant esant aptariamą bendrininkavimo formą nebūtina, jog bendrininkai iš anksto detaliai aptartų nusikaltimo planą. Svarbu, kad bendrininkas suvokia veikiantis ne vienas, bet su kitu bendrininku ar bendrininkais (vykdytojais). Iš nuteistųjų M. D., R. U. ir Ž. Z. atliktų veiksmų, kurie įrodyti įrodymų visuma, toks jų suvokimas kad veikia ne vienas, o asmenų grupėje yra akivaizdus.Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl kaltinamojo akto atitikimo įstatymo reikalavimams. Pasak apelianto, kaltinamajame akte nėra išskirti veiksmai, kuriuos atliko nuteistieji, dėl to neaišku, kokius veiksmus atliko jis ir už ką yra teisiamas. Taigi iš apeliacinio skundo turinio galima daryti išvadą, kad apelianto manymu, tokie kaltinamojo akto trūkumai yra esminiai ir pagal tokį kaltinamąjį aktą negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Su tokia apelianto pozicija kolegija nesutinka.Pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir BPK 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui. Tačiau vadovaujantis minėtais BPK straipsniais byla prokurorui perduodama tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimai); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. Nuteistųjų veiksmai nurodyti, nes jie veikė kartu, aprašant nusikalstamą veiką, taip pat aiškiai nurodyti automobiliai, jų valstybiniai numeriai, nusikaltimo padarymo vieta ir laikas. Kolegija, įvertinusi šiuos duomenis bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl kaltinamojo akto trūkumų, neturi pagrindo teigti, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, yra neaiškus ir kaip nors tai pažeidžia apelianto teisę į tinkamą ir veiksmingą gynybą. Juolab, kad nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme ir prokurorui pagarsinus kaltinimus, visi kaltinamieji pareiškė, jog supranta kuo yra kaltinami( t.7 b.l. 27).

Dėl nukentėjusiojo D. L. apeliacinio skundo

Bausmė – valstybės prievartos priemonė, kuria valstybė siekia įgyvendinti tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias, aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio.Įstatymo leidėjas už nusikalstamos veikos numatytos BK 187 straipsnio 2 dalį numatė bausmių alternatyvas- baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki penkerių metų. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju būtina vertinti nusikalstamais veiksmais sukeltas pasekmes, padarytos žalos dydį, asmenų padariusių veikas asmenybes ir kitas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes. M. D. pirmos instancijos teismas skyrė laisvės apribojimo bausmes, įvertinant tai, kad viena iš nusikalstamų veikų nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kitos dvi nusikalstamos veikos baigtos. Už baigtas nusikalstamas veikas skyrė bausmę kiek mažesnę nei sankcijos vidurkis. Ž. Z. ir R. U. už nusikalstamų veikų numatytų BK 187 straipsnio 2 dalies padarymą ir 22 straipsnį bei 187 straipsnio 2 dalį padarymą skyrė pinigines bausmes- baudas. Skiriant bausmes teismas vertino šių asmenų asmenybes, nusikaltimu sukeltas pasekmes, jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo teisė. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistiesiems už nusikaltimus, numatytus BK 187 straipsnio 2 dalyje ir 22 straipsnio 187 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo nuteistiesiems skiriamos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – apibūdinančias tiek nuteistųjų asmenybes, tiek padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijoje numatytas bausmes, kurios savo pobūdžiu nėra aiškiai per švelnios. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog Ž. Z. už nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teismas parinko bausmė rūšį – baudą. Minėto straipsnio sankcijoje tokia bausmės rūšis nenumatyta. Teismas savo sprendimo, kodėl skiria švelnesnę bausmės rūšį nei sankcijoje numatyta bausmė, nemotyvavo. Tačiau nagrinėjamu atveju prokuroras apeliacinio skundo nepateikė, D. L. dėl BK 300 straipsnio 2 dalyje padarytos veikos nėra kaip nors nukentėjęs, todėl nesant prokuroro skundo šiuo klausimu, o nukentėjusiajam neturint įstatyminės teisės skųsti nuosprendį toje dalyje, kurioje jis nėra pripažintas nukentėjusiuoju, apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti šios nuosprendyje padarytos įstatymo taikymo klaidos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Ž. Z. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus ir nukentėjusiojo D. L. apeliacinius skundus atmesti.

Nuosprendžio motyvuojamoje dalyje ištaisyti rašymo apsirikimą vietoje „19 t., b. l. 7-9“, nurodant „ 5 t. b.l. 95-97“.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.