- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-17
- Bylos Nr.
- A-502-2355-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02169-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius, Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- N. Z.
- Atsakovas
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
- Advokatai
- Kristina Balevičienė
- Kategorijos
- 13.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 13.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 13.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus, Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. Z. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl aktų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja N. Z. skundu (t. I, b.l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. birželio 11 d. statybos sustabdymo aktą Nr. SSU-00-100611-00007 (toliau – ir Statybos sustabdymo aktas) bei 2010 m. birželio 11 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-100611-00023 (toliau – ir Savavališkos statybos aktas).
Pažymėjo, kad Savavališkos statybos akte yra nurodoma, jog pareiškėja (statytoja) savavališkai vykdo statybos darbus, t. y. gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Trakai, dalies rekonstravimo darbus, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2010 m. gegužės 21 d. nutartimi sustabdžius 2008 m. rugsėjo 24 d. statybos leidimo Nr. AS1-492 galiojimą. Teigė, kad minėtą teismo nutartį gavo tik 2010 m. birželio 16 d. Pažymėjo, kad teismas šią nutartį priėmė rašytinio proceso tvarka, apie prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo gavimą bei jo svarstymą neinformavęs pareiškėjos, todėl jai iki 2010 m. birželio 16 d. nebuvo žinoma apie tai, kad sustabdytas statybos leidimo galiojimas ir statybos darbai negali būti vykdomi. Nurodė, kad atsakovas neinformavo pareiškėjos apie tai, jog ketina apžiūrėti statybas bei surašyti Savavališkos statybos aktą. Teigė, kad šio akto surašymo metu jis nebuvo pareiškėjai įteiktas, taip pat iki skundžiamų dokumentų surašymo pareiškėja nebuvo informuota apie tai, kad yra priimta teismo nutartis, sustabdžiusi statybos leidimo galiojimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas Savavališkos statybos akte užfiksavo tik 2010 m. birželio 11 d. buvusią statinio būklę, tačiau nėra jokių duomenų apie tai, kokie statybos darbai buvo atlikti nuo 2010 m. gegužės 22 d. (kita diena po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimo) iki 2010 m. birželio 11 d., nors būtent šiuo laikotarpiu atlikti darbai, atsakovo manymu, buvo atlikti savavališkai. Kadangi Savavališkos statybos aktas surašytas nepagrįstai, o pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-243 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ (toliau – ir Reglamentas) 9.1 punktą, statyba sustabdoma, kai ji yra savavališka, panaikinus šį aktą, išnyksta ir pagrindas savavališkos statybos akto surašymui. Pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartyje, kuri ir buvo pagrindas surašyti ginčijamus aktus, nėra nurodyta nutarties įvykdymo tvarka ir būdas, todėl atsakovas neturėjo teisės ją vykdyti. Padarė išvadą, kad atsakovas viršijo savo įgaliojimus, o tai yra pagrindas panaikinti Statybos sustabdymo aktą. Pažymėjo, kad Statybos sustabdymo akte nurodyti statybos sustabdymo pagrindai apskritai negali būti pagrindu stabdyti statybą. Statybos sustabdymo akto 7.2 punkte nurodyta, kad pagrindu sustabdyti statybas yra neįsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, tačiau pagal Reglamento 7.3 punktą tai gali būti pagrindu sustabdyti statybas tik tuo atveju, jeigu teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Statybos sustabdymo akto 7.3 punkte nurodyta, kad statybos sustabdymo pagrindu yra esminių statinio projekto sprendinių pažeidimas, tačiau nenurodyta, kad konkrečiai pažeista, todėl toks pagrindas neteisėtas ir nepagrįstas, o pareiškėja nuo statinio projekto nebuvo nukrypusi.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 27–29) prašė skundą atmesti.
Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-483/2010, kurioje taip pat buvo sprendžiamas savavališkos statybos akto teisėtumo klausimas, yra konstatavęs, kad ginčijant šį aktą byloje kyla ginčas dėl paties savavališkos statybos fakto, o ne dėl teisės (nėra valinio pobūdžio patvarkymų, kurie paliestų pareiškėjos interesus ar teises). Nutartyje pažymėta, kad tokio pobūdžio ginčų administracinis teismas nesprendžia, jie nepatenka į bylų, priskirtų administracinių teismų kompetencijai, sąrašą, išvardintą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnyje. Papildomai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėse bylose A14-261/2007, AS146-669/2009, A525-511/2010 ir teigė, kad remiantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, administracinės bylos dalis pagal pareiškėjos skundą Inspekcijai dėl Savavališkos statybos akto panaikinimo nutrauktina, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Pažymėjo, kad pareiškėja žinojo, jog yra ginčijamas statybos leidimo, pagal kurį vykdomi statybos darbai, teisėtumas. Pareiškėja Inspekcijai pateikė 2010 m. balandžio 9 d. pareiškimą, adresuotą Vilniaus apygardos prokuratūrai, kuriame aiškiai nurodyta, kad N. Z. tapo žinoma apie ketinimą kreiptis į teismą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, užkertant galimybę bet kokių rekonstrukcijos darbų vykdymui. Pareiškėja, būdama proceso dalyve, turi teisę ir pareigą domėtis proceso eiga, ypač kai kyla klausimas dėl jos vykdomų statybos darbų teisėtumo, bei nepiktnaudžiauti savo teisėmis, kurios ginčijamos, prašant teismą panaikinti statybos leidimą. Paaiškino, kad Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pareigūnai po teismo nutarties, kuria sustabdytas statybos leidimo galiojimas, priėmimo ne kartą tikrino pareiškėjos vykdomas statybas, fiksuodami po reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo papildomai atliekamus darbus. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja, net ir oficialiai susipažinusi su teismo nutartimi, jos nevykdė, toliau ignoravo teisėtus pareigūnų reikalavimus, savavališkai tęsė gyvenamojo namo dalies rekonstrukcijos darbus. Rėmėsi Reglamento 9.1 punktu ir padarė išvadą, kad pareiškėja, vykdydama statybos darbus negaliojant statybos leidimui, juos vykdė savavališkai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 14 d. sprendimu ( I t., b. l. 110–114) bylos dalį dėl Savavališkos statybos akto panaikinimo nutraukė, o kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas bylos dalį dėl Savavališkos statybos akto panaikinimo nutraukė, remdamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, kadangi šis aktas pareiškėjai tiesiogiai jokių teisinių pasekmių nesukėlė, taip pat nenustatė jokių įpareigojimų.
Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1871/2010, kuria sustabdytas Trakų rajono savivaldybės administracijos 2008 m. rugsėjo 24 d. išduoto statybos leidimo Nr. AS1-492 galiojimas, įsiteisėjo 2010 m. gegužės 21 d. Pareiškėja apie nutarties turinį sužinojo 2010 m. birželio 16 d. Pabrėžė, kad N. Z. teismo nutartį privalėjo vykdyti. Pažymėjo, kad atsakovas objektyviai, vykdydamas teismo nutartį, surašė Statybos sustabdymo aktą. Vertino, jog aplinkybė, kad pareiškėja iki 2010 m. birželio 16 d. nežinojo apie teismo nutarties buvimą, įtakos skundžiamo akto teisėtumui neturi. Atkreipė dėmesį į tai, kad ir po 2010 m. birželio 16 d. pastato dalies rekonstrukcijos darbai buvo vykdomi. Palygino 2010 m. birželio 11 d. ir 2010 m. liepos 9 d. fotofiksacijos duomenis ir padarė išvadą, kad pagal 2010 m. birželio 11 d. duomenis buvo pastatytas naujas statinio dalies karkasas, paruoštas pagrindas stogo dangai, nėra pastato sienų, o pagal 2010 m. liepos 19 d. duomenis – metaline skarda uždengtas stogas, suformuotos statinio sienos, statinys apšiltintas.
III.
Pareiškėja N. Z. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 118–121), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Statybos sustabdymo aktą ir Savavališkos statybos aktą. Apeliacinis skundas iš dalies pagrįstas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui.
Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-1657/2010 dėl Inspekcijos priimtų statybos sustabdymo ir savavališkos statybos aktų panaikinimo, išaiškino, kad savavališkos statybos aktas, sudaręs pagrindą statybos sustabdymo akto priėmimui, negali būti vertinamas kaip nesukėlęs teisinių pasekmių, ir nustatyta tvarka gali būti skundžiamas administraciniam teismui kaip sudedamoji statybos sustabdymo akto dalis. Padarė išvadą, kad teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundo dalį dėl Savavališkos statybos akto teisėtumo. Teismas nevertino, ar skundžiami aktai atitinka teisės normų reikalavimus. Teigė, kad neišsprendus Savavališkos statybos akto teisėtumo klausimo, naikintina teismo sprendimo dalis dėl Statybos sustabdymo akto panaikinimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad teismas Statybos sustabdymo akto teisėtumą grindė nebegaliojančiu Reglamentu (patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007-05-03 įsakymu Nr. D1-243, kuris nuo 2010-01-01 neteko galios, remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009-09-22 įsakymu Nr. D1-555), taip pat dokumentais, priimtais po skundžiamų administracinių aktų surašymo (pavyzdžiui, 2010-07-09 fotofiksacijos duomenimis). Be to, teismas nevertino pareiškėjos argumentų, jog Statybos sustabdymo aktas buvo surašytas, pažeidžiant teisės normų reikalavimus, nurodant jo priėmimo pagrindu aplinkybes, kurios iš viso negalėjo būti pagrindu stabdyti statybas. Aplinkybė, kad teismo nutartimi yra sustabdytas statybos leidimo galiojimas, pareiškėjos nuomone, nėra pagrindas konstatuoti, kad statybos leidimas neteko galios, ar kad yra normatyviniai statybos techninių dokumentų pažeidimai. Rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. rugsėjo 22 d. įsakymu patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2009 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ 14, 15, 29, 30 punktais ir pažymėjo, kad skundžiamų aktų surašymo metu nedalyvavo. Nurodė, jog Statybos sustabdymo aktas ir Savavališkos statybos aktas pasirašyti tik vieno liudininko, o tai neatitinka teisės aktų reikalavimų, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių apskritai neanalizavo. Akcentavo, kad nei Savavališkos statybos akte, nei Statybos sustabdymo akte atsakovas nenurodė, kokias teisės normas pareiškėja pažeidė, todėl Savavališkos statybos aktas neatitinka nurodyto reglamento reikalavimų bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1657/2010, 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1123/2010.
Atsiliepimas
Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (I t., b. l. 126–127) prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies pagrįstas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.
Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A556-483/2010, A525-511/2010), padarė išvadą, kad administracinės bylos dalis dėl Savavališkos statybos akto panaikinimo nutraukta pagrįstai. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. D1-245 1.1 punktą, Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2009 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ nuostatos įsigaliojo 2010 m. liepos 1 d., t. y. po ginčijamų aktų priėmimo, todėl apeliacinio skundo argumentus, pagrįstus akto priėmimo metu dar negaliojusiomis nuostatomis, laikė nepagrįstais. Atsižvelgdamas į Reglamento (redakcija, galiojusi Statybos sustabdymo akto priėmimo metu) 9.1, 9.4.5 punktus, pabrėžė, kad teismui priėmus nutartį sustabdyti ginčijamų aktų galiojimą, statybos leidimas laikinai negaliojo, todėl buvo pagrįstai pripažinta, kad pareiškėja, vykdydama statybos darbus negaliojant statybos leidimui, juos vykdė savavališkai. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja neneigė, jog ir po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, kuria sustabdytas statybos leidimo galiojimas, priėmimo toliau buvo vykdomi statybos darbai.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi (I t., b. l. 137–143), kurioje padaryti rašymo apsirikimai ištaisyti 2012 m. vasario 15 d. nutartimi (I t., b. l. 195–198), pareiškėjos N. Z. apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimą – sprendimo dalį, kuria pareiškėjos skundas dalyje dėl Statybos sustabdymo akto panaikinimo atmestas, panaikino ir panaikino Statybos sustabdymo aktą, o kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Teismas, remdamasis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 14 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A11-443/2005, A502-906/2008, A662-1157/2009, A7-121/2004), Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir statybos įstatymas) 28 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Reglamento 16.1, 16.3 punktais, padarė išvadą, jog savavališkos statybos akte yra fiksuojamos tik nustatytos savavališkos statybos faktinės aplinkybės. Šio akto pagrindu įgalioti viešojo administravimo subjektai priima atitinkamus sprendimus, kurie ir sukelia tam tikras juridines pasekmes. Tuo tarpu žodžio „aktas“ vartojimas tam tikro dokumento pavadinime dar nereiškia jo priskyrimo administracinių teisės aktų, nagrinėjamu atveju – individualių, grupei. Be to, vertinant šį aktą individualiam administraciniam aktui būdingų požymių kontekste, akivaizdu, jog savavališkos statybos aktas nepasižymi ir kai kuriais individualius administracinius aktus apibūdinančiais požymiais: nėra teisės taikymo aktas, nesukelia konkrečių administracinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo, neturi privalomojo pobūdžio ir kita. Pabrėžė, jog toks aktas pats savaime negali sukelti kokių nors juridinių pasekmių. Nurodė, kad tik tuo atveju, jeigu tokiame dokumente būtų formuluojami nurodymai arba taikomos atsakomybės priemonės (skiriamos sankcijos), toks dokumentas būtų privalomas vykdyti asmeniui, kuriam jis adresuotas bei galėtų būti ginčijamas išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ar teismine tvarka. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A556-483/2010, A525-511/2010) ir pažymėjo, jog minėtas dokumentas (aktas) negali būti ginčo dalyku ir jo teisėtumo bei pagrįstumo klausimas nagrinėjamas administraciniame teisme, kadangi asmenims, kurių atžvilgiu jis surašytas, nesukelia jokių juridinių pasekmių, nėra susijęs su jų teisėmis (neliečia jų teisių) ar įstatymo saugomais interesais. Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog šis aktas pareiškėjai tiesiogiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, nenustato jai jokių įpareigojimų, todėl bylos dalį dėl Savavališkos statybos akto nutraukė, remiantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai. Pažymėjo, jog nors apeliaciniame skunde pareiškėja nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1657/2010 ir 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822–1123/2010, vadovautis minėtomis nutartimis ir nukrypti nuo tokio pobūdžio bylose formuojamos vieningos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nėra jokio pagrindo.
Teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl Statybos sustabdymo akto panaikinimo, rėmėsi Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalimi (2006-10-17 įstatymo Nr. X–857 redakcija), Reglamento 7 punktu. Pabrėžė, jog Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje įtvirtinta definicinė norma, apibrėžianti savavališką statinio statybą. Būtent šiame apibrėžime formuluojami požymiai, kurie charakterizuoja tam tikrą administracinį teisinį reiškinį, t. y. savavališką statinio statybą. Nagrinėjamu atveju aktuali minėtos normos dalis, kurioje aptarti savavališkos statinio statybos atvejai yra lemiami statybos leidimo: statinio (jo dalies) statyba be šio Įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo (1); statybos darbų vykdymas, kai statybos leidimas jau netekęs galios (nesudėtingo statinio atveju – neturint normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodyto privalomojo dokumento ar kai šis dokumentas jau netekęs galios) (2) ir kai teismas statybos leidimą pripažino neteisėtu (3). Nurodė, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, N. Z. Trakų rajono savivaldybės administracijos 2008 m. rugsėjo 24 d. išduoto statybos leidimo Nr. AS1–492 galiojimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartimi buvo sustabdytas iki bus priimtas sprendimas byloje, t. y. taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė (ABTĮ 71 str. 2 d. 3 p.). Padarė išvadą, jog statybos leidimas pareiškėjai buvo išduotas, tačiau teismas tik laikinai sustabdė jo galiojimą. Konstatavo, kad ši aplinkybė – reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, dėl ko sustabdytas statybos leidimo galiojimas, ir jos nevykdymas – nelaikytina savavališka statinio statyba Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalies ir Reglamento 7 punkto prasmėmis. Situacija, kai išduotas statybos leidimas suinteresuoto asmens yra ginčijamas teismine tvarka ir taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, savaime nereiškia, jog toliau vykdomi statybos darbai (nepaisoma reikalavimo užtikrinimo priemonės) neturint galiojančio statybos leidimo. Padarė išvadą, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas teisminio ginčo metu, dėl ko sustabdomas statybos leidimo galiojimas, nesudaro juridinio pagrindo konstatuoti savavališkos statybos faktą, t. y. laikino statybos leidimo galiojimo sustabdymo metu toliau vykdomus statybos darbus laikyti savavališka statinio statyba. Kita vertus, pradėta savavališko statinio statybos procedūra dėl vykstančio teisminio ginčo negalėtų būti užbaigta teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, reikalavimo užtikrinimo priemonės yra administracinio proceso institutas, kurio vykdymo užtikrinimas taip pat garantuojamas procesinėmis teisės normomis (ABTĮ 71 str. 5 ir 6 d.), todėl įsiterpti į šių priemonių vykdymo užtikrinimą viešojo administravimo subjektai negali. Konstatavo, kad atsakovas netinkamai atliko statybos valstybinės priežiūros funkcijas, nes neįvertino visų administraciniam ginčui reikšmingų aplinkybių. Padarė išvadą, kad Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus specialistai netinkamai vertino susidariusią faktinę situaciją ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisės aktų reikalavimų neatitinkantį sprendimą, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjos skundas dėl statybos sustabdymo akto panaikinimo, keistina, panaikinant atsakovo surašytą Statybos sustabdymo aktą.
Nurodė, jog nors pareiškėja prašė jai priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ji detalaus turėtų bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo ir atitinkamų dokumentų nepateikė.
V.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 16 d. nutartimi (II t., b. l. 2–8) patenkino atsakovo Inspekcijos prašymą dėl proceso atnaujinimo, atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011 ir bylą pagal pareiškėjos N. Z. skundą atsakovui Inspekcijai dėl aktų panaikinimo perdavė nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teismas nustatė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1871/2010 (vėlesnis bylos Nr. A662-231/2011) buvo sustabdytas Trakų rajono savivaldybės administracijos 2006 m. rugpjūčio 8 d. išduoto Projektavimo sąlygų sąvado Nr. 05-524 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Trakuose, dalies rekonstravimui, ir Trakų rajono savivaldybės administracijos 2008 m. rugsėjo 24 d. išduoto statybos leidimo Nr. AS1-492 (N. Z. išduoto statybą leidžiančio dokumento) galiojimas iki bus priimtas sprendimas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, nagrinėsiančiame šią bylą apeliacine tvarka. Kadangi N. Z. toliau vykdė statybos darbus, jai buvo surašytas Savavališkos statybos aktas ir Statybos sustabdymo aktas, kurie buvo ginčijami administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011 (kurioje prašoma atnaujinti procesą). Pažymėjo, jog, kaip matyti iš atsakovo prašymo atnaujinti procesą, šiuo atveju procesą administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011 prašoma atnaujinti, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, t. y. siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, o atsakovas, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1871/2010. Tačiau įvertinęs atsakovo prašymo turinį, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nurodė, jog pareiškėjos vykdyta statyba laikytina savavališka statyba, vykdyta neturint galiojančio statybos leidimo arba teismui pripažinus statybos leidimą neteisėtu – įsiteisėjus teismo sprendimui, sprendė, jog atsakovas iš esmės nesutiko su apeliacinės instancijos teismo pateiktu materialinės teisės normų aiškinimu, t. y. rėmėsi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, pagal kurį procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Todėl nutarė, jog šiuo atveju spręstina, ar yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Nurodė, jog, kaip matyti iš prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio, materialinės teisės normų pažeidimas šiuo atveju siejamas su netinkamu Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalies, Reglamento 7.1, 7.3 punktų nuostatų taikymu ir aiškinimu.
Teismas sprendė, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Savavališkos statybos aktas negali būti administracinės bylos dalyku, ir bylą šioje dalyje nutraukė. Pažymėjo, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl šios teismo išvados, todėl šiuo klausimu papildomai nepasisakys.
Nurodė, jog nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad teisminio ginčo metu reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, dėl ko sustabdomas statybos leidimo galiojimas, nesudaro juridinio pagrindo konstatuoti savavališkos statybos faktą, t. y. laikino statybos leidimo galiojimo sustabdymo metu toliau vykdomus statybos darbus laikyti savavališka statinio statyba. Teisėjų kolegija, vertindama pagrindą atnaujinti administracinės bylos dalį dėl Statybos sustabdymo akto panaikinimo, pažymėjo, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės – ginčijamo akto laikino galiojimo sustabdymo – specifika yra ta, kad laikinai sustabdžius atitinkamo akto galiojimą, jis tuo metu negalioja ir atitinkamai teisinių santykių subjektai negali įgyvendinti juo suteiktų teisių bei atitinkamai neprivalo įgyvendinti tokiu aktų nustatytų pareigų. Vertino, jog priešingu atveju minėtos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas taptų beprasmis ir būtų paneigtas pats reikalavimo užtikrinimo priemonių institutas. Atsižvelgė į tai, kad Reglamento 7.1 punkte nustatyta, jog savavališka statinio statyba laikoma, kai vykdomi statybos darbai statinyje (jo dalyje), neturint galiojančio statybos leidimo, ir pabrėžė, jog kadangi laikinai sustabdžius ginčijamo akto galiojimą (pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones), toks aktas laikinai negalioja ir nesukelia teisinių pasekmių, yra pagrindas teigti, kad statyba, vykdoma laikinai sustabdyto statybos leidimo pagrindu galimai atitinka Reglamento 7.1 punkto nuostatas. Atitinkamai, nors Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 punktas savavališką statybą šiuo aspektu sieja tik su tokia statinio (jo dalies) statyba, kuri vykdoma be šio įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo arba kai statybos leidimas jau netekęs galios, teleologiškai aiškinant šią nuostatą, papildomai atsižvelgiant į reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirtį, kyla pagrįsta abejonė, ar apeliacinės instancijos teismo išaiškinimas, jog statinio statyba pagal statybos leidimą, kurio galiojimas yra laikinai sustabdytas, nėra savavališka, atitinka teisės aktų nuostatas. Sprendė, jog šiuo atveju galimai apeliacinės instancijos teismas, vertindamas Statybos sustabdymo akto teisėtumą ir pagrįstumą, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį, todėl procesas administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011 atnaujintinas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.
Papildomai pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1871/2010 (vėlesnis bylos Nr. A662-231/2011), kuria prašyme dėl proceso atnaujinimo rėmėsi ir atsakovas, be kita ko, išaiškino, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės – ginčijamo akto galiojimo laikino sustabdymo – taikymas jokių realių pasekmių nesukelia, o asmeniui, kuris pažeidžia šios reikalavimo užtikrinimo priemonės vykdymą, negali būti skiriama bauda pagal ABTĮ 71 straipsnio 6 dalį. Tuo tarpu 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011 apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovo argumentus dėl būtinybės tinkamai užtikrinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą ir atitinkamai pasisakydamas dėl galimybės šiuo atveju pareiškėjos atžvilgiu surašyti Statybos sustabdymo aktą, pabrėžė, jog tinkamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas garantuojamas procesinėmis teisės normomis (ABTĮ 71 str. 5, 6 d.), o viešojo administracinio subjektai negali įsiterpti į šių priemonių vykdymo užtikrinimą. Konstatavo, jog buvo pateiktas visiškai priešingas išaiškinimas tam, kuris pateiktas 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje, o šios aplinkybės papildomai patvirtina būtinybę atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011.
Motyvuojamoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tai iš esmės reiškia, kad bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija turėtų atlikti visapusišką pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą (ABTĮ 136 str.). Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (šiuo klausimu, pvz., žr. 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556?393/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, p. 271–294, ir joje nurodytą praktiką; taip pat 2011 m. liepos 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502?3034/2011).
Nagrinėjamoje administracinėje byloje procesas atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. nustačius, jog pateikti akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Procesą byloje atnaujinusi teisėjų kolegija padarytą materialinės teisės normų pažeidimą siejo su netinkamu Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalies (2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X-857 redakcija), Reglamento 7.1 punkto (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-243 redakcija) nuostatų taikymu ir aiškinimu, kurio pagrindu buvo panaikintas ginčijamas Statybos sustabdymo aktas. Kaip matyti iš nutarties, kuria buvo atnaujintas procesas administracinėje byloje, procesą atnaujinusi teisėjų kolegija, kitaip nei bylą nagrinėjusios apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, aiškino nurodytas Statybos įstatymo ir Reglamento nuostatas, iš esmės spręsdama, jog statybos darbai, kurie vykdomi, kai pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, statybos leidimo galiojimas yra laikinai sustabdytas, kvalifikuotini kaip savavališka statyba ir atitinkamai egzistuoja pagrindas stabdyti tokią statybą.
Atsižvelgdama į nurodytą administracinių teismų praktiką ir nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas, išplėstinė teisėjų kolegija, iš naujo nagrinėdama administracinę bylą, vertina tik tai, ar nagrinėjamu atveju buvo teisinis pagrindas surašyti Statybos sustabdymo aktą, t. y. ar pareiškėjos vykdytos statybos, laikinai sustabdžius jai išduoto statybos leidimo galiojimą, patenka į savavališkos statybos sąvokos apibrėžimą.
Papildomai pastebėtina, jog pareiškėja N. Z. pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde kėlė du reikalavimus – panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2010 m. birželio 11 d. statybos sustabdymo aktą Nr. SSU-00-100611-00007 ir panaikinti Inspekcijos 2010 m. birželio 11 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-100611-00023. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimu bylos dalis dėl Savavališkos statybos akto panaikinimo buvo nutraukta, o likusi pareiškėjos skundo dalis atmesta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi (papildomai ištaisius nutartyje padarytus rašymo apsirikimus 2012 m. vasario 15 d. nutartimi), panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesta pareiškėjos skundo dalis dėl Statybos sustabdymo akto panaikinimo, o sprendimo dalis, kuria nutraukta byla dalyje dėl Savavališkos statybos akto panaikinimo, palikta nepakeista.
Pastebėtina, jog nors nutartyje dėl proceso atnaujinimo nėra nurodyta, kad procesas atnaujinamas tik dalyje dėl Statybos sustabdymo akto, tačiau, įvertinus procesą atnaujinusios teisėjų kolegijos priimtos nutarties motyvus, matyti, jog šiuo atveju procesas buvo atnaujintas būtent tik dalyje dėl Statybos sustabdymo akto. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą po proceso atnaujinimo, vertins ir pasisakys tik dėl to, ar sprendžiant dėl Statybos sustabdymo akto teisėtumo ir pagrįstumo, buvo tinkamai išaiškintos ir pritaikytos materialinės teisės normos.
VII.
Byloje ginčijamu Statybos sustabdymo aktu pareikalauta sustabdyti bet kokius gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), Trakų miestas, Trakų rajono savivaldybė, dalies rekonstravimo statybos darbus iki pagal pateiktą prašymą bus gautas leidimas juos tęsti. Statybos sustabdymo akte statybos sustabdymo pagrindu inter alia nurodyta aplinkybė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartimi sustabdytas 2008 m. rugsėjo 24 d. statybos leidimo Nr. AS1-492 galiojimas, remtasi Reglamento (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-243 redakcija) 7.1 punktu, nustačiusiu, jog statyba sustabdoma, neturint galiojančio statybos leidimo.
Ginčijamo Statybos sustabdymo akto surašymo metu galiojusios Lietuvos Respublikos statybos įstatymo redakcijos 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2009 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. XI-501 redakcija) nustatė, jog sustabdyti statinio statybą Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (nurodydama statybos ar griovimo sustabdymo terminą) turi teisę, kai nustatoma, kad statinio statyba ar griovimas yra savavališki. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-243 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ redakcijos ) 9.1 punktas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-243 redakcija) nustatė, jog statyba (išskyrus branduolinės energetikos objektus) sustabdoma, kai nustatyta, kad statyba yra savavališka ir yra surašytas savavališkos statybos aktas.
Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjai surašyti Savavališkos statybos aktas ir Statybos sustabdymo aktas, nustačius, kad N. Z., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2010 m. gegužės 21 d. nutartimi (administracinėje byloje Nr. A662-1871/2010) patenkinus trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir sustabdžius Trakų rajono savivaldybės administracijos 2006 m. rugpjūčio 8 d. išduoto Projektavimo sąlygų sąvado Nr. 05-524 ir Trakų rajono savivaldybės administracijos 2008 m. rugsėjo 24 d. išduoto statybos leidimo Nr. AS1-492 galiojimą iki bus priimtas sprendimas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, nagrinėsiančiame šią bylą apeliacine tvarką, toliau vykdė statybos darbus. Todėl sprendžiant dėl Statybos sustabdymo akto teisėtumo, šios bylos nagrinėjimo ribų kontekste turi būti nustatyta, ar atvejis, kai statyba vykdoma, teismui pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai sustabdžius statybos leidimo galiojimą, pateko į šiai bylai aktualiuose teisės aktuose įtvirtintą savavališkos statybos sąvoką.
Savavališkos statinio statybos sąvoką apibrėžė Statybos įstatymas. Statybos sustabdymo akto surašymo metu galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 2 straipsnio 71 dalis (2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X-857 redakcija) nustatė, jog savavališka statinio statyba – statinio (jo dalies) statyba be šio Įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo arba statybos darbų vykdymas, kai statybos leidimas jau netekęs galios (nesudėtingo statinio atveju – neturint normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodyto privalomojo dokumento ar kai šis dokumentas jau netekęs galios), taip pat kai teismas statybos leidimą pripažino neteisėtu; statinio (jo dalies) statyba turint galiojantį statybos leidimą (nesudėtingo statinio atveju – turint normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodytą privalomąjį dokumentą), tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, t. y. keičiama nustatyta statinio vieta sklype, sklypo, statinio ar jo dalių paskirtis, leistinas sklypo užstatymo tankis, leistinas statinio aukštis, nesilaikoma saugomos teritorijos apsaugos reglamento ar kultūros paveldo statinio laikinojo apsaugos reglamento nustatytų reikalavimų, taip pat paveldosaugos reikalavimų.
Nurodytoje teisės normoje įstatymų leidėjas, apibrėždamas savavališkos statybos sąvoką, konkrečiai reglamentavo atvejus, kurie gali būti kvalifikuojami kaip savavališka statyba. Kaip pagrįstai nurodė ir bylą pirmą kartą apeliacine tvarka nagrinėjusi teisėjų kolegija, ši teisės norma įtvirtino tris savavališkos statybos atvejus, sietinus su statybą leidžiančio dokumento neturėjimu ar negaliojimu – kai statyba vykdoma be statybos leidimo; kai statybos leidimas jau netekęs galios (nesudėtingo statinio atveju – neturint normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodyto privalomojo dokumento ar kai šis dokumentas jau netekęs galios); kai teismas statybos leidimą pripažino neteisėtu. Šios bylos kontekste aktuali nurodytos teisės normos dalis, pagal kurią savavališka statyba yra statinio (jo dalies) statyba be šio įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija, prieš pateikdama pirmiau minėtos teisės normos dalies aiškinimą, pažymi kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog „įstatymo viršenybės principas ir jo suponuojamas reikalavimas viešojo administravimo institucijai veikti tik jai suteiktų įgalinimų ribose išskirtinę reikšmę įgyja, kai viešojo administravimo institucija atlieka tyrimą ir priima sprendimą, kad asmuo pažeidė jam taikomus teisės aktų reikalavimus. Viešojo administravimo institucijos sprendimas, pripažįstantis, kad asmuo pažeidė teisės aktų reikalavimus, paprastai asmeniui sukelia ne tik konkrečias neigiamas teisines pasekmes (teisių suvaržymą ar atėmimą, pareigų atsiradimą ar pasikeitimą, ar pan.), bet ir kitas neigiamas pasekmes (geros reputacijos praradimą ar pablogėjimą, dvasinius išgyvenimus, ar pan.). Todėl tirti įtariamus teisės aktų reikalavimų pažeidimus ir priimti sprendimą, konstatuojantį, kad jie buvo pažeisti, viešojo administravimo institucija gali tik tada, kai tokie įgalinimai teisės aktais jai yra suteikti aiškiai ir nedviprasmiškai, o visos abejonės dėl viešojo administravimo institucijos įgalinimų tokiais atvejais turi būti vertinamos asmens, kurio atžvilgiu atliekamas tyrimas, naudai (lot. – in dubio pro reo). Priešingu atveju būtų nepaisoma pagrindinių šiuolaikinės demokratinės ir teisinės valstybės principų“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-55/2008). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl viešojo administravimo institucijos taikytų neigiamų poveikio priemonių, minėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai yra aktualūs ir šioje byloje. Surašyti pareiškėjui Statybos sustabdymo aktą atsakovas nagrinėjamu atveju galėjo tik tada, jei pareiškėjos veiksmai be abejonių (aiškiai ir nedviprasmiškai) galėjo būti kvalifikuoti kaip savavališka statyba. Todėl nagrinėjamu atveju, išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, itin reikšmingas yra lingvistinis teisės aiškinimo metodas. Būtent vartojant nepriekaištingą tekstinę teisės normų išraišką pirmiausiai ir turi būti asmenims suteikiamos teisės ar nustatomos pareigos – žodinė normos išraiška suinteresuotiems asmenis suteikia daugiausiai informacijos apie jiems adresuoto teisinio reguliavimo turinį.
Lingvistiškai aiškinant nurodytą teisės normą, darytina išvada, jog joje pateiktame savavališkos statybos sąvokos apibrėžime vartojama frazė „be šio įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo“ sieja nurodytą savavališkos statybos atvejį su statyba, vykdoma apskritai nustatyta tvarka negavus statybos leidimo. Kitaip tariant, nurodytu aspektu statyba gali būti priskirta savavališkai tik tuo atveju, jeigu statinio ar jo dalies statyba vykdoma iš viso neturint statybos leidimo. Atitinkamai ši teisės norma neapima tų atvejų, kai statybos leidimas yra gautas, tik jo galiojimas laikinai sustabdytas, teismui pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę. Kaip jau minėta, bylos išsprendimui aktualios Statybos įstatymo redakcijos 2 straipsnio 71 dalis aiškiai ir konkrečiai apibrėžė savavališkos statybos sąvoką, neįtvirtindama galimybės savavališkai statybai priskirti ir kitus, minėtoje teisės normoje nenumatytus, atvejus, bei atitinkamai nenustatydama, jog savavališkai statybai priskirtinas atvejis, kai statyba vykdoma, turint nustatyta tvarka gautą statybos leidimą, tačiau teismui laikinai sustabdžius jo galiojimą, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones. Pažymėtina, jog analogiška išvada darytina ir sistemiškai įvertinus kitas Statybos įstatymo nuostatas, kurios nereglamentuoja atvejo, kai statyba vykdoma statybos leidimo, kurio galiojimas yra laikinai sustabdytas, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrindu, ir juo labiau šios situacijos nesieja su savavališka statyba.
Papildomai nagrinėjamu aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra procesinio pobūdžio priemonės, skirtos užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Šių priemonių taikymas yra reglamentuotas administracinio proceso normomis ir tiesiogiai sietinas su konkrečioje administracinėje byloje keliamais reikalavimais bei būsimo teismo sprendimo įvykdymu. Tuo tarpu statybos pripažinimas savavališka ir statybos sustabdymo akto surašymas sietini su Statybos įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų nevykdymo arba netinkamo vykdymo teisinėmis pasekmėmis, kurių atsiradimo pagrindas nagrinėjamos bylos kontekste nėra ir negali būti siejamas su procesinio pobūdžio priemonių taikymu. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau išdėstyti argumentai lemia, kad aiškinant materialinio teisinio pobūdžio savavališkos statybos sąvoką, šiuo atveju esminės reikšmės neturi proceso teisės normos, reguliuojančios reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, taip pat šių normų aiškinimas ir tikros ar tariamos praktinio taikymo problemos.
Procesą šioje byloje atnaujinusi teisėjų kolegija, remdamasi Reglamento 7.1 punktu (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-243 redakcija), taip pat vertino, jog savavališkos statybos atvejis, kai vykdomi statybos darbai statinyje (jo dalyje), neturint galiojančio statybos leidimo, apima ir situaciją, kai laikinai sustabdomas statybos leidimo galiojimas ir toliau laikinai sustabdyto statybos leidimo pagrindu vykdoma statyba.
Remiantis Reglamento 1 punktu (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-243 redakcija), šis Reglamentas inter alia detalizuoja Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatytas statinio statybos sustabdymo bei savavališkos statybos padarinių šalinimo nuostatas ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai suteiktais įgaliojimais, nustato statybos valstybinę priežiūrą atliekančio viešojo administravimo subjekto surašomo savavališkos statybos akto, statinio statybos sustabdymo akto, leidimo tęsti sustabdytą statybą, leidimo atlikti statinio konservavimo darbus formas bei jų surašymo tvarką, taip pat statinio statybos sustabdymo ir savavališkos statybos duomenų registravimo tvarką ir atskaitomybę. Reglamento 7 punktas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-243 redakcija) nustatė, jog sąvoka „Savavališka statinio statyba“ pateikta Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje (2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X-857 redakcija). Pagal Reglamento 7.1 punktą, savavališka statinio statyba laikoma, kai vykdomi statybos darbai statinyje (jo dalyje), neturint galiojančio statybos leidimo.
Sistemiškai vertinant nurodytas Reglamento nuostatas, matyti, jog šis teisės aktas, detalizuodamas Statybos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, savavališkos statinio statybos sąvokos apibrėžimą siejo su Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalimi, kuri savavališką statybą šiam ginčui aktualiu aspektu siejo tik su atveju, kai statyba apskritai vykdoma be gauto statybos leidimo. Atitinkamai, kaip jau konstatuota, Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis prie savavališkos statybos nepriskyrė situacijos, kai statyba vykdoma turint statybos leidimą, tačiau teismui laikinai sustabdžius jo galiojimą (pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. sausio 19 d. nutarime yra konstatavęs, jog poįstatyminis aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingo organo priimtas teisės aktas. Juo realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Jis yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo. Be to, poįstatyminis teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimą).
Taigi, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, aukštesnės galios teisės aktui (šiuo atveju – Statybos įstatymui) įtvirtinus konkretų teisinį reguliavimą, jį detalizuoti skirto žemesnės galios teisės akto (šiuo atveju – Reglamento) nuostatas, visų pirma, turėtų būti siekiama aiškinti protingai, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, įtvirtintą aukštesnės galios teisės akte (šiuo atveju – Statybos įstatyme). Šioje byloje jau konstatuota, kad Statybos įstatymas, prie savavališkos statybos priskirdamas statinio ar jo dalies statybą be nustatyta tvarka gauto statybos leidimo, savavališkai statinio statybai nepriskyrė atvejų, kai statyba vykdoma, turint statybos leidimą, kurio galiojimas laikinai sustabdytas, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija šiuo atveju neturi pagrindo Reglamento 7.1 punktą aiškinti ir taikyti kitaip nei nustatyta Statybos įstatyme, o taip aiškinant teisę nesupriešinamas įstatymas ir jį detalizuojantis teisės aktas.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šioje byloje susiklosčiusi situacija, kai statybos darbai buvo vykdomi statybos leidimo, kurio galiojimas buvo laikinai sustabdytas, teismui pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrindu, neatitinka Statybos sustabdymo akto surašymo metu galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 2 straipsnio 71 dalyje (2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X-857 redakcija) įtvirtintos savavališkos statinio statybos sąvokos, todėl ginčo statyba nurodytų teisės normų prasme atitinkamai negalėjo būti vertinama kaip savavališka ir stabdoma, Statybos sustabdymo aktas turėjo būti panaikintas.
Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į proceso atnaujinimo nutartimi apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, sprendžia, jog nenustatyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi (kurioje padaryti rašymo apsirikimai ištaisyti 2012 m. vasario 15 d. nutartimi) buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, todėl ši nutartis paliktina nepakeista.
Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą atmesti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį (atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį) palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.