Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Laimos Šeputienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios A. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. Š. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėtas.

A. Š. prašymas priteisti proceso išlaidas atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2021 m. kovo 6 d. apie 09.30 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, žodinio konflikto su A. Š. metu tyčia ne mažiau kaip vieną kartą tuo metu rankose laikytais sulūžusiais geležiniais varteliais stūmė A. Š., o taip pat rankose laikytą metalinę vonelę metė į A. Š., taip padarė A. Š. kraujosruvą dešinės alkūnės srityje, kraujosruvas kairėje šlaunyje, kraujosruvą dešinėje šlaunyje, taip sukėlė jai fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo.

3. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji A. Š. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 26 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam sankcijos ribose numatytą bausmę, tenkinti jos pareikštą civilinį ieškinį visiškai ir priteisti iš A. M. 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1 500 Eur atstovo išlaidoms atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios A. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

8. Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios normos prasme teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Kolegija taip pat pažymi, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

9. Nors nukentėjusiosios apeliaciniu skundu teigiama, kad apylinkės teismas, išteisindamas A. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, aukščiau aptarto teisinio reguliavimo nesilaikė, įrodymus vertino neišsamiai, selektyviai, suteikdamas prioritetą išteisintojo parodymams, kurie prieštaravo kitiems byloje surinktiems įrodymams, dėl to padarė klaidingas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, jų vertinimo taisyklių nepažeidė, juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir A. M. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados bei motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – A. M. kaltinančius įrodymus. Teismo nuosprendyje išdėstyti argumentai dėl A. M. išteisinimo yra racionalūs, logiški, jų pakanka išteisinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Taigi, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kokius nurodo apeliantė, neturi. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nukentėjusiosios lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.

10. A. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2021 m. kovo 6 d. apie 09.30 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, žodinio konflikto su A. Š. metu tyčia ne mažiau kaip vieną kartą tuo metu rankose laikytais sulūžusiais geležiniais varteliais stūmė A. Š., o taip pat rankose laikytą metalinę vonelę metė į A. Š., taip padarė A. Š. kraujosruvą dešinės alkūnės srityje, kraujosruvas kairėje šlaunyje, kraujosruvą dešinėje šlaunyje, taip sukėlė jai fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo.

11. Nagrinėju atveju aplinkybė, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje tarp A. M. ir A. Š. įvyko žodinis konfliktas, yra nustatyta byloje surinktų duomenų visuma, dėl jos ginčo byloje nėra. Iš nukentėjusiosios, išteisintojo bei liudytojų parodymų matyti, kad konfliktas tarp kaimynų A. Š. ir A. M. įvyko po to, kai pastarasis pro savo buto langą pamatęs, jog A. Š. liečia (perkrausto, ardo) daiktus, tame tarpe priklausančius ir jam, kurie buvo sudėti ant praėjimo, esančio tarp kaimynų (A. Š. ir V. V.) tvoros ir jam (A. M.) priklausančio garažo, išėjo į lauką ir išsakė dėl to pastabas nukentėjusiajai. Apklausiamas teisme A. M. neneigė, kad tarp jo ir nukentėjusiosios vyko stumdymasis, kai jis paėmė į rankas geležinę vonelę ir bandė užkišti ją atgal tarp tvoros ir garažo, bet nukentėjusioji tam pasipriešino ir taip pat paėmė už vonelės krašto, po ko jie kiekvienas pradėjo tempti vonelę į savo pusę. Išteisintasis taip pat kategoriškai neneigė, kad stumdymasis galėjo vykti ir rankose laikant vartelius, nors tvirtino, kad šios aplinkybės nepamena. Tačiau A. M. kategoriškai nesutiko su kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, kad jis tyčia geležiniais varteliais stūmė A. Š. ir metė į ją metalinę tvorelę. Tuo tarpu nukentėjusioji teisme tvirtino, kad konflikto metu A. M. pirma ją stumdė su daiktais, vėliau pradėjo į ją mėtyti įvairius daiktus, nors pataikė tik su varteliais, o dar po kiek laiko trenkė jai kumščiu į krūtinę, pradėjo purtyti suėmęs už pečių, tampyti. Taip pat ji patvirtino, kad su išteisintuoju stumdėsi, kuomet ji laikė vieną vonelės kraštą, o šis su savo žmona A. M. kitą. Taigi, išteisintojo ir nukentėjusiosios duoti parodymai dėl aplinkybių, susijusių su tyčinių smurtinių veiksmų naudojimu prieš A. Š., iš esmės išsiskyrė.

12. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios parodymų patikimumą, visų pirma atkreipė dėmesį į tai, kad tarp A. Š., jos sugyventinio V. V. ir A. M. vyksta nuolatiniai ginčai ir nesutarimai dėl naudojimosi kiemu tvarkos ir jame esančių daiktų. Šią aplinkybę, kaip ir nurodė apylinkės teismas, neabejotinai patvirtina byloje esanti policijos ataskaita, iš kurios matyti, jog ne kartą į A. M. ir nukentėjusiosios gyvenamąją vietą pagal iškvietimus vyko policijos pareigūnai, po ko buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai ar administracinių nusižengimų teisenos, bei paties išteisintojo ir nukentėjusiosios parodymai, taip pat liudytojų parodymai. Nors vien tas faktas, kad tarp nukentėjusiosios bei A. M. yra susiklostę ilgalaikiai konfliktiški santykiai, nėra pagrindas nesivadovauti apeliantės parodymais, tačiau jis sudaro prielaidą dar įdėmiau ir atidžiau vertinti jos parodymų patikimumą.

13. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, žemesnės instancijos teismas nutarė nesivadovauti A. Š. pateikta versija apie tai, kad konflikto metu A. M. stumdė ją daiktais, metė į ją metalinius vartelius, trenkė jai kumščiu į krūtinę, purtė ją suėmęs už pečių, t. y. tyčia naudojo jos atžvilgiu fizinę jėgą, kadangi padarė išvadą, jog byloje nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti šią nukentėjusiosios versiją. Tokiai išvadai ir jos pagrindu priimtam sprendimui nesivadovauti apeliantės parodymais, sprendžiant A. M. kaltės klausimą, pritaria ir aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija. Apie šioje byloje analizuojamą įvykį buvo apklausti liudytojai A. M., V. B., V. V. bei D. M., kurie tiek išteisintojo, tiek nukentėjusiosios ir pačių liudytojų teigimu, stebėjo visą ar bent dalį tarp A. Š. ir A. M. vykusio konflikto. Liudytoja A. M. nurodė, jog A. M. prieš A. Š. jokio smurto nenaudojo. Ji taip pat paaiškino, kad konflikto metu buvo toks epizodas, kai A. M. norėjo padėti geležinę vonelę atgal į vietą, tačiau A. Š. neleido to padaryti, pati stūmė vonelę link išteisintojo. Liudytoja V. B. taip pat teigė nemačiusi, kad A. M. būtų palietęs A. Š., ji tvirtino, kad fizinį smurtą konflikto metu prieš A. M. bei jo sutuoktinę A. M. naudojo pati A. Š.. Tačiau liudytoja patvirtino, kad stumdymasis su geležine vonele tarp apeliantės ir išteisintojo vyko. Liudytoja D. M. parodė, kad 2021 m. kovo 6 d. kieme matė A. Š., kuri bandė tvarkyti kiemą, atlaisvinti praėjimą, traukė daiktus, padėtus ant praėjimo, ir kad dėl to įvyko susistumdymas tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo, kurio metu A. Š. traukė geležinę vonelę, o A. M. dėjo ją atgal. Taigi, nei A. M., nei kitų liudytojų – V. B. ir D. M. parodymai nepatvirtino nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių apie tariamą tyčinį jos sužalojimą, A. M. daiktais stumiant A. Š. ir metant juos į nukentėjusiąją. Remiantis jų parodymais taip pat nėra jokio pagrindo spręsti, kad A. M. galėjo suduoti nukentėjusiajai smūgį kumščiu į krūtinę, purtyti ją už pečių, taip sukeldamas fizinį skausmą.

14. Iš esmės vienintelis asmuo, kuris davė nukentėjusiosios parodymus iš dalies atitinkančius ir A. M. pareikšto kaltinimo pagrįstumą patvirtinančius parodymus, yra V. V.. Jis apklaustas teisme teigė, jog per langą matė kaip A. M. išplėšė rankomis vartelius, kuriais vėliau trenkė A. Š., vieną kartą trenkė jai su geležine vonele, o po to dar ir spyrė nukentėjusiajai. Vis tik vien šio asmens parodymais remiantis spręsti, kad būtent nukentėjusiosios duoti parodymai yra atitinkantys realybę, patikimi ir jais privalo būti vadovaujamasi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, negalima. Tokia išvada daroma įvertinus ne tik galimą V. V. suinteresuotumą duoti savo sugyventinei A. Š. palankius ir, atitinkamai A. M., su kuriuo konfliktuoja ne tik nukentėjusioji, bet ir pats V. V., nepalankius parodymus, bet ir tą faktą, kad tokie jo parodymai neatitinka kitų liudytojų parodymų bei prie bylos medžiagos prijungtuose vaizdo įrašuose užfiksuotų duomenų. Peržiūrėjus vaizdo įrašus buvo nustatyta tik tai, kad tarp A. Š. ir A. M. 2022 m. kovo 6 d. apie 9.30 val. vyko žodinis konfliktas, kurio metu buvo kilnojami ir kraunami įvairus daiktais ir rakandai, tačiau juose neužfiksuota jokių smurtinių A. M. veiksmų A. Š. atžvilgiu. Vertindama V. V. parodymų patikimumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad jis atsisakė duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, motyvuodamas tuo, jog nenori pakenkti savo sugyventinei. Taigi, šiuo atveju, nėra galimybės patikrinti jo parodymų nuoseklumo viso proceso metu, nors nuoseklumo aspektas taip pat yra svarbus kriterijus vertinant konkretaus asmens parodymų patikimumą. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog, priešingai nei teigiama skunde, vien V. V. ryšio su A. Š. pobūdis, o būtent tai, kad jie yra susiję šeiminiais ryšiais, šiuo atveju nelėmė ir apylinkės teismo sprendimo nesivadovauti šio liudytojo parodymais. Žemesnės instancijos teismas V. V. parodymus nutarė vertinti kritiškai visų pirma dėl to, kad konstatavo jų neatitikimą A. M., V. B. ir D. M. parodymams bei vaizdo įrašams.

15. Skunde nukentėjusioji nepritaria išvadai, kad kitų asmenų parodymai nepatvirtina jos nurodytų aplinkybių apie tai, kad A. M. ją tyčia nežymiai sužalojo rankose turėtais metaliniais daiktais. Anot jos, tokią jos versiją patvirtina ne tik V. V. parodymai, bet ir V. B. bei D. M. parodymai. Grįsdama tokį skundo argumentą, nukentėjusiojo nurodo ir kokie konkretūs paminėtų liudytojų teiginiai jį patvirtina, juos cituodama. Vis tik apeliacinės instancijos teismas su tokiu liudytojų V. B. bei D. M. parodymų vertinimu nesutinka ir konstatuoja, jog pacituoti jų konkretūs teiginiai nukentėjusiosios parodymų bei A. M. kaltės nepatvirtina. Apeliantė išskiria tik atskirus liudytojų parodymų fragmentus, juos savaip, sau palankia linkme interpretuoja, visiškai neatsižvelgdama į bendrą jų kontekstą. Toks įrodymų vertinimas yra negalimas, parodymais grindžiant išvadas dėl asmens (ne)kaltumo privalo būti įvertinta jų visuma, bendras kontekstas, jie taip pat turi būti palyginti su kitais bylos duomenimis, kadangi priešingu atveju gali būti padarytos neteisingos išvados.

17. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nukentėjusiosios (ir atitinkamai V. V.) parodymais neturėtų būti vadovaujamasi ne tik dėl to, kad jie prieštarauja vaizdo įrašuose užfiksuotoms aplinkybėms bei A. M., V. B. ir D. M. parodymams, bet ir dėl to, kad jie buvo nenuoseklūs. Išanalizavus A. Š. parodymus, duotus viso proceso metu, matyti, kad tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme nuolat kito nukentėjusiosios nurodomos aplinkybės apie jai suduotų smūgių skaičių, lokalizaciją, jai padaryto fizinio poveikio pobūdį ir netgi asmenų, kurie prieš ją vartojo fizinį smurtą, ratą. Pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo A. Š. nenurodė, jog į ją buvo mėtomi kokie nors daiktai, suduotas smūgis į krūtinę, kad ji buvo purtyta už pečių, kad įvykio metu jai buvo padaryti sužalojimai ar bent jau sukeltas fizinis skausmas. Jame nukentėjusioji nurodė tik tai, kad kaimynai A. M. ir A. M. ją stumdė, tampė už rūbų (1 t., b. l. 8). Po savaitės pateiktame prašyme/pareiškimo papildyme A. Š. jau teigė, kad be to, jog ji buvo stumdoma ir tampoma abiejų kaimynų, ją dar buvo bandoma ir pargriauti, įvykio metu jai buvo sukeltas fizinis skausmas, sužalotas kūnas, tačiau taip ir nedetalizavo kokiose kūno vietose ir kokie sužalojimai buvo padaryti (1 t., b. l. 9). 2021 m. kovo 15 d. apklausta kaip nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo pareigūno A. Š. jau teigė, kad ją tampė ir stumdė A. M., o A. M. puolė ją su metaliniu daiktu, kuriuo bandė pataikyti į koją, tačiau jai smūgio pavyko išvengti (1 t., b. l. 51). Šios apklausos metu A. Š. jau detalizavo, kad skausmą jautė šlaunų srityse. Pažymėtina, jog aplinkybę, dėl to kur buvo juntamas skausmas, nukentėjusioji nurodė tik po to, kai apsilankė pas teismo medicinos ekspertą, kuris A. Š. diagnozavo kraujosruvą dešinės alkūnės srityje bei kraujosruvas kairėje šlaunyje ir kraujosruvą dešinėje šlaunyje (1 t., b. l. 46-47). Dar vėlesnės apklausos metu A. Š. jau teigė, kad A. M. ją dar ir stūmė į garažo duris, po ko ji galėjo atsitrenkti petimi į jas, kad kojas jai užgauti, dėl ko ir atsirado kraujosruvos, išteisintasis galėjo jas kliudydamas, tuomet, kai laikydamas rankose kažkokį statybinį laužą bandė pro ją prasisprausti. Tik šioje apklausoje nukentėjusioji pateikė versiją apie suduotą jai smūgį į krūtinę, sugriebimą rankomis už pečių ir jos tampymą/purtymą (1 t., b. l. 59-60). 2021 m. gegužės 17 d. vykusios apklausos metu nukentėjusioji taip pat neminėjo, kad prieš ją fizinę jėgą naudojo ir A. M. sutuoktinė. Aptartos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusiosios parodymai nebuvo nuoseklūs, proceso eigoje jie kito, nurodant vis naujas, kai kuriais atvejais ir prie kitų byloje surinktų įrodymų pritaikytas aplinkybes, arba tam tikrų aplinkybių jau nebenurodant (pavyzdžiui, kad prieš ją fizinę jėgą naudojo ir A. M.).

18. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek nukentėjusioji, tiek jos sugyventinis teigė, kad A. M. aktyvių fizinių veiksmų, nukreiptų prieš A. Š., ėmėsi ne vieną kartą, pats konfliktas truko apie valandą laiko. Tačiau iš tos pačios nukentėjusiosios ir V. V. parodymų taip pat seka, kad, nepaisant tariamo itin agresyvaus ir net smurtinio kaimyno elgesio, A. Š. taip ir nepasišalino iš įvykio vietos viso konflikto metu, o jos sugyventinis, matydamas, kad partnerė yra puolama kito vyro, kad prieš ją netgi yra naudojama fizinė jėga, nebuvo su ja visą laiką kieme, ar bent jau sugyventinės neragino grįžti namo. Priešingai, jis leido A. Š. būti tokioje, jų teigimu, nesaugioje aplinkoje, kai pats trumpai pabuvęs lauke, tariamai apramindavęs A. M. vis grįždavo namo pas vaiką. Toks A. Š. ir V. V. elgesys konflikto metu teisėjų kolegijai tik sustiprina išteisintojo, liudytojų A. M., V. B. ir D. M. parodymų, taip pat vaizdo įrašų pagrindu padarytą išvadą, kad nukentėjusiosios nurodytu būdu ir aplinkybėmis tyčia prieš ją išteisintasis nesmurtavo ir specialisto išvadoje nurodytų padarinių jos sveikatai tyčiniais veiksmais nesukėlė, kad tarp jų tik vyko eilinis žodinis konfliktas bei stumdymasis su rankose laikytais daiktais, kurio metu A. M. nesiekė nežymiai sužaloti A. Š. ar sukelti jai fizinio skausmo, o tik bandė padėti daiktus, ten kur jie buvo, kai tuo tarpu nukentėjusioji aktyviais veiksmais tam priešinosi, dėl ko ir galėjo būti netyčia pastumta išteisintojo.

19. Šios baudžiamosios bylos bei apeliacinio skundo argumentų kontekste primintina ir tai, kad asmens kaltei padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, konstatuoti nepakanka apsiriboti išimtinai tik specialisto išvadoje nustatytais sužalojimais (kaip nagrinėjamu atveju kraujosruvomis dešinės alkūnės srityje ir šlaunyse), būtina įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nesuteikiant nė vienam iš bylos įrodymų prioritetinės reikšmės. Nors šiuo atveju Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodyta, kad A. Š. buvo nustatyta kraujosruva dešinės alkūnės srityje, kraujosruvos kairėje šlaunyje, kraujosruva dešinėje šlaunyje, o sužalojimų vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, kad sužalojimai galėjo būti padaryti tiriamosios nurodytu laiku ir aplinkybėmis, t. y. 2021 m. kovo 6 d. A. M. ir A. M. ją stumdant, bandant pargriauti, naudojant fizinę prievartą, metant daiktus į ją (1 t., b. l. 46-47), tačiau tai vienareikšmiškai neleidžia konstatuoti, jog A. Š. po įvykio praėjus net 6 dienoms nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas tik nukentėjusiosios nurodytu būdu, o ne kokiomis nors kitomis aplinkybėmis – pavyzdžiui, kaip nurodė apylinkės teismas, pačiai nukentėjusiajai tvarkant bei kilnojant įvairius metalinius daiktus vietoje, kurioje judėjimas yra pakankamai ribotas. Pažymėtina, jog specialistas išvadoje kategoriškai nenurodė, kad nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai yra būtent A. M. jai tariamai suduoto smūgio bei stūmimo pasekmė. O tokie sužalojimai, kokie yra konstatuoti A. Š., yra būdingi ir silpniems bei atsitiktiniams kontaktams, jie gali atsirasti ir pačiam asmeniui kontaktuojant su įvairiais objektais. Taigi, specialisto išvada, nei vertinant ją atskirai, nei kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, nepatvirtina, kad nukentėjusiajai nustatytos kraujosruvos atsirado būtent dėl tyčinių A. M. veiksmų ir dėl to jis turėtų būti pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.

20. Taigi, atsižvelgdama į byloje esančių įrodymų turinį ir jų įrodomąją reikšmę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje negalima daryti vienareikšmiškos ir neabejotinos išvados, kad specialisto išvadoje apeliantei konstatuoti sužalojimai atsirado būtent dėl A. M. tyčinių veiksmų. Aukščiau išdėstyti argumentai kelia pagrįstas abejones ne tik dėl nustatytų A. Š. sveikatai padarinių kilimo priežasties, bet ir dėl A. M. veikimo, t. y. kad jis ne mažiau kaip kartą stūmė A. Š. rankose laikytais sulūžusiais geležiniais varteliais bei į ją metė rankose laikytą metalinę vonelę. Be nukentėjusiosios, jos sugyventinio, nuolat konfliktuojančių su išteisintuoju, parodymų byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie leistų nesąlygiškai konstatuoti A. M. neteisėtą veikimą prieš apeliantę. Taigi, neįrodyta ne tik subjektyvioji A. M. inkriminuoto nusikaltimo pusė, bet ir būtinas objektyvusis požymis – mušimas ar kitoks smurtavimas. Todėl apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą išteisinti A. M., nesant jo veikoje jam inkriminuoto BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

21. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Būtent šiuo pagrindu nagrinėjamu atveju ir buvo išteisintas A. M., todėl apylinkės teismo sprendimas palikti nenagrinėtą A. Š. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo yra visiškai pagrįstas, jis atitinka baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Pažymėtina, jog priėmus tokį sprendimą, nukentėjusiajai paliekama teisė pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka, jei ji mano, kad dėl išteisintojo veiksmų, susijusių su 2021 m. kovo 6 d. tarp jos ir A. M. įvykusiu konfliktu, ji patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir kitas pasekmes, kurios turėtų būti kompensuojamas pinigine išraiška.

22. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti skunde nurodytais ar kokiais nors kitais motyvais pagrindo nėra, todėl nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiosios A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.