- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-16
- Bylos Nr.
- 2A-199-603/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-06476-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Andrutė Kalinauskienė, Loreta Lipnickienė (pran.)
- Ieškovas
- A. A.
- Atsakovas
- AB „DNB bankui“
- Trečiasis asmuo
- UAB „Būsto paskolų draudimas“, A. A.
- Kategorijos
- 42.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir Andžej Maciejevski, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovui AB „DNB bankui“, tretiesiems asmenims UAB „Būsto paskolų draudimas“, A. A., dėl kredito sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei kredito sutarčių sąlygų pakeitimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas A. A. (toliau – ieškovas) 2011 m. liepos 27 d. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti 2004 m. liepos 8 d. kredito sutarties Nr. 380 41, 43.1 punktų ir 2007 m. balandžio 12 d. kredito sutarties Nr. K-2700-2007-24 44, 46.1 punktų sąlygas negaliojančiomis ab initio, pripažinti 2004 m. liepos 8 d. kredito sutarties Nr. 380 ir 2007 m. balandžio 12 d. kredito sutarties Nr. K-2700-2007-24 nutraukimą neteisėtu, pakeisti 2004 m. liepos 8 d. kredito sutarties Nr. 380 ir 2007 m. balandžio 12 d. kredito sutarties Nr. K-2700-2007-24 nuostatas, atidedant palūkanų bei įsipareigojimo mokesčio mokėjimą iki 2013 m. gruodžio 31 d. bei pratęsiant kredito grąžinimo terminus iki 2037 m. gruodžio 31 d. ir išdėstyti juos taip: palūkanos pagal 2004 m. liepos 8 d. kredito sutartį Nr. 380 ir 2007 m. balandžio 12 d. kredito sutartį Nr. K-2700-2007-24 pradedamos mokėti nuo 2013 m. gruodžio 31 d., išdėstant mokėjimus kas mėnesį iki 2037 m. gruodžio 31 d.; kreditas pagal 2004 m. liepos 8 d. kredito sutartį Nr. 380 ir 2007 m. balandžio 12 d. kredito sutartį Nr. K-2700-2007-24 pradedamas mokėti nuo 2014 m. gruodžio 31 d., išdėstant mokėjimus kas mėnesį iki 2037 m. gruodžio 31 d. Nurodė, kad 2004 m. liepos 8 d. A. A., A. A. ir AB „DnB NORD“ bankas sudarė kredito sutartį Nr. 380 (toliau - Kredito sutartis Nr. 380), pagal kurią atsakovas suteikė ieškovui ir A. A. 190 000 Lt dydžio kreditą, kredito grąžinimo terminas - 2035 m. gegužės 31 d. Pagal su Kredito sutartimi Nr. 380 pateiktą įmokų mokėjimo grafiką, mokėjimų skaičius - 371, įmokos dydis - 729,04 Lt. Ieškovas ir A. A., užtikrindami paskolos grąžinimą, įkeitė nekilnojamąjį turtą - butą su rūsiu, esantį Laisvės pr. 117-20, Vilniuje, pagal 2004 m. liepos 9 d. hipotekos lakštą Nr. 01/1/2004/0010257. Papildomai ieškovas, kaip ir buvo nustatyta Kredito sutartyje Nr. 380 (12 punktas), sudarė kredito draudimo sutartį ir sumokėjo 9 222,13 Lt draudimo įmoką. 2007 m. balandžio 12 d. A. A., ieškovas ir atsakovas sudarė kredito sutartį Nr. K-2700-2007-24 (toliau - Kredito sutartis Nr. 2007-24), pagal kurią atsakovas suteikė ieškovui ir A. A. 190 000 Lt dydžio kreditą, kredito grąžinimo terminas - 2035 m. kovo 31 d. Pagal su Kredito sutartimi Nr. 2007-24 pateiktą įmokų mokėjimo grafiką, mokėjimų skaičius - 334, įmokos dydis - 1 086,79 Lt. Ieškovas ir A. A., užtikrindami paskolos grąžinimą, įkeitė nekilnojamąjį turtą - butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), pagal 2007 m. balandžio 19 d. hipotekos lakštą Nr. 01120070009271, įregistruotą Vilniaus miesto 1 - ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriuje. Atsižvelgiant į tai, kad Kredito sutarties Nr. 380 41 punkte bei 43.1 punkte ir Kredito sutarties Nr. 2007-24 44 punkte, 46.1 punkte įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika bei CK 6.188 straipsnio 1, 2 dalimis, šios Kredito sutarčių nuostatos yra pripažintinos negaliojančiomis ab initio. Kredito sutartis Nr. 380 buvo nutraukta sutarties 43.1 punkto pagrindu, ieškovui pradelsus sumokėti mokėtinas palūkanas pagal Kredito sutartį Nr. 380 (17 431,39 Lt), ir kredito dalį (6 561,36 Lt), kurių negrąžinta suma sudaro apie 9% kredito, suteikto pagal Kredito sutartį Nr. 380, neskaičiuojant mokėtinų palūkanų (skaičiuojant su palūkanomis, suma sudarytų apie 4 %). Kredito sutartis Nr. 2007-24 buvo nutraukta 46.1 punkto pagrindu, ieškovui pradelsus sumokėti mokėtinas palūkanas pagal Kredito sutartį Nr. 2007-24 (7407,82 Lt) ir kredito dalį (1079,90 Lt), kurių negrąžinta suma sudaro mažiau nei 3% visų mokėtinų palūkanų bei kredito, suteikto pagal Kredito sutartį Nr. 2007-24. Nurodo, kad kreditorius neturi teisės pasinaudoti galimybe nutraukti sutartį, kai termino praleidimas nėra esminis, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį. Ieškovo teigimu, toks Kredito sutarčių nutraukimas yra neteisėtas, nes negali būti laikomas esminiu Kredito sutarčių pažeidimu, kadangi nutraukimo pasekmės yra neadekvačios pačiam pažeidimui: nutraukus sutartis, ieškovas įgijo prievolę per 10 dienų (nuo pranešimo išsiuntimo) grąžinti visą kredito sumą – 270 000 Lt (plius palūkanos ir delspinigiai) - pagal Kredito sutartį Nr. 380 ir 190 000 Lt (plius palūkanos ir delspinigiai) pagal Kredito sutartį Nr. 2007-24, kai tokios prievolės neįmanoma įvykdyti. Be to, Kredito sutarčių nutraukimo dieną atsakovo naudai buvo įkeista ieškovui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, ir Kredito sutarčių nutraukimo dieną atsakovui nebuvo jokios grėsmės patirti finansinių nuostolių nenutraukus Kredito sutarčių, o pratęsus ar atidėjus kredito palūkanų mokėjimo terminą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad Kreditavimo sutarčių bendrųjų dalių 48, 45 punktų įmokų bankui nemokėjimas yra esminis Kreditavimo sutarties pažeidimas. Atsakovas Kreditavimo sutartis su ieškovu nutraukė teisėtai ir pagrįstai būtent dėl to, kad ieškovas sistemingai iš esmės pažeidinėjo Kreditavimo sutartis - nemokėjo pagal sutartis numatytų kredito, palūkanų įmokų. Atsakovo teigimu, ieškinio argumentai, kad bankas turi prisiimti finansų krizės pasekmes, įstatymų nenumatytas kaip pagrindas keisti nutrauktos sutarties sąlygų. Jokios teisės normos nenumato atsakovui pareigos atsakyti už suprastėjusią ieškovo turtinę padėtį, todėl perkelti bankui atsakomybę už tai, kad ieškovas neįvykdė Kreditavimo sutarčių, nėra jokio teisinio pagrindo. Ieškovas nuo 2009 m. vasario mėn. sustabdė prievolių pagal sutartis bankui vykdymą ir nedaro jokių įmokų bankui. Kadangi ieškovas 3 metus negrąžina/nemažina skolos pagal Kreditavimo sutartis (praėjus 3 metams po sutarčių nutraukimo ieškovas skolos bankui iki šiol nepadengė), tokiais veiksmais ieškovas yra patvirtinęs, kad sutartiniai santykiai su banku yra nutrūkę, taip pat išreiškęs savo valią sutarčių nebevykdyti – jų nebetęsti.
Atsiliepime į ieškinį tretysis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ nurodė, kad ieškovui neįvykdžius Kreditavimo sutartyje Nr. 380 numatytų įsipareigojimų, t.y. nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka negrąžinus kredito ir tinkamai nemokėjus palūkanų nuo 2009 m. kovo 31 d., atsakovas 2010 m. sausio 11 d. vienašališkai nutraukė sutartį ir 2010 m. sausio 29 d. kreipėsi į bendrovę su pranešimu apie draudžiamą įvykį dėl skolininkų įsipareigojimų pagal 2004 m. liepos 8 d. kreditavimo sutartį Nr. 380 nevykdymo. Tretysis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“, atlikęs draudžiamojo įvykio tyrimą nustatė, kad atsakovo pateiktuose dokumentuose pirmasis įspėjimas pašalinti būsto Kredito sutarties pažeidimus arba grąžinti visą būsto kreditą, sumokėti palūkanas ir kitus mokėjimus, nustatytus būsto Kredito sutartyje, kredito gavėjams išsiųstas pavėluotai, skolininkams 234 kalendorines dienas vėluojant įvykdyti prievolę grąžinti būsto kreditą ar jo dalį, mokėti palūkanas Kredito sutartyje Nr. 380 nustatyta tvarka. Kadangi atsakovas pažeidė Būsto kredito dalies draudimo taisyklių Nr. 003 3.1 punkto nuostatas, mokėti draudimo išmoką atsisakyta.
Atsiliepime į ieškinį tretysis asmuo A. A. prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančiais nuo sutarties sudarymo momento Kreditavimo sutarties Nr. 380 Bendrosios dalies 41 ir 43.1 punktus ta apimtimi, kuria jie suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus; pripažino negaliojančiais nuo sutarties sudarymo momento Kreditavimo sutarties Nr. 2007-24 Bendrosios dalies 44 ir 46.1 punktus ta apimtimi, kuria jie suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus; likusią ieškinio reikalavimų dalį atmetė; paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp šalių 2004 m. liepos 8 d. buvo sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. 380 (toliau - Kredito sutartis Nr. 380), kuria ieškovui ir trečiajam asmeniui A. A. buvo suteiktas 270 472,13 Lt kreditas, galutinis kredito grąžinimo terminas – 2035 m. gegužės 31 d., kredito paskirtis – butui, esančiam Laisvės pr. 117-20, Vilnius, pirkti. Šioje sutartyje numatyta, kad kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui hipotekos lakštu yra įkeičiamas butas, esantis Laisvės pr. 117-20, Vilnius. Kreditas buvo apdraustas UAB „Būsto paskolų draudimas“. 2007 m. balandžio 12 d. atsakovas ir ieškovas bei trečiasis asmuo A. A. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. K-2700-2007-24 (toliau – Kredito sutartis Nr. 2007-24), kuria ieškovui ir A. A. buvo suteiktas 190 000,00 Lt kreditas, galutinis kredito grąžinimo terminas – 2035 m. kovo 31 d., kredito paskirtis – butui, esančiam (duomenys neskelbtini), remontuoti. Teismas sprendė, kad tarp ieškovo bei atsakovo buvo sudarytos kreditavimo vartojimo sutartys. Kreditavimo sutarčių nuostata, jog pagal sutartį suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas, reiškia tik tai, kad šiai sutarčiai netaikomas Vartojimo kredito įstatymas, kas atitinka nurodyto įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Šalių sudarytos Kredito sutarties Nr. 380 40 punkte numatyta, kad, esant Kredito sutarties nutraukimo pagrindams, atsakovas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą prieš 10 dienų išsiųsdamas ieškovui raštišką pranešimą nutraukti Kredito sutartį. Kredito sutarties Nr. 380 ieškovo ginčijamame 43.1 punkte numatyta, kad Kredito sutarties nutraukimo pagrindu yra laikoma atvejai, kai kredito gavėjas Kredito sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui (atsakovui) bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų Kredito sutartyje numatytų mokėjimų. Kredito sutarties Nr. 380 41 punktas nustato pareigą kredito gavėjui sugrąžinti visą paimtą kreditą, sumokėti iki kredito sugrąžinimo dienos priskaičiuotas palūkanas, papildomas palūkanas, delspinigius bei kitus Kredito sutartyje numatytus mokėjimus. Analogiškos sąlygos įtvirtintos ir Kredito sutarties Nr. 2007-24 atitinkamai 43, 44 ir 46.1 punktuose. Teismo vertinimu, Kreditavimo sutarčių nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis). Ieškovas ir A. A. įsipareigojo kreditavimo sutartimis prisiimtus sutartinius įsipareigojimus vykdyti laiku pagal Kreditavimo sutartyse nustatytas sąlygas, tačiau įsipareigojimus bankui vykdė netinkamai, t. y. nustatytais terminais nemokėjo kredito įmokų, palūkanų ir delspinigių, o nuo 2009 m. gegužės 11 d. apskritai nustojo vykdyti mokėjimus. Ieškovas neginčija, kad pažeidė sudarytas sutartis. Atsakovas 2009 m. rugsėjo 11 d. pranešimais Nr. 169 ir Nr. 170 pranešė ieškovui ir trečiajam asmeniui A. A., kad skola bankui pagal Kredito sutartį Nr. 380 yra 16 796,69 Lt, o pagal Kredito sutartį Nr. 2007-24 - 9 087,89 Lt. Šiuose pranešimuose kredito gavėjai įspėti, kad, neįvykdžius prisiimtų finansinių įsipareigojimų iki 2009 m. rugsėjo 30 d., ar nepateikus dokumentų, kurie pagrįstų pradelstų sumų padengimą bei tolimesnį įsipareigojimų vykdymą, bankas bus priverstas nutraukti sutartis ir pradėti vykdyti priverstinį skolos išieškojimą. Atsakovas 2009 m. lapkričio 19 d. pranešimu Nr. 30.58.17/6023 pranešė ieškovui ir trečiajam asmeniui A. A., kad skola bankui pagal Kredito sutartį Nr. 380 yra 22 478,21 Lt. Šiuo pranešimu kredito gavėjams pranešta, kad vadovaujantis Kredito sutarties Nr. 380 ir Būsto paskolų draudimo taisyklių nuostatomis, praėjus 30 dienų terminui nuo šio rašto išsiuntimo dienos ir kredito gavėjams neįvykdžius minėtų finansinių įsipareigojimų, tai yra negrąžinus pradelstos paskolos ir nesumokėjus priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių, atsakovas sekančią dieną, einančią po minėto termino pabaigos dienos, vienašališkai nutraukia Sutartį ir pradeda priverstinį skolos išieškojimą iš ieškovams priklausančio turto ir lėšų. Atsakovas 2009 m. lapkričio 19 d. pranešimu Nr. 30.58.17/6024 pranešė ieškovui ir trečiajam asmeniui A. A., kad skola bankui pagal Kredito sutartį Nr. 2007-24 yra 12 538,28 Lt. Šiuo pranešimu kredito gavėjams pranešta, kad vadovaujantis Kredito sutarties Nr. 2007-24 43 punktu, praėjus 10 dienų terminui nuo šio rašto išsiuntimo dienos ir kredito gavėjams neįvykdžius minėtų finansinių įsipareigojimų, tai yra negrąžinus pradelstos paskolos ir nesumokėjus priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių, atsakovas sekančią dieną, einančią po minėto termino pabaigos dienos, vienašališkai nutraukia Sutartį ir pradeda priverstinį skolos išieškojimą iš ieškovams priklausančio turto ir lėšų. Atsakovas pakartotinai 2009 m. gruodžio 9 d. pranešimu Nr. 30.58.17/6371 pranešė ieškovui ir trečiajam asmeniui A. A., kad skola bankui pagal Kredito sutartį Nr. 380 yra 25 054,74 Lt, o praėjus 30 dienų terminui nuo šio rašto išsiuntimo dienos ir kredito gavėjams neįvykdžius minėtų finansinių įsipareigojimų, tai yra negrąžinus pradelstos paskolos ir nesumokėjus priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių, atsakovas sekančią dieną, einančią po minėto termino pabaigos dienos, vienašališkai nutraukia Sutartį ir pradeda priverstinį skolos išieškojimą iš ieškovams priklausančio turto ir lėšų. Atsakovo pranešimai buvo įteikti asmeniškai ieškovui. Taigi, ieškovas ir trečiasis asmuo A. A. buvo tinkamai informuoti apie kredito sutarčių nutraukimą. Teismas konstatavo, kad ieškovas sistemingai laiku nevykdė prievolių, Kredito sutarties Nr. 380 nutraukimo dieną įsiskolinimas buvo susidaręs už didesnį nei 11 mėnesių laikotarpį, o Kredito sutarties Nr. 2007-24 nutraukimo dieną - už didesnį nei 10 mėnesių laikotarpį. Byloje pripažinus, kad kreditavimo sutarčių sąlygos, suteikiančios teisę atsakovui, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, yra nesąžiningos vartotojo atžvilgiu, todėl negalioja (CK 6.188 straipsnis), taikytinos įstatymo normos, reglamentuojančios sutarties nutraukimą. Teismo nuomone, bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl 3 ar 4 procentų atitinkančios įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu. Tačiau nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo sutartinių prievolių pažeidimas pagal kreditavimo sutartis buvo ne vienkartinis, o sistemingas, toks prievoles pažeidžiantis kredito gavėjų elgesys duoda pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Teismas, padaręs išvadą, kad kreditorius, kaip licencijuota kredito įstaiga, kurios viena iš verslo sričių – paskolų teikimas už palūkanas, negavo to, ko siekė – paskolos ir palūkanų grąžinimo laiku, sprendė, kad griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę. Ieškovas 2009 m. rugsėjo 10 d. ir 2009 m. rugsėjo 28 d. prašymais kreipėsi į atsakovą dėl kredito įmokų pagal sutartis atidėjimo. Atsakovui paprašius pateikti informaciją apie gautas pajamas ir turimus finansinius įsipareigojimus, o ieškovui turimus duomenis pateikus, atsakovas 2009 m. lapkričio 7 d. raštu informavo, kad kredito grąžinimo atidėjimas pagal Kredito sutartį Nr. 380 ir Kredito sutarties Nr. 2007-24 yra negalimas. Aplinkybės, kad ieškovas kreipėsi į banką su ketinimais atidėti gauto kredito grąžinimą, tačiau bankas netenkino tokio prašymo, nepaneigia ieškovo pareigos grąžinti kreditą bei įvykdyti kitus sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Teismas pripažino, kad tik atsakovas turėjo diskrecijos teisę spręsti, ar galima ieškovui atidėti gauto kredito grąžinimą. Nors ieškovo atstovė teismo posėdžio nurodė, kad ieškovas susirado naują darbą ir tikisi tinkamai vykdyti kredito sutartis, tačiau byloje nėra įrodymų, jog ieškovo ir trečiojo asmens mokumas būtų atkurtas, kadangi, kaip matyti iš ieškovo atstovės paaiškinimų ir iš ieškovo pateiktų duomenų apie darbo užmokestį, pajamos nepakito nuo 2004 m. Teismo nuomone, ieškovas privalėjo apdairiai pasverti savo galimybes grąžinti paskolą. Sutarties nutraukimas nustatytomis aplinkybėmis yra racionalesnis problemos sprendimo būdas tiek kreditoriui, tiek skolininkui, kuriam tai naudinga tuo, kad sutartis nutraukiama ir nedidėja kreditoriaus patiriami nuostoliai, kuriuos jis gali vėliau prisiteisti iš skolininko. Kadangi ieškovas praleido ne vienos kredito dalies mokėjimo terminą, t. y. esminis sutarties pažeidimas buvo nevienkartinis, Kreditavimo sutarčių vienašališkam nutraukimui buvo įstatyminis ir faktinis pagrindas. Dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Nustatęs, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai nutraukė kredito sutartis, teismas atmetė ieškovo reikalavimą pakeisti Kredito sutarties Nr. 380 ir Kredito sutarties Nr. 2007-24 sąlygas.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovas prašė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti pilnai; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas netinkamai taikė sutarties nutraukimą reglamentuojančias teisės normas. Šalis siejo ilgalaikiai sutartiniai santykiai, todėl griežtas mokėjimo terminų laikymasis šalims negalėjo turėti esminės reikšmės. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, kai pranešimu apie sutarties nutraukimą bankas nustato skolininkui papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, toks sutarties pažeidimas savo prigimtimi taip pat nelaikytinas esminiu. Atsakovas neturėjo teisės nutraukti Kreditavimo sutarčių jų pažeidimui esant neesminiam. Tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis). Tačiau šios įstatyminės nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalis sutartinių prievolių dalį. Apelianto pradelsti mokėjimai Kreditavimo sutarčių nutraukimo dieną sudarė labai nedidelę neįvykdytos prievolės dalį. Kreditavimo sutartis Nr. 2007-24 negali būti laikoma nutraukta nuo 2009 m. gruodžio 21 d., nes nebuvo pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą. Aplinkybę, kad minėta sutartis nebuvo nutraukta nuo 2012 m. gruodžio 1 d., nors atsakovas turėjo tai padaryti pagal 2009 m. lapkričio 11 d. raštą Nr. 30.58.17/6024, patvirtinto pats atsakovas nurodydamas, kad Kreditavimo sutartis Nr. 2007-24 buvo nutraukta nuo 2009 m. gruodžio 21 d., nors ieškovas jokio kito vėlesnio, nei 2009 m. lapkričio 11 d. rašto, nėra gavęs. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad dėl apelianto veiksmų atsakovas negautų iš Kredito sutartis to, ko tikėjosi jas sudarydamas, nes Kreditavimo sutarčių sudarymo metu atsakovas turėjo tokius pačius duomenis apie apeliantą ir jo mokumą, kaip ir šias sutartis nutraukdamas, apelianto pajamos, buvusios ginčo sutarčių sudarymo metu, nėra sumažėjusios. Taigi, Kreditavimo sutarčių pažeidimas įvyko ne tik dėl skolininko kaltės, bet ir dėl kreditoriaus, kuris neįsitikino, kad kliento finansinė padėtis ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas vykdys sutartinius įsipareigojimus. Mišrios katės faktas sudaro pagrindą teismui nutraukti ginčo Kreditavimo sutartis palankesnėmis apeliantui sąlygomis, t.y. atleidžiant apeliantą nuo palūkanų ir delspinigių mokėjimo. Teismas pažeidė CK 6.204 straipsnį ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos minėtos teisės normos taikymo ir aiškinimo praktikos. Kreditoriaus interesai išsaugojus šalių sutartinius santykius nenukentėtų, nes apeliantas turi nuolatinį darbą, apelianto prievolių įvykdymo užtikrinimui yra įkeistas nekilnojamasis turtas, apeliantui suteikti kreditai apdrausti. Atsakovui įkeistas apelianto turtas yra vienintelis šeimos būstas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad devynis ir dešimt mėnesių trukęs įmokų pagal Kreditavimo sutartis nemokėjimas iki sutarčių nutraukimo sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad apelianto sutartinių įsipareigojimų pažeidimai buvo sistemingi, tęstinio pobūdžio, o tai reiškia – esminiai tik pagal CK 6.217 straipsnį, tiek pagal Kreditavimo sutarčių bendrųjų dalių 45, 48 punktų sąlygas, kurios nėra nuginčytos. Kreditavo sutartys nutrauktos nuo 2009 m. gruodžio 12 d. ir 2010 m. sausio 11 d., nei apeliantas, nei tretysis asmuo A. A. sutarčių nebevykdė, tokiu būdu patvirtindami, kad sutartiniai kreditavimo teisiniai santykiai yra pasibaigę. Faktinis apelianto ir trečiojo asmens A. A. elgesys iki Kreditavimo sutarčių nutraukimo ir po sutarčių nutraukimo, t.y. visiškas prievolių pagal Kreditavimo sutartis vykdymo sustabdymas, trunkantis ilgą laiką įrodo, kad atsakovas turėjo teisę nutraukti Kreditavimo sutartis dėl esminio jų pažeidimo nebesitikint, kad sutartys bus įvykdytos ateityje. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų apie priežastinį ryšį tarp ekonominės krizės šalyje ir apelianto prievolių nevykdymo. Byloje nenustatyta, kad sumažėjo apelianto ir trečiojo asmens A. A. gaunamos pajamos. Apelianto reikalavimas pakeisti sutarčių sąlygas reiškia ne siekį atkurti sutartinių prievolių pusiausvyrą, o išdėstyti banko naudai priteistą/išieškotiną skolą.
Atsiliepimų į apeliacinį skundą tretieji asmenys nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).
Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškovas padarė esminį kredito sutarčių pažeidimą, todėl atsakovas pagrįstai pasinaudojo savo teise vienašališkai nutraukti sutartį.
Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Nacionalinėje teisėje pripažįstamas tarptautinės sutarčių teisės favor contractus (sutarties stabilumo) principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę. Šio principo taikymo svarba šioje byloje pasireiškia ir tuo, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo sutartis, nes kreditas buvo suteiktas ieškovų šeimos būstui įsigyti. Tačiau pagal formuojamą teismų praktiką minėtas principas neturi būti suabsoliutinamas, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų, egzistavimą ir panaudojimo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306-2012) ir vieną svarbiausių privatinės teisės principų - pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai).
Pagal CK 6.217 straipsnį, šalis gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai vykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu. Šalių sudarytų Kredito sutarties Nr. 380 43 ir Kredito sutarties Nr. 2007-24 46 punktuose nustatyti vienašališko sutarties nutraukimo atvejai. Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovas nuginčijo Kreditavimo sutarties Nr. 380 Bendrosios dalies 41 ir 43.1 punktus ir Kreditavimo sutarties Nr. 2007-24 Bendrosios dalies 44 ir 46.1 punktus ta apimtimi, kuria jie suteikė kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, atsakovas teismo sprendimo šioje dalyje neskundė.
Pagal Kreditavimo sutarties Nr. 380 Bendrosios dalies 45 punktą, šalys susitarė, kad sutartyje numatytų Kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal Kreditavimo sutarties Nr. 2007-24 Bendrosios dalies 48 punktą, sutartyje numatyti jos nutraukimo pagrindai yra esminių sutarties pažeidimo atvejai; sutarties pažeidimas gali būti pripažintas esminiu ir tada, jeigu jis tokiu pripažintinas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar jų nustatytus kriterijus.
Vadovaujantis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos davėjo interesas yra susigrąžinti perduotus kitai šaliai – paskolos gavėjui – pinigus, tokią pat sumą, kurią buvo perdavęs, ir gauti palūkanas. Paskolos sutartis iš esmės pažeidžiama, kai paskolos gavėjui laiku nemokant įmokų, paskolos davėjui iškyla grėsmė negauti to, ko tikėtasi iš sutarties – susigrąžinti paskolintą sumą ir gauti palūkanas.
Byloje nustatyta, kad apeliantas su trečiuoju asmeniu A. A. daugiau nei pusę metų iki Kreditavimo sutarčių nutraukimo visiškai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, įsiskolinimo bankui nepadengė per atsakovo papildomai nustatytus terminus, kas sudarė pagrindą laikyti, kad apelianto sutarčių pažeidimai buvo ilgalaikio ir sisteminio pobūdžio, o tai reiškia – esminiai pagal CK 217 straipsnio 1, 2 dalis ir Kreditavimo sutarčių Nr. 380 ir Nr. 2007-24 45, 48 punktus. Bylos duomenys tvirtina, kad atsakovas Kreditavimo sutartis nutraukė ne tada, kai pagal šių sutarčių nuostatas formaliai įgijo teisę jas nutraukti po pirmųjų skolininkų įmokų nesumokėjimo, o tik tada, kai tapo aišku, kad Kreditavimo sutarčių pažeidimai iš ieškovų pusės tapo ne vienkartinio, o nuolatinio pobūdžio ir, kad nėra jokių požymių, kad ateityje ieškovai sutartis įvykdys tinkamai. Iš atsakovo pažymos apie sumokėtas sumas matyti, kad paskutinį kartą pagal Kreditavimo sutartį Nr. 380 paskolos sumos grąžinimo įmoka iš ieškovų gauta 2009 m. gegužės 11 d., pagal Kreditavimo sutartį Nr. 2004-24 – 2009 m. vasario 27 d. (tomas I, b.l. 124-127). Iš minėtos pažymos taip pat matyti, kad jau nuo 2004 metų buvo skaičiuojami delspinigiai, kas reiškia, kad sutartis ieškovai pradėjo pažeidinėti dar anksčiau, o nuo paskutinių skolininkų įmokų iki skundžiamo sprendimo priėmimo per trejus metus iš jų nebuvo gauta nei vieno mokėjimo. Nustatytos sutarčių pažeidimo aplinkybės įrodo, kad atsakovas nepiktnaudžiavo savo padėtimi ir sutarčių nutraukimo teise prieš vartotojus, o ginčo sutartis nutraukė tik įsitikinęs, jog sutarčių pažeidimai yra ilgalaikio ir nuolatinio pobūdžio bei artimiausiu metu nebus pašalinti. Atsižvelgus į kreditavimo sutarčių ypatumus, esminę reikšmę tokių sutarčių sąlygų laikytis, skolininko pasyvumą, ypač mokumo aspektu, siekiant išsaugoti šalių teisinius santykius, atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, kad apylinkės teismas Kreditavimo sutarčių pažeidimus nesant pagrindo įvertino kaip esminius, tokiu būdu pažeisdamas CK 6.217 straipsnį.
Vadovaudamosi sutarties laisvės principu, sutarties šalys turi teisę susitarti dėl vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos. Jeigu sutartyje tokių nuostatų nėra, tai yra pagrindas vadovautis įstatymo nustatyta tvarka. CK 6.218 straipsnyje nustatyta, kad vienašališkai nesikreipiant į teismą sutartis nutraukiama įstatymo tvarka privalomai iš anksto pranešant per sutartyje nustatytą terminą, o jei jis nenustatytas, – prieš trisdešimt dienų. Byloje nustatyta ir ieškovas pripažįsta, kad atsakovas tris kartus įspėjo jį apie ginčo sutarčių netinkamą vykdymą ir nustatė jam terminus įsiskolinimams padengti, kurių bendra trukmė nuo pirmojo 2009 m. rugsėjo 11 d. įspėjimo iki Kredito sutarčių Nr. 2007-24 ir Nr. 380 nutraukimo atitinkamai 2009 m. gruodžio 12 d. ir 2010 m. sausio 11 d. buvo kur kas ilgesnė nei trisdešimt dienų. Esant tokioms aplinkybėms kolegija sprendžia, kad apelianto argumentai dėl CK 6.218 straipsnio pažeidimo yra teisiškai nepagrįsti, nes Kreditavimo sutartys su apeliantu buvo nutrauktos laikantis minėtame straipsnyje nustatytos tvarkos.
Teisėjų kolegija pripažįsta skundžiamo sprendimo turiniui prieštaraujančiais apelianto teiginius, kad teismas nepagrįstai neanalizavo ginčo Kreditavimo sutarčių išsaugojimo pasekmių ir neatsižvelgė į tai, jog išsaugojus šalių sutartinius santykius, nenukentėtų nei vienos iš šalių interesai, o priešingai, - būtų patenkinti šalių teisėti lūkesčiai. Byloje nustatyta, kad apelianto šeimos pajamos iš esmės nekito nuo 2004 m., todėl teismas pripažinęs, kad apeliantas nepakankamai rūpestingai ir apdairiai įvertino iš abiejų paskolos sutarčių kylančių pareigų mastą ir savo finansines galimybes grąžinti paskolą, pagrįstai visų bylos aplinkybių kontekste sprendė, jog Kreditavimo sutarčių nutraukimas nagrinėjamu atveju yra kur kas racionalesnis problemos sprendimo būdas tiek kreditoriui, tiek skolininkui, - pastarajam tai naudinga tuo, kad sutartis nutraukiama ir nedidėja kreditoriaus patiriami nuostoliai, kuriuos jis gali vėliau prisiteisti iš skolininko.
Ieškovas apeliuoja į teismo netinkamą CK 6.204 straipsnio nuostatų taikymą, kuriomis visų pirma siekiama išsaugoti sutartinius santykius, t. y. kai sutarties šalis nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų pirminėmis sutarties sąlygomis dėl aplinkybių, atsiradusių ne dėl jos kaltės, ir kita sutarties šalis atsisako sutartį pakeisti, tai gali padaryti teismas ir sutartiniai santykiai tęsis toliau. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad kai yra pareikštas reikalavimas pakeisti sutarties sąlygas CK 6.204 straipsnio pagrindu, visų pirma turi būti sprendžiama, ar nėra jo taikymo sąlygų ir tik tada, kai nustatoma, kad šio straipsnio normos netaikytinos, sprendžiama dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas, t. y. išsprendžiamas sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo konkurencijos klausimas, konstatavus, kad sutartis nutrauktina, nustatomas jos nutraukimo pagrindas: be kaltės ar su kalte. Sutarties nutraukimas, nenustačius, ar pasikeitusiomis aplinkybėmis nebuvo galima jos išsaugoti, pažeidžia favor contractus principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2012).
Kolegijos vertinimu, neginčijamos favor contractus principo svarbos sutartiniuose santykiuose negalima suabsoliutinti paneigiant kreditoriaus teisę į kitų savo teisių gynimo būdų panaudojimą. CK 6.204 straipsnyje numatyto sutarties pakeitimo instituto esminis principas, įtvirtintas to paties straipsnio 3 dalyje reiškia, kad sutarties vykdymo pasunkėjimas neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia savaime teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymo. Taigi ieškovas iki tol, kol Kreditavimo sutarčių sąlygos nebuvo pakeistos šalių susitarimu arba teismo sprendimu, privalėjo jas vykdyti tokias, tačiau to nepadarė, o tai sudarė pagrindą sutarčių nutraukimui įstatyme įtvirtintomis sąlygomis. Kaip numatyta CK 6.204 straipsnio 3 dalyje, jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, abi turi teisę kreiptis į teismą prašydamos teismo spręsti dėl sutarties tolimesnio likimo, t. y. sutartį pakeisti ar nutraukti nustatant sutarties nutraukimo sąlygas. Bylos duomenys tvirtina, kad apeliantas 2009 m. rugsėjo 10 d. ir 28 d. prašymais kreipėsi į atsakovą dėl kredito įmokų pagal sutartis atidėjimo. Atsakovui paprašius pateikti informaciją apie gautas pajamas ir turimus finansinius įsipareigojimus, o ieškovui turimus duomenis pateikus, atsakovas 2009 m. lapkričio 7 d. raštu informavo, kad kredito grąžinimo atidėjimas pagal Kredito sutartį Nr. 380 ir Kredito sutartį Nr. 2007-24 negalimas (tomas II, b.l. 19). Tačiau ieškovas reikalavimą teisme pakeisti ginčo sutarčių sąlygas atidedant abiejų kreditų grąžinimą ir palūkanų mokėjimą pareiškė tik 2011 m. liepos 27 d., t.y. daugiau nei po dviejų metų nuo visų mokėjimų pagal Kreditavimo sutartis nutraukimo, kas sudaro pagrindą laikyti, jog ieškovas nebuvo suinteresuotas realiai atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą. Kaip minėta, kol sutartis nepakeista, ji turi būti vykdoma nustatytomis sąlygomis ir tvarka, o jeigu nevykdoma ar netinkamai vykdoma, – kreditorius gali taikyti atitinkamus pažeistų teisių gynimo būdus, taip pat vienašalį sutarties nutraukimą, jeigu toks nutraukimas atitinka sutarties ir įstatymų sąlygas. Nagrinėjamoje byloje atsakovas pagrįstai taikė įstatyme numatytą teisių pažeidimo gynimo būdą – vienašalį sutarčių nutraukimą, kuris turėjo faktinį ir įstatyminį pagrindą, o laiku nesikreipęs dėl ginčo sutarčių pakeitimo ieškovas turėtų prisiimti savo neveikimo riziką
Kolegijos vertinimu, ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie aplinkybių, dėl kurių būtų būtina pakeisti Kreditavimo sutarčių sąlygas, atsiradimą po ginčo sutarčių sudarymo, kaip ir apskritai apie visumos CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardintų sąlygų egzistavimą ir neįrodė, kad dėl pasaulinės ekonomikos krizės iš esmės sumažėjo ieškovo šeimos gaunamos pajamos (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra įrodymų, jog išduodamas kreditą atsakovas būtų pažeidęs banko nustatytą kreditų išdavimo tvarką, priešingai, kreditams užtikrinti buvo įkeistas nekilnojamasis turtas, sudaryta būsto kredito draudimo sutartis. Ieškovas pats kreipėsi į atsakovą dėl kredito, pasirašė ginčo sutartis su jose nurodytais kredito grąžinimo terminais ir periodiškumu, laisva valia sukurdamas kreditavimo teisinius santykius, todėl skundo teiginiai apie atsakovo nepakankamą atidumą įvertinant ieškovo finansinę būklę paskolų suteikimo metu, atmestini kaip nepagrįsti, siekiant perkelti atsakovui atsakomybę dėl gauto kredito grąžinimo problemų. Juridinių asmenų registro duomenimis, ieškovas Kreditavimo sutarčių sudarymo ir vykdymo metu buvo trijų ribotos civilinės atsakomybės bendrovių vienasmeniu valdymo organu, todėl atsižvelgiant į einamas pareigas, turimą atsakingo darbo patirtį ir profesinius gebėjimus, turėjo sąžiningai ir atidžiai įvertinti realias savo finansines galimybes vykdyti ginčo sutartis.
Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai esminės reikšmės teisinių santykių tinkamam kvalifikavimui ir reikšmingų teisinių bei faktinių bylos aplinkybių nustatymui neturi, todėl dėl jų nepasisakoma.
Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui iš ieškovo priteistinos advokato pagalbos rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai). Vadovaujantis 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų 8.11 punktu, įvertinus apeliaciniame skunde keliamų klausimų sudėtingumą, apimtį, teisminės praktikos gausą, atsakovui priteistina ne jo prašoma 1 815,00 Lt suma, o 800,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Remiantis aukščiau išdėstytu spręstina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialines ir proceso teisės normas, tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, proporcingai įvertino abiejų sutarties šalių elgesį vykdant ginčo sutartis, ir interesų pusiausvyrą, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.