Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Č. R. (Č. R.) kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 3 d. nutarties.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžiu Č. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį (dėl piktnaudžiavimo tarnyba neteisėtai priimant pinigus iš V. D. (V. D.) – teisės eiti valstybės tarnautojo pareigas atėmimu vieneriems metams; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl piktnaudžiavimo tarnyba neteisėtai priimant pinigus iš J. S. (Y. S.) – teisės eiti valstybės tarnautojo pareigas atėmimu vieneriems metams ir vienam mėnesiui; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl piktnaudžiavimo tarnyba neteisėtai priimant pinigus iš A. F. (A. F.) – teisės eiti valstybės tarnautojo pareigas atėmimu vieneriems metams ir dviem mėnesiams; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl piktnaudžiavimo tarnyba neteisėtai priimant pinigus iš V. A. (V. A.) – teisės eiti valstybės tarnautojo pareigas atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl piktnaudžiavimo tarnyba neteisėtai priimant pinigus iš S. D. (S. D.) – teisės eiti valstybės tarnautojo pareigas atėmimu vieneriems metams ir keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – teisės eiti valstybės tarnautojo pareigas atėmimas ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš Č. R. konfiskuoti 68 Lt kaip lėšos, gautos iš nusikalstamos veikos.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi nuteistojo Č. R. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Č. R. nuteistas už penkias nusikalstamas veikas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už tai, kad būdamas valstybės tarnautojas, dirbdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) Vilniaus rinktinės Lavoriškių sienos perėjimo punkte, esančiame Vilniaus rajone, Lavoriškių seniūnijoje, Sargybų būrio pasieniečiu, šiurkščiai pažeisdamas 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies reikalavimus, draudžiančius pareigūnui priimti dovanų, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su jo pareigų atlikimu, nesant kyšininkavimo požymių, 2008 m. liepos 2 d., apie 5.33 val., iš transporto kompanijos (duomenys neskelbtini) vairuotojo V. D. neteisėtai priėmė 40 Lt, įdėtų i Baltarusijos Respublikos piliečio pasą, kurį šis pateikė Č. R. įvažiavęs į Lietuvos Respublikos Lavoriškių pasienio perėjimo punktą kartu su automobilio „MAN“ bei puspriekabės transporto priemonės registracijos dokumentais; 2008 m. liepos 7 d., apie 0.43 val., iš individualios įmonės D. S. A. vairuotojo J. S. neteisėtai priėmė 100 Rusijos Federacijos rublių (9,30 Lt), įdėtų į Rusijos Federacijos piliečio pasą, kurį šis pateikė Č. R. įvažiavęs į Lietuvos Respublikos Lavoriškių pasienio perėjimo punktą kartu su automobilio „Renault Magnum“ bei puspriekabės transporto priemonės registracijos dokumentais; 2008 m. liepos 7 d., apie 1.10 val., iš individualios įmonės (duomenys neskelbtini) vairuotojo A. F. neteisėtai priėmė 50 Rusijos Federacijos rublių (4,65 Lt), įdėtų į Rusijos Federacijos piliečio pasą, kurį šis pateikė Č. R., įvažiavęs į Lietuvos Respublikos Lavoriškių sienos perėjimo punktą, kartu su automobilio „Iveco“ ir puspriekabės transporto priemonės registracijos dokumentais; 2008 m. liepos 17 d., apie 6.31 val., iš uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) vairuotojo V. A. neteisėtai priėmė 50 Rusijos Federacijos rublių (4,68 Lt), įdėtų į Rusijos Federacijos piliečio pasą, kurį jis pateikė Č. R. įvažiavęs į Lietuvos Respublikos Lavoriškių pasienio perėjimo punktą kartu su automobilio „Renault Premium“ bei puspriekabės „Samro“ transporto priemonės registracijos dokumentais; 2008 m. liepos 20 d., apie 16.36 val., iš ribotos atsakomybės akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) vairuotojo S. D. neteisėtai priėmė 100 Rusijos Federacijos rublių (9,37 Lt), įdėtų į Rusijos Federacijos piliečio pasą, kurį šis pateikė Č. R. įvažiavęs į Lietuvos Respublikos Lavoriškių pasienio perėjimo punktą kartu su automobilio „Renault Magnum“ bei puspriekabės transporto priemonės registracijos dokumentais. Taip Č. R. neteisėtai paėmęs pinigus šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 3, 4 ir 8 punktuose numatytus teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo ir pavyzdingumo principus, taip pat Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio l dalies l, 4 ir 5 punktuose numatytas pareigūno pareigas laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, etikos principų bei taisyklių, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, dėl to didelės žalos patyrė valstybė, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, neužkirstas kelias galimiems teisės pažeidimams, iškraipytos valstybės institucijos – Valstybės sienos apsaugos tarnybos – funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas valstybės tarnautojo vardas.

Jis nesutinka su teismų sprendimais, teigia, kad jam buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, neatsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, buvo prašyta atnaujinti įrodymų tyrimą, tačiau teismas nepagrįstai tai daryti atsisakė, nepaaiškino, dėl kokių priežasčių buvo atsisakyta kviesti liudytojus – Rusijos federacijos piliečius, A. M., skirti ekspertizę. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad dėl A. F., V. A. ir S. D. vaizdo įraše užfiksuotas pokalbis vyko su kitais asmenimis. Nuteistasis Č. R. savo skunde detaliai nurodo neva esančius neatitikimus tarp liudytojų parodymų, duotų VSAT ir apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėjus dėl veikų mechanizmo, vaizdo įrašuose girdimus žodžius ir matomas detales, pabrėždamas, kad nei veikos dalyko, nei reikalavimo jį duoti vaizdo įrašuose nėra, taip pat skiriasi VSATIS duomenų bazės ir slaptos kameros užfiksuotas tariamo įvykio laikas. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad vaizdo įraše matyti, jog ties muitinės langeliu stovi kitas automobilis, kurio valst Nr. yra (duomenys neskelbtini), nors pagal VSATIS duomenų bazę liudytojas V. A. valstybės sieną kirto vairuodamas automobilį, kurio valst. Nr. yra (duomenys neskelbtini). Automobilis su valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotas lauko kamera žymiai vėlesniu metu. Pagal VSATIS duomenų bazę V. A. automobilis registruotas 6.34 val., tačiau pagal slaptos kameros aprašymo protokolą nuo 06:33:47 iki 06:59:59 užfiksuoti garsas ir vaizdas nereikšmingi. Taip pat, pasak Č. R., V. A. duoda skirtingus parodymus dėl savo balso atpažinimo, tai, kad vaizdo medžiaga jam buvo rodoma prieš apklausą VSAT, reiškia BPK 183 straipsnio pažeidimą. Tai, kad sieną kirto ne V. A., parodo ir VSAT raštas, esantis byloje.

Dėl liudytojo S. D. jis atkreipia dėmesį į tai, kad vaizdo įraše matyti registruojami trijų automobilių dokumentai, dar du pareigūnai. Liudytojas, duodamas parodymus teisme, pažymi, kad tik iš spaudo pase prisimena, jog konkrečią dieną vyko per Lavoriškių pasienio kontrolės punktą, o duodamas parodymus VSAT jis teigia nematęs, kaip pasienietis paėmė pinigus ir kur juos padėjo, pasieniečio apibūdinti ir atpažinti negalįs. Vaizdo įraše piniginės kupiūros nematyti, pareigūno žodžiai nereikšmingi. Per visą lauko kameros užfiksuotą vaizdą nematyti, kad būtent automobilis, kurio valst. Nr. yra (duomenys neskelbtini), yra vaizdo įraše. Liudytojas, be to, savo parodymuose teigė, kad jam buvo rodoma vaizdo medžiaga, kurioje jis savęs nepažino. Taip pat skiriasi laikas, kada liudytojas kirto Lietuvos Respublikos sieną, palyginus techninių priemonių panaudojimo, atliekant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus protokole ir gautame iš VSAT rašte nurodytą laiką. Anot kasatoriaus, buvo užfiksuoti kito asmens, Baltarusijos Respublikos piliečio, o ne S. D., duomenys. Teismo posėdžio metu liudytojas T. Š. ir Vilniaus rinktinės techninio skyriaus specialistas A. J. paliudijo, kad VSATIS rodo realų laiką, kada baigtas patikrinimas, Vilniaus rinktinės techninio skyriaus specialistas A. J. paliudijo ir patikslino, kad Lavoriškių SPP lauko kamerų laikas yra sinchronizuotas su VSATIS centrine duomenų baze. Pasak kasatoriaus, R. B. teismo posėdžio metu paliudijo, kad lauko vaizdo kamera, slapta vidaus kamera ir VSATIS duomenų bazė buvo tarpusavyje suderintos laiko atžvilgiu. Nežinodamas, kaip tiksliai veikia VSATIS centrinė duomenų bazė, R. B. klaidino teismą – pagal 2004 m. spalio 8 d. įsakymą Nr. 4-507 nėra aprašymų, kad duomenų perdavimo serveris gali keisti laiką, kol šie duomenys patenka į centrinę duomenų bazę.

Dėl liudytojo V. D. kasatorius nurodo, kad liudytojo parodymai ir vaizdo įraše esanti informacija taip pat nesutampa. V. D. duodamas parodymus teigė, jog pinigus padėjęs į pasą, kad ilgai nereikėtų stovėti eilėje, nors eilių reguliavimas išvykstant iš Lietuvos Respublikos neįeina į pasienio pareigūnų pareigas, tai vykdo muitinės pareigūnai. Parodymuose VSAT ir ikiteisminio tyrimo teisme V. D. liudija, kad pareigūnui padavė visus dokumentus: asmens pasą, automobilio transporto priemonės registracijos liudijimą, išvežamų lengvųjų automobilių transporto priemonės registracijos liudijimus; vaizdo įraše matyti, kad V. D. padavė tik pasą ir asmens dokumentus, o vežamo krovinio dokumentų nepateikė. Pasak kasatoriaus, liudytojas negalėjo kategoriškai pasakyti, kad vaizdo įrašuose užfiksuotas balsas yra būtent jo. Ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai buvo surinkti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas.

Dėl liudytojo J. S. nuteistasis Č. R. nurodo, kad iš liudytojo parodymų matyti, jog iš jo nebuvo nei prašoma, nei reikalaujama pinigų ar kito atlygio. Iš vaizdo medžiagos akivaizdu, kad su juo pareigūnas nekalba, liudytojas greičiausiai neprisimena šio epizodo, t. y. vykimo konkrečią dieną, nes tarnybinėse patalpose buvo du pareigūnai, o vairuotojas liudijo teisme buvus tik vieną, nors įvykio datą, laiką, duotą pinigų kiekį neva prisimena, be to, duodamas parodymus teigia, kad dokumentus padavė neišlipęs iš automobilio, o vaizdo įraše jis juos paduoda iš jo išlipęs. Taip pat nesutampa laikas, kada įvykis fiksuojamas slapta ir kada lauko kameromis.

Dėl nuteistojo A. F. kasatorius nurodo, kad byloje nėra vaizdo medžiagos, kuri galėtų patvirtinti tai, jog iki kol jis privažiavo postą buvo eilėje, prie jo priėjo pasienietis ir pareikalavo įdėti į pasą pinigų. Lavoriškių sienos perėjimo punkte yra įrengta apie 100 vaizdo kamerų, tad, pasak kasatoriaus, buvo reali galimybė patikrinti šį liudytojo teiginį. Savo parodymuose teisme liudytojas pareigūno žodžių, užfiksuotų vaizdo įraše, kaip reikalavimo kyšio ar pan., nekomentuoja. VSAT duotuose parodymuose ir vaizdo įraše A. F. nurodytos aplinkybės skiriasi. Teisme liudytojas pareigūnui pinigų davimo priežastį įvardijo kaip problemų dėl priekabos su tranzitiniais numeriais išvengimą, o atsakydamas tame pačiame teisme į klausimus priežastį įvardija visai kitą – kad dokumentų forminimas neužtruktų, tad, anot Č. R., pats liudytojas negali konkrečiai įvardyti savo poelgio motyvų, VSAT duotuose parodymuose A. F. teigia, kad pasienio pareigūnas buvo apsivilkęs žalios spalvos uniforma, vaizdo įraše pareigūnas apsirengęs pilkos spalvos marškiniais. Taip pat kasatorius pastebi skirtumą tarp užfiksuoto to paties automobilio išvykimo laiko, lygindamas skirtingų vaizdo kamerų rodmenis, mano, kad V. D. apklausos protokolas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną ir ikiteisminio tyrimo teisėją yra identiškas, tad, manytina, nukopijuotas, analogiška išvada darytina ir dėl J. S. apklausos. Kasatoriaus nuomone, šie prieštaravimai turėjo būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme.

Taip pat, anot Č. R., iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad liudytojai J. S., A. F., V. A., S. D., V. D. davė parodymus apie tikėtiną jų dalyvavimą darant nusikalstamas veikas, numatytas BK 227 straipsnyje. Tai, kad šiems liudytojams buvo daromas spaudimas, spręstina iš to, kad iš jų po atvesdinimo pas tyrėjus buvo paimti laisvos formos pareiškimai apie jų pačių neva įvykdytas nusikalstamas veikas, kurie neatitinka BPK 166 straipsnio reikalavimų, nes pareiškimai buvo gaunami jau pradėjus jam ikiteisminį tyrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-11/2009, 2K-274/2007). Pasak kasatoriaus, minėti liudytojai turėjo būti teismo ar prokuratūros prašymu paskelbti Šengeno informacinėje sistemoje kaip paieškomi asmenys, siekiant juos apklausti (Šengeno konvencijos 98 straipsnis), o kai jie atvažiuodavo į pasienio kontrolės punktus, turėdami tikslą įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, pareigūnas privalėjo išsiaiškinti jų gyvenamąją ar buvimo vietą bei susisiekus su kompetentinga Lietuvos Respublikos institucija (SIRENE biuru), informuoti ją apie duomenų sutapimą bei tokio asmens gyvenamąją ar buvimo vietą arba per teisingumo ministeriją turėjo būti išsiųstas oficialus prašymas Rusijos Federacijai, kad jos piliečiams būtų įteikti šaukimai atvykti į teisminį nagrinėjimą. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai nesikreipė į Policijos departamento Kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos SIRENE nacionalinį skyrių dėl oficialios šių liudytojų paieškos, neteisėtai, t. y. be teismo ar prokuratūros prašymo įvedė jų duomenis į VSATIS duomenų bazę, tad juos sulaikydami Lietuvos pasienio kontrolės punktuose, po to atvesdindami į VSAT buveinę, ten iš jų paimdami pareiškimus dėl kyšio, elgėsi neteisėtai – pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, Žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio nuostatas. Anot kasatoriaus, tyrėjams pažeidus teisės aktus dėl liudytojų paieškos, buvo pažeista jo teisė į gynybą, taip pat lygybės ir rungtyniškumo principas. Pasak Č. R., liudytojams buvo daromas psichologinis poveikis, nes jie negalėjo nei įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, nei išvažiuoti iš jos be R. B. ir kitų imuniteto pareigūnų nurodymų. Taip pat kasatorius tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu jis neturėjo galimybės tinkamai pasiruošti užduoti klausimus liudytojams, nes jokių įrodymų – vaizdo įrašų ir jų išklotinių – jam nebuvo pateikta, nors liudytojai tokią galimybę turėjo. Taip, pasak kasatoriaus, buvo pažeistas BPK 7, 10 straipsnis, 21 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis, ŽTK 6 straipsnio 3 dalies b punktus.

Nuteistasis Č. R. atkreipia dėmesį į tai, kad teismas buvo patenkinęs jo gynėjos prašymą pakartotinai kviesti į teismo posėdį liudytojus, nes jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, neatitinka vaizdo įrašuose esančios medžiagos. Teismas nepagrįstai išsiuntė šaukimus paštu, nesivadovavo BPK 4 straipsnio 3 dalies, BPK 66 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 12 straipsniu. Kasatoriui taip buvo suvaržyta teisė bylos nagrinėjimo teisme metu apklausti liudytojus vairuotojus ir patikslinti bylai reikšmingas aplinkybes. Skirtingų asmenų duoti parodymai skirtingomis datomis, sutampantys žodis į žodį, akivaizdžiai rodo, kad buvo pateikti iš anksto paruošti šablonai – taip nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (kasacinė nutartis Nr. 2K-562/2006).

Taip pat nuteistasis Č. R. nurodo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai netikrino aplinkybių, ar teisėtai jam buvo vykdomas operatyvinis tyrimas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (kasacinės nutartys Nr. 2K-120/2008, 2K-7-141/2008).

Pagal faktines bylos aplinkybes matyti, kad VSAT Vilniaus rinktinėje buvo tiriama operatyvinio sekimo byla apie galimas nusikalstamas veikas, susijusias su piktnaudžiavimu ir kyšininkavimu, sąlyginiu pavadinimu „Magistralė“. Operatyvinio sekimo bylos objektai buvo Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos pareigūnai D. B., E. G., E. B. ir S. P.

Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino BPK 160 straipsnio nuostatas, kad Lavoriškių pasienio kontrolės punktas yra ir Lavoriškių užkarda; tai, kad Lavoriškių užkarda ir Lavoriškių pasienio kontrolės punktas yra ne tas pats objektas, matyti iš byloje esančių dokumentų. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymą pasienio kontrolės punktas – tarptautiniame oro uoste (aerodrome), atvirame tarptautinei laivybai jūrų ir upių (vidaus vandenų) uoste, geležinkelio stotyje ar prie automobilių kelio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu įsteigta vieta, kurioje patikrinimą atlieka VSAT, muitinė ir kitos tam įgaliotos valstybės institucijos, o tarnybos užkarda yra rinktinės struktūrinis padalinys, įgyvendinantis nustatytas valstybės sienos apsaugos funkcijas priskirtoje pasienio ruožo, teritorinės jūros dalyje, jūrų ar oro uoste, užkardos funkcijas nustato ir veikimo teritoriją priskiria Tarnybos vadas. Pagal VSAT vado 2006 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 4-706 patvirtintus Sienos kontrolės nuostatus, užkardos veikimo teritorija – pasienio ruožo dalis, apribota: prie kaimyninės valstybės – Lietuvos Respublikos valstybės siena, į Lietuvos Respublikos teritorijos vidų – sandūromis, skiriamosiomis linijomis ir pasienio ruožo riba bei kita teritorija, kurioje užkarda vykdo jai pavestas funkcijas. Valstybės sienos apsaugos objektai bei įrenginiai – pasienio juostoje ir už jos ribų esantys valstybės sienos ženklai, kontrolinė pėdsakų juosta, stebėjimo bokštai, pasienio patrulio takas, signalizacijos sistemos (kompleksai), inžinerinės užtvaros, atraminiai punktai. Šie teisės aktai, anot kasatoriaus, įrodo, kad užkarda yra VSAT rinktinės struktūrinis padalinys, neturinti savo struktūrinių padalinių, nes nėra atskiras juridinis vienetas. 2008 m. gegužės 30 d. nutartyje nenurodyta, kad Lavoriškių užkardos veikimo teritorijoje galima įrengti, eksploatuoti ir išmontuoti visų rūšių vaizdo, garso įrašymo technines priemones, atlikti šios technikos peržiūrą, t. y. bet kur įrengti, eksploatuoti ir išmontuoti visų rūšių vaizdo, garso įrašymo technines priemones, atlikti šios technikos peržiūrą, daryti vaizdo ir garso įrašus, kur yra Lavoriškių pasienio kontrolės punktas ir kiti valstybės sienos apsaugos objektai bei įrenginiai. Dėl Lavoriškių užkardos ir Lavoriškių pasienio kontrolės punkto buveinių (su konkrečiais adresais) yra gauti raštai iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Lavoriškių seniūnijos seniūno bei pasienio punktų direkcijos prie Susisiekimo ministerijos, kuriuose pažymima, kad šie statiniai yra atskiri objektai, jų skirtingi adresai. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, aiškindami Lavoriškių užkardos ir Lavoriškių pasienio perėjimo punktus kaip vieną objektą, pažeidė BPK 20, 160 straipsnių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, pasak nuteistojo Č. R., buvo informuotas, kad slapta buvo klausomasi kasatoriaus pokalbių, o byloje nėra jo pokalbių išklotinių, teismas dėl šių argumentų ir BPK 161 straipsnio pažeidimo nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nepasisakė ir dėl to, kad pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas liudytojas V. M., iš jo parodymų matyti, kad jam dirbant Medininkų PKP 2008 m. buvo atvejų, kai vairuotojai po Imuniteto skyriaus darbuotojų apklausų pasakojo apie vertimą rašyti pareiškimus gąsdinant. Teismai šiais parodymais nesivadovavo ir nenurodė, dėl kokių priežasčių juos atmeta. Taip pat viename iš teismo posėdžių pirmosios instancijos teismas patenkino jo prašymą į teismo posėdį kviesti liudytojus E. G. ir A. M., kurie galėjo paliudyti teismui, kaip buvo sulaikomi pasienio kontrolės punkto vairuotojai, būsimi liudytojai. Bet teismas šios savo nutarties nevykdė, nepateikė argumentų, dėl ko nutarė vėliau šių liudytojų nekviesti, apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė. Vaizdo įrašų peržiūros metu per teismo posėdžius tiek R. B., tiek T. Š. negalėjo tinkamai apibūdinti pareigūno, kuris buvo užfiksuotas vaizdo įraše, vaizdo įraše teigė matę pinigines kupiūras pagal kontūrus, tai reiškia, kad pareigūnai vadovavosi tik prielaidomis, kupiūrų, jų spalvos, nominalo ir išmatavimų negalėjo nusakyti. Apeliacinės instancijos teismas netikrino šių liudytojų parodymų, nelygino jų su kita bylos medžiaga. Taip pat pirmosios instancijos teisme buvo prašyta atlikti ekspertizę, tačiau prašymas buvo atmestas motyvuojant tuo, kad neva buvęs kasatoriaus bendradarbės sutuoktinis dirba šioje ekspertizės įstaigoje ir išvados gali būti neobjektyvios. Antrą prašymą dėl ekspertizės atlikimo Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centre pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė, motyvuodamas tuo, kad nagrinėjamose panašiose bylose buvo atliktos ekspertizės, kuriose specialistai negalėjo nieko nustatyti dėl prastos vaizdo kokybės, nes tokios aparatūros neturi. Nepriklausomą ekspertizę buvo prašyta atlikti Estijos ekspertizės instituto, šis prašymas taip pat nebuvo tenkintas, motyvuojant bylos vilkinimu.

Teismo nuosprendyje nurodyta, kad nusikalstamu būdu gauti pinigai (68 Lt) iš kasatoriaus yra konfiskuojami, tačiau pažymėtina, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kokias konkrečias kupiūras paėmė nuteistasis Č. R., nenustatyti kupiūrų identifikavimo numeriai, jos nepridėtos prie bylos, nenufotografuotos ar kitaip neužfiksuotos, žodinio tiesioginio bylos nagrinėjimo metu nebuvo ištirtos kaip daiktiniai įrodymai. Bylos medžiagoje nėra nei šių kupiūrų, kaip daiktinių įrodymų, nei jų apžiūros ar tyrimo protokolų, nuotraukų ar procesinių dokumentų, kuriuose kupiūros būtų pavaizduotos ar kitaip užfiksuotos. Tai dar kartą, pasak kasatoriaus, patvirtina, jog teismai bylą išnagrinėjo neišsamiai, paviršutiniškai, nebuvo surinkti visi duomenys, pagrindžiantys jo kaltę, taip buvo pažeista Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis, 7 straipsnis, 242 straipsnio 1 dalis, 301 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Šarūnas Astrauskas siūlo nuteistojo Č. R. kasacinį skundą atmesti.

Dėl liudytojų V. D., J. S., A. F., V. A., S. D. parodymų prieštaravimų kasatorius pateikė analogiškus apeliaciniam skundui argumentus. Pagrįstumo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendį gali tikrinti tik apeliacinės instancijos teismas, tai nėra kasacinės instancijos teismo kompetencija, todėl į šiuos kasatoriaus argumentus, pasak prokuroro, neturėtų būti atsižvelgiama. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų, tad skundas buvo išnagrinėtas, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl 2008 m. gegužės 30 d. nutarties vykdymo teisėtumo

Vilniaus rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2008 m. gegužės 30 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 158, 160 straipsniais, sankcionuotas Č. R. slaptas sekimas: leidimas slapta du kartus patekti į Lavoriškių užkardos tarnybines patalpas, jose įrengti, eksploatuoti ir išmontuoti visų rūšių vaizdo, garso įrašymo technines priemones, atlikti šios technikos priežiūrą Lavoriškių užkardos tarnybinėse patalpose, kontroliuoti ir fiksuoti Č. R. pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus.

Kasatoriaus skunde dėstomi argumentai apie tai, kad jo sekimas buvo vykdomas nutartyje nenurodytoje vietoje, taip pažeidžiant ikiteisminio tyrimo teisėjos sankciją, nepagrįsti. BPK 160 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad nutartyje, kuria sankcionuojamas slaptas sekimas, turi būti nurodytas asmuo, transporto priemonė arba objektas, kuris bus sekamas. 2008 m. gegužės 30 d. nutartimi buvo leista sekti konkretų asmenį – nuteistąjį šioje byloje Č. R., o ne konkretų objektą. Iš Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjos nutarties turinio matyti, kad joje Lavoriškių užkarda nurodyta ne kaip konkreti vieta, o kaip Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės struktūrinis padalinys, į užkardos struktūrą taip pat patenka jos teritorijoje esantys pasienio kontrolės punktai, todėl leidimas tam tikrus veiksmus atlikti užkardoje reiškia leidimą tuos veiksmus atlikti bet kuriame tos užkardos struktūriniame padalinyje (žr. taip pat kasacines nutartis Nr. 2K-430/2011, 2K-332/2011, 2K-38/2012, 2K-493/2011, 2K-536/2011).

Lavoriškių užkarda, kaip VSAT organizacinės struktūros dalis, įgyvendina jai priskirtas funkcijas bei uždavinius ir Lavoriškių pasienio kontrolės punkto patalpose. Iš techninių priemonių panaudojimo atliekant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus protokolų matyti, kad Č. R. ir jo atliekami veiksmai buvo filmuojami Vilniaus rinktinės Lavoriškių sienos perėjimo punkto darbo vietose Nr. (duomenys neskelbtini), todėl darytina išvada, kad BPK 158 ir 160 straipsniuose numatytos procesinės prievartos priemonės buvo taikomos ikiteisminio tyrimo teisėjos 2008 m. gegužės 30 d. nutartyje leistoje vietoje. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 158 ir 160 straipsniai nereikalauja, jog nutartyje, leidžiančioje taikyti šiuose straipsniuose reglamentuotas neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones, turi būti nurodomas konkretus jų taikymo vietos adresas.

Dėl liudytojų apklausos ypatumų

Pagal BPK 78 straipsnį kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą kaip liudytojai negali būti apklausiami asmenys, kurie gali duoti parodymus apie savo pačių galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jie sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Dėl nė vieno iš penkių vairuotojų ikiteisminis tyrimas dėl galimai padarytų jų nusikalstamų veikų pradėtas nebuvo. Jie davė parodymus dėl Č. R. padarytų veikų aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis ir jo gynėjas buvo informuoti apie liudytojų apklausas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jiems buvo sudarytos sąlygos dalyvauti šiose apklausose, užduoti klausimus liudytojams. Prokuroro kreipimaisi dėl liudytojų apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo argumentuoti BPK 184 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. kad liudytojų nebus įmanoma apklausti nagrinėjimo teisme metu. Kasatoriaus teiginiai apie tai, kad liudytojų parodymai buvo gauti pažeidžiant įstatymų reikalavimus, todėl jais negalėjo būti remiamasi, atmestini, nes liudytojų suradimo ir jų iškvietimo į apklausą būdas nesietinas su liudytojų parodymų turiniu, skunde keliami procedūriniai liudytojų iškvietimo į apklausas klausimai skundžiamų sprendimų teisėtumui jokios įtakos neturi (taip pat žr. kasacines nutartis Nr. 2K-536/2011, 2K-493/2011, 2K-332/2011). Šių liudytojų parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, paskelbti teisiamajame posėdyje.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Iš byloje esančios medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, kad teismų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir dėl nuteistojo kaltės yra pagrįstos informacija, surinkta BPK numatytais būdais ir tvarka: taikant neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones (BPK 158, 160 straipsniai), apklausiant liudytojus, kaltinamuosius, išreikalaujant dokumentus ir daiktus bei juos apžiūrint ir kt. Operatyvinis tyrimas dėl Č. R. pradėtas nebuvo. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų matyti, kad jie grindžiami tik ikiteisminio tyrimo metu ir teisme surinktais įrodymais, tad nebuvo pagrindo tikrinti nesamo operatyvinio tyrimo faktinio ir teisinio pagrindo – to, ko kasatorius prašo savo kasaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismas tikrino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį Č. R. teisėtumo ir pagrįstumo apsektais ir nustatė, kad šis BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo nepadarė, atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnis), todėl Č. R. skunde nurodyti argumentai dėl jo veikos įrodytumo nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK reikalavimų pažeidimais.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje, reglamentuojančioje bylų apeliacinio nagrinėjimo ribas, nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimas apeliacinės instancijos teismui nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamas kaip reikalavimas pateikti atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo teiginį. Apeliacinės instancijos teismo pareigos tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą apimtis gali keistis, atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-142/2009, 2K-279/2010, 2K-383/2010). Tai, kad Č. R. piktnaudžiavo tarnyba ir neteisėtai priėmė pinigus iš penkių nustatytų asmenų grindžiama byloje surinktų įrodymų visuma. Tai, kad šių liudytojų patikrą atliko būtent nuteistasis, pagrindžia ne tik kasaciniame skunde suabsoliutinami vaizdo kamerų įrašai, bet ir rašytiniai įrodymai: žiniaraščiai, liudytojų pasų kopijos su būtent Č. R. išduotų antspaudų spaudais, liudytojų parodymai. Bylos duomenimis Č. R. iš viso penkis kartus, pažeisdamas jo, kaip valstybės tarnautojo (VSAT Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos Sargybų būrio pasieniečio) veiklą reglamentuojančius teisės aktus, neteisėtai iš 5 skirtingų vairuotojų, kirtusių Lietuvos Respublikos sieną, paėmė nustatytą pinigų sumą. Kaltinimas Č. R. grįstas ne tik liudytojų ne Europos Sąjungos piliečių parodymais, bet ir rašytine medžiaga. Per savo tarnybos laiką pasienietis, kuriam išduotas datos spaudas, atsako už jį asmeniškai ir dirbti su juo gali tik jis vienas, niekam kitam perduoti spaudo negali. Apie nežymius slaptos ir lauko kameros laiko skirtumus teismo posėdžio metu pasisakė liudytojas T. Š., A. J., apie liudytojų apklausos ypatumus – V. C. ir V. L. Atkreiptas dėmesys į VSAT „Argus“ duomenų bazės išrašus, Lavoriškių pasienio kontrolės punkto spaudų išdavimo ir priėmimo knygos įrašus. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką tapatybė nustatyta pakankamais įrodymais.

Pagal veikos padarymo metu galiojusio BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktą teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltininkas nebuvo sulaikytas įvykio vietoje, todėl daiktų pateikimo ir apžiūros protokolų byloje objektyviai negalėjo būti.

Nekonstatuotinos esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų prielaidos, padarytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų šioje byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Nuteistojo Č. R. (Č. R.) kasacinį skundą atmesti.