Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacini skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 149 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiosios L. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. B. nukentėjusiajai L. J. priteista 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. B. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 16 d., apie 6 val., Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, prie tvenkinio, automobilyje „Opel Signum", valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), panaudodamas L. J. atžvilgiu fizinį smurtą, t. y. užguldamas nukentėjusiąją L. J. visu savo kūnu, suimdamas nukentėjusiosios rankas, pakeldamas jas ir laikydamas virš galvos, prieš nukentėjusiosios valią, lytiškai santykiaudamas, ją išžagino.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo R. B. gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi ir ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. B. kaltu dėl nukentėjusiosios L. J. išžaginimo, pagrįstai kvalifikavo nusikalstamą veiką pagal BK 149 str. 1 d., teisingai paskyrė bausmę ir išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Su tokiu apylinkės teismo sprendimu kategoriškai nesutinka apeliantas, prašydamas priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir nemano esant pagrindui naikinti skundžiamą žemesnės instancijos teismo nuosprendį.

Apeliaciniu skundu neginčijamos teismo nustatytos kai kurios faktinės aplinkybės, o būtent, kad įvykio dieną nukentėjusioji ir nuteistasis automobilyje turėjo lytinius santykius –santykiavo natūraliu būdu. Tačiau nuteistasis, priešingai nei nukentėjusioji L. J., viso baudžiamojo proceso metu tikino, kad jis su nukentėjusiąją lytiškai santykiavo abipusiu sutarimu – net daugiau pačios nukentėjusiosios iniciatyva, jokio fizinio smurto prieš nukentėjusiąją nenaudodamas. Ginčydamas apylinkės teismo išvadas, nuteistasis pateikia savitą byloje surinktų įrodymų įvertinimą. R. B. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi vieninteliais nukentėjusiosios L. J. parodymais ir nedetalizuodamas, nepateikdamas jokių konkrečių duomenų, deklaratyviai teigia, kad nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs, melagingi, nepatvirtinti kitų liudytojų E. B. ir B. K. (galbūt reikėtų suprasti, kad tai teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas nuteistojo pusbrolis E. B. ir draugas B. K.) parodymais, todėl būtent savo parodymus siūlo laikyti išskirtinai teisingais.

Teisėjų kolegija tokiam apelianto siūlomam vertinimui nepritaria. Baudžiamojo proceso įstatymo 301 str. numatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė minėtos nuostatos – teisiamajame posėdyje apklausė nuteistąjį, nukentėjusiąją, liudytojus, tarp jų – E. B. ir B. K., paskelbė kitus reikšmingus sprendimo priėmimui baudžiamosios bylos dokumentus, visete juos išanalizavo ir padarė atitinkamas išvadas. Visa tai pateigia apelianto teiginius dėl jo kaltę pagrindžiančių įrodymų ir nerodo, kad pirmosios instancijos teismas būtų teikęs prioritetą kažkurios šalies parodymams ar atitinkamai įrodymų rūšiai, todėl įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 str. 5 d.).

Šioje byloje reikšmingiausia yra tai, ar nuteistasis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąją jai sutikus, ar prieš jos valią. Priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusioji L. J. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai ir vienodai atpasakojo visas esmines įvykio aplinkybes, jas patvirtino apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant R. B. i jo gynėjui (11., 16; 71–73 b. 1.), dėl išžaginimo į policiją nukentėjusioji kreipėsi iškart po to, kai prieš ją buvo įvykdyta nusikalstama veika, apie išžaginimą tuojau pat papasakojo savo tėvui –liudytojui Z. J. ir savo draugei liudytojai R. M., kurie teisiamajame posėdyje patvirtino nukentėjusiosios atpasakojamas aplinkybes (2 t., 109-110 b. l.). Nukentėjusioji ir įvykio dieną, ir apklausiama teisiamajame posėdyje aiškiai nurodė, kad R. B. pradėjo prie jos priekabiauti, pradėjo liesti jos pilvą, krūtinę, mauti jos džinsus, ji suprato, ko nori iš jos nuteistasis (lytiškai santykiauti), priešinosi tam – mėgino nustumti R. B. nuo savęs, rėkė, grasino pranešti policijai, bet nuteistasis tęsė savo veiksmus, ir nukentėjusioji nepajėgė pasipriešinti nuteistojo fizinei jėgai, kuris viena ranka suėmė jos abi rankas, iškėlė ir laikė virš galvos, o kita ranka numovė džinsus, kelnaites ir atliko lytinį aktą iki galo. L. J. taip pat parodė, kad apsaugos priemonių R. B. nenaudojo, ir tai buvo pirmi jos lytiniai santykiai su vyru. Nėra jokio pagrindo netikėti L. J. parodymais ne tik dėl to, kad juos patvirtina jau minėtų liudytojų parodymai, bet ir kiti objektyvios kilmės įrodymai – specialisto ir teismo psichiatrijos ekspertų išvados, automobilio apžiūros protokolas, nukentėjusiosios rūbų apžiūra ir kt. (1 t, 17-20; 36-40; 84; 93-97 b. 1.). Ant automobilio sėdynės, ant kurios R. B. išžagino nukentėjusiąją, buvo rastos raudonos spalvos dėmės, panašios į kraują, rūbai, kuriuos įvykio metu vilkėjo nukentėjusioji, taip pat iškruvinti, L. J. rastas šviežias mergystės plėvės plyšimas, jos makštyje rasta sperma, kas patvirtina, jog mergystės plėvė pažeista lytinio akto į makštį metu, tai patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas J. Sakalas (2 t., 136 b. l.). Atlikta Teismo psichiatrijos ekspertizė paneigia tikimybę, kad nukentėjusioji L. J. nesugebėtų iš atminties atkurti esminių aplinkybių, kad įvykio metu ir po jo negalėjo (negali) teisingai suprasti prieš ją atliktų veiksmų pobūdžio ir pavojingumo, kad ji būtų linkusi apkaltinti asmenį nebūtais dalykais. Taip pat nustatyta, kad nukentėjusiosios elgesiui įvykio metu galėjo turėti įtakos laikina psichikos sutrikimo būsena – ūmi reakcija į stresą, L. J. nusikaltimo jos atžvilgiu metu buvo ūmi šokinė reakcija – ūmi reakcija į stresą, ji iš karto po įvykdyto jos atžvilgiu nusikaltimo buvo sunkaus laikino psichikos sutrikimo būsenos – jai buvo ūmi reakcija į stresą, trukusi apie vieną parą, po ko jai pasireiškė adaptacinis sutrikimas – potrauminio streso sutrikimas, užsitęsęs apie du mėnesius (1 t., 93-97 b. l.). Visa tai tik dar sykį patvirtina išvadą, kad nuteistasis lytiškai santykiavo su nugenėjusiąja prieš pastarosios valią. Iš to, kas paminėta, nėra jokio pagrindo manyti, kad nukentėjusioji geranoriškai sutiko su R. B. lytiškai santykiauti, kaip mėgino tikinti nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu. Byloje surinktų įrodymų visetas atskleidžia nusikalstamų veiksmų pobūdį R. B. veikoje. Vien tai, kad nukentėjusioji sutiko su nuteistojo pasiūlymu nuvažiuoti atsigerti kavos prie tvenkinio, nepabėgo iš nuteistojo automobilio, nešaukė kitų asmenų pagalbos, nereiškia, kad ji lytiškai santykiavo su R. B. savo noru. Taigi pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo abejoti nukentėjusiosios nuosekliai atpasakotomis įvykio aplinkybėmis, nes jas patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Visiškai kitokia išvada nagrinėjamu atveju darytina dėl nuteistojo parodymų atitikties byloje ištirtų įrodymų visetui. Liudytojų E. B. ir B. K. parodymai nei patvirtina, nei paneigia, kad R. B. įvykdė nusikaltimą prieš L. J., nes jų paprasčiausiai įvykio metu nebuvo. Byloje nėra jokių duomenų, kurie keltų abejones dėl nukentėjusiosios parodymų, suponuotų kažkokį L. J. motyvą ar nuostatą apkalbėti apeliantą.

Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir aptarti įrodymai patvirtina, kad R. B. palaužė nukentėjusiosios valią priešintis ir, aiškiai suvokdamas savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, lytiškai santykiavo su L. J. prieš pastarosios valią. Taigi R. B. veikoje yra nustatyti visi BK 149 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamą nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu.

Baudžiamojo kodekso 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. B. laisvės atėmimo bausmę už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė (BK VIII skyrius). Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę R. B., todėl keisti nuosprendį šioje dalyje taip pat nėra pagrindo.

BPK 109 str. numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nukentėjusioji L. J. pareiškė byloje civilinį ieškinį dėl 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nes dėl įvykdytos nusikalstamos veikos prieš ją patyrė pažeminimą, dvasinį sukėtimą, neteko pasitikėjimo savimi ir vaikinais, kamuoja baimė ir t.t. (1 t., 81b. L). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusioji L. J. dėl apelianto tyčinio nusikalstamo veikimo jos atžvilgiu patyrė išgąstį, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, emocinę depresiją. Atsižvelgiant į įvykdyto nusikaltimo pobūdį, nukentėjusiosios pakankamai jauną amžių, ją supančią socialinę aplinką, galima daryti išvadą ir apie netrumpalaikę neigiamų padarinių įtaką L. J. asmenybės formavimuisi, jos požiūriui į vyro ir moters santykius. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai (5000 Lt), atsižvelgė į visus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 str. 2 d. Teismas taip pat atsižvelgė į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, ir, kolegijos nuomone, nustatė teisingą kompensaciją L. J., todėl keisti nuosprendį ir šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.