Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gapučio, Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Evaldo Vanago, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 30 (trisdešimt) parų arešto bausmė.

Arešto bausmę paskirta atlikti Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Arešto bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo R. J. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi ir 68 straipsniu, paskirta R. J. baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo arešto bausmės atlikimo dienos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti bausmę – panaikintina.

Priteista A. G. iš ADB „Gjensidige“ 574 Eur (penki šimtais septyniasdešimt keturi eurai) neturtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško šios nuosprendžio dalies įvykdymo.

Nuosprendžiui įsiteisėjus daiktą – automobilį „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grąžintą R. J., nuspręsta palikti R. J..

Vadovaujantis BPK 103 straipsnio 6 punktu, 105 straipsnio 1 dalimi, 106 straipsnio 2 dalimi, pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš R. J.:

- A. G. 250 Eur (du šimtai penkiasdešimt eurų) advokato padėjėjos pagalbai (už atstovavimą) apmokėti;

- į valstybės pajamas 5,70 Eur (penkis eurus 70 ct) už teismo procesinių dokumentų įteikimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. J. nuteistas už tai, kad jis pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 30 punkto reikalavimus – 2021 m. vasario 21 d. apie 17.49 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos (esančios ties pastatu (duomenys neskelbtini) nesustojo ir nepraleido jam iš dešinės pusės per pėsčiųjų perėją ėjusios pėsčiosios A. G., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta A. G. sveikata (nustatytos poodinės kraujosruvos kairės akies viršutiniame voke, dešiniame žaste, dešinės alkūnės srityje, dešinės plaštakos srityje, abiejose šlaunyse, dešinėje blauzdoje; odos nubrozdinimas dešinėje plaštakoje; stuburo juosmeninės dalies 4-o slankstelio skersinės ataugos lūžis, lydimas saikaus poslinkio ir nežymaus stuburo kanalo susiaurėjimo).

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

4. Dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo, nuteistasis dar kartą atkreipia dėmesį, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, lengvinanti aplinkybė ta, kad jis visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, įvykdė neatsargų nusikaltimą, teisiamas pirmą kartą, apibūdinamas teigiamai. Nuteistasis taip pat pažymi, kad neatsargų nusikaltimą įvykdė būdamas blaivus, sudėtingomis eismo sąlygomis, tiesiog nebuvo labai atidus ir laiku nepastebėjo į pėsčiųjų perėją įžengusios nukentėjusiosios, kuri esamomis sąlygomis privalėjo elgtis taip pat atsargiau. Nurodo, kad teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga dėl darbo, kadangi dirba maisto išvežiotoju ir tai yra jo pagrindinis pajamų šaltinis. Netekus teisės vairuoti jis būtų priverstas ieškoti kito darbo ir galimai dėl to sumažėtų jo pajamos, pablogėtų turtinė padėtis, pasunkėtų ir taip bloga šeimos finansinė padėtis, pasunkėtų neįgalaus sūnaus išlaikymas. Prideda dokumentus (Išvada dėl darbo pobūdžio ir sąlygų; Darbingumo lygio pažyma)

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju nuteistasis R. J. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam paskirta bausme ir prašo arešto bausmę sutrumpinti iki 15 parų, taip pat prašo neskirti baudžiamojo poveikio priemonės – specialios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad tenkinti tokių nuteistojo prašymų nėra pagrindo.

7. R. J. pripažintas kaltu padaręs vieną nusikaltimą transporto eismo saugumui (BK 281 straipsnio 1 dalis), už kurio padarymą baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dviejų metų. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam už BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė 45 parų areštą, kurį vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažino vienu trečdaliu ir jam paskyrė galutinę bausmę – 30 parų.

8. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistajam R. J. skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei nustatydamas jos trukmę, bausmės skyrimo taisyklių bei principų nepažeidė, atsižvelgė į bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 41, 54 ir 61 straipsniuose, pagrįstai taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir nuteistajam paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu.

9. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam R. J. atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes – į tai, kad jis padarė vieną baigtą neatsargų nusikaltimą, kuriuo jis sukėlė pavojų eismo saugumui, kitų eismo dalyvių sveikatai, gyvybei ir turtui; į jo asmenybę – Lietuvoje neteistas (ankstesni teistumai Lietuvoje išnykę), teistas užsienyje ir šiuo metu priverstinai vykdo Lenkijos Respublikos teismo paskirtą 9187,61 Eur dydžio baudą, 13 kartų baustas administracine tvarka, ne visas administracines nuobaudas įvykdė savanoriškai (savanoriškai nesumokėtų baudų suma siekia 2908 Eur), dirba, neregistruotas Užimtumo tarnyboje kaip ieškantis darbo, yra neįgalus. Teismas taip pat atsižvelgė ir į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo ir tai, jog apeliantas teisiamas nebe pirmą kartą (Vilniaus apygardos teismo 1997 m. lapkričio 24 d. nuosprendis; Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 5 d. baudžiamasis įsakymas, teistas ir Baltarusijos Respublikoje), paskutinį kartą Lietuvoje buvo nuteistas už analogiškos veikos padarymą – už eismo įvykio sukėlimą bei žmogaus sužalojimą (Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 26 d. nuosprendis), kas apylinkės teismo nuomone, neigiamai charakterizuoją nuteistąjį, taipogi įvertino ir tai, kad nuteistasis šiuo metu priverstinai vykdo Lenkijos Respublikos teismo paskirtą 9187,61 Eur dydžio baudą, savanoriškai baudas moka tik iš dalies, jų šeimoje auga neįgalus vaikas, šeimai per mėnesį pavyksta sutaupyti tik apie 150-200 Eur, be to, nuteistasis vis dar moka įmokas už lizingu įsigytą automobilį.

10. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam už aptariamos nusikalstamos veikos padarymą pirmosios instancijos teismas, skirdamas ne sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį - baudą, o arešto bausmę ir jos trukmę nustatydamas mažesnį už BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytą tokios bausmės vidurkį, taip pat nustatydamas galutinę bausmę, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė ir nuteistajam R. J. paskyrė teisingą bausmę. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, R. J. skundžiamu nuosprendžiu paskirta galutinė bausmė – 30 parų arešto, atsižvelgus tiek į aptariamos veikos pavojingumą, tiek į nuteistojo asmenybę, nėra per griežta ar neproporcinga. Šios išvados nekeičia ir nuteistojo skunde dėstomi argumentai (jis prisipažino ir gailisi, padarė neatsargų nusikaltimą, yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, turi sveikatos sutrikimą, jis neįgalus, augina neįgalų sūnų), nes kaip matyti, į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė, todėl dar kartą į jas atsižvelgti ir tuo pačiu pagrindu švelninti bausmę, kaip to pageidauja apeliantas, nėra teisinio pagrindo. Taip pat apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai atsižvelgė į jo išnykusius teistumus, tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad nors R. J. teistumai Lietuvoje yra išnykę ir jis laikomas neteistu, tačiau ankstesni jo teistumai rodo jo asmens pavojingumą, charakterizuoja jį kaip asmenį, kuris nėra linkęs laikytis įstatymo reikalavimų, priešingai – turi polinkį nusikalsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto iki šiol padarytų nusikaltimų, dėl kurių R. J. teismo pripažintas kaltu, pakankamai didelis skaičius leidžia pagrįstai manyti, jog nusikalstamos veikos padarytos neatsitiktinai, o yra logiška apelianto antivisuomeninio elgesio tąsa. Šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja apeliantą, todėl apygardos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai į jas atsižvelgė ir priėmė teisingą sprendimą tiek dėl bausmės rūšies, tiek dėl jos trukmės.

11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos bausmės dydžiui reikšmingos aplinkybės buvo įvertintos teisingai. Teismų praktikoje pripažįstama, jog bausmės skyrimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas gali paskirtą bausmę pakeisti tik tada, kai tam tikros bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės nebuvo įvertintos arba jos įvertintos netinkamai ir dėl to paskirta aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni bausmė. Tokių aplinkybių šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė.

12. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, prašant jos neskirti. Tačiau pagrindo tenkinti tokį prašymą, kaip jau minėta, taip pat nėra.

13. Skundžiamu nuosprendžiu R. J. kartu su bausme (areštu) taip pat paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones (BK 67 straipsnio 3 dalis, 68 straipsnis) 1 metų 6 mėnesių laikotarpiui. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tokia priemonė nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgiant į tai, kad R. J. teisiamas nebe pirmą kartą, praeityje jis buvo nuteistas, be kita ko, už tokią pačią nusikalstamą veiką – už eismo įvykio sukėlimą ir žmogaus sužalojimą. Be to, jis baustas administracine tvarka 13 kartų, iš jų 7 kartus už KET pažeidimus (iš jų 1 kartą už tai, kad nepraleido pėsčiosios, laukusios galimybės įžengti į pėsčiųjų perėją; 1 kartą už eismo įvykio sukėlimą ir žmogaus sužalojimą; 1 kartą už eismo įvykio sukėlimą ir pasišalinimą iš eismo įvykio vietos). Teismas įvertino ir tai, kad praėjus vos 2 mėnesiams po aptariamo eismo įvykio, R. J. padarė iš esmės tokį patį administracinį nusižengimą – nepraleido pėsčiosios, laukusios galimybės įžengti į pėsčiųjų perėją, už ką jam 2021 m. gegužės 21 d. nutarimu buvo paskirta administracinė nuobauda. Atitinkamai teismas sprendė, kad visos šios aplinkybės rodo didelį R. J. neatsakingumą prieš kitus eismo dalyvius ir pavojų visuomenei jam naudojantis suteikta teise vairuoti transporto priemones, todėl jam turi būti skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialiąja teise, nes akivaizdu, kad praeityje taikytos poveikio priemonės (vien tik baudos, netaikant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo) savo tikslų nepasiekė ir nesulaikė R. J. nuo naujų KET pažeidimų padarymo. Su tokiomis išvadomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

14. Nors, apelianto manymu, jo atžvilgiu baudžiamojo poveikio priemonė neturėtų būti skiriama, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, toks procesinis sprendimas nagrinėjamu atveju nebūtų teisingas ir proporcingas R. J.padarytai nusikalstamai veikai, kadangi atsižvelgiant į paskirtos galutinės bausmės dydį (30 parų arešto), ji, kaip vienintelė poveikio priemonė, aptariamu atveju nebūtų pakankama siekiant užtikrinti prevencinius tikslus ir atgrasyti R. J. nuo panašaus pobūdžio teisės pažeidimų darymo. Sutiktina, kad specialios teisės atėmimas, BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo atveju nėra imperatyvus, šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymas yra teismo diskrecija, todėl galėjo būti ir neskiriama, tačiau nagrinėjamu atveju, toks nuteistojo transporto priemonių vairavimo ribojimas yra ne tik tikslingas, bet ir proporcingas atsižvelgiant į nuteistojo pasikartojančius priešingus teisei veiksmus, sukeliančius padarinius kitiems eismo dalyviams. Priešingu atveju, teismo vertinimu, formuotų asmens nebaudžiamumo nuotaikas bei nepagarbą baudžiamajam įstatymui bei sudarytų sąlygas pakartotiniam nusikalstamas veikas padariusio asmens nusikalstamumui, tokiu būdu neužtikrinant ir prevencinio teisinio poveikio priemonių pobūdžio. Šiuo atveju nekyla abejonių, kad aukščiau paminėtos aplinkybės ir sistemingas KET reikalavimų pažeidinėjimas rodo R. J. neatsakingumą ir visuomeninių taisyklių nepaisymą, todėl gana trumpas, vos viršijantis minimalų nustatytą terminą, nuteistojo vairavimo sustabdymas nagrinėjamu atveju yra tikslingas ir proporcingas kilusiems padariniams. Tokią išvadą iš esmės sustiprina ir tai, kad savo veiksmus nuteistasis bando pateisinti kaltindamas eismo sąlygas, nukentusiosios elgesį, o tai rodo, jog savo elgesio nuteistasis nevertina kritiškai ir, bet kokiomis priemonėmis bando sušvelninti savo atsakomybę.

15. Kaip matyti, apeliantas teisės vairuoti transporto priemones reikalingumą grindžia darbinių funkcijų atlikimu, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nelaikytinos išskirtinėmis, galinčiomis lemti baudžiamojo poveikio priemonės netaikymą, kadangi asmeniniai nuteistojo ar jo šeimos narių poreikiai, patogumai negali būti iškeliami aukščiau padaryto teisės pažeidimo pavojingumo. Pažymėtina, kad apeliantas ir iki inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo žinojo, kad teisė vairuoti transporto priemones jam yra reikalinga darbinėms funkcijoms atlikti bei aplinkybę, jog jo gaunamas darbo užmokestis yra pagrindinis pajamų šaltinis, padedantis išlaikyti šeimą, neįgalų sūnų, tačiau akivaizdu, jog šios aplinkybės nebuvo pakankamos, kad sulaikytų jį nuo pavojingų nusikalstamų veikų padarymo. Nors R. J. turi sveikatos problemų (darbingumo lygis 40%), tačiau teismo vertinimu, jis neabejotinai turi galimybę susirasti kitą darbą ar užsiimti kita veikla, nesusijusia su transporto priemonių vairavimu, todėl negalima teigti, kad specialiosios teisės atėmimas eliminuoja R. J. iš darbo rinkos ir dėl to jis neteks pragyvenimo šaltinio. Galiausiai pažymėtina, kad skiriama bausmė ar baudžiamojo poveikio priemonė turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, atgrasyti nuo kitų pažeidimų darymo, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą poveikio priemonę, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

16. Taigi, remdamasi tuo, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tenkinti R. J. skundą ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.