Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad visą darbo laikotarpį dirbo su kenksmingomis medžiagomis, kiekvieną mėnesį jam būdavo išduodamos tvarkymo priemonės, kurias gavęs turėdavo pasirašyti į priemonių išdavimo žurnalą. Jam buvo išduodamas stipriai užterštų paviršių ploviklis, skystis pav. jėga, žaibas, koncentruotas rūgštinis sanitarinis valiklis nmp. Naudojant šias priemones privaloma dėvėti apsaugines pirštines, naudoti akių, (veido) apsaugos priemones, respiratorius, dujokaukes. Dirbti ir naudotis šiomis priemonėmis gali tik profesionalus naudotojas, tą patvirtiną ir Informacinis lapelis ant pakuotės.

Kvėpavimo organai apsaugomi respiratoriais ir dujokaukėmis.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2011-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Atsakovės atstovas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008) bei LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2014-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2162/2014, 2015-05-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1050-442/2015 ir kt.).

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko. Apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai. Atsakovė prašė bylą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas sieja su, kaip jis teigia, neteisėtais Vilniaus kalėjimo veiksmais (neveikimu), dėl neužtikrintų tinkamų, saugių darbo sąlygų.

Taigi bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui V. Z. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo, dėl neužtikrintų tinkamų darbo sąlygų Vilniaus kalėjime dėl kurių pablogėjo pareiškėjo sveikata.

Byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus PN direktoriaus 2022-03-23 įsakymu Nr. 7-142 „Dėl nuteistojo skyrimo į pareigas“ pareiškėjas nuo 2022-03-24 buvo paskirtas į 0,5 etato tvarkinio pareigas nustatant 0,34 minimalios mėnesinės algos dydžio koeficientą. Vilniaus PN direktoriaus 2022-12-14 įsakymu Nr. 7-574 „Dėl nuteistojo atlyginimo nustatymo“ pareiškėjui, jo prašymu, buvo nustatyta 0,75 tvarkinio etato, nustatant 0,34 minimalios mėnesinės algos dydžio koeficientą. Vilniaus kalėjimo viršininko 2023-01-16 sprendimu Nr. NĮ-25-16 „Dėl nuteistųjų atlyginimo nustatymo“ pareiškėjui, jo prašymu, buvo nustatytas 1 tvarkinio etatas, nustatant 0,34 minimalios mėnesinės algos dydžio koeficientą. Vilniaus kalėjimo viršininko 2023-03-16 sprendimu Nr. NĮ-25-205 pareiškėjas jo prašymu buvo atleistas iš tvarkinio pareigų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015-12-08 sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006-07-13 sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011-03-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017-05-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017-09-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017-11-15 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018-02-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018, 2019-02-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012-03-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017-12-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017, 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018, 2018-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-822/2018, 2019-01-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019-02-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl darbo sąlygų Vilniaus PN, kurių metu jis nebuvo aprūpinamas tinkamomis apsaugos priemonėmis dirbant su chemikalais, pablogėjo jo sveikata, t. y. sutriko miegas, ėmė kamuoti odos problemos. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja DSSĮ, kurio 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymo paskirtis yra nustatyti: 1) teisines nuostatas ir reikalavimus siekiant apsaugoti darbuotojus nuo profesinės rizikos ar tokią riziką sumažinti; 2) profesinės rizikos įvertinimo, nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų tyrimo tvarkos bendrąsias nuostatas; 3) darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, taikomus dirbantiems asmenims iki aštuoniolikos metų, nėščioms, neseniai pagimdžiusioms, krūtimi maitinančioms darbuotojoms, neįgaliesiems; 4) darbuotojų saugos ir sveikatos viešąjį administravimą ir valstybės institucijų kompetenciją, darbdavių, darbdavių atstovų ir darbuotojų teises bei pareigas siekiant sudaryti saugias ir sveikas darbo sąlygas, taip pat darbuotojų atstovų teises sudarant darbuotojams saugias ir sveikas darbo sąlygas; 5) atsakomybės už darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimus bendruosius principus.

Taigi, atsakomybės už darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimų bendruosius principus, nustato DSSĮ.

DSSĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojo teisę turėti saugias ir sveikas darbo sąlygas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis įstatymas ir kiti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai; saugias ir sveikas darbo sąlygas darbuotojams privalo sudaryti darbdaviai.

Pagal DSSĮ 11 straipsnio 1 dalį, darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais.

DSSĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonėje privalo būti naudojamos tik techniškai tvarkingos darbo priemonės, atitinkančios darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus.

Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodo, kad susirgimą odos ligomis ir miego sutrikimą sąlygojo netinkamos darbo sąlygos dirbant tvarkiniu: nebuvo išduodamos tinkamos priemonės apsisaugoti nuo cheminių valiklių.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas tvarkiniu dirbo savo noru, įsakymai dėl pareiškėjo įdarbinimo vis didesniu etatu buvo priimami atsižvelgiant į pareiškėjo prašymus. Iš skundo turinio ir bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamų darbo sąlygų nėra paremti jokiais įrodymais, skunde jie nedetalizuoti. Pareiškėjas su skundais dėl netinkamų darbo sąlygų į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Priešingai nei teigia pareiškėjas, Vilniaus kalėjimo į bylą pateiktuose LKT Turto valdymo skyriuje (veiklos adresu Vilniaus kalėjimas, Rasų g. 8, Vilnius) saugomo žiniaraščio kopijų įrašuose nurodyta kokios darbo bei apsaugos priemonės buvo išduodamos pareiškėjui jo darbo Vilniaus kalėjime (iki 2022-12-31 – Vilniaus PN) tvarkiniu laikotarpiu. Pareiškėjas žinojo apie gaunamas priemones, apie jų gavimą patvirtindavo savo parašu, kaip minėta skundų įstaigos administracijai dėl išduodamų darbo priemonių ir jų naudojimo neteikė.

Kaip matyti iš byloje pateikto pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje Nr. 05-04/2016/172 esančio 2022-02-28 vizito pas gydytoją įrašo, miego sutrikimais pareiškėjas skundėsi ir iki darbo Vilniaus PN tvarkiniu pradžios. Taip pat iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos 2022-03-20 įrašo matyti, kad odos išbėrimai pareiškėjui buvo diagnozuoti anksčiau, negu pastarasis pradėjo dirbti tvarkiniu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje Nr. 05-04/2016/172 esančius įrašus, atmeta pareiškėjo teiginius dėl miego sutrikimo ir odos išbėrimų, atsiradusius dėl kontakto su naudojamomis darbe cheminėmis medžiagomis ir išduotomis netinkamomis darbo priemonėmis.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo argumentus vertina kaip abstrakčius ir neturi pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl pareiškėjo darbo sąlygų. Todėl pareiškėjo skundo argumentai, kad sveikatos sutrikimai buvo sąlygoti netinkamų darbo sąlygų, atmestini kaip nepagrįsti.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į minėtus teisės aktus ir teismų praktiką, pareiškėjo skundo bei atsakovės atstovo atsiliepimo į skundą argumentus, darytina išvada, kad byloje nėra nustatyti atsakovės atstovo neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu. Nenustačius CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilimo sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.