Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant pareiškėjui A. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Kauno tardymo izoliatoriaus ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš kalinimo tardymo izoliatoriuose ir pataisos įstaigose sąlygų, kurios esą neatitinka teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad jam yra paskirtas nepilnavertis maistas, nes jame trūksta energetinės vertės ir maistinių medžiagų. Be to, išlaidos, skiriamos maitinimui, per dešimt metų nebuvo indeksuotos, tiekiami maisto produktai prastos kokybės, dėl to pareiškėjo sveikata nusilpo, blogai jaučiasi, trūksta energijos, pablogėjo regėjimas, išsivystė plaučių ligos, turi nuolat vartoti vaistus. Mano, kad yra diskriminuojamas dėl lyties ir rasės, nes kalinčioms moterims bei užsieniečiams, esantiems Pabradės pabėgėlių centre, skiriama daugiau lėšų asmenų maitinimui.

Per teismo posėdį pareiškėjas skundą prašė tenkinti.

Teismo posėdyje atsakovė nedalyvavo.

Teismo posėdyje atsakovė nedalyvavo.

Teismo posėdyje atsakovė nedalyvavo.

Teismo posėdyje atsakovė nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas prašo priteisti 50 000 € neturtinę žalą už tai, kad Šiaulių tardymo izoliatorius laikotarpiu nuo 2004-03-26 iki 2005-07-11, Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija laikotarpiu nuo 2005-07-11 iki 2012-04-19, Kauno tardymo izoliatorius laikotarpiu nuo 2012-04-19 iki 2013-11-07 ir Kybartų pataisos namai laikotarpiu nuo 2013-11-07 iki 2015-01-30 esą neužtikrino teisės aktų reikalavimus atitinkančio maitinimo.

Atsakovės atstovai Šiaulių tardymo izoliatorius ir Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti 3 metų senaties terminą.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 str. 1 d. 8 p. įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už netinkamą maitinimą Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje atskirais laikotarpiais nuo 2004-03-26 iki 2012-04-19. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015-03-04 (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie galimą savo teisių pažeidimą, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2015-03-04. Pagal CK 1.126 str. 2 d. nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės atstovų prašymą, nagrinėjamu atveju taikoma ieškinio senatis reikalavimams dėl maitinimo organizavimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2004-03-26 iki 2005-07-11 ir Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2005-07-11 iki 2012-03-03, tačiau reikalavimui dėl laikotarpio nuo 2012-03-04 iki 2012-04-19 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. LVAT 2013-09-09 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009-09-24 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013-12-05 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė ir teismas nenustatė jokių motyvų, pateisinančių jo delsimą kreiptis į teismą su skundu. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su nurodytu laikotarpiu; pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumas šioje byloje bus nagrinėjamas dėl laikotarpio nuo 2012-03-04 iki 2012-04-19.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamai organizuoto maitinimo, dėl ko maisto energetinė vertė ir sudėtis neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 4 p. nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, - pagal dietinio maitinimo normas. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 5 d. nustatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas.

Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144, ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (redakcija, galiojusi nuo 2011-05-01 iki 2015-04-01). Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras.

Vadovaujantis patvirtintomis fiziologinėmis mitybos normomis, dienos maisto kaloringumas pataisos įstaigose laikomiems nedirbantiems vyrams turi būti 2298 kcal. Pagal Maitinimo organizavimo taisyklių 16 p., kalinimo įstaiga bent vieną kartą per pusmetį atlieka maisto laboratorinius tyrimus.

Bylos duomenys patvirtina, kad Kybartų pataisos namuose laboratoriniai tyrimai atlikti 2014-02-20, 2014-07-10, 2015-01-26, iš tyrimų protokolų matyti, kad dienos patiekalų maistinė vertė ir energetinė vertė atitiko nustatytus reikalavimus (b. l. 31-36). Kauno tardymo izoliatoriuje 2013-05-22 atlikus patikrinimą, susijusį su maisto gaminimu ir tiekimu suimtiesiems ir nuteistiesiems, esminių pažeidimų nenustatyta, maisto energetinė vertė buvo 2328 kcal (b. l. 90-101). Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2012-03-04 iki 2012-04-19 patikrinimai nebuvo atlikti. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nesant jas paneigiančių duomenų, darytina išvada, kad valgiaraščiai pareiškėjo nurodytais laikotarpiais atitinkamose įstaigose buvo subalansuoti ir atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į atitinkamos pataisos įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybą dėl kokių nors sveikatos sutrikimų, atsiradusių dėl įstaigos maisto.

Pareiškėjo nuomone, jis buvo nepagrįstai diskriminuojamas, nes išlaidos, skirtos suimtojo ar nuteistojo išlaikymui, nustatytos skirtingai vyrams ir moterims.

Teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-144 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, paros maitinimo išlaidų normos yra diferencijuojamos tiek pagal lytį, tiek pagal fizinį aktyvumą, sveikatos būklę. Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 510 nustatytos rekomenduojamos paros maistinių medžiagų ir energijos normos, kurios parengtos remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos, Šiaurės šalių, Europos Sąjungos, Anglijos, Vokietijos, JAV, Lenkijos, Rusijos rekomendacijomis dėl paros maistinių medžiagų ir energijos normų bei orientuojantis į vidutinius poreikius (VP), apskaičiuotus pagal faktišką maistinių medžiagų ir energijos suvartojimą, ir į rekomenduotinus paros poreikius (RP), užtikrinančius sveikų asmenų fiziologines reikmes. Šiose rekomendacijose normos taip pat diferencijuojamos pagal lytį, amžių, fizinį aktyvumą. Analogišką skirstymą numato ir Europos Tarybos ministrų komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R(2006), priimtos 2006-01-11, kuriose, be kita ko, nurodyta racioną, įskaitant minimalų kalorijų ir baltymų kiekį, nustatyti nacionaliniais įstatymais. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad Lietuvos valstybė, aukščiau minėtais teisės aktais nustatydama fiziologines mitybos normas ir maisto racioną diferencijuodama pagal atitinkamus kriterijus, atsižvelgė į šias rekomendacijas, o pataisos įstaigos, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, nurodytų reikalavimų laikėsi. Dėl to teigti, kad pareiškėjas tokiu būdu buvo diskriminuojamas, nėra pagrindo.

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl netinkamai organizuojamo maitinimo yra abstraktūs ir objektyviai nepagrįsti, jokių pažeidimų ar pareiškėjui kilusių pasekmių nenustatyta. Pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl maisto neteikimo ar jo blogos kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovės atstovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, be to, per teismo posėdį pareiškėjas neginčijo atsakovės atstovų veiksmų teisėtumą, organizuojant jo maitinimą, bet patikslino nesutinkantis su pačių mitybos fiziologinių normų dydžiu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovės atstovai savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidę pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Civilinei atsakomybei atsirasti, be kita ko ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Nesant vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė.

Nenustačius atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str.,

nusprendė:

pareiškėjo Aivaro Mikalausko skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.