Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš P. K. priteista 91 138,64 Lt AB ,,SEB lizingas“ padarytai žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas UAB „(X)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įsikūrusios adresu: (duomenys neskelbtini), Kaune direktoriumi, 2007 m. rugsėjo 7 d. pasirašydamas su AB „SEB lizingas“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), finansinio lizingo sutartį Nr. K2007-090036 dėl įmonei reikalingo turto, automobilio ,,BMW 645“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2005 metų laidos, juodos spalvos, kėbulo Nr. WBAEH73445B193932, finansavimo, kuria įsipareigojo kas mėnesį mokėti AB „SEB lizingas“ mėnesinius mokėjimus kol bus išpirktas iš AB „SEB lizingas“ minėtas automobilis ir UAB „(X)“ pereis nuosavybės teisė į jį bei įsipareigojo 2007 m. rugsėjo 10 d. priėmimo-perdavimo aktu jam, kaip UAB „(X)“ direktoriui, perduoto automobilio ,,BMW 645“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) be raštiško AB „SEB lizingas“ sutikimo neįkeisti, nemainyti, neparduoti, nedovanoti ar kitaip neperleisti turto tretiesiems asmenims, juo nelaiduoti, negarantuoti bei imtis visų priemonių tam, kad išvengtų AB „SEB lizingas“ nuosavybės teisės į turtą apribojimo iš trečiųjų asmenų pusės, ir žinodamas, kad pagal 2007 m. rugsėjo 7 d. finansinio lizingo sutarties Nr. K2007-090036 12.1 punktą nuo turto nuosavybės teisės perėjimo AB „SEB lizingas“ remiantis pirkimo-pardavimo sutarties sąlygomis momento visą lizingo laikotarpį ir jam pasibaigus iki turto priėmimo-perdavimo kliento nuosavybėn akto pasirašymo momento turtas nuosavybės teise priklauso AB „SEB lizingas“, 2008 m. balandžio mėn., tiksliai nenustatytą dieną, automobilį ,,BMW 645“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagal žodinę sutartį pardavė M. K., o AB „SEB lizingas“ nuo 2009-05-21 nutraukus su UAB „(X)“ sudarytą 2007-09-07 finansinio lizingo sutartį Nr. K2007-090036, automobilio ,,BMW 645“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio likutinė neišpirkta vertė 91 138,64 Lt, neišpirko ir jo negrąžino AB „SEB lizingas“, tokiu būdu jis tyčia iššvaistė jam patikėtą svetimą, AB „SEB lizingas“ priklausantį didelės vertės turtą – automobilį ,,BMW 645“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio likutinė neišpirkta vertė 91 138,64 Lt, tuo padarydamas AB „SEB lizingas“ didelę – 91 138,64 Lt turtinę žalą.

Nuteistojo P. K. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, vertindamas įrodymus nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Baudžiamojoje jurisprudencijoje nusistovėjusi nuostata, kad vien tik iš sutarties kylančių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas, savaime dar nereiškia, kad yra padaryta nusikalstama veika arba, kad civiliniai teisiniai santykiai tokiais atvejais privalomai transformuojasi į baudžiamuosius.

Teisės taikymui reikšminga ir tai, kad AB „SEB lizingas“ byloje neturėjo nukentėjusiojo procesinio statuso, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tarp šios bendrovės ir P. K. atstovautos bendrovės „(X)“ buvo kilęs išimtinai civilinis ginčas dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo.

Beje, teismas, skirdamas P. K. realią laisvės atėmimo bausmę, nevertino aplinkybės, jog jam inkriminuoto nusikaltimo pavojingumo laipsnis, įvertinus ne tik skundžiamame nuosprendyje nustatytas veikos padarymo aplinkybes, tikslus ir būdą bet ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. nuosprendžiu dėl to paties nusikaltimo dalyko nustatytas aplinkybes, yra žymiai mažesnis palyginus su tipišku šios rūšies nusikalstamų veikų pavojingumu (kasacinė nutartis Nr. 2K-528/2012). Ši aplinkybė buvo pakankamas pagrindas, net ir pripažinus jį kaltu iššvaisčius svetimą turtą, neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės, kurios atlikimas tik apsunkins ginamojo galimybes atlyginti priteistą civiliniam ieškovui žalą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalies prasme atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio turto ar turtinės teisės iššvaistymą atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais tam turtui. Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis patikimai nustatyta, kad: P. K., būdamas UAB „(X)“ direktoriumi, 2007 m. rugsėjo 7 d. pasirašė su AB „SEB lizingas“ finansinio lizingo sutartį dėl automobilio „BMW 645“ įsigijimo finansavimo; pagal šios sutarties sąlygas, P. K. įsipareigojo kas mėnesį mokėti įmokas iki kol automobilis bus išpirktas; pagal 2007 m. rugsėjo 10 d. pasirašyto automobilio priėmimo – perdavimo akto sąlygas, jis įsipareigojo saugoti automobilį „BMW 645“, jo be raštiško AB „SEB lizingas“ sutikimo neįkeisti, nemainyti, neparduoti, nedovanoti ar kitaip neperleisti turto tretiesiems asmenims. Lizingo sutarties esmė yra ta, kad lizingo bendrovė perka lizingo gavėjo nurodytą daiktą, įgyja į jį nuosavybės teises ir perleidžia kitam asmeniui (lizingo gavėjui) valdyti ir naudoti su teise per tam tikrą laiką išpirkti daiktą ir, sumokėjus visą sutartyje nurodytą kainą, tapti jo savininku. Asmuo, gavęs turtą naudoti, neturi teisės disponuoti turtu (jį perleisti) be lizingo bendrovės sutikimo. Tai reiškia, kad automobilis BMW 645“ nuteistajam P. K. buvo patikėtas. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Nuteistojo gynėjo teigimu, lizingo sutarties pagrindu tarp P. K. ir AB „SEB lizingas“ atsirado turtiniai teisiniai santykiai, todėl neįvykdžius sutarties sąlygų – negrąžinus patikėto turto, galėjo būti taikoma tik civilinė atsakomybė. Atsakydama į šį argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, tačiau, esant tam tikroms sąlygoms, jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Nagrinėjamoje byloje yra būtent taip: nuteistojo P. K. neteisėti, prieštaraujantys lizingo sutarties ir priėmimo – perdavimo akto nuostatoms veiksmai perleidžiant jam patikėtą automobilį „BMW 645“ trečiajam asmeniui – M. K. padarė lizingo sutarties vykdymą neįmanomą. Tai rodo pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kurių iš esmės neginčija ir nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde. P. K., pasirašęs su AB „SEB lizingas“ sutartį dėl automobilio „BMW 645“ įgijimo, žinojo ir suprato, kad šis turtas jam nepriklauso. Taip pat jis, pasirašydamas minėtą sutartį bei automobilio priėmimo – perdavimo aktą, buvo tinkamai informuotas ir neabejotinai suprato, kad jam patikėtą automobilį perduoti trečiajam asmeniui galėjo tik apie tai raštu informavęs lizingo davėją ir gavęs iš jo atitinkamą sutikimą. Iš bylos duomenų matyti, kad perleisdamas automobilį trečiajam asmeniui P. K. į lizingą suteikusią bendrovę dėl tokio sutikimo nesikreipė ir jo negavo bei veikdamas išimtinai savo nuožiūra jam patikėtą svetimą turtą perleido trečiajam asmeniui. Taip nuteistasis, būdamas civilinių teisinių santykių subjektas, sąmoningai nevykdė lizingo sutartyje numatytų įsipareigojimų (perleido automobilį trečiajam asmeniui negavęs lizingo davėjo sutikimo, jo apie tokius savo veiksmus visiškai neinformavo, nesiėmė pakankamai priemonių pasirūpinti, kad lizingo sutartis būtų tinkamai vykdoma ir mokamos nustatytos įmokos ir pan.). Dėl šių priešingų lizingo sutarties ir automobilio priėmimo – perdavimo aktui P. K. veiksmų iškilo pavojus kitų asmenų nuosavybei – AB „SEB lizingas“ turtui. Be to, lizingo sutarties vykdymas ir lizingo davėjo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas dėl vienos sutarties šalies sąmoningų veiksmų – P. K. jam patikėtą didelės vertės automobilį M. K. perleido elgdamasis itin neatsakingai, nepasirašęs su juo jokios sutarties, tinkamai neišsiaiškinęs jo finansinių galimybių mokėti lizingo įmokas už automobilį ir pan. Taigi apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius ir būtent šios rūšies atsakomybė turi būti taikoma P. K. už jam patikėto didelės vertės automobilio iššvaistymą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo P. K. veiksmuose atitinka ir formuojamą teismų praktiką. Antai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-388/2007 pagrįstomis pripažino žemesnių instancijų teismų išvadas, kad V. P. ir K. P. veiksmai perleidžiant trečiajam asmeniui nuomos sutarties pagrindu jiems patikėtą automobilį, atitinka Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Iš esmės panašių neteisėtų veiksmų kvalifikavimui pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį Lietuvos Aukščiausiais Teismas pritarė ir kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje nustatytos panašios faktinės aplinkybės: R. K. nuteistas už tai, kad tyčia iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą – pagal lizingo sutartį bei turto priėmimo - perdavimo aktą UAB „Hansa lizingas” jam perduotą 2004 m. automobilį „BMW 530 D Steptronic“, kurį R. K., pažeisdamas automobilio lizingo sutarties, nepranešęs lizingo bendrovei, perdavė nenustatytiems asmenims (kasacinė byla Nr. 2K-255/2011).

Pirmiau minėtų išvadų dėl Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo P. K. veiksmuose nepaneigia ir gynėjo apeliacinio skundo argumentai, jog P. K. pats kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo M. K. atžvilgiu, dėl ko pastarojo atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė nepašalina P. K. baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį. Kaltininko žinioje buvusio svetimo turto iššvaistymo sudėtis yra materiali, t.y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šios veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, kokiu būdu, tikslu ar kokiam asmeniui svetimas turtas buvo perleistas, taip pat tai, kokių veiksmų kaltininkas ėmėsi jau po Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių realizavimo. Esminis požymis šiuo atveju yra tas, kad P. K. jam patikėtą svetimą didelės vertės turtą perleido trečiajam asmeniui neturėdamas lizingo sutartyje nustatyta tvarka duoto lizingo davėjo sutikimo turtą perleisti ir dėl tokių nuteistojo neteisėtų veiksmų AB „SEB lizingas“ neteko jam priklausančio didelės vertės turto. Kita vertus, šios aplinkybės (P. K. veiksmai po to, kai M. K. ėmė nevykdyti pažado dėl automobilio įsigijimo) reikšmingos nustatant subjektyviuosius P. K. inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius, kuriuos, teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas nustatė netinkamai.

Kauno apygardos teismas konstatavo, kad P. K. Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs tai, kad R. K., perduodamas jam patikėtą, lizingo bendrovei priklausantį automobilį M. K., nepranešė apie tai AB „SEB lizingas“ ir nepaprašė sutikimo, todėl darytina išvada, kad jis suprato, jog pažeidžia savininko interesus, daro jam materialinę žalą ir sąmoningai leido šiems žalingiems padariniame atsirasti. Taigi iš tokių pirmosios instancijos teismo išvadų sektų, kad P. K., jau automobilio „BMW 645“ perleidimo M. K. metu žinojo ir suprato, kad šis žodinio pasižadėjimo mokėti lizingo įmokas iki kol taps teisėtu automobilio savininku nevykdys ir tokiu būdu AB „SEB lizingas“ neišvengiamai bus padaryta didelė turtinė žala. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padarytas veikiant tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo. Nusikalstama veika yra padaryta tiesiogine tyčia, jei ją darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir jų norėjo (Lietuvos Respublikos BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nusikalstama veika yra padarytas netiesiogine tyčia, jei jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai ir, nors jų nenorėjo, sąmoningai leido jiems kilti (Lietuvos Respublikos BK 15 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu neatsargios kaltės rūšys įvardintos Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nusikalstama veika yra padaryta dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jei ją padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti.

Pagal formuojamą teismų praktiką, apie kaltės turinį, formą ir rūšį sprendžiama įvertinus paties kaltininko parodymus, objektyviuosius inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius apibūdinančius duomenis, taip pat atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, trukmę, intensyvumą, kitas svarbias aplinkybes. Nuteistasis P. K. viso proceso metu davė iš esmės nuoseklius parodymus ir neneigė objektyviųjų jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių – to, kad perleido M. K. lizingo būdu įgytą automobilį nepranešęs apie tai lizingo bendrovei, tačiau tvirtino pagrįstai tikėjęsis, kad M. K. vykdys savo žodinį įsipareigojimą mokėti nustatytas lizingo įmokas ir ateityje pasirašyti lizingo sutartį dėl šio automobilio savo vardu. P. K. tvirtino ir tai, kad, supratęs, jog M. K. jį apgavo, netrukus kreipėsi į teisėsaugos institucijas siekdamas atgauti automobilį „BMW 645“ (t. 2, b.l. 57-58, 60-62, 66-67; t. 3, b. l. 153-154). Spręsdama klausimą dėl P. K. padaryto nusikaltimo tyčios formos ir turinio, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija be pirmiau minėtų nuteistojo parodymų, atsižvelgia ir į tai, kad: P. K. automobilį perdavė ne visiškai nepažįstamam asmeniui, o jo verslo partnerio L. Š. draugui, todėl jis galėjo pagrįstai tikėtis, kad pastarasis vykdys savo įsipareigojimus dėl automobilio; šiuo atveju svarbūs yra ir nuteistojo veiksmai po to, kai šis suprato buvęs apgautas M. K. – jis nedelsdamas kreipėsi į teisėsaugos institucijų pareigūnus, nurodė M. K. kaip asmenį, galimai padariusį nusikalstamą veiką, ir prašė pradėti ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu; Kauno miesto rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. teismo nuosprendžiu M. K. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 186 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaule vengė atsiskaityti už P. K. jam perduotą automobilį, kurį jis (M. K.) buvo pažadėjęs nusipirkti (t. 1, b.l. 9-11). Šios pirmiau nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad P. K., perduodamas jam patikėtą automobilį M. K., nežinojo, kad šis elgsis nesąžiningai ir savo pažado mokėti lizingo įmokas bei ateityje savo vardo sudaryti lizingo sutartį dėl automobilio „BMW 645“ nevykdys. Kita vertus, P. K., būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo asmuo, be išankstinio apmokėjimo perduodamas jam patikėtą didelės vertės turtą trečiajam asmeniui, kurio finansinės galimybės mokėti dideles mėnesines įmokas jam nebuvo žinomos, akivaizdžiai numatė, kad dėl tokio veikimo gali atsirasti didelė žala turto savininkui, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi tokių padarinių išvengti. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis P. K. Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas neatsargia kaltės forma, dėl nusikalstamo pasitikėjimo. Todėl šioje dalyje Kauno apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo byloje nustatytoms aplinkybėms (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 3 punktas). Nusikalstama veika, už kurios padarymą pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį nuteistas P. K., išdėstoma taip:

P. K., būdamas UAB „(X)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įsikūrusios adresu: (duomenys neskelbtini), Kaune direktoriumi, 2007 m. rugsėjo 7 d. pasirašydamas su AB „SEB lizingas“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), finansinio lizingo sutartį Nr. K2007-090036 dėl įmonei reikalingo turto, automobilio ,,BMW 645“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2005 metų laidos, juodos spalvos, kėbulo Nr. WBAEH73445B193932, finansavimo, kuria įsipareigojo kas mėnesį mokėti AB „SEB lizingas“ mėnesinius mokėjimus kol bus išpirktas iš AB „SEB lizingas“ minėtas automobilis ir UAB „(X)“ pereis nuosavybės teisė į jį bei įsipareigojo 2007 m. rugsėjo 10 d. priėmimo-perdavimo aktu jam, kaip UAB „(X)“ direktoriui, perduoto automobilio ,,BMW 645“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) be raštiško AB „SEB lizingas“ sutikimo neįkeisti, nemainyti, neparduoti, nedovanoti ar kitaip neperleisti turto tretiesiems asmenims, juo nelaiduoti, negarantuoti bei imtis visų priemonių tam, kad išvengtų AB „SEB lizingas“ nuosavybės teisės į turtą apribojimo iš trečiųjų asmenų pusės, ir žinodamas, kad pagal 2007 m. rugsėjo 7 d. finansinio lizingo sutarties Nr. K2007-090036 12.1 punktą nuo turto nuosavybės teisės perėjimo AB „SEB lizingas“ remiantis pirkimo-pardavimo sutarties sąlygomis momento visą lizingo laikotarpį ir jam pasibaigus iki turto priėmimo-perdavimo kliento nuosavybėn akto pasirašymo momento turtas nuosavybės teise priklauso AB „SEB lizingas“, 2008 m. balandžio mėn., tiksliai nenustatytą dieną, automobilį ,,BMW 645“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagal žodinę sutartį pardavė M. K., o AB „SEB lizingas“ nuo 2009-05-21 nutraukus su UAB „(X)“ sudarytą 2007-09-07 finansinio lizingo sutartį Nr. K2007-090036, automobilio ,,BMW 645“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio likutinė neišpirkta vertė 91 138,64 Lt, neišpirko ir jo negrąžino AB „SEB lizingas“, tokiu būdu jis, veikdamas neatsargiai, dėl nusikalstamo pasitikėjimo, iššvaistė jam patikėtą svetimą, AB „SEB lizingas“ priklausantį didelės vertės turtą – automobilį ,,BMW 645“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio likutinė neišpirkta vertė 91 138,64 Lt, tuo padarydamas AB „SEB lizingas“ didelę – 91 138,64 Lt turtinę žalą.

Nuteistojo P. K. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad Kauno apygardos teismas buvo šališkas, nes teismo nuosprendyje nesvarstė klausimo, ar tarp P. K. ir AB „SEB lizingas“ susiklostę santykiai nėra civiliniai teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą pripažįsta nepagrįstu.

Europos Ž. T. Teismas yra išaiškinęs, kad nešališkumo principas turi du aspektus: objektyvųjį ir subjektyvųjį. Pirmiausia teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K-228/2009, 2K-193/2010, 2K-195/2010; Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000, Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie galėtų rodyti pirmosios instancijos teismo teisėjo asmeninį (subjektyvų) tendencingumą, tokių aplinkybių iš esmės nenurodė ir apeliantas. Objektyviuoju požiūriu teismo šališkumo šioje byloje taip pat nėra pagrindo konstatuoti. Apkaltinamasis nuosprendis surašytas laikantis Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, išanalizuoti ir aptarti visi byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys – tiek R. K. kaltinantys, tiek jį teisinantys. Vien ta aplinkybė, kad byloje buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, su kuriuo nesutinka apeliantas ar kad teismo nuosprendyje nepasisakyta visais klausimais, kurie, gynėjo nuomone, yra svarbūs, savaime nėra teismo šališkumo įrodymas.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašo, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, už Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą P. K. paskirti švelnesnę, negu šio straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, t. y. bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies nuostatomis. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Bausmės skyrimas vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kita vertus, teismų praktikoje pabrėžiama, kad nereikia suprasti, jog įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-420/2006, 2K-382/2012).

Pažymėtina, kad švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalimi gali būti skiriama tuo atveju, jeigu veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ir pranešė apie padarytą veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Tuo tarpu šio straipsnio 2 dalies taikymas galimas tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš alternatyvių sąlygų, numatytų šios straipsnio dalies 1–6 punktuose. Tik konstatavęs šių sąlygų visumą, teismas gali svarstyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo tikslingumą. Šioje byloje teisinio pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas nėra.

Vis dėlto sutiktina su gynėjo skundo argumentais, jog P. K. paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė savo rūšimi yra per griežta atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę bei įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia spręsti apie mažesnį nuteistojo P. K. asmenybės bei jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir duoda pagrindą paskirti švelnesnę bausmę, kartu apsaugant nuteistojo bei jo šeimos prigimtinius ir svarbius socialinius interesus, taip pat ir AB „SEB lizingas“ teisėtą interesą greičiau gauti patirtos žalos atlyginimą.

Svarstant klausimą dėl Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo P. K. atžvilgiu, atsižvelgtina į tai, kad: nuteistasis yra sąlyginai jauno amžiaus, turi šeimą, jo sutuoktinė L. K. šiuo metu laukiasi kūdikio, taigi P. K. materialinis išlaikymas ir pagalba yra svarbūs šeimai; nuteistasis dirba UAB „Tolimark“ direktoriumi, todėl turi realią galimybę užsidirbti ir atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą žalą; be to, nuteistasis P. K. nors ir nežymia dalimi, tačiau jau pradėjo atlyginti AB „SEB lizingas“ padarytą turtinę žalą – apeliacinės instancijos teismui pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad AB „SEB lizingas“ pervedė 4000 Lt. Šiuo atveju svarbu įvertinti ir P. K. inkriminuoto nusikaltimo pavojingumą apibūdinančias aplinkybes – kaip jau konstatuota šiame nuosprendyje anksčiau, P. K. Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą padarė veikdamas dėl nusikalstamo pasitikėjimo ir tai neabejotinai rodo mažesnį jo padaryto nusikaltimo pavojingumą; be to, jis ėmėsi priemonių sušvelninti savo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą – kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl M. K. veiksmų ir šio atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmiau nurodytos nuteistojo asmenybę, jo šeiminę padėtį bei įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančios aplinkybės rodo, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti paskiriant P. K. kitą – ne laisvės atėmimo – bausmę, kuri šiuo atveju neatitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti P. K. Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje nenumatytą bausmę – laisvės apribojimą, įpareigojant jį atlyginti dalį padarytos turtinės žalos AB „SEB lizingas“. Taigi Kauno apygardos teismo nuosprendis keistinas ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. nuosprendį pakeisti.

Nustatyti, kad P. K. Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo pasitikėjimo.

P. K. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje, padarymą, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti dvejų metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį per teismo nustatytą laisvės apribojimo bausmės terminą atlyginti dalį- ne mažiau kaip dvidešimt penkis tūkstančius litų AB „SEB lizingas“ padarytos turtinės žalos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.