Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2015 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 1-2263 (toliau – ir sprendimas); 2) įpareigoti Tarybą iš naujo svarstyti klausimą dėl 600 (šešių šimtų) kv. m teritorijos (duomenys neskelbtini) ir besiribojančios teritorijos), (duomenys neskelbtini), detaliojo plano (toliau – ir detalusis planas) tvirtinimo.Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. jis nuosavybės teise valdo pastatą, t. y. garažą (duomenys neskelbtini), kuris yra valstybei priklausančiame žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas, sklypas). Pareiškėjas iniciavo šio žemės sklypo ir šalia esančios teritorijos detaliojo plano rengimą, kurio tikslas pakeisti sklypo ribas, prijungiant 17 kv. m valstybinės žemės ruožą. Neatsižvelgdama į tai, kad detaliajam planui pritarė Vilniaus miesto savivaldybės Teritorijų planavimo komisija, patikrino Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, ginčijamu sprendimu Taryba detalųjį planą tvirtinti atsisakė. Su tokiu atsakovo sprendimu pareiškėjas nesutiko, nes jis yra nemotyvuotas ir neatitinka administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Taryba atsisakė tvirtinti detalųjį planą, motyvuodama tuo, kad bus pažeisti visuomenės interesai, tačiau ginčijamame sprendime šių argumentų tinkamai nepagrindė. Ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, jis yra teisiškai ir faktiškai nepagrįstas, todėl neteisėtas iš esmės. Pareiškėjas pažymėjo, kad teismui nustačius, jog ginčijamas Tarybos sprendimas atitinka jam keliamus reikalavimus, jis negali būti paliktas galioti, nes Taryba neturėjo pagrindo priimti tokio pobūdžio sprendimą. Taryba neturi teisės vertinti, kokio dydžio valstybinio žemės sklypo dalis bus nuomojama konkrečiam asmeniui, nes tai yra išimtinė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kompetencija. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad, priimdama ginčijamą sprendimą, Taryba nevertino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Teisės taikymo skyriaus (toliau – ir Taisės taikymo skyrius) 2014 m. birželio 27 d. rašte Nr. A121-15143/14(2.1.19-TD4) (toliau – ir raštas) išdėstytų pastabų, todėl nagrinėjamoje byloje į tai neturi būti atsižvelgiama. Be to, minėtame rašte išdėstytos pastabos yra nepagrįstos (planavimo sąlygų galiojimo laikas iki detaliojo projekto tvirtinimo pasibaigęs nebuvo; sklypo naudojimo pobūdis G2 buvo nustatytas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 30-2557; antžeminis automobilių parkavimas gali būti įgyvendintas, 1-ame pastato aukšte įrengus garažą, kam pritarė Vilniaus visuomenės sveikatos centras; detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja ginčo teritorijai taikytiniems apsaugos ir regeneravimo projektams bei planams; visuomenės informavimo procedūros atliktos; visuomenei buvo pateikta informacija apie žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį; detaliojo plano sprendiniai buvo suderinti su gretimų žemės sklypų savininkais; Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr.1-694 patvirtintas Priklausomųjų želdinių normų nustatymo tvarkos aprašo 5 punktas ginčo žemės sklypui netaikytinas). Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas pažymėjo, kad, nagrinėdamas kilusį ginčą, teismas turi pareigą įvertinti ne tik ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, bet ir detaliojo plano, kurį atsisakyta tvirtinti, atitiktį teisės aktų reikalavimams. Teisė tvirtinti ar atsisakyti tvirtinti detalųjį planą yra suteikta savivaldybės administracijai ar tarybai, kurios turi pareigą išsamiai ir objektyviai patikrinti visą detaliojo planavimo procesą, taip pat įvertinti, ar jis atitinka bendruomenės ir visuomenės interesus. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad ginčijamas sprendimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, jis yra nemotyvuotas ir teisiškai nepagrįstas. Ginčijamo sprendimo priėmimo motyvai yra išdėstyti jo rengimo medžiagoje, t. y. Teisės taikymo skyriaus rašte, kuris yra sudėtinė administracinio akto dalis. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai dėl nurodytame rašte pateiktų pastabų yra nepagrįsti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Tarybos sprendimą ir įpareigojo Tarybą iš naujo svarstyti klausimą dėl detaliojo plano tvirtinimo.Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas keliamas dėl Tarybos sprendimo, kuriuo atsisakyta patvirtinti teritorijos (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas konstatavo, kad, atsisakydama tvirtinti pateiktą detalųjį planą, Taryba turėjo priimti motyvuotą sprendimą, kuriame būtų nurodytas jo teisinis ir faktinis pagrindas. Įvertinęs ginčijamą Tarybos sprendimą, teismas padarė išvadą, kad jis neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Sprendime nėra nurodytas jo teisinis pagrindas, t. y. nėra nurodyta, kokiomis teisės aktų nuostatomis vadovaujantis atsisakyta tvirtinti detalųjį planą. Ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis, nes nėra aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kokie valstybės ir visuomenės interesai būtų pažeisti, patvirtinus pateiktą detalųjį planą. Atsakovo argumentai, kad sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, nes jo teisinis ir faktinis pagrindas yra nurodytas kitame dokumente, kuris yra sudėtinė sprendimo dalis, teismo vertinti kaip nepagrįsti. Ginčijamame Tarybos sprendime nėra nurodyta, kad jis priimtas remiantis Teisės taikymo skyriaus raštu. Taryba atsisakė tvirtinti detalųjį planą, nes jis pažeidžia valstybės ir visuomenės interesus, o minėtame rašte toks teisinis ar faktinis pagrindas nėra nurodytas. Šiame rašte yra išdėstytos pastabos, kad pateiktas tvirtinti detalusis planas yra parengtas pažeidžiant teritorijų planavimo procedūras ir tvarką reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, neatitinka ginčo teritorijai nustatytų sprendinių, prieštarauja teritorijos tvarkymą nustatančių teisės aktų nuostatoms. Todėl, remdamasi nurodytame rašte išdėstytais faktais ir atsižvelgdama į nurodytų teisės aktų nuostatas, Taryba negalėjo atsisakyti tvirtinti detalųjį planą motyvuodama tuo, kad jis pažeidžia valstybės ir visuomenės interesus. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad ginčijamas Tarybos sprendimas yra neteisėtas iš esmės, nes neatitinka Teritorijų planavimo įstatyme ir Viešojo administravimo įstatyme jam nustatytų reikalavimų, todėl naikintinas. Atsižvelgęs į tai, kad ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas, jame nėra nurodytas aiškus ir konkretus priimto sprendimo faktinis ir teisinis pagrindas, kitų pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų teismas nevertino.

III.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, kad Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 1, 3 ir 4 dalies ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos priimant ginčijamą sprendimą pažeistos nebuvo. Taryba būtent atsižvelgdama į tai, kad pateiktas tvirtinti detalusis planas buvo parengtas pažeidžiant teritorijų planavimo procedūras ir tvarką reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, neatitiko ginčo teritorijai nustatytų sprendinių bei prieštaravo teritorijos tvarkymą nustatančioms teisės aktų nuostatoms, priėmė sprendimą atsisakyti tvirtinti detalųjį planą. Priešingas veiksmas, t. y. detaliojo plano patvirtinimas, prieštarautų minėtai Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalies nuostatai.Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad jei individualus administracinis aktas yra priimamas ankstesnių procedūrinių dokumentų pagrindu, tokiu atveju individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti tuose dokumentuose nustatytas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1034-146/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovas ginčijamame sprendime nenurodė visų Teisės taikymo skyriaus pateiktų pastabų, o apibendrintai nurodė, kad pažeidžiami valstybės ir visuomenės interesai. Tai, kad Tarybos sprendimas atsisakyti tvirtinti detalųjį planą dėl prieštaravimo valstybės ir visuomenės interesams buvo pagrįstas, atskleidžia kartu su sprendimu vertintini kiti dokumentai, t. y. detalusis planas bei pastabos jam. Todėl vertinant, ar ginčijamas sprendimas yra teisėtas, turėtų būti atsižvelgiama ir į derinant Tarybos sprendimo projektą „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ Vilniaus miesto savivaldybės dokumentų valdymo sistemoje @vilys pateiktas pastabas – būtent Teisės taikymo skyriaus elektroniniame pranešime 2014 m. birželio 27 d. tarnybinės veiklos klausimais nurodytas pastabas. Tai, kad sprendime nenurodyta nuoroda į Teisės taikymo skyriaus pastabas, nėra esminis pažeidimas, lemiantis priimto sprendimo neteisėtumą. Taip pat pareiškėjui buvo žinomos Teisės taikymo skyriaus nurodytos pastabos, dėl to pareiškėjo teisė žinoti Tarybos atsisakymo tvirtinti detalųjį planą priežastis ir motyvus nebuvo pažeista.Pareiškėjas atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog sprendimas yra neteisėtas iš esmės, nes neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo jam nustatytų reikalavimų, todėl nėra pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo. Teisės taikymo skyriaus rašte buvo nurodytos visiškai kitokio pobūdžio pastabos, niekaip nesusijusios su ginčijamame sprendime nurodytu motyvu. Viešojo intereso pažeidimas nebuvo motyvuotas sprendime ir nebuvo išdėstytas Teisės taikymo skyriaus rašte. Jeigu būtų pripažinta, kad visų motyvų nenurodymas sprendime nėra esminis pažeidimas ir nesudaro pagrindo jį naikinti, būtų apribota pareiškėjo teisė nustatyti ginčo nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme bei pažeista teisė į apeliaciją. Kadangi Teisės taikymo skyriaus rašte nurodytos pastabos nebuvo nurodytos ginčijamame sprendime kaip pagrindas atsisakyti tvirtinti detalųjį planą, todėl, vertinant sprendimo pagrįstumą, pareiškėjo nuomone, į jas neturėtų būti atsižvelgiama. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad atsakovo argumentas (t. y., kad privačiam asmeniui nepagrįstai priskiriama didesnė žemės sklypo dalis, nes neva turėtų būti atsižvelgiama į nuomojamą sklypo dalį) yra ne tik visiškai nemotyvuotas, bet ir klaidingas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. 1-2263, kuriuo atsisakyta patvirtinti apie 600 (šešių šimtų) kv. m teritorijos prie (duomenys neskelbtini) ir besiribojančios teritorijos), (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, teisėtumo ir pagrįstumo.Pirmosios instancijos teismas panaikino minėtą Tarybos sprendimą tuo pagrindu, kad šis sprendimas nebuvo tinkamai motyvuotas. Atsakovas nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada ir teigia, kad Taryba priimdama ginčijamą sprendimą įvertino visus jai pateiktus dokumentus, o konkrečios nuorodos į derinimo metu pateiktas detaliojo plano pastabas, t. y. nuorodos į procedūrinį dokumentą – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Teisės taikymo skyriaus 2014 m. birželio 27 d. raštą Nr. A121-15143/14(2.1.19-TD4) – nenurodymas ginčijamame sprendime nereiškia, kad minėtas sprendimas turi būti panaikintas. Tai, kad Tarybos sprendimas atsisakyti tvirtinti detalųjį planą dėl prieštaravimo valstybės ir visuomenės interesams buvo pagrįstas, patvirtina kartu su ginčijamu Tarybos sprendimu vertini kiti dokumentai – detalusis planas ir pastabos.Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) 26 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad detalųjį planą tvirtina savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu. Detalusis planas patvirtinamas ar motyvuotai nepatvirtinamas per 20 darbo dienų nuo detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus prašymo tvirtinti detalųjį planą pateikimo dienos.Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.Ginčijamam Tarybos sprendimui, kaip individualiam administraciniam aktui, taikytina tiek Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalis, tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 dalis. Kaip matyti, minėtos įstatymų nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektą (šiuo atveju – Vilniaus miesto savivaldybės tarybą) priimti motyvuotą administracinį aktą.Taigi nagrinėjamu atveju Taryba turėjo pareigą motyvuoti detaliojo plano nepatvirtinimą – pagrįsti sprendimą tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą. Įvairių teisės aktų išvardijimas ginčijamame sprendime, konkrečiai nenurodant, nei kokia būtent teisės norma ar normomis remiamasi, nei dėl kokių faktinių aplinkybių detalusis planas negali būti patvirtintas, negali būti vertinamas kaip akto pagrindimas teisės aktų nuostatomis ir faktinėmis aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1520/2010, 2013 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1775/2013).Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą byloje Nr. A63-994/2008).Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamo Tarybos sprendimo išvada, kad buvo pažeisti valstybės ir visuomenės interesai, yra abstrakti, nepagrįsta, konkrečiomis teisės aktų normomis. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad ginčijamame sprendime nėra nurodytas jo teisinis pagrindas, t. y. kokiomis konkrečiomis teisės aktų nuostatomis vadovaujantis atsisakyta tvirtinti detalųjį planą. Ginčijame Tarybos sprendime yra nurodytas vienintelis faktinis pagrindas atsisakyti tvirtinti detalųjį planą, t. y. detaliuoju planu „daugiabutei gyvenamajai statybai nustatyta sklypo dalis padidinta valstybinei institucijai priskirtos dalies sąskaita privataus fizinio asmens naudai, neatsižvelgiant į jo nuomojamą sklypo dalį“. Atsakovas nurodo, kad ir Teisės taikymo skyriaus 2014 m. birželio 27 d. raštas Nr. A121-15143/14(2.1.19-TD4) yra sudėtinė šio ginčijamo Tarybos sprendimo dalis. Tačiau minėtame rašte nurodomi kiti detaliojo plano trūkumai, kurių yra įvardinama net 9. Ginčijamame Tarybos sprendime net nenurodoma, kad šis sprendimas priimtas vadovaujantis ir Teisės taikymo skyriaus raštu. Be to, aptariamas Teisės taikymo skyriaus raštas dar tik detaliojo plano derinimo stadijoje kaip vidinis Vilniaus miesto savivaldybės dokumentas buvo adresuotas ne pareiškėjui, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentui. Todėl nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad individualaus administracinio akto motyvai ir nustatytos faktinės aplinkybės nebūtinai turi būti išdėstytos viename administraciniame akte (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinė byloje Nr. A556-633/2008, 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1034-146/2015), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas galėjo suvokti visą sprendimo faktinį pagrindą tinkamai. Dėl to konstatuotina, kad ginčijamo Tarybos sprendimo faktinis pagrindas motyvuotas nepakankamai.Nustačius, kad ginčijamas Tarybos sprendimas nėra tinkamai motyvuotas tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, konstatuotina, kad šis sprendimas neatitinka minėtų Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalies ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Šie pažeidimai yra esminiai, t. y. juos nustačius yra pagrindas konstatuoti, kad ginčijamas Tarybos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Todėl yra pagrindas naikinti ginčijamą Tarybos sprendimą ir įpareigoti Tarybą priimti naują sprendimą dėl detaliojo plano tvirtinimo ar netvirtinimo, jame nurodant aiškius, konkrečius ir pakankamus sprendimui pagrįsti motyvus, įvardinant konkrečius aktus (dokumentus) kaip sudėtinę sprendimo dalį.Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinio proceso stadijoje, atlyginimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Todėl, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, pareiškėjas šioje byloje turį teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl išlaidų atlyginimo turi būti su išlaidų apskaičiavimu ir jų pagrindimu. Nagrinėjamu atveju nors pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą atlyginti išlaidas, tačiau nepateikė jas patvirtinančių duomenų. Todėl teisėjų kolegija pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo palieką nenagrinėtą. Tačiau pareiškėjas prašymą dėl išlaidų atlyginimo su jų pagrindimu turi teisę paduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis).Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pripažinęs ginčijamą Tarybos sprendimą nemotyvuotu ir dėl to tenkinęs pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.